ne ten, čia į puslapio kairę, kur parašyta 'Įvykiai' - skelbimas apie rašykų suvykimą į poezijos šventę; šiaip nebūtinai vien poezijos, būna atsiveža ir prozos arba muzikos instrumentų, koks skirtumas, proga pabendraut kitokioj erdvėj, pabūt gamtoj; trumpai tariant, jei mintis kirba apie tai ar vykt ar nevykt, tai rinkis 'vykt', o kur tiksliai paaiškinsiu gmail, tai parašyk, nes laiko liko nedaug - šventė birželio 29 d.  

vasaros pradžioje
visada perku ledų
noriu paragauti Dangaus
noriu būtų gardu

toks štai priėmimas
į vasarą pati skubu
noriu vyšninių ledų
noriu tik būtume kartu abu

ak ta vasara karšta
lyg tik užplikyta
arbata arba balta kava
noriu būti pasiruošusi.
ak vasara...

tyliu einu gatve
rankoje tirpsta ledai
noriu būti su vasara
aš šviečiu... matai?

noriu būti lyg balandis
noriu aplankyti Dangų
aš einu pilkšva striuke
noriu mokytis, ate

tyloje mąstau,
dėlioju poeziją...
lyg danguje - - -
bet pilkšva erezija...

einu į paskaitą gatve,
su grindiniu tu lygini mane...
aš noriu būti akmeniu pilka,
ir noriu būti Dangumi žydra...

tyloj meldžiuosi naktimis
keliuosi vos prabėkšmais
noriu būti pilku dangumi
noriu būti gerai žydru Dangumi
...

iki

mano dalia tik plėšyti džinsai
noriu ir aš aukso auskarais dabintis
aš esu lyg priešistorinės klintys
aš esu tavo karsto vinys

norėčiau raudonų aš batų
ji nori raudonų plaukų
noriu turėti žiedą ir jį
noriu turėtume namus abu

ak mano plėšyti džinsai
ak mano žalvario auskariukai
noriu į ausį devintą
įsidurti vinį

norėčiau nurimti
mano mažas pasaulėlis verkia
kam saldainį imti
kaip liemenį dabinti

noriu diržo
bet auskarai
bet žiedo neturiu
ir man gyventi negerai

norėčiau būti aš kaip ji
tu tolyn skubi
verkiu
paverkime abi

norėčiau suknelės
kaip ji lyg
drugelis plevena
mes be laiko pasenome

***
mano šypsena
pabėgo laukais jau
su vasaros vėju

***
tavo šypsena
pražydo žibute
bet pavasaris praėjo

B ar H
B

barsto žodžius
kaip į stiklą
žirnius
šiūst barkšt
įdeda į knygą vieną žirnelį
iš spalvotos suknelės
niekas radęs nebeverkia
atsiverti detektyvą
o ten pilka nuorūka
kaip katarsis nuo
dėmės gyvenimo
džiaugsmo

susikurkime vienas kitą, vienas kitam.
būkime tik dėl mūsų, būkime vienas kitam.

Omnia Raimundas Zabarauskas

Didmiesčio banginiai

Atsibusti sunku, man patiktų, jei tai primintų atoslūgį, išsigelbėjęs iš nuskendusio sapno gulėčiau ant šilto lovos smėlio, nerišliai kartodamas bendrakeleivių vardus ir tiesdamas pirštus link tų egzotiškų, nepasiekiamų horizontų, kuriuos tik viena mano vaizduotė ir tegali teisingai nupiešti.

juodaodis kūdikis
pora pusiau
keista

labas vakaras...
man taip katinai kniaukia
noriu aš, Drauge,
noriu kad lauktumei...
tyloje verkiu...
karts nuo karto raudu...
o mane DIEVAS...
lyg riešutą gliaudo.

mano tekstukas
iš širdutės ištrūko...
o tavo juokeliui,
čia prastas kelias...

vekliau ir puvo tai... il as gimes beliau... ikiukas tau.

ir vėl geras popietis, tik dabar tylos, - toks tylus ir ramus. . .

Na va taip kaip gavosi, a la išradingai. O norėjau tik parašyti – peripetijos. Bet lėtai tariant, dar lėčiau mąstant ... Tai jau kaip perint, paklauskit paukščių :) Va ir matau – kažkas peri, o kažkas padeda ... mmm, petingu. Ar ne per atvirai čia kalbu? Kartais pamanau kad skaitant visokius eilėraščius ir komentuojant (kas prašė?) – turi užsiimti "petingu" , na tokia glamone ne perdaug įkyria :) Nes rašykuose (kaip ir visame sociume) perdaug tokių "savimi sprogstančių".  Kai surėks ... ir veja paukščius nuo kiaušinių savo klyksmais ir būgnais. Ai, baikit, juk kitą kartą paukštis padės ne kiaušinį , o ... akmenuką. Kuriuo galima gintis nuo antipetingo. Nuo kvailumo irgi :)

Štai taip ir vaikštau čiuožikų takais.

<..> Bandymai psichopatologiją apibrėžti taip, kad palengvėtų kai kurie tyrimai, neišvengiamai baigiasi sudėtingo pacientų patyrimo nepajėgančių aprėpti dirbtinių sindromų kūrimu."

Ibidem.

Atidumo ir svajonių, svajonių ir atidumo.