Šis langas į pietus. Ten, už 100 kilometrų – Šklėriai. Nebūna  taip, kad  jų nematyčiau. Net ir atidaryti  nereikia, kai jie nežinia kaip sukrenta į akis ir man  nepavyksta save įtikinti, kad iš tikrųjų ne pro langą juos, taigi Šklėrius matau, o per atmintį. Vakar irgi  taip...
Nuo Šklėrių pusės vis solidžiau kilo, kaupėsi debesis, nepalikdamas abejonių, kad netrukus pliūptelės lietutis. Neapsirikau. Ir man asmeniškai, o ir visiems  Vilniaus Balsiams su jos sodais, labai jo reikėję, bet lietus ilgiau neužtruko. Palijo gan sodriai, skaniai, tačiau kitokie rūpesčiai dėl to niekur nenudingo. Manieji taip pat nei užlyti, nei  paskandinti, nei kitaip nenudingę, tačiau iš jų visų, atkakliausiai žlibino akis ir vargino smegenis bandymas susivokti, kas gi iš  tikrųjų nutiko ir ką turėčiau daryti, kad  nepasilikčiau  viešai apsiskelbęs kvailiu. Tai, kas šia prasme pasakyta – tepasilieka būti, bet nedaugiau. O būtent.

Kad kvanktelėjęs nemenkai,
aš pats žinau,
man šitokį dalyką įkalbėt nereikia.
Štai ir dabar regiu,
kaip ryto saulę pakelia Vilniaus Balsiai,
o pats ...
Tik  pažiūrėkite –
kartu su bitele
medų renku.

Atrodo, nusišypsojau, ko jau nedažnai tenka patirti, na, ir kriukis baigtas. 
Baigtas?

Netruko atsirasti dar eilutė, dar kita,  dar ir dar,  kai ogi žiūriu, jog jų  tiek susikaupė, kad atsiranda nelyg pareiga  parašyti didesnį dalyką. Kita vertus, negaliu sakyti, kad  eilutės sunkiai  atsiranda. Kad ir vakar. Irgi atrodo, kad iš tos pačios stichijos, dar nesuposmuotos poemos  ar kokio kitokio  traktato paimtos:

Atrodytų,  reikėtų tarti –
stebukle, atsiverk!
Žinau, kad avilys ne fabrikas,
tačiau net patikėti savimi nelengva
jog šitokie dalykai taikosi užsirašyti.
Žingsnelis po žingsnelio tapenu atgal,
iš avilio ne kartą neišėjęs,
ir šit – jau ne tik sau,
bet ir kitiems tariu
kad avilys – ne avilys,
labiau į Bibliją man panašus
kuomet ir žodis medų aplenkia
savo verte

Perskaitau kartą, kitą. Atrodytų, kad nuoširdžiai  stengiuosi nuneigti taip užrašytą nesąmonę, bet ranka nepajuda jos išbraukti, sugniaužti su popiergaliu saujoje, numesti į šiukšliadėžę.  Nei skauda, nei gaila, tačiau atsižadėjimo procesas neįvyksta. Ir pasidarė  smagu, kuomet ūmai  prisiminiau, kad senokai pasilikęs  be dienoraščio. „Nagi, nagi, kur nugulęs, mielasis? Nusipurtyki dulkes ir ateik šen“ – tariu jam savyje, regis, pasijautęs ir guvesnis, ir stipresnis, ir pasispardyti galintis dar...

– silpnybės šiose vietose pakanka
tai tuo ir teužsiimu kad jus visus stiprinu
bet jūs spyriojatės cypiat bliaunat
ir tuštinatės čia pat
tai kuris esat vertas gailesio?
nė vienas!

– Ir vis dėlto, Gogo... Aaa??? Sužibėk, švystelėk, atsiverk...

2019 metais minint Lietuvos pirmojo paminėjimo rašytiniame šaltinyje 1010-ąsias metines, Lietuvos Respublikos Seimas papildė Atmintinų dienų įstatymą ir jame papildomai įrašė: kovo 9-oji – Lietuvos vardo diena.
  Lietuva pirmą kartą rašytiniame šaltinyje buvo paminėta Kvedlinburgo Šv. Servacijaus moterų vienuolyno metraštyje, aprašant kovo 9-osios įvykį, vykusį Lietuvos pasienyje. Metraštyje lotynų kalba rašoma „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, XI [vienuoliktaisiais] savo atsivertimo metais Rusios (Rusciae) ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą VII [septynios] dienos iki kovo idų, su XVIII [aštuoniolika] saviškių iškeliavo į dangų.“
Seimas, įvertinęs šios datos išskirtinę reikšmę Lietuvos istorijai, nusprendė kovo 9-ąją paskelbti atmintina diena ir įrašyti ją į Lietuvos atmintinų dienų įstatymą.
-- Staselė Es --

2.
moteris basa – kaip lunatikė – akys
ir kojos sugeltos – žybsi žaizdų sopuliais
plaukai palaidi
su kūdikiu – lyg iš Testamento – ant rankų
šitame painių kelių labirinte
kiekviename žingsnyje pralaimėjimo slogutis
įrašytas šimtmečiais dūluojančios taigos
ošime – dunda griaustinis
lyg norėtų paneigti būsimą amžiną tylą
lyg bandytų paneigti
kūdikio verksmą
dabar


3.
pro aukštus mėnesio vartus
išplaukia
sidabro debesis
su juodųjų lelijų darželiu –
skinkite kas pakeliat rankas

rodosi jau į padus įsigėrė
tas aštrus ir krauju apšlakstytas
balto vieškelio dulkių kvapas
rodosi esu šimtakojis
lėtai ropojantis
į mirties kedrų slėnį
pagal muziką ratų dunksėjimo
per prasmegusiųjų atodūsius
raudas ir giesmes ir sopulį
kurs užliejo mane ir tave
ir juos
nuo dangaus iki žemės
ir atgalios

Ką? Jau ir Vandenis nudingo? Taip tyliai? Lyg Ana jam būtų  paskutinioji? Ne. Taip neturėtų būti. Dedu jo nuotrauką ant stalo ir prisėdu šalia. Tegu iš
arčiau pasižvalgo, kaip kas čia atrodo, kaip kam kojos dygsta...

Šventėje Tave regiu. Matai,  Vandenis  taurę  kelia. Būk  laiminga. Bent iki 99!

Elvyrutė Ž., perskaičiusi mano PAMELAVIMUS IR IŠPAŽINTIS V parašė, kad tai jai neįkandama, gal todėl, kad ne lituanistė, o chemikė .
Manau, kad neabejotinai taip atsitikę su ne vienu skaitytoju, prisėdusiu prie tokio tipo mano kūrinių, kuomet pats neįstengiu suprasti, kokiai kūrybos rūšiai priskirti. Nepykit. O Elvyrutei parašiau:
Man irgi neįkandama, nes be dantų. Bet nesijaudinu. Dar kartą perskaitydamas kažką pataisau, bet svarbiausia, kad vis geriau išmokstu bendrauti su išėjusiais pro duris - kapines, sergėdamasis neprasitarti, kad jie mirę. Susitikimų vieta - AŠ (Savęsp, Savęspi, Ašašai šalelė). O jų išvaizda? Ogi visokia. Jie sugeba būti kaip jiems protingiau, patogiau. Gal mažiau pagal "Dievo žodį", o daugiau pagal jo kūną. Gal dvasią, a? Mano mokslai, žinojimai šioje srityje irgi labai menki, bet tikiuosi, kad pagerės. Esu optimistas. Ypač dabar, sulaukęs Vandenio su visu jo pilnu kaip ĄSOTIS žvaigždynu.

Taip palinkėjo Kormilecaitė, dar kažkas ir, žinoma, aš pats sau, sumanęs parašyti didesnės apimties kūrinį, pradėtą Sausio 13  - ją. Galbūt pirmą kartą pajaučiu, kaip greita manyje srūva laikas, kaip skirtingai jis atrodo savo turiniu. Tuomet radijo žurnalistas ir man tekę pabūti Seimo rūmuose, patransliuoti Seimo rūmus apstojusiai publikai įrašų, kuriuos ką tik iš šios žmonių minios užrašęs į magnetofono juostelę. Regėjosi, kad tai nepaprasta ir svarbu. Dabar gi, praėjus 32 m. ir einant 33 – čiuosius  netgi suabejoju,  ar teisingai suskaičiavęs. Net prisimenu, kad ir Kristų mirtis ant  kryžiaus ištiko kai jam 33. Paglostau išsiėmęs iš stalčiaus išlikusį magnetofoną,  bet jis tyli. Reikalingas remontas...  O aš? Ar iškalbėsiu, ar sumeistrausiu sumanytą reikalą, jeigu jau po savaitės teksią pradėti kelionę į 85?
– Sėkmės, Pranai, – dar kartą jau šio sekmadienio priešaušryje  išgirstu Kormilecaitę ir, žinoma, pats save.