arimai vilčiai

Buvo graži saulėta diena. Rodos, visas pasaulis džiaugėsi ir nekantravo kartu su manimi. Pagaliau atėjo metas važiuoti pirmą kartą susitikti su mažąja sese. Tai buvo viena ilgiausių kelionių mano gyvenime, nors iš tikrųjų važiavom visai neilgą atstumą. Laukimas irgi labai prailgo, į ligoninę kartu nėjau, likau laukti mašinoje.  Negalėjau ramiai nusėdėti vietoje. Maliausi po visą mašiną ir ieškojau veiklos padėsiančios prastumti laiką.  Prisimenu save kuičiantis po tėčio daiktus, paliktus mašinoje. Tėčiui tai būtų labai nepatikę, bet juk akys nematė-širdies neskaudėjo. Kaip dar galėjau prastumti laiką? Vis tiek nieko gero neradau. Teliko nusiraminti ir žiūrėti pro langą.

Kadangi buvo šilta, mašinos langas liko šiek tiek praviras. O veltui. Atrodė, kad į mašiną plūsta tik karštis, o ne šviežias oras. Karštis būtų dar visai pakenčiamas, bet tik ne vabalas. Sėdžiu sau ramiai ir matau dižiulį žalią vabalą skrendantį tiesiai į mane. Nekenčiu vabalu. Iškart pradėjau purtytis, stengiausi išvengti susidūrimo. Nepavyko. Jis atsitrenkė tiesiai man į kaktą. Apsiverkiau. Verkiau ir rėkiau taip, tarsi būtų įvykusi didžiausia katastrofa. Tikriausiai pats vabalas manęs išsigando. Iš automobilio nelipau. Tėtis sakė neatidarinėti durelių, nes pasiims mane piktas dėdė. Tikriausiai piktas dėdė man buvo daug baisesnis už vabalą. Susigūžiau sėdynės kampe. O tas blizgus žalias dalykas nutūpė mašinos priekyje. Stebėjau jį ir jo jo nenuspėjamus judesius. Šiek tiek įsidrąsinau, netgi bandžiau išvyti jį pro langą. Tačiau jis paskraidė ir liko tūpėti toliau. Tėvams grįžus labia apsidžiaugiau, kad nereikės  ilgiau vienai likti su vabalu. Tetis apsidairė ir jokio vabalo nerado. Nesąmonė, jie galvojo, kad verkiau veltui.

Taip domėjausi kur dingo vabalas, jog net sesę pamiršau. Bet ji leido apie save žinoti pradėjusi verkti. Dvi verksnės susitiko. Badžiau ją raminti, nors iš tikrųjų dar nemokėjau elgtis su kūdikiais. Ją beraminant pastebėjau mažus kumštukus. Jos maži piršteliai labai stipriai suspaudė manąjį. Pamažu jos verkimas liovėsi, o aš tik žiūrėjau į tą trapų, bet labai stipų padarėlį ir vėl verkiau. Šį kartą tyliai, tik ašaros riedėjo. Tai buvo džiaugsmo ašaros. Buvo labai gera, nes žinojau, kad nuo šiol niekad nebebūsiu viena. Dabar mano pareiga bus apginti ją nuo vabalų arba kartu su jais kovoti.

Iš tikrųjų buvo ypatingai šalta ir siautė pūga, nors ir buvo pavasaris. Jokie vabalai neskraidė ir vaikų negąsdino.  Pagrindiniai istorijos veikėjai visai ne vabalas ir aš, o mama ir sesė. Na dėl sesės pykti negaliu, juk tai jos gimimo diena. Niekaip nesuprantu kaip smegenys gali taip iškraipyti prisiminimus. Viskas  dar ir dabar atrodo labai tikra. Negaliu net mėginti įsivaizduoti, jog dar vis karaliavo žiema, nes tuomet tai reikštų, kad net mūsų pačių prisiminimai su mumis nėra saugūs. Dar vis regiu tą didelį žalią blizgantį vabalą skrendantį tiesiai į mane ir mažyčius, bet labai stiprius, sesės pirštelius.

Buvo jausmas, kad pasiilgau audros ir vėjo, tada atėjo tamsūs debesys ir prasidėjo kruša.

Šiandien gimdienis. Sutikau, kaip visuomet norėjau  – čirškindamas dailią merginą ant sofos svetainėje. Vidurnaktį, persivertus kalendoriaus skaičiams, pamiršome uždaryti balkono duris ir užtraukti užuolaidas, bet man buvo pochui, ji šaukė mano vardą visam kvartalui, paskui atnešė popierinį paketėlį ir pasveikino –  brendinis dušo žėlė, šampūnas, dar kažkas sportui ir "Parker" rašalinis rašiklis metaliniame apvalkale.
– Išsileidai, – pasakiau ją bučiuodamas.
– Niekai. –  atsakė. – Norėjau išsileisti.
Pripyliau vyno į taures ir mes susidaužėme. Fone per teliką rodė kažkokią kvailą komediją, aš sėdėjau ant tos pačios sofos, nauju rašikliu rašydamas tai ką rašau, o ji glostė man plaukus, nekalbino ir netrukdė.

Sodais inkilai nuvilnijo -
Rungčių su medžiais ėjo -
Pasivijo ir šovė toli į priekį.
Pasak žiūrovų - ties finišo tiesiąja
Jų laukė vilna balta išsprogus
Galva senuko - ir obelys laimėjo vėl.
Užtat džiaugsmai ištvino
Partnerystėm
Po pergalės.

Tramvajus brenda per slėnį. Aptaško ženklą perspėjantį apie potvynį. Tuoj pat aplimpa slyvų žiedlapiais ir pranyksta šuoruose.

O viduje suvytę bastučiai ir minkštos kaliaropės. Nemaniau, kad kad taip joms būna - nesusitraukia, o spusčiojasi lyg kempinės. "Matai, tai ir yra tikroji autentika", rodau maišelį, prie kurio parašyta "pigiau, nes greit baigsis galiojimo laikas". Galiojimo laikas sustojo prieš dvejus metus.

O gal niekas nesustojo. Gal visata, šita visata, keli šimtai kvadratų su suvytusiais bastučiais - tiesiog kitas laikas.

Klausau ką kalba ir perpasakoju. Kasdieniai pokalbiai įvyniojami į mano braižą. Restike nėra stalelių dviems. Tik daugybė stalelių daugybei. "Ten yra druskos jei nori". Nenori. Norėtų jautienos, bet visi vištienos patiekalai šiandien iš avienos.

Avių laukai dvokia. Avys dvokia. Kalnai apdribę nuėsto dygsmo lavonėliais dvokia. Tokiu, kuris lieka šnervėse net visai dingęs. Lieka nejautrumu tam dvelksmui. Bet gal ir nereikia užuosti, kai nėra nieko aplink. Tik šlapia vilna ir žvirgždas primenantis dar šlapesnį kailį.

"Ji valgo kaip ėriukas", sakau. Mažas kanibalas su druskyte. Dar karšto vandens arbatinin ir po to jau tikrai eisim.

Kai užeis ūpas į svečius, gali būti ir ūpytė. Lytis nesvarbu.