Apie:

Aurelijus Augustinas gimė 354 m. lapkričio 13 d. Tagastėje, Afrikoje (dabartinis Souk Ahrasas, Alžyras). Jo tėvas buvo pagonis, o motina – krikščionė Monika, vėliau paskelbta šventąja. Jaunystėje Augustinas dirbo mokytoju Tagastėje. 383 m. jis išvyko į Romą, vėliau – į Milaną, kur gilino retorikos studijas. Šį savo gyvenimo laikotarpį jis aprašė veikale „Confessiones“ („Išpažinimai“).

Skaitydamas Cicerono veikalus Augustinas susidomėjo filosofija. Tuo metu Šventasis Raštas jam atrodė pernelyg paprastas filosofiniams klausimams spręsti, todėl jis prisidėjo prie manichėjų bendruomenės, siekdamas geriau pažinti jų skelbiamą mokymą. Tačiau netrukus nusivylė, nes manichėjų skelbiamas dualizmas jam pasirodė svetimas. Vėliau jis susidomėjo skeptikų filosofija, siejama su Naująja Platono akademija.

Gyvendamas Milane, Augustinas patyrė didelę šv. Ambraziejaus pamokslų ir raštų įtaką. Svarbų vaidmenį jo dvasiniame gyvenime atliko ir motina Monika. Skaitydamas šv. Pauliaus Laišką romiečiams, jis atrado krikščioniškojo tikėjimo tiesas ir atsivertė į krikščionybę. Po atsivertimo Augustinas atsisakė mokytojo darbo ir priėmė krikštą. 391 m. buvo įšventintas kunigu, o po trejų metų tapo vyskupu. Vyskupo pareigas ėjo trisdešimt ketverius metus. Per visą savo gyvenimą aktyviai rašė ne tik pamokslus, bet ir reikšmingus filosofinius bei literatūrinius veikalus. Mirė 430 m. rugpjūčio 28 d. Hipone.

Aurelijus Augustinas dažniausiai priskiriamas religiniams autoriams, tačiau neretai pamirštama jo literatūrinė veikla. Nors jis geriausiai žinomas kaip filosofas ir teologas, Augustinas taip pat kūrė poeziją. Deja, jo eilėraščiai iki mūsų dienų neišliko. Šv. Augustinas laikomas vienu iš keturių Vakarų Bažnyčios tėvų, vienu įtakingiausių krikščionių teologų. Jo veikalai yra itin svarbūs aiškinant Dievo Trejybės ir kitus krikščioniškosios teologijos klausimus.

Kūryba

Aurelijaus Augustino kūryba formavosi veikiama neoplatonizmo, tačiau jo filosofija buvo pritaikyta krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Iš čia kilo vėliau René Descartes perfrazuota mintis, kad filosofinio pažinimo pagrindas yra žmogaus sąmonės faktai. Psichologijoje Augustinas teigė, jog sielos nemirtingumo įrodymas yra jos nekintamumas. Gamtos filosofijoje jis aiškino, kad Dievas iš nieko sukūrė medžiagą ir joje įdėjo visas gyvybės galias, iš kurių pagal tam tikrus vystymosi dėsnius atsirado empirinis pasaulis ir visos gyvosios būtybės.

Etikoje Augustinas laikomas voliuntarizmo, arba valios etikos, atstovu. Jo nuomone, dorybė glūdi geroje valioje, o aukščiausias dorovės įstatymas yra Dievo įstatymas.

Žymiausias Augustino veikalas – „De civitate Dei“ („Dievo valstybė“), kuriame vaizduojama žemiškosios ir dangiškosios valstybės kova. Šis kūrinys buvo plačiai komentuojamas tiek viduramžiais, tiek šiais laikais. Pats Augustinas suskaičiavo parašęs 93 veikalus, sudarytus iš 223 knygų. Vėliau jo raštai buvo ne kartą perleisti ir šiandien sudaro daugiatomius rinkinius.

Dailėje šv. Augustinas dažnai vaizduojamas laikantis rankose degančią širdį – meilės Dievui ir dvasinio atsidavimo simbolį.

Bibliografija:

Prieš akademikus (Contra Academicos, 386)
Apie palaimingą gyvenimą (De vita beata, 386)
Apie tvarką (De ordine, 386)
De dialectica (387)
Apie sielos nemirtingumą (De immortalitate animae, 387)
Apie sielos didybę (De quantitate animae, 387-388)
Apie Katalikų Bažnyčios papročius (De moribus ecclesiae catholicae, 387-389)
Apie muziką (De musica, 388)
Apie laisvąjį sprendimą (De libero arbitrio, 388-395)
De diversis quaestionibus(388-395)
Apie mokytoją (De magistro, 389)
Apie tikrąją religiją (De vera religione, 389/391)
Contra Manichaeos de duabus animabus (392)
De mendacio (394)
De sermone Domini in monte (394)
De doctrina christiana (397-426)
Išpažinimai (Confessiones, 397-398)
De natura boni contra manichaeos (399)
Contra Faustum manichaeum (399)
Apie Dievo valstybę (De civitate Dei, pradėta apie 413, baigta 426)
Apie Trejybę (De trinitate, 400-416)
Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai (De genesi ad litteram, 401-414)
De spiritu et littera (412)
De perfectione justicia hominis (412)
In ioannis evangelium tractatus (416)
De nuptiis et concupiscentia (419-421)
De cura pro mortuis (421)
Enchiridion de Fide, Spe et Charitate (421)
Retractiones (428)
De praedestinatione sanctorum (429)

Vertimai į lietuvių kalbą:

Aurelijus Augustinas Dialogai : apie sielos didybę : apie sielos nemirtingumą. Iš lotynų kalbos vertė Ona Daukšienė. - Vilnius : Katalikų pasaulis, 2001
Aurelijus Augustinas Išpažinimai [vertė Eugenija Ulčinaitė, Vaidilė Stalioraitytė] Vilnius : Aidai, 2004
Augustinas Aurelijus Pokalbiai su savimi  iš lotynų kalbos vertė V. Stalioraitytė ; įvadą parašė ir redagavo D. Alekna. - Vilnius : Aidai, 1994.
Aurelijus Augustinas Mano motina Monika  iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė ; įvadą ir paaiškinimus iš italų kalbos vertė Ramunė Vaskelaitė. - Vilnius : Katalikų pasaulis, 1998

© Alicija Valentukevičiūtė, 2015

Apie:

Bernardas Cornwellas gimė 1944 m. vasario 23 d. Londone, karo šešėlyje, tarsi iš anksto pasmerktas istorijai. Jo tėvas buvo Kanados lakūnas, motina – Karališkųjų oro pajėgų pagalbininkė, todėl berniuko pirmieji gyvenimo metai buvo paženklinti dangaus, karo ir likimo atsitiktinumų.

Po tėvų mirties jį įsivaikino Esekso šeima, priklausiusi griežtai protestantiškai sektai, vadintai „Ypatingaisiais žmonėmis“. Tai buvo pasaulis, kuriame nebuvo vietos nei menui, nei fantazijai, nei istorijai. Cornwellas iš jo pabėgo – tiesiogine ir perkeltine prasme – ir įstojo į Londono universitetą, kur atrado savo tikrąją aistrą: pasakojimą.

Baigęs studijas, jis trumpai mokytojavo, o vėliau pasuko į žurnalistiką. BBC tapo jo antraisiais namais visam dešimtmečiui – nuo eilinio reporterio iki Šiaurės Airijos naujienų biuro vadovo. Būtent Belfaste jis sutiko Judy, amerikietę, kurią įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Šis susitikimas pakeitė ne tik jo gyvenimą, bet ir pasaulinės istorinės literatūros žemėlapį.

Judy negalėjo persikelti į Britaniją, o Cornwellas negalėjo gauti leidimo dirbti JAV. Tad, kaip pats vėliau juokavo, iš pykčio ir užsispyrimo jis tarė sau: „Parašysiu tas prakeiktas knygas – tam Vašingtono leidimo nereikia.“

Taip 1979 m., jau susituokęs ir gyvenantis Amerikoje, jis pradėjo rašyti pirmąsias Sharpe\\\\\'o serijos knygas. Tai buvo atsitiktinumas, kuris virto legenda. Cornwellas ilgai ieškojo „sausumos Hornblowerio“ – istorinio herojaus, kurio niekas nebuvo sukūręs. Tad sukūrė pats.

Vėliau gimė ir kitos jo garsiosios serijos: „Saksonų kronikos“, „Warlord Chronicles“, „Grail Quest“. Cornwellas tapo vienu ryškiausių istorinio nuotykių žanro balsų – rašytoju, kuris sugeba mūšį paversti muzika, o istoriją – gyvu, kvėpuojančiu pasakojimu.

Šiandien Bernardas Cornwellas gyvena JAV su žmona Judy ir tebėra ištikimas savo amatui – pasakojimui, kuris jungia faktą ir ugnį.

Cornwellas nėra tik istorinių nuotykių rašytojas – jis yra vienas iš tų autorių, kurie sugebėjo populiariąją istorinę prozą pakelti iki tokio lygio, kad ji tapo savotiška alternatyvia istorijos mokykla: gyva, įtraukianti, kruopščiai rekonstruota ir kartu literatūriškai paveiki.

1. Cornwello stilius: tarp dokumentikos ir epinio romano

Cornwello proza pasižymi paradoksu: ji yra paprasta, bet ne primityvi. Tai stilius, kuris atsisako literatūrinio puošnumo, tačiau sugeba sukurti įtampą, atmosferą ir charakterių psichologiją vos keliais sakiniais.

Pagrindiniai jo stiliaus bruožai:

Karinė konkretika. Cornwellas rašo taip, lyg pats būtų stovėjęs rikiuotėje. Jo mūšiai turi topografiją, logiką, ritmą. Tai ne dekoracija, o struktūrinė romano šerdis.

Herojus be heroizmo.
Sharpe’as, Uhtredas ir kiti jo veikėjai nėra moraliniai idealai. Jie – gyvi, prieštaringi, kartais brutalūs, bet visada žmogiški. Cornwellas atsisako romantizuoti karą, bet ir nekrenta į pacifistinę moralizaciją.

Istorinis tikslumas be akademizmo.
Jis remiasi šaltiniais, bet niekada neleidžia faktams užgožti pasakojimo. Tai literatūra, kuri moko nepamokslaudama.

Dialogų ritmas.
Cornwellas turi retą gebėjimą dialogą paversti veiksmu. Jo personažai kalba trumpai, šiurkščiai, tiksliai – kaip žmonės, kuriems nėra laiko filosofuoti.

Pasakojimo kamera.
Jis rašo taip, lyg valdytų kino kamerą: platus planas → taktinis planas → asmeninis smūgis.

Šis montažas suteikia tekstui dinamikos, kurią retas istorinis autorius sugeba išlaikyti.

2. Cornwello vieta literatūroje: tarp populiariosios ir „rimtosios“

Cornwellas užima įdomią, netgi paradoksalią vietą literatūros lauke.
Jis nėra akademinis rašytojas, bet akademikai jį skaito dėl tikslumo.

Jis nėra „aukštosios literatūros“ autorius, bet jo kūriniai turi struktūrinį ir psichologinį gylį, kurio dažnai trūksta elitinei prozai.

Jis nėra vien pramoginis autorius, nes jo tekstai formuoja skaitytojų istorinį suvokimą.
Jis nėra istorikas, bet istorikai pripažįsta jo rekonstrukcijų tikslumą.

Cornwellas priklauso tai retai kategorijai, kurioje yra Patrick O’Brian, Hilary Mantel, Mary Renault – rašytojai, kurie sukuria istoriją taip, kad ji tampa tikresnė už vadovėlius.

3. Cornwello indėlis: ką jis padarė kitaip?

Sukūrė „sausumos Hornblowerį“.
Sharpe’as tapo archetipu: kareivis iš apačios, kylantis ne dėl kilmės, o dėl talento ir brutalios valios.

Reanimavo ankstyvąją Britanijos istoriją.
„Saksonų kronikos“ iškėlė IX–X a. epochą į populiariosios kultūros centrą. Be Cornwello nebūtų ir The Last Kingdom fenomeno.

Sukūrė naują mūšio rašymo standartą.
Jo mūšiai – tai ne chaosas, o choreografija. Kiekvienas judesys turi priežastį ir pasekmę.

Atgaivino istorinį nuotykių romaną.
Cornwellas įrodė, kad šis žanras gali būti ir intelektualus, ir populiarus.

4. Cornwellas: kodėl jis svarbus šiandien?

Cornwellas yra vienas iš tų autorių, kurie: suteikė istorijai balsą, sugrąžino skaitytoją į epochas, kurios dažnai lieka paraštėse, parodė, kad populiarioji literatūra gali būti intelektuali, sukūrė herojus, kurie tapo kultūriniais simboliais.

Jo vieta literatūroje – tarp meistrų pasakotojų, kurie ne tiek interpretuoja istoriją, kiek leidžia ją išgyventi.

Apie:

Kristiana Seruja (Christiane Serruya) – 1970 metais gimusi Brazilijos autorė ir teisininkė, kūrybą publikuojanti anglų kalba.

Apie save autorė yra rašiusi: „Gyvenu Rio de Žaneire su vyru ir dviem dukromis. 2011 metais, po dvidešimt dvejų metų teisinės praktikos, nusprendžiau daugiau dėmesio skirti rašymui, kuris visada buvo mano gyvenimo dalis. Mano romanai – jausmingos istorijos apie stiprias moteris ir jų santykius.“

Autorė nurodo turinti teisinį išsilavinimą, taip pat teigia specializavusis bylose, susijusiose su seksualine prievarta bei smurtu prieš moteris ir vaikus. Viešai pateiktoje biografijoje minima ir menų studijų patirtis bei mokslai įvairiose Europos šalyse. Per kelerius metus ji paskelbė kelias dešimtis romantinio žanro romanų.

Vėliau autorės kūryba sulaukė viešų kaltinimų dėl galimų autorių teisių pažeidimų. Kai kurie žinomi autoriai, tarp jų Nora Roberts ir Courtney Milan, viešai atkreipė dėmesį į tekstų panašumus tarp savo kūrinių ir K. Serujos romanų.

Pasak viešai skelbtos informacijos, po šių kaltinimų dalis autorės knygų buvo pašalinta iš Amazon elektroninės prekybos platformos. Žiniasklaidoje taip pat buvo skelbiama, kad keli autoriai svarstė teisinius veiksmus dėl galimų jų kūrinių panaudojimo be leidimo.

Pati autorė viešai su kaltinimais nesutiko. Vėliau jos interneto svetainė ir socialinių tinklų paskyros tapo neaktyvios, o komentaruose buvo teigiama, kad dėl dalies paskelbtos medžiagos galėjo būti atsakingi padėjėjai.

Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad įtarimai galėjo apimti kelių dešimčių autorių kūrybą. Nors naujų kūrinių pastaraisiais metais nepasirodė, ankstesni autorės romanai tam tikrose platformose vis dar prieinami skaitytojams.


Parengta pagal:

https://www.amazon.com
https://www.eluniversal.com.mx/cultura/letras/acusan-de-plagio-escritora-de-bestselle

https://thebookishfoodiereviews.wordpress.com/2013/06/29/im-just-waiting-for-hollywood-to-call-me-cristiane-serruya-in-an-exclusive-qa/
https://oglobo.globo.com/cultura/quem-a-brasileira-que-esta-sendo-acusada-de-plagio-por-autores-internacionais-23470678

 
© Alicija Valentukevičiūtė, 2023

Apie: 

Katulas (Gaius Valerius Catullus, ~84–54 m. pr. Kr.) – vėlyvosios Romos Respublikos lyrikas, garsėjęs neoterikų („naujųjų poetų“) stiliumi: trumpais, intensyviais, asmeniškais eilėraščiais apie meilę, neapykantą, draugystę ir politinį pasišaipymą. Jo meilės objektas Lesbija beveik neabejotinai tapatinama su aristokrate Clodia Metelli. Su Romos valdžia Katulas turėjo audringų santykių – ypač dėl satyrų prieš Cezarį ir jo aplinką.

Kada ir kokiame kontekste Katulas gyveno?

Laikotarpis: apie 84–54 m. pr. Kr. – tai vėlyvosios Respublikos neramumų metas, kai Romoje veikė Cezaris, Ciceronas, Pompėjus. Kilmė: kilęs iš Veronos, turtingos raitelių luomo šeimos. Jo tėvas netgi priimdavo Julių Cezarį kaip svečią. Gyvenimas: daugiausia praleido Romoje, kur bendravo su poetais Licinijumi Kalvu, Helvijumi Cinna, biografu Kornelijumi Nepotu.

Kaip Katulas rašė – jo stilius ir poetika

Katulas priklausė neoterikams – poetams, kurie siekė:trumpumo, elegancijos, rafinuotos formos;asmeniškumo, emocinės atviros išpažinties; graikų lyrikos (ypač Sapfo) imitacijų ir transformacijų.

Jo poezija: labai asmeniška, dažnai nepaprastai atvira – nuo ekstazės iki neapykantos; rašyta įvairiais metrais, ypač hendekasilabiu (11 skiemenų eilute); apima meilės eilėraščius, satyras, epigramas, elegijas, net epinę mini poemą (Peleo ir Tetidės vestuvės).

Katulo garsioji formulė „Odi et amo“ – „Neapkenčiu ir myliu“ – puikiai apibūdina jo emocinį diapazoną.

Katulo ir Lesbijos santykiai

Kas buvo Lesbija? Dauguma mokslininkų sutinka, kad Lesbija – tai Clodia Metelli, kilusi iš galingos Claudijų Pulchrų giminės, sesuo skandalingojo Publijaus Klodijaus. Ji buvo išsilavinusi, politiškai įtakinga, garsėjusi savo ryšiais ir meilužiais. Santykių dinamika: pradžioje – euforija, idealizacija, aistra („duok man tūkstantį bučinių…“);  vėliau – abejonės, pavydas, išdavystės motyvai; galiausiai – skausmingas išsiskyrimas, kartėlis, bet ir neišblėstanti priklausomybė.

Katulas Lesbiją vadina: mea vita („mano gyvenimas“); lygina su Venera, grožio deive; bet kartu kaltina neištikimybe, melu, žiaurumu. Jo meilės ciklas – vienas pirmųjų psichologiškai gilių meilės portretų Europos literatūroje.

Katulas ir Romos valdžia

Katulas nevengė aštrios satyros ir netgi atvirų įžeidimų: Julius Cezaris, jo aplinka ir Cezario inžinierius Mamurra buvo dažni taikiniai. Cezaris pripažino, kad Katulo eilės „paliko dėmę jo reputacijai“, bet po Katulo atsiprašymo netgi pakvietė jį vakarienės tą pačią dieną. Tai rodo: Katulas buvo drąsus, kartais provokuojantis; tačiau jo šeimos statusas ir tėvo ryšiai su Cezariu jį apsaugojo nuo rimtesnių pasekmių.

Kodėl Katulas svarbus šiandien?

Jo poezija – viena intymiausių ir moderniausiai skambančių iš visos Antikos. Jis įvedė į literatūrą asmeninį balsą, emocinį nuogumą. Jo įtaka juntama nuo Ovidijaus iki Renesanso lyrikos ir net šiuolaikinės meilės poezijos.

Panagrinėkime Katulo 5-ąjį eilėraštį „Vivamus, mea Lesbia“. Esminė mintis:

1. Tai manifestas prieš romėnišką moralę ir už absoliučią meilės laisvę. Katulas kviečia Lesbiją gyventi čia ir dabar, nes gyvenimas trumpas, o piktų liežuvių nuomonė – nieko verta.

Struktūra ir emocinė dinamika - maištas prieš visuomenę. Eilėraštis prasideda radikaliu pareiškimu: „Vivamus, mea Lesbia, atque amemus“ – „Gyvenkime, mano Lesbija, ir mylėkime.“ Tai ne tik meilės deklaracija. Tai politinis gestas prieš konservatyvią romėnų moralę (mos maiorum). Katulas sako: tegu seni bambekliai šneka ką nori – mes gyvensime pagal savo taisykles.

2. Mirties šešėlis

Toliau Katulas primena, kad: saulė leidžiasi ir vėl pakyla; bet žmogus miršta vieną kartą ir visam laikui. Tai epikūriška filosofija: gyvenimas trumpas, todėl meilė turi būti intensyvi.

3. Bučinių aritmetika

Garsiausia eilėraščio dalis – bučinių skaičiavimas. Katulas prašo: tūkstančio bučinių; dar šimto dar tūkstančio; dar šimto… Tai ne matematika, o ritualas. Bučiniai tampa: apsauga nuo piktų akių; meilės valiuta;ekstazės ritmu. Jis netgi sako, kad bučinius reikia „sumaišyti“, kad niekas negalėtų jų suskaičiuoti. Tai primena maginį veiksmą – apsaugą nuo pavydžių žmonių ir blogos akies.

4. Erotika be vulgarumo

Katulas čia nešokiruoja. Jis kuria švelnią, bet intensyvią erotiką, kurioje kūniškumas ir jausmas susilieja.

Lesbija šiame eilėraštyje

Lesbija čia: idealizuota; pakylėta virš kasdienybės, bet kartu labai kūniška, reali. Tai ne Clodia Metelli, politinė figūra. Tai mitinė Lesbija, Katulo Sapfo – jo įkvėpimo deivė.

Santykis su Romos valdžia šiame tekste

Nors eilėraštis nėra politinis, jis meta iššūkį romėnų viešajai moralei: romėnai vertino santūrumą, pareigą, šeimos garbę; Katulas renkasi hedonistinę, privačią, asmeninę laimę. Tai subtili, bet aiški opozicija tradiciniam romėniškam pasaulėvaizdžiui. Kodėl šis eilėraštis toks modernus? Jis kalba apie intymumą, ne apie valstybę ar dievus. Jis iškelia asmeninį jausmą virš visuomenės normų. Jis kuria gyvenimo filosofiją, kuri skamba kaip XXI a. „carpe diem“. Katulas čia tampa pirmuoju tikru modernios meilės poetu.