„Sėkmės, Pranai!“...

Taip palinkėjo Kormilecaitė, dar kažkas ir, žinoma, aš pats sau, sumanęs parašyti didesnės apimties kūrinį, pradėtą Sausio 13  - ją. Galbūt pirmą kartą pajaučiu, kaip greita manyje srūva laikas, kaip skirtingai jis atrodo savo turiniu. Tuomet radijo žurnalistas ir man tekę pabūti Seimo rūmuose, patransliuoti Seimo rūmus apstojusiai publikai įrašų, kuriuos ką tik iš šios žmonių minios užrašęs į magnetofono juostelę. Regėjosi, kad tai nepaprasta ir svarbu. Dabar gi, praėjus 32 m. ir einant 33 – čiuosius  netgi suabejoju,  ar teisingai suskaičiavęs. Net prisimenu, kad ir Kristų mirtis ant  kryžiaus ištiko kai jam 33. Paglostau išsiėmęs iš stalčiaus išlikusį magnetofoną,  bet jis tyli. Reikalingas remontas...  O aš? Ar iškalbėsiu, ar sumeistrausiu sumanytą reikalą, jeigu jau po savaitės teksią pradėti kelionę į 85?
– Sėkmės, Pranai, – dar kartą jau šio sekmadienio priešaušryje  išgirstu Kormilecaitę ir, žinoma, pats save.