froidizmo apraiškos
lengvi paskraidymai

vaisių kritimas rudeniop

Šią naktį jau tikrai mus paliks ir tie suvėlavę, svajokliai gandrai. Kiti jų pulkai  jau kažin kiek mylių nuplasnoję savo kelionės. Žiemoti liks tik vienišiai, ligoti, sužeisti... Žiemoti čia liksim ir mes.

nieko nėra.

berniukai varles muša žaisdami, bet varlės miršta iš tiesų...

banga
du tšk

Nu ė ostrėruond bapruoteliū šalia muneis tonts, ka nabgali nie prariepliuotei pruo anus, kāp šūdā puo kuojuom mālas.

eilių paprastumas
lyg bato raištukas
jungia sapnus realybę
į širdutę gnybia

man taip skaudu
kad nesupranti
tokios vienodos
ir nevienodos abi

mano eilės teka
iš pat širdies
jų neskaitysiu
ir niekas negirdės

norėčiau būti
rausva rožytė
kad tik nereikėtų
man veidus dažyti

tyloje augčiau
dabar mąstau
ir būčiau gera
ir būčiau tik tau

kaip gera būti
rausva rožyte
aš tik nenoriu
lūpų dažyti

tyloje augu
o tu stebi
noriu nebūtų
žemė karti

ak aš rausva
o gal baltoka
o gal gera
verkti nustojau

lauko gėlės
vėlės vėlinasi
o rūpintojėlis
irgi tik vėlė

lauko gėlės
praeityje
o debesis tas
tik širdyje

renku aš pamaži
lauko gėles
o kad būtų graži
puokštė puošni

Pakaks ir karto per savaitę.

baltijai
mirtinai nusibodo
teršalai ir minios
į ją besibraunančių
strakaliojančių
sutvėrimų

baltija
susirenka savo šmutkes
ir iškeliauja
į kitą
pasaulio galą

nesigręžiodama
atgal

kai tu apsigyvenai širdyje
pradingo kiti jausmai manyje
noriu tik pamiršti tave
viena einu aš gi gatve

bet tik prisimenu akimirką
o tu ar vilkas ar ne vilkas
o gal širdyje jausmas tikras
o gal tai didelis dalykas

norėčiau bėgti nuo tavęs toli
bet tu palikti negali
galbūt tai jausmas tikras
galbūt tu tikras širdyje

.|.||..|.|.|.|..|.|._._. _._ . . ... . ... . .  .

tyloje einu, vis tyliu, nesakau...
kartais pratrūkstu: "kas gi aš tau?"

Poezija kaip grūdų sauja
Sklidina dar neatrasto gyvenimo
Pasėji į širdį mažytį augalėlį
Ir lauki kol išaugs dramblys
O žydi sodai
Ir mostaguoja vyšnios šaka
Dramblys atsisveikinimui
O juk tu jį išauginai
Netiesa

mokslas ir poezija
o ta istorija erezija
mokslui poezija tiktai amnezija
o tu imki ir sutalpinki tai į tezę

mokiausi uoliai
o liko tik poezija
o tokie darbštuoliai
kiek jie kuria vizijų

tyloje kuriu
meldžiu ramybės
o mokslą apie poeziją sukurti
neužtenka kantrybės

retenybė

per smulkintuvą, toks tad lapų ir sulos teroras.

Paknopstom per dirvonus,
Per išdžiūvusią žolę,
Bėgo vasara oriai,
Žiedais dar mojuoja.

Pailsau. O, lietau!
Ačiū tau!