Fata Morgana.

Atvykau aplankyti praėjus mėnesiams po Tavo persikraustymo
Tada miegojau ant grindų Tavo bute
Šalia knygų krūvos. Ryte atsikėliau anksti,
Kiek galėdamas tyliau viriau kavą. Langai buvo atviri
Įleidau šiltą vėjelį – buvo vasara –
Iš visur plūdo Saulės šviesa.
Kitoje gatvės pusėje kažkas repetavo groti trimitu –
Sidabriniai garsai atskriejo ir pakvietė mane
Patrepsėti kojomis. Vėliau, sėdėjome ant gaisrinių laiptų
Žiūrėjome į miestą, šviesų dangų, kalbėjomės,
Apie tai, ko neprisimenu –
Dabar atrodo, kad tai vis ir vis mažiau svarbu –
Ką prisimenu, tai kaip mes vienas kitu pasitikėjome.

Sankryžoje pakeliui į skaitymus,
Tolimajame bulvaro gale
Stovėjo vienintelis kalnas, kurį mačiau nuo atvykimo į miestą.
Staiga pasijutau atitrūkęs nuo švartavimosi vietos, tarsi būčiau
kelias savaites dreifavęs
Be jokio žymeklio, kuris galėtų pasakyti, kur esu
Šioje Žemėje ar šiame Gyvenime – ir verkiau.

Štai kaip garsas skleidė mūsų vienatvę
Kai susikibome rankomis:
Atsidarantys langai, švelnumas, juokas.
Štai scena, kurioje mes siūlėme
Savo žodžius nepažįstamųjų pilnai salei.
Siekėme auditorijos, linkinčios daugelio dalykų –
Nors tuo metu būtume nenorėję to pripažinti-:
Pagyrimo, pritarimo, bet galbūt daugiausia tik tam, kad pasijustume,
Nors tik akimirkai, mažiau vieniši. Publika plojo,
Ir net dabar man ne visada aišku,
Ar jie plojo mūsų menui, ar mūsų liūdesiui.
Buvome tikri, kad žinojome, kas yra eilėraštis.
Mes buvome jaunieji piligrimai.

Laukiu žinios iš taisyklos dėl laptopo.

Mixtape.

Laptopas - taisykloje.

radau ten savo sielą
radau ją Šiukšlių Dėžėje
ji matė
ne, aš mačiau
ne, ji matė
ne, aš mačiau
mačiau savo sielą vibruojančią Šiukšlių Dėžėje
mačiau savo sielą vos, vos nepasiekiamą
mačiau savo sielą beplaukiančią
radau savo sielą vaivorykštės spalvų nardymo lazdose Šiukšlių Dėžėje
radau metus, kuriuos praradau miegodamas, Šiukšlių Dėžėje
radau savo motinos įsčias Šiukšlių Dėžėje
radau savo tėvo laikrodį Šiukšlių Dėžėje
radau savo dėmesį spiritiniame vandenyje
radau vaivorykštės vaišes, išdėliotas ant valgomojo stalo, Šiukšlių Dėžėje
radau 2 puodelius kavos ir pabudimą 6:00 val. ryto Šiukšlių Dėžėje
radau pasaulį Šiukšlių Dėžėje
Šiukšlių Dėžėje yra kokakolos
Šiukšlių Dėžėje yra patogi lova
radau dulkių ir senuko tęstinumą Šiukšlių Dėžėje
radau savo rankraščius Šiukšlių Dėžėje
radau šimtmečius pasmaugtų veidrodžių Šiukšlių Dėžėje
radau pirmąją savo močiutės nuopuolio dieną Šiukšlių Dėžėje
radau neįvardijamų dievybių Šiukšlių Dėžėje
radau savo praeities daleles, besikartojančias Šiukšlių Dėžėje
radau Nietzschę Šiukšlių Dėžėje
radau nurodymus, kaip pasakyti „ne“ savo liežuviu ir pasišalinti Šiukšlių Dėžėje
radau priežastį, kodėl taip lengva atleisti visiems, išskyrus save patį, Šiukšlių Dėžėje
radau gravitacijos paslaptį Šiukšlių Dėžėje
radau savo nesutramdymo jausmą Šiukšlių Dėžės viduje
Šiukšlių Dėžėje yra krepšelis vienišų uogų
ir Šiukšlių Dėžėje yra Šiukšlių Dėžės išsiplėtimas ir prisipildymas
Šiukšlių Dėžė yra tautologiška
Šiukšlės yra Šiukšlių Dėžėje
Šiukšlių Dėžėje yra dūzgimas, kuris nuleidžia kraują ir viską, kas baisu
Šiukšlių Dėžėje yra pasirinkimas supykti arba tiesiog būti tyliam liudytojui
Šiukšlių Dėžėje yra namas, kuris negali atsikratyti gyvūnų smarvės
Šiukšlių Dėžėje yra kūnas, kuris gyvena pats savyje, nebijodamas būti paprastas
Šiukšlių Dėžėje yra supamoji kėdė ir joje sėdinti sena moteris, laukianti grįžtančios savo draugės
Šiukšlių Dėžėje yra kelias atgal į karštligę, kai gauni mylimosios laišką
Šiukšlių Dėžėje yra kelias atgal į rašymo džiaugsmą ir akių, apie kurias niekada nežinojai, kad jos slepiasi po tavo plaukais, atradimą
Šiukšlių Dėžėje pirmą kartą atsiveria akis, pūkuotas padaras baksnoja savo gyvą kūdikį
kuriu Šiukšlių Dėžėje
Šiukšlių Dėžė yra visų geriausių narkotikų kokteilis
Šiukšlių Dėžė yra čia
Šiukšlių Dėžė yra būdas būti čia
Šiukšlių Dėžė yra tualetas, o tualetas yra portalas į dangų

Ji maišė kavą, vilkėdama sportiniais drabužiais.

Norėjau ją praryti,

Kava juoda mano skrandyje.

Saulė judėjo pastatų stikluose.

Ji prakaitavo, vėlavo.

Kenčiau nuo grožio,

Labiausiai ištroškęs rytais,

Miegojau su marškinėliais su kietomis geltonomis pažastimis.

Jos pilvas buvo toks šiltas.

Ji žinojo mano vardą.

Jaučiau migdolų skonį jos burnoje.

Pasakyk, kad priklausai man, Vilke.

Nepamiršk to.

Valandos, kai nieko neveikėme,

Bet sėdėjome ant grindų tyloje:

Nėra nieko erotiškesnio, nei būti viename kambaryje

Nebendrauti –

Skaityti skirtingus straipsnius,

Mūsų mintys kažkur kitur,

Dangus tampa baltas, o paskui juodas,

Tas nuolankus miegas

Ant lovos, kurią atidaviau

Savo draugo seseriai, kai persikrausčiau.

Kadangi praeitų metų laptopas mėgsta užkaisti, ištraukiau 2020m. rigą iš lovos stalčiaus: buvo apvalytas, atrodė, tiesa sakant, labai tvarkingai išlaikytas. Per porą val. įdiegiau Win11, resetinau wi-fi, parsisiunčiau kelis mažiau techniką varginančius žaidimus. Nusimato karšta vasara, bendražygiai.

Kartą paprašiau nuplikusios palestinietės
atsistoti tuščiame
konteineryje ir apsimesti, kad ji
padegta Marija Magdalietė.

Ji entuziastingai sutiko,
visada norėjusi vaidinti
filme, net ir trumpame,
net ir tokiame, kuris pastatytas konteineryje.

Parašiau jai monologą
apie Mahometą
Buazizį, kurio susideginimas
sukėlė Arabų Pavasarį.

Konteinerių gaisrai buvo įprasti ten,
kur gyvenau. Nepamenu,
ar ketinau sukelti ugnį, ar
kaip planavau ją apsaugoti.

Po alaus Ramaloje, ji mus nuvežė
prie uolos be jokių užtvarų.
Sutemo, dangus
buvo pilkas levandų dryžiais. Uolėtas kalnas

atrodė kaip Džebel Kuruntulas,
kur Velnias gundė Jėzų
keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
Mesk save žemyn, – tarė Velnias, –

ir pažiūrėk, ar pagaus tave angelai.
Žvelgdama pro langą, ji man pasakė,
kad apvertė savo seną automobilį
į krūmynais apaugusį slėnį apačioje

ir išsigelbėjo tik su nedideliais sužalojimais,
kuriuos ji priskyrė girtumui,
kad jos kūnas apvirto kartu su automobiliu.
Jai dvigubai pasisekė, sakė ji.

Bakas buvo beveik tuščias.
Jos ranka lengvai laikė vairą.
Jos akys buvo stiklinės. Žvilgtelėjau
į prietaisų skydelį: Bakas vėl buvo pilnas.

Šaltis – kietas stilius.

Smogiantis tiesiomis linijomis.

Pakeliantis stogo čerpes.

Šaltis – kietas stilius.

Sudie, rondeau.

Pertraukime

jūsų tiesia-linijinę, pseudo-apskritimo tėkmę

žaisdami oposumą.

Instrukcijos, kaip pasidaryti antklodės urvą –

Tokį sunkų, kad

niekas neatpalaiduoja.

Tunelis į vidų.

Nosis virš uodegos.

Likite apšviesti.

Nežiemokite.

Negulėkite kaip lavonai.

Esame gyvūnai šalčiui

neįdomiais būdais,

gyvybės formos stebinčios atsargas,

kupranugariai gauna savo šiltus kailius

žiemos pokalbiui

susisukusiais sluoksniais

atšokančiais potencialą

iš akių.

Šaltis taikosi nediskriminuodamas,

nuostolius skaičiuojantis kaip laimėjimus.

Šaltis – kietas stilius.

Smogiantis tiesiomis linijomis.