Kūrinys ten vaikšto, šešėliuose;
Tarp tylaus lapų šnabždesio,
Risnodamas per miškus, laukus ir pievas,
Klausydamasis vėjo nuo miškų pakraščių.
Kūrinys slenka lyg tamsus debesis, čia ir ten,
Niekas niekada kiaurai jo nemato:
Nes vienas jis vaikšto; vienas jis keliauja,
Sustodamas tik tada, kai diena aptemsta.
Jie žiūri į jį nematydami akių,
Jie klausosi jo tuščiomis ausimis,
Jie liečia jį nejaučiančiomis rankomis,
Jie jo nelaukia: jie eina.
Kas slypi giliai Kūrinio širdyje? Kas norėtų žinoti?
Kas jį vilioja? Kodėl jis eina?
Kur iš tikrųjų prasideda jo gyvenimas? Ar jis pasirodys?
Kokios jo mintys dieną ir naktį? Kur jos teka?
Kas norėtų žinoti? Aš norėčiau.
Buvau ten šešėliuose,
Verkiau kartu su juo.
Buvau ten pievose.
Dūsavau su juo.
Vaikščiojau su juo čia ir ten,
Kiaurai jį mačiau.
Sekiau jį visur,
Net kai diena temdavo.
Žiūrėjau į jį ašarotomis akimis,
Klausiausi jo pilnomis ausimis;
Laikiau jo ranką su meile –
Laukiau jo. Nenuėjau.
Kas slypi giliai Kūrinio širdyje? Kas galėtų žinoti?
Kas jį vilioja? Kodėl jis eina?
Kur iš tikrųjų prasideda jo gyvenimas? Ar jis pasirodys?
Kokios jo mintys dieną ir naktį? Kur jos teka?
Kas galėtų žinoti? Aš norėčiau.
Nes ašaros mūsų akyse,
Nes viltis tik trykšta mūsų širdyse,
Nes laikui bėgant taip greitai,
Mes galime greitai išsiskirti.
Ir dabar aš einu šešėliuose,
Tarp tylaus lapų šnabždesio,
Risnodamas per miškus, laukus ir pievas,
Klausydamasis vėjo nuo miškų pakraščių.
Praeinu kaip tamsus debesis, čia ir ten,
Niekas niekada nemato kiaurai manęs:
Nes aš einu, vienas keliauju,
Tik kai ateina naktis, esu laisvas.
Nes aš Kūrinį praradau.
Didžiuliame triukšme.
Bet sapnuose mes vis dar susitinkame
Klausydamiesi savo širdies dūžių.


Passchendaele2
