Sportuoju.

Grįžtu prie žaidimo.

Nusižudyt.

TACTICAL BREACH WIZARDS.

Diana atsirėmė į prie paplūdimio esančią promenados baliustradą, nugarą atsukdama į gražų Viduržemio jūros saulėlydį; vietoj jo, atidžiai stebėjo mažą minią priešais.
Itin neįprastas prašymas lydėti savo agentą į Sapienzą. Normaliomis aplinkybėmis, laikytina per daug rizikinga agentams ir prižiūrėtojams būti toje pačioje vietoje, kas be ko, atvirame lauke kelias dienas prieš užsakymo įvykdymą.
Kasmetinis Feste Del Paese buvo šios rizikingos aranžuotės priežastis. Beveik neįmanoma jiems komunikuoti paprastu būdu; garsi, gyva muzika trukdytų tiek 47 ausinei, tiek jo mikrofonui.
Jokių hotelio kambarių laisvų tokiu trumpu pranešimu, ir, kadangi reikėjo dalytis slėptuve tik šia proga, ICA pasiūlė apsimesti esant pora per jų viešnagę. Tai bent jau pritildytų kaimynystės paskalas, sukeltas vyro ir moters, kurie akivaizdžiai gyvena kartu, bet jie pozavo nepažįstantys vienas kito, kai tik palikdavo apartamentus.
ICA neturėjo žalio supratimo, kaip arti buvo tiesa dėl šios sugestijos. Ne tai, kad ji ir jos agentas iš tikrųjų buvo pora, žinoma, kad ne. Jai teko priimti, kad 47 nerodė jokio interesuotumo žmogiškaisiais ryšiais jau prieš daug laiko, bet tai nereiškė, jog kada nors bandė nuslopinti savo jausmus. Vietoj to, jie tik augo stipryn kiekvienais metais, dirbant šonas prie šono, kiekvienu nereikalingu telefono skambučiu, kuris trukdavo ilgiau, negu diskutuotinos darbo temos, kiekvienu slaptu materialinio perdavimo susitikimu užimtose vietose, kurios leido tik vieną ar du skubius žvilgsnius į jį.
Pastebėjo jį, paliekantį bažnyčią, su Tėvu Frančesco prie šono. Vyrai įnirtingai diskutavo, kai prisiartino prie jų, abiems šnekant itališkai.
Prieš jai prisijungiant ir pasisveikinant su Tėvu Frančesco šiek tiek mažiau sklandžia italų kalba, negu 47 mokėjo, kunigas pasisuko į ją ir pasaliutavo angliškai, nuoširdžiai priimdamas į Sapienzą.
– Ačiū, Tėve, – atsakė, instinktyviai prabildama kalba, į kurią kreipėsi.
Tėvas Frančesco vėl pasisuko į 47, žemu, bet turtingu balsu, ir dabar jame galėjai girdėti šypseną:
– Ar tai moteris, apie kurią čiauškėjai visus šiuos metus?
47 akimis šovė į Dianą, prieš ėriukiškai linktelint:
– Tai ji – mano gyvenimo meilė.
Argi nežinojo, kad ji mokėjo itališkai?
– Neišpūtei, – Tėvas Frančesco nusikvatojo ir paplekšnojo 47 per petį, kas greitai virto šeimynišku apsikabinimu. – Džiaugiuosi dėl tavęs, dėl jūsų abiejų.
Čiauškė apie ją visus šiuos metus? Tikrai negalėjo būti, kad jis tik žaidė, kad tai buvo tik priedanga. Jos gerklė perdžiūvo ir širdis ėmė daužytis. Galbūt dar buvo jiems vilties.
Tėvas Frenčesco atsiprašė, bet tik po to, kai vėl meiliai apkabino 47 ir palinkėjo abiems nuostabaus laiko festivalyje, angliškai, kad Diana suprastų, ką jis sako.
Žingsniuojant atgal link prieplaukos aikštės, ranka rankon tarsi pora, kuria apsimetė esant, pora, kuria iš tikrųjų galėjo tapti, Dianos protas pagaliau pasivijo, ir priėmė sprendimą, pakeisiantį jų gyvenimus amžiams.
Estrados gyva muzika vėl užgrojo, šį kartą – lėta, romantiška meilės daina. Būtų gaila nešokti pagal ją. Linguodami švelniai pagal natas, jos rankos aplink jo kaklą, jo rankos besiilsinčios ant jos nugaros.
Diana priglaudė lūpas prie žudiko ausies:
– Ar galiu pasakyti paslaptį, 47?
Tas linktelėjo ir pakrypo arčiau.
– Parlo italiano*.
47 pasisuko į ją, nustulbusiomis akimis, raumenims įsitempiant, kol kūnas bandė pasprukti iš įvykio vietos.
Prieš tai padarant, ji sušnibždėjo: „anch‘io ti amo**“, ir saldžiai pabučiavo.

* Kalbu itališkai.
** Aš taip pat tave myliu.

Rankas.

Keltis.

Gulėjau purpurinėje lovoje – nežinau, kiek laiko, –
Bet negalėjau atsipalaiduoti. Smilkiniai tvinkčiojo,
Kakta degė tarsi nuo karščiavimo, smegenyse sukosi
Miglotų minčių kratinys ir keikdamasis tuščiai meldžiau
Morfėjaus, kad paimtų mane ant rankų.
Staiga pamačiau, kaip prasivėrė kambario durys ir lengvai
Įžengė Juodoji Rožė.
Pažvelgiau į ją: gražios, gilios akys slėpė visas dangaus
Paslaptis ir visas jūrų mįsles. Plaukai buvo ilgi ir šviesūs.
Prinokusio granato kvapai sklido iš jos burnos, laukdami
Nekantriai kąsnio. Rausvos rankos buvo žavios ir skaidrios,
O mažytės pėdutės baltos ir grakščios.
Kas ji? Nežinau. Tik ji skyrėsi nuo kitos man jau pažįstamos
Juodosios Rožės.
Priėjo prie manęs šypsodamasi ir švelniai perbraukė plonais
Pirštais per mano ilgus ir nešvarius plaukus.
„Mano brangusis, mano vargšas pamišęs žmogau,” tarė man,
„Kodėl visada taip kankiniesi? Argi nematai, kad tavo juodi plaukai
Jau baltuoja prie smilkinių? Argi nematai, kad vargšės akys iššoka
Iš galvos ir kad veido raumenys pakeičia bruožus į stiprų susirūpinimą?
Argi nematai, kaip esi besikeičiantis? Kodėl šis bergždžia ir nesibaigianti
Kankinystė? Argi nesu ta, apie kurią svajojai, kurios laukei? Štai aš!
Ak, eikš kartu, mano vargšeli, mano švelnusis meiluži!
Tau patinka skrydžiai, gilios jūros, amžini vidurdieniai.
Žinau! Žinau ir suprantu.
Ateik! Ateik! Turiu malonų kvapą, nekaltybę ir jaunystę...
Savyje turiu neapčiuopiamo grožio, vizijų ir svajonių aurą...
Keliauk su manimi! Nuvesiu tave toli, toli, į savo kilmingus
Namus: baltas debesis klaidžioja saulės regionuose.
Iš Nežinomybės kils stebuklingas dieviškosios beprotybės
Vėjas, kuris mus suplaks spinduliuojančio sapno bangomis.
Turėsime baltų gėlių lysvę, kuri niekada nenuvys, ir būsime
Laimingi, laimingi...
Nuimsiu savo fantastišką šydą, atsigulsiu ir grosiu savo lyra,
Gražiausią muziką, kokia tik buvo grojama...”
Tą akimirką turėjau būti išblyškęs ir susimąstęs!
Juodoji Rožė kalbėjo, šnekėjo be pauzės, o jos
Lipnūs žodžiai įsiskverbė į giliausias mano mintis
Kaip saldžiausioji muzika, tarsi begalinė daina.
Mano širdis buvo sujaudinta, o akys apsipylė ašaromis.
Tuo tarpu, mažytė rankytė vis bėgiojo per mano plaukų mišką.
„Mano vargšas bičiuli,” tęsė ji, „sergi, tau labai blogai...
Bet tave išgydysiu, ar bent jau tikiuosi.”
Ištiesiau kaulėtas rankas, drėgnas nuo šalto prakaito, kad
Suimčiau tą šviesiaplaukę galvą ir prisitraukčiau prie savo
Alsuojančios krūtinės.
„Ak! ne... Ne dabar,” pasakė ji man, „tik kai mes pakilsime, ten…”
***
Vėliau, gėlės – gražios baltos gėlės – nuvyto ir debesys išsisklaidė –
Gražus svajonių namas – ir, apkabinęs Juodosios Rožės lavoną,
Nukritau į bedugnę. Mano viduje nuaidėjo laidotuvių maršas.
Galbūt rytoj mirsiu, taip pat. Dabar nebegaliu juoktis nei iš nieko,
Nei iš visko; esu vienas su savo sielvartu. Tikiu, kad esu gėlė,
Gimusi Mirties lauke, nes savyje jaučiu kruviną ir sielvarto kupiną
Visų išėjusiųjų dejonę. Taip, vis dar jaučiu šiltą saulės bučinį ir vėjo
Glamones savo plaukuose, bet liga – mano tikroji liga – kyla iš šaknų,
vis dar besilaikančių žemėje, kurioje gimiau. Kiti – tokie kaip aš –
Jau mirę arba mirs rytoj, bet ji, kuri neturėjo mirti, dabar mirusi.
O mano liga tokia, kad dabar matau visą realybės veidą. Todėl,
Nepatenkintas žmonių pasauliu, man kyla noras gyventi taip, kaip
Negyvenau, ir taip, kaip galbūt niekas negalėtų gyventi. Mano
Kaktą puošia didelės juodos rožės: mirties rožės.
Ikonoklastai, juokitės, laidotuvės baigėsi!

Kai prabudau, saulė buvo nusileidusi,
O juodoji knygutė gulėjo šalia manęs
Kvapnioje trapių giliai violetinių gėlių
Jūroje.

Atrodė, kad esu be dabarties, be praeities ir be ateities,
Vienišas, su sielvartu, be šypsenų ir be vilties.
Atsistojau ir apsidairiau po žaliu laurų krūmu. Šviesiaplaukės
Senio dukters ten nebebuvo, o Pranašas miegojo!
Pasiėmiau knygą, nuėjau pas Jį ir pažadinau...
– Kokią knygą laikai paslėpta po užančiu? – pabudęs paklausė manęs...
Tylėdamas, įteikiau jam tą keistą svetima kalba parašytą
Veikalą, kurio nugaroje buvo įrašytas ilgas lotyniškas šūkis...
Užsitęsęs liūdesio ir sielvarto virpulys perkreipė jo išblyškusio
Dramblio kaulo veido raumenis, ir šviečiančios akys beveik užgeso...
Tai – man pasakė – yra Velnio knyga. Tai – prakeikta knyga.
Joje yra slaptos religijos Evangelija, kurią praktikuoja tamsi ir iškrypusi
Čigonų grupė, klajojanti Rytuose. Būtina nedelsiant sudeginti šį tomą
Ir išmesti jo pelenus į urvą...
Tada pažvelgė man į akis ir sugestikuliavo su neapsakoma baime ir siaubu;
Sušuko ir tarė: Atėjo mano laikas, matau tavo akyse niūrią ir kruviną Kaino
Dvasią. Mylėjai kaip mokinys, bet paskersi kaip brolį. ir vis dėlto parašyta:
Nežudyk!...

Atsakiau: Kas sutelkia dėmesį į savo brolio vyzdžius, negali matyti savo
Atvaizdo. Ir pridūriau: Didis gyvenimo poetas iki paskutinio lašo išgėrė
Malonumo ir skausmo taurę ir pareiškė: Mes visi gyvenime žudėme ir
Žudome; yra tie, kurie žudo bučiniu, yra tie, kurie žudo tiesa, yra tie,
Kurie žudo melu. Tik drąsus ir dosnus žmogus žudo kardu...
– Jūs, senas žmogau, buvote Kainas prieš mane. Mano sielos Kainas.
Išmokėte mane dieviškos meilės, ir mačiau Jus susikausčiusį senatviškame
Žmogiškosios meilės geisme. Atplėšėte iš manęs šviesiaplaukę savo dukrą,
Kurią slapta dievinau su tyra ir mistiška Rojaus meile. Todėl tik Jūs esate
Kaltas, jei dabar visos didžiosios, šviesios pasaulio tiesos man buvo paverstos
Vienu dideliu melu. O senatviškas ir nedoras senoli, niekinu Jus!
Tai sakydamas paėmiau sunkų akmenį ir sutraiškiau baltą Pranašo galvą.
Tada paėmiau juodąją knygą ir dar kartą perskaičiau ilgą lotynišką sentenciją:
„Kas bent kartą nepažeidžia šventų savo Dievo įstatymų, tas nevertas Jo
Mylėti; bet kas juos pažeidžia, arba nusižudo pirmą kartą, arba nužudo
Savo Dievą amžiams“.

Blyškus mėnulis pakilo horizonte kaip auksinis pjautuvas
Ir savo sidabriniais spinduliais ieškojo Šventojo Pranašo
Nusidėjėlio raudonojo kraujo, tarsi norėtų jį palaiminti...

Viduje gyvenęs herojiškas cinikas pasakė: „Tai – pabaiga!”
Atsakiau: „Tikrai taip!”
Sliūkinau link iškilmingos Mirties šventyklos.
Niūrūs juodos bronzos vartai buvo uždaryti.
Pasibeldžiau;
Smūgis griaudėjo bauginamai, atsakydamas niūriu kapo aidu.
Būtent tada gilioje mano sielos tamsoje pratrūko baisus,
Tamsus juokas, toks garsus kaip vandens liūtis, kaip griaustinio
Vėjų ošimas.
„Tamsos princas” pabudo jaunesnis ir gražesnis giliuose mano
Būties labirintuose ir kvatojo, ir juokėsi...
Pasakė: mes esame dviese, tik tu ir aš. Žiūrėk?! Ir tai pasakęs,
Parodė gražią ir baisią knygą:
„Blogio poema”.
Ant viršelio, pagaminto iš juodos gyvatės odos, raudona ugnimi
Išsiskyrė puikus Mefistofelio atvaizdas.
Atvėrė knygos pirmąjį puslapį, juoda ranka pamojo į dangų ir
Visa žemė nušvito rausvu raudonu atspalviu.
Visos abejotinai tamsios vietos, kurios pripildė mano vargšą,
Liguistą galvą baisiu triukšmu, virto daugybe linksmų, žavinčių,
Aiškių ir juokingų veidų.