LF3BYTITASŽIBIKAS

LF2R Recolor Mod

Absoliutus Blogis Nemezidis

Suzumiyos Haruhi Melancholija

Greitis ir Industrija

Naujoji Žaidimų Žurnalistika - Nr.1 Lietuvoje by Titas Žibikas

Neištrinamas.

---

Naujoji Žaidimų Žurnalistika II. Vis Dar Pirmas Lietuvoje

Žaidėjau, ar girdi mane? Kad ir kur būtum, pakelk akis, Žaidėjau! Debesys sklaidosi! Saulė prasiveržia! Mes išeiname iš tamsos į šviesą! Mes einame į naują pasaulį; malonesnį pasaulį, kuriame žmonės pakils virš savo neapykantos, godumo ir žiaurumo. Pažvelk aukštyn, Žaidėjau! Žmogaus sielai suteikti sparnai ir pagaliau jis pradeda skristi. Jis skrenda į vaivorykštę! Į vilties šviesą, į ateitį! Šlovingą ateitį, kuri priklauso tau, man ir mums visiems. Pažvelk aukštyn, Žaidėjau. Pažvelk aukštyn!

---

Žaidimai - Jūsų, Žurnalas - Mūsų

Didelę dalį savo rašymo laikau savotišku pokalbiu. Apdorojimu. Veiksmu, kuriuo suteikiau formą beformiams dalykams savo gyvenime, kad galėčiau nuo jų atsitraukti, kažkaip juos suprasti ir judėti toliau. Tarsi palikti mažą pasaulį, kuriame kurį laiką gyvenau, ir pereiti pro durų galvosūkį, esantį kai kuriose "Naujosios Žaidimų Žurnalistikos" (toliau: "NŽŽ") recenzijose ir eseistikoje.

Jei skaitote kitus mano kūrinius, tarkime, rasyk.lt svetainėje, kur kalbu ne vien apie KŽ, žinote, kad nemaža dalis mano įrašų vienaip ar kitaip yra atsakas į sustabarėjusią Lietuvos "plunksnininkų" grafomaniją - geriausias grafomanas: NEGYVAS grafomanas! - ir pokalbio santykio, metančio iššūkį ir keičiantį požiūrį, su Skaitytoju, trūkumu.

"NŽŽ" pats savaime yra kūrinys apie sąveiką su kitais kūriniais. Kaip apie vieną knygą rašė "Kalės Žurnalas", tai: "spausdintas tekstas, kuris nuolat bendrauja su kitais tekstais, žmonėmis ir medijomis". Tai gilus asmeninis žaidimų, individų ir socialinių sistemų apmąstymas, su kuriuo aš savo ruožtu turėjau gilią asmeninę patirtį.

Tačiau "NŽŽ", nors ir prieinamas man ir visiems, norintiems jį perskaityti, nėra mano, kad ir kokia gili būtų mano asmeninė patirtis su juo. Stengiausi tai nepamiršti, iš tikrųjų, į jo kūrybą įnešdamas ir savų minčių.

Tu, Skaitytojau, tapai KŽ žurnalu. Asmeniu, kuriam dabar viską skaitau ir šiais metais rašysiu, paversdamas "tave" išgalvotu pasauliu (tuo, kuris atėjo į manąjį) – Įvykiu. Manau, kad viskas, ko visada norėjau, tai pakilti atėjus progai, atsiliepdamas į kvietimą.

"Tu" kartais arba visada paversi šį laišką meilės laišku. Tai bus savotiška kreipimosi forma. "Tu" padarysi tai intymų – "tu", artimą – bet taip pat tai nurodys į "tave", kurio niekada nėra ir galbūt niekada nebus. "Tave", apie kurį svajoju. Kviečiu. Rašymas "tau" ir tik "tau" palengvins rašymą. Man reikia įsivaizduojamo žmogaus kitoje elektroninio puslapio pusėje – kalbos aktui, kuris visada skirtas Kitam. Tau. Ir Skaitytojui, ir Ne-Skaitytojui. Man reikia adresato – žmogaus, kuriam rašau, ir užtenka vieno – nes viskas, ką rašau, iš tikrųjų yra tik laiškas Vienam.

Tai, kad niekada negalėjau ar nenorėjau pasiekti šio žmogaus taip, kaip norėjau, buvo nesvarbu. Kas yra mūsų auditorija, kai kuriame kažką, ir kiek tai svarbu? Ką mes bandome pasiekti ir kokiu būdu? Kokiu lygmeniu? Kokią prasmę įdėjau į "miksteipus", kuriuos įrašiau vienam žmogui kolegijoje? Kokie mano aspektai atsiskleidė apžvalgose, kurias rašiau pagrindinėms žaidimų svetainėms, kurios turėjo pasiekti kuo daugiau skaitytojų?

"NŽŽ" iš pradžių atrodo skirtas visiems, norintiems jį skaityti/žaisti. Passchendaele2 šiltai pasitinka adresatą ir netgi pateikia savo elektroninius Interneto profilius, kad bet kuris iš Jūsų galėtų jį susirasti ir jam tiesiogiai atsakyti.

Tai rodo, kad mūsų asmeninė patirtis su žaidimu yra svarbi, ir išreiškiu viltį, kad pakankamai šiltas "NŽŽ" žaidimų eskapizmo priėmimas paskatins mane, Passchendaele2, vėl pradėti kurti/modifikuoti KŽ. Prisimenu ginčus su pačiu savimi dėl kūrėjo bekompromisės vizijos svarbos, palyginti su "žaidžiamumo" svarba, t.y. idėjos, kad žmonės iš tikrųjų galėtų žaisti ir patirti kūrinį.

Kartais su kolegomis įsiveliu į diskusijas apie tai, ką reiškia būti menininku, kūrėju. Rizikuodamas iškreipti savo bendražygių požiūrį, diskusijos susiveda į jų teiginius, kad jei menininkas nenori bandyti kažko perteikti žmonėms ir daryti tai, kas padėtų menui geriau tai perteikti, tai jis tiesiog yra savanaudis ir pretenzingas. Manau, kad kartais būtent tai, kas kūrinį paverčia tikrai sudėtingu ar tam tikra prasme neprieinamu, suteikia jam prasmę, ir kad kartais geriau būti ištikimam savo impulsams ir sukurti kažką, kas pasiekia daug mažiau žmonių (bet galbūt tai padaryti sąžiningai ir teisingai), nei pasiekti daugiau žmonių aiškiau, bet taip, kad kūrinys būtų menkesnis.

Šiaip ar taip, mano parašyti kūriniai, kuriuose, mano manymu, labiausiai stengiausi pasiekti tik vieną žmogų, dažnai buvo tie, kurie kai kuriems skaitytojams paliko giliausią atgarsį, ir būtent tada, kai "NŽŽ" išsivysto iš Passchendaele2 žaidimų apžvalgų visiems, norintiems desperatiškai bandyti pasiekti patį Passchendaele2, jis iš tikrųjų atgyja. Kai suprantu, kad peržengiau savo ribas kaip KŽ žaidėjas, kad per daug savęs ir savo patirties projektavau į Jus ir prisiėmiau atsakomybę ne tik už savo žaidimų patirtį, bet ir už pačius žaidimus, tai pradeda man kelti iššūkius ir teikti diskomfortą.

Man labai svarbi asmeninė žaidimų patirtis. Manau, kad kūrėjai, siųsdami ką nors pasauliui, tam tikru mastu atsisako tos kontrolės ir turi susitaikyti su tuo, kad žmonės gali galvoti ar jausti tai, ko niekada neketino. Net jei Passchendaele2 tik dalintųsi savo žaidimais/recenzijomis su "tavimi", tai darydamas turėjau susitaikyti su tuo, kad mano asmeninė patirtis su žaidimais bus kitokia, nei "tavo", kad tai ne mano rankose. Bet kur čia riba? Akivaizdu, kad kažkur yra demarkacija, taškas, kuriame peržengiate netinkamo nuosavybės jausmo ribas. Tai yra tada, kai jaučiatės priklausantis ne nuo asmeninės, individualios daikto patirties, o paties daikto.

Bet tai slidus šlaitas, ar ne? Jei žaidimas yra sukurtas taip, kad suteiktų žaidėjams tam tikrą savininkiškumo jausmą, kai kurie žaidėjai neišvengiamai pajus, kad žaidimo pasaulis turėtų atsižvelgti į kiekvieną jų norą, bent jau tol, kol žaidimus supanti kultūra nepraneš žaidėjams (dažniausiai heteroseksualiems baltaodžiams vyrams), kad jie neturėtų tikėtis, jog visada gaus tai, ko nori.

Kažkurioje pirmojo "NŽŽ" numerio vietoje sakau (ar implikuoju), kad noriu pamiršti pačius žaidimus, t.y. atsižvelgti į žaidėją. Ir nesu tikras, ar tai iš esmės blogai. Jei turėčiau draugą, kuris kurtų tokius žaidimus/recenzijas, kokius kuriu aš, matyčiau jame vienatvę ir neviltį. Matyčiau dalykus, su kuriais, manyčiau, galėčiau kažkaip susitapatinti ir juos suprasti. Kūrybos kovą. Kaip kartais tai skausminga, o kartais tiesiog nejauti, kad turi ką duoti, bet nežinai, ką dar daryti. Ir jei manyčiau, kad mano bičiuliui dėl to skauda, ​​norėčiau jam padėti.

Pripažįstu, man sunku suvokti mintį, kad galbūt Passchendaele2 iš tikrųjų kūrė žaidimus tik sau ir jokiu būdu nebandė pasiekti nieko, nes, kaip ir "NŽŽ", kai ką nors kuriu, manyje visada yra kažkas, kas tiesia ranką. Kūrimo veiksmas yra skirtas sau, bet taip pat, tam tikra prasme, visada skirtas ir kitam. Bet galbūt pavojinga manyti, kad tai pasakytina apie visus menininkus.

Žinoma, galiu klysti dėl viso šito. Tačiau žaidėjo ir dizainerio, arba skaitytojo ir rašytojo, santykiai labai skiriasi nuo draugų santykių, ir kai žaidėjai jaučia, kad gali būti tokie pat reiklūs žaidimų kūrėjams/recenzentams, kokie galėtų būti, jei žaidimas būtų specialiai jiems sukurtas draugo, viskas pasidaro negražu.

Manau, kad kartais esate blogai interpretavęs mano darbus, kurie galėjo prieštarauti ketinimams, ir pripažįstu galimybę, kad visa tai tam tikra prasme yra labai blogas "NŽŽ" skaitymas, bet man tai tinka, juolab kad manau, jog tai tam tikra prasme žaidimas apie labai blogą menininko darbo skaitymą arba bent jau tokį menininko darbo skaitymą, kuris pakrypsta labai bloga linkme. Galime nueiti per toli. Ir šiais laikais dažnai taip ir nutinka.

Kur peržengti ribą tarp asmeninės prasmės paieškos kūrinyje teigiamu ir vertingu būdu ir "asmeninio pridėjimo"? Passchendaele2 žaidimai nebuvo skirti modifikuoti, bandyti padaryti juos lengviau žaidžiamus ar primesti jiems kokią nors vidinę simboliką ar logiką, ir jie tikrai nebuvo skirti jam dalintis su kitais. (Jei Passchendaele2 būtų realus asmuo, pats "NŽŽ" egzistavimas būtų dar viena didžiulė išdavystė – tų žaidimų išsiuntimas į pasaulį, kad visi galėtų juos žaisti/skaityti.) Kaip žaidėjai, mes aktyviai dalyvaujame žaidimo sistemose, jo istorijoje. Mūsų patirtis yra mūsų. Tačiau žaidimas nėra mūsų, kūrėjas nėra, ir turime prisiminti skirtumą.

Man patinka, kaip šis žurnalas prasideda. Pirmą kartą, kai Jūs tai perskaitote, tai būna laimingas atsitiktinumas, graži akimirka, kurios net žaidimo kūrėjas/recenzentas nenumatė. Jaučiu, kad dingdamas prieš pabaigą, nepasakodamas apie savo ketinimus, tiesiog suteikdamas paskutinę akimirką ir leisdamas su ja pasėdėti, užuot priskyręs jai konkrečią prasmę, teigiu, kad Jums priimtina atrasti savo prasmes, jei tik suprantate, kad tai yra prasmės, kurias atsinešame su savimi, o ne prasmės, kurias mums bando suteikti menininkas. Mūsų asmeninė patirtis yra tikra ir vertinga, bet ji taip pat yra tik mūsų. Menas nėra mūsų, kad galėtume reikalauti nuosavybės. Passchendaele2 patirtis nėra mano. Passchendaele2 žaidimai/recenzijos nėra Žaidėjo/Skaitytojo. Bet štai aš vėl sakau, ką, mano manymu, tai reiškia. Ir argi ne taip mes iš pradžių patekome į šią painiavą?

- T.Ž.