-
    Ir štai aš atsisėdu prie balto gražaus popieriaus lapo, rankoje naujas parkeris, ant stalo garuoja kava. Namuose tyla bei ramybė. Visi išvykę ir sugrįš labai negreitai, tiesą sakant, ne šiandien ir ne rytoj.

    Taigi, priešais mane švarus popieriaus lapas, o galva pramušta šimtais, ne - tūkstančiais šurmulingų minčių! Ir toks nekantrumas rankoje laikančioje rašiklį, toks nenumaldomas virpulys viduje, regis, vos palietus baltą paviršių, plunksna akimirksniu priraitys visą puslapį, paskui dar vieną ir dar; netrukus balti lapai virs stirtomis užpildytų rankraščių, ranka pati vedžios tolyn bėgančias eilutes ir pastraipas, o vaizduotės pokštai nepaliaujamai gins vienas kitą, tik spėk gaudyti vinguriuojančias uodegas ir spausti laisvais pirštais prie stalo. Bet žiū jau pirštų negana, o mintys tarsi neklaužadų šunyčių ruja vis lipa viršum kitų, zuja, brukasi, taikos išstumti silpnesnįjį. Laikau jau pilnomis saujomis, jie visi man brangūs ir vienodai mieli - štai apspinta būriu, lyžčioja plaštakas, kanda žaisdami, urzgia vėl primygus jiems uodegas...

    Už lango niaukiasi ir pamažu ima krapnoti. Pats tas oras, pagalvoju, svajingai atsilošdamas krėsle: tik aš, baltas lapas ir ataušus kava. Ir kažin kur pradingęs rašiklis. Jo niekur nėra. Matyt, šunes nujojo, juokiuosi, ir atrodo, kad šiandien man viskas paeis. Bet ir šunyčių jau nebėra.

    Apsidairau, tarsi nubudęs. Kambario prieblandoje markstosi pavargusios akys, šypsena tįsta, perbalę pirštai spaudžia krėslo kraštus.

    Temsta.

    Ant stalo baltas gražus popieriaus lapas.

Naktį koridoriuje radau besiblaškančią boružėlę - tikrą, plazdančią sienų žemėlapiais. Lauke buvo šalta, bet jai ten geriau, pamaniau ir atsargiai sugavusi nunešiau į lauką. Nenorėjo skristi. Sukiojau, purčiau ranką, ji vis ropojo delnu. Ką turėjau daryti... Netrukus nuskrido į tamsą.

Atvarau į mišką, nu, prie upės, o ten - lenta prie pušies prisabačinta skelbia: "Draskote samanas - pjaustome padangas !"
Susiradau dabar va fanieros lapą ir keverzoju aiškiai: " a kur giveni? turiu sažigalke! "
Rytoj reiks nuvežt prikalti.

aš tik mažytė žibutė,
bet noriu užaugti - - -
noriu atsakinga už save būti...
o pavasario upelis dūžta...

kaip sutvardyti
liūdną savo lemtį...
kaip ligi Dangaus užaugti???
kiek to dar laukti?

ką gi padarysi?
obuoliuką kaip praryti?
noriu lūpas padažyti...
eiki iš čia, Saulyte...

sėdi, apsidėjusi sudraskytais drabužiais... o man gaila - aš susiūsiu... pasidalinkim skausmu. . .

naktys čia šiltos

pasivaidena
windows 98

taip ryškiai
taip iš arti
matau kiekvieną
jų bruoželį

šis jausmas
primena laimę

norėčiau žiūrėti - - -
bet ką akys matys??
aplink naktis...
a p l i n k  -  n a k t  i s...

plačiai užmerktos akys -
į svajas jos žiūri...
jos nori nusviesti,
su ragiukais kepurę...

tyliu... miegoju...
noriu laiminga - būti rytoj...
toje nakty, -
plačiai užmerktos akys...
GIRDI?

.

labas. ką weiki?
eime pasivaikščioti?
mintimis taip daigstau...
kartais tiesiog
pakvaištu...
nuo minčių greičio...
taigi - - -
ar einame pasivaikščioti?

ašaromis lyja...
neturiu kur užeiti...
tu padalinai,
vaikams mano kraitį...

o mano eilės,
vis dar - man brangios...
ašaros mano -
abipus lango...

kaip aš toli...
ir mintys nutilo...
ruduo be ašarų,
yra tai - ko mes viliamės...

lietingas ruduo.
ne tik ašaromis lyja...
artimos akys,
tai kuo mes tylime...

Labas. Visiems po pliūchą ir būsim atsiskaitę! Kam maža, galima ir 2. Šiandien gražių bobų diena. Oooooo!!! Ryte gražios bobos apsauginės (šito nesitikėjau...ale uniformuotos jos turi šarmo...;)), priešpiečiams +- mano metų gražios pamaivos bobos, bet ne lietuvės, vėliau gražios bobos teisingai kalbėdamos. Na, kalbėdamos ne visos buvo tokios, bet užskaitykim, nes kaip pati save įvardijo „nukvakusi pedagogė“, aptarnavimą įvertino 10 iš 10 :). Oooooo!!! Ir bendrai diena topinė: saulėta, be vėjo, (žyg)darbinga, o vakare, visu 100% tikėtina, dar ir svaigi su kontrolės praradimu...Įjungsiu autopilotą...Tik dar neapsisprendžiau dėl kiekio...0,35 ar 0,5?! Kai sudėlioti planai pavyksta tai yra sekmė ir įdirbis. Kai negandos, apgaulė aplenkia – tai čia iš baimės taip...Tik viena nedidelė blogybė – darbovietė taupo ant šikpopieriaus, tai gaunam ploną...Kažkas lauke barasi...ir žinoma, kaip visada grasina mentais...Čia tie patys aršiausi daržovių karalaičiai ir princesės...Bardakas Lieporių karalystėje...ir šlavėjų trūkumas...O, gerai, kad priminėt, reikia magnio išgert...o tai visai jau pasenau, sukrypau, bet dar klibinkščiuoju. Su taika pasitinku artėjantį orų pablogėjimą...O jei taip užmigt kaip lokiui iki pavasario...hmmm...

Meilė nėra gauti truputį apgirtusį sms aštavįnoriu , meilė - tą sms išsitatuiruoti ten, kur labai skauda: kairėj pusėj ties šonkauliais.

Kada nors aš čia dar parašysiu.

ir jų palaimėlės

įsiminė -
kas skaito bent 3, 5 h per savaitę knygas (ne laikraščius ir žurnalus), gyvena 2 metais ilgiau už neskaitančius