Be sutikimo
Atverčiu Tavo knygą,
kad rasčiau pamišusį Dievą ant kilimėlio.
Meilė - aklas paukštis,
apimtas agonijos.
Besimokantis skraidyti.
Mėnulis neatsiliepė
pro pasvirusias duris.
Kažkas tarp mūsų.
Štai, dabar niekšiška istorija
sulaužo tabu. Jie
investavo į odą.
Tai - pigus vynas
auksinėje taurėje,
burnai be lūpų.
Valkata pabudo šlaite, prie nendrių,
Kartu su tūkstančiais skardžių riksmų,
Kurie jį sustabdė, privertė nusižiovauti.
Valkata judėjo šieno sruogomis, besivelkančiomis
Ant skarmalų.
Klaidžiodamas, jis – flaneris...
Kelio žibintai išdavė.
Pusiaukelėje ant tilto virš krašto,
Valkata pamatė viaduką japonų griuvėsiuose,
Besitrinantį srauniuose vandenyse apačioje.
Valkata keikė japonus už tai, kad šie guli pūdymui,
Spjaudydami reumatą.
Svarstydamas, ar nusidėjėlis,
Valkata atsiklaupė už tuos drąsuolius, kurie niekada nieko nebijojo.
Vėtra riedėjo keleliu dulkėse,
Maišydama, kaip visada.
Šnypščiantys medžiai užsikimšo: langinių vyriai atšoko.
Valkatos akys perštėjo: siūbuodamas kosėjo.
Dabar stovėjo norom nenorom.
Galvodamas, jis – išlaidūnas...
Valkata vijosi gaudžiančią miazmą, tenkindamas savo Velingtono batų geismą.
Lietus smarkiai pliaupė ant esplanados,
Akmeninis purslas kilo nuo jūros bangų.
Valkata ieškojo akmeninio baliustrados pagrindo,
Vandenys kilo virš promenados
Kaip kapų kolonos.
Susimąstęs, jis – vengėjas...
Valkata nėrė į okeaną, drąsus kaip ašmenys.
Valkata užsiropštė prie vėjo priešpriešos
Ant kalvos, kur mėnulis ieškojo jo neturtingose kišenėse,
Žadindamas akyse potvynį kaip išsipūtusius spenelius.
Valkata plačiai atsivėrė, kad priimtų ledi, ši Endimiono apgaulė,
Ne sliekų virusas, o saldūs filtro buteliukai.
Galiausiai, jis tampa meilužiu...
Valkata ieškojo Erebo krūtinės jos laukiniame švytėjime.
Maitėdos katė, draskanti bušmeno skardinę,
Kažkas sunkiai guli jo darbe, murkdamas, stebėdamas
Su pasibjaurėjimu, kad varto konservus dėžėje.
Kartu užmetė dangtį ant biltongo ir razinų:
Katė ryja, jis palieka valgymo šokį.
Sustojęs, jis tampa padavėju...
Valkata juos visus suvalgė kaip tumas – tie badaujantys jūreiviai.
Virš minkšto sodo, kurį laiką šluostėsi,
Slėniu slidinėjo ant samanotos uolos
Ir nusivalė garuojančiuose rudens dūmuose.
Karpydamasis ganykloje, meilės žolė virš tulžies
Jo skudurai, bičių šukuoti, tarsi juokas.
Keiksnodamas, jis - svajotojas...
Ašaromis Valkata plėšėsi per neliesk-manęs palisadą.
Dabar gyvenimo kelyje jis atsitiktinai
Ir pamatė save kaip nebyliausią šmėklišką dulkę,
Skrendančią savo valandą varomame nakties miege.
Valkata matė save sklendžiantį nuo šio kalno iki anos įlankos
Ir matė, kad tai nebuvo įprasta ar teisinga.
Juokdamasis, jis - Dievas...
Bet šis neištikimas žmogaus sumanymas tebūna pateisinamas.
erudituoti žmonės, bet tušti,
be proto, gašlūs pop-zombiai,
mojuojantys kumščiais į nereaguojančią Dangiškąją Būtybę;
drebėkite, vaikai, BĖKITE DĖL SAVO GYVYBĖS! kad neužsikrėstumėte.
senas išminčius perspėjo mus apie šį artėjantį makabrišką virusą
nepaisant įspėjimo,
metastazavusio maro,
bedvasių, negyvų, beminčių, pulsuojančių lavonų lobių.
galite juos aplenkti, bet nemeskite jų trivialaus žaidimo iššūkio,
neturite jokių šansų tarp akademinių gyvųjų mirusiųjų.
mea culpa,
mano mylinti meilužė
mano brangiausia sugulovė
bet nemanykite, kad mes sugyvensime
ne, ponia Mizoginija, tik noriu Jus valdyti.
Machiavellio „Pasimatymų vadovas“ guli prie mano lovos.
niekada nepastebėjau, kokios išsiplėtusios buvo Jūsų venos!
Taip, iš esmės sužadinau savimonę,
Dabar vienas diktuoju ir valdau dialogą, monologą
Tavo nervai verčia įkyrias rankas drebėti, kai su manimi kalbi,
tai pastebiu, ir tai man teikia didžiulį pasitenkinimą
Tavo akys, negalinčios pažvelgti į manąsias, kai su manimi kalbiesi
tai pastebiu ir suprantu savo didžiojo plano veiksmingumą
Prisimeni savo draugus? Tuos, kurie privertė tave jaustis gerai dėl savęs,
Būtent todėl Tau draudžiu juos matyti.
Mergyt, kaip jaučiuosi nuostabiai! Kontroliuoju ir manipuliuoju Tavimi,
Nors ir nuskurdęs, jaučiuosi turtingas.
Visagalis Dievas!
Nors ir liesas, jaučiuosi tvirtas
Galingas karys!
Nors ir bedarbis, jaučiuosi kaip generalinis direktorius
Gudrus magnatas!
Žiaurus karalius!
Stulbinantis studas!
Archetipinis patriarchas!
Danų užkariautojas!
Mano nuskurdusių bendraamžių stabas
Ir visa tai todėl, kad?..
esu nedviprasmiškas, ALFA!
be kaltės dėl savo prasižengimų,
nes dėdė Zigmundas F.
persmelkia mano sąžinę,
tikroji auka čia esu aš,
prie šios motinos/kekšės dichotomijos
Dievo placebo.
Kaip psichosomatinė liga,
jų Dievas egzistuoja tik galvose,
ir kaip virusas, jis yra sekinantis ir labai užkrečiamas,
simptomai svyruoja nuo smegenų veiklos praradimo
iki kliedesio, delyro, paranojinės šizofrenijos elgesio
(t. y. pokalbiai su išgalvotais ar įsivaizduojamais personažais).
Kai kurie asmenys yra žinomi dėl nepastovaus ir gana savotiško elgesio,
pavyzdžiui, vartoja perkeltinį „mesijo“ kraują ir kūną,
nors nėra jokių apčiuopiamų šio „mesijo“ įrodymų,
jie atkakliai tvirtina, kad jis egzistuoja.
Praėjusią savaitę turėjau izoliuoti ir galiausiai atlikti eutanaziją pacientui,
po smurtinio protrūkio, kai jis mane įnirtingai kritikavo už tai, kad pasakiau jam, jog šio „gelbėtojo“ nėra.
tada jis tęsė, kad aš „degsiu amžinose kančiose“ už šventvagišką požiūrį.
deja, vis dar nėra žinomo vaisto nuo šio siaubingo negalavimo.
viskas, ką dabar galime padaryti, tai stebėti,
kaip ši degeneracinė liga luošina ir naikina daugybę gyvybių.
štai! mums reikia persvarstymo!
Dievas nėra miręs
Dievas yra gyvas ir sveikas
ir gyvena kaip parazitas nieko neįtariančių šeimininkų smegenyse!
išnaudoja silpnus protus
ir vėliau juos silpnina!
Kalbant apie vaistą, rekomenduoju sunaikinti (šeimininką ir parazitą!).
Monstriškas padaras viduje:
Mane trikdė
Brolis dvynys.
Saulėlydžio metu stebiu,
Impresionistų procesiją,
Nešančią tigro lavoną.
Šviesa blėsta. Dryžiai
Virsta mitu.
Svečias pasiruošęs išvykti.
Urnoje laikau išsilydžiusią lavą.
Juodame danguje dega palydovas,
Kad numalšintų sielvartą.
Nėra Mirties, nėra sustojimo.
Veidas, įspraustas tarp knygos lapų,
Šypsosi.
Sugrįžti pas mane lietuje.
Tave vadinu pelenais, šokančiais
Švilpiančio laiko veidrodyje.
Mane mokė, kad deivės egzistuoja tik
širdyje ir mituose.
Na, ji - turbūt Afroditės palikuonė,
nepažabota tobulybė,
gražusis likutis.
Pašventinta alyvuogių spalvos oda ir kaštoninėmis akimis,
protu, ryškiu kaip Saulė.
Kada mane pakerėjo Jos šypsena?
Negalėjau net įtarti.
Tai įvyko akimirksniu, tarsi šviesos blyksnis,
deginantis giliai manyje, kaip krintanti žvaigždė
ar kritęs skrydis,
kaip Ikaras prieš savo mirtį.
Tai atrodė taip natūralu, kaip žemė tarp pirštų,
kaip pirmą kartą susitiko mūsų sielos.
Ji atimdavo man žadą su kiekvienu savo ištartu žodžiu,
kai apkabindavo mane kaip korsetą.
Net ir mažus dalykus, kuriuos ji darydavo su dieviškumu,
kalbėdavo kaip valsą,
sustiprindama mano artumą.
Deivė tarp moterų iškilo tarp piktžolių, Tu esi be jokių trūkumų.
Vandenyse turi būti kažkas,
perduota Viduržemio jūros dukroms;
Mano Afroditė, mano meilės deivė,
kuri plaukė mano venomis kaip kokainas.
Deivės egzistuoja tik širdyje ir mituose,
dar kartą supratau.
Pasirodė sunkiau, nei įsivaizdavau,
bandyti išlikti sveiko proto.
Tu įsiskverbei man po oda tarsi tatuiruotė,
greitai pasklidai kaip gandas.
Paslaptinga, didinga,
ir piktybinė kaip auglys.
Suoliukas stovi netoli tos vietos, kur vaikai žaidžia
Ir kur ji prisėda pasvajoti ir pamąstyti.
Ji žino, kad jos gyvenimas greitai išblės –
Liūdna mintis, kurios ji negali atsisakyti.
Jos raukšlėta oda išduoda jos amžių,
Ir jos akys, gyvos prieš daugelį metų,
Kai jaunos ir spindinčios savo spindesiu,
Dabar atrodo kaip mirštančių žarijų švytėjimas.
Jos plaukai blankūs, susivėlę, žili,
Ir negyvi prieblandos vėjelyje.
Ji šypsosi, prisimindama prieš daugelį metų,
Kai galėjo vaikščioti grakščiai lengvai.
Nesuskaičiuojami prisiminimai, kuriuos ji sukaupė,
Pradeda užlieti jos blėstančią mintį.
O, kaip ji vėl ilgisi jaunystės –
Dienų, kai gyvenimas buvo smagus ir malonus.
Vaikų dainos ir džiugūs klyksmai
Užgniaužia jos ausis ir miglotas akis.
Ji mato jose dienas, kurias nugyveno –
Metus, kuriuos ji nori pagirti.
Kai ji stebi žaidžiančius vaikus,
Debesys praneša apie vakaro lietų.
Ji vos pastebimai nusišypso, tada
užmerkia akis ir vėl svajoja būti vaiku.
Panašiai kaip gulėdamas ant operacinio stalo,
Anestezuotas grizlis
Susimąstęs guli ant žemės,
Apsvaigęs nuo narkotikų ir haliucinuojantis.
Šios ateivius primenančios būtybės jį apsupa.
Apžiūrėkite jį, išmatuokite ir atverkite jo burną.
Ištirkite dantis ir pažiūrėkite į nusidėvėjimą.
Ištaisykite tatuiruotę jo vidinėje skruosto pusėje.
Užtieskite liniuotę ant jo letenų.
Jie jį pasveria.
Įsmeikite į jį adatą,
paimdami kraują dėl DNR.
Surinkite šlapimo mėginį.
Chirurginiu būdu implantuodami GPS įrenginį į jo vidų.
Jie atsitraukia nuo lokio.
Meška sujuda ir nusikrato Sapno,
Bet Sapnas nenusikrato.
Lokys pagalvoja sau:
„Aš tikrai buvau pagrobtas,
Pririštas ir zonduotas.
Pašautas keistu ginklu.“
Meška nubėga į mišką
Ir papasakoja visiems savo draugams.
Kiti gyvūnai prašneka:
„Ei, mes tau sakėme nevalgyti tų stebuklingų grybų.“
Pradžios pradžia, aušra,
kai Viešpats Dievas kalbėjo,
Kūrimo rytą.
Dar viena diena bėga;
Vėl užsidaręs savyje.
Vaiduokliai mašinoje,
šliaužioja, nekviesti,
Tokie švarūs ir tyri kaip deimantai,
Didžiuojasi spąstais, kuriuos paspendė,
Taip lengvai ir
taip paprastai.
Vaiduokliai mašinoje,
mane ištikimai pažįsta,
įsitaiso sudužusioje stiprybėje,
nuodija uždraustą tikėjimą,
Suteršia neatleistinas viltis.
Vaiduokliai mašinoje,
žygiuoja per tamsius kambarius,
Pro drąsos plyšius,
blaškosi garsiais balsais,
niokoja ir sutraiško horizontus.
Sveriantys kaip akmenys.
Skonis kaip vagies,
Supuvęs kardas burnoje.
Negailestingos rankos aplink gerklę.
Vaiduokliai mašinoje,
minta vidiniais išgąsčiais,
Iš tų bevardžių beprotybių,
valdo naktį.
Nevaisingos vagos,
Beprasmiai norai.
Vaiduokliai mašinoje,
jie nutempia sielą
iš nematomų prieglobsčių.
Vaiduokliai mašinoje,
slopina kiekvieną šauksmą,
žudo mano dievus,
atima mano maldas,
šlovina mirtį kaip šventas lopšines.
Vaiduokliai mašinoje,
galbūt išblės,
kai išauš nauja diena.
Bibliją skaitote tik tada, kai esate silpnas,
Meldžiatės tik tada, kai negalite užmigti.
Mylite tik tada, kai pralaimite,
Tikite, kad gerumas turės kainą.
Šiąnakt miršta kareiviai,
Už tai, kad myli žydrą ir geltoną spalvas.
Vaikai dabar badauja,
Bet Jūsų batai neblizginti, o turite karvę.
Gyvenkite su kartėliu,
Tai ne Jūsų šeimos griūtis.
Skųskitės dėl savo puošnios suknelės,
Pabučiuokite pinigus, o aš pabučiuosiu žemę.
1 2 3 4 5 --- 8 --- 16 --- 24 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|