Rašyk
Eilės (73676)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





2020-05-29 15:46
Pranas

2005 GEGUŽĖS 29

Tu netiki.
Ir aš taip pat.
Tačiau ir vėl į  popierius rašau žinojimą nelengvą.
Ant stalo šaukštai Tau nepadėti
ir būsto durų man atverti niekuomet nereikia –
ir vis dėlto skalsus ir didelis esi,
VIDINI, Dievas vaikščioja su tavimi

Žinau daugiau, negu kad akys mato:
iš už akiračių atklydę vaikščioja peizažai,
dažnai liečiu juos rankų nepakėlęs
ir ten, kažkur giliai,
aukščiau nei danguose
pragysta vyturiai...

Tegu! Tegu!
Juolab, kad šiandien man
ir baltas titnagas į sielą gieda.
Juo išskobta data
lydėjusi i dar baltesnį smėlį
motulę mano, 
mamą mano...
2020-05-18 20:27
Pranas

Gal kas galite padėti ?

Gaila, išėjo dar vienas  mąstantis  žmogus. Kalbu  apie  Kriso. Gal  kas  galite padėti ją kažkaip kažkur žinoti? O gal ji pati išgirs? Feisbuke  aš esu  kaip ir čia –  Pranas  Karlonas,
2020-05-03 10:23
Pranas

Mama, pasitik

Suprantu,
kad jausmais iškalbėjęs Tave,
jau netikras, atbukęs ir žodyje savo likau.
Kol dar mažas –
nė karto nuo rankų nekritęs,
o vėliau? Ypatingai dabar?

Mažą gėlę per šimtmetį sunkų nešu.
Mama, sopa labai,
net saulės zuikučiais
mano akys pašokti nemoka,
net paverkti – nebe.

Mažą gėlę kaip vandenį sunkų
net ne ten, į kapus,
o prie lopšio nešu.
Ten žiema.
Sausis poškina Šklėrių sodžiaus tvoromis,
Sekmadienis kviečia priglust prie bažnyčių,
Mama, pasitik,
kuklią gėlę nešu –
nenuskintą laukų ramunėlę.
2020-04-22 10:00
Pranas

Kelionėse po Savęsp II

Nors netikėk,
bet kaip kitaip manyti,
jeigu ir netikėdamas jaučiu, žinau:
miela šalis Savęsp,
savęs jau nepažįsta.

Žvaigždynais priartėjusios erdvės
kas dieną vis daugiau,
atrodytų, kas dar geriau,
valstybės lemtyje galėtų būti –

Klestėk, Savęsp,
skambėk bažnyčiomis
net ir tomis, kurios išgriuvusios,
per atmintį skambėk,
per Žodį ar iš Jo,
kol seserys Pro ir Poe
dar vis su tavimi.

Savęsp šaly dar daug nežinomo.
Ar ne todėl Nenuovoka su Užmarštim
rikiuoja būsenas Žmogaus?

Jau greitai šimtmetis,
kai neskubrus į savo kraujo luomą atėjau,
bet iki šiol dar šviečia mano balana,
dar supasi lopšys,
o ir girdžiu,
kad nesuprasi ką:

Taigi, taigi – paskambinkit bažnyčiomis...
Taigi, taigi – Žmogaus bažnyčiomis...
Taigi, taigi – Dzievuliau, ačiū.

Ir vis tik atsaką kurpiu:

Dilin – dilin, palik ramybėje
Dilin – dilin, ne Dievas aš
Dilin – dilin, manyk, kad išdavikas
Yra tiesų, kurių ir Dievas nesupras,
o štai Žmogus?..

Dilin – dilin, juo dar
(kad ir per sopulius), tikiu
Dilin – dilin, ir žodį „išdavikas“,
kaip replėmis į kabutes imu
ir skandinu į smegenis
kol rūdys iki auksino išės...

Tegu jis bus ir tau kaip radinys.
Tik neskubėk paimti rankom plikomis –
cholera, kur bebūtų,
ji visur cholera.
2020-04-20 13:02
Pranas

Kelionėse po Žmogų I

Kaip atsitiko taip,
kaip tai galėję –
Nenuovoka ir Užmarštis
į pergalę išeiti susiruošę.
Beliko dar padelsti kaip lig šiol
ir... grok, trimite,
praleistas šitaip laikas
it katedra Paryžiaus po ugnies.

Tai nereiškia, kad ją
nelyg nuplikintą ugniavietę ragiu.
Iš Vilniaus iki ten
keliauti man nereikia,
bet nesiliauja kristi ant galvos
statulomis įteisinti šventųjų pelenai,
net bitės atskrenda padūgzti padėką,
kad šitaip skauda.

Ir suklusau:
kaip? kaip?.. Kad šitaip skauda?
Nejau kiekvienąkart pasikartoti reikia
ką įtikėjęs lig akmens širdy, lig Dievo –
kelionėse po Žmogų
net pašaro žirgams nereikia

ir nieko nuostabaus,
kai šią akimirką regiu
kaip  saulė pateka ryte,
o vakare jau leidžiasi.

Saulele, leisk,
paimsiu ir tave ant delno.
nes tai, ką čia regiu
vis mano, mano, mano,
net ir Žmogaus kapai.

Ir vis dėlto
kaip atsitiko taip,
kaip tai galėję,
kad ir Nenuovoka su Užmarštim
į pergalę išeina?
2020-04-19 09:50
Pranas

Trupucis apie Ūlą iš Danutės Valentukevičienės popierių

Dzūkijos negali nemylėti, negali ja nesidžiaugti ar jos neatrasti. Dzūką, nesvarbu kur begyvenantį, visada atpažinsi ir iš charakterio, ir iš kalbos. Jei mes galėtume įvertinti tai, ką turime!

O turime lobių lobius. Mūsų upių ir ežerų pavadinimai siekia seniausius laikus. Kad ir vakar aplankytoji mano Ūla, kurios pavadinimas kildinamas iš šaknies *aul-, kuri vedama iš ide. *aulo-s „pailga įduba, vamzdis“ (plg. sen. gr. αύλών „klonis, slėnis, dauba“). Taip pat įmanomas tolesnis ryšys su ide. *av- „šaltinis, srovė“. Taigi Ūla mus sujungia su visa Europa, nes tokių indoeuropietiškosios kilmės pavadinimų galima rasti ne tik Dzūkijoje. Žavinga, ar ne?

Legenda pasakoja, kad Ūlos sužadėtinis buvęs pats iškiliausias Dzūkijos gražuolis Merkys. Vakar pavaikščiojusi Ūlos pakrantėmis patikėjau tuo – šios upės negalima neįsimylėti, nes jos grožis vilioja žmones ir žvėris, bites ir žuvis. Jos pakrantės nusėtos dzūkų pirkelėmis. Leidiesi nuo smėlio supustytos kopos į Zervynas, ir šypsaisi, nes kaimo viduryje neskubėdama ir ramiai teka gražuolė Ūla.

Ir žmonės po kaimą vaikšto oriai, be baimės. Sutikusi vieną moterį, paklausiau, kur galėčiau rasti kaimo kapinaites. Moteris nesitraukė nuo manęs, nebėgo kaip dabar įprasta, bet paaiškino ir parodė kelią.

Zervynose jautiesi taip, lyg pakliūtum į 19 amžių. Dairaisi į namus su langinėmis, senovinius kiemus, tvoras, eini gražiomis vingiuotomis gatvelėmis vis niekaip nenulaikydamas šviesios šypsenos.
2020-04-14 09:39
Pranas

Auštant

Nesuvokiu,
ką šiandien darysiu,
nors jinai, šiandiena, 
prasidėjusi jau –
aušta rytas per rūką, miglas,
kad prie jo akimis ar širdim nepriglusti,
bet galbūt tai atodūsis tik
kai suvoki, kad ir širdį, ir akis
irgi reikia valyti.

Būkite, mielosios, pirmosios Jūs
prakalbėję į mano  mintis –
jau atrodo esu įtikėjęs kažkaip –
ten, jų labirintuose, telpa visas pasaulis
kuriame tik paklysti gali,
bet pradingti, oi – ne!

Aušta rytas kartu su manim, per mane,
o gyvenimą  (bent jau sau)
palikdamas kuisti pačiam.
2020-04-12 19:45
Pranas

Tu, šilinių šalele,...

... ir panūsta kažkas
išdykauti SavęsP (manyje),
na, o kas konkrečiai – nežinau;
it perkūnas, panoręs pažaisti ginklais
ne todėl, kad reikėtų;
gal todėl, kad sumanęs taipo.

Būna taip, kad, apkvaitęs ir aš,
negaliu patikėti, kad ne savąjį žodį girdžiu –
pūgos ūžauja, ūžauja,
net į tylą sukritusios
neužmiršta darbymety esant savęs.

Betgi, mielosios,
kad ir kaip jau išmokau jus gerbti,
bet SavęsP karalystėje
be karūnos karalius esu.

Gaila man,
kad karalių vien tik iš karūnos pažystame –
aš trankysiuosi dar
nuo šventovių lig pragaro vartų,
kur kūrenasi mano pekla.

Ir tuomet jau –
gal sapnais, gal kitaip apsireikšiu –
nieko naujo ir ten,
ką per šimtmetį savo ištvėręs esu.

Tu, šilinių šalele – 
mano pragaras, mano dangus,
kur nereikia karūnos
kad būtum karalius –
visos maldos, kad gražiau, vis gražiau
suviešėtų Žmogus.
2020-04-09 12:09
Pranas

Kai Dievas vaivorykštėm juokiasi

Vis daugėja tylos,
kuri kalba.
Ir ne tik;
ji ir mūzas man kuria,
į popierių jų neįkėlus,
seka pasakas taip,
kad ir jų pašaliai negirdėtų,
ir kitur, kur pažvelk –
nė mažiausios žymės,
kad toks darbas dar vyksta kažkur.

Aš ir pats jį tuoj pat pamirštu,
bet žinau, kaip skaidrėja širdy,
kaip smagiai išsibunda akių erdvėje
mano šimtmečio aukštas paveikslas.

Nemanyk, vytury,
kad šis laikas laumėms atiduotas –
šitaip Dievas vaivorykštėm juokiasi
Žino, kaip reikia ir saują užgniaužti tyla,
kad net laumės pataptų dažais
šilinykų tapybai.

Ieškau taško,
kur sustojęs galėčiau matyti
kai atėjęs tą tolimą kartą
ir, apsirėdęs šilais, 
įtekėjau į smėlį
Ievos ir Adomo krauju.
2020-04-06 07:26
Pranas

Komentarai lyg nereikalingi

Kai save viešumoje įvardijau Karlonavirusu 
(sukilę smegenys kaip prakeikimą kalba:
Karlonavirusas esu...),
daug kas šyptelėjo: ar reikia?
Aš taip saugau kitus, žinodamas, kad nežinau kada juo ir kur galiu būti užsikrėtęs, užkrėstas. Toks mano „juokelis“ tik dėl to, bet manau, kad pamąstyti apie tai galėtume bet kas iš mūsų. Net suprantu, kad komentarai čia lyg ir nereikalingi.



1 2 3 --- 9 --- 18 --- 27 --- 36 --- 45 --- 54 --- 63 --- 72 73
[iš viso: 727]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą