Užsidarė!

Taškus.

Kad žinau nieko, ir nieko nežinau.

„Neuromancerį“.

Traumatizuok savo kaimyną

TIMIS (stovintis tamsaus kambario tarpdury, su pliušiniu meškiukiu, Meš): Mamyte? Girdėjau triukšmą.
TIMIO MAMA (gulėdama lovoje, nekreipdama dėmesio): Mamytė ignoruoja tave, branguti. Eik maišytis tėveliui, jis studijoje.
TIMIS: Eime, Meš. Tėvelis mums padės.
Būm!
TIMIS (atverdamas duris į studiją): Tėveli. Aš bijau. Girdėjau triukšmą! Tėveli?
TIMIO TĖTIS (pasilenkęs prie kompiuterio, nekreipdamas dėmesio): Sūnau, mes ką tik čia persikraustėme. Esi tiesiog nepratęs prie mūsų naujų namų garsų. Esu dabar užsiėmęs. Dirbu. Tai atrodo viskas, ką daryčiau. Reikia dirbti, jog išlaikyčiau tave. Išmaitinčiau. Nesišypsojau nė karto, po tavo gimimo. Eik miegučio.
TIMIS: Bet negaliu! Ant mano langų nėra užuolaidų. Ir jaučiuosi taip, tarsi „daiktai” mane stebėtų!! Prašau, tėveli, čia taip baisu. Meš girdi garsus.
TIMIO TĖTIS: Tavo esatis varginti mane. Marš į savo kambarį ir tupėk tyliai, kitaip „daiktai“ tave išgirs.
TIMIS (ištiesdamas į priekį pliušiuką): Bet, Meš...
TIMIO TĖTIS: Tu eiti į lovytę.
TIMIS (po pauzės): Taip, tėveli. (Eidamas koridoriumi.) Eime į mano kambarį, Meš. Pasislėpsim po antklodėmis ir galbūt užmigsime prieš mirčiai pasiglemžiant. (Atverdamas duris.) Štai mes ir čia, Meš... Ak. (Kambario saudaužytas langas.) Mamyte.
Būm!
TIMIS: Vonia, Meš. Kažkas vonioje. (Beldžiantys garsai.) Būkime drąsūs, Meš. Privalome apsaugoti mamytę ir tėvelį. Ką? Ne, klysti, Meš. Jie nėra blogi žmonės. Jie myli mane. Jie, iš tikro, nenori, kad kas, kaip sako, pavogtų mane. (Suka rankeną, pradaro duris.)
DADA (spausdamas dantų pastos tūbelę, ant kurios nuo žando teka kraujas): KUR, PO VELNIŲ, YRA BAKTINAS!! (Atsisukdamas į Timį.) Ak... Sveiki. Mano vardas – Legendarinis Nevykėliūkštas Dada, bet galite vadinti mane trumpai tiesiog „Dada“. Ir kas toks jūs būsite?
TIMIS: Ak. Timis.
DADA: Timis, ką? Na, gerai. Nenoriu trukdyti, bet kur laikote baktiną? (Rodydamas į savo veidą.) Šiek tiek šio kraujo yra mano. (Rausdamasis spintelėje.) Palaukite, radau. Joa, pagaliau. (Išliedamas visą baktiną sau ant galvos.) Prakeikimas! Tas bičiukas rimtai bandė pasipriešinti!! Draskėsi, kaip laukinė katė ant kreko!! Niekas taip smarkiai nesužadina savigynos instinkto, kaip užtikrinta artėjanti mirtis. (Šypsodamasis su peiliu rankoje.) Iš jūsų išvaizdos, matau, kad suprantate. (Pažiūrėdamas į Meš.) Ei! Kas šis jūsų mažasis žaisliukas?
TIMIS: Ak... Tai – Meš.
DADA (paimdamas žaislą į rankas): Nagi, sveikutis, mažasis Meš! Malonu susipažinti!! Aš – Dada. Taigi, jūs Timio linksmasis draugužis, ką? Naaaaa, jūs išties labai mielas pūkuotas meškutis-meškiukas! Taip, tikrai!! Taaaaaip, tikrai!!
TIMIS (su pirštu prie burnos): Hi! Hi!
DADA: Hm? Kas tokio, Meš? Mm. Hmm. Taaaaaip. Hmm? Taigi, tikrai? Ak, aha. Gerai. Ką? Hmm. (Įsiutęs.) Na, tuomet, eikit velniop, pone meškine!!! Meluojat!!! Meeeluuuojaaat!!! Prikimštas grynų nuodų, jūs niekingas, kirminais sergantis šunsnuki!! Kiek tokių, kaip jūs išvis egzistuoja?!! KIEK?!!! Nesuprasit dalykų, kuriuos patyriau!! Ir visąlaik nuo tokių šūdžių, kaip jūs!!! Nežinote tiesos!!! (Peiliu duria šešis kartus į Meš; sustoja.) Ak… Na… (Atiduoda subadytą pliušiuką Timiui; eina.) Darosi vėlu. Turėčiau judėti. Esu toks žvalus, kad reiktų prisišnioti. Nagi, išlydėkit mane. (Pakelia stiklo šukę.) Ei, atleiskit dėl lango, bet pastebėjau, kad buvo užrakintas. Siūlau daugiau jo neberakinti. Na… iki, ir ačiū už dezinfekantą. Buvo malonu pasišnekučiuoti. (Užlipa ant palangės.) Bet turėsime daug laiko tam. Nes dabar… dabar mes kaimynai. (Iššoka.)
TIMIS: Mamyte! Tėveli!
TIMIO MAMA: Negirdžiu tavęs, salduti.
TIMIO TĖTIS: Tu sugadinai mano gyvenimą!!!

***

Užklausa iš Pragaro

APŽVALGININKAS (rodydamas į apklausos lapą): Sveiki, ponia! Atlieku apklausą kaimynystės nusikalstamumo tarybai. Kaip žinote, mūsų miesto žmonės neseniai patyrė masyvų ir baisų brutalių nužudymų skaičių. Dabar gi, norėčiau užduoti jums kelis klausimus, jeigu turite laiko.
BOBUTĖ: Na, rimtai nenorėčiau praleisti Opros Vindi, bet visas šis žmogžudysčių reikalas tikrai neramina, todėl klauskite.
APŽVALGININKAS: Labai gerai! Taigi... Ką manote apie nužudymus?
BOBUTĖ: Hm... Na, vos praeitą savaitę radau savo vyro begalvį lavoną, prikaltą prie sienos, ir jo krūtinės ertmė buvo prigrūsta žmonių kaukolėmis, todėl, turbūt reiktų pasakyti, kad taaaiiii... Um... Blooogaaai.
APŽVALGININKAS (užsirašinėdamas): Mm. Hmm.
APŽVALGININKAS, pasišvilpaudamas, eina link kito namo, paspaudžia skambutį, girdisi „Aaaaakkkkk!! “
DADA (atidaręs duris, pro plyšį): Taip?
APŽVALGININKAS: Sveiki, pone!! Sakykit, negalėjau nepastebėti, kad jūsų namo numeris yra „777“... Argi tai ne šmaikštu! Argi tai ne Rojaus skaičius, ar kažkas tokio? Heh-heh.
DADA (atverdamas duris plačiau; kambarys tuščias – tik stalinė lempa ir kabanti kilpa iš virvės): Ar jums čia atrodo kaip Rojus?
APŽVALGININKAS: Ak, ne, manau, kad ne...
DADA: Ar jūs norėjote kažko?
APŽVALGININKAS: Ak, taip! Aš čia iš kaimynystės nusikalstamumo tarybos. Dėl apklausos, kuri liečia neseniai įvykusią baisią nusikalstamumo bangą. Taigi, norėčiau…
DADA (įtempdamas APŽVALGININKĄ į kambarį): MARŠ ČIA!! (Užtrenkdamas duris.) Prieš dvi dienas, išėjau pasivaikščioti, ir šitas mažas čihuahua pradėjo mane sekti!!! PRAKEIKIMAS!! Jis ŽINOJO!! Pradėjau bėgti, ir galiausiai pamečiau jį ir grįžau namo!!! Bet jis ŽINOJO!! ŽINOJO!!
APŽVALGININKAS: Kas per?!
DADA (pagriebdamas APŽVALGININKĄ už kostiumo): Ar šitas ŠUO jus čia atsiuntė?!
APŽVALGININKAS: Ne!! Tiesiog atlieku apklausą! Tikrai!!!
DADA (paleisdamas): Ak. Na, gerai. (Išsišiepdamas ir išskleisdamas rankas.) Taigi, ką norite sužinoti?!
APŽVALGININKAS: Naa... Žinote, tai nėra tiek svarbu! Turėčiau išeiti! Taip!!! Tuojau pat!! Atleiskite, kad… ak… kad sutrukdžiau jus!!
DADA: Nieko baisaus!! Manau, kad galėčiau pasidaryti pertraukėlę! Rašiau scenarijų: „Šizo Reks“. Jis labai populiarus tarp benamių bepročių. Dabar gi, klauskite! Daug, daug klausimų!! Prašau. Prisėskite.
APŽVALGININKAS: Uhh, gerai. Errr, taip. Taigi, koks jūsų požiūris į neseną smurtinių nusikaltimų antplūdį? Ir ką reikia atlikti, kad apsaugotume žmones?
DADA (prisėdęs ant dėžės): Smurtiniai nusikaltimai? Visi absoliučiai natūralūs visuomenėje, kurios pasiekimai yra apriboti jos technologijos. Esminis modernaus žmogaus elgesys vargiai skiriasi nuo jo primityvių gentainių. Vienintelis matomas pokytis yra mados. Ar tai būtų kostiumas, ar strėnjuostė, žmonės yra neišmanūs maži spygliai, raižantys vienas kitą. Jie atrodo nesugebantys progresuoti anapus smurtinių tendencijų, kurios vienu metu buvo būtinos išlikimui. Kas liečia žmonių gynybą, na, tai šioks toks paradoksas – bent jau kiek aš suprantu. Esu tikras, kad jeigu susipažintumėte su kai kurių iš šių aukų gyvenimais, rastumėte, kad jos, pačios, buvo jų mirčių priežastimis. Tais atvejais, taip-vadinama „auka“, kažkuriuo ankstesniu metu, buvo kažkokia dalimi savo pačios „žudiko“ kūrinys. Tikiu, kad užbaigtas gyvenimas – baigtas dėl fakto, kad jis buvo iššvaistytas ant kažkieno, kas negalėjo išsivystyti anapus vaikiško žiaurumo, kurį tokia dauguma nusimetė.
APŽVALGININKAS (priblokštas): Geeeraaaiii.
DADA: Dabar, klauskite dar.
APŽVALGININKAS: Žinoma. Mm... Taigi, ką manote apie mintį, kad smurtas per televizorių ir kitą mediją turi negatyvų efektą vaikams ir kitiems jautriems protams?
DADA: Ūh... (Šypteli.) Bet kuri prislopinto augimo mėsa, nesuprantanti, kad pramogos yra tik tiek ir nieko daugiau, nusipelno būti pasmerkta uždaryti kur nors vienutėje, dėl tokio kvailumo!! Filmai, knygos, TV, muzika – jie yra tik pramogos, o ne gidų knygutės, kad prakeiktum save!
APŽVALGININKAS: Tai tiesiog fantastiški atsakymai! Atleiskite, kad buvau toks nervingas prieš tai. Bet nebesijaudinkite, tęsiu klausimyną. Turiu vieną, bet jis gan keistokas. Turbūt pamenate mergaitę, rastą už prekybcentrio. Laibai keista: Jai buvo nusunktas visas kraujas. Policija mano, kad, galbūt, žudikas kažkaip susijęs su vampyrizmu, tarkime, jis geria savo aukų kraują! Ką jūs manote?
DADA (pašokdamas su peiliais rankose): NIEKADA NEGĖRIAU JOS KRAUJO! NIEKADA! BET MAN JO REIKĖJO!! (Rodydamas į sieną.) MATOTE!! JI PAKEIČIA SPALVĄ, KAI IŠDŽIŪSTA! JI NIEKADA NEPASILIEKA TOKIA PATI!! PRIVALAU PALAIKYTI SIENĄ ŠLAPIĄ!!
APŽVALGININKO kūnas skrieja pro langą.
DADA: KLAUSKITE KO NORS KITKO!

***

„Trenktas“

DADA (sėdėdamas užkandinėje prie stalo): Jum. Geras Taco.
PADAVĖJA (praeidama pro šalį): Oho! Jūs iš tikro atrodote labai „trenktas“!
DADA (atsisukdamas): Atsiprašau? Kas toks? Ar jūs ką tik pasakėte „trenktas“?
PADAVĖJA: Na, taip. Tiesiog pakomentavau apie jūsų išvaizdą. Paprasčiausiai mirčiau iš džiaugsmo, jeigu mano sūnus atrodytų toks „trenktas“, kaip jūs. Hy-hy.
DADA (sugniauždamas Koka-Kolos skardinę): Trenktas!!? Kas, velniai rautų, tai per žodis!? Trenktas!? Nekenčiu šito žodžio!! Keli žodžiai yra tokie nepakeliamai kvaili!!! Ir naudojami apibūdinti mane!!! Velniop!
KLIENTAS (atsisukdamas į DADĄ): Ei! Na, ji pasakė „trenktas“! Koks skirtumas?! Turiu galvoje, tiesiog pasižiūrėkit į save!! Dabar užsikimškit!
DADA (atsistodamas): Jūs taip pat tai pasakėte!! Mėšlas!! Pasakėte tą žodį!!! Iš visų fechtavimosi išange žodžių!! Ak, jūs kraujuojantys krekagalviai!!! (Užlipdamas ant sofutės.) Be kompromisų!! Kiekvieną kartą, paliekant namus, tarsi iš manęs būtų atimta teisė likti vienam, ar kad su manimi elgtųsi pagarbiai!!! Jūs musės su savo nieko nesuprantančiais mažais protais!!! Manote, kad mano skirtumas nuo jūsų yra pasiteisinimas komentuoti apie mane, tarsi būčiau cirko artistas!!! Tarsi būčiau toks, koks esu, nes norėčiau nepermaldaujamų nepažįstamųjų žvilgsnių!!! Ne tik tai, bet taip pat panaudojote žodį „trenktas“!! (Pagriebia šakutę, drebančia ranka rodo į PADAVĖJĄ.) Parodysiu jums trenktą!! Parodysiu jums treeenktąąą!!!
VISI: Ak, brangusis Dieve!! Aaagh!! Yyyk! Neeee!! Mano akys!! Nieko negaliu matyti!! Kas nors!! Ištraukite tą burito iš mano subinės!!
DADA (sėdėdamas ant taburetės prie TV, namuose): „... nepagailėjo nė vieno, net eidamas taip toli, kad užmušė visus tarakonus virtuvėje. Policija atvyko, rasdami jį vis dar restorane, išsitepusį krauju, valgantį Taco. Žudikas, visgi, paspruko, išmėsinėjęs pareigūną su plastikine šakute-šaukštu. Nėra jokio siautulio paaiškinimo. Vienas apsivėmęs policininkas pasakė, cituojant...: „Bičas buvo rimtai trenktas. “

***

Vėl 2 ryto

DADA: Ak. Tokia graži naktis. Manau, kad reikia nusižudyti. Ką dar belieka daryti? Taip neįtikėtinai žavinga lauke, ir ne tai, kad kažkas apsilankys, bent ne tokią naktį. Norėčiau, kad apsilankytų. Dabartiniu metu, nenorėti būti vienas. Dar viena tokių slegiančių naktų. Na, šįkart... Įsitikinsiu... Kad tokių nebebūtų!! Niekad!! Daugiau jokių svajonių apie tikrus draugus! Daugiau jokių žvaigždžių, po kuriomis būčiau vienas!! NEBE!! Ištaškysiu sau smegenis!! (Su ginklu rankoje.) Keliauju anapus žvaigždžių. Kažkas man susisuko. Žinau tai. Ši vieta mane kažkaip susargdino. Viskas, ką užuodžiu, tai mėšlas šioje liguistoje realybėje. Viskas, ką matau, tai dalykai pilni puvėsio ir išvarpyti kirminais. Laikas kažkam naujam!! (Prikiša ginklą prie smilkinio.) Anapus žvaigždžių.
KITKIS: Paaalaaauk!! Nedaryk to! Nusižudymas nėra atsakymas!
DADA: Tarsi pragaras tai nebūti, kiški su vinimi pritvirtintas prie sienos! Nežinai, kaip viskas bjauru ir baugu! Net negalėtum įsivaizduoti… Dalykai, kuriuos padariau.
KITKIS: Nusipirkai mane gyvūnėlių parduotuvėje, pašėrei kartą, tuomet priplojai mane vinimi prie šios sienos, prieš tris metus. Nereikia įsivaizduoti. Bet, tiesiog paklausyk manęs!
DADA: VELNIOP TAVE!! MELUOJI!! Tiesiog nori, kad kankinčiausi ant šių aprūdijusių gyvenimo skustuvo ašmenų!! Kad pasilikčiau šioje vietoje!!
SIMBA (pliušinis liūtukas, taip pat prikaltas prie sienos): Tu būti teisus!! Purvinasis Kitkis MELUOJA! Neabejotinai! Vienintelė išeitis nuo skausmo yra skylė galvoje! Tavo kūnas yra inkaras, trukdantis pakilti! Anapus žvaigždžių!!
DADA: TAIP.
KITKIS: Ne, Dada! JIS - melagis!! Tau reikia pagalbos!! Prašau, nedaryk nieko kvailo!! Tikrai turėtų būti žmonių, galinčių padėti, kažkur! Kurie skiriasi nuo tų, tave užgavusių! Pa!!
DADA: NE! NEĮMANOMA!! PER VĖLU!! MATAU TIK DALYKUS, KURIŲ NEKENČIU!! TODĖL UŽSIKIMŠKIT!! PRAAAŠAAAUUU!!!
SIMBA: BLOGAS, BLOGAS, MELUOJANTIS KITKI!!! Tu vedi jį į šoną! Tylėk!! Mūsų vaikiui reikia šio vaisto, ir jis privalo suvartoti jį per odą, todėl leisk jam nulaužti PRAKEIKTĄ NULEISTUKĄ!
KITKIS: Tu nesi beprotis, Dada! Nesi! Žvilgtelėk! Tu ir aš, mes apturėti tobulai sveiko proto diskusiją, taip?!
DADA (nukabindamas triušį nuo sienos, laikydamas rankoje): Na… Turbūt. Turiu galvoje, visąlaik būdavai gan atviras su manimi per visus šiuos metus. Galbūt esi teisus. Galbūt galėčiau rasti pagalbos.
SIMBA: Legendarinis Nevykėliūkšti Dada!! Tavo infekcija verčia haliucinuoti! Gali nuvalyti visą kraują nuo šių sienų, bet tavo proto sienos visąlaik bus apšmeižtos!! HA!!! Esi anapus atpirkimo!
DADA (susigriebęs už galvos): Viskas! Užteks!!
HOMUNKULAS DADOS SMEGENYSE: Ei!! Ta reklama, kur visą šeimą užpuola tryda, kaip tik rodoma!!!
DADA: Oki-doki! Kitki, kur popkornai?
KITKIS: Krizė nukenksminta!

Kiek valandų per dieną praleidžiate prie
Televizoriaus ekrano? Kompiuterio ekrano?
Už automobilio priekinio stiklo? Visų trijų
Ekranų kartu? Nuo ko slepiatės? Kokia jūsų
Gyvenimo dalis ateina į jus per ekraną, vietiškai?

Ar žiūrėti į dalykus taip pat įdomu, kaip juos atlikti?
Ar turite pakankamai laiko padaryti viską, ką norite?
Ar turite pakankamai energijos? Kodėl? O kiek valandų
Per parą miegate? Kaip jus veikia standartizuotas laikas,
Skirtas tik jūsų judesių sinchronizacijai su milijonų kitų
Žmonių aktyvumu? Kiek laiko dirbate, nežinodami, kiek
Valandų? Ar kažkas kontroliuoja jūsų minutes ir valandas?
Minutes ir valandas, kurios papildo jūsų gyvenimą? Ar
Taupote laiką? Taupote kam?

Ar galite įvertinti gražią dieną, kai čiulba paukščiai ir žmonės
Vaikštinėja poromis? Kiek eurų per valandą reikia jums
Sumokėti už tai, kad liktumėte viduje ir pardavinėtumėte
Daiktus ar rašytumėte dokumentus? Ką galite gauti vėliau,
Kas kompensuos šią jūsų gyvenimo dieną?

Kaip jus veikia buvimas minioje, anoniminių masių
Apsuptyje? Ar pastebite, kad blokuojate savo emocines
Reakcijas į kitus žmones? O kas jums ruošia valgį?
Ar valgote kada nors pats vienas? Ar kada nors valgote
Atsistojęs? Kiek žinote apie tai, ką valgote ir iš kur tai
Kilę? Kiek tuo pasitikite?

Ką mums atima darbą taupantys prietaisai?
Mintis tausojantys prietaisai? Kaip jus veikia
Efektyvumo reikalavimai, kurie vertina produktą,
O ne procesą, ateitį, o ne dabartį, dabarties akimirką,
Kuri vis trumpėja ir trumpėja, nes vis sparčiau ir
Sparčiau veržiamės į ateitį? Prie ko mes greitėjame?
Ar taupome laiką? Taupome kam?

Kaip jus veikia judėjimas nustatytais takais, liftuose,
Autobusuose, metro, eskalatoriuose, greitkeliuose ir
Šaligatviuose? Judėdamas, dirbdamas ir gyvendamas
Dvimačiuose ir trimačiuose tinkleliuose? Kaip jus veikia
Tai, kad esate organizuotas, nepajudinamas ir suplanuotas,
O ne klajojantis, laisvas ir spontaniškas tarsi tarptinklinis
Ryšys? Valkataujate? (Vagiate iš parduotuvių?) Kiek turite
Judėjimo laisvės – žaismingai šmirinėti erdvėje, keliauti,
Kiek tik norite, naujomis ir dar neištirtomis kryptimis?

O kaip jus veikia laukimas? Laukimas eilėje, laukimas eisme,
Laukimas valgyti, laukimas autobuso, laukimas šlapintis –
Besimokant bausti ir nepaisyti savo spontaniškų potraukių?
Kaip jus veikia troškimų sulaikymas? Seksualinėmis
Represijomis, malonumo delsimu ar neigimu, pradedant
Nuo vaikystės, kartu slopinant viską, kas jumyse yra
Spontaniška, viską, kas liudija jūsų laukinę prigimtį,
Priklausymą gyvūnų karalystei? Ar malonumas – pavojingas?

Ar pavojus gali džiuginti? Ar kada nors norite pamatyti
Dangų? (Ar jame, iš viso, matote daug žvaigždžių?)
Ar kada nors reikia pamatyti vandenį, lapus, žalumynus,
Gyvūnus? Blyksinčius, žvilgančius, judančius? Ar dėl to
Turite augintinį, akvariumą, kambarines gėles? O gal
Televizija ir vaizdo įrašai tviska, žvilga, juda? Kokia jūsų
Gyvenimo dalis patenka į jus per ekraną, vietiškai? Jei
Jūsų gyvenimas būtų paverstas filmu, ar žiūrėtumėt jį?
Kaip jaučiatės priverstinio pasyvumo situacijose?

Kaip jus veikia nenutrūkstamas simbolinės komunikacijos –
Garso, vaizdo, spaudos, skelbimų lentų, vaizdo, radijo,
Robotų balsų – puolimas, kai klaidžiojate šifrų miške?
Ko jie jus ragina? Ar jums kada nors reikia vienatvės, tylos,
Apmąstymo? Ar prisimenate tai? Galvojate savarankiškai,
O ne reaguojate į dirgiklius? Ar sunku nukreipti žvilgsnį?

Ar žiūrėti į šalį yra tai, kas neleidžiama? Kur galima rasti
Tylos ir vienatvės? Ne baltas triukšmas, o gryna tyla?
Ne vienišumas, o švelni vienatvė? Kaip dažnai sustodavote
Užduoti sau tokius klausimus? Ar pastebite, kad darote
Simbolinio smurto veiksmus? Ar kada nors jaučiatės vienišas
Taip, kad žodžiais net neįmanoma išreikšti?

Ar kartais jaučiatės pasirengęs PRARASTI KONTROLĘ?!

Red Dead Redemption.

Išlipau iš lėktuvo apie vidurnaktį ir niekas nekalbėjo, kai kirtau tamsų kilimo-tūpimo taką link terminalo. Oras buvo tirštas ir karštas, lyg užklydus į garinę pirtį. Viduje, žmonės glėbesčiavosi ir spaudė rankas... didelės šypsenos ir saliutai šen bei ten: „Dieve! Tu šunsnuki! Malonu tave matyti, berniuk! Velniškai malonu... ir aš visai rimtai!”

Salėje su oro kondicionieriumi, sutikau žaliūką iš Hiustono, kuris prisistatė vienaip ar kitaip – „bet tiesiog vadink mane Džimbo“ – ir jis čia buvo tam, kad švęstų. „Dieve, aš pasiruošęs viskam! Visiškai viskam. Joa, ką geri?" Užsisakiau Margaritą su ledukais, bet jis nenorėjo nieko apie tai girdėti: „Nagi, nagi... kas tai per gėrimas, kai vyksta Kentukio Derbis? Kas tau negerai, vaikine?” Jis nusijuokė ir mirktelėjo barmenui. „Po velnių, mes turime pamokyti šį berniuką. Įpilk jam gero viskio...”

Gūžtelėjau pečiais. „Gerai, dvigubą Senojo Fitzo ant ledo“. Džimbo patikinančiai linktelėjo.

„Klausyk.” Jis bakstelėjo man į ranką, kad įsitikintų, jog klausau. „Žinau šią Derbio minią, atvykstu čia kiekvienais metais ir leisk pasakyti vieną dalyką, kurį supratau – tai nėra miestas, leidžiantis sudaryti žmonėms įspūdį, kad esi koks pideras. Bent ne viešai. Mėšlas, jie nusuks tave per minutę, trenks į galvą ir atims kiekvieną turimą supistą centą“.

Padėkojau jam ir į cigarečių laikiklį įsibrukau Marlboro. „Sakyk,” jis kreipėsi: „Atrodai taip, lyg užsiimtum arklių verslu... ar aš teisus?”

„Ne,” pasakiau. „Esu fotografas.”

„Ak, taip?” Jis su nauju susidomėjimu pažvelgė į mano apiplyšusį odinį krepšį. „Ar tai ką ten turi – fotoaparatai? Kam dirbi?”

„Pleibojui,” pasakiau.

Jis nusijuokė. „Na, velniai rautų! Ką fotografuosi – apsinuoginusius arklius? Ha! Manau, dirbsi išsijuosęs, kai prasidės Kentukio Ouksas. Tai lenktynės tik kumelėms,” jis pašėlusiai užsikvatojo. „Po velnių, taip! Ir jos visos, taip pat, bus nuogos!”

Papurčiau galvą, bet nieko nepasakiau; tik akimirką pažvelgiau į jį, bandydamas atrodyti niūriai. „Bus bėdų“, pasakiau. „Mano užduotis – nufotografuoti riaušes“.

„Kokias riaušes?”

Sudvejojau, pateliuškuodamas leduką savo gėrime. „Ruože. Derbio Dieną. Juodosios Panteros.” Vėl įsispoksojau į jį. „Neskaitai laikraščių?”

Šypsena jo veide išnyko. „Apie ką, po paraliais, kalbi?”

„Na... gal ir neturėčiau to sakyti...” Gūžtelėjau pečiais. „Bet, po velnių, atrodo, kad visi kiti žino. Farai ir Nacionalinė Gvardija jau ruošėsi šešias savaites. Jie turi 20,000 budinčių karių Fort Knokse. Jie įspėjo mus – visą spaudą ir fotografus – dėvėti šalmus ir specialius antkrūčius, pavyzdžiui, neperšaunamas liemenes. Mums buvo liepta tikėtis susišaudymų...”

„Ne!” jis riktelėjo; jo rankos pakilo aukštyn ir akimirką susvyravo tarp mūsų, tarsi norėdamas apsisaugoti nuo išgirstų žodžių. Tada jis trinktelėjo kumščiu į baro stalą. „Tie kalės vaikai! Visagali Dieve! Kentukio Derbis!” Jis vis purtė galvą. „Ne! Jėzau! Tai beveik per sunku patikėti!” Dabar atrodė, kad jis susmuko ant taburetės, o kai vėl pažvelgė aukštyn jo akys buvo miglotos. „Kodėl? Kodėl čia? Ar jie nieko nebegerbia?”

Vėl gūžtelėjau pečiais. „Tai ne tik Panteros. FTB tvirtina, kad autobusai baltųjų pamišėlių atvyksta iš visos šalies – kad susimaišytų su minia ir pultų iš karto, iš visų pusių. Jie bus apsirengę, kaip ir visi kiti. Žinai – paltai, kaklaraiščiai ir visa kita. Bet kai prasidės nemalonumai... na, štai kodėl policininkai tokie sunerimę“.

Jis pasėdėjo akimirką, atrodydamas įskaudintas ir sutrikęs, ne visai pajėgus suvirškinti visas šias baisias naujienas. Tada sušuko: „O... Jėzau! Kas, dėl Dievo meilės, vyksta šioje šalyje? Kur galima pabėgti nuo viso to?”

„Ne čia,” pasakiau, pasiimdamas krepšį. „Ačiū už gėrimą... ir sėkmės“.

Jis sugriebė mane už rankos, ragindamas išgerti dar vieną, bet pasakiau, kad vėlavau į Spaudos Klubą ir nuskubėjau susiruošti dėl artėjančio siaubingo reginio. Oro uosto spaudos kioske pasiėmiau Courier-Journal ir nuskenavau pirmojo puslapio antraštes: „Niksonas Siunčia GI į Kambodžą, kad Smogtų Raudoniesiems“... „B-52 Reidas, 20,000 GI Pasistūmėja 20 mylių“...„4,000 JAV Karių Dislokuoti Netoli Jeilio, Didėjant Įtampai dėl Panterų Protesto”. Puslapio apačioje buvo Dianos Crump nuotrauka, kuri netrukus taps pirmoji moteris žokėja, kada nors dalyvavusi Kentukio derbyje. Fotografas ją nupaveikslavo „sustojusią tvarte, kad paglostytų savo žirgą, Vaiduoklį”. Likusiame laikraštyje vyravo bjaurios karo žinios ir istorijos apie „studentų neramumus“. Apie jokias bėdas, bręstančias Ohajo universitete, pavadintame Kento Valstija, nebuvo nė žodžio.

Nuėjau prie Hertzo stalo pasiimti savo automobilio, bet mėnuliaveidis jaunuolis svingeris, kuris buvo atsakingas, pasakė, kad neturi. „Negalite išsinuomoti vieno niekur,” patikino jis. „Mūsų Derbio rezervacijos užsakytos šešioms savaitėms prieš.” Paaiškinau, kad mano agentas, tai pačiai popietei, parinko man baltą Chrysler kabrioletą, bet jis tik papurtė galvą. „Galbūt turėsime atšaukimą. Kur jūs apsistojęs?”

Gūžtelėjau pečiais. „Kur likusi Teksaso minia apsigyvenusi? Noriu būti tarp savo žmonių.”

Jis atsiduso. „Mano drauge, jūs bėdoje. Šis miestas visiškai pilnas. Visada toks, kas liečia Derbį.”

Pasilenkiau arčiau jo, pusiau-šnabždomis: „Klausyk, aš iš Pleibojaus. Ar norėtum užsidirbti?”

Jis greitai atsitraukė. „Ką? Nagi, dabar. Kaip užsidirbti?”

„Nesvarbu,” pasakiau. „Ką tik viską sugadinai.” Pagriebiau savo krepšį nuo stalo ir išėjau ieškotis taksi. Krepšys yra vertingas rekvizitas šiai darbo rūšiai; ant mano yra daug bagažo etikečių – SF, LA, NY, Lima, Roma, Bankokas, tokie daikčiukai – ir ryškiausia žyma iš visų yra labai oficiali, plastiku dengta emblema, ant kurios parašyta „Fotog. Pleibojaus Žurn.” Nusipirkau iš sutenerio Vaile, Kolorado valstijoje, ir man pasakė, kaip tinkamai juo naudotis. „Niekada neužsimink apie Pleibojų, kol nesi tikras, kad jie šį simbolį pamatė anksčiau visko,” sakė jis. „Tuomet, kai matai, kad jis pastebėtas, laikas smogti. Jie kiekvieną kartą užvers kotą. Šis dalykas, nemeluoju, yra magija. Gryna magija“.

Na... gal ir taip. Panaudojau šį krepšį ant vargšelio bare, ir dabar dūgzdamas Geltonuoju Taksi link miesto, jaučiausi šiek tiek kaltas dėl to, kad tam skurdžiam palaidūnui sumaišiau smegenis ta pikta fantazija. Bet, po velnių, koks skirtumas? Kiekvienas, klajojantis po pasaulį, sakydamas: „Taip, prakeikimas, esu iš Teksaso“, nusipelnė to, kad ir kas jam nutiktų. Ir jam magėjo, po visa to, ateiti čia dar kartą, kad padarytų iš savęs devynioliktojo amžiaus šiknių tarp kažkokių snobiškų, atavistiškų bepročių, be jokių rekomendacijų, išskyrus labai parduodamą „tradiciją”. Mūsų pokalbio pradžioje, Džimbo pasakė, kad nepraleido Derbio nuo 1954m. „Mažoji poniutė daugiau nebesilanko,” pasakė. „Ji sukanda dantis ir paleidžia mane laisvai. Ir kai sakau „laisvai“, turiu galvoje, „palaidai”! Mėtausi dešimties dolerių banknotais, tarsi jie būtų išėję iš mados! Arkliai, viskis, merginos... mėšlas, šiame mieste yra moterų, kurios padarys bet ką už pinigus“.

Kodėl gi ne? Pinigai yra geras dalykas šiais sudėtingais laikais. Netgi Ričardas Niksonas jų alkanas. Likus vos kelioms dienoms iki Derbio, prezidentas pasakė: „Jei turėčiau pinigų, investuočiau juos į akcijų rinką“. Ir rinka, tuo tarpu, tęsė savo niūrų nuosmukį.

***

Kita diena buvo sunki. Iki spaudos skelbimo buvo likę tik trisdešimt valandų, ir neturėjau rekvizitų įgaliojimų ir – pasak Louisvilio Courier-Journal sporto redaktoriaus – jokios vilties jų gauti. Dar blogiau, reikėjo dviejų rinkinių: vieno sau ir kito Ralfui Stedmanui, Anglų iliustratoriui, atvyksiančio iš Londono kelioms Derbio apybraižoms. Apie jį žinojau tik tiek, kad tai pirmasis jo apsilankymas JAV. Ir kuo daugiau mintijau apie šį faktą, tuo daugiau tai kėlė man baimę. Kaip jis ištvertų hienišką būties kultūrinį šoką, iškeltas iš Londono ir paniręs į girtos minios sceną Kentukio Derbyje? Jokios galimybės žinoti. Tikiuosi, jis ketino atvykti bent vienai dienai į priekį ir duoti sau laiko aklimatizuotis. Galbūt kelias valandas ramiai apžiūrėti Bliugraso šalį aplink Leksingtoną. Mano planas buvo pasitikti jį oro uoste didžiuliame Pontiac Ballbuster, kurį išsinuomojau iš naudotų automobilių pardavėjo, vardu Pulkininkas Kvikas, tuomet nuvežti jį į kokią nors ten taikią aplinką, kuri bent šiek tiek primintų jam Angliją.

Pulkininkas Kvikas išsprendė automobilio problemą ir už pinigus (keturis kartus daugiau normalaus tarifo) nusipirkome du niekinius kambarius miestelio pakraštyje. Vienintelė kita kilpa buvo užduotis įtikinti mogus iš Churchill Downs, kad Scanlan buvo toks prestižinis sporto žurnalas, jog sveikas protas tiesiog priverstų juos duoti mums du geriausius spaudos rinkinių bilietus. Padaryti tai nebuvo lengva. Mano pirmasis skambutis į viešąjį biurą baigėsi visiška nesėkme. Preso prižiūrėtojas buvo šokiruotas idėja, kad bet kas būtų pakankamai kvailas, iš viso, prašyti spaudos įgaliojimų dvi dienos iki Derbio. „Po velnių, jūs čia ne rimtai“, pasakė jis. „Terminas baigėsi prieš du mėnesius. Spaudos dėžė pilna; daugiau nėra vietų... ir kas, po galais, yra Scanlan Monthly?

Išleidau skausmingą aimaną. „Ar Londono biuras jums neskambino? Jie atskraidina menininką eskizams. Stedmanas. Jis – airis. Manau. Ten labai garsus. Taip. Ką tik parsibeldžiau iš Pakrantės. San Francisko biuras sakė, kad viskas jau suruošta.“

Jis atrodė susidomėjęs ir netgi užjaučiantis, bet nebuvo nieko, ką galėtų padaryti. Pamaloninau jį dar daugiau keiksmažodžių, ir galiausiai jis pasiūlė kompromisą: galėtų duoti mums du leidimus į klubo teritoriją, bet pats klubo namas ir ypač spaudos dėžė buvo be klausimo.

„Skamba šiek tiek keistokai,“ pasakiau. „Tai nepriimtina. Reikia prieigos prie visko. Visko. Spektaklio, žmonių, spindesio ir, žinoma, lenktynių. Nemanote, kad atvykome žiūrėti visą tą prakeiktą dalyką per televiziją, ar ne? Vienaip ar kitaip, pateksime į vidų. Galbūt reiks papirkti sargybinį ar net apipurkšti ką nors pipirinėm dujom.“ (Vieno miesto centre nusipirkau pipirinę purškimo skardinę vaistinėje už 5,98 USD ir staiga, per tą pokalbį telefonu, buvau nustebintas baisių galimybių jį panaudoti trasoje...)

Iki penktadienio vidurdienio vis dar buvau be spaudos pažymėjimų ir vis dar nepavyko rasti Stedmano. Viskas, ką žinojau, kad jis galbūt persigalvojo ir grįžo atgal į Londoną. Galiausiai, pasidavus dėl Stedmano ir nesėkmingai pabandžius pasiekti savo žmogų spaudos biure, nusprendžiau, kad vienintelė viltis gauti įgaliojimus buvo išeiti į trasą ir susidurti su bičiuliu asmeniškai, be įspėjimo – reikalauti, dabar, tik vieno leidimo, vietoje dviejų, ir kalbėti labai greitai su keistu švelnumu balse, kaip asmuo stengdamasis suvaldyti kažkokį vidinį įsiūtį. Išeidamas, sustojau ties motelio stalu išgryninti čekį. Tuomet, tarsi po nenaudingos pavėluotos minties, paklausiau, ar atsitiktinai ponas Stedmanas neužsiregistravo.

Poniutė prie stalo buvo maždaug penkiasdešimties metų ir labai savotiškai atrodanti; kai paminėjau Stedmeno vardą, ji nežiūrėdama linktelėjo, atitraukė žvilgsnį nuo to, ką rašė, ir tyliu balsu pasakė: „Žinoma.“ Tuomet ji nutaikė plačią šypseną. „Taip, tikrai. Ponas Stedmanas ką tik iškeliavo į lenktynių trasą. Ar jis jūsų draugas?“

Papurčiau galvą. „Turėčiau su juo dirbti, bet net nežinau, kaip jis atrodo. Dabar, po velnių, turėsiu jį rasti minios trasoje“.

Ji nusikvatojo. „Jums nebus sunku jį aptikti. Galėsite išrinkti tą vyrioką iš bet kokios minios“.

„Kodėl?“ paklausiau. „Kas jam negerai? Kaip jis atrodo?“

„Na...“ tarė ji vis dar šypsodamasi, „jis juokingiausiai atrodantis žmogus, kokį esu mačiusi. Jis turi tokį... ak... tokį prieauglį ant viso savo veido. Tiesą sakant, visa tai aplink jo galvą.“ Ji linktelėjo. „Atpažinsite jį, vos pamatę; nesijaudinkite dėl to“.

Šliaužiantis Jėzus, pagalvojau. Tai sujaukia spaudos įgaliojimus. Turėjau viziją kažkokio nervus barškančio moksliuko, viso padengto matiniais plaukais ir styginėmis karpomis, pasirodančio spaudos biure ir reikalaujančio Scanlan preso paketo. Na... kas čia dabar, po velnių? Mes visada galėtume prisišnioti rūgšties ir praleisti dieną, klajodami po klubo teritoriją su eskizų bloknotais, isteriškai juokdamiesi iš čiabuvių ir svilindamiesi mėtų „džiulepsais“, kad policininkai nemanytų, jog esame nenormalūs. Galbūt net priversti aktą apsimokėti; pastatyti molbertą su dideliu užrašu: „Leiskite Užsienio Menininkui Nupiešti Jūsų Portretą, po 10 USD. Padarykite tai DABAR!“

***

Žaidžiate?

Velniop Youtube, LFE bei Discord!