Folie à Deux.

Esu labai neigiamas žmogus ir visada buvau.
Ar toks gimiau? Nežinau. Nuolat bjauriuosi
realybe, gąsdinuosi ir bijau. Desperatiškai
prisirišu prie keleto dalykų, kurie man
suteikia paguodos, leidžia jaustis gerai.

Nekenčiu žmonijos daugumos. Nors gal ir
labai mėgstu konkrečius asmenis, žmogiškumas
apskritai pripildo mane panieka ir neviltimi.
Nekenčiu daugumos to, kas naudinga civilizacijai.
Nekenčiu šiuolaikinio pasaulio. Viena vertus,
žmonių yra per daug. Nekenčiu hordų, minios
didžiuliuose miestuose, su visomis jų neapykantos
kupinomis transporto priemonėmis, jų triukšmu ir
nuolatiniais beprasmiais atvykimais ir išvykimais.
Nekenčiu automobilių. Nekenčiu modernios
architektūros. Kiekvienas pastatas, pastatytas
po 1955 m., turėtų būti nugriautas!

Nekenčiu šiuolaikinės muzikos. Žodžiais neįmanoma
apsakyti, kiek mane tai nervina – netikras, pretenzingas,
pasipūtęs tvirtumas. Nekenčiu verslo, turėti reikalų su
pinigais. Pinigai yra vienas nepakenčiamiausių žmonijos
išradimų. Nekenčiu prekių kultūros, kurioje viskas
perkama ir parduodama. Nelieka nė vieno neapversto
akmens. Nekenčiu žiniasklaidos ir to, kaip pasyviai
žmonės ją siurbia.

Nekenčiu keltis ryte ir susidurti su kita šios beprotybės
diena. Nekenčiu valgyti, šikti, prižiūrėti kūną – nekenčiu
savo anatomijos. Mintys apie mano vidines funkcijas,
organus, virškinimą, smegenis, nervų sistemą man kelia siaubą.

Gamta siaubinga. JI nėra nei miela, nei žavi. Žudyk arba
būsi nužudytas. Ten labai pavojinga. Gamtos pasaulis
pripildytas baisių, žudančių būtybių ir jėgų. Nekenčiu
viso to, kaip veikia gamta. Seksas yra ypač neapkenčiamas
ir siaubingas, patinas prasiskverbia į patelę, jo penis
patenka į jos skylę, ji apvaisinama, joje auga kita būtybė, o
tada ji turi išgyventi skausmingą išbandymą, nes nauja
būtybė stumiasi iš jos, kad pakartotų visą procesą darsyk.

Dauginimasis – kas gali būti egzistenciškai atgrasiau?

Kaip nekenčiu piršlybų ritualo. Mane visada atbaidė
mano pačio lytinis potraukis, kuris jaunystėje niekada
nepaliko manęs ramybėje. Mane nuolat varė nusivylę
norai daryti keistus ir nepriimtinus dalykus su moterimis.
Mano siela dėl to nuolat konfliktavo. Aš niekaip negalėjau
to išspręsti.

Senatvė yra vienintelis palengvėjimas.

Nekenčiu to, kaip veikia žmogaus psichika, kaip esame
traumuoti ir kvailai įspausti ankstyvoje vaikystėje ir
likusį gyvenimą turime praleisti bandydami įveikti šias
kūdikiškas psichines fiksacijas. Ir mums niekada iki galo
nesiseka šios pastangos.

Nekenčiu organizuotų religijų. Nekenčiu vyriausybių.
Visa tai yra daugybė galios partijų, kurias žaidžia
ambicingi žmonės ir kurie yra nukreipti į silpnuosius,
vargšus ir vaikus.

Dauguma žmonių yra priekabiautojai. Suaugusieji
renkasi vaikus. Vyresni vaikai renkasi jaunesnius
vaikus. Vyrai tyčiojasi iš moterų. Turtingieji tyčiojasi
iš vargšų. Žmonės mėgsta dominuoti.

Nekenčiu to, kaip žmonės garbina galią – vieną
bjauriausių iš visų žmogaus savybių.

Nekenčiu žmogaus polinkio į karą ir kerštingumą.
Nekenčiu to, kaip žmonės nuolat bando apgauti ir
apdumti vienas kitą, sukčiauti, pelnytis ir nesąžiningai
pasinaudoti nekaltais, naivuoliais ir neišmanančiaisiais.

Nekenčiu tuščių, melagingų, banalių pokalbių,
vykstančių tarp žmonių.

Kartais jaučiuosi uždusęs; noriu nuo to pabėgti.

Man būti žmogumi didžiąja dalimi reiškia nekęsti
to, kas esu. Kai staiga suprantu, kad esu vienas iš jų,
norisi rėkti iš siaubo...

Ar šiandien žmonės gyvena cikliškai?
Ne. Jie gyvena dėžėse. Kiekvieną rytą
jie atsibunda savo miegamojo dėžėje,
nes šalia jų esanti dėžė pradėjo pypsėti,
pranešdama jiems, kad laikas keltis.
Jie valgo pusryčius iš dėžutės ir išmeta
tą dėžutę į kitą dėžutę. Tada jie palieka
dėžę, kurioje gyvena, įsėda į kitą dėžę
su ratukais ir važiuoja į darbą, kuris yra
tik dar viena didelė dėžė, suskirstyta į
mažas kabinų dėžes, kuriose daugybė
žmonių leidžia dienas sėdėdami ir
spoksodami į kompiuterių dėžes priešais
save. Pasibaigus dienai, visi vėl susėda į
dėžę su ratukais ir grįžta namo prie namų
dėžių, o vakarą leidžia pramogauti
spoksodami į televizorių dėžutes.
Jie gauna muziką iš dėžutės, maistą
gauna iš dėžutės, drabužius laiko dėžėje,
gyvena dėžėje. Išlipk iš dėžutės! Ne taip
žmonija gyveno tūkstančius metų...

Mieloji Vilke,

Istorija tokia sena, kad nebegalima jos papasakoti,
Visiems nesudejuojant, net seniausiems draugams
Su paskutiniais gėrimais drebinančiais ledukus savo
Nešvariose stiklinėse. Muzika groja tą patį albumą,
Kurį turi visi. Tie batai, visi avi tuos pačius batus.
Tai atrodė šiek tiek kaip lietus, todėl žmogus
Atsinešė skėtį, kuris dabar nebereikalingas
Žvaigždėtame, debesuotame danguje,
Pamirštas pakeliui namo, todėl
Skėtis vis tiek atsidūrė pas
Tave, savo vietoje.
Tokiomis naktimis
Visi sensta.

Ir vis tiek tai naujas antausis į veidą viskam, ką turėjai,
Ta nesaugi lentyna seklioje spintoje, kuri kada nors
Tikrai nukris. Į plyšį patenkančios nuotraukos, kurias
Būtinai atras kitas nuomininkas, tas trečiasis iš
Kairės, besijuokiantis iš to, ką pasakė tavo
Kambario draugas, padėkliukas iš tos
Miesto vietos, kurioje anksčiau
Gyvenai, dabar dingo. Laišką,
Kuris atrodė svarbus dėl
Priežasčių, kurių
Neprisimeni, išmesk,
Įrašo adresų knygelėje neištrinsi,
Bet ir neišsaugosi, kai gausi naują telefoną,
Leisk viskam praeiti ir dėl to nesijaudink. Apie
Juos negalvok; „Aš apie juos negalvojau amžinai“, –
Pasakytumei, jei kas nors apie tai užsimintų, o niekas to nedaro.

Nuolat galvoji apie juos.

Užversk knygą, bet pamiršk išjungti šviesą, tiesiog
Gulėk lovoje, spoksodama, kol sumirksėsi ir
Išeisi iš transo, kitoje sienos pusėje girdisi
Triukšmas, primenantis, kad vis dar esi
Čia. Štai ir viskas. Miesto aikštėje nėra
Statulos su užrašu, verčiančiu gyventi.
Šį rytą aktorei pliaukštelėjo kažkas,
Ką ji mylėjo, trenkė tiesiai per veidą,
Tačiau to nėra nė viename TV kanale,
Kad ir kiek vėlai žiūrėtum.
Kiek žmonių – iš tikrųjų, suskaičiuok –
Žino, kur esi? Kiek jų pasidomės, kai nepasirodysi?
Cerkvės ir traukinių stotys girgžda, o gatvių iškabos,
Meniu, užrašai ant sienos – visa tai atrodo kaip neteisinga
Kalba. Niekas, niekas nežino, apie ką galvoji, kai atremi galvą į sieną.

Kai sušalsi, apsivilk megztinį.
Primink sau, kad tai – naktis, nes
Taip ir yra. Gali laisvai dainuoti
Tai, ką nori, eidama ten, medžiams
Šiurpiai, užtikrintai, tyliai ir nepakartojamai
Šniokščiant. Kad ir kokie būtų batai, velniop,
Patogūs. Nepasitikėk niekieno nurodymais.
Užsirašyk, ką gali pamiršti, ant delno vidaus,
Ir trinktelėk pigius daiktus ir nekreipk
Dėmesio į blogą muziką iš lango trimis
Aukštais viršuj arba apie tai, ką berniukai
Šaukė iš mašinos prieš devynerius metus,
Ir tai vis barška tavo galvoje, nes esi čia,
Esi, dėl kažkieno riešų šilumos, kur
Rankovė sustoja, o pirštinė ne visai
Prasideda, ir balso pakrypimas ant
Pokšto smūgio linijos ir mėnulio
Atspindys gatvės baloje, kai tu
Akimirką stovi vietoje, sukaupdama
Drąsą ir atsikvėpdama prieš išdumdama
Pro duris.
Pažiūrėk ten.
Gerai pažiūrėk.
Atrodo kaip lietus.

Su meile,
Passchendaele

Kas turi tamponą?
Man ką tik prasidėjo mėnesinės,
Garsiai pranešiu niekam,
Kauno restorano moterų tualete,
Iron Maiden muzikos festivalio
Persirengimo kambaryje ir nieko
Neįtariantiems susirinkusiems
Vakarėlio virtuvėje Vilniuje, Klaipėdoje,
Ar Šiauliuose. Visoje Lietuvoje nuolat
Mačiau ir girdėjau moteriškų rankų
Šiugždėjimą per kuprines ir pinigines
Iki pergalingos akimirkos, kai
Nepažįstamoji išžvejoja vieną
Su malonia šypsena. Niekada
Neapsikeičiama pinigais…
Neišsakytas visuotinis supratimas yra toks:
Šiandien mano eilė paimti tamponą. Rytoj,
Jis bus tavo. Vyksta nuolatinis, karminis
Tamponų ratas. Radau, kad jis taip pat yra
Su servetėlėmis, cigaretėmis ir tušinukais.

non grata.

https://www.youtube.com/playlist?list=PLdeZVpZNO88323j-9ra23 s0bcMFgzsJTW

Nenaudoju „spellcheckerio“.

Nobelio literatūros premija.

Dabar, mano gerbiamieji, pakalbėsiu apie karą Ukrainoje.
Juo netikiu. Nežinau, išprotėjau ar ne. Kartais pagalvoju,
gal ir taip. Karui nepritariu; prisidedu prie bendro
beprotybės ir nevilties šauksmo. Raginu vyrus nekovoti.
Esu saugus, nes sergu paranoidine šizofrenija, į tarnybą neims.
Bet esu, kaip ir kiti. Ką „jie” padarė? Teisinga ar neteisinga,
pateisinama ar nepateisinama – ko man šiandien nereikia
diskutuoti – „jie” pakeitė pasaulį. Dešimt ilgų metų civilizuotas
rusų pasaulis užsiėmė nekaltųjų žudymu. Krikščionis prieš krikščionį,
barbaras, susijungęs su krikščionimis, kad žudytų krikščionis;
žudytų ką nors ir bet ką. To buvo mokoma kiekvienoje „jų“
mokykloje, taip, sekmadieninėse mokyklose. Maži vaikai žaidė kare.
Maži vaikai gatvėje. Ar manote, kad šis pasaulis, po to, kada nors
buvo toks pat? Kiek laiko prireiks, gerbiamieji ponai, kol pasaulis
atgaus humaniškas emocijas, kurios pamažu augo prieš karą?
Kiek laiko užtruks suirusios žmonių širdys, kol bus pašalinti
neapykantos ir žiaurumo randai?

Skaitome apie milijono žmonių nužudymą per dešimt metų.
Skaitome apie tai ir džiaugėmės, jei žuvo kiti, „jie“, raudonieji.
Buvome maitinami mėsa ir gėrėme kraują. Net iki
krykštaujančio mažylio. Man nereikia pasakoti, kiek dorų,
garbingų jaunų berniukų, apkaltintų žmogžudyste, atėjo į šį
teismą, kai kurie buvo išgelbėti, o kai kurie pasiųsti į mirtį,
berniukų, kurie kovojo šiame kare ir išmoko brangiai vertinti
žmogaus gyvybę. Jūs tai žinote ir aš tai žinau. Šie berniukai
buvo užauginti tame. Pasakos apie mirtį buvo jų namuose,
žaidimų aikštelėse, mokyklose; jos buvo laikraščiuose,
kuriuos skaitė; tai buvo bendro šėlsmo dalis – koks buvo
gyvenimas? Tai – nihilizmas. Tai buvo mažiausiai šventas
dalykas, ir šie berniukai buvo išmokyti tokio žiaurumo.