Kolegė pasakojo, kaip ji vargo dirbdama universitete. Amžinai turi būt pasitempus, maloniai šypsotis, kalbėti apie visokias tikrai ne žemąsias materijas ir t.t. Ir štai. Dirbti atėjo mergina iš kaimo. Na, mergina kaip mergina, užtat paprasta kaip trys kapeikos. Jai ne gėda dirbti universitete ir pirkti sukneles lidle. Ir kolegei buvo vienas malonumas klausytis, kaip ji pasakoja apie savo tėvų auginamas karvutes.

to see what your cats like.

Nebenoriu apsimetinėti laiminga, jei tokia šiuo metu nesu. Nenoriu. Nei dėmesio, kurio atrodo kitiems „tokiu būdu žmonės prašo“; nei meilės, nors atrodo tokiu atveju jos reikia labiausiai, nei artumos, kurios tiesiog nejaučiu, kad norisi verkti. Taip verkti! Na ir kas? Pykstu. Pykstu. Ant ko? Nežinau. Galbūt ant savęs, kad negaliu išlaikyti visko taip, kaip yra, kaip noriu. Kad negaliu pritraukti ko noriu ir kada noriu. Nenoriu dainuoti gyvenimo, kai visai nesidainuoja. Šypsotis kitiems – kai man nesišypso. Girdėti patarimų, pamokslų, smerkimo. O ko noriu? Paprasto dalyko kaip ir kiti nelaimingi žmonės – kad dingtų nerimas, baimė ir skausmo akmuo nusiristų nuo krūtinės! Šiuo postu jokio dėmesio neprašau. Patarimų, komentarų, nieko neprašau.
Tik noriu parodyti, kad NĖRA KO GĖDYTIS JAUSTIS TAIP KAIP JAUČIAMĖS!

Grįžau. Trumpam. Į ten, kur kadaise gyvenimas virte virė. Keista. Radau sustojusio laiko akimirkas.