Nubusdamas naktį vis girdėjau lietų. Atrodo, jau nemenkai pramokęs gyventi pagal supratimą, kad nieko svarbesnio negali būti, kaip tai, kas yra dabar. Vilniaus Balsiuose tai buvo lietus. Ir nors atsikėlus į rytą, jo jau nebuvo, bet regėjosi, kad tai tik pertraukėlė. Šalia nebuvo ir Amnezijos, o, vadinasi, tai irgi gerai. Juolab, kad šalia kompiuteris, o galvoje supratimas, kad dienoraščiuose reikalinga rašyti, kas yra.
  Kai lietaus  tiek daug , mąstyti apie ką rašyti, žinoma, netenka.  Ekrane jau ir viena  eilutė, ir kita:
Palijo daug.
Per naktį lijo– – –
    Netrukus  išgirstu:
  – Rašai? Na taip, žinau, kad rašai. Tuščias mano klausimas, bet ir nuotaika ne kokia.
  – Lietus sujaukė?
  – Lietuje drąsiau jaučiuosi, gerokai drąsiau.
  Į akis žiūrėjo barškuolė. Aukštai pagelta galva buvo nedaug žemiau mano smakro. O balsas švarus, įtaigus, sotus kaip ozonu prisotyta erdvė. Ne, ji ne tikra barškuolė, – pamaniau,– ir sužiuręs i akis klausiausi jos balso. Labiau mielo ausiai balso, negu kalbos. Tačiau pasirodė, kad ir kalba, taigi jos turinys irgi nelyg lietaus išlytas. Nupraustas.
– Nebijok manęs, aš nekandanti.
– Tai kad nebijau. Matai gi. Netgi įsivaizduoju, kad galėtum būti puiki muzikantė. O gal ja jau esi?
– Muzikė?- dar aukščiau pakėlė galvą barškuolė. Ir po nesmagaus atokvėpio: – Tai kad ne, ne muzikė. Ir nežinau, ar gebėčiau. O kaip poetė, tai, regis, nekooooo... ne kokia.
  Dar kartą, pajautęs skafandrą, žvilgtelėjau į šliužo akis, bet gyvatės nebuvo. Tačiau arti ne buvo ir Amnezijos, o tuomet man pasiseka pagyventi ne tik šia diena, valanda, minute. Supratau, kad neblogai atsimenu ir susitikimą savyje su Amnezija, savo atvyravimą, pasišventimą būti karaliumi ir padovanoti jai karalystę. Tačiau dar labiau įsijautė vaizdas, kuomet vienoje moteryje sutilpusi ir Vienaakė, ir mokytoja Šaltinytė, ir jos dukra Agota, o mano daliai jos kiekviena atskirai. Ir te kiekvieną jų Dievas saugo, tačiau jam, matyt, irgi reikalų per akis, ir todėl labiau intymūs, asmeniški, stumtelėti jo atokiau nuo savęs.
  – Pirmą kartą Balsiuose barškuolę matau. Nepykite, tačiau jūsų vardą rašysiu didžia raide.
  – Rašysit? Betgi dar neskaitėte mano eilėraščio. Specialiai dėl to šliaužiau.
  – Taip taip, prisėskite. Jūs labai pavargusi..
  – Labiau dėl baimės, kad kas neužspaustų batu kartu su eilėraščiu..
  – Prieš dvidešimt metų ir aš dainavau. Iš karietos.
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne...
  Užspaudė...