Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 52 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Valkata pabudo šlaite, prie nendrių,
Kartu su tūkstančiais skardžių riksmų,
Kurie jį sustabdė, privertė nusižiovauti.
Valkata judėjo šieno sruogomis, besivelkančiomis
Ant skarmalų.
Klaidžiodamas, jis – flaneris...
Kelio žibintai išdavė.

Pusiaukelėje ant tilto virš krašto,
Valkata pamatė viaduką japonų griuvėsiuose,
Besitrinantį srauniuose vandenyse apačioje.
Valkata keikė japonus už tai, kad šie guli pūdymui,
Spjaudydami reumatą.
Svarstydamas, ar nusidėjėlis,
Valkata atsiklaupė už tuos drąsuolius, kurie niekada nieko nebijojo.

Vėtra riedėjo keleliu dulkėse,
Maišydama, kaip visada.
Šnypščiantys medžiai užsikimšo: langinių vyriai atšoko.
Valkatos akys perštėjo: siūbuodamas kosėjo.
Dabar stovėjo norom nenorom.
Galvodamas, jis – išlaidūnas...
Valkata vijosi gaudžiančią miazmą, tenkindamas savo Velingtono batų geismą.

Lietus smarkiai pliaupė ant esplanados,
Akmeninis purslas kilo nuo jūros bangų.
Valkata ieškojo akmeninio baliustrados pagrindo,
Vandenys kilo virš promenados
Kaip kapų kolonos.
Susimąstęs, jis – vengėjas...
Valkata nėrė į okeaną, drąsus kaip ašmenys.

Valkata užsiropštė prie vėjo priešpriešos
Ant kalvos, kur mėnulis ieškojo jo neturtingose ​​kišenėse,
Žadindamas akyse potvynį kaip išsipūtusius spenelius.
Valkata plačiai atsivėrė, kad priimtų ledi, ši Endimiono apgaulė,
Ne sliekų virusas, o saldūs filtro buteliukai.
Galiausiai, jis tampa meilužiu...
Valkata ieškojo Erebo krūtinės jos laukiniame švytėjime.

Maitėdos katė, draskanti bušmeno skardinę,
Kažkas sunkiai guli jo darbe, murkdamas, stebėdamas
Su pasibjaurėjimu, kad varto konservus dėžėje.
Kartu užmetė dangtį ant biltongo ir razinų:
Katė ryja, jis palieka valgymo šokį.
Sustojęs, jis tampa padavėju...
Valkata juos visus suvalgė kaip tumas – tie badaujantys jūreiviai.

Virš minkšto sodo, kurį laiką šluostėsi,
Slėniu slidinėjo ant samanotos uolos
Ir nusivalė garuojančiuose rudens dūmuose.
Karpydamasis ganykloje, meilės žolė virš tulžies
Jo skudurai, bičių šukuoti, tarsi juokas.
Keiksnodamas, jis - svajotojas...
Ašaromis Valkata plėšėsi per neliesk-manęs palisadą.

Dabar gyvenimo kelyje jis atsitiktinai
Ir pamatė save kaip nebyliausią šmėklišką dulkę,
Skrendančią savo valandą varomame nakties miege.
Valkata matė save sklendžiantį nuo šio kalno iki anos įlankos
Ir matė, kad tai nebuvo įprasta ar teisinga.
Juokdamasis, jis - Dievas...
Bet šis neištikimas žmogaus sumanymas tebūna pateisinamas.


2026-11-04 10:42
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą