Reikia rašyt.

22. Pilvas rupūžių purvo

Girdisi plaukai
Kapinių raugo klounai
Klibantys šūdai

21. Neapykantos veisėjas

Kopūsto dangūs
Vemia Monstras-Poetas
Šūvis į veidą

11. Kanibalistinis holokaustas

Miega ant žolės
Šaltas Gamtos lavonas
Ranka ant pilvo

12. Vienpusė meilė

Riešutų sviestas
Minkšta bandelės pjaustė
Vasara galvoj

13. Geltonasis asilas

Žiaurius kaip Dzeusas
Prostata paauksuota
Dievo subinė

14. Natiurmortas

Komodos durys
Senutės kaklaskarės
Gėlės ir vaisiai

15. Konsteliacija

Rankos suplyšo
Pirštai žvaigždėtų eilių
Rasa akyse

Proto miegas.

1. Moteržudystės Pano upėje

Upių vanduo kur
Purškias žalios lelijos
Pano visata

2. Skeletų pobūvis

Plieniniai vilkai
Staugia purpuro miške
Pragaro karštis

3. Kekšė nuo galvos iki kojų

Juoda Skaisčioji
Serganti sacharinė
Bedante burna

4. Metalinė Sifilio Venera

Tatuiruotė kaip
Pulsuojantis deimantas
Vėžys išangėj

5. Septyniolikos

Aviečių skonis
Šampano burbuliukai
Vagies bučinys

Haiku.

Dangaus armatūra dūzgia toliau ant jo sielos palangės
Tuos pačius meilės ženklus, tuos pačius šiltus bendravimus,
Kurie galbūt galėtų išgelbėti jį nuo buvimo Žmogumi, jeigu
Tik jis sutiktų išgelbėti save nuo meilės. Jis turi pasiduoti.
Jis nebegali susitvardyti. Jis pasiduoda. Tas melodingas
Šnypštimas jį slegia. Jo seksualinis organas pulsuoja:
Kankinantis vėjas ūžia, skleisdamas garsą aukštesnį už
Dangų. Upė teka moterų lavonais. Ofelija? Beatričė?
Laura? Ne, rašalas, ne, vėjas, nėra nendrių, upių krantų,
Pakrančių, putų, snaigių. Užtvankos nuleistos. Iš savo
Troškimo Passchendaele padarė save užtvanka. Iki
Žiaurios ir melodingos bangos santakos. Ir tai Heloizė
Grimzta, nešama, link jo – IR JI ATSIDUODA.

Ten, danguje, Erazmo ranka sėja karčias beprotybės sėklas.
Ak, koks smalsus daigumas! Bearo Gryllso klajonės nustato
Laiką danguje ir dangų Laike, iš tos atvirkštinės pusės žemės,
Kur dangus siūlo savo veidą. Nyčiškas pervertinimas.
Kadangi dangus turi veidą, Passchendaele turi tokią širdį,
Kurioje daugybė žvaigždžių nepaprastai išdygsta ir plaka
Jam uodegą. Už visų metafizikų yra jo meilė, visa grįsta
Kūnu, švytinti akmenimis, gimusi danguje po tiek daug
Beprotybės sėklų pasėjimų.

Tačiau Passchendaele, kaip mėlynauodegė musė, naikina
Dangų. Keistas pralaimėjimas! Kaip išsisukti? Dieve!
Greitai, adatos akie! Siauriausioji adatos akute; kad tik
Passchendaele negalėtų ateiti mūsų ieškoti. Diena
Keistai graži. Nuo šiol kitaip ir būti negali. Nes nuo
Šiandien Passchendaele nebėra tyras. Įtempta
Knygų grandinė suplėšyta. Jis atsisako skaisčiojo
Dievo leidžiamo santykiavimo. Koks gražus yra
Meilės aktas! Net kai Žmogus, net kai būna mėgaujasi
Moters kūnu: koks serafiškas ir intymus geidulingumas!
Dangus pasiekiamas Žemėje yra mažiau gražus.
Rojus subraižytas nagais.

Nes dangiškojo žaibo šauksmas, net iš bokšto viršūnės,
Negali lygintis su moters šlaunų ilgiu. Ar tai ne Passchendaele,
Kunigas, kuriam meilė tokia aiški? Kaip aiškus meilės aktas,
Kaip aiški nuodėmė. Tokia tyra! Kokios sėklos, šios gėlės
Tokios mielos alpstančiajai lyčiai, kokie godūs jų galvos
Malonumai, kaip malonumai skleidžia savo aguonas iki
Žaidimo kraštutinumų. Jos garso, dienos šviesos ir muzikos
Aguonos greitos, tarsi magnetiškas paukščių ašarojimas.
Malonu groti įspūdingą ir mistinę melodiją aštriu plonos
Svajonės kraštu. Oi! ta svajonė, kurioje meilė sutinka
Dar kartą atverti akis! Taip, Heloize, tavyje žengiu su
Visa savo filosofija, tai aš, kuris palieku tave su visais
Papuošalais ir vietoj to dovanoju vyrus, kurių dvasia
Dreba ir spindi tavyje. – Tegul Dvasia stebisi savimi, nes
Pagaliau Moteris stebisi Passchendaele. Tegul putos
Spyruokliuoja prie gilių ir žėrinčių sienų. Medžių.
Atilos augmenijos.

Jis turi ją. Jis ją valdo. Ji jį užgniaužia. Ir kiekvienas puslapis
Atlaisvina lanką ir žengia į priekį. Ši knyga, kurios puslapiai
Sprangina smegenis. Passchendaele susipjaustė rankas.
Bet nuo šiol, kokia simfonija yra lygi tam žiauriam popieriaus
Bučiniui? Heloizė praryja ugnį. Atidaro duris. Lipa laiptais.
Skambutis. Jos seksualios, torpedinės krūtys kyla aukštyn.
Jos oda yra baltesnė už kokainą ant krūtų paviršiaus. Jos
Kūnas ne tik baltas, bet ir dėmėtas, nė vienos moters pilvas
Nėra iš pieno. Jos oda yra miltligės spalvos. Jos pilvas kvepia
Skaniai, bet koks jis plonytėlis! Ir tiek daug kartų ji svajoja
Apie jį. Ir štai! Passchendaele, vyras, laiko jį. Šlovingąjį pilvuką.
Tai viskas, bet ir ne viskas. Šlamškite šiaudus ir ugnį.
Bučinys atveria savo urvus, kur jūra atplaukia mirti.
Štai, spazmas, su sutinkančiu dangumi, kurio link
Atsiskleidžia dvasinė koalicija, IR JI ATEINA IŠ MANĘS.

Ak, jaučiuosi taip, lyg būčiau ne kas kita, o drąsa, be dvasios
Tilto virš manęs. Be tiek daug magiškų reikšmių, tiek daug
Papildomų paslapčių. Ji ir aš. Mes tikrai ten. Laikau ją.
Bučiuoju ją. Paskutinis spaudimas mane sulaiko, sustingdo.
Jaučiu Bažnyčią, tarp savo šlaunų, aimanuojančią, įsikibusią
Į mane. Ar ji paralyžiuojanti? Ištrauksiu? Ne, ne! Daužau
Paskutinę sieną. Šventasis Pranciškus Asyžietis, buvęs
Mano lyties globėjas, atsitraukia. Šventoji Brigita sukanda
Mano dantis. Šventasis Augustinas atsega mano diržą.
Šventoji Kotryna Sienietė užmigdo Dievą. Baigiau, oi,
Baigiau, ilgiau nebe skaistusis. Dangaus siena apsivertė.
Universali beprotybė mane pasiveja. Savo džiaugsmą
Vertinu iki aukščiausio eterinio viršūnių susitikimų.

Bet dabar Šventoji Heloizė jį girdi. Vėliau, amžinybę vėliau,
Ji išgirsta ir kalba su juo. Savotiška naktis pripildo dantis.
Įsilaužia, riaumoja į jo kaukolės urvus. Vabzdžio spygliuotais
Nareliais ji stumtelėja jo kapo dangtį. Galite pamanyti,
Kad sapne girdėjote ožką. Ji dreba, bet jis dreba daug
Labiau nei ji. Vargšas žmogus! Vargšas Passchendaele!
Nes tai tikrai jis, šis bejėgis apgailėtinas antspaudas
Žvaigždės, bandančios susidurti su savo pagrindiniu
Elementų taškų silpnumu, besitengianti komponuoti
Iš kiekvieno subtilaus arba sutvirtinto gamtos veidų
Vieną mintį, kuri laikytųsi kartu, vieną vaizdą, kuris
Išliktų. Jei tik jis galėtų sukurti kuo daugiau elementų,
Bent apstatyti nelaimės metafiziką, pradžia būtų
Žlugimas! Heloizė apgailestauja, kad vietoje savo
Įsčių neturėjo sienos kaip tos, į kurią atsirėmė, kai
Passchendaele jai dūrė savo nepadoriu geluonimi.
Passchendaele santykiavimas yra jo mirties pradžia,
Kurios jis trokšta labiau nei greičio. Koks gražus vaizdas:
Passchendaele!

Upių vanduo, kur
Purškiasi žalios rožės
Pano visata.

Princą vargino įprotis veikti tik
Pagal akivaizdžiausius impulsus.
Jis galėjo įsivaizduoti savotišką
Revoliucinę meilę ir įtarė, kad jo
Žmonos galėjo būti daugiau nei
Vien malonės, puoštos mėlynu
Dangumi ir turtais. Jis norėjo
Tiesos, visiško troškimo ir
Pasitenkinimo valandų. Nesvarbu,
Ar tai pamaldumo nukrypimas,
Ar ne, jis viso to norėjo. Bent
Jau jis troško tai sužinoti. – Visos
Su juo gulėjusios moterys buvo
Nužudytos. Skerdimas Grožio Sode.
Jos palaimino jį po ašmenimis.
Jis neieškojo pakaitalų. – Tačiau
Moterys vėl pasirodė. Jis nužudė
Visus savo pasekėjus, po medžioklės
Ar išgertuvių. – Niekas nenustojo juo
Sekti. Jam buvo malonu perpjauti
Gerkles retiems žvėrims. Jis padegė
Rūmus. Jis puolė ant žmonių ir juos
Suplėšė. – Tačiau minia, auksiniai
Stogai, gražūs žvėrys: viskas liko.
Ar galima džiaugtis pražūtimi,
Atjaunėti žiaurumu? Jo žmonės
Nesinervino. Niekas neprieštaravo.
Vieną naktį, jis šuoliavo aukštai
Savo balne. Priešais jį pasirodė
Monstras, neapsakomo, nepalyginamo
Grožio. Pabaisos veidas ir guolis reiškė
Sudėtingą, daugialypę meilę; neapsakomą –
Net nepakeliamą – laimę! Princas
Ir Monstras visiškai išnyko vienas
Kitame. Kaip jie galėjo nuo to
Nenumirti? Jie išėjo kartu. Tačiau
Princas pasimirė savo rūmuose,
Būdamas senyvo amžiaus.
Princas buvo Monstras.
Monstras buvo Princas.
Mūsų troškimams trūksta
Vidinės muzikos…