Oi ne, tai ne taip paprasta bus " ONĄ Jėzaus senelę" perskaityti. Nors ši CLAIRE HEARTSONG knyga jau prieš savaitę kaip atversta, bet... hmm. Perskaičius kelis puslapius grįžtu atgal, priverstas skaityti iš pradžių. Jau ne vieną sykį taip. Atrodo, jog toks reikalas būtų užkoduotas mano smegenyse. Beje, organizuotai užkoduotas, kuomet nesidrovima, didžiulei publikai žiūrint į akis kalbėti:
“Esu amžinai dėkinga Gyvenimo Tėvui-Motinai nuo pat vaikystės, išklausančiam ir atsiliepiančiam į mano meldimus. Kas aš esu? Kokiu tikslu šitame svetimame krašte esu? Kaip grįžti Namo?...”
Šalia padedu ir savo užrašus. Jų daug. Ir ūmai pajaučiu, kaip nyku juos tokius matyt ir žinoti, kad jie tavo, būtent, Prany, tavo . O aukštybės! o Viešpatie jose! kaip galėjo atsitikti, kad tik dabar išdrįstu savo gyvenimą įvardinti Tėvo-Motinos vardu, parašant jį didžia raide - Gyvenimas...

Te būsią ši diena, kaip atmintis,
kaip poteris, išeinant į šventovę.
Oi, nekalbėk, senatve, kad akla,
kad rankos nežegnoja,
o kojos neneša tavęs.
Tiek daug  judėjimo aplink,
kad ašara akių
išmokusi save nuplauti savimi.

Girdėk, dienorašti,
taip šiandien Jeigas taria,
pajautęs pergalę,
kad greit ir verkti nereikės.
Ten, kur šaltinai užželia,
pražysta augti gėlės...

Buvai man šaltinėlis, Julija,
Dabar gi pirmąkart
žegnojuosi atmintimi,
nes verkti jau nemoku.
Nebent gėlių rasa suvilgyčiau akis,
ar ašarą  į skolą  išprašyčiau
žinodamas, kad  laiko ją grąžinti
ir man jau neužteks.

Kryželį  įsmeigiu čia pat, šalia savęs,
kaip paskutinei iš Šklėrių Grigų (Raulų)
išėjusiai...   
Jos vardas Julija, altoriau,
gal pasimelskime kartu..

2005 GEGUŽĖS 29

Tu netiki.
Ir aš taip pat.
Tačiau ir vėl į  popierius rašau žinojimą nelengvą.
Ant stalo šaukštai Tau nepadėti
ir būsto durų man atverti niekuomet nereikia –
ir vis dėlto skalsus ir didelis esi,
VIDINI, Dievas vaikščioja su tavimi.
Žinau daugiau, negu kad akys mato;
iš už akiračių atklydę vaikščioja peizažai,
dažnai liečiu juos rankų nepakėlęs
ir ten, kažkur giliai,
aukščiau nei danguose,
pragysta vyturiai...
Tegu! Tegu!
Juolab, kad šiandien man
ir baltas titnagas į sielą gieda.
Juo išskobta data,
lydėjusi į dar baltesnį smėlį.
motulę mano, 
mamą mano...

Kad ir nujaučiu, jog Ingrida nelaimės, bet vistiek balsuosiu už ją. Tai nebus pralaimėjimas.

Jau nepamaniau, kad dar kažkas užklys į pajauTAS su muzika ir kad  dienoraštis  nepanorės manęs tokio laikyti. Grįžtu atgal į tekstų pasaulį, o dienoraštis man kaip senatvėje lazda, kaip parama. Pykit nepykit, ką norit  darykit, bet dar pabūsim.

RAŠYK auditorijos  nuomonę, ar mano kūrinėlis "Neatvertus Biblijos" , tarkim, protingai permestas iš fantazijos žanro į Šiukšlių Dėžę. Ačiū. Visiems išgirdusiems sėkmės linkiu geriausios.

Labas, ryte.
Suprantu, kad kol esu, be manęs nemokėtum būti.
Patikėk, miela tai žinoti.

Grybavau. Šį kartą kartu su redaktoriumi. Taigi,  reikėtų sakyti – grybavome. Pasišnekėta taip pat nemažai ir netgi, sakyčiau, neprastai. Darosi smagu atsimenat, bet kaip tai užrašyti, tik dievai težino, kad nebūtų, pasak Tuba Mirum  "daiktas savyje" – nepažinus "par excellence", kaip tai  atsitikę su mano rašiniu „Išvakarėse nebūto.“  Negi bandysiu? Knieti gi, oi kaip knieti, kad netgi,  regis, savo jausena savaip išgyvenu išvakarių nebūto įtaigojimą ir suprantu, jog tai irgi verta dėmesio, kad nebūtų palikta savyje..
  Išties, negi bandysiu?

matydamas debesį ir girdėdamas griaustinį. Laukiu lietaus. Tai nepatrukdė susirasti Tuba Mirum mano kūrinio "Išvakarėse nebūto" komentarą ir pasiimti jį čia, į dienoraštį.
Tuba Mirum:
Neskubrus, sodria kalba tekantis pašnekesys su... (turbūt) dienoraščiu. Su labai asmeniškais, matyt, iki galo tik pačiam Autoriui įskaitomais ir perprantamais ženklais.
Tikriausiai įmanomas toks žanras ir savaip gražus, bet ar jis pakankamai "kalbantis" su aplinka, su potencialiu skaitytoju? Nežinau. Man regis, čia labiau "daiktas savyje" – nepažinus "par excellence" :)
P.S. Balais vertinti nesiimu.