sveikas kleve,

visada kai man neramu
ateinu
ošimo klausytis

neišgirstu tame ošime
naujų natų

blerbimas toks pat
kaip visada

ko čia pykti
bet supykstu
visada

nepasikeičiau

baigiau skaityti apie Gilę... pamokanti istorija. ieškosiu kažko, kas mintis vestų tolyn ir aiškyn... gilinsiuosi į tai ką išmokau.

"kiek tokių, gatvėmis šlaistosi."

analizuoju, žvelgiu...
man stebuklas -
ką darai tu...
mano mintys ratu...

tai tyliu, tai kalbu..
2+2 yra du . . .
noriu vaikytis madų,
noriu būt be klaidų,

analizuoju šviesą
interpretuoju lietų...
gera mimė,
iš manęs būti galėtų...

noriu mylėti, tikėti,
noriu kalbėti...
verčia tylėti - - -
rudenio lietūs...

ėjimas per gausiai spalvotais klevų lapais apkritusius takus, juos paspardant, pašlaminant, kartais stabtelint prie ryškesnio raudono, geltono, prie birželiškai žalio...mmm

aš sugalvojau
lietus Lietuvoje
kol išmiegojau
mano mintį
sapnuoji

manoje tyloje
barbena lietus
žvelgiu pro langą
lietus Lietuvoje
tu debesų žmogus

norėčiau rudens
kad būtų sausiau
ėjau į parką
lapus rinkau
ašaromis lietų šaukiau

nesityčiokit iš jos ryžų plaukų, tie plaukų dažai nėra pigūs, ir akys ne skystos, o verkiančios tik...

muneis nie numei

pasirodo
Aphrodite visus visus vyrus
iš kelio išveda
chi chi chi

1. sapnavau kažką tarp Mackaus ir Kamiu... lynojo, per radiją grojo R. Smith... a letter to Elyz, berods... įsukau į Salininkus...

padėk, jeigu gali, man labai sunku...

Prisipažinsiu, kartais man būdingi netikėti ir staigūs judesiai. Ne sykį priversdavau nejaukiai pasijusti bendradarbius bei artimuosius, užtikęs juos nepatogią akimirką, kuomet iškėlę rodomąjį pirštą prie smilkinio, jie sustingdavo už mano nugaros. Tiesą sakant, dėl to nemaž nesikremtu, idant tik taip atpažįstu tikruosius aplinkinių veidus.

Tačiau šįryt nutiko visiškai kito pobūdžio įvykis. Nežinia kas man šovė, bet išeidamas iš namų staiga grįžtelėjau ir atlapojau miegamojo duris. Ir štai ką matau: ant mano lovos, tiksliau pačiame jos centre tyso kažin kas panešėjantis į miegantį katiną. O vis dėlto tai neprimena jokio gyvo padaro, netikėtai dingteli man, veikiau išplaukusį ore, tamsiai pilkšvą rūką arba susitvenkusį nedidelį debesį. Jau sekančią akimirką jis klastingai slysteli lovos kraštu. Visai kaip katinas, darsyk mėginu sau įteigti, tačiau užuot nušokęs žemyn, jis išskysta, pavirsdamas sidabriškai raibuliuojančia balute ir nužliaugia pasislėpdamas palovyje.

Ryžtingai uždarau duris, kad TAI nepabėgtų iš kambario, ir puolu “dar neataušusiais pėdsakais”. Bet po lova nieko nėra! Na ir žvitrus velnio išpera, numoju ranka tyliai krizendamas ir jau netikėdamas viskuo, ką išvydau. Kažin kas žmogui gali pasivaidenti ryto prietemoje kaip reikiant dar nepabudus.

– Kac kac kac, – dairausi po kambarį, braukdamas dulkes nuo skvernų. – Kac kac kac...

Bet štai pasigirsta tylus krebždenimas.

Sumurkia už durų paliktas mano pilkas katinas.

-

tikrai, Ariel yra super stišinas

niekonemokuparašytinesutalentingasnesurašytojasesukvailasžmo gusbejokiųidėjųartalentųesupilkamasėkuriniekonedominakurinie konesukūrė

AK, toje koridoriaus tamsumoje, aš paskendau... bijau šviesos.

labas. J. ką tiu?
norėčiau ir aš turėti,
sąskaitoje tiek žinučių...
kelios beliko...
laukiu mėnesio pabaigos...
kaip parašyti?
kaip susispausti?
kada grįšiu namo?

naujos žiemos laukiu,
laukiu sniego, besmegenių,
ir labai laukiu Kalėdų...

: