Nesportuoti, kai žinai, kad būtina dėl sveikatos bėdų
Valgyti nesąmones, valgyti retai, chaotiškai, kol pasieki būseną, kai be vaistų-niekaip
Atimti iš savęs miego valandas
Dirbti po 12 valandų, nors nei kas verčia, nei liepia
Atsisakyti džiuginančių dalykų
Tūnoti namie, neišeinant į lauką
Nešioti drabužius, su kuriais šalta


Nepaisyti nieko

Après la pluie le beau temps ^^

Vis dažniau aplanko įkyri mintis, jog plūduriuoju ne savo lėkštėj, jog dirbu kažkieno man primestus darbus. Kas dieną man kaišioja rankas vos pažįstami žmonės, sveikinasi tūkstančius kartų, kalbina, pasakoja idiotiškus anekdotus, klausinėja kažkokių teptukų, dažiukų, sraigtelių, chujelių...

Ta sušikta stroikė mane jau seniai vimdo, nekalbant apie pavienius "kosmonautus" dorai nemokančius paaiškinti ko jiems prireikė, net nežinančius kodėl išvis čia užklydo. Užtai didieji projektai - visai kas kita. Tuomet atvyksta kostiumuoti franteliai, prasideda diskusijos apie techninius mazgus, apie inžinerinius sprendimus, apie tai, kas ką dabar stato, kur investuoja, apie sutartis, apie įtakas, kažkokius blet pinigų srautus... Visi kone ekonomikos šulais pasijuntame kalbėdami tuos vėjus, pagaliau ir patys išsipučiam nuo tų savo kalbų link įsivaizduojamų padangės aukštybių. Tuomet šurmulio fone išgirstu tylų spengiantį garsą ir man ima atrodyti, kad tuoj kas nors sprogs, jeigu ne už lango, tai kažkur čia pat pokalbių kambary, nors veikiau tvinksinčioje mano galvoje. Tačiau aš šypsausi ir atsakinėju (pats save stebindamas) tas pačias pompastiškai ironiškas nesąmones, tokiu pačiu nusimanančiu ir cinišku tonu maldamas tą patį kasdienybės šūdą. Teisindamas visą šitą klounadą, vadinu tai "duona kasdieninė". Bet čia ir glūdi esminė klaida - ta duona nichujutki ne mano, tokių kepinių mano jautrus skrandis niekad nevirškino. Suprantama, yra kam tinka ir patinka, aš juos pažįstu ir nieko nesakau. Visko reikia. Kitaip, kas gi pastatys tiltus, nuties gatves, išklos dangą ant stogo arba parketlentes namuose?

Tik, žinote, verčiau aš to nei matysiu, nei žinosiu. Verčiau pats linksminsiu juos po darbų miesto mugėje, pasislėpęs už širmos, iškėlęs viršum galvos skudurines lėles pamautas ant rankų ir klykaujančias rėksmingais balsais mažame nešiojamo teatro langelyje.

nevaryk Dievo į medį, kada jis Danguje
ir niekada nesakyk, kad aukščiau būti geriau

Raymond‘as Queneau Stiliaus pratimai

Sugedo kompiuteris.

pabaigiau
šližikus

geltona ir raudona

Tik užeini čia ir nuotaika... sugadinta visai dienai.

Keistos naktys prasidėjo.
Nesigirdi jokio vėjo. 
O už lango taip tamsu,
Nesimato net  žvaigždžių.

po karo pradės gerėti

Aptsimetskim, kad miegam, net tada kai miegotsim! Aha!

Kai žiema vis spengia, ūžia      Arčibaldui - ne gegužė.

tyloje tamsoje
ruduo jau ruduo jau
ruduo jau
ką daryt nesumoju
sieloj ruduo jau

ėjau ilgai su šuneliu
nuolatos diktavausi textus
o jau vėjuoju vėluoju
ruduo jau ruduo jau
ką daryt nesumoju

Straksėjo, čiauškėjo
Kiemely žvirbliukas
Vis lesti norėjo
Švelnus kamuoliukas.

Už kampo katytė
Raina ji stebėjo,
Bet jam nematyti,
Kad sėlint pradėjo.

Ir šuolis įvyko –
Žvirblelis parkritęs.
Plunksnelės teliko
Nageliuos katytės.

Žvirblelis paspruko,
Sparneliais dar mos,
Kur kaminas rūko -
Palauks jis mamos.

Ne kartą be melo
Jisai vis girdėjo,
Kad šitam kiemely
Yra niekadėjų.

Jis slėpė snapelį
Karčių ašarėlių.
Mažytį sparnelį
Truputį dar gėlė.

Mamytė jau kviečia
Tik virpa sparnelis.
Saulytė vėl šviečia-
Gyvens ir žvirblelis.

Pataisymai
2022-01-22

Nebeturiu sveiko proto, ką daryti?

cinizmas ir nihilizmas

Taip, Jonai, taip. Gimtadienis.  Jau 71-asis. Nors aplinkiniai sako, kad gal jau metai kai miręs, bet tai jų reikalas, jų supratimai. Mudviem gi plepėti apie tai pritrūksta laiko, nors susitinkame neretai. Kad ir urnoje. Daug darbų mudviejų dar laukia. Ir tai svarbiausia. Todėl ir tariu: būk drūtas, Jonai, energijos it žaibas  pritvinęs!

kad šis avataras yra mano mamos,
o ne mano..
norėčiau

gerai kad galima grįžti
šekit