Rašyk
Eilės (72585)
Fantastika (2173)
Esė (1694)
Proza (10236)
Vaikams (2468)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 122 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter




Dienoraštis » Naujausi

elfiukas per brūkšnelį nykštukas

tas mažas vaikiukas
iš pat Antikos laikų
jis lyg elfiukas
jį pagaut tarp gėlių sunku

noriu būti drugelis
noriu būt tau žaisliukas
aš tik mažas elfiukas
aš tik mažas nykštukas
2020-01-24 09:07
Akademix

Trumpai

Pirkau kokosinių sausainių. Dar "Laumės juostos" du vienetus. Šiandien varau pas mamą. Mama virs daržovių troškinio ir befstrogeno. Su Teriu žaisim kandžiojimus ir erzinimus. Šiandien avansų diena. Savaitgalį negersiu, nes praitą savaitgalį viską išvėmiau. Tai kam gert, jei vistiek viskas išeina per ten, pro kur pateko...
2020-01-24 02:03
talelija

-

-
2020-01-24 00:42
cyrulelis

***

Liūdesy, liūdesy...
koks lipnus tu esi.
2020-01-23 15:40
Paklydęs Pavasaris

Konklava

Iš kamino
sunkiasi
dūmas pilkas

Naujasis
pavasaris
dar neišrinktas
2020-01-22 22:25
ONYX

Oi Rička, Rička

Vasarai baigiantis jis nutykojo mus rūkančius monolitkės laiptinėje.

– Stovit vietoj!  – iškošė pro dantis, nors jau laikė mus abu pasigavęs už dilbių.

Kurį laiką visi trys stovėjome tylėdami, o jis gniaužė mūsų liaunus riešus ir grožėjosi savo įtemptais bicepsais.

– Tai kuris čia kietas iš jūsų?  – paklausė, pagaliau atplėšęs žvilgsnį nuo savo pūpsančių raumenų.

Jau nutuokiau, kuris iš mudviejų vargšų bus pagrindinis plėšraus Ričkos patieklas. Prasidėjus atostogoms, turėjau kovą su tokiu biču pravarde Buivolas. Jis buvo geriausias Ričkos korešas ir dešnioji ranka. Nesu mušeika, ir pešdavausi tik prispyrus rimtam reikalui. Vis dėlto mokykloje tokie reikalai nutikdavo gana reguliariai. Kiek dabar pamenu, tai ir buvo būtent toks atvejis. Trumpiau tariant, grįžusiam iš sportinių stovyklų Ričkai, to mūšio baigtis niekaip negalėjo įtikti, ir jis, žinoma, nepraleido progos paaiškinti mums kieno miške kankorėžiai.

Stovėjome laiptinėje lyg priklijuoti, o Rička niūriai žaibavo į mus akimis. Paskui jis kažką grėsmingai kalbėjo, bet aš nei velnio negirdėjau, niekaip neįstengdamas susikaupti ir galvodamas tik apie tai, kaip čia mums pasibaigs. Tuomet Rička nutilo, pažvelgdamas į mane. Galvoje skambėjo tik keli paskutiniai jo žodžiai, ir aš kažką atsakiau, bet taip ne į temą, jog išgirdau savo draugelio gailų “ha-ha” labiau panašų į priešmirtinį atodūsį.

Staiga Rička kilstelėjo kelieną ir pataikė tiesiai ten, kur nei vienas nenorėtume gauti. Ir pačiu laiku, nes iš įtampos jau būčiau prikrovęs į kelnes. Mano draugelį pakirto kitas smūgis tiesiai į saulės rezginį. Mačiau kaip jis iš lėto susiriečia ir nuvirsta Ričkai po kojomis. O aš likau stovėti kaip stovėjęs. Koridoriaus prieblandoje nesimatė šalto prakaito išpylusio veidą, nei tamsių ratilų, kuriuos priešais save pamačiau labai ryškiai. Nežinau kas mane laikė ant kojų, galbūt kažkada girdėti tėvuko žodžiai, o gal skaityti Robino Hudo ir Vinetu nuotykiai, bet aš stovėjau lyg niekur nieko, retsykiais rimtai linktelėdamas į tai, ką man aiškino Rička. Po teisybei, nebūčiau jam atsakęs, kad ir labai norėdamas, man velniškai trūko oro, o visi garsai ir vaizdai liejosi į kažin kokį jovalą.

– ... Bet šiaip maladiec, - išgirdau po valandėlės, kai žodžių nuotrupos pamažu ėmė pasiekti mano sąmonę.  – Gerbiu, atstovėjai.

Jis aišku turėjo galvoje dvikovą su Buivolu. O tiesa buvo tokia: mes abu vienodai myžom prieš kovą ir abu vienodai nemokėjome muštis. Bet aš neturėjau ką prarasti, nes buvau metais ar dviem jaunesnis. Apsupti krūvos žioplių, mes ištisą pusvalandį kapojom vienas kitą. Galop, gerokai apsitalžę, pagal bendrą trisdešimties teisėjų sutarimą, išėjom lygiom. Bet iš tiesų tai buvo pergalė – ir visi tą suprato.

– Žodžiu, dabar taip, – pasakė man Rička, – prie jūsų daugiau niekas nebelenda!

Aš tylėjau nedrįsdamas prieštarauti. Šiaip jau Rička, kad ir priekvailis, bet iš esmės buvo paprastas, geraširdis bičas. Visa bėda, jog tuo metu bandė rėžti sparną aplink gražiausią kvartalo paną. Jo protas tiesiog nenešė kitokių merginimo būdų, jo viduje siautėjo testosteronas ir noras pasipuikuoti.

– Klausyk, – galiausiai pasakė Rička.  – Man atrodo mes su tavim viską išsiaiškinom?

Patraukiau pečiais. Tuomet jis puse jėgos stuktelėjo kumščiu man į krūtinę.

– Susirink nuo grindų tą mergaitę, – pasakė nueidamas, – dar peršals.

Kai jis pagaliau išsinešdino, matyt, patenkintas tokia gražia baigtimi, mano draugelis tuojau pašoko ant kojų, purtydamas nuo kelnių dulkes ir keikdamas Ričką visokių gyvūnų ir paukščių vardais.

Tuo tarpu aš nusverdėjau į švaresnį kampą, ir ten susmukau.

Ainanachui, ainanachui… – kartojau susirietęs prie sienos. - Šitaip blet užtaikė bybys...
2020-01-22 22:06
Mrs
Mrs

Jūs nuostabūs, žmonės

Jūs rašote už mane.
2020-01-22 21:23
Luiza Šarlotė

Gal ir keista. bet

pasiilgstu Stolicos, jos kūrinių ir pamokančių išskirtinių komentarų.
2020-01-22 13:28
Mintautė

***

Kaip gera nerašyti, kai gali nerašyti.
2020-01-22 12:20
Violita

Perskaityti

Natalie Goldberg "Writing down the bones. Freeing the writer within" 30th edition.
Skaitau ir patinka.
Ir per Amazon galima nebrangiai įsigyti.
2020-01-21 18:44
Raistine

***

Aš taip seniai čia nebuvau... Pasiilgau jūsų... 
2020-01-21 17:23
Houldenas

***

Stebuklinga: kitą naktį susapnuoti praėjusios nakties sapno tęsinį.
2020-01-20 20:16
draugekita

Nu?

Turgus baigiasi ane?
Nusirenkit tuos ploščius
2020-01-20 19:40
mėlyna rožė

***

Mama, man tavo ašara gnybia...
2020-01-20 19:16
Zibintininkas

Antikristo malda

"Peilininkų psalmė"

Žemė visa bergždžioji
palaimintos tuščios įsčios
pašlovinta visa, kas negimdo
šventas irimas, trokštamas nuosmukis
žiema nuostabiai bevaisė
tušti riešutų kevalai
išdegusios laukymės su medžių stagarais
sėklos, nukritusios ant akmens
atšipę peiliai
išdžiūvusi upė
žvėris, kuris ryja kitų jauniklius
paukštis, kuris minta kito paukščio kiaušiniais
karas, nuo kurio visuomet prasideda taika
badas, kuris duoda pradžią sotumui

Šventoji senatve, mirties aušra
laike, kurs esi kūne pagautas
mirtie staigi, netikėta
mirtie, išminta lyg brydė per žolę.
daryti, bet negauti rezultatų
veikti, bet nieko nejudinti
stengtis, bet nieko nekeisti
iškeliauti, bet nieko neprieiti
kalbėti, bet neišleisti garso.

Olga Tokarczuk,  „Dienos namai, nakties namai“.
2020-01-20 18:24
poetas nr 0

sms 2004 m.

labas vakaras...
kaip gyvena jūra?
mano ašaros sūrios...
o tyloje pasislėpsiu...
parke upę atkentėsiu...
noriu gyventi aš dailiai...
į horizontą saulei
besileidžiant. . .
2020-01-20 17:18
poetas nr 3

netikėtai

netikėtai
iš už krūmo
šmiurkšt stirna
apsvaigino galvą

aš einu
o ten miške
žaliuoja lapija
ir didelė gyvūnija

tyloje
aš nusiminus
žvelgiu į žalumą...
stirna šmurkšt
krūmynuosna

netikėtai
iš už krūmo
šmurkšt
kiškutis
ir nurūko...
2020-01-20 17:14
4schwarcSAKURAinHeartllyness

***

tu netikėk naktimi
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą