Bet draugauti su manimi nepanoro. Nuskubėjo nežinia kur it Alisos baltasis triušis.

kaip mėgstu pavasarį... pavasario vėją... ir dar tai, kad pavasarį grįžta paukščiukai... mėgstu jų ulbavimus, švilpavimus ir čiulbesį... kaži ar zylutės irgi išskrenda kur šilčiau... man labai gražus paukščiukas - zylutė... ir šiaip panau maži paukščiukai visi gražūs... šįmet pas mus atsilankė žvirbliukas, čirpavo ir kėlė vestuves už virtuvės lango... Dienoraštėli, esu mačiusi siaubingą dalyką - gandrą su sulūžusia koja... ėjau tada, vienatvės laikais, parku... ir žiū - šleivoja... labai užplūdo liūdesys... kokia žiauri ta civilizacija.

Svoloč jau ne pirmą kartą ateina ir mosteli iškvepinta nosinaite, tarsi koks džokeris iš Ziuskindo pasakos. Ir pasipila po tekstu žaigždelės, pasigirsta “uch” ir “ach”, ir kitokia beleberda…  Gerai bent šįsyk kerai tuojau išsivadėjo, ir staiga visiems atsivėrė akys.

kiemuose pavasaris,
o kas namiese..?
kokios nuotaikos?
ar jausmai šviesūs?

noriu nuginti,
šalin slogutį...
ir noriu be virusų,
dabar išbūti...

Negalvojau, kad sirgti bus taip gerai.

Vis daugėja tylos,
kuri kalba.
Ir ne tik;
ji ir mūzas man kuria,
į popierių jų neįkėlus,
seka pasakas taip,
kad ir jų pašaliai negirdėtų,
ir kitur, kur pažvelk –
nė mažiausios žymės,
kad toks darbas dar vyksta kažkur.

Aš ir pats jį tuoj pat pamirštu,
bet žinau, kaip skaidrėja širdy,
kaip smagiai išsibunda akių erdvėje
mano šimtmečio aukštas paveikslas.

Nemanyk, vytury,
kad šis laikas laumėms atiduotas –
šitaip Dievas vaivorykštėm juokiasi
Žino, kaip reikia ir saują užgniaužti tyla,
kad net laumės pataptų dažais
šilinykų tapybai.

Ieškau taško,
kur sustojęs galėčiau matyti
kai atėjęs tą tolimą kartą
ir, apsirėdęs šilais, 
įtekėjau į smėlį
Ievos ir Adomo krauju.

Išvykstu į Velykų salas.

pilkuma ir žiedų sniegas

labux. tylumoje aš...
kaip gyveni?
ką skaitai?
kuo gi gyveni?
dar nueini prie jūros?
kaip gyvena
mūsų parkas?
ouj mintys darkosi...
veliasi. IKI.

iš tylos į muziką

užsimetu, savo megzto džemperiuko, kapišoną... slepiuosi nuo tavęs ir pasaulio....

ta tyla tokia kvadratu
mama, būk gera noriu būti du
penklinėje rašau natų
ir meldžiu dainoje namų

ruošiu namų darbus
ir svajonės geros lanko
toks lietus už lango
ir vaivorykštė, nereikia tankų

noriu būti du noriu namų
man ramu kada kalbu
man ramu kada geras tu
noriu būti amžinai kartu

tarp delnų šilumos rutuliukas - dovanoju tau jį

sapnavau Ziboliškėn būk tais atsidūręs tikslais
neaiškiais

kas ten mane siuntė ir ko
nei tam sapne nei dabar
nepamenu

pasimakalavau kažkur ties pautais prie transformatorinės palei vieškelį
nenuveikiau nieko rodos reikšmingo  o giliau ten
į galą
nelindau

durnas sapnas

tinginys geriausias draugas
nuo coronos gražiai saugo

Kiek tik įmanoma stenkis suprasti savo kaimynus ir draugauk su išmintingaisiais.
Sir 9,14

Oho. Kur bepažvelgsi - vien kritikai.

/ /

Ilgas asmeninis ėjimo ruožas, kurio bežmogumu nuolat džiaugdavaus, dabar okupuotas visokių ateivių.

/ / /

Šiom dienom dairantis aplink, galima įsitikint, koks, deja, teisus buvo Einšteinas, ištardamas garsiąją frazę apie Visatą ir žmonių kvailumą.

Beresnevičius yra pasakojęs, kaip Jurga Ivanauskaitė parsivežė iš Tibeto dūdelę, pagamintą iš žmogaus blauzdikaulio, ir primygtinai siūlė jam pagroti. Beresnevičius atsisakė tai daryti, pareiškęs – „tu prisišvilpausi“.