betgi žmonės kažkaip susišneka!

Katinėlis pieną lakė,
o palakęs:
– Miau, – pasakė.

Ir užšoko man
ant kelių.
– Mur, mur, mur, –
girdžiu dainelę.

jis kūdikis ant rankų
be vieno apavo
ir motina ant rankų nešas mažąjį

kaip atsidūrė kitame mieste

grobstė tą mamakuris ant rankų nė nesurėkė
ir nuolat taisė kojinę vilnonę
vis nerimdama
ieškojo
dingusio batuko


ryte berniukas susiruošęs į mokyklą
vienabatis seseriai grūmojo
kur toji paslėpė batus

pirmojoje eilutėje rašau geltoną saulę,
antrojoje ieškau pasitikėjimo...
o kad tai būtų haiku... tariu
keliaukime į žydrą Dangų trečiojoje...

labas. šlapdriba...
blondinė kad suka,
kad velia mano mintis...
ji tikra skruzdėlytė...
ašaromis lyja...
nes ji mane gabalais
dalija...
o kad ją šalin pavijus,
lyg blogą juodą katę.

toks tai mano dienoraštis - nei baltas, nei juodas. .  .

///
ak išeinu toliuose...
snaigės moko kad tik
eičiau namolio...

//
ak vienišiausia...
baltoji žiema mylima...
toli nuo manęs darna.

noriu pasakotis lėlei -
tokia vieniša esu...
gyvenu namuose, kaladėlių,
svajoju, kad būtum draugu...

iš tikro jau niekur neeinu...
o kaip pajusti "savu"...
kaip man tave išverkti?
kaip man tau "labas" ištarti?

(. .  .)

noriu aš tau paaiškinti,
mano vienišo liūdesio paslaptį...
negaliu tik nutarti... ar aiš-
aiškinti? ar dar paverkti...

:"(

ak vienišo klevo lapo raudonis - - -
o akys apsigauna,... o toliuose kaštonas...
skleidžia šilumą lapų spalva...
bet rudenio ilgesio širdutė pilna...

tas ruduo vienišiausias metas...
o gėrį skleidžia kaštonas savo lapais...
skėtis tik vienintelė prekė...
nuklotas ašaromis mano takas...

ak, rudenėli,... vaikinas nešasi gėlę...
o aš liūdnoka vėlei, svetima gėlei...
kam brangu gėlė... kam - pyragėlis...
o kas šluosto ašaras, meškiukui, ar lėlei...

ž, A _

debesis išlijo
sninga
žvirbliui po kojom

patys žinot, iš kur

keturiom akim

noriu išlėkt pasivaikščioti...
bet tėvai leidžia tik paskraidyti...
mama, tai aš ta varna,
ir baiki nuo lovio mane vaikyti...

ak o parke tiek varnų...
ir tiek baltųjų varnelių...
laipteliai tie, siaubingą siautulį kelia...
kaipgi užmigti, išeisiu,

aš baltoji varnelė....

o kaip gi gyvena,
tas baltasis flamingas???
aš baltoji varnelė...
ta jo rožinė man labai patinka..

Man kartais baisu pasidaro, kad tokia atvira aš čia būnu.

į save vėl šauna

tiesiai į snapelius.

Kad artimą glaudusi, būčiau rasta    (Ana Brada)
bučiniu saldžiu      (apdujęs)
Uogų susirink dainelę! ”        (Violita)
Aš šitą tekstą pavadinsiu so ne tu    (wride)
Bet širdy vien tik skausmas išliko... (Feliksas Pėdelė)
Ir, kaip ten jaunystėj sakiau?Selavi! (Julijana)
Kurias teisingai užrašai.        (optimistas0192)
Su savimi pačiu?        (Gloria Mess)
Ir tuo pačiu bus atsakyta...        (Leonas Būtėnas)
Dar palūkėkim.      (Violita)
atgal nuo žiemos        (Vinja)
Praleistą tuštumoj.      (Gloria Mess)
kiekvieną mielą rytą.        (Ana Brada)
Sugriuvo - lyg nieko nebuvo!      (Feliksas Pėdelė)
žvėries kvėpavimo intervalų repriza*(Varna)
Matai – žinojimus apsikabino tylos.    (Leo m)
O tiesiog - toks gyvulys    (Kimšniuotoja)

Miestas jau pasipuošias ir visi gyvenam laukimu. (Laila)

* - eilutė truputį pakeista :)

randi šlaunis tai ir visas dvibalsiškumas