Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 59 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2026-11-19 12:24
Passchendaele2

Belaukiant PK porto...

Kuris iš Jūsų žaidžia GTA VI?
2026-11-19 10:21
Passchendaele2

Trešnės II

Sultingos, išspaudžiamos ir apvalios
Tavo sultys ant mano lūpų
Mėsingos, liečiamos ir nuostabios
Perbraukiu pirštų galiukais

Švelniai atveriu tave
Prisiliesdamas prie vidinio akmens
Bučiuoju, glostau tave
Ir šiltą bei trešnių toną

Mano liežuvis liečia tave
Kaip tyrinėtojas, užplūstantis
Tikėdamasis rasti naują nuotykį
Ir ištraukiantis jį iš vaisingo pūkelio.

Sultingos, išspaudžiamos ir apvalios
Tavo sultys lieka ant mano lūpų
Paliečiu jas pirštais
Tada pirštus uždedu ant klubų.
2026-11-17 17:39
Passchendaele2

George'as Bernardas Shaw (1856–1950) Nobelio premija

Iš istorijos pasimokome, kad iš istorijos nieko nepasimokome.
2026-11-13 12:04
Passchendaele2

Vienišas kūrinys

Kūrinys ten vaikšto, šešėliuose;
Tarp tylaus lapų šnabždesio,
Risnodamas per miškus, laukus ir pievas,
Klausydamasis vėjo nuo miškų pakraščių.
Kūrinys slenka lyg tamsus debesis, čia ir ten,
Niekas niekada kiaurai jo nemato:
Nes vienas jis vaikšto; vienas jis keliauja,
Sustodamas tik tada, kai diena aptemsta.
Jie žiūri į jį nematydami akių,
Jie klausosi jo tuščiomis ausimis,
Jie liečia jį nejaučiančiomis rankomis,
Jie jo nelaukia: jie eina.
Kas slypi giliai Kūrinio širdyje? Kas norėtų žinoti?
Kas jį vilioja? Kodėl jis eina?
Kur iš tikrųjų prasideda jo gyvenimas? Ar jis pasirodys?
Kokios jo mintys dieną ir naktį? Kur jos teka?
Kas norėtų žinoti? Aš norėčiau.

Buvau ten šešėliuose,
Verkiau kartu su juo.
Buvau ten pievose.
Dūsavau su juo.
Vaikščiojau su juo čia ir ten,
Kiaurai jį mačiau.
Sekiau jį visur,
Net kai diena temdavo.
Žiūrėjau į jį ašarotomis akimis,
Klausiausi jo pilnomis ausimis;
Laikiau jo ranką su meile –
Laukiau jo. Nenuėjau.
Kas slypi giliai Kūrinio širdyje? Kas galėtų žinoti?
Kas jį vilioja? Kodėl jis eina?
Kur iš tikrųjų prasideda jo gyvenimas? Ar jis pasirodys?
Kokios jo mintys dieną ir naktį? Kur jos teka?
Kas galėtų žinoti? Aš norėčiau.
Nes ašaros mūsų akyse,
Nes viltis tik trykšta mūsų širdyse,
Nes laikui bėgant taip greitai,
Mes galime greitai išsiskirti.

Ir dabar aš einu šešėliuose,
Tarp tylaus lapų šnabždesio,
Risnodamas per miškus, laukus ir pievas,
Klausydamasis vėjo nuo miškų pakraščių.
Praeinu kaip tamsus debesis, čia ir ten,
Niekas niekada nemato kiaurai manęs:
Nes aš einu, vienas keliauju,
Tik kai ateina naktis, esu laisvas.
Nes aš Kūrinį praradau.
Didžiuliame triukšme.
Bet sapnuose mes vis dar susitinkame
Klausydamiesi savo širdies dūžių.
2026-11-12 17:03
Passchendaele2

laukimas (haiku)

sėdim bunkery
žaidžiam šachmatais, lau-
kiam karo pradžios
2026-11-12 16:28
Passchendaele2

Gaja

gimdoje per visatos gimimą
be miglotos placentos, kurioje buvo
gyvybės ir baltosios lelijos sėklos
po milijardų metų ateityje
akušerė ledi Gaja
kur kosminis amniono skystis be begalinio mažyčio branduolio
nesąmoningai užsiminė apie Motiną Žemę
išlikusios floros ir faunos davėja
išsilaisvino po Didžiojo Sprogimo kosminio Pragaro
išleido galaktinę materiją Jacksono Pollacko paveiksle
per tuštumą
apvaisino derlingą dangaus lauką
embrioniniais dariniais
dygstanti įvairiapusė floros ir faunos spektro gama
pirmykštėje sriubinėje miazmoje
vystosi per tūkstantmečius
skirtingi organizmai
homo sapiens
tapo žemiškos suplotos sferoidinės srities valdovais
įkūnijo vaisingumo deivė
per kurios tylias ovacijas
žmonijos pirmtakai ovuliavo
skleidė preliminarią, o tada tvirtą populiaciją
iš ten esančių grupių viduje, iš ten, dideli redutai
lepinama, slaugoma ir vystyma protėvių gracias motinos
figūrų, kurių motiniškas vaidmuo saugojo pažeidžiamus palikuonis
kad juos pergudrautų nematomas pasaulinis tinklas
sukurti nenumaldomai sujungtą tinklą
nepalaužiamos jėgos
prieš laukinius padarus – taip garantuojant
vėlesnėms kartoms klestėti su didesne sėkme
paskatino šį šiuolaikinį dvikojį hominidą
atsitiktinai genetinei rūšių kilmei
atlaikyti sunkumus per siaubingas motinų aukas
priversdamas mane pripažinti
tas nežinomas moteriškas protėves!
2026-11-12 11:17
Passchendaele2

Ne visi klajojantys yra pasiklydę

Apvaisintas ilga adata
šioje Žemėje,
gimiau rėkdamas
trijų tūkstančių metų senumo liežuviu.

Dabar užaugau,
ir mano akys mato pasaulį tuo
spalvotu optimizmu,
kurį paveldėjau iš savo Tėvo.

Iš savo Motinos,
mano kraujyje yra lopšinės, istorijos, kurias ji
nešiojo, suvyniotos į krūtinės klostes,
kur mes kadaise klausėmės,
istorija apie didį medį,
nuo kurio buvome nusviesti toli
kaip obuoliai,
ir upės,
kuri tekėjo iš triakio Dievo plaukų, giesmė.

Mes gerai pasisavinome,
seną ir naują.

Kai verkiame,
mūsų žodžiai
yra tokie pat seni, kaip ir mes patys.

Niekšai tokie pat seni,
kaip ir mes patys.

Niekšai,
nėra žemės, kuri būtų mūsų pačių.

Mes save saugome kaip mangus,
mažuose moliniuose puoduose,
bet miesto kvapai prasiskverbia
ir pagreitina mūsų irimą.

Ir kai mirštame,
į kapą parsinešame
dulkes, kvapus ir pūvantį auksą
iš visų žemių, kurias kadaise vadinome namais.
Namai apgaulingi, kaip ir gyvenime,
taip ir mirtyje,
tai vieta, kur mes klajojame.
2026-11-11 08:45
Passchendaele2

Skauda

Dantį.
2026-11-10 16:14
Passchendaele2

Godo

Godo neateina

Lyja, kelias iš Airijos nepravažiuojamas
Jūros negalima įveikti mažais žingsneliais, lietingomis naktimis
Kai vienatvė apima, mėgaujiesi žemės drebėjimo plyšiais
Kai skausmas neturi laiko net moksliniam paaiškinimui.

Godo neateina, vėluoja, užkrėstas svetingumo
Patogiai miega, tarp mūsų abiejų svajonių.
Jis neateina nei po gyvenimo medžiu, nei stebuklų teatre,
Po laukimo miegu, kurio laikas nesupranta... mūsų laikas.

Lauki, kaip nuotaka ant apleistos lovos,
Sapnuoju jį išskėstomis rankomis, kai atneša maišą, pilną svajonių
Ištiesdamas rankas švelniai, kaip mylimuose plaukuose... ten atsipalaiduoja
Ir meldžiasi svajonėms, susipynusioms per Tavo ilgus pirštus.
Staiga kąsnis sustingdo kūną, ranka išskrenda iš maišo.
Šluostydamas kaktą supranti, kad Godo neatėjo, nei jo mįslingas žvilgsnis.
Vis dėlto nesate įsitikinęs, kad Jūsų svajonė įkrito į maišą.
Ji buvo surišta amžiams, kaip ir Godo atvykimas.
Nustebęs perėjote į kitą įnirtingų žodžių upės pusę
Kai einate tarp stebuklų kupinų svajonių laiko sargybinių link
Tai skleidžia gyvenimo triukšmą laukimo sapne.
Šalia laiko sargybinių
Pauostykite viltį, kad Godo vis dėlto ateis.

Godo neateis, ne...!
Verkiate, žliumbiate beprotiškai, kol ašaros paverčia upelį
Tarp Jūsų skruostų ir Jūsų nenutrūkstama ašarų srovė.
Kur širdies plakimas jaučiamas kaip nežinomybės žingsniai
Niūrią naktį, kai sielvartas artėja
Ir net Godo galėtų tai patirti savo rankomis ir būti beviltiškai parblokštas.

Godo ateina

Liaukis verkęs, Godo ateina
Audra liovėsi, kelias iš Airijos atviras
Jis sušvelnino audringą viziją ir Achilo liūdesį
Net skausmas krūtinėje užgijo.
Jis ateina per Gyvybės Medį.
Kur sukūrei svetingumo lizdą
Su pririšta troškimų pelke.
Godo ateina su tylos pilnos jūros muzika.
Tavo svetingumas suteikė jam drąsos,
Jis ateina su maišu, pilnu mįslių,
Šalia supuvusio medžio
Kur lauki, kad įžengtum į drebančias rankas,
Kurias įkando begalinio laukimo ironija.
Ir žodžiai, kurie kiekvieną rytą keitė savo formą.

Tavo lemputė nepasitiki laiku nei laukimu, nei Godo atvykimu.
Su medžio šakomis nupiešiama pergalės karūna. Koks didelis džiaugsmas.
Su sumažėjusiomis viltimis, kol prarastas pasitikėjimas ištirpdo viziją
Ir kerta įniršusią upę neatpažintas.
Staiga grįžta.
Sėdžiu šalia medžio su savo spindinčiais daiktais
Kur baltos šviesos praryja Tavo emocingą regėjimą.
Kur išsaugote priėmimo nostalgiją. Širdies žingsnius.
Per pavargusius pirštus skaičiuojate absurdo teatrą
Su nuogais aktoriais netoliese,
Kur žiūrovai pasklinda po mirties meridianus.
Belaukiant Godo.
Ir baimės dėl sėlinimo ant supuvusio medžio,
Kuris nuolat plaka.

Todėl ateina Godo, Jūsų priėmimas jį įdrąsino.
Prie gyvybės medžio
Su aktorių komanda, kuri pastatys išganymo teatrą.
Ir priėmimo laikas tęsis, kol ateis.

Godo - jau čia

Naktis, audra siaučia
Tavo šlapias kūnas dreba nuo smarkaus lietaus
Po gyvybės medžiu, belaukiant Godo.
Priėmimas pavertė Tave modernia statula.
Kur vieniši paukščiai ir naktiniai varnai suka savo gyvybės lizdus.

Tavo vienatvė tupi kaip pririštas slankiklis
Tarp kurių atgaivina nuodingas liežuvis.
Staiga pasigirsta energingas plakimas, kurio negirdėjai.
Tavo ausys užsikimšusios nuo šilumos, lipančios per kūną.
Kopdamas kaip senis prieš įstatymą Kafkos apsakyme.
Laukdamas, kada galėsi įžengti į teisės paslaptis, atsiprašau, turėjau omenyje Godo paslaptis.
Suprasti absurdo paslaptį lygiai taip pat
Kaip ir dehumanizacijos paslaptį.
Mano Dieve,
Godo čia, su savo sumišusiu žvilgsniu ir suplyšusiu maišu,
Su prarastais troškimais ilgame sugrįžimo kelyje
Po gyvybės medžiu, kur be galo laukei.

Jo neatpažinai,
Jis grįžo su kitu veidu, kokio niekada neįsivaizdavai.
Su pavargusiu balsu, kurio niekada nebuvai girdėjęs,
Su audringu vaizdu, kurį kada tik buvai matęs.
Liūdesys apstulbino kūną. Šiluma krenta žemyn
Iš Tavo kūno, kuris virsta laukimu.

Liūdnai griebei išlepintą galvą ir perbėgai per jo maišą,
Ieškodamas savo išdžiūvusių svajonių lyg rudens lapų,
Per kuriuos žengia girtos kojos,
Ir ašaros pradėjo riedėti Tavo kaklu ir skruostu,
Pajautei jį liūdesio glėbyje,
Pasveikinai jį lyg nuotaka, laukianti jaunikio apleistoje lovoje,

Svajodamas išskėstomis rankomis apie sapnų pilną maišą,
Kur švelniai įdedi rankas, lyg į gražius plaukus... ten atsipalaiduoji,
Ir maldauji savo svajonės, susipynusios į ilgus pirštus.
Ir šluostydamas kaktą supranti, kad atvyko Godas, o laukimas liko nesibaigiančiu laukimu.


1 2 3 --- 8 --- 16 --- 24 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67
[iš viso: 663]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą