labas popietai. ką tiu?
aš taip noriu būti mažu vaiku...
kad būtų bent kiek paprasčiau...
noriu papiešti, bet
gal nušluoti šiukšles nuo kiemo
verčiau?
ne ne paskaitysiu...
puslapius verčiau...
kai atsibos ateik į svečius...
kad nebeverkčiau.

norėčiau džempuko - - -
su kailiuku...
aš noriu dirbtino,
kad nebūtų žvėreliams sunku...

mėgstu paveikslus...
menas man artima...
noriu aš būt gera,
ir rožine būti patartina...

tyloje žvelgiu,
"dama, šermuonėliai..."...
noriu būti laiku,
šį ryt atsikėlusi...

noriu aš plaukus dažytis...
noriu rožinių sruogų...
bet nenoriu šviesi būt,
su blondine vienoda...

ak, pagavusi slogą...
išsičiaudėjau daug rožinės...
nuo blondy' man džiova...
ir dar "važiuoja stogas"...

ak tu, man blondine...
nedažyki tik rožiniai...
pavogsi man džiovą...
ir sunaikinsi tu grožį...

buvau aš gražiausia...
bet dažiau aš rožiniai...
"nupūtė vėjas", "nudžiovė"...
ir protą ir grožį...

Duokit darbų, zadanijų ir veiklos!

noriu aš miego...
kaip stengiuosi mokytis...
kodėl jis "užšneka"
ant viršaus lyg koks lopas...

o mielas drauge,
rašyk geriau knygą...
šnekos tos tavo -
lygu su lygu...

noriu išeiti, į kiemą aš...
noriu surinkti ašaras visas...
visos ašaros, gultų toje knygoje...
tiktai aš noriu
meilę su tiesa sulyginti...

einu tyliu, ir vis diktuoju...
ir apie tiesą, Tave, rytojų...
noriu aš knygos,
ranka numoju...

nėra geresnės motyvacijos už 

22:44

medžio kreivumas ne žodžio

primečiau
rytdienai
prasikurti 
užmačių

sunku pasiryžti peržengti naujos eros vartus
kai visko šitiek

jei viena sesuo dezertyrė
o kita mieganti gražuolė tai nykštukai gal septyni
kandimis lankstantys virš
bet kaip sulankstyto gobeleno

galvosūkiai nepalieka manęs
nuo pat

...

ar turi seserį klausiu
praviras stalčius praryja mano žodžius
šeštas mėnuo po kalėdų
ir iki šiol nesunokęs persikas

kur ji?

...

prieš ketvirtą valandą ryto
nakčiai susitikus su diena
išėjau valyti langų

te saulė nušviečia dulkes
skruzdes
ir viską nauja šviesa

Žiūriu futbolą. Rašau paskutinę pjesę. Mokausi vokiečių. Laukiu komunizmo. Pirmadienį gausiu atlyginimą. Pradėsiu vartoti kokainą.
Kas dar? Skaitau. Murakamį. Viskas, berods. Nieko nepamiršau?

.

"mama, kaip tu laikais?
ar žydi dar gėlės sodely?"

ir
eina
kurmis
rinkti
nesunokusių
apelsinų

Taip

Šviečiant gatvės žiburiams,
Aplink vis tiek tamsu.
Tačiau  vis daugėja žvaigždžių!
Ir nenoromis išnyksta viskas,
Kas rodės širdžiai miela.

Klausiu, nes nebežinau.
Kiek jau kartu vis augą mano klausimai,
Šimtais ar tūkstančiais?
Bet aš vis stoviu tarp gatvės žiburių.

Ar ne laikas? Ar ne metas?
Stovėti vis tame pačiame kelyje,
Ir žvelgti į prieky,
Kurio gale atsakymo nė kvapo.

Klausiu, nesustosiu.
Ir kuomet pakuždėsi man, sustosiu visam.
Žvaigždės švies toliau,
Ir kelias nenustos banguot.

Juskune


IŠSISKALBĖM


išsiskalbėm plaukus – ir tylim.
"vandeny blankios šypsenos blėsta. "
sėdi viešpats, laupydamas kivį
lyg mergelės odelę neliestą.

“ak kokia pilnatis? ” – nusižiovauja
paliktoji baltoji ištryškusi.
Ir atrodo, kad vėlei sapnuojasi
mano motinai – jos peteliškė.

Aš esu čia. 
Miau. 

jau per daug įasmeninau tą katę...