bundu iš sapno, suspėdamas suprasti pirmuosius praradimus, nes teiraujuosi:
– O karieta kur?
Pramerktos akys jau nemato, tačiau ausys dar girdi jos nutolstančią dainą.
– Vidini, o tu? Storuli, ėgi, kur tu?
Vidinio nebuvo.
Paėmiau seniai rankose laikytą „Eilėraščio sėją“, verčiu lapus, ieškodamas karietos dainos, bet ir jos nesurandu. Ir nemoku suvokti - kodėl? Tokia puiki, o... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip ką tik su storuliu dainavom ar dar geriau, ir, žinoma, sutariant su choru. Tačiau yra kaip yra ir dainos teksto „Eilėraščio sėjos“ knygelėje nėra. Kodėl?
Dar kartą perverčiu knygelės lapus.
Tarkim, kad bet kur ir bet kokia proga jos dainuoti nereikėtų. Kita vertus, kas tas sinjoras, kuris imtųsi atsakomybės diktuoti nuorodas žmogaus dvasiai,- aikteli galvoje, – ir savijauta tokia, kad vėl lyg į sapną pasineriu, tačiau šį kartą atmerktomis akimis ir einu, kur man labiausiai reikia. Jau metai, kai nebuvau atėjęs prie tėvų kapų, bet dabar einu toliau, einu į XX amžiaus paskutiniųjų metu paskutines dienas.
– Vidini, neatsilik,– timpteliu save už skverno,–- reikės dainuoti.
– Visaip žmonės kraustosi iš proto. O kadangi irgi esame žmonės, turime tokią teisę,- atsiliepia.
Kaip niekuomet lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu, pastato prie iškasto kapo, pakištomis apystorės virvės. Jaunesni sodžiaus vyrai, nesunkiai kilsteli nelengvą tėtės karstą, užneša jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami nuleido gilyn į smėlio kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas, matyt, kopai auginti. Nuleistą karstą kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu, užmetė ant jo saują samėlio. Tiek ir tereikėjo, kad duobkasių iškastas smėlis kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos. Ji ant jo net ir tuomet, kai užsikėlęs ant kaklo, jodindavo savo anūkę Dainą. Tai ji prisiminusi atnešė dzieduliui kepurę. Turbūt nešaukė, bet vis tiek girdėjau:
– Dzieduli, kepurę užmiršai.
Susiėmiau už Vidinio puspalčio skverno it pabijojęs, kad
nenuslysčiau į duobę kartu su atgal sugrįžtančiu smėliu:
- Mums dar reikia pagiedot, Vidini...
Tai va, kokia puiki tiesa,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.
– Priedainio nereikia,– lengvai stuktelėjo į pašonę Vidinis. Tačiau žinojau, kad jo nebus, nes ir choro nebuvo. O dabar pastebiu ir kitą dalyką, būtent, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. Toks psichologinis reiškinys, kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia pabūti. Tokių dalykų net sapnuoti nereikia.
– Taip, Pranuci, mums dar reikės padirbėti. Suprantu, beje, kad giedoti prisieis dažniau negu dainuoti. Ir tas „dzingul dzingul – kojomis į priekį“ gerklėje vis aukštesnę natą kelia. Ar kad toliau girdėtųsi?
– Nebūtinai, kad toliau, kai bobausiai ir briedžiukai ausyse pradeda augti.
Taip, taip, nuo seno žinoma, kas atsitinka pasėkoje, kai lašas po lašo. Kur kas mažiau žinome, kas atsitinka, kai diena po dienos. Ilgą laiką man irgi tai nelabai rūpėjo, bet prieš dešimtmetį, gal du atsirado poreikis suklusti. Ir dabar neretai pamatau storulį. Šiandien po vidurnakčio irgi. Neaukštas. Tačiau nelengvas. Per 100 kilogramų sveria. Matau gulintį ant nugaros, aukštielninką ir iki krūtinės apkaltą lentomis. Ramus. Net ir rankos užkeltos ant jos – anė krust. Akių vyzdžiai užspausti vokais. Iš toli išgirstu atvažiuojančią karietą.
– Pagaliau. Svarbu buvo tikėti ir, prašau, atvažiuoja, - burbteliu ir suprantu, kad tas storulis esu aš. Gal ne visai toks, bet beveik . Dar diena kita, dar... ir žinau, kad būsime sutapatinti taip, kad bet į kurį iš mudviejų beparodytum, vis tiek būsiu aš. Niekas, net pats dzievulis dėl to nesuabejos.
– Nesuabejos? Taip nekalbėk, Pranuci. Tai aš, Vidinis, - atsiliepia į mano mintis lentomis iki krūtinės apkaltas storulis.
Nepasakyčiau, kad dažnai kabinuosi į sapnus. Galbūt, kad atmintyje jie ilgiau neužsilaiko, tačiau kai sapne išgirstu karietą, reikalai klostosi neprognozuojami. Dažniau ją greičiau išgirstu, negu pamatau. Tai todėl, kad išgirstu dainuojančią dainą, kurios ir muzika, ir žodžiai iš mano kūrybos. Įdomiau, kad ir dainuojama mano balsu. Taip atsitiko ir šį, jau nežinia kelintą kartą.
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Oi, atvažiuoja karieta
Nuvežt dangun į balių.
Ir šį kartą nesuabejoju, kad daina dainuojama mano balsu. Tačiau ankstesniais kartais nepasitaikė, kad dėl to reikėtų ginčytis su storuliu. Į padainuotą ketureilį tuoj pat choru atsiliepdavo priedainis. Protingas, linksmas, guvus.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
O dabar? .
– Nemanyk, Pranuci, kad į muštynes velsiuosi, - užbėgęs priedainiui į priekį, ramiai pasakė storulis ir palinguodamas galva:– Nesuvokiu, kas su tavimi darosi. Kodėl taip knieti pasisavinti kas tau nepriklauso. Tai ne tik mano balsas, bet aš pats juo ir dainuoju. Ar girdi? Aš. Vidinis. Ir muzika, beje, mano.
– Va, va. Tuoj sužinosime, kad ir žodžiai tavo, Vidini.
– Žodžiai tavo, Pranuci. Man nieko nereikia, kas ne mano. Man jau nereikia, kas mano, bet užtat teisybė darosi kaip oras reikalinga. Reikia ja kvėpuoti. Gyventi reikia ja. Pasišviesti po užmerktomis akimis. Žvakių ten neįsineši. Bet, et, argi suprasi? O reikia, būtinai reikia, Pranuci – pakalbėjo ir aukščiau kilstelėdamas balsą: - Angele, gesink mano žvakes
– Be žvakių? Betgi to tikrai nenusipelnei. Ne, ne, be žvakių tau negalima, Vidini.
– Pranucis sakosi, kur kas daugiau nusipelnęs. Galbūt, galbūt. Bent jau tikra, kad dainos žodžiai jo parašyti. Argi sunku pasitikrinti, kaip iš tikrųjų atrodome po užmerktomis akimis,– samprotavo storulis, keldamas kūną iš sukaltų lentų iš savo aukštielninko gulto su ant krūtinės padėtomis rankomis ir jį užleisdamas man.
– Dainuok, Pranuci, dainuok...
– O kodėl – ne, kai žodžius žinai? Tik va, kaip į muziką pataikyti?
Kai nusipelniau kiek geriau
Šalelėj trispalvės gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.
O choras irgi:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiais padabinta
Aukso karieta.
jau kitą dieną persikrausčiau į Balsius ir, užkūręs krosnį (pečiuką), kūrenu lig šiol. Manęs jos šiluma beveik nešildo, nes atliekantį nuo sodo darbų laiką praleidžiu vėjų perpučiamame Palėpės arba kitaip – Pastriekės departamente. Tai, kas parašyta gyvenant sode, parašyta būtent čia. Ot, ir dabar sėdžiu, priglaudęs stalą prie pietinio lango, bet iš tikrųjų manęs čia nėra. Užsiėmęs gyvenimu, kurį, regis, net menkai nutuokdamas, renčiau, kūriau, ieškojau jo tokio ir ištrūkti iš jo jau nesiseka. O ar norisi, irgi savęs neklausiu. albūt ir laiko tokiems dalykams pritrūksta. Ir vis dėlto šioje palėpėje, o ypatingai, kai sėdžiu prie, stalo, manęs dažniausia nebūna. Nematau. Neregiu. Pastriekės departamento taip pat, nepilnų penkių arų valdos, vadinamu sodu – irgi ne. O kur tuomet būnu aš, vėlgi ne taip lengva pasakyti. Gal prisimenate, kaip aname rašinyje ūktelėjau:
– Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
Tai laukinio šauksmas. Šauksmas į erdvę. Tai šauksmas žmogaus, kuris kad ir stengiasi, o vis tiek neprasimuša išeiti iš savęs. Tai šauksmas žmogau, kuriame visi toliai, atstumai susispietę jame. Ir vaikšto jis po šį įmantrų, sudėtingą, atrodytų bekraštį pasaulį, neišeidamas iš savęs.
Dar iš tolį pamačiau, kaip driežo inkliuzas plukdo gintarą į Nidą. tikėdamas sustabdyti vėjų ir laiko pustomas jų kopas. Savijauta tokia lyg laukiau šio reginio, lyg žinau, kad prasidėjęs pušimi ir jos sakais, jis, išnokęs ir tikras, būtinai pasirodys mano akims. Tuomet ir manyje savo būtimi aiktelės ne tik dešimtmečiai ar net šimtmečiais, o ir visas laikas nuo atsitiktinumo, kuomet driežas pakliuvo į pušies smalos nelaisvę.
Stoviu, žiūru, matau, mąstau. Ne tik apie pušį, jos sakus. Mąstau apie daug ką. Net ir apie laiką. Savo ir ne savo
– Tuščias reikalas apie jį mąstyti, jeigu jis toks greitas, - išgirstu gaidelę savyje, tačiau šį kartą ja nepatikiu.
– Ak, kaip tai nuvalkiota, – atsiliepiu panosėje, – Greitas, greitas, greitas... O kur galva pamano, jį visur randi. Ir karste be jo nepasieinama. Tačiau tik dabar, regisi, suprantu, kad laikas supresuotas maišinyje su smala gintaru virsta.
... prasideda ir vėl kažkas. Bet kas?
Svarbiausia nemeluoti savyje,
Bet kaip, jei nežinai tiesos,? –
skambtelėjo paskutinėmis eilutėmis eilėraštis „77 (ne taip, kaip būdavo)“ , o galvoje it šviečiasi. It šviesiau. Jau neatrodo, kad tokia muzika galėtų pasibaigti poezijos kūriniai. Protingiau patikėti, kad palikęs Palėpės departamentą, išėjau savyje dar toliau, išėjau į Tadą ir esu pušies smalos ir driežo neįtikėtino projekto liudininkas, būtent – sumeistrauti save ateičiai.
– Ei, mielas Pranai, dažniau džiugink savo rašiniais, - išgirstu Audrių Matonį.
– Norėčiau, Audriau, bet kaip tai padaryti. Kaip? Jau net mano paties anksčiau parašyti eilėraščiai nepasiduoda korektūrai, bet... . Žiūriu į gintarą, driežo plukdoma į Nidą ir stengiuosi, kad būtų apsieita be melo.
Iš kokių amžių ateini?
Inkliuzo drieže, prie širdies priglusk.
Jos negiriu. Ir ji pavargusi,
ir ji tingi net poterį kalbėti.
Jau išsipustė, išsitaškė,
bet vis dar pajuokauja į save,
girdi, beesanti nelyg riestainyje skylė –
kremti ją be dantų,
ir, Dieve, kaip gražu,
kad sugebi juos buvus atsiminti.
Inkliuze driežo, pasakos išsekę,
baugu taip tarti girdint kaip širdis pavargus plaka,
bet stengiasi ant kojų išlaikyti be lazdos,
su šypsena ir akyse, ir lūpose...
Sakyk, iš kokių amžių ateini?
Kokia lemtis į smalą, į nelaisvę metė?
Ir aš dar vis šliaužiu per savo dalią
ir nuostabu tikėt
kokia graži, inkliuze,
laukia ateitis.
Tegu ne gintarinė, kaip tava,
bet vis dėlto, bet vis dėlto
ir mano lemtyje pušelė.
Čia dar žmona, šunelis ir sūnaitis Ignas. Žmona priekaištauja, girdi, į bomžą panašus. Persirenk gi, puošnesnis būk. Ir nors paklusau, tačiau kelnių klyno užtrauktukas taip ir pasiliko prasegtas. Tai irgi puikai parodo, kaip atrodau išėjęs peršliaužti per savo 77- tuosius. Pamatęs tokį ne vienas pasijuos, nusijuok, nusišypsos, o man nesmagu. Pasilikęs vienas pasiėmiau tekstą, tą pirmąjį, atvertusį eilėraščių ciklą „Šliaužiu“. Skaičiau jį ne pirmą kartą, tačiau dabar pajutau, kad perskaitau kitaip. Nuo pat pradžios, nuo jo pirmųjų eilučių.
Sunkiausia nemeluoti savyje.
O ir savim į aplinką taip pat.
Net jeigu ir gramatikai skaudėtų
Išgirdus šitokį beraštį
Su dūmais kalbą pučiant į akis...
Nemeluoti savyje? Chm. Ir savimi į aplinką? Chm. Išties, iš kur seniui tiek drąsos? Negi nemelavau? Kad ir tada, pirmą kartą išvažiavęs karieta? Nors tuomet netgi ne toks senas. O štai juodu ant balto parašyta;
„Keistai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti i xx amžiau pradžią ar net į gilesnius laikus. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
Perskaičius ausis užgriuvo tyla, tačiau atrodė, kad ją galima ir akimis matyti, panašiai kaip mokyklinę lentą, ant kurios, mokantis rašto, daug ir sunkai rašyta kreida. Ir nors dabar skaitau iš 1994 metų sausio laikraščių iškarpų, bet taip lyg ant juodos lentos kreida užrašytą tekstą.
„Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai greit pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Atrodo, kad patenkintas, jeigu prisiminęs savo tėvo mėgiamiausią dainą užtraukė.“
Skaitau save? Negi? Tą, kuris prieš dvidešimt metu? Negi? Susigauti jausmuose ne paprasta, kai čia pat ir kitas tekstas, iš 2015 metų pabaigos:
Matau, išaušo dar viena diena.
Šviesos truputi lyg daugiau.
bet atsitiko, kad jaučiu
ne taip, kaip būdavo anksčiau,
kad šį pasauly jau ne širdyje,
o saujoje tarp pirštų gniauždamas laikau.
Ir byra jis smiltelėmis, vis barstos,
vėtosi kaip Nidos kopos.
Ar manote, kad jeigu saujoje
tai jau nesopa?
Nežinau, kaip veiksmas toliau - gal greit, gal vėliau save rodys ar visai išblės, išnyks, bet faktiškai čia kalbu apie jau anksčiau pradėtą, bet pamestą sumanymą pabūti būtojo laiko kelionėse kartu su esamu šiuomet savimi. O kad tai ne šios dienos sumanymas, galima išgirsti ir iš čia ištraukomis deklamuojamo eilėraščio „77 (ne taip, kaip būdavo,)
Antai, matau – driežo inkliuzas
gintarą į Nidą plukdo
sumanęs šitaip kopas suturėti.
Šios eilutės man labai mielos, prasmingos. Nesunkiai suvokiu, kad dalis eilėraštį skaičiusiųjų ne ką išgirdo iš jų. Manau, kad taip bent dalinai todėl, kad neprisiminta gintaro kilmė. Ši materija tik per laiką tokia, o kažkada, prieš nežinia kiek metų, dienos šviesą išvydo kaip pušies sakai.
– Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
Ausyse tylu. 0 sieloje? Ar tik ne karietos žirgas Ygaga sužvengė? Ar tik ne botagu pašvilpė vežėjas?
būnu nusidanginęs, tačiau atsiminęs radijo karietą it kompaso rodyklė tuoj pat akimis nusitaikau pietų kryptimi, viršugalvį palikdamas šiaurei. Nuojautos atkakliai prievartavo patikėti, jog jį pagaminta šio krašto meistrų. Į jokią kitokią šalelę nesu taip dažnai iš arti ar toli nusitaikęs, kaip į Lietuvos pietinį pakraštį, apgyvendintą šilų dzūkais. Apie juos gan trumpai tariu: šiliniai. Ir kaip jau įpratęs, rodau į juos nuo pasienio su Baltarusija, kur miškuose, smėlynuose, balose kaip paukščių gūžtos sutūpė jų didesni - mažesni sodžiai, girdėdami Marcinkonių, Druskininkų, Ratnyčios ir Kabelių parapijų bažnytinius varpus. Man būna smagu, kad ir labai pavargusį, čia tokį greitai užmiršti. Dvasia greitai atsigauna ir, matyt, todėl suprantu, kad prasmingiausia šio krašto ypatybė yra ta, kad čia nesunku būti laimingam, priklausyti tokių žmonių kategorijai ir tuomet nebūna neįmanoma šį kraštą prisiglausti arčiau savęs ir kažką paniūniuoti, padainuoti, paeiliuoti, o, atsiradus poreikiui, paskaityti save. Dažniau iš senesnių laikų užrašų, bet nebūtinai. Šis kartas irgi ne toks. Jis šviežias ir gal nesuvirškintas kaip derėtų, bet:
O nemanyk, Žmogau,
kad nenorėčiau būt gražus,
nenuodėmingas,
su knyga, kaip sėtuve
javams ir medžiams sėti
Dejuoja manyje legendos, pasakos, dievai,
dejuoja varnas Golius, žirgas Ygaga
dejuoja karieta,
O aš, beje, taip pat. Gal net skaudžiau,
nes šitiek daug turiu –
net šilinius.
O ne, nereikia man kalbėti, kad
nuo čia prasideda tėvynė.
Bet ar tik tiek?
O žodi,
kilstelki aukščiau
ir būk nelengvas akmenėlis,
žinojau visąlaik
labiau nepaprasta,
kad čia p r a s i d e d a Žmogus –
šilinių kraujas, jų bažnyčios,
šaltiniais suteka į sielą
ir vieškeliai, išeinantiems negrįžti.
nelyg žalčiai sušalę
ant krūtinės susirango.
ieškodami sau šilumos.
Ir nesmagu, kai veidrodis aptemsta,
Atėjus pažiūrėti į save
Na, taip. Matau: yra Pranucis.
O Žmogus?
Žvalgausi, ieškau, ir..
Dieve, apsaugok!
Nesakau, kad nesurasiu jo,
bet vėjas pučia į akis,
žalia pušis atsiremia į petį.
Žinau, miške negieda vieversys,
bet nuo krūtinės galvą kilsteli žaltys
ir neskubėdamas žodį po žodžio kalba:
– Ir taip:
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje pirmą kartą pasigirdo radijo karietos šaukinys. Aš irgi kilstelėjau nuo galvos karūną ir palinkėjau laimingos kelionės ne tik pas žmogų, bet ir į žmogų. Kranktelėjo varnas Golius, sužvengė žirgas Ygaga. Taigi, buvo taip, o dabar giedok, Pranuci. Jeigu neatsirastu kam dainuoti, aš padėsiu. O Žmogus, kaip suprantu, irgi išeina iš miško, iš šilinių. Išeina, Pranuci,– pakalbėjo geltonausis, o kilstelėjęs galvą dar aukščiau, uždainavo:
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug - ir ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta...
įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti, nes po visur sumėtytus raštus reikėję atsirinkti žymėtus kelionių karieta tematika. Ir taip turėję atsitikti po dvidešimt metų, kai ji išvažiavo į pirmąją kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau liežuviu:
– Dėkui, kad išgirdote. Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje ir sakau, kad jeigu kas pasakytų, jog, girdi, per devyniasdešimt devintąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai tikrai, kad – ne...
– Per devyniasdešimt devintąsias? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį kažką po ja paburbėjo Vidinis. Tačiau manęs tai neveikė, nes jau tuomet buvau pasiryžęs sekti varno Goliaus pavyzdžiu, gyventi nesibodint gyvenimu, gyventi paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, materiją panašų į vašką ir lipdyti, lipdyti... Ir metus, ir dešimt, ir šimtą ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti, kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt net reikalingesnis, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti parašais.
Nerimsta Laikas
nors ką daryk,
ar nieko nedaryk.
Net tyloje, net naktyje
po akimis užmerktomis,
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi.
Vis atidžiau įsiklausau
į šitokią neramią būtį,
be priekaištų priimdamas į savo dalią.
Kartais klampus nelyg Čepkelių balos.
Kartais gilus, patvinęs ežerais,
undinėmis pragydęs kaip legendos,
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs
kur Bakanėlis – už visus aukščiau.
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu,
kad regisi,
jis visa ko didžioji priežastis,
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos.
Save žymiu juo užrašydamas datas,
per jį stebiu kitus,
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo.
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu,
net nemokėdamas suvokti,
kas būtų (ir ar būtų?),
jeigu be Jo?
Prie raidės pasilenkęs,
skaudžiai pamąstau,
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso,
o Dievas jau paskui.
Galbūt kaip parankinis?
Trejybėje gal paskutinis:
Laikas – Visata ir Jis?
Kaip įnagis jų erdvėse
įvardinti būties pasaulių įvairovę
daiktais, gyvybe, mirtimi
pragaru ir dangumi,
drąsa ir baime...
Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas netgi nepamąstau. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis, irgi neatrodo reikalinga. Bent kiek reikšmingesnis šis reikalas pasidaro, kuomet pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir žinau, kad nors gyvasties akimirkoje esame visokie, ir ne tik žmonės, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis kartus jos daugiau, bet... tik tiek. Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Ir suprantu, kad man jos pakanka, kad žinočiau, kad Laikui ir Visatai tokie reikalai nerūpi.
... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala. Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip . Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė
O devyniasdešimt devintosios Velykos?
O, jos dar gali palaukti. Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog kaip šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos savo darbus ir pasiimti juos į knygą. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti kitaip.
Iš tikrųjų, Simonai? Girdžiu, kad šiandien tavo gimtadienis. Nors žinau, kad esi paslaptingas ir neretai pasirodžiusi žinia neatitinka tikrovės. Taip jau susiklostė mūsų gyvenimai, kad vis labiau bijomės save tikrų, iš gyvenimo atėjusių į bet kokius raštus, o internetinius gal labiausiai. Betgi sveikinu. Būk drūtas ir sakau, kad be tavęs „Rašyke“ peizažas skurdesnis.
Sėkmės tau geriausios linkiu. Kūryboje, žinoma, irgi.
o aš pamaniau, kad skaityt save protingiau iš ten, kur pajauti, kad toks paskaitymas galėtų geriausiai pasitarnauti nūdienai. Iš atminties dar vis neatsitraukia eilėraštis iš 2009 metų, pavadintas „Bakanėliu“, bet perskaityti ar pasirodyti su jo pabaiga viešumoje nesinori dėl užkliuvusių kelių jo eilučių, būtent:
Tegu druska čia valgyta
Į meilę prakaituos,
O mūzos, kaip Kazys Saja
Ar Jonas Mikelinskas,
Šiliniuose įkritę,
Nemokės sugrįžti atgalios…
Ir Jonas Mikelinskas? - suabejojo raidė eR.– Kad ir jis „įkritęs“ šiliniuose, o ne, neteko girdėti, bet jeigu rašai, matyt, žinai.
Žiūriu i Bakanėlį savyje.
Lipu į jo viršukalnę su pušimi.
Ir ežeras nuslūgsta veidrodžiu žemai
Dangus – po kojomis
Dangus- viršum galvos
Šiliniai... Kur nueik – visur rasi
Ar gali atsitikti taip,
Kad Jonas Mikelinskas
Neapkabintas šitokios būties?
Kad bent savy nesijautė
Esąs piliečiu jos?
O parašyta juk:
Jis ėjo ir ėjo. Tik rašė ir ėjo. Už akių kartais pasvarstydavom: apėjo Jonas Žemės rutulį ar dar ne?
Dėkoju, Bakanėli, tau
už duoną –
sakramentą burnoje.
Kartu su smėliu tarp dantų,
Ji girgžda taip,
kad ir sotu, ir skauda.
O ne, aš neužversiu Jono Mikelinsko
tavo eilėraščio eilutėje,
Nes parašyta juk;
O jis ėjo ir ėjo– devynis dešimtmečius: gegužės mėnesį jam būtų sukakę devyniasdešimt treji.
Įsiklausau.
Ar girdite, kaip skamba: būtų?
Net ir gegužei nužydėjus neatsitiks kitaip
skambės, kaip skambtelėjo kartą:
būtų!
Tik nemanykite,
kad atmintį numirusiems rašau
ant aukšto Bakanėlio prie pušies parimęs.
Nuo jo prasideda šiliniai.
Nuo jo, o raide eR...
Taip jau atsitikę, kad aplinkiniai kaimai, taigi ir mano gimtieji Šklėriai, o ir pats prie Grūdos ežero įsitaisęs Ašašnykų sodžius, taip vadinamo ežero beveik nežino. Užtat visi puikiai žino Ašašnykų ežerą. Žino ir taip jį vadina. Taip elgdavausi ir aš, bet vieną kartą, toptelėjus apie jį prabilti kaip Grūdo ežerą, lig šiol išlieku tokiam polėkiui ištikimas – vadinu jį Grūdo vardu ir manau, kad taip ir turėtų būti. Tačiau jeigu neatsitiktų taip, bus smagu jausti, kad prie jo auginu ne tik aukštą kalną Bakanėlį. Beje, kaip duoną auginu, kaip peną sielai. Ir galbūt ne tik savo. Seniai buvau ten ir nemanau, kad dar kada būsiu, bet man toks kalnas prie Ašašnykų kaimo vis aukštyn ir aukštyn, vis lipa ir lipa į dangų. Apie jį ir poezija rašęs, bet dabar, perskaičius ją, jau taip:
77 (Šilinių duona man kaip sakramentas)
LXVIII
Čia man nebūna įkyru
žiūrėt į vandenį ir laiką.
Pasisemiu į saujas smėlio
ir atgal pilu –
čiurkšlelė po čiurkšlelės
byra pro pirštus,
Atrodo, kalną burnoje
kaip duonos trupinį kremtu.
Nerimsta, kaip Ašašnykai,
vis girgžda tarp dantų,
į dangų dar aukščiau vis lipa.
Šilinių duona... Man kaip sakramentas,
nelyg iš Dievo rankų valgau ją
ir iš tiesų, ar neatėjo laikas
prašyt eilėraščių,
kad nors skurdžioj poemoje,
sakmėj kad ir neišradingoje
įaugtų jie kartu su širdimi mana?
Šilinis juk.
Šilais nudeginta širdis.
Čia ir akmuo,
net titnaginės kalba su manim
ir kartais būna –
atmintis, nusliuogusi į praeitį,
atranda pradžią
RAIDĖ eR:
Man miela būti ten,
kur mintys tartum bangos ežerų
maištauja, žaidžia, juokiasi ir pyksta.
Tik nekalbėk man, nekartok, Pranuci:
o raide eR,
aš taip čia giedu iš Tada,
kur Agota, kur varnas Golius ar Vidinis,
kur karieta sudužusi, dar vis kelionių laukia.
Žinau, atsimenu tave
per kūną, kai akis galėdavo
kiekvieną judesį matyti.
Na, o dabar?
Dabar girdžiu kaip skauda,
kai išsigryninus dvasia
per delną šliaužia
kaip stiklas permatoma,
bet... nematoma.
Ir daužosi po stiklo narvą bitė,
bandydama sugrįžti atgalio.
Antai, pasaulis didelis akims matyti.
Jis be iliuzijų – ir tikras, ir čia pat,
bet kaip sugrįžti, kaip?
Net jeigu narvo priešpriešą įveikus?
Kaip susivokt minutėje,
kuomet iš tavo būto kūno,
Slaunus Žolynas žvalgosi,
sostu karalius žvalgosi,
Rugelis?
Nutilo raidė eR,
o aš tik aiktėliu:
– Oho! Tai bent!
It perskaičiusi būtumėt mane iš ateities
neparašytą dar...
Neįpratęs dar prie dienoraščio, kaip pagalbininko padėti atminčiai, tačiau tikiuosi, kad jo paslaugos nebus perniek. Jau dabar bakstelį į reikalą atsiminti „Skaitau save“, taip suteikiant progą perredaguoti, pertvarkyti ankstesnius savo kūrinius, kurių ne tiek mažai – vien „Rašyke“ per 1300. Reikėtų atrajojus juos, perkramtyti žinant, kad ateityje prie jų nebus leista sugrįžti.
Na, o šiandien pro išsišvietęs 2015 m. gegužės 1 d. rytas. Iš visur į jį žvelgia pražystantys sodai ir – kiek tai gali padaryti– Balsių apdylinės. Matau jas iš Palėpės departamento, kilstelėta nuo žemės į 4 - 5 metrų aukštį. Tačiau mano mintys Ten, už apie pusantro šimto kilometrų, Ten, piečiausiame Lietuvos krašte.
77 (nejau ir tu pavargti sumanei)
XLVII
Pavasaris jau rėdos geguže.
Vyšnia pražydo.
Slyva –irgi.
Gražu.
Ir obelis į žiedą sprogti pasiryžo.
Dar, regis, neseniai
po šitą kraštą važinėjau karieta
ir, būdavo, žodelį po žodelio
į eilėraštį dedu,
kaip kad:
Vanduo nurimęs,
Regisi, net plaukt nemoka.
Aš atėjau pabūti, parymoti,
Kur smėlyje išauga duona.
Čia jos mažiau negu kitur,
Bet nežinau, ar dar kažkur
Yra,
kas duonos vardą šitaip saugo?
Prie Grūdo ežero,
prie pat vandens išaugo
aukštokas kalnas – Bakanėlis.
Iš jo papėdės byra smėlis.
Viršūnėje,
kaip į dukrų kasas,
įsisegė pušis.
Girdi, o raide, eR?
Aš taip čia iš Tada,
kai Agota, paleidusi sunkias kasas,
jomis nelyg žalčiais iššliaužiodavo kelią,
kai varnas Golius,
virš šilų pakildamas aukštai,
sparnais ir krankimu
žegnojo krašto dalią,
Na, ko tyli?
Nejau ir tu pavargti sumanei?
Užversti užrašus?
Numest į patvorį pieštuką?
Man regisi, jei atsitiktų taip –
ugnis paliktų titnagą,
ištirptų vėjuose šilų giesmė,
viltis sau durklu pervertų krūtinę.
Tuomet išties beliktų tik
it kauge šieno užsiklot tyla
ir net už mirusius nutilti.
O Bakanėlis?
Viešpatie, neleiski jam
mažam tarp didelių
bent valandėlę būti -
Čia, pakraštėly Lietuvos,
sustojęs mūru,
duoną dalija savimi.
Ar bent žinai jos skonį, raide eR?
Ar bent norėtumei žinoti?
Kraujuoja it žaizda pašlaitė kalno,
o ežeras vis glosto neužglosto,
matyt, norėdamas priminti,
kad
Bakanėlio duona Dievo rankų pasėta.
1 --- 9 --- 18 --- 25 26 27 28 29 --- 36 --- 45 --- 54 --- 63 --- 72 --- 75[iš viso: 750]
|
|
|