Johanas Kasparas Šmitas, geriau žinomas kaip Maksas Stirneris, buvo vokiečių filosofas, dažnai matomas kaip vienas nihilizmo, egzistencializmo, psichoanalitinės teorijos, postmodernizmo ir individualistinio anarchizmo filosofijų pradininkas.

Stirnerio pagrindinis veikalas – „Ego ir jo nuosavybė“, kuriame paleidžiama arši, radikali, anti-autoritarinė ir individualistinė tuometinė prusų ir vakarų visuomenės kritika, pirmą kartą buvo išleistas 1845 m. Leipcige. Knygoje skelbiama, kad visos religijos ir ideologijos yra tuščios sąvokos; tas pats pasakytina apie visuomenės institucijų autoritetą prieš individą, ar tai būtų vyriausybė, įstatymai, bažnyčia ar edukacijos sistemos kaip universitetai. Stirneris puola populiariąsias ideologijas, įskaitant religijas, liberalizmą, humanizmą, nacionalizmą, statizmą, kapitalizmą, socializmą ir komunizmą.

Išsamiau:

Maksas Stirneris? Smulkus filosofuojantis buržujus, kuriam Karlas Marksas plovė apatinius? Anarchistas, egoistas, nihilistas, šiurkštus ir gaivališkas Nyčės pirmtakas? Taip, tas pats. Filosofijos pasaulyje pagarsėjęs savo labai prasta reputacija, minimas daugiausia probėgšmais, bet net ir dabar turintis tą intelektualinį dinamitą, kurį, kaip teigė, suteikė garsusis jo įpėdinis.

Vien Stirnerio vardo paminėjimas sukelia tokius patrauklius lozungus, kaip: „Aš esu unikalus“, „Man nieko nėra daugiau nei aš pats“, „Man viskas yra niekas“, todėl jis atrodo kaip nevaržomo egoisto ar naivuolio solipsisto įsikūnijimas arba... – Ne, jis nebuvo užmirštas. Jo knygą „Der Einzige und sein Eigentum“ (1844 m.) [lietuviškai: “Ego ir jo nuosavybė”] – parašė tik šią vieną – galima traktuoti ir šiandien, kaip klasikinį egoizmo filosofijos autoriaus veikalą. Tačiau tai nereiškia, kad šiais laikais kas nors jį laiko šiuo metu dominančiu.

Kita vertus, drįstu teigti, kad jo laikas atėjo tik nūnai. Šio pareiškimo prasmę turbūt geriausiai perteikia pasakojimas apie jo knygos poveikį, kuris buvo keistai slaptas, ypač per visas reikšmingas ištraukas, ir iki šiol menkai žinomas. Istorija taip pat leidžia suprasti, kad konkreti pagrindinė Stirnerio idėja tapo aktuali tik praėjus daugiau nei pusantram šimtmečiui ir kodėl taip turėtų būti.

Stirneris savo knygą „Der Einzige und sein Eigentum“ parašė kairiojo hegelizmo kontekste aštuoniolika-keturiasdešimtaisiais. Išskyrus pradžią kaip Biblijos kritiką, ši filosofinė minties mokykla pirmą kartą Vokietijoje bandė sukurti nuoseklią Apšvietos ateistinę teoriją („tikrąją“/„grynąją“ kritiką) ir praktiką („veiksmo filosofiją“)…

Stirneris, iš pradžių, buvo gana nepastebima figūra Bruno Bauerį supančioje grupėje. Dėl to šiurpi kritika, skirta visai kairiajai hegelio mintijai, kurią jis pateikė savo knygoje „Der Einzige...“, visiems buvo netikėta. Skirtingai nuo daugybės pohėgeliškojo Naujojos Apšvietos priešininkų, Stirneris kritikavo Feuerbacho ir Bauerio filosofijas ne dėl dviejų buvusių teologų ateizmo, o dėl intelektualinio nuoseklumo stokos. Jiems iš tiesų pavyko išsivaduoti iš Hėgelio viską integruojančios sistemos, tačiau tikrai nepasisekė atsisakyti „stebuklingo krikščionybės rato“. Stirnerio pašaipi išvada: „Mūsų ateistai yra pamaldūs žmonės“.

Patys kritikos taikiniai pripažino, kad Stirneris ryžtingai tęsė savo kelią, kritikos kelią. Jie netgi žavėjosi Stirnerio įžūlumu, nors ir atsitraukė nuo jo rezultato, kuris, jų akimis, buvo moralinis nihilizmas.

Privačiai sužavėtas – Stirneris buvo „išradingiausias ir laisviausias rašytojas, kokį tik esu sutikęs“, – rašė Feuerbachas savo broliui; Ruge\\\\\'as, Engelsas ir kiti spontaniškai pasirodė esą panašiai sužavėti – ir viešai atmesdamas, nuošaliai ar tylėdamas, šis intelektualus avangardas dviprasmiškai ir gudriai reagavo į drąsiausius savo kolegas. Niekas nenorėjo sekti Stirnerio žingsnio už Naujosios Apšvietos. Jo „nihilizmas“ tiesiog negalėjo būti nušvitusios minties rezultatas. Labai sunerimę, visi buvo akli tam, kad Stirneris jau atvėrė kelius „anapus nihilizmo“.

Automatiškas Stirnerio minčių atmetimas taip pat būdingas didžiajai daliai tolesnės istorijos apie „Der Einzige und sein Eigentum“ atstūmimą ir apgaudinėjimą. Tačiau, iš pradžių, knyga buvo užmiršta pusei amžiaus. Tik aštuoniolikta-devyniasdešimtaisiais Stirnerio idėjos išgyveno renesansą, kuris tęsėsi ir kitą šimtmetį. Tačiau jis visada stovėjo Nyčės šešėlyje, kurio stilius ir retorika („Dievas miręs“, „Aš, pirmasis amoralistas“...) žavėjo visą pasaulį.

Frydrichas Nyčė, didysis Stirnerio „pakeitėjas“, gimė tais pačiais metais (net tą patį mėnesį), kai pasirodė Stirnerio „Der Einzige“. Tačiau Nyčės jaunystėje į visą kairiąją hegelišką minties mokyklą apskritai nebuvo žiūrima rimtai, o įvardyta kaip kai kurių Vormarzo atstumtų dėstytojų ir siautulingų žurnalistų beprotybė. Suerzintas savo kolegų studentų „senilumo“, jaunasis Nyčė, priešingai, laiške lygiai tuos pačius aštuoniolika-keturiasdešimtuosius išaukštino kaip „laiką, kupiną intelektualinės dvasios“, kuriame jis pats mielai būtų buvęs aktyvus. Taigi, tiesioginis kontaktas su kairiojo hegelio laikų veteranu buvo lūžis būsimam filosofui. 1865m. spalį Nyčė ilgai ir intensyviai bendravo su Eduardu Mushacke\\\\\'u, kuris tais laikais priklausė vidiniam ratui, besisukančiam aplink Bruno Bauerį ir draugavo su Stirneriu. Tiesioginis rezultatas buvo gili intelektualinė krizė ir paniškas „sprendimas filologijai ir Šopenhaueriui“.

Nyčė su šiokia tokia sėkme pabandė panaikinti šio lemiamo intelektualinio lūžio pėdsakus, o tai suteikia dar daugiau svorio likusiems.

Stirnerio ir Nyčės žinutės buvo nuodugniai palygintos; kai kurie nustatė, kad Stirneris buvo Nyčės pirmtakas, o kiti tuo pat metu tvirtino, kad ne. Iškeltas klausimas, ar Nyčė susipažinęs su „Der Einzige“, buvo patvirtintas ir paneigtas. Iš tos atsakymų dviprasmybės nebuvo padarytos išvados.

Ekstremaliausią teiginį pateikė Eduardas von Hartmannas; Nyčė buvo Stirnerio plagiatorius, sakė jis. Kiekvienas, kuris suvokė tikrąjį Nyčė pasiekimą, nusprendė tylėti.

Bibliografija (vertimai į anglų kalbą):

The False Principle of Our Education (1967)

Stirner’s Critics (1978)

Art and Religion (1983)

The Ego and Its Own (1907)

The Unique and Its Property (2017)