Kaimo grioviuose šalpusniai.
taip noriu būti - noriu arbačiukės...
Einu vos žaliu lauku,
renku ašaras šąlančių šalpusniukų.

Įsigalėjo paskui tvarka kiaulpienių,
ir sukilo visa žaluma...
Laukai geltonuoja -
pienė ankstyva dama. . .

Raktažolės mažais varpiukais,
vėlyvą pavasarį džiugina...
O štai ir jau Mamos diena,
priskinsiu raktelių, per Dangų eidama.

JŪSŲ DANTŲ ŠEPETĖLIS
IR JŪSŲ SKUSTUVAS
VISADA YRA
TAIP ARTI,
KAD BEVEIK
PALIEČIA
VIENAS KITĄ.

VISKAS VISADA BUS
ŠIEK TIEK
ŠLYKŠTU.

NORĖTUM PADĖTI MAN
SU ŠIEK TIEK
LAUKO
DARBO?

NORĖTUM DARYTI
LAUKO DARBUS
KASDIEN,
AMŽINAI?

AŠ GALIU DARYTI
LAUKO DARBUS
PUSRYČIAMS.


MES GALIME
TIRTI
VANDENS KOKYBĘ
IR LYGINTI
GRAŽIUS AKMENIS.

KAI PRO ŠALĮ
PRAVAŽIUOJA
GATVIŲ VALYMO
MAŠINA,


AŠ PASILENKIU
IR PRISIDENGIU.

Skleidžiasi pavasario šypsenos...

drugelio 
žvynas
voratinkly
kvatoja
apdulkėjęs

perbėgdamas
sceną
drugys
ploja -
- o
eglių
draperijos
tuo tarp
miške
šviesą
suskliaudžia

2026 04 08

Pažįstu daugiau mirusiųjų nei gyvųjų,
mano nemigos kamuojamas atsakymas į savęs maldas

yra tas, kad net Dievas ankstyvomis valandomis geria vienas.
Mano autoportretas: žili plaukai barzdoje, raudonos akys,

degančios veidrodyje, tiesos apie įbrėžimus
ir randus veide, vienas trūkstamas dantis.

Esu žmogus, kuris surinko per daug adresų,
per daug atsisveikinimų. Nebėra daug pinigų

ar laiko, kad galėčiau toliau juos atimti iš gyvenimo.
Išskyrus poreikius, galiu viską, ką turiu,

sukrauti į savo seną juodą jūrinį krepšį. Už visus kraujuojančius
pakelsiu burbono, atsiremsiu alkūne į barą

ir gersiu su tikimybe, kad dar vienas šūvis
neprivers manęs apsivilkti mėlyno kostiumo.

Esu toks atviras, su Tavimi visada rizikuoju,
ir jei tai tik viena meilės pusė,

tai įrodo giliai širdyje slypinti dalis.
Štai miegi su manimi, svaiginanti kaip naktis,

nuoga kaip atviras delnas, ir koks jis liesas,
kodėl manai, kad bijau,

kai kadaise gyvenau oloje, samanomis apaugusiomis šaltomis sienomis,
visi mano kaulai išmėtyti po grindis.