Skaito sūnus Šatrijos Raganos apsakymą garsiai ir ta scena, kurioje penkerių mergelė su perkeline suknele ir dviejomis surištomis bizelėmis prieina prie pintinės su vyšniomis, godžiai žiūri mėlynomis akelėmis, pasiima kelias uogi ir priglaudžia prie lūpelių. Kyšteli rausvas liežuvėlis ir iškart pasislepia, uogelės grįžta atgal, kur buvusios. Jis tiesiai pakomentuoja:
- Dabar visi korona susirgs.

neišsiųsti laiškai,
grįžta per 100mečius atgal . . .

Ar galima nekęsti Motinos?

- Seniai, seniai gyveno berniukas.

- Ne princas?!

- Ne, tikrai ne! Jis buvo per daug protingas, kad būtų princas. Tikras kietasprandis... Stipresnis, nei bet kada kas nors manė.

- Ar jis gyveno ilgai ir laimingai?

- Ar neturėtų būti kažkas pasakos viduryje?

- Man patinka pirmiausia perskaityti pabaigą.

ne nuo striukės ryškumo, priklauso proto skvarba

Jausmas kad nesi mylimas yra pats didžiausias skurdas.
Motina Teresė

nepersistenk

Tyla urzgia, kaip šaldytuvas prieš jį išjungiant.
Tyla urzgia kaip pterodaktilis.

Tais momentais miglai prasisklaidžius, kai regėdavau tave, bandydavau įsivaizduoti, kaip tu iš tikro atrodai...Matai, miglos drėgmė, siejanti mus, viską linkusi šiek tiek iškraipyti: ištęsti, išlenkti apskritai, aplamai, abstrakčiai... Ilgai žiūrint tavo plaukai rodosi pradeda tarsi siekti manęs, pagavę vėjo gūsį, ...rankos taip neviltingai nutįsusios, kad susilieja į vos matomą balkšvą tavo maršką, kojos taip juokingai ištęstos, lyg būtų tilto pastoliai ir mane aplanko gąsdinanti mintis, kad tu tyčia nenori judėti... O juk gali būti taip, kad tai vienintelis tau stabilus dalykas žiūrint į mane ir neleidžiantis svyruoti iliuzijose? O juk gali būti taip, kad mūsų mintys vengia to paties klausimo-jei tu pirmiau rasi krantą, ar ateisi pasitikti manęs?
Ir kaip aš tave atpažinsiu? Iš žingsnių garso, kurio niekada negirdėjau, iš akių gėlos, kurioje neskendau ar iš kvapo, kurį man atnešdavo migla tavo plaukais manęs siekiančiais-nuo odos... ar nuo ką tik nudažytų tavo tilto turėklų?... kvapo vandens, kuris lieka nuplovus išdorotus vyšnių kauliukus, ir to keisto vos juntamo aitrumo, prakandus kauliuko riešutą, juodo šokolado pavidale, vieninteliame, kurį mėgau vaikystėje „Rūtos“ taip ir vadinamame-vyšnių kauliukai...
Ir tam, kad įtikintum, jog gana čia nebyliai mindžikuoti,ant mano lūpų paliksi tą keistai rūgščią sakų lipčiaus žymę, saugojusio riešutą vyšnios kauliuko viduje...
(2020.11.15)

Meilė be sekso.

cukinija
su Kinija

Time

Листья кружатся,
В огненном танце.
Замёрзшие пальцы.

Kartais jaučiuosi jog esu laimina, bet kita puse kovoja jog nepasiduočiau tai kas supa mane aplink visas tas blogis, visi tie nusivylimai gyvenimu. Tuomet dingsta pozityvumas kuriuo aš kadaise taip džiaugiausi atrodo kai jo nera nera ir dalele manes... Tiek daug dalyku noriu pasiekti savo gyvenime bet atrodo jog man trugdo kazkas. Kai ateina diena kai esu laiminga šypsausi nuoširdžiai juokiuosi iki ašarų žinau kad po visko reikia laukti blogiausio.... Tokia ta realybe kuri kartais skaudina labiau nei mes įsivaizduojam