Juoda vėliava yra anarchizmo simbolis.
Ji sukelia reakcijas nuo siaubo iki malonumo.
Kodėl mūsų vėliava juoda? Juoda yra atmetimo
Atspalvis. Juoda vėliava yra visų vėliavų atmetimas.
Tai tautybės atmetimas, kuris priešpastato žmoniją
Sau pačiai ir paneigia visos žmonijos vienybę. Juoda
Yra pykčio ir pasipiktinimo nuotaika dėl visų baisių
Nusikaltimų žmoniškumui, padarytų vardan ištikimybės
Vienai ar kitai valstybei. Tai pyktis ir pasipiktinimas
Žmogaus intelekto įžeidimu, numanomu vyriausybių
Apsimetinėjimu, veidmainiavimu ir pigiais triukais...
Juoda taip pat yra gedulo spalva, juoda vėliava, kuri
Panaikina tautą, taip pat apraudoja savo aukas –
Nesuskaičiuojamus milijonus nužudytų žmonių,
Karuose, išoriniuose ir vidiniuose, didesnės kokios
Nors kruvinos valstybės šlovei ir stabilumui. Liūdime
Dėl tų, kurių darbas apiplėšiamas (apmokestinamas),
Kad sumokėtų už kitų žmonių skerdimą ir priespaudą.
Ji aprauda ne tik kūno mirtį, bet ir dvasios suluošinimą
Autoritarinėse ir hierarchinėse sistemose; ji aprauda
Milijonus smegenų ląstelių, užtemdytų ir niekada
Neturėjusių galimybės apšviesti pasaulį.
Tai nepaguodžiamo sielvarto spalva...

Bet juoda taip pat graži. Tai ryžto, apsisprendimo,
Stiprybės spalva, spalva, kuria paaiškinamos ir
Apibrėžiamos visos kitos. Juoda yra paslaptinga
Daigumo, vaisingumo aplinka, dirva, kuri nuolat
Vystosi, atsinaujina, gaivina ir dauginasi tamsoje.
Žemėje paslėpta sėkla, keista spermatozoidų kelionė,
Slaptas embriono augimas įsčiose – visa tai juodumas supa ir saugo.

Taigi juoda yra atstūmimas, pyktis, pasipiktinimas,
Gedulas, grožis, viltis, naujų gyvybės formų ir santykių
Šioje žemėje ir su ja puoselėjimas ir prieglobstis. Juoda
Vėliava reiškia visus šiuos dalykus. Didžiuojamės galėdami
Ją nešti, atsiprašome, kad tą darome, ir laukiame tos dienos,
Kai toks simbolis nebebus reikalingas.

Tarnauju dviem frakcijoms:
Frakcijai, kuri slegia, ir frakcijai,
Kuri išlaisvina. Neturiu favoritų.
Su tuo pačiu įniršiu, tuo pačiu
Vamzdžiu iššaunu kulką, kuri
Atplėšia gyvybę nuo laisvės
Kario ar tironijos pakalikų.

Darbininkai sukūrė mane,
Kad juos, darbininkus, žudyčiau.
Esu šautuvas, laisvės žudikas,
Kai tarnauju esantiems viršuje;
Emancipacijos ginklas, kai
Tarnauju esantiems žemiau.

Be manęs nebūtų žmonių, kurie
Sakytų: „Esu daugiau, nei tu“;
Be manęs nebūtų vergų,
Kurie šauktų: „Žūtis tironijai!”

Tironas mane vadina „institucijų
Atrama“. Laisvas žmogus mane
Švelniai glosto ir vadina „atpirkimo
Įrankiu“. Esu tas pats, bet vis dėlto
Tarnauju ir prislėgti, ir išlaisvinti.
Tuo pat metu, esu žudikas ir teisininkas,
Priklausomai nuo rankų, kurios mane valdo.

Taip pat galiu pasakyti, kieno rankose esu.
Ar šios rankos dreba? Negali būti jokių
Abejonių: tai karininko rankos. Ar tai tvirtas
Pulsas? Nesvyruodamas sakau: „tai išvaduotojo rankos“.

Man nereikia girdėti šauksmų, kad žinočiau,
Kuri frakcija manimi naudojasi. Man užtenka
Išgirsti dantų kalenimą, kad žinočiau, jog esu
Engėjų rankose. Blogis yra bailus; Gėris yra
Narsus. Kai pareigūnas palaiko mano vamzdį
Savo krūtine, kad išvemčiau užtaise glūdinčią
Mirtį, pajuntu, kad jo širdis šokinėja iš prievartos.
Taip yra todėl, kad jis turi savo nusikaltimo sąžinę.
Jis nežino, ką nužudys. Jam buvo įsakyta: „Ugnis!“,
Ir pasigirsta šūvis, kuris galbūt pervers jo tėvo,
Brolio ar vaiko širdį, per tą, kurį iškvietė garbingas
Šauksmas: „Revoliucija!”

Egzistuosiu šioje žemėje tol, kol bus kvaila žmonija,
Kuri reikalauja skirstyti save į dvi klases: turtinguosius
Ir vargšus, vartojančius ir kenčiančius.

Kai išnyks paskutinis kapitalistas ir išsisklaidys
Valdžios šešėlis, savo ruožtu dingsiu, savo
Medžiagas skirdamas plūgų gamybai ir
Tūkstančiui įrankių, kuriais su entuziazmu
Naudosis broliais ir seserimis paversti žmonės.

Civilizacija – tai reaktyvinis laineris,
Triukšmingas, sudeginantis didžiulius
Kiekius degalų. Reikėjo įvykdyti
Kiekvieną įsivaizduojamą ir neįsivaizduojamą
Nusikaltimą ir taršą, kad jis būtų veiksnus.
Ištisos rūšys tapo išnykusios, ištisos
Populiacijos išsklaidytos. Jo šešėlis
Ant vandens primena naftos dėmę.
Paukščiai įsiurbiami į jo purkštukus
Ir išgarinami. Kiekvieną dalį, kaip
Kažkada nervingai pastebėjo Gusas
Grissomas apie kosmines kapsules
Prieš sudegant vienoje, pagamino
Mažiausią kainą pasiūlęs asmuo.

Civilizacija – tai 747; filtruotas oras,
Muzakas, trykštantis per ausines, netikras
Saugumo jausmas, cheminis maistas,
Plastikiniai padėklai, visi keleiviai, pasyviai
Sėdintys tvarkingoje paminkštintų sėdynių
Eilėje, žiūrintys į Mirtį TV ekrane... Civilizacija –
Tai reaktyvinis laineris, idiotas savantas
Kabinoje, manipuliuojantis kompiuterizuotais
Valdikliais, sukurtais paniurusių samdomų
Darbuotojų, ir priklausomas nuo mieguistų
Technikų, suvartojusių per daug amfetamino,
Kurių mintys klaidžioja link sporto ir sekso.

Civilizacija – tai 747, užpildytas bejėgiškai
Priverčiamų savanorių – kai kurie jų įsimylėję
Greitį, dauguma svyruojančių prie siaubo ir
Pykinimo bedugnės, tačiau vis dar viliojami
Reklamos ir propagandos. Jis tarsi DC-10,
Yaip neįtikėtinai uždaras, kad norisi prasiveržti
Pro skardinių sieneles ir pabėgti, prasibrauti
Per debesis ir palikti šį barškantį, rėkiantį
Velniuką artėjant prie lūžio taško. Mažiausia
Klaida ar techninis gedimas priveda prie
Katastrofos, kaip pavėluoti ženklai išbarsto
Jūsų liūdnus vidurius po visą pakilimo taką,
Išmuša iš kojų, sulaužo visus kaulus, kaip
Kiaušinių lukštus.

(Žinoma, civilizacija yra kaip ir daugelis kitų
Dalykų, neskaitant lėktuvų – visada dalykų –
Cheminio drenažo griovys, miškas, iškirstas
Siekiant prailginti pakilimo taką arba pastatyti
Naują dailų prekybos centrą, kuriame žmonės
Gali nusipirkti salotų dubenėlių, pagamintų iš
Egzotiškų atogrąžų medžių, kitą savaitę išnyksiančių,
O gal automobilių kapines, arba kabantį tiltą,
Kuris sugrius, nes atsilaisvino vienas metalinis
Kaištis. Civilizacija yra hidra. Galima rinktis iš
Daugybės Mirties stilių, spalvų ir dydžių.)

Civilizacija – tai „Boeing“ reaktyvinis lėktuvas,
Nes skraidina žmones, kurie niekada nepatyrė
Savo žmogiškumo ten, kur buvo, į vietas, kur
Jie neturėtų eiti. Tiesą sakant, jis daugiausia
Veža verslininkus su kostiumais ir portfeliais,
Užpildytais diagramomis, sutartimis, daugiausia
Nedorus verslininkus, kurie yra visur vienodi
Ir todėl neturi jokios priežasties jaudintis. Ir
Skubama vis greičiau ir greičiau, vis daugiau ir
Daugiau vietų paversdama oro uostais,
(Ne)natūralia verslininkų buveine.

Visiška paslaptis, kaip jis atsispiria nuo žemės.
Jis rieda kilimo-tūpimo taku, mirksinčios
Lemputės palei asfaltą, kaip elektroninis randų
Audinys ant žemės, pagreitina ir kažkaip niurzga
Žagindamas orą, kildamas aukštyn išilgai
Tviskančių karščio bangų ir šiukšlių, besipučiančių
Tarsi pabėgėliai, bėgdami nuo miesto bombardavimo.
Taip, tai yra įdomu, paslaptis, kai gyvybė evakuota,
O patys akmenys nužudyti.

Tačiau civilizacija, kaip ir reaktyvinis laineris,
Šis keistuolis feniksas, negalintis pakilti iš
Pelenų, taip pat griūva per žemę kaip milijonas
Sprogstančių vapsvų, liepsnos plinta per kilimo-
Tūpimo taką benzino, samsonito ir apdegusios
Mėsos čiuptuvuose. Ir visada absurdiškos šiukšlės,
Mirties konfeti, skeveldros, paliktos tyčiotis iš
Mūsų, gulinčių mirštančio paukščio pavargusioje
Trajektorijoje – lėlės galva, batai, akiniai, diržo sagtis.

Reaktyviniai laineriai kris, civilizacijos žlugs, ši
Civilizacija suirs. Sniego dieną matuokliai bus
Nuskaityti neteisingai (galbūt suges). Sparnai,
Tariamai atitirpę, bus per daug sušalę, kad
Daužytųsi prieš vėją, o paukštis nuskandins
Kaip girna, pirmiausia neatlygintinai nugriebdamas
Tiltą (nes civilizacija taip pat kaip tiltas, iš rojaus
Į niekur), pakrautą tiltą, tarkime, su keleiviais,
Vykstančiais į darbą arba iš jo, į oro uostą arba iš jo,
Supakuotais į savo automobilius (reaktyvinius
Lainerius be sparnų), pvz., papildomos votos,
Skirtos aistringai Medūzai.

Tada jis pasiners į ledinius upės vandenis,
Galbūt į Potomos, Džordono ar Letės upę.
Ir mes būsime viduje, kiekvienas prie savo
Specialiai paskirto iliuminatoriaus, paskutinį
Kartą nusileisime kaip lėlių galvos, aptrauktos
Organiniu stiklu.

Civilizacija – tai reaktyvinis laineris,
Triukšmingas, sudeginantis didžiulius
Kiekius degalų. Reikėjo įvykdyti
Kiekvieną įsivaizduojamą ir neįsivaizduojamą
Nusikaltimą ir taršą, kad jis būtų veiksnus.
Ištisos rūšys tapo išnykusios, ištisos
Populiacijos išsklaidytos. Jo šešėlis
Ant vandens primena naftos dėmę.
Paukščiai įsiurbiami į jo purkštukus
Ir išgarinami. Kiekvieną dalį, kaip
Kažkada nervingai pastebėjo Gusas
Grissomas apie kosmines kapsules
Prieš sudegant vienoje, pagamino
Mažiausią kainą pasiūlęs asmuo.

Civilizacija – tai 747; filtruotas oras,
Muzakas, trykštantis per ausines, netikras
Saugumo jausmas, cheminis maistas,
Plastikiniai padėklai, visi keleiviai, pasyviai
Sėdintys tvarkingoje paminkštintų sėdynių
Eilėje, žiūrintys į Mirtį TV ekrane... Civilizacija –
Tai reaktyvinis laineris, idiotas savantas
Kabinoje, manipuliuojantis kompiuterizuotais
Valdikliais, sukurtais paniurusių samdomų
Darbuotojų, ir priklausomas nuo mieguistų
Technikų, suvartojusių per daug amfetamino,
Kurių mintys klaidžioja link sporto ir sekso.

Civilizacija – tai 747, užpildytas bejėgiškai
Priverčiamų savanorių – kai kurie jų įsimylėję
Greitį, dauguma svyruojančių prie siaubo ir
Pykinimo bedugnės, tačiau vis dar viliojami
Reklamos ir propagandos. Jis tarsi DC-10,
Yaip neįtikėtinai uždaras, kad norisi prasiveržti
Pro skardinių sieneles ir pabėgti, prasibrauti
Per debesis ir palikti šį barškantį, rėkiantį
Velniuką artėjant prie lūžio taško. Mažiausia
Klaida ar techninis gedimas priveda prie
Katastrofos, kaip pavėluoti ženklai išbarsto
Jūsų liūdnus vidurius po visą pakilimo taką,
Išmuša iš kojų, sulaužo visus kaulus, kaip
Kiaušinių lukštus.

(Žinoma, civilizacija yra kaip ir daugelis kitų
Dalykų, neskaitant lėktuvų – visada dalykų –
Cheminio drenažo griovys, miškas, iškirstas
Siekiant prailginti pakilimo taką arba pastatyti
Naują dailų prekybos centrą, kuriame žmonės
Gali nusipirkti salotų dubenėlių, pagamintų iš
Egzotiškų atogrąžų medžių, kitą savaitę išnyksiančių,
O gal automobilių kapines, arba kabantį tiltą,
Kuris sugrius, nes atsilaisvino vienas metalinis
Kaištis. Civilizacija yra hidra. Galima rinktis iš
Daugybės Mirties stilių, spalvų ir dydžių.)

Civilizacija – tai „Boeing“ reaktyvinis lėktuvas,
Nes skraidina žmones, kurie niekada nepatyrė
Savo žmogiškumo ten, kur buvo, į vietas, kur
Jie neturėtų eiti. Tiesą sakant, jis daugiausia
Veža verslininkus su kostiumais ir portfeliais,
Užpildytais diagramomis, sutartimis, daugiausia
Nedorus verslininkus, kurie yra visur vienodi
Ir todėl neturi jokios priežasties jaudintis. Ir
Skubama vis greičiau ir greičiau, vis daugiau ir
Daugiau vietų paversdama oro uostais,
(Ne)natūralia verslininkų buveine.

Visiška paslaptis, kaip jis atsispiria nuo žemės.
Jis rieda kilimo-tūpimo taku, mirksinčios
Lemputės palei asfaltą, kaip elektroninis randų
Audinys ant žemės, pagreitina ir kažkaip niurzga
Žagindamas orą, kildamas aukštyn išilgai
Tviskančių karščio bangų ir šiukšlių, besipučiančių
Tarsi pabėgėliai, bėgdami nuo miesto bombardavimo.
Taip, tai yra įdomu, paslaptis, kai gyvybė evakuota,
O patys akmenys nužudyti.

Tačiau civilizacija, kaip ir reaktyvinis laineris,
Šis keistuolis feniksas, negalintis pakilti iš
Pelenų, taip pat griūva per žemę kaip milijonas
Sprogstančių vapsvų, liepsnos plinta per kilimo-
Tūpimo taką benzino, samsonito ir apdegusios
Mėsos čiuptuvuose. Ir visada absurdiškos šiukšlės,
Mirties konfeti, skeveldros, paliktos tyčiotis iš
Mūsų, gulinčių mirštančio paukščio pavargusioje
Trajektorijoje – lėlės galva, batai, akiniai, diržo sagtis.

Reaktyviniai laineriai kris, civilizacijos žlugs, ši
Civilizacija suirs. Sniego dieną matuokliai bus
Nuskaityti neteisingai (galbūt suges). Sparnai,
Tariamai atitirpę, bus per daug sušalę, kad
Daužytųsi prieš vėją, o paukštis nuskandins
Kaip girna, pirmiausia neatlygintinai nugriebdamas
Tiltą (nes civilizacija taip pat kaip tiltas, iš rojaus
Į niekur), pakrautą tiltą, tarkime, su keleiviais,
Vykstančiais į darbą arba iš jo, į oro uostą arba iš jo,
Supakuotais į savo automobilius (reaktyvinius
Lainerius be sparnų), pvz., papildomos votos,
Skirtos aistringai Medūzai.

Tada jis pasiners į ledinius upės vandenis,
Galbūt į Potomos, Džordono ar Letės upę.
Ir mes būsime viduje, kiekvienas prie savo
Specialiai paskirto iliuminatoriaus, paskutinį
Kartą nusileisime kaip lėlių galvos, aptrauktos
Organiniu stiklu.

Per kelis dešimtmečius visas pasaulis buvo
Padengtas keliais naujais tinklais. Internetas,
Mobiliųjų telefonų tinklas ir kt... Kaip greitai
Šis tinklas plečiasi, kaip vis tankiau susipina...
Vargu ar kas būtų numatęs. Šviesolaidiniai
Kabeliai, kurie kaip gyslos yra ištęsti po miestais,
Signalai, kurie zuja visada aukštesniais dažniais
Per orą, antenos, modemai, mobilieji telefonai,
Bevielis ryšys, namų stebėjimas, daiktų internetas,
Išmanusis miestas...

Šiandien eksponentiškai daugiau kalbama
Apie socialinius tinklus, tinklų integraciją,
Tinklų kūrimą, internetą ir t.t. ... Šios sąvokos
Įsilieja į verslo, politikos, interesų grupių ir
Draugų ratų žodyną... iš tikrųjų, visur yra ši
Kalba. Tai visiška teorijų apie organizaciją
Transformacija, o tuo pačiu, kas neturėtų
Stebinti, visa visuomenė pertvarkoma
Naujais pagrindais.

Bet koks yra žiniatinklio tikslas? Be jokios
Abejonės, voras audžia savo tinklą, kad
Gaudytų vabzdžius, kuriuos vėliau gali
Praryti gyvus. Žvejas atneša tinklą žuviai
Gaudyti. Taigi, kam skirtas šis narsus
Naujas pasaulinis tinklas, kurį kuria kelios
Įmonės ir valstybės institucijos ir kuris
Nuolat plečiamas? Na, tie, kurie audžia ir
Finansuoja šį tinklą, žiūri į vieną dalyką:
Kapitalą. Viskas, kas pagauta šiame tinkle,
Tampa informacija nulių ir vienetų pavidalu,
Potencialiai naudinga informacija, o tai
Reiškia daugiau kapitalo tiems, kurie yra naujausi.

Šis tinklas buvo austas kelis dešimtmečius,
Ir daugelis mato dar daugiau plėtros galimybių.
Ką daryti, jei vis labiau išplėstume internetą
Per miesto architektūrą? Įpintume jį į namus?
Ar net į žmones? Tai suteiktų dar daugiau
Informacijos. Išsamios informacijos, informacijos,
Kuri gali atspindėti visą tikrovę, reiškia: dar
Daugiau kapitalo. Kapitalas saugumo, kontrolės,
Greičio, prognozavimo ir nuspėjamumo pavidalu...

Esant dabartinei santvarkai, kuri išvystyta
Siekiant išsaugoti kapitalizmą, keičiasi ir
Dominavimo santykiai. Tai atėjo jau seniai.
Tam tikrų dabar jau pasenusių dalykų,
Sukėlusių daug nepasitenkinimo, vis labiau
Atsisakoma – žinoma, tai gali pasikeisti ateityje.
Bent jau tiesioginis ir atvirai autoritarinis elgesys
Šeimoje, mokykloje, darbovietėje ir pan. gali būti
Vis labiau sušvelnintas, nes tiesioginiai ir betarpiški
Žmonių santykiai vis labiau nyksta. Vietoj jų atsiranda
Tinklų logika, skaidrūs tinklai, geriausiu atveju
Sukuriantys produktyvų mazgą didžiuliame tinkle.
Dominavimas yra labiau beasmenis ir neaišku,
Pagal kieno algoritmą šokame, kaip jis užprogramuotas,
Kas valdo programą... Kaip musės esame įstrigę
Voratinklyje, bet atrodo, kad praradome instinktą
Bandyti išsisukti ir bandyti nuskristi. Dažnai net
Nežinome, ką reiškia – skristi.

Manau, kad mes, anarchistai, neturėtume
Vien perimti kalbos apie tinklus ir pan.
Žiniatinklis yra kažkas, į kurį žmogus
Pagaunamas, į kurį įsipainioja ir iš kurio
Vėl vos išlenda. Verčiau turėtume grįsti
Savo kovą atvira organizacija, kuri gali
Būti laisvai įsitraukusi ir kurią dalyviai
Visada gali ištirpdyti, kai tai yra prasminga –
Ir tiesioginiais bei netarpiškais santykiais –
Už socialinių normų ir hierarchijų, už
Algoritmų ir programų.

Ir nors atrodo, kad žmonės krenta kaip
Musės internete, viliojami mirgančiais vaizdais,
Patogumu ir programėlėmis iki pykinimo,
Turėtume geriau pagalvoti, kaip perkirsti
Mazgus ir nutraukti laidus, kol visas tinklas suplyš!

Šiuo pareiškimu noriu paaiškinti ir viešai
Pareikšti savo poziciją, susijusią su mano
Neseniai bandytu pabėgimu iš kalėjimo.

Tai, kad esu belaisvis demokratijos kalėjimo
Kamerose, nereiškia, kad nors akimirkai priimu
Savo, kaip kalinio ar kaltinamojo, poziciją
Civiliniame karo lauko teisme, kurį sukūrėte
Prieš mane. Niekada nebus nei kalėjimo sargo,
Kuris užrakintų mano sielą, nei teisėjo, kuris
Spręstų apie mano vertybes. Esu amžinas įstatymo
Ir tvarkos priešas ir amžinas kalėjimo laužytojas.

Akivaizdu, kad šiais keliais žodžiais negalima
Apibūdinti apgailėtinų sąlygų įkalinimo įstaigose,
Kurias patiria tie kaliniai, kurie neatsisakė savo
Orumo, bet nešiojasi jį su savimi kiekviename
Izoliacijos sparne, kiekviename drausmės skyriuje,
Kiekvienu ir bet kokiu perkėlimu, kiekviena ir bet
Kokia kančia, kiekvienu ir bet kokiu mušimu...

Jūs, paskirti teismų mafijos karo teisėjai, galite
Skirti šimtus metų kalėjimo, sėdėdami suoluose,
Paklusdami rankoms, kurios judina jus kaip
Marionetes, tačiau turėtumėte žinoti, kad
Mano noras laisvei užsidega kiekvieną dieną.

Savo sprendimais, kaip šiuolaikiniai pakaruokliai,
Laidojate žmones tonomis betono ir strypų, taip
Paslėpdami supuvusios sistemos, kuriai tarnaujate,
Pasekmes. Kalbant apie mane, anarchistinį miesto
Partizaną, norite atkeršyti ir nubausti, nes žinote,
Kad jūsų ir tokių kaip jūs vardai jau įrašyti į mano
Būsimų taikinių sąrašą. Kalėjimas, į kurį siunčiate
Žmones taip pat lengvai, kaip vartote bylos medžiagas,
Yra didžiulė mėsmalė, malanti kūnus, jausmus, mintis,
Vaizduotę...

Tai sterilus mechaninis pasaulis, kuriame aidi
Įsakymai iš garsiakalbių, kalėjimo kamerų
Užrakinimo ir žmogaus rezignacijos triukšmas.

Didžioji dauguma kalinių sudarė kvailą susitarimą
Ir atidavė savo laisvę bei orumą mainais į dienos
Atlyginimą, laikinas atostogas, lygtinio paleidimo
Pažadą ar net už nieką.

Visos diskusijos apie bausmių vykdymo sistemos
Humanizavimą yra ne kas kita, kaip kvailos ir
Veidmainiškos kalbos. Sprendimas yra vienas;
Tu arba pabėgi, arba sunaikini kalėjimą.

Pasirinkęs šią poziciją, girdėjau beldimus į sieną
Ir iš skirtingų bendruomenės sluoksnių bei
Sutikau žmonių, kurie dalijosi su manimi bendru
Laisvės troškimu. Galiu aiškiai pasakyti, kad
Didžiuojuosi savo pasirinkimais ir santykiais,
Kuriuos užmezgiau su jais per bendrą bandymą
Pabėgti, net jei tai neatitiko mano siekių. Deja,
Man pasisekė mažiau, nei norėjau, o kvailumas
Pasireiškė homunkulo sargyboje, rodančioje
Savo galią.

Kai kurie žmonės suskubs kalbėti apie nesėkmę.

Tačiau mano pabėgimas pavyko. Pabėgau nuo
Defetiško savo, kaip kalinio, vaidmens priėmimo.
Pabėgau nuo miegą sukeliančių psichiatrinių vaistų,
Kurie dosniai dalijami kalėjimuose, nuo dienos
Atlyginimo išmokų, nuo būsimų atostogų ir lygtinio
Paleidimo iliuzijų ir elgiausi kaip anarchistas-revoliucionierius.

Jei kalėjimo prižiūrėtojų ir teisėjų darbas yra užrakinti
Kalėjimų duris, mane – jas atrakinti ir pažeisti. Nors
Man nepavyko išlaisvinti savo kūno, aš bent kelioms
Akimirkoms paleidau savo egzistenciją, užimdamas vietą kalėjime.

Šis jausmas yra unikalus, ir dėl nieko nesigailiu.

Be to, kovoju už laisvę, viršijančią oficialią šios visuomenės
Įstatymų ir vertybių versiją. Ši kova negali būti nei teisiama,
Nei įkalinta.

Šiandien daug žmonių miršta nuo eismo įvykių, priklausomybės
Nuo narkotikų, pramoninių ligų. Kiti sutinka mirtį iš nuobodulio
Ir vienatvės, paskendusios įstatymus mylinčio gyvenimo sutartyse.
Pasirenku rizikuoti savo gyvybe, norėdamas šuolio į laisvę, net
Jei apačioje nėra apsauginio tinklo. Nėra nieko svarbiau už tai.

Dabar, pralaimėjau mūšį, bet ne karą. Vis dar laukiu.

Kiekvienas kartas žada naują projektą, naują bendradarbiavimą-
Draugystę, netikėtą šansą, kuris manęs laukia pavojingas ir griaunantis.

Be to, svarbu ne tai, ar tave pagaus, o tai, ar pasiduodi savyje…

Recenziją.

Anarchizmas nėra fantazija
Ir nėra politinė teorija;
Tai kolektyvinis pavadinimas
Bet kokioms visuomenės
Formoms, kurios gali
Egzistuoti be žmogžudystės,
Kaip politinio įrankio.

Kai žmonės sako, kad anarchizmas yra fantazija,
Tikiu, kad jie galvoja apie akivaizdžiai neįmanomą
Sukurti anarchistinę vyriausybę, primesti ją žmonėms,
Nubalsuoti į vietą, priversti visus sutikti su jos sąlygomis.
Jie galvoja apie tai, kas turėtų įvykti prieš pirmąją
Anarchizmo dieną, jei anarchizmas būtų kaip nors
Kur nors įvestas. Ir apie sunkumus išlaikyti anarchizmą
Vietoje, apsaugoti jį nuo grėsmių, išlaikyti. Tai – klaida.

Anarchizmas prasideda tada, kai žmonės nustoja būti
Verčiami, o politinės sistemos remiasi prievarta tiek
Pradžioje, tiek išlaikant. Priversti žmones nustoti būti
Verčiamiems yra terminų prieštaravimas. Anarchizmo
Negalima įvesti ar įdiegti, jis gali tik susijungti. Anarchizmas
Prasideda tada, kai žmonės nustoja paklusti valdžiai. Taigi,
Kaip patekti į visuomenę be prievartos? Koks kelias į
Anarchistinę utopiją?

Su politine filosofija šis klausimas visada turi prasmę.
Norėdami patekti į monarchizmą, į valdžią įvedate karalių.
Norėdami patekti į demokratiją, jūs suteikiate priemones
Kai kuriems pareigūnams būti išrinktiems. Visais tokiais
Atvejais režimui įtvirtinti ir apsaugoti reikalingi įstatymai.
Bet įstatymai vykdomi smurtu, antraip tai ne įstatymai,
O greičiau taisyklės, pasiūlymai, linksmi karviašūdžiai,
Bet kas, bet ne privalomi ir todėl ne įstatymai.

Anarchizmas nėra normatyvinė filosofija. Ji nereikalauja
Sukurti jokios valdžios. Kaip ji įsitvirtintų, kieno, kokia forma?
Anarchizmas yra tai, kas lieka, kai baigiasi prievarta, ir tai
Atsitinka, kai pakankamai žmonių nustoja paklusti policijai.
Tai gali įvykti po kelių savaičių, kelerių metų ar kelių dešimtmečių,
Niekas negali pasakyti. Ir niekas dabar negali pasakyti, kaip viskas atrodys.

Klausimas, kaip turėti X, Y ar Z, ar tai būtų valstybinės mokyklos,
Keliai, mobilieji telefonai, ginčų sprendimas, visuomenės saugumas
Ar ką jūs įvardinsite, anarchistiniame pasaulyje blaško. Dabar juos
Turime, nes kai kurie žmonės yra priversti ginklu juos teikti. Ir galbūt
Jų negalima gauti kitaip, o gal pakankamai žmonių nuspręs, kad jų
Neverta turėti. Taip prasideda anarchizmas.

Ir X, Y arba Z gali būti įmanomi su anarchizmu.
Yra be galo daug dabar neįsivaizduojamų būdų,
Kaip žmonės gali susiorganizuoti dėl savo poreikių.
Kai kurioms iš šių būsimų bendruomenių, X gali
Rūpėti pakankamai, kad rastų būdą jį turėti, bet
Ne Y ar Z. Kitos bendruomenės gali turėti skirtingus
Prioritetus. Nėra vieno atsakymo į klausimą, kaip
Turėsime X, Y ar Z, nes nėra vieno atsakymo į klausimą,
Ar mums jų reikia.

Anarchistai neprivalo susitarti dėl geriausio būdo, kaip
Tai padaryti ar rasti vienintelių atsakymų į klausimus
Apie ateitį. Anarchizmas išsipildys ne tada, kai
Pakankamai žmonių susitars, kaip gyventi anarchiškai,
O kai pakankamai žmonių manys, kad bet kokio kito
Gyvenimo būdo kaina yra per didelė, per kruvina.
Tai nėra geriausias būdas atlikti dalykus, tai yra tai,
Kas lieka, kai policininkai išnyksta. Tai, ką laisvi žmonės
Gali pastatyti ant šio pamato.

Kur yra žmogus, o broliai ir seserys,
Kur yra žmogus, kurio ieškau?

Kur narsus ir beatodairiškas maištininkas,
Kur didvyriškas karys, kupinas laisvės ar
Didybės svajonės kaip Argonautas,
Žaismingai atremiantis titanišką kovą
Su visata, siekdamas aukštesnio,
Gražesnio gyvenimo užkariavimo?
Kur stiprybė, drąsa ir narsa, kurią
Anarchiškai myli mano pagoniška
Dvasia? Kur jie yra?... O!...
Beprasmiška vargti sau žiūrint...
Dabartinėje buržuazinėje, industrinėje
Visuomenėje yra tik žemi ir bailūs...
Yra tik paklusnūs vergai...

Herojus priklauso praeities erai,
Galantiškų epų ir laisvos, nuotykių
Trokštančios, karingos energijos
Spindesiui... Galbūt jis priklausys
Ateities Anarchijai, kai žmogus,
Nebepririštas teisinio jungo,
Atnaujins įžūlius praeities darbus,
Už visišką savo paties triumfą...

Bet dabar? Dabar liko tik žiaurus
Plebėjus, susitaikęs su likimu, ir
Menkagalvis, gailestingas smulkiaburžua,
Pasipūtęs iš arogancijos ir prisotintas
Vulgarumo... Paklusnūs subjektai ir
Despotiški šeimininkai taškosi nešvaroje,
Apimančioje pasaulį liūdnoje drobulėje,
Kaip kirminai purve. Tačiau po vieno
Skudurais, o kito prabangiais drabužiais
Plaka vištos širdis. Abu silpni, nervingi...
Taigi, proletaras negali išsivaduoti, nes
Tironas valdo ne iš savo jėgos, o tik per
Žmonių pasyvumą ir išsižadėjimą...

Šiandien čia tik kraikas, purvas, mėšlas...

Piratai dingo iš vandenynų, banditai
Dingo iš miškų... Vyriški instinktai ir
Energingas žmogiškumo jausmas –
Tolimi prisiminimai... Herojus mirė...

* * *

Žydinčios oazės liūdnoje žmonių
Puvimo dykumoje – žydinčios rožės
Prie dvokiančio kanalizacijos šulinio –
Mes, klajokliai, valkatos, maištininkai,
Sukursime dieviškąjį stebuklą. Mes,
Mes atgaivinsime herojų. Visuomenei
Uždrausti ir užmirštos minios pasmerkti,
Savo širdžių kvapniame sode saugome
Švelnią lakštingalą, dainuojančią melodingas
Nostalgijos ir sielvarto dainas.

Užgrūdinti kovos ir sunkaus pavojaus,
Urviniuose mūsų proto vingiuose
Priimame raudonąjį demoną, visada
Pasiruošusį siautėti su nenugalima jėga.

Ir kai lakštingala suburia, demonas šoka
Į krauju suteptą mūšio lauką, kur furijos
Spirga makabrišką apvalų sunaikinimo
Ir mirties valsą.

Esame neigimo ir maišto poetai, vis
Didingesnės beprotybės dainininkai ir autoriai.

Ugniniuose mūsų vidinių ugnikalnių krateriuose,
Sukeltuose emocijų lavos ir aistros ugnies,
Maitinome savo gyvenimo geismą... O
Visuomenei, kuri norėjo mums primesti
Įstatymus ir moralę, mes tvirtai atsakysime
„Ne“, kol visi kiti kartos bailų „taip“.

Dabar mes esame mūšio malonėje. Lemiamas,
Mirtinas mūšis... Su šypsenomis lūpose įšokome
Į didžiausių nuotykių bedugnę, kurios dugne
Mūsų laukia nimfa ir harpija. Arba triumfo
Apsvaigimas ir išsivadavimas iš kiekvieno pančių,
Arba šlovinga pabaiga karo sūkuryje.

Išdidūs ir niekinantys, narsiai lošėme paskutinę
Kortą, todėl norint pasiekti pergalę, mums reikia
Dėti daugiau pastangų ir šimteriopai padidinti
Savo energiją.

Mes jau buvome drąsūs kovotojai. Dabar mes
Tampame herojais. Tai būtina, nepermaldaujama.

Už gerą mūsų reikalo rezultatą, už mūsų
Individualumo paaukštinimą.

* * *

O link Anarchijos – laisvės matricos, džiaugsmo
Šaltinio, galios lobyno – mes, puikybės ir amžinojo
Maišto vaikai, eisime su didesne energija ir jėga,
Link Anarchijos, kuri nėra pietistų svajonė, nėra
Silpnųjų tikslas, bet priemonės, kuriomis drąsūs
Ir beviltiški ikonoklastai sugeba atsikratyti net
Atšiauriausios grandinės.

Mes visi žygiuosime toliau, kol mėlyna drąsos
Upė išsilies iš gelmių, o beprotiškas Destrukcijos
Vėjas mūšio įtūžyje mus plaks laukiniu įniršiu.

Ir paleisime savo strėles, šlifuotas neapykanta,
Prieš įstatymo ir visuomenės tvirtoves... Ir
Apkabinsime laisvę ant išniekintų Kristaus altorių...
Veidmainiai ir bailiai mūsų bijos; tuntas šauks
Mūsų nukirstų galvų... Bet ką mums reiškia kvailių
Keiksmai?

Esame minties ir veiksmo aristokratai, vieniši
Aukščiausių viršukalnių gyventojai, o roplių seiles
Mums niekada nerūpės...

Avių minia mekeno kaip banda aptvare.
Aplink mane buvo žiaurumas, šlovė,
Žavėjimasis, melas, tuštybė, varginantys
Mano nervus. Pabėgau iš miesto, nes
Ten jaučiausi kaip kalinys ir priėjau prie
Šios vienišos uolos, kuri bus mano
Gyvenimo mauzoliejus. Pagaliau vienas.
Įkvėpsiu kita atmosfera. Gamtos ūžesys
Bus miela daina, kuri pasitinka mano ausį.

(Stovėdamas ant iškilios uolos viršūnės,
Vagabondas nusišypsojo.)

(Pūtė švelnus vėjelis ir į valkatos plaučius
Prasiskverbė kažkoks dusinantis elementas.
Atrodė, kad išgirdo, tarsi ilgose savo išsiplėtusių
Plaukų sruogose, keisto balso aimana.)

Iš kur ateini, švelnus vėjeli, kuris sukelia tokį
Nerimą; kodėl kovoji, verki iš liūdesio?

Atvykau iš ilgos piligriminės kelionės. Praėjau
Pro peonų trobesius ir mačiau, kaip tie vergai
Gimė ir užaugo. Subtiliais pirštais liečiau nuogą
Mažylių kūnelį, išsausėjusias ir nudžiuvusias
Motinų krūtis, bjaurias ir sužalotas nuo kančios
Ir netinkamo elgesio. Paliečiau Alkio ir Nežinios
Bruožus. Ėjau pro rūmus ir pamačiau pavydo
Urzgimą, rijimosi raugėjimą, midijų silpnai
Skaičiuojamų monetų žvangėjimą, laisvę
Naikinančių įsakymų aidą. Savo ranka
Apčiuopiau nematomus gobelenus,
Marmurus, auksinius papuošalus ir
Brangenybes, kuriais buvo puošiami,
Seniau, kad būtų ko nors verti, tuos,
Kurie nieko verti.

Važiavau per gamyklas, per cechus, per laukus.
Persotinau save prakaitu dėl spirito, už kurį
Nebuvo jokio atlygio. Vos, vos leidau žvilgtelėti
Į kasyklas ir panaikinau tūkstančių vyrų pavargusį
Kvapą. Praplaukiau per kilnių šventyklų navas ir
Susidūriau su nusikaltimais bei moraliniu tingumu.
Išnešiau iš ten aitrų niekšiškų smilkalų kvapą.
Vogtelėjau į kalėjimus ir glamonėjau teisingumo
Prostitutizuotą kūdikystę, mintį sukaustytą požemiuose,
Ir mačiau, kaip daugybė mažų vabzdžių valgė kitų didelių
Vabalų mėsą. Per prievartą įėjau į kareivines ir
Pamačiau tose patalpose pažeminimą, brutalumą,
Nepakenčiamą ydą – žmogžudysčių akademiją.

Įėjau į kolegijų paskaitų sales ir mačiau mokslą
Kaip klaidų ir išankstinių nusistatymų draugą,
Mačiau jaunus protingus vyrus ir moteris,
Žiauriai kovojančius tarpusavyje, kad gautų
Išnaudotojų pažymėjimus. Tose knygose
Mačiau nedorą teisę, kuri suteikia privilegiją
Sunaikinti kiekvieną įsaką.

Praėjau per slėnius, per kalnų grandines;
Švilpiau per tironų lyras, padarytas iš
Įtemptų vyrų virvelių, pakabintų ant
Miško medžių. Nešu sielvartą, nešu
Kartėlį; todėl uždusau.

Bet žiūrėk, švelnus vėjeli, noriu būti vienas.

(Vėjas nuslinko, bet sušukuotuose vagabondo
Plaukuose liko įkalinta žmogaus kančia.)

(Stipriais gūsiais pūtė kitas, stiprus ir baisus brizas.)

Kas tu toks? Iš kur ateini?

Atvykau iš visų pasaulio kampelių; atnešu ateities
Teisingumą, esu revoliucijos kvėpavimas.

Pūskit, uragane! Sušukuokite mano ilgus plaukus
Savo baisiais pirštais. Pūskit, jūros vėjau! Pūskit
Virš mano aukštų uolų, virš slėnių, į bedugnes.
Vėsi per kalnų daubas, naikink kareivines ir
Šventoves, nušluostyk tas presidijas, išvaryk
Tą rezignaciją, ištirpink tuos debesis, smilkalų
Debesis, laužyk šakas tų medžių, kuriuose
Buvo padarytos engėjų lyros. Pažadink
Neišmanymą, išplėšk tuos auksinius
Papuošalus, kurie simbolizuoja
Tūkstantį vargų.

Pūskit, uragane, viesule, šiaurės vėjau!
Pakelkite pasyvų smėlį, per kurį pereina
Kupranugarių pėdos ir gyvačių pilvai, ir
Padarykite iš jų degančius sviedinius.
Pūskit, pūskit, kad vėjui sugrįžus į mano
Ilgus plaukus neliktų siaubingos žmonių
Vergijos kančios!