Rašyk
Eilės (69249)
Fantastika (2095)
Esė (1663)
Proza (10076)
Vaikams (2391)
Slam (55)
English (1052)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter




Dienoraštis » Naujausi

2018-01-19 20:37
kantička

Nusilenksiu Lietuvai

>*<>*<>*<>*<

Eglių šakomis išpyniau tiltą,
jis – išlydi, šaukia grįžti į namus.
Tu prie židinio ateik sušilti.
Kelrode – švenčiausioji Šventoji bus.

Paruošta krikštasuolė, prie stalo
palikta tau garbingiausioji vieta.
Šimtmečio – sulaukei, džiaugtis – galim.
Širdyje sūpuota, nes esi šventa.

Sniegenos į kiemą susibėgę,
raudonuos sniege, tarsi kraujo lašai.
Kraujo tų, kurie už laisvę miega.
Geltona, raudona, žalia... jų – vardai.

Už tave ir juos aš pasimelsiu,
Motinoms jų eisiu nusilenkt žemai.
Peržengėte Amžinybės slenkstį,
tegu saugo jus lietuviški dievai.

Tremtyje užgesusius sukviesiu,
jie norėjo, kad šalis taptų laisva.
Lietuva, karūną meilės dėsiu,
regiu dangų mėlynai vaiskia spalva.

Padėkosiu už liepinę vygę,
girias, pievas, dirvas, upokšnių kasas.
Ir šaknis, jomis – tvirtai įkibus.
Lūpos veši, kad... lietuviška kalba.

>*<>*<>*<>*<
2018-01-19 18:59
m b
m b

***

mylėti žmogų.
2018-01-19 16:40
ugniagesys gelbėtojas

paribio kraštas (kreipinys)

blem
dingai

ruošiausi
pasaką rašyti
apie nuostabią karalystę

velniop
2018-01-19 15:22
tictac_it

Debesų keliai ... antologijos

Ne debesinė antologija, ne. Nors gal tokios gali būti, ir yra - turbūt net įdomesnės už poezijos, pvz. :). O tokių, poezijos, pavartyta daug ... visokių. Nuo tokios Breathing free (Gyvas atodūsis), kuri net ne antologija, greičiau jau apžvalga, nuo Donelaičio pradedant ir  ... tegu nesibaigianti :) Ir, gėda keiktis, - Naisių vasara (Naisiai - ne keiksmažodis, ne ? :)). Dėl ko suminėjau dvi tokias skirtingas - na kad atodūsyje - subjektyvus žvilgsnis į visumą, o vasaroje - Zigmo Gėlės premijos laureatų kūrinėliai, o tarp tų laureatų yra ir tokių kurie nuo Donelaičio ... hmm, na netoli nuėjo. Bet yra ir tokių, kuriais norisi sekti, pvz. komentuojant rašykų kūrybą - universalus komentarų rinkinys Gintaro Grajausko tekstukas vienui vienas eilėraštis, viso necituosiu (ilgas gan), bet nors tiek :
...
štai be galo rimtas poetas, kursai daro
tą patį ir dar nuolat kartoja: rašau nedaug
...
o štai eilėraštis, paukojęs poetą, avinėlį
garbanių, ką jau ten, ištisą aviną ...

Taip, skaitykite antologijas, gal geriau - debesų.
2018-01-19 13:45
wridespacito

LuL

pasikalbėkime apie feministes. apie storulius. apie mėlynplaukius. apie hipsterius. apie nevykelius. apie depresininkus. apie transseksualus. apie ateistus aktyvistus. apie apipjaustymą. apie pašalpas. apie alkoholizmą. apie savęs žalojimą. apie suicidą. apie komunizmą. apie degeneraciją. apie vakarų kultūrą.
2018-01-19 11:25
Danielė Jogėlaitė

***

Aš tikiu savimi,
Bet netikiu, kai ištariu tai garsiai.

Nebetikiu mintimis,
Kai jos išlenda į realybę,
Tuomet joms prireikia fizinio pavidalo,
Be jo žūsta jų visa begalybė.

Bijau, kad mintys liks tik mintimis
Ir ištirps toje realybėje
Kaip  ištirpsta cukrus kavos puodelyje.

Tiek daug minčių nusėdo ant žemes.
Bandau jas delnais susemti,
Bet jos tik ir lieka lyg smėlis.
Pilkas, sausas smėlis tarp pirštų...

Vėjas tau pučia tą smėlį į akis
Ir tu apanki...
Apanki nuo mano minčių,
Dedi į jas per daug vilčių.

Galbūt tu joms suteiksi reikiamą pavidalą,
O galbūt aš tave apakinau veltui...
2018-01-19 10:27
klimbingupthewalls

***

kibiras kibirkščių
2018-01-19 08:47
Vygintas Varnas

Viskas yra paprasta.

Kalbant apie gyvenimo paprastumą ima juokas. Gyvenimas toks paprastas, kol nereikia dėl gyvenimo kovoti, bet kai pradedi galvoti iš kur gausi pinigų sekančiai vakarienei — tada prasideda visos problemos.

Pinigai ko gero yra pati paklausiausia tema pasaulyje, nes visiems jų trūksta. Būti be pinigų yra labai paprasta, tiesiog nieko nedaryk ir viskas. Ir tada pamatysi kaip šitas pasaulis tave suryja.

Jei žmogus negali patenkinti savo poreikių, jam gyvenimas pasidaro labai sudėtingas — jis neturi laiko pamąstymams: kokį čia biznį susukus, kai žmogus neturi pinigų jis pradeda galvoti labai primityviai. Nes žmogui reikia pinigų dabar, o ne po dešimt ar dvidešimt metų. Turtingi tampa turtingais, o vargšai tampa dar labiau nuskurę. Tokia yra kapitalizmo sistema, ir kartais atrodo, jog kai kurie žmonės turi didesnes galimybes nei kiti. Juk viską, kas šiame pasaulyje geriausia pasiima turtingi, gabūs, talentingi ir išskirtiniai žmonės. Įstatymus parašė turtingi žmonės turtingiems žmonėms. Jei būtum labai turtingas ir sėdėtum aukštoje pozicijoje — tu nematytum vargšų, nes visiems turtingiems atrodo, jog viską galima pasiekti pačiam. Nors reikia pripažinti, jog be kitų žmonių pagalbos vargu ar ką pasieksi. Juk kiti žmonės tau duoda pinigus, o norint pinigų reikia rinkai pasiūlyti kažką. Jei pasiūlysi kažką paklausaus, tai pinigai atsiras akimirksniu, tačiau tu pasiūlyk, kad toks gudrus, todėl taip ir gaunasi, jog paprastas žmogus, kuris nieko neturi, nieko nemoka, o jei jis dar invalidas — jis nieko pasiūlyti negali.

Mes galime tikėti pasakomis, jog visi yra lygūs ir visi viską gali, bet paklausk savęs, koks žmogus nenori turėti pinigų? Nenori būti garbinamas ir pripažintas? Visi to nori, visi nori dominuosi ir pasauliui kažką duoti ar palikti, tačiau tai padaryti yra labai sunku.

Labai sunku prasimušti į gerbiamus žmones, ir gauti socialinį statusą. Jei neturi pinigų — neturėsi ir antrosios pusės, jei esi vaikinas, neturėsi ir vaikų. Šiais laikais, tas, kuris neturi ką pasiūlyti kitiems yra nereikalingas. Mes tiesiog nebematome žmogaus, o kai neturi ką pasiūlyti — tu gali su tuo susitaikyti ir gyventi taip kaip gyveni, arba kažką keisti — susirasti darbą ar dar kažką, tačiau pakeisti save yra be galo sunku, kartais atrodo, kad pakeisti kitus yra lengviau, nors iš esmės niekas nesikeičia — visi mes išliekame tokie patys. Kas su milijonu ir sėkmė, kas be milijono ir sėkmės. Juk jei esi visuomenei nereikalingas, tai jokio produkto tu nesukursi ir niekas jo iš tavęs nepirks, jei ir sukursi, nes paprasčiausiai žmonės tavimi netiki ir tavo produktas yra nereikalingas, nes apstu tu produktu iš žmonių, kuriuos visuomenė gerbia.

Todėl ir kyla klausimas, ką veikti gyvenime, jei dirbti ir pataikauti kitiems nenori. Kaip palengvinti savo gyvenimą? Kaip palengvinti žmonijos gyvenimą? Ir kaip suteikti bent kažkokį garantuota gyvenimo kokybės lygį. Tas, kuris buvo varge supranta varguolius, o tas, kuris varge nebuvo — jis nesuvokia kaip išties yra sunku kažką pasiekti. Vėl gi, kai kuriems viskas ateina lengviau, kai kurie turi potraukį sudėtingiems dalykams, o kai kurie neturi. Mes visi skirtingi ir reikia nuo to pradėti. Gyvenimas iš ties yra labai paprastas, kol gali patenkinti savo poreikius, o jei savo poreikių nepatenkinsi — tu numirsi, tačiau yra ir kitas gyvenimo aspektas, jei mes tikime dievu. Jei dievas tave sukūrė, jis jau žino ką tu čia darysi ir nieko tu negausi, jei tas dievas nepanorės, tačiau žvelgiant į žmoniją ir kaip viskas vyksta, akivaizdu, kad joks dievas čia nieko nevaldo. Visi dievo kūriniai yra savarankiški. Aš nesu tikintysis, nes tikėti religijomis yra nuodėmė. Jos bukina žmogų, ir verčia su savo gyvenimu susitaikyti, tačiau jei už savo gyvenimą tu nekovosi, tai nieko tu ir neturėsi. Juk mes gyvename aršiose sąlygose, kiti žmonės nėra mums draugai, jie greičiau yra mūsų priešai, nes kuo mažiau žmonių tuo daugiau resursų tau. Kad ir kaip bemąstysi, esi priverstas konkuruoti dėl išgyvenimo. Norisi, kad viskas būtų paprasta, tačiau taip nėra, kol negali patenkinti savo būtiniausių poreikių.

Žinoma nėra ir jokio sąmokslo prieš žmones, juk niekas netrukdo gyventi taip kaip nori. Tačiau pasaulis nėra taip lengvai prieinamas. Jei būtų galima visus sukontroliuoti, tai jau seniausiai būtume gyvenę kokioje nors utopinėje sistemoje. Visų žmonių nesukontroliuosi, kiekvienas privalo kovoti už save. Jei gyventume kokiu tūkstantmečiu atgal mes negalėtume visą dieną miegoti ir kiurksoti prie televizoriaus ar kompiuterio, kadangi tikras gyvenimas yra nuožmi kova dėl resursų ir žmonės tai pamiršo. Todėl ir sakau, jog dabartinis gyvenimas yra žymiai lengvesnis nei jis buvo prieš porą tūkstančių metų. Turėk pinigų — turėsi viską. Tačiau ne už viską gali gauti pinigus. Galime galvoti, jog gyvenimas neužbaigtas. Bet gyvenimas buvo toks nuo pat pradžios, juk mus visus, kaip ir gyvūnus taip ir mus veikia gamtinės sąlygos. Aišku retas, kuris norėtų pripažinti, kad yra gyvūnas, bet žmogus, jis nežino nei kas jis yra, nei ką jis čia daro, nei kaip jis čia atsirado. Žmogaus smegenys yra pritaikytos išgyvenimui, todėl kiekvienas žino kaip reikia išgyventi, antraip jis tiesiog numirtų ir šitas žaidimas pasibaigtų.

Per daugelį metų, mes vis dar nesame biologiškai pasiruošę išgyventi vieni, kiekvienas mūsų esame priklausomas nuo kitų. Jei kiti su mumis pasidalins kažkuo, tai mes ir turėsime. Bet niekas nieko už nieką neduoda, todėl norint kažką gauti, reikia kažką pasiūlyti. Nori pinigų, paslaptis yra tiesiog darbe, tačiau kapitalizmas taip padarytas, kad ne visi turėtų darbą. Visi dirbti tiesiog negali. Jei rinka prisipildo, perteklius tampa nereikalingas ir belieka tik persikvalifikuoti ir ieškoti kažkokių naujų galimybių. Tačiau jei žmogus nenori būti vergas ir nenori dirbti, ir nenori tarnauti — jam belieka sukurti savo verslą ar kažkokią veiklą, tačiau ne viskas yra paprasta. Pakalbėti yra paprasta, o kažką išties didingo nuveikti yra be galo komplikuota. Ir toliau eigoje, viskas taps dar sudėtingiau. Iš esmės žmogaus gyvenimas darosi intelektualiai sudėtingas, fiziškai jis lengvėja.

Juk žmogaus smegenys yra ribotos, todėl dabar verslininkai kaip Elon Musk, galvoja, kaip padidinti smegenų našumą. Žmogus negali atrašyti dviejų žinučių vienu metu skirtingais telefonais, žmogaus išeinamasis našumas yra žymiai mažesnis nei įeinamasis našumas. Kaip sakant problema yra I/O sferoje. Input / Output. Ir kai atsiras dirbtinis intelektas, kuris nuveiks visus žmonijos darbus, žmogus taps tokio lygio sutvėrimas kaip bakterija, nes dirbtinis intelektas tobulėja žymiai greičiau nei žmogus. Signalas praeina greičiau nei pas žmogų, o ką jau kalbėti apie atmintį ir kitus dalykus. Žmogaus smegenys nėra sukurtos intelektualiam darbui, kadangi ne kiekvienas žmogus gali imti ir kažkokį produktą sukurti. Žmonijos atradimai atsirado vienas po kito, o ne visi iš karto. Kaip sako išmintis: darbas padarė žmogų iš beždžionės, bet žmogus dirba ne dėl to, kad nori, o dėl to, kad gali. Žmogaus gyvenimas yra labai sudėtingas ir kaip taisyklė pastoviai kyla naujos problemos, o žmogus, nes gali, tas problemas sprendžia. Kitaip tariant ne mes valdome materiją, o materija valdo mus, nes mes tą materiją kuriame. Kiekvienas daro pagal savo galimybe, kas mąsto ir rašo, o kas namus stato ir nėra žmogaus, kuris neprisideda prie pasaulio kūrimo. O kai dirbtinis intelektas pradės dirbti už žmogų, visi pradės eiti iš proto, nes paprasčiausiai neturės ką veikti, arba visi bus menininkai, kūrėjai.

Kas sukurs robotus ir dirbtinį intelektą, tas valdys šį pasaulį, todėl vyksta nuožmus karas šioje sferoje. Nes gyvenimas toks paprastas.
2018-01-19 00:53
varna

o kitą dieną

o kitą dieną ramunės lūpose tirpsta
kaip raketa narsto mintys tarp mūsų buities
o tu vis stebi kaip mano rankos išgydo balandį
kaip su vėju tariuos apie rytdienos orą kaip pereinu
per sieną tavęs nepriliesti keisti neatsitiktiniai pažįstami
grįžta po dešimtmečių su užrašinėmis lyg seniai žinojo kad čia
turi ateiti sako kodėl čia tiek reginių reaktyvo drugys aplink šviestuvą 
aš pro langą vis įnešu arbatos nespėju plikyti išlieju blaškausi pinasi žodžiai
pinuosi pakibus kažkoks vėrinys už pečių imi sustabdai paklūstu vos pažiūri į akis
sakai paimk ąsotį ir įpūsk į jį save kol negali pereiti viso kelio paimsi kai trūks ir aš
užverčiu šį puslapį
2018-01-18 21:53
Sniegė Baltuolė

KOMENTARAS

Graži miesčionpoetizuota lyrika. 3.


???
2018-01-18 20:31
poetas nr 3

***

labos nakties, mielas Dienorašti...
2018-01-18 16:43
Loke1

***

kažkada baisiai seniai vaikystėje sapne vienas žmogelis man pasakėm,jog yra leiboristas. nežinojau, kas tai yra iš kur tas žodis. bet po galais, man atrodė tai kaip "davinčio" kodas-raktas, paskatinęs atsiversti enciklopediją ir susižavėti ja. :))
2018-01-18 15:46
Pranas

Kaip ir tu, Baltija

Gėriau arbatą, kai pasivijo raitelis. Tyliai, kad  kol nepakalbino, neišgirdau.
– Kaip sekasi kelionė?
– Geriau klaustume, kaip sekasi darbas.
– Taip,  taip. Ir vis dėlto gero apetito, dzieduli, – palinkėjo nepažįstamas vyras, tačiau kažkodėl norėjosi manyti, kad tai Adomas.
  – Ačiū. Stalo daug. Siūlau ir jums prisėsti. Arbatos irgi atsiras.
  Tačiau neatrodė, kad jam labai rūpi mano stalas su arbata. Gal šiek tiek aš. Žinojo, matyt, gal ir pats patyrė, kaip atrodo savijauta, kuomet nežinai, ar džiaugtis, ar liūdėti, netikėtai pamačius užgyventus turtus. Ypatingai tą, kuris labiausiai rūpėjo. Kone dvidešimt penkeri metai praėjo, kai pirmą kartą išvažiavo „Dženė“. Greitai suskaičiuosiu dvidešimt metų, kaip jos netekau. Kas dabar beprisimins, kokius kelius išvaikščiojau, stengdamasis ją susigrąžinti. Tačiau labiausiai neįtikėtina, kad... (nors dėk virvę ir pasikark!), kad karieta visą šį laiką buvusi kartu. 
  Girdžiu, žinoma, girdžiu kai teiraujamasi: kažin, ar ne iš Vasaros gatvės, kur įsikūrusi Vilniaus  miesto Psichiatrinės Sveikatos centras, šie mano užrašai. Ar ne tiek pat laiko, kai iš psichiatrų globos niekur kitur neišėjęs?
  – Betgi manei, kad ir „Lietuvio kalendoriaus“ nėra, – atsiliepė į  mano mintis užklydėlis.
  – Ne tik maniau, bet ir žinojau, kad jo nėra. Betgi būk mielas,  žmogau, ir prisėsk. Netgi būdamas be vardo, be pavardės ar nenorėdamas pasiviešinti. Mano pažįstamų panoramoje įvairovė nemenka. Yra ir tokių, kurių nė karto nesu matęs. Yra ir tokių, kai tas pats žmogus sugeba persikūnyti į bet kurį kitą. Ir nesuvoki, kad tai persimainėlis. Toks tikras, kaip profesionaliai sufabrikuotas pinigas – perki juo prekę kaip doras  pilietis, moki pinigą ir nežinai, kad jis netikras.  Betgi stop, – darausi apdairesnis,– negi galėtum būti Bladukas? Jeigu taip, tai prie stalo nėra tau ką veikti: sugrįžk būti į  Bladuką, o  tuomet – prašau. Nors su visu  Šklėrių sodžiumi, nors su visu šilinių dzūkų kraštu.
  – Kai sutinki  protingą žmogų  pasirodo, kad neturi ką veikti. Poilsiauji ir tik, – atsiliepė į mano netrumpą oratoriją raitelis ir nusišvietė visu  veidu. – Dėkui, dzieduli. Tačiau atidėkim šitą reikalą ateičiai. Ateina į žmogų toks metas, kai jis ir pasikarti negeba. Ir tai normalu. Pats  pamąstyk, ką reikštų tavos pasikarimas, kuomet substrate daugiau karietos „Dženės“ negu tavęs. Regiu, dabar nusitaikęs į „lietuvio kalendorių“. Tačiau tai, ką juo vadini, net ir tai, kaip jį  įsivaizduoji, per daug primityvu, kad vadintųsi „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Negi žinai, kaip aš jį įsivaizduoju?
  – Žinau, kad tokiam  kūriniui reikia gerokai geriau žinoti Lietuvą, negu ją žinai. Tačiau, kad išėjai į darbą – puiku.
  – Į  kokį  darbą?  Ak, į darbą. Na, taip, taip... Kažkaip primiršau.
  – O  didžiausias darbas dabar karietoje. Ir taip ar prie arbatos, ar prie butelio, ar šnekinant paną...  Ir... visur.  Pertvarkyti savo  materiją pagal aukštesnės būtovės poreikius nepasakyčiau, kad  paprasta, bet,  bet:

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:

  – Bet  gal esi Jonas Mačiulis?  Maironis?
  –Jeigu ir tuščia vieta būčiau, tai nesiliaučiau manyti, kad kažkam ji  nemenkiau  reikalinga, kaip ir Baltija, kad į  ją būtų galima ateiti ir  užpildyti. Ir nepavydėk brūkšniui, net jeigu jo vardas būtų Adomas, o pavardė Spindulys, Antausis ar Kalipėda. O jeigu pasirodytų, kad tai Danutė Balsytė Lydeikienė irgi nepavydėk.
  – Bet mylėti  turbūt leistina, – dabar jau aš šyptelėjau. Tačiau jos atspindžio dvasioje – nė lašelio. Kažkaip gyniausi ja, net nežinodamas nuo ko. O gal net nenorėdamas sužinoti. Tačiau supratimas, kad esu karietoje ir kad visuomet, net jos ieškant joje buvau, man darėsi neginčytinas. Kad darbe – taip  pat. O raitelis patapšnojo žirgui per kaklą ir vienas šalia kito ėjo kartus, vis atsigręždami, bet žirgas dažniau, paskui save kaip pėdsaką palikdami jūros ošimą ir giedojimą į dvasią. 

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
2018-01-18 15:06
Mužik Super Star

Tikiu(osi)

Tikiu į Dievą, ir tikiu(osi), kad Dievas tiki manimi. Todėl negaliu apsileisti ir apsilochinti. Pasitikėjimas užsitarnaujamas sunkiai, o prarandamas greit.
2018-01-18 13:29
Saldas

...

Tarp pirštų Tavo
Lapai knygų
Vėl skamba
It arfų stygos
2018-01-17 19:14
Šnekorius

Mėsėdžiams

Lietuvos vyskupai nutarė leisti mums visiems Vasario 16-osios proga, nors tai ir pirmasis pasninko penktadienis, šlamšti mėsą. Įdomu kiek mūsų tą dieną  būtų tapę vegetarais ir be jų leidimo. Atrodo, kad tuoj ir nueiti į tualetą reiks pasirūpinti kokios nors kontoros leidimu.
2018-01-17 16:21
Monika_P

***

ta pati žiema, o aš neturiu akmens ir dėl to gera.
2018-01-16 18:22
Aphrodite

***

ох нелегкая это работа
из болота тащить бегемота
2018-01-16 16:06
begemotas_

...

patiko būt vidinėj emigracijoj
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą