Godo neateina

Lyja, kelias iš Airijos nepravažiuojamas
Jūros negalima įveikti mažais žingsneliais, lietingomis naktimis
Kai vienatvė apima, mėgaujiesi žemės drebėjimo plyšiais
Kai skausmas neturi laiko net moksliniam paaiškinimui.

Godo neateina, vėluoja, užkrėstas svetingumo
Patogiai miega, tarp mūsų abiejų svajonių.
Jis neateina nei po gyvenimo medžiu, nei stebuklų teatre,
Po laukimo miegu, kurio laikas nesupranta... mūsų laikas.

Lauki, kaip nuotaka ant apleistos lovos,
Sapnuoju jį išskėstomis rankomis, kai atneša maišą, pilną svajonių
Ištiesdamas rankas švelniai, kaip mylimuose plaukuose... ten atsipalaiduoja
Ir meldžiasi svajonėms, susipynusioms per Tavo ilgus pirštus.
Staiga kąsnis sustingdo kūną, ranka išskrenda iš maišo.
Šluostydamas kaktą supranti, kad Godo neatėjo, nei jo mįslingas žvilgsnis.
Vis dėlto nesate įsitikinęs, kad Jūsų svajonė įkrito į maišą.
Ji buvo surišta amžiams, kaip ir Godo atvykimas.
Nustebęs perėjote į kitą įnirtingų žodžių upės pusę
Kai einate tarp stebuklų kupinų svajonių laiko sargybinių link
Tai skleidžia gyvenimo triukšmą laukimo sapne.
Šalia laiko sargybinių
Pauostykite viltį, kad Godo vis dėlto ateis.

Godo neateis, ne...!
Verkiate, žliumbiate beprotiškai, kol ašaros paverčia upelį
Tarp Jūsų skruostų ir Jūsų nenutrūkstama ašarų srovė.
Kur širdies plakimas jaučiamas kaip nežinomybės žingsniai
Niūrią naktį, kai sielvartas artėja
Ir net Godo galėtų tai patirti savo rankomis ir būti beviltiškai parblokštas.

Godo ateina

Liaukis verkęs, Godo ateina
Audra liovėsi, kelias iš Airijos atviras
Jis sušvelnino audringą viziją ir Achilo liūdesį
Net skausmas krūtinėje užgijo.
Jis ateina per Gyvybės Medį.
Kur sukūrei svetingumo lizdą
Su pririšta troškimų pelke.
Godo ateina su tylos pilnos jūros muzika.
Tavo svetingumas suteikė jam drąsos,
Jis ateina su maišu, pilnu mįslių,
Šalia supuvusio medžio
Kur lauki, kad įžengtum į drebančias rankas,
Kurias įkando begalinio laukimo ironija.
Ir žodžiai, kurie kiekvieną rytą keitė savo formą.

Tavo lemputė nepasitiki laiku nei laukimu, nei Godo atvykimu.
Su medžio šakomis nupiešiama pergalės karūna. Koks didelis džiaugsmas.
Su sumažėjusiomis viltimis, kol prarastas pasitikėjimas ištirpdo viziją
Ir kerta įniršusią upę neatpažintas.
Staiga grįžta.
Sėdžiu šalia medžio su savo spindinčiais daiktais
Kur baltos šviesos praryja Tavo emocingą regėjimą.
Kur išsaugote priėmimo nostalgiją. Širdies žingsnius.
Per pavargusius pirštus skaičiuojate absurdo teatrą
Su nuogais aktoriais netoliese,
Kur žiūrovai pasklinda po mirties meridianus.
Belaukiant Godo.
Ir baimės dėl sėlinimo ant supuvusio medžio,
Kuris nuolat plaka.

Todėl ateina Godo, Jūsų priėmimas jį įdrąsino.
Prie gyvybės medžio
Su aktorių komanda, kuri pastatys išganymo teatrą.
Ir priėmimo laikas tęsis, kol ateis.

Godo - jau čia

Naktis, audra siaučia
Tavo šlapias kūnas dreba nuo smarkaus lietaus
Po gyvybės medžiu, belaukiant Godo.
Priėmimas pavertė Tave modernia statula.
Kur vieniši paukščiai ir naktiniai varnai suka savo gyvybės lizdus.

Tavo vienatvė tupi kaip pririštas slankiklis
Tarp kurių atgaivina nuodingas liežuvis.
Staiga pasigirsta energingas plakimas, kurio negirdėjai.
Tavo ausys užsikimšusios nuo šilumos, lipančios per kūną.
Kopdamas kaip senis prieš įstatymą Kafkos apsakyme.
Laukdamas, kada galėsi įžengti į teisės paslaptis, atsiprašau, turėjau omenyje Godo paslaptis.
Suprasti absurdo paslaptį lygiai taip pat
Kaip ir dehumanizacijos paslaptį.
Mano Dieve,
Godo čia, su savo sumišusiu žvilgsniu ir suplyšusiu maišu,
Su prarastais troškimais ilgame sugrįžimo kelyje
Po gyvybės medžiu, kur be galo laukei.

Jo neatpažinai,
Jis grįžo su kitu veidu, kokio niekada neįsivaizdavai.
Su pavargusiu balsu, kurio niekada nebuvai girdėjęs,
Su audringu vaizdu, kurį kada tik buvai matęs.
Liūdesys apstulbino kūną. Šiluma krenta žemyn
Iš Tavo kūno, kuris virsta laukimu.

Liūdnai griebei išlepintą galvą ir perbėgai per jo maišą,
Ieškodamas savo išdžiūvusių svajonių lyg rudens lapų,
Per kuriuos žengia girtos kojos,
Ir ašaros pradėjo riedėti Tavo kaklu ir skruostu,
Pajautei jį liūdesio glėbyje,
Pasveikinai jį lyg nuotaka, laukianti jaunikio apleistoje lovoje,

Svajodamas išskėstomis rankomis apie sapnų pilną maišą,
Kur švelniai įdedi rankas, lyg į gražius plaukus... ten atsipalaiduoji,
Ir maldauji savo svajonės, susipynusios į ilgus pirštus.
Ir šluostydamas kaktą supranti, kad atvyko Godas, o laukimas liko nesibaigiančiu laukimu.

nieko

turbūt tai absurdo viršūne arba viršūne apskritai

daugiau nei valandą kalbėjau su Igničio operatore
ne tdl kad man patiko o tdl kad jai patiko matyt

nes ta pinigų plovykla ir vėl neveikė
jie net pinigų plaut nemok padoriai

praše nesiplūst bet ašai ir nesplūdau
tikrai tikrai

ji bande visus mano sakytus žodžius
suasmenint o aš bandžiau ją įtikint
kad to darytie nevert
taip sakant prašiau nesipersonalizuot

klausiau ar ji iš to gyvenunti
provokuoj klientus plūstis
o paskum perduod juos teisman

neatsake nepaneige
vadinas visko gali būt

galėtų jin būt filologe
gal net kokia apsiskaitele knygų žiurke
ar galgi net denoraštį raš

taip man toptelaj nes
ne kekvena operatore žin
ir juolab vartoj žodį plūsties

Mano tekstai kaip naktiniai seansai ir jų šviesa bekrintanti ant to paties vaizdo.

Tu panorėk pamilti Žemę:
Tegu Dangus tą galią lemia.
Mylėti- skambesys dangaus.
Šalia plasnoja debesėliai,
Ir slapstosi beržų šešėliai
Nuo tavo žvilgsnio įžūlaus.

Žaroj įsižiebė palaukė.
Tave vis Meilė tebešaukia,
Tik kažkodėl neišgirsti...
Tavęs dar Meilė tebelaukia,
O laikas plaukia, laikas plaukia.
... Ir vėl tu viską pamiršti...

Manęs nėra, nes net ir sau
Nepriklausau.

Taip buvo...

Raudona, raudona, raudona.
Tai toks raudonas dramblys ta dėlionė.
O aš suaugusi būti svajoju,
kad ašaras nuo pelų atsijočiau...

Dėlioju iš tavo širdutės Saulutę.
Ir noriu pilka žuvyte būti...
Noriu būti pilkas drambliukas.
Ieškau guodžiančios raudonų batų širdutės.

O kaip man dar čia kur ramu pabūti.
Kaip neprisikviesti į kopūstus gandriuko.
Dėlioju vis mintį prie minties.
Noriu bėgti iš susidėliotos pilnaties.