ranka patikimai prisiliečiau prie barškuolės. Žodžių, regis, nebuvo.  Nebent tas vienintelis šiltas ir nesumeluotas AČIŪ. Kiti pasiliko savyje. Ten  jie kaip zylės būrelyje. Nepasakysi, kuri  gražesnė. Mielos, gražios, nuostabios.
– Kiekvienas savo raistuose gyvename,– nežinia kodėl pasakė barškuolė. Negi kažką išgirdo ir savaip suvokė iš mano kalbos savyje? Tylėjau, atsimindamas praleistą antrą jos eilėraščio eilutę, kur ji  pasiilgusi laukė pėdų
  „per ką tik apžėlusį taką“,
ir man buvo džiugu, kad Amnezija užtrukusi, dar nesugrįžusi. O  barškuolė ir pėdų pasiilgusi. Kažin, kaip atrodo tas, kuris jas paliko?  Turbūt puikiai, turbūt...
  – Suprantu, kad aš labai ne laiku. Norėjai sužinoti nuomonę. Ir  laiškelį jums parašiusi. Maniusi, kad gal nemokėsime  susikalbėti. Būna, kad amas ištinka beveik dėl nieko. Tiesiog norint, kad tave  suprastų. Aš net ir takais nešliaužioju, tačiau būna, kad prireikia  peršliaužti. Bet sakau gi – atšliaužti buvo lengviau negu  rašyti. Nedaug to rašto, bet yra kaip yra. Atsinešusi jį.
  Laiškutis išties  nedidelis, bet jausmas vėlgi toks, kad lengvai atsimenu prieš dvidešimt metų iš karietos kalbėtus savo tekstus. Džiūgavau, gavęs eterį ir galimybe juo keliauti radijo karieta, girdi: 
  „Dėl karietos kelionių didesnių ginčų nebuvo Savo žvairumo jos atžvilgiu neslėpė moteriškoji administracijos dalis. Tačiau suvokusi, kad tai kenkia grožiui, ūmai nusišvietė kaip vasaros vidurdienyje iš po debesies nušvitusi saulutė. Kitaip tariant, buvo pasakyta: jeigu tikite  savo karieta, tai, prašom, važiuokite
  Taigi, taigi, tiesiai- šviesai taip buvo pasakyta.“
Prisimenu, kaip savyje aikteliu: Viešpatie, karieta! Ji įteisėta kaip neramaus eterio dalis ir nuo šiol jau jos vežėjo reikalas, kaip ji važiuos. O vežėjas gi aš, Pranas
  Tuomet į dvasią  kažkas padainavo. Vėliau pradėjau  manyti, kad Eilėraštis, o dabar  jau neabejoju, kad tai  jis taip:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir- ne.
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta. 

  Barškuolės laiškelį skaičiau neatitraukdamas rankos nuo jos kūno. Sakau, „kūno“, bet manau, kad teisingiau į  jį parodyti, kaip skafandrą. Šaltas kaip gyvatė. Ir buvo jautru, kad neužmiršęs pakalbėti gerų žodžių. Tegu tik savyje, bet vis tiek buvo gera.
  – Sušilk, atsigauk. Šliaužk ant delno. Per jį net į  save išmokau įropoti. Bet kas tave taip sušaldė? Nepasitikėjimas? Pyktis? Ir kaip atsitinka, kad  toks mielas eilėraštis nepajėgia sušildyti? Nepyk, kad taip klausiu, bet... kodėl? Na lipt, šliaužk ant delno. Ir nebijok. Aš irgi nekandantis.
– Ne, ne, nereikia. Man darosi šilčiau. Nemanyk, Pranuci, kad per  lietų šliauždama išvengiau neapykantos. Vienas didis poetas  net  kuolu trenkė. Ačiū šarvams. Ir jie auga, stiprėja. Nėra juose gyvatės, bet kaip poetė  be jų neišsiversčiau.
  – Akis už akį?
  – Ne visai taip. Vaikėzai mėgsta akmenimis svaidyti, kuolais  trankytis. Negi neatsimeni?
  Atsidusau
  – Dar vis tikiu, barškuole. O tavo eilėraštį paslėpsiu giliau savyje. 

o dar pasiilgau neglostyto
kačiuko prie upės sustingusio,
žvejojančio būsimą dieną

  – Va kaip į ateitį nueita. Tu nuostabi, tikra poetė. Būk ir būk ant delno. Kai sugrįš Amnezija, irgi nebijok. Ji brangina, dievina tai kas yra būtent  dabar, ko nereikia atsiminti. Būk ir šypsokis. Kaip ten pas tave?
  „Kaip gera pro šypsnį stebėtis“

ji ištirpsta, bet suprantu, žinau ir nesiginčiju, kuomet tas pats eilėraštis elgiasi kitaip: būna, kai patekęs jį kitas rankas, jis sustingsta, ištinsta, sustagarėja. O priežastis? Kokią to priežastis? Kai to paklausiau Šklėrių Tamošiaus, anas tarstelėjo:
  – Žinai gi, kad į savo kiemo šulinį buvau įkritęs. Norėjau ir  aš  sužinoti -  kodėl? Tai varnas Golius tiesiai šviesiai: nereikėjo būti Tamošiumi.
  Barškuolės paduotas paskaityti Barškuolės eilėraštis tirpo. Iš pat  pradžių. Nuo pirmos eilutės:
  „ Pėdų pasiilgau ateinančių...“
  Ir ne tik tiek. Pasidarė taip, kad girdėjau, kaip skambtelėjo varpelis. Nereikėjo dairytis, kur jis taip: gal bažnyčioje? Gal sieloje? Gal?.. Žinojau, kad jis skambtelėjo karietoje, prasidėjusioje prieš dvidešimt  metų.. Ir va, skamba. Ak, Amnezija, tu vienaake, štai ta akimirka, kuomet nors tavo išbučiuotas, o vis tiek... atsimenu. Neabejodamas  liudiju, kad šoktelėjau atgal, šoktelėjau į praeitį. Ir  ... ką  gi.? Klausykite,  girdėkite, įsiminkite, kaip džiūgauju, o aš net rašau ant popieriaus,  skleisdama žinia, kaip tada:
    „ Dėkui, kad išgirdote karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas  nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama. Atsiminkite, ponai, kad esate pirmieji Radijo karietos žmonės. Ateis laikas ir gali atsitikti, kad  bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis  daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra. Atsiminkime datą: 1994 metų sausio penkioliktoji įteisina karietos kelionių pradžią radijo bangomis. Tai reiškia, kad iškalbėti žodžiai apie būsimą kelionę  tampa kūnu“.
– Gal jums per sunku. Galėčiau perskaityti, - sunerimo Barškuolė pamaniusi, kad užmirštu jos eilėraščio tekstą. Kad nors jis mano rankose, bet lyg dėl akių, dėl inteligencijos vaizdo
  – O ne, nereikia. Tačiau tekstą, prašau, pasiimkite. Aš jį jau  moku mintinai.

pėdų pasiilgau ateinančių
..................................
ir  šypsnio kvailiausio dėl nieko
dėl nieko smagiausia šypsotis,
o dar pasiilgau neglostyto
kačiuko...
  padeklamavau, specialiai praleisdamas antrą eilutę, kad neatrodyčiau pernelyg sumanus, suprantantis, kad tirpstantis  burnoje eilėraštis gesina Amnezijos bučinius: kad suvokiu, kad vienu metu galiu būti ne tik Čia ir tik Dabar: galiu, atsimindamas praeitį, nukakti į jos laiką, aplankyt užmirštas vietoves, apglostyti atmintimi, atsiminti, kas ten  tuomet. Save patį – irgi. Tačiau ar kas geba patikėti, kad tokį mane  nubudino Barškuolės eilėraštis? .
  Supratimas buvo aiškus, gražus, kad net nepamaniau, jog netrumpą laiką jis užmurzintas užmarštimi kartu su viltimi, kad taip neprastai padūmočiau vertindamas atsirandančias sudėtingas situacijas.  Kaip kad ir šį, kuomet aikteliu savy: ak, Amnezija, tu  vienaake, ar  girdi?  Ne, ne. Žinau, kad, nereikia tau girdėti, Man, beje,  irgi.
  Tačiau kaip negirdėsi, kai ir vėl sužvengia žirgas Ygaga. Ne šiaip  sau, o žvengia, kad  girdėčiau. Ir vėlgi suprantu, kad tai lašelis praeities, prasimušusios pro užmarštį. Va, va, Amnezija,- džiūgauju, – Aš  dar ne visiškai tavo  valioje. Bučiuok, bučiuok, bet palik kažkiek ir kitai pabučiuoti. Iš anų, praėjusių laikų. Vienas kitas bučinys te ir jiems palieka.
  Instinktyviai, pats  to nepajausdama, ranka patikimai prisiliečiau prie barškuolės.

Nubusdamas naktį vis girdėjau lietų. Atrodo, jau nemenkai pramokęs gyventi pagal supratimą, kad nieko svarbesnio negali būti, kaip tai, kas yra dabar. Vilniaus Balsiuose tai buvo lietus. Ir nors atsikėlus į rytą, jo jau nebuvo, bet regėjosi, kad tai tik pertraukėlė. Šalia nebuvo ir Amnezijos, o, vadinasi, tai irgi gerai. Juolab, kad šalia kompiuteris, o galvoje supratimas, kad dienoraščiuose reikalinga rašyti, kas yra.
  Kai lietaus  tiek daug , mąstyti apie ką rašyti, žinoma, netenka.  Ekrane jau ir viena  eilutė, ir kita:
Palijo daug.
Per naktį lijo– – –
    Netrukus  išgirstu:
  – Rašai? Na taip, žinau, kad rašai. Tuščias mano klausimas, bet ir nuotaika ne kokia.
  – Lietus sujaukė?
  – Lietuje drąsiau jaučiuosi, gerokai drąsiau.
  Į akis žiūrėjo barškuolė. Aukštai pagelta galva buvo nedaug žemiau mano smakro. O balsas švarus, įtaigus, sotus kaip ozonu prisotyta erdvė. Ne, ji ne tikra barškuolė, – pamaniau,– ir sužiuręs i akis klausiausi jos balso. Labiau mielo ausiai balso, negu kalbos. Tačiau pasirodė, kad ir kalba, taigi jos turinys irgi nelyg lietaus išlytas. Nupraustas.
– Nebijok manęs, aš nekandanti.
– Tai kad nebijau. Matai gi. Netgi įsivaizduoju, kad galėtum būti puiki muzikantė. O gal ja jau esi?
– Muzikė?- dar aukščiau pakėlė galvą barškuolė. Ir po nesmagaus atokvėpio: – Tai kad ne, ne muzikė. Ir nežinau, ar gebėčiau. O kaip poetė, tai, regis, nekooooo... ne kokia.
  Dar kartą, pajautęs skafandrą, žvilgtelėjau į šliužo akis, bet gyvatės nebuvo. Tačiau arti ne buvo ir Amnezijos, o tuomet man pasiseka pagyventi ne tik šia diena, valanda, minute. Supratau, kad neblogai atsimenu ir susitikimą savyje su Amnezija, savo atvyravimą, pasišventimą būti karaliumi ir padovanoti jai karalystę. Tačiau dar labiau įsijautė vaizdas, kuomet vienoje moteryje sutilpusi ir Vienaakė, ir mokytoja Šaltinytė, ir jos dukra Agota, o mano daliai jos kiekviena atskirai. Ir te kiekvieną jų Dievas saugo, tačiau jam, matyt, irgi reikalų per akis, ir todėl labiau intymūs, asmeniški, stumtelėti jo atokiau nuo savęs.
  – Pirmą kartą Balsiuose barškuolę matau. Nepykite, tačiau jūsų vardą rašysiu didžia raide.
  – Rašysit? Betgi dar neskaitėte mano eilėraščio. Specialiai dėl to šliaužiau.
  – Taip taip, prisėskite. Jūs labai pavargusi..
  – Labiau dėl baimės, kad kas neužspaustų batu kartu su eilėraščiu..
  – Prieš dvidešimt metų ir aš dainavau. Iš karietos.
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne...
  Užspaudė...

Palijo daug
Per naktį lijo
Ir ežeras Balsys,
apniukęs tarp krantų
Graži  lemtis,
kai žemė su dangum
pasikalba protingai lietumi.

Kiek ko jis laiko savyje?
Kaip savo meilę išpažįsta?
Ar turi tą,
kuri mokėtų apkabinti
kaip kad Amnezija mane?

Lemtis jį dar kaip į Kryžioką rodo,
nuo dugno kalaviją atminčiai iškėlus.

Lašas  po lašo...
Kažin, kaip ežeras atrodytų, jei taip?

Kai lyja – tegu lyja iš peties
ir matematika lietaus po lašą neskaičiuoja.

Bet ką žinau aš apie jį,
jei ir Amnezija į mano lūpas lyja bučiniais?
Upelis įteka.
Upelis išteka.
Peizažas nuostabus,
kaip rojaus nuolauža,
skeveldra  jo...

Banguok, Balsy.
Banguokime abu.
Gražu, kai užmiršti, kad apnetikęs,
Ir šliauždamas tave
į karalystę Savyje,
Balys- Kryžioke, nepailsdamas nešu.

Jau negiriu  jų, neprašau,
kad  jie  mane į  dieną vestų.
Mažyčiai reikalai, sakyčiau, neįkyrūs,
jie sotūs savimi.
Ateina sodas į  akis,
Įplukdęs dangų rytui įsišviesti
Ir liudyti, kad tai, kas iš tiesų svarbu,
į sielą, rūpestį, į angelus suplukę,
į judesį kaip paukštį,
kaip atokvėpį,
kaip poreikį iš miego atsibusti.
Ak, kiek gražumo akyse!
(Kodėl turėčiau liudyti, kad jis už lango stiklo?)
Ir sieloje gilu, platu, 
kad laiko neužtenka apkeliauti .

Amnezija,
ne vienaakė tu, o – ne!
Kiek  nuostabios darnos išmintyje,
kiek... 
  – Baik, Pranuci,  baik. Irgi nelabai tikiu, kad parašysi geriau, negu jau parašyta. Ir bučiuoti jau vargu ar taip pavyks, bet svarbu, kad bučiuotumei kaip tokią, kaip tikrą. O aš tau būsiu ištikima, nemeluojanti. Be įsipareigojimų, be bažnyčios. Žinau, kad  mano glamonių, mano spurdėsio atsiminti tau  nepasiseks, bet tai vardan šios dienos, vardan to, kad nebūtų galimybės gailėtis būto ar pamesto.
  – Nuostabi tu, Amnezija. Netgi daugiau, negu suvokiu, suprantu, sakau. Ir būtų nesusipratimas, jeigu tai užmirščiau.
  – Nesusipratimas? – mielai, ryto saulės spindulėliu šyptelėjo ji ir lengvai pakibus ant kaklo, apdalindama paukštės šiluma, kuždėjo:  – O ar atsimeni? Ar bent, dievo avinėli, pamąstai kas ar kiek ko iš mudviejų gyvenimo sukrauta atmintyje? Tavo, žinoma. O gal manai, kad klausiu tavęs, tai nurašiusi nuo lubų? Tik todėl, kad reikėtų klausti? O gal bandai įsikabinti į eilėraštį su  jo pabaiga ir pademonstruoti atminties galią?

O tu, Amnezija, tu vienaake,
Žinau tik, kad ESU
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip
Be praeities slogu.

  – Šitą atsimenu.
  – Tai todėl, kad išlikę eilėraščio užrašai. Man buvo reikalinga, kad  jų nenudaigotumei, kad liktų išsaugoti ir praeityje mažiau būtų  slogos. Tačiau, mano avinėli, yra dalykų, kurie be užrašų. Jų tau lyg nebuvo. Arba  buvo, bet lyyyg  buvo, kaip pro miglas. Kad ir mokytoja Šaltinytė. Arba jos dukra Agota.
  – Apie ką šneki, Amneziją?. Bet svarbu, kad šneki, kad yra. Tikiu  tavimi. Ir ak, kaip gera būti su tavimi savyje. Manau, kad net neįsivaizduoji. Arba mažai, lyyyg  išsivaizduoji, kaip pro miglas. O sako, kad Dievo nėra. Nesąmonę sako. Be jo žinios kaip čia galėję susitikti? Dabar reikia gero muziko. Reikia bent Čiurlionio.
  – Užtat neblogai atsimeni Vienaakę, - nepaisydama mano svaičiojimų toliau savo šnektą  tęsė Amnezija, truputį  paakcentuodama kai kuriuos žodžius, bet labiau suklusau ne dėl to. – Iš tikrųjų, - kalbėjo, - aš niekuomet nebuvau vienaakė. Iš tikrųjų niekuomet tu neturėjai  mokytojos Šaltinytės ir jos dukros. Tačiau ir  viena, ir kita, ir trečia buvau aš, Amnezija. Na  bučiuok kaip tada mokytoją, kaip jos dukrą. Bučiuok gi, begėdi. Tačiau ir vienaakės  nevaryk laukan. Tai nekvaila ekscelencija. Žino, kada  kokiai  jai prireikia būti
  – Ne, ne, tikrai ne. Tegu pasilieka. Džiaugiuosi kaip vaikas radęs žaisliuką. Noriu būti karaliumi ir savo sostą  perleisti tau.
  Už lango - ne kaip: šaltoka, pučia vėjas, sodas baigia  nužydėti Bet nuostabu, gražu, nes argi gali liežuvis kilstelėti ir kalbėti, kad pilka, nyku. Pagaliau tai diena, kurioje viešai esu išgražintas Amnezijos meilę. Viešpatie, džiaugiuosi. Norėčiau, kad ir jai su  manimi gera, kad nereikėtų vaidinti mokytojos Šaltinytės ar jos dukros Agotos.
  – Apie tai su žinosite įsijungę radijo imtuvus,– paskambino galvoje it iš Radijo karietos laikų ar it tyčia būčiau sugrįžęs į XX  amžiaus pabaigą.
  „Vienaakė Amnezija, – prie rašto susimąstė Goda iš Žaliosios  Žolės.– stipriai įvardinta; ir stebina, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo. Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa...

įkyriai, atgrasiai, kad ausis sopa Atrodo, kad priepuolis ištiks.
  – Kas atsitiko, moteriške. Kuo galėčiau padėti? Kaip?
Tačiau ji juokesi taip, kad supranti, jog užsiimti kažkuo kitu, kad ir žodį tarti, jai neįmanoma. Juoku užimta visa jos esybė. Pasimetu ir galvoju, kad, ko gero, paklydau savyje, kur tylos triukšmas ypatingas ir kai jis adresuota asmeniškai tau, jo niekas kitas negirdi. Net ir Vidinis – ne. O jeigu kam pasitaiko išgirsti, anieji kviečia daktarus.
Pajaučiau, kad moters juokas adresuotas man ir... ką daryti? Reikėjo laukti, kentėti, ištverti ir prisipažinti, kad nors ir skaudžiai, bet vis dėlto suprasta ir savo ranka jau suspėta parašyti:

  Po tolumas žiūrėta kažkodėl,
  O tai, kas taip arti, kas savyje,
  nedaug stebėta.

  Pastaruoju laiku (o ypatingai įšliaužius į 77 – tuosius), reikalai labai pasikeitė. Kai pasitaiko matyti ar išgirsti parodant į Žmogų kaip planetą, tuoj atsakau savuoju, regis, jau tapančiu trafaretiniu.

  – O gal netgi daugiau
  Gal modelis Visatos tu, Žmogau?

  Tai ne teiginys kad yra būtent taip. Palieku dideles erdves abejonei, bet atsiradęs poreikis nusileisti į save giliau, o ten pasidairyti atidžiau, apaugo, vaizdžiau tariant didesniais muskulais. Vis dažniau nueinu į erdves, kuriose dar nebūta. Lipau į jos kalnus, plaukiu vandenimis, leidžiuosi į požemius. Prasidėjęs Vilniaus Balsiuose sodo sezonas su nešilta, bet sodais sužydusia geguže, nepakeitė atsiradusio poreikio, bet dabar pasidarė neramu, kad man skirto moteries juoko neišgirstų dar kažkas ir nepakviestų daktarų. Juolab, kad į Santariškes labai netoli. Bet va. Nutilo. O moteris, regiu, kaip ir daug kitų, miela ir graži. Gal net jaukesnė, gražesnė, labiau pritaikyta mano akių skoniui.
  – Neatpažįsti? Vienaakės nepažįsti? Ech, kiek čia to laiko praėję, kai man eilėraščius rašei. Tačiau mieliausias mano siela anas, iš 2006 metų. Buvo rugpjūčio 17 –oji.

O vienaake,
Kad tu prapultum! -
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
Kaip Dievo rykštė engia -
Sustojo smegenys,
O akyse – šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau iš kur ir kam jie čia.–

  išmetė į ausis vienuolikos eilučių porcija moteris ir atsidususi žodeliu „Puikuma“! įsisiurbė akimis į manas. Jos nuostabios, gražios, atsidavusio, kaip mano Kandžiuko, mano šuns. Nebūtų vienos akies, nė trupučiuką nesuabejočiau, kad tai ji, Amnezija.
  – Ko tyli? Atsiliepk. Ir būtent šituo, iš 2006 metų
  Sunku pačiam įtikėti, kad tai gebėjau padaryti, o ... padariau.

Žiūrėjau į save ir buvo keista -
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrody
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...

  – Nereikia „būk sau, aš sau“ Dabar jau nereikia. Ir taip nebus. Myliu. tave, Pranuci. Ir ne žodžiais, o darbais. Kaip Tėvynę. Ir mylėsiu iki saulės užtemimo. Betgi pamatysi. Amnezija tavo eilėraščių dar sulauks. Bučiuok, Pranuci, kaip tokią, tikrą, o ne kaip artistę, kaip scenoje, kaip apsimetėlę..

save  skaityti nepaprastai sunku ir pagalvoju, kad šitas darbas netgi nepradėtas, nors jau viešai sakęs, girdi, SKAITAU SAVE. Ir iš tikrųjų taip tikėta. Štai ir aplankalas įvardintas tokiu, tarkim, sumanytos knygos pavadinimu, bet tai tik paskaitinėjimai. Tik. Lest  iš vienur, lest iš  kitur, iš kitų vietų lest, lest, lest, o kad taip, kaip abėcėlėje nuo A iki Ž, taip nepavyksta. Vidinis jau suspėjo leptelėti:
  – Melagis esi, Pranuci. Bet ar naujiena? Kiek beatsimenu taip. Taigi nuo lopšio.
– Dzingul dzingul ačiū už gėles, - atsiliepiau eilute iš dainos posmo, bet nepiktai, mintyse pripažindamas, kad jis teisus. Šį kartą  Vidinio nebuvo, tačiau ne taip, kad visiškai. Kuomet vaikšto kaip dvasia, vaikšto po atmintį, paperši, paskaudina krūtinėje, kur nuo jo bepasidėsi? O po pusiaudienio laiką Palėpės departamente  trepsi keli laikrodžiai, bet laikas dėl to nesidaro greitesnis, nors jie  atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad jie šitaip. Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
  „Eik, Vidini,- paraginau mintyse. –Eik. O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, jau nėra, kaip ir jo paties“.
    O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?..
  Eik, Vidini, eik. Jis ten. Tuomet gruodis, bet be sniego. Kaip  dabar sušalęs  gegužės vidurys  – gegutei pakukuoti. Ir tėvas laukė  gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. Kelių dienų, o jau tuomet... 
–  Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Taip, tuomet  jau  tiek Bet ar tiek yra daug? Beje, o tau?
  – Man?
  Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Persimeti į išgrynintą dvasioje AŠ. Ir nėra  prasmės aiškintis, kuris pas kurį svečiuose: aš pas Vidinį, ar jis pas  mane. O gal  abu – ir  Vidinis, ir aš - pas tėvą?  Nepaisant, kad dabar  jis  Gardine.
Ak, rupūžke, šit lestelėjęs vėl atverčiu kitą puslapį, kur
irgi juodai ant balto mano ranka parašyta;

Ramu. Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako -
Kur gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuliau mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.

  – Ar vėl sapnuoji? Vėl karietą?- išgirstu žmoną. Ji žemiau, po  Palėpės departamento grindimis, tačiau susikalbame. Geriausias  girdimumas kai ji, užlošusi į viršų veidą kalba žiūrėdama į lubas, o  aš – žiūrėdamas žemyn, į grindis. Atrodytų,  tas pats  daiktas,  ta pati pertvara, ir vis dėlto iš vienokio matymo tai vadinama grindimis, iš  kito – lubomis.
  – Tai kad ne, žiburėli. Skaitau save.

bundu iš sapno, suspėdamas suprasti pirmuosius praradimus, nes teiraujuosi:
  – O karieta kur?
  Pramerktos akys jau nemato, tačiau ausys dar girdi jos  nutolstančią dainą.
  – Vidini, o tu? Storuli, ėgi, kur tu? 
  Vidinio nebuvo.
  Paėmiau seniai rankose laikytą „Eilėraščio sėją“, verčiu lapus, ieškodamas karietos dainos, bet ir jos nesurandu. Ir nemoku suvokti - kodėl? Tokia puiki, o... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip ką tik su storuliu dainavom ar dar geriau, ir, žinoma, sutariant su choru. Tačiau yra kaip yra ir dainos teksto „Eilėraščio sėjos“ knygelėje nėra. Kodėl?
  Dar kartą perverčiu knygelės lapus. 
  Tarkim, kad bet kur ir bet kokia proga jos dainuoti nereikėtų. Kita  vertus, kas tas sinjoras, kuris imtųsi atsakomybės diktuoti nuorodas žmogaus dvasiai,- aikteli galvoje, – ir savijauta tokia, kad vėl lyg į sapną pasineriu, tačiau šį kartą atmerktomis akimis ir  einu, kur  man labiausiai reikia. Jau metai, kai nebuvau atėjęs prie tėvų kapų, bet dabar einu toliau, einu į XX amžiaus  paskutiniųjų metu paskutines dienas.
  – Vidini, neatsilik,– timpteliu save už skverno,–- reikės  dainuoti.
  – Visaip žmonės kraustosi iš proto. O kadangi irgi esame žmonės, turime tokią teisę,- atsiliepia.
Kaip niekuomet lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu, pastato prie iškasto kapo, pakištomis apystorės virvės. Jaunesni sodžiaus vyrai, nesunkiai kilsteli nelengvą tėtės karstą, užneša jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami nuleido gilyn į smėlio kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas, matyt, kopai auginti. Nuleistą karstą kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu, užmetė ant jo saują samėlio. Tiek ir tereikėjo, kad duobkasių iškastas smėlis kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos. Ji ant  jo net ir tuomet, kai užsikėlęs ant kaklo, jodindavo savo anūkę Dainą. Tai ji prisiminusi atnešė dzieduliui kepurę. Turbūt nešaukė, bet vis tiek girdėjau:
  – Dzieduli, kepurę užmiršai.
Susiėmiau už Vidinio puspalčio skverno it pabijojęs, kad
nenuslysčiau į duobę kartu su atgal sugrįžtančiu smėliu:
  - Mums dar reikia pagiedot, Vidini...

Tai va, kokia puiki tiesa,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.

  – Priedainio nereikia,– lengvai stuktelėjo į pašonę Vidinis. Tačiau žinojau, kad jo nebus, nes ir choro nebuvo. O dabar pastebiu ir  kitą dalyką, būtent, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. Toks psichologinis reiškinys, kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia pabūti. Tokių dalykų net sapnuoti nereikia.
– Taip, Pranuci, mums dar reikės padirbėti. Suprantu, beje, kad giedoti prisieis dažniau negu dainuoti. Ir tas „dzingul dzingul – kojomis į priekį“  gerklėje vis  aukštesnę natą kelia. Ar kad toliau  girdėtųsi?
  – Nebūtinai, kad toliau, kai bobausiai ir  briedžiukai ausyse  pradeda augti.

Taip,  taip, nuo seno žinoma, kas atsitinka pasėkoje, kai lašas  po lašo.  Kur kas  mažiau žinome, kas atsitinka, kai diena po dienos. Ilgą laiką man irgi tai nelabai rūpėjo, bet prieš dešimtmetį, gal du atsirado poreikis suklusti. Ir dabar neretai pamatau storulį.  Šiandien po vidurnakčio irgi. Neaukštas. Tačiau nelengvas. Per 100 kilogramų sveria. Matau gulintį ant nugaros, aukštielninką ir iki krūtinės apkaltą lentomis. Ramus. Net ir rankos užkeltos ant jos – anė krust. Akių vyzdžiai užspausti vokais. Iš toli išgirstu atvažiuojančią karietą.
  – Pagaliau. Svarbu buvo tikėti ir, prašau, atvažiuoja, - burbteliu ir suprantu, kad tas storulis esu aš. Gal ne visai toks, bet beveik . Dar diena kita, dar... ir žinau, kad būsime sutapatinti  taip, kad bet į kurį iš mudviejų beparodytum, vis tiek būsiu aš.  Niekas, net pats dzievulis dėl to nesuabejos.
  – Nesuabejos? Taip nekalbėk, Pranuci. Tai aš, Vidinis, - atsiliepia į mano mintis lentomis iki krūtinės apkaltas storulis.
  Nepasakyčiau, kad dažnai kabinuosi į sapnus. Galbūt, kad atmintyje jie ilgiau neužsilaiko, tačiau kai sapne išgirstu karietą, reikalai klostosi neprognozuojami. Dažniau ją greičiau išgirstu, negu pamatau. Tai todėl, kad išgirstu dainuojančią dainą, kurios ir muzika, ir žodžiai iš  mano kūrybos. Įdomiau, kad ir dainuojama  mano balsu. Taip atsitiko ir šį, jau nežinia kelintą kartą.

Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Oi, atvažiuoja  karieta
Nuvežt dangun į balių.

  Ir šį kartą nesuabejoju, kad daina dainuojama mano balsu. Tačiau ankstesniais kartais  nepasitaikė, kad dėl to reikėtų  ginčytis su storuliu. Į padainuotą ketureilį tuoj pat choru atsiliepdavo priedainis. Protingas, linksmas, guvus.

Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

  O dabar? .
  – Nemanyk, Pranuci, kad į muštynes velsiuosi, - užbėgęs  priedainiui į priekį, ramiai pasakė storulis ir palinguodamas  galva:– Nesuvokiu, kas su tavimi darosi. Kodėl taip knieti pasisavinti kas tau  nepriklauso. Tai ne tik mano balsas, bet aš pats juo ir dainuoju. Ar girdi? Aš. Vidinis. Ir muzika, beje, mano. 
  – Va, va. Tuoj sužinosime, kad ir  žodžiai tavo, Vidini.
  – Žodžiai tavo, Pranuci. Man nieko nereikia, kas ne mano. Man jau nereikia, kas mano, bet užtat teisybė darosi kaip oras reikalinga. Reikia ja kvėpuoti. Gyventi reikia ja. Pasišviesti po užmerktomis akimis. Žvakių ten  neįsineši.  Bet, et, argi suprasi? O reikia, būtinai reikia, Pranuci – pakalbėjo ir aukščiau kilstelėdamas  balsą: - Angele, gesink mano žvakes
– Be žvakių? Betgi to tikrai nenusipelnei. Ne, ne, be žvakių tau negalima, Vidini. 
  – Pranucis sakosi, kur kas daugiau nusipelnęs. Galbūt, galbūt. Bent  jau tikra, kad dainos žodžiai jo parašyti. Argi sunku pasitikrinti, kaip iš tikrųjų atrodome po užmerktomis akimis,– samprotavo storulis, keldamas kūną iš sukaltų lentų iš savo aukštielninko gulto su ant krūtinės padėtomis  rankomis ir  jį užleisdamas man. 
– Dainuok, Pranuci, dainuok...
– O kodėl – ne, kai žodžius žinai? Tik va, kaip į muziką pataikyti?
 
Kai nusipelniau kiek geriau
Šalelėj trispalvės gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.

O choras irgi:

Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiais padabinta
Aukso karieta.

jau kitą dieną persikrausčiau į Balsius ir, užkūręs  krosnį (pečiuką), kūrenu lig šiol. Manęs jos šiluma beveik  nešildo, nes atliekantį nuo sodo darbų laiką praleidžiu vėjų perpučiamame Palėpės arba kitaip – Pastriekės departamente. Tai, kas parašyta  gyvenant sode, parašyta būtent čia. Ot, ir dabar sėdžiu, priglaudęs stalą prie pietinio lango, bet iš tikrųjų manęs čia nėra. Užsiėmęs  gyvenimu, kurį, regis, net menkai  nutuokdamas, renčiau, kūriau, ieškojau jo tokio ir ištrūkti iš  jo jau nesiseka. O ar norisi, irgi savęs neklausiu. albūt ir laiko tokiems dalykams pritrūksta. Ir  vis dėlto šioje palėpėje, o ypatingai, kai sėdžiu prie, stalo, manęs  dažniausia  nebūna. Nematau. Neregiu. Pastriekės departamento taip pat,  nepilnų penkių arų valdos, vadinamu sodu – irgi ne. O kur tuomet būnu aš, vėlgi ne taip lengva pasakyti. Gal prisimenate, kaip aname rašinyje ūktelėjau: 
  – Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
  Tai laukinio šauksmas. Šauksmas į  erdvę.  Tai  šauksmas žmogaus, kuris kad ir stengiasi, o vis tiek neprasimuša išeiti iš savęs. Tai šauksmas žmogau, kuriame visi toliai, atstumai susispietę jame. Ir vaikšto jis po šį įmantrų, sudėtingą, atrodytų bekraštį  pasaulį, neišeidamas iš savęs.
  Dar iš tolį pamačiau, kaip driežo inkliuzas plukdo gintarą į Nidą. tikėdamas sustabdyti vėjų ir laiko pustomas jų kopas. Savijauta tokia lyg laukiau šio reginio, lyg žinau, kad prasidėjęs pušimi ir jos sakais, jis, išnokęs ir tikras, būtinai  pasirodys mano akims. Tuomet ir manyje savo būtimi aiktelės ne tik dešimtmečiai ar  net šimtmečiais, o  ir visas laikas nuo atsitiktinumo, kuomet driežas pakliuvo į pušies smalos nelaisvę.
  Stoviu, žiūru, matau, mąstau. Ne tik apie  pušį, jos  sakus. Mąstau apie daug  ką. Net ir apie laiką. Savo ir ne savo 
  – Tuščias reikalas apie  jį mąstyti, jeigu jis toks  greitas, - išgirstu gaidelę savyje, tačiau šį kartą ja nepatikiu.
  – Ak, kaip tai  nuvalkiota, – atsiliepiu panosėje, – Greitas,  greitas,  greitas... O kur galva pamano, jį visur randi. Ir  karste be jo nepasieinama. Tačiau tik  dabar, regisi, suprantu, kad laikas supresuotas maišinyje su smala gintaru virsta.

... prasideda ir vėl kažkas. Bet kas?
Svarbiausia nemeluoti  savyje,
Bet  kaip, jei nežinai tiesos,? –
 
  skambtelėjo paskutinėmis eilutėmis eilėraštis „77 (ne taip, kaip  būdavo)“ , o galvoje it šviečiasi. It šviesiau. Jau neatrodo, kad tokia muzika galėtų pasibaigti poezijos kūriniai. Protingiau patikėti, kad palikęs Palėpės  departamentą, išėjau savyje dar toliau, išėjau į Tadą ir esu pušies smalos ir driežo neįtikėtino projekto liudininkas, būtent – sumeistrauti save ateičiai.
  – Ei, mielas Pranai, dažniau džiugink savo rašiniais, - išgirstu Audrių Matonį.
  – Norėčiau, Audriau,  bet kaip tai padaryti. Kaip? Jau net mano paties anksčiau parašyti eilėraščiai nepasiduoda korektūrai, bet... . Žiūriu į gintarą,  driežo plukdoma į Nidą ir stengiuosi, kad  būtų apsieita be melo.

Iš kokių amžių ateini?
Inkliuzo drieže, prie širdies priglusk.
Jos negiriu. Ir ji pavargusi,
ir ji tingi net poterį kalbėti.
Jau išsipustė, išsitaškė,
bet vis dar pajuokauja į save,
girdi, beesanti nelyg riestainyje skylė –
kremti ją be dantų,
ir, Dieve, kaip gražu,
kad sugebi juos buvus atsiminti.

Inkliuze driežo, pasakos išsekę,
baugu taip tarti girdint kaip širdis pavargus plaka,
bet stengiasi ant kojų išlaikyti be lazdos,
su šypsena ir akyse, ir lūpose...

Sakyk, iš kokių amžių ateini?
Kokia lemtis į smalą, į nelaisvę metė?

Ir aš dar vis šliaužiu per savo dalią
ir nuostabu tikėt
kokia graži, inkliuze,
laukia ateitis.
Tegu ne gintarinė, kaip tava,
bet vis dėlto, bet vis dėlto
ir mano lemtyje pušelė.