Šluoju tuščią fabriką,
kuriam nejaučiu nei priešiškumo, nei nostalgijos.
Aš - tik šluota, šluojanti.
Esu pakankamai ilgai vienas,
net mėnulis nešioja žiedą
ir yra pilnas.
Jei už kiekvieną parašytą laimingą eilėraštį
gaučiau po centą,
būčiau miręs.
Mes, stiprieji,
turime pakęsti silpnųjų silpnybes,
ne sau pataikauti.
(Rom 15:1)
Vienišas kiras tupi ant uolos, bangoms užliejant ją žėrinčio vandens lietumi. Saulė pradeda lėtai kilti rytuose, dangui nusidažant ryškiai oranžine spalva. Čia, kaimiūkštyje, viskas ramu.
Ant kalvos, iš kurios atsiveria vaizdas į jūrą, tarp dulkių lygumų ir žolėmis apaugusių kopų stovi žilas apleistas švyturys, vaizduojantis tariamą visagalybę. Tai - galios simbolis; tai - miesto jėgos pirmtakas.
Tylą drumsčia senas, gremėzdiškas variklis, priklausantis pagyvenusiam, griozdiškam sunkvežimiui, lėtai dardančiam dulkėtu purvinu keliu. Girgždantys ratai ir surūdijusi kabina yra įprasti Amerikoje – Didžiosios Depresijos ženklas. Tai vienintelis netobulas dalykas kitaip tobulame peizaže.
Kaimiūkštis išlaiko saldų nekaltumą, nepaliestą žmogaus. Kitaip nei triukšmingi nusikaltimų, vagysčių ir keršto miestai. Ir yra vienas miestas, kuris visais atžvilgiais pranoksta visus kitus: Prarastasis Rojus. Saldžiai skambantis pavadinimas poliui, esančiam savo prasme visiškai atitinkamam.
Saulė dabar ryškiai šviečia virš nublukusių plytų bažnyčios, spinduliai atsispindi kiekvienoje žvyro granulėje. Bažnyčia, atrodytų, taip pat nekalta, tačiau yra didžiausias korupcijos prakeiksmas; kur korumpuoti politikai ir mafijos bosai meldžiasi krikščionių Dievui ar pagoniškiems dievams, prašydami atleidimo už nuodėmes. Asmeninė iliuzija, išvaduojanti nuo paslėptos kaltės.
Prarastojo Rojaus piliečiai užsiima įprastais reikalais, atrodytų, nerūpestingi tam, kas iš tikrųjų kontroliuoja jų gyvenimus. Kas iš tikrųjų disponuoja pinigais, automobiliais ir nusikaltėliais.
Čia labai svarbi "tikslas pateisina priemones" koncepcija, nes gyventojai padarys bet ką, kad išvaduotų miestą nuo nepadorumo. Priešų prasižengimų. Kiekvienam asmeniui, kuris kovoja, žudo ir vagia dėl tam tikros priežasties, atsiranda žmogus, kuris padarys tą patį dėl kito.
Naujajame Arke automobiliai laviruoja gatvėmis, vairuotojai suvokia jiems priklausančios galios simbolį. Mažiau pasisekę praeiviai su viltimi žvelgia į ateitį, nes tai viskas, kas liko. Didžioji Depresija reiškia daug dalykų – psichologinių ir fizinių, bet visi jie blogi.
Pastaraisiais metais klasių sistema pasikeitė, nes tie, kurie nori daryti baisius dalykus, užsitarnavo didelį autoritetą, o vėliau ir pinigus. Likusieji buvo nustumti į visuomenės dugną, kur visko gauti sunku.
Gatvės gražiai išasfaltuotos... bet tik brangiausiuose rajonuose. Tai arogancijos, kaltės ir išsipūtusio ego derinys – turtingieji ir galingieji stengiasi puošti aplinką, kad paslėptų padarytus siaubingus darbus.
Hobokene butai ir pastatai suspausti vienas prie kito. Žmonės kalbasi smulkiose alėjose iš balkono į balkoną, pasakodami vieni kitiems apie menkiausius dienų įvykius. Šioje vietovėje automobilių dar sunkiau rasti, liaudžiai pasisekė, kad iš viso turi, kur gyventi.
Naktį gatvėmis klaidžioja nežymios gaujos ir kruopeliniai vagys. Nėra jokios pagarbos ar net jokių įstatymų. Žemiausi iš žemiausių stengiasi išlikti bet kokiomis priemonėmis.
Mažoji Italija yra draugiškiausias rajonas, kuriame dauguma gyventojų yra tos pačios etninės kilmės. Žmonės galbūt neturi daug fizinio turto, bet vienas dalykas, kurį jaučia, yra pagarba. Pagarba tiems, kurie daro gera, pagarba savo kaimynams ir, svarbiausia, pagarba Donui.
Mafija čia yra labiausiai paplitusi, o policija – mažiausiai. Tačiau tai nėra pavojinga vieta, tikrai ne. Ji laikoma vienu saugiausių rajonų vien todėl, kad Donas daro viską, kas būtina, kad čia būtų užtikrintas saugumas. Už tai žmogystos moka jam pinigais ir pagarba.
Tačiau svarbiausia, kad Donas nėra asmenybė, su kuriuo galima ginčytis. Jo ryšiai siekia toli ir plačiai, ir jį gerbia visi. Bent jau tie, kurie nori išlikti gyvi. Net policija jo bijo.
Gulliano Tiltas yra labiausiai paplitęs Prarastojo Rojaus simbolis, milžiniškos raudonos atramos, iškilusios virš aukščiausių pastatų. Automobiliai juo keliauja visą dieną, dažniausiai nesuvokdami tos didybės.
Tai vienas iš daugelio tiltų, jungiančių žemyną su Centrine Sala, šurmuliuojančiu miesto centru. Čia žmonės reikalus tvarko toli nuo kasdienio gyvenimo griežtumo, aukštai pastatytuose bokštuose.
Traukinys lekia triukšmingais metaliniais bėgiais, gabendamas daugybę keleivių į numatytas vietas. Motinos su triukšmaujančiais vaikais skuba atlikti temų, o statybininkai sėdi ir laukia kelionės tikslo, jų suplyšę ir purvini drabužiai yra ženklas, ką turi ištverti.
Didelis mėlynas garvežys girgžda ir sustoja, durys atsidaro su oro šniokštimu, ir keleiviai pradeda piltis Centrinės Salos stotyje. Dauguma pėsčiųjų laiko galvas pakėlę, žvelgdami į ateitį ir kelius. Tačiau vienas Vyras yra kitoks.
Apsirengęs tamsiu kostiumu su raudonu kaklaraiščiu ir ruda skrybėle, žmonės paprastai jo vengia. Juk toks Vyras, slepiantis veidą, gali reikšti tik tai, kad turi ką slėpti. Ir dažniausiai tai tiesa. Tačiau šiandien šiek tiek kitaip.
Vyras toliau slepia veidą, kopdamas stoties laiptais žemyn ir staiga jį užplūsta triukšmo banga. Miesto bruzdesys: žmonės, automobiliai ir visa kita, kas juda. Tai šurmulys, prie kurio jis gerai pripratęs, ir kartu labai pasiilgstamas.
Akimirką pastovi, grožėdamasis viskuo aplinkui, užsimerkia ir viską įtraukia į save. Tačiau neturi daug laiko, šis miestas pavojingas. Turi problemą, ir kuo greičiau iš čia ištrūks, tuo geriau.
Automobiliai signalizuoja, o jis kerta gatvę, nekreipdamas dėmesio. Skuba į kavinę ir perskaito ženklą virš durų, atpažindamas. Atidaro duris, kai suskamba viršutinis varpelis. Įžengia vidun.
Vos tik uždaro duris, viskas viduje nutyla, miesto furoras dingsta. Girdėti tik laisvi pokalbiai ir radijo imtuvas, grojantis bigbendo muziką.
Žmonės įtariai į jį pažiūri, ir Vyras žino, koks tai žvilgsnis. Bijo, kad gali būti atpažintas, tereikia, kad jį pastebėtų netinkamas žmogus. Ir neabejojo, kad tas asmuo atsiims atlygį nė nesudvejojęs.
Tačiau žvilgsniai, kuriuos gauna, yra kupini bendro įtarumo. Paprastai į juos paspoksotų, ir to pakaktų, kad jie nusisuktų ir imtųsi savo rūpesčių. Tačiau šiandien kitaip, šiandien tiesiog norisi įsilieti į minią, į aplinką. Taigi, nusisuka pirmas.
Atidžiai apžvelgdamas visas kabinas, pastebi tik vieną, kurioje yra vienišas klientas. Juk buvo pasakyta, kad susitiks tik dviese. Pradeda lėtai eiti kabinos link.
Milijonas minčių sukasi galvoje, spėliojant, kas galėtų nutikti. Tai galėtų būti spąstai. Galėtų būti suimtas vietoje, nušautas visų kavinės gyventojų akivaizdoje, kad būtų tarsi pavyzdys, arba galėtų būti kur nors nuvežtas ir mirtinai sumuštas.
Tačiau jau buvo gerai apgalvojęs planą ir suprato, kad tai gali būti vienintelė jo ir tų, kuriuos labiausiai mylėjo, išlikimo galimybė. Jau pakankamai kovojo, ir kas dabar nutiks, priklauso tik nuo likimo. Lėtai, bet tikslingai eina į galbūt paskutinę svarbią kovą, su kuria jam teks susidurti per visą savo gyvenimą.
Pastebi augalotą žmogų būdelėje – vidutinio amžiaus Detektyvą balkšvai šviesiais plaukais. Gurkšnoja kavą, nekreipdamas dėmesio į aplinką. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tokia persona, kuri su niekuo nesudarinėja sandorių, kuris griežtai laikosi taisyklių...
Žengia link būdelės, o Inspektorius jo nepastebi.
– Detektyvas Normanas? – klausia smalsiai. Seklys pakelia akis į nepažįstamąjį ir pirmą kartą aiškiai matomi jo bruožai. Veido išraiška viską pasako – jis tikrai buvo vyras, su kuriuo negalima turėti jokių nemalonumų. Bet ne kaip nusikaltėlis, o kaip žmogus, kovojęs už įstatymą, už tai, kuo tikėjo.
Nesvarbu, kieno pusėje yra, visi atrodo vienodi; kovojantys už tai, kuo labiausiai tiki. Tai individai, turintys valdžią, fanatikai, darantys viską, kad pasiektų savo tikslus, nepaisydami to, kas teisinga ar neteisinga.
- Vardas - Tomas Andželas, bet galite vadinti Tomiu, - sako Vyras, o Kriminalistas tik nužvelgia jį, analizuodamas giliomis mėlynomis akimis. - Ar galiu prisijungti prie Jūsų?
Agentas vis dar nieko nesako, tik spokso ir įvertina jį iki galo. Tai - įprotis, tiki, kad apie asmenį galima sužinoti viską iš to, kokia jo ar jos eisena, kalba ir judesiai.
Tomis nusivelka paltą ir kartu su skrybėle pakabina ant netoliese esančio kabliuko, pagaliau parodydamas veidą pasauliui. Jis - išvaizdus, išskirtinių bruožų ir skvarbiomis žaliomis akimis. Jos pasako apie jį viską, viską, ką patyrė, gerą ir blogą. Daugiausiai - blogą.
Tomio plaukai labai intensyviai juodi, sušukuoti atgal, kaip įprasta to meto stiliui. Vidutinis statistas vengia tokio vyro – vyro, turinčio daug pinigų ir tvirtą charakterį. Jis - toli gražu ne verslininkas.
Atsisėdęs priešais Tyrėją, Tomis taria: – Atsiprašau už vėlavimą, bet nenorėjau, kad kas nors mane pamatytų. Jei suprantate, ką turiu omenyje. – Detektyvas tiesiog paima kavą ir toliau, prisidėdamas prie lūpų, gurkšnoja.
– Ko galiu pasiūlyti, Pone? – klausia mandagi jauna padavėja, vilkinti padėvėtą žydrą uniformą.
– Tik kavos, – Tomis nori jos atsikratyti, trokšta susikurti galimybę privačiam pokalbiui.
– Neturiu įpročio sėdėti su tokiais žmonėmis kaip Tu, – pagaliau prabyla Seklys, atsargiai rinkdamas žodžius. Nori aiškiai išreikšti mintį, bent jau sau.
Tomis atsidūsta ir pažvelgia jam į akis: – Turiu verslo pasiūlymą, Detektyve.
Kriminalistui nepatinka tai, ką girdi. Neatvyko tvarkyti verslo pasiūlymų, čia, nes jam buvo pasakyta, kad kažkas turi informacijos, kurią norėtų sužinoti. Gauta žinutė buvo paslaptinga, bet nusprendė ją patikrinti.
Pastaruoju metu nutiko daug keistų dalykų, Morelo ir jo gauja, regis, visiškai iširo. Sklido gandai, kad Morelo buvo nužudytas, bet Agentas žinojo, kad geriau neklausyti banditų. Galerija taip pat liko apšaudyta, o daugelis Salierio gangsterių ir samdomų žudikų buvo rasti negyvi.
Jokio paaiškinimo, kodėl visa tai įvyko, bet skausmingai aišku, kad Salieris neketina susitaikyti su tuo, kas įvyko. Pastaruoju metu jie buvo negailestingesni nei bet kada anksčiau, ir jis čia tam, kad sužinotų viską, ką tik gali.
Detektyvas Normanas tikrai čia ne tam, kad sudarytų paktus. – Nesu verslininkas, ir net jei būčiau, neturėčiau reikalų su tokiais kaip Tu.
Tomis vėl atsidūsta. Bus daug sunkiau, nei iš pradžių manė. Pasiūlymas greičiausiai sudomins Tyrėją, bet nežino, ar gali gauti tai, ko nori.
– Aš taip pat paprastai nebendradarbiauju su Jūsų rūšies žmonėmis, – taria Tomis, – bet šis sandoris yra šiek tiek... keistas. Pelningas Jums ir Jūsų viršininkams, ir palankus man. – Tomis akimirką nutyla. – Tai susiję su tam tikros rūšies prekyba.
– Prekyba...? – paklausia Detektyvas Normanas. Akivaizdu, kad supranta, apie ką kalbama, bet nori, kad jis tai pasakytų garsiai. Seklio darbas nėra pildyti spragas, viskas, ką girdi, turi būti iš šaltinio.
Tomis tęsia: – Na, tarkime, kad užimu aukštas pareigas ne itin legalioje organizacijoje. Tai tiesiog tokia organizacija, apie kurią tokie žmonės kaip Jūs norėtų sužinoti daugiau.
Agentui aišku, apie ką šnekama, bet priežastys nėra labai apčiuopiamos. Mafijos apleidimas dažnai apdovanojamas kulka į galvą arba dar blogiau. Tyrėjas smalsiai jį nužvelgia.
– Tuo tarpu aš, kita vertus, dėl tam tikrų priežasčių, nenoriu...
Tomis pertraukiamas, pamatęs padavėją, grįžtančią prie jų būdelės. – Jūsų kava, Pone.
– Ačiū, – Tomis mandagiai nusišypso, jai išeinant. – Turiu asmeninių priežasčių, kodėl nenoriu būti susijęs su šia organizacija. – Tomis siurbteli kavos, jausdamas, kaip karštas skystis teka žemyn gerkle. – Nėra lengva palikti tokį verslą. Jei suprantate, ką turiu omenyje...
Detektyvas tiksliai žino, kas turima omenyje, ir ketina tai panaudoti savo naudai. – Manau, žinau, apie ką kalbi, – sako akivaizdžiai užtikrintai. – Gausi kulką į galvą, jeigu greitai nedingsi, tiesa?
Tomis ilgai ir lėtai maukteli kavos. – Tai dabar ne vienintelė priežastis. Turite vaikų, Detektyve? – Nelaukia atsakymo. – Turiu žmoną ir dukrą. Nenoriu, kad joms kiltų problemų dėl manęs.
Seklys vėl ilgai ir įdėmiai jį nužvelgia. Ar jis visa tai išsigalvoja? Kol kas negali pasakyti, bet nusprendžia apsimesti kietu riešutėliu. Jo nuomone, geriau apsidrausti, nei gailėtis.
– Taip? Na, neketinu suteikti apsaugos bet kokiam sukčiui, – dėsto Detektyvas Normanas, o Tomis žiūri į jį gana abejingai. – Turėjai anksčiau pagalvoti apie tuos vaikus, nes aš...
– Žinoma, žinoma... – pertraukia Tomis, Agentui atidžiai jį nužiūrint. – Klausykite, nenoriu kažko veltui. Taigi, štai kaip yra. – Tomis nutyla, apsidairydamas, ar kas negalėtų klausytis. – Ar vardas... Salieris Jums kažką reiškia?
– Salieris? Tikrai reiškia. – Detektyvas Normanas dar atidžiau nužvelgia Tomį, žvilgsnis, regis, perveriantis kaukolę. Bet Tomis neatrodo nė kiek sumišęs. Jau anksčiau yra susidūręs su policininkais. – Turi ką nors bendro su juo?
Tomis dar kartą apsidairo, ar kas nors nesiklauso, bet nieko įtartino. – Galima sakyti. Dirbau jam keletą metų. – Tomis pritildo balsą iki šnabždesio. – Dabar jis nori mane išbraukti.
Pagaliau tai patraukia Tyrėjo dėmesį. Nepanašu į kokį nors eilinį nusikaltėlį, kuris suerzino Salierį ir jo banditus. Šis vyras, Tomis, atrodo kaip tipiškas hitmanas, toks, kuris neva visą gyvenimą skirtų gangsterių Šeimai. Kad jis paliktų Salierį, turėjo nutikti kažkas tikrai baisaus.
Detektyvas Normanas nežino šios istorijos, bet tikrai norėtų su ja susipažinti.
– Jei apsaugosite mane ir mano šeimą, papasakosiu Jums viską. Vardus, datas, sąskaitas, viską. Užteks, kad įkalintumėte jį iki gyvos galvos. – Tomis pats netiki tuo, ką sako, bet tai turi būti įvykdyta. Čia per daug pastatyta ant kortos.
Detektyvas Normanas nusprendžia elgtis atsargiai. Negali pasitikėti kažkokio atsitiktinio žaliūko, vilkinčio brangų kostiumą, plepalais. Tačiau jaučia, kad šis mafijozas turi papasakoti kažką svarbaus. – Nesu Kalėdų Senelis. Jei kreipsiuosi į viršininką su šiuo pranešimu, turiu žinoti viską, ką žinai pats, ir noriu būti tikras, kad duosi parodymus teisme.
Tomis linkteli. – Žinoma, jei neskubate, papasakosiu visą savo istoriją ir visus nešvarius reikalus, kuriuose dirbau per daugelį metų.
– Gerai, turiu laiko, ir klausausi... – Detektyvas Normanas išsitraukia naują užrašų knygelę ir pieštuką.
Būtent čia, šioje kavinėje, Tomis atskleis visas savo paslaptis; ir Šeimos slėpinius. Dalykus, kurių prisiekė niekam kitam nepasakoti. Tai sunki situacija, bet, jo manymu, tai vienintelis jo pasirinkimas.
Tomis atsilošia ir pradeda nuo pat pradžių, prieš dešimt metų.
Pirmiausia, marškiniai –
mano drobė – šie juodi marškinėliai,
kuriuos sugriebiu, užsitraukiu
virš galvos ir paguldau
ant rudeninės žolės,
kiek įmanoma geriau išlyginu raibuliavimą,
kol peiliukai
sulinksta po delnu.
Dabar - kokaino maišas.
Patinka ši pinta medvilnė,
susiūta
išilgai
gijos, garsas, kurį skleidžia,
kai atplėšiu krepšelį,
kokaino šnabždesys,
girgždantis viduje.
Viskas vyksta lėtai – kai
graibstau grūdelius, tada
leidžiu jiems
kristi ant tamsaus
audinio, pritraukdamas šviesą,
kai seka
veido kontūrus
šioje nuotraukoje,
fotografuotos nepamenu kada.
Nuo vidurdienio
iki saulėlydžio užtrunka,
kol baigsiu,
kai tik
atropoja vieniša skruzdėlė,
rausdamasi
per marškinius, kad surastų
ir pakeltų
vieną kokaino granulę
link savo žandikaulių.
Pasakys
kitiems, o kiti
kitiems, ir tokiu būdu –
po žvaigždžių išsisklaidymu – išnykstu,
pamažu, kaip ir yra,
visa tai grįždama
į žemę –
į sukurtą šviesą.
- Esu žmogus, -
ir dabar žinau, kodėl verčiau mirčiau Poetu,
nei kariu, tatuiruotu ir su tomahauku.
Gimiau.
Rašau poeziją.
Mirsiu.
Turinys:
I. Gerbiamas Webmasteri
II. Nuogas poezijos kąsnis
III. Esi graži
IV. paukščiai yra didieji dangaus rašytojai
V. Užsirašau šias eilutes
VI. N_esu Poetas
VII. Eilės Jaunajam Poetui
VIII. Idiotas savantas
IX. Šis eilėraštis skirtas ne Jums
X. nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis
I. Gerbiamas Webmasteri
Gerbiamas Webmasteri,
Prašau priimti mano atsistatydinimą
Nuo kito mėnesio,
Ir, jei atrodys tinkama, planuokite mane pakeisti.
Palieku daug nebaigtų darbų,
Ar tai būtų dėl tinginystės, ar dėl realių problemų.
Turėjau kam nors kažką pasakyti,
Bet nebežinau, ką ir kam: pamiršau.
Taip pat turėjau kažką paaukoti –
Išmintingą žodį, dovaną, bučinį;
Atidėliojau tai nuo vienos dienos iki kitos.
Atsiprašau.
Padarysiu tai per likusį trumpą laiką.
Bijau, kad apleidau svarbius klientus.
Turėjau aplankyti
Tolimus miestus, salas, dykumas;
Turėsite juos išbraukti iš programos
Arba patikėti juos mano įpėdiniui.
Turėjau sodinti medžius, bet to nepadariau;
Pastatyti namą,
Galbūt ne gražų, bet pagal planus.
Daugiausia galvojau apie
Nuostabią knygą, kilnusis Webmasteri,
Kuri būtų atskleidusi daug paslapčių,
Sumažinusi skausmus ir baimes,
Palengvinusi abejones, padovanojusi daugeliui
Ašarų ir juoko dovaną.
Jos planą rasite mano stalčiuje,
Apačioje, su nebaigtais kūriniais;
Neturėjau laiko jo parašyti, gaila,
Tai būtų buvęs fundamentalus šedevras.
II. Nuogas poezijos kąsnis
Rašalas bėga iš mano lūpų kampučių.
Nėra kitos laimės kaip mano.
Kandu poeziją.
Bibliotekininkė netiki tuo, ką mato.
Liūdnomis akimis,
ji vaikšto su rankomis suknelės kišenėse.
Eilėraščių nebėra.
Šviesa pritemdyta.
Šunys lūkuriuoja ant rūsio laiptų ir kopia aukštyn.
Jų akys vartosi,
jų šviesios kojos dega kaip šepečiai.
Vargšė bibliotekininkė pradeda trypti kojomis ir žliumbti.
Ji nesupranta.
Kai atsiklaupiu ir palaižau jai ranką,
ji suklykia.
Esu naujas žmogus.
Urzgiu ir loju ant jos.
Džiaugsmingai dūkstu knygiškoje tamsoje.
III. Esi graži
- Šie eilėraščiai, šie eilėraščiai,
šie eilėraščiai, – kartojo ji, – yra eilėraščiai
be meilės. Tai eilėraščiai vyro,
kuris paliktų žmoną ir vaiką,
nes kėlė triukšmą jo kabinete. Tai eilėraščiai vyro,
kuris nužudytų savo motiną, kad atsiimtų
palikimą. Tai eilėraščiai žmogaus,
kaip Platono, – palygino ji, turėdama omenyje kažką, ko nesupratau,
bet vis dėlto
įžeidė. - Tai eilėraščiai vyro,
kuris verčiau miegotų su savimi nei su moterimis, – tęsė ji. -
Tai eilėraščiai vyro,
kurio akys kaip ištraukiamas peilis, rankos kaip kišenvagio,
galūnės, supintos iš vandens, logikos
ir alkio, be jokios meilės gijos. Šie
eilėraščiai tokie pat beširdžiai kaip paukščių čiulbėjimas, tokie pat
beprasmiai
kaip guobos lapai, kurie, jei myli, myli tik
platų mėlyną dangų ir orą bei guobos lapų idėją.
Meilė sau yra pabaiga, – tarė ji, -
o ne pradžia. Meilė reiškia meilę
tam, kas dainuojama, o ne giesmei ar giedojimui.
Šie eilėraščiai, – tarė ji...
- Esi, – tariau, – graži.
- Tai - ne meilė, – teisingai užbaigė ji.
IV. paukščiai yra didieji dangaus rašytojai
Kai vienas dalykas virsta kitu,
kai rašymas transformuojasi,
kai valandos rašymas tampa noru
rašyti bet kuriuo metu ir naktį,
maitinamas kofeino ar vyno ir
trokštant rašymo priemonių;
rašomųjų mašinėlių, netgi plunksnos
ir rašalo šulinio, ir svarstant
visus erdvės ištempimo būdus,
skaitmeninius ar kietviršelinius;
"kietviršeliai" – bjaurus
spausdintos medžiagos apibūdinimas,
ir, tiesą sakant, spausdinta medžiaga
yra efektyvi, bet jai trūksta grožio.
Puslapis – minkštas ir pailgas žodis;
puslapis – tęsinys mano pirštų galuose;
puslapis – ekranas, kuriame saugomos
svajonės ir troškimai; teisinio dokumento
puslapis, kuris įriša. Puslapis – pažadas.
Skaitau iš visų pusių, vartau puslapį
prieš laikrodžio rodyklę ir vėl apsuku
puslapį, ieškodamas to, ko galbūt praleidau.
Noras – tai lazda žodžiams įbrėžti į purvą
ir akmeniui kalti, kol žodžiai tampa tvirti.
Plunksna yra kūnas, anatomija, o ne sliekas
su neiššifruojamais galais; plunksna turi galvą
ir uodegą, ir rašalinius vidurius. O plunksnos
smegenys priklauso žymių kūrėjui.
vėlesnė valanda / kita valanda / vėlyva valanda /
ankstyva valanda / laiminga valanda / apsilankymo valanda
Visi "smertelnos" valandos elementai supa
mano nešiojamąjį kompiuterį – mirštančiuose
nupjautos žolės stiebeliuose ir gęstančioje baterijoje.
Kikiliai toliau suka lizdą iš šakelių ir lapelių,
bet žinau, kad lizdas yra ankstyvas popierius,
žaliavos ir minkštimas. Žinau, kad pasaulis yra
puslapių vartymo įrankis, popierinis gaublys, ir
žinau, kad paukščiai yra didieji dangaus rašytojai.
V. Užsirašau šias eilutes
Užsirašau šias eilutes,
pasiskolinęs rašiklį iš padavėjos
šiame pakelės restorane. Trys surūdijusios pušys
laiko dangų languose.
Mano sriuba atšąla, o tai reiškia, kad
valgysiu ją vėsią. Netrukus
paliksiu arbatpinigių ant stalo,
įsiliesiu į keliautojų bičių avilį
ir įlipsiu į vieną iš keltų,
kur visada būna eilė prie tualeto
ir niekas nežino, kur yra kapitonas.
Šiek tiek pykina, vis rašau
apie vėjų rožes ir omarų gaudykles,
žuvėdras, jei tokių yra – o jų visada yra.
Patikrinkite orą ir pamatysite jas
virš šiaudinių skrybėlių ir kepurių.
Vidurdienio saulė slysta kaip monstriška jūrų žvaigždė
per debesis. Kiti geria ledinę arbatą,
nukreipdami veizolus į vilkiką.
Kai baigsiu šį laišką, gurkštelėsiu
iš gertuvės, kurią Svoloč davė kelionei,
tais laikais, kai buvau per jaunas, kad rūpinčiausi
tais ant prieplaukos, kurie pamojavo atsisveikindami.
Dabar jų ilgiuosi: pusbrolių ir pusseserių lininėmis suknelėmis,
senuko, tavęs, berniukų lengvais vasariniais marškiniais.
Gyvenimas per ilgas. Kompaso rodyklė šoka.
Viskas pralekia. Keltas plaukia
pro geltonus, nuskurusius krantus.
VI. N_esu Poetas
N_esu Poetas,
nes gyvenu realiame pasaulyje,
kur baimė dalija šviesą.
Neturiu jokios apsaugos nuo
tikrojo blogio ir pinigų,
kuris yra pasaulis,
kuriame praleidžiama dauguma gyvenimų.
N_esu Poetas,
nes negaliu dainuoti apie
prarastas teisumo karalystes.
Vietoj to matau moterį su mėlyna parka,
verkiančią gatvėje šiandien,
be vilties iš netekties.
N_esu Poetas,
nes nėra nieko, ką galėčiau pasakyti,
protingais posūkiais, kad atremčiau
kiekvienos dienos nebūties smūgius, kurie slenka į
šiuolaikinį horizontą.
N_esu Poetas,
o liudininkas, nešantis tuščią
erdvę, tampančia širdimis,
jei jos paliekamos dykinėti ar užsibūti,
be gyvenimo, kuriuo galėtų pasidalinti.
Mačiau liūdesį džiaugsmo gatvėje,
ir girdėjau ratukinio lyno miglą,
ir taip pat žinau, ką reiškia vakaras,
bet tai netikra – Poezija yra,
ir iš jos prisimenu,
kai akys įauga į išsivysčiusią tamsą.
VII. Eilės Jaunajam Poetui
Pirmiausia norėjau atsidurti girtuokliu latakuose
ir dvidešimtmetis vos ten neatsidūriau –
o paskui, kaip alternatyvą degtinei, gyvenau
vienas tarsi atsiskyrėlis filosofas, flirtuojantis su
kraštutiniu skurdu, kuris, kaip įtariau, laukė –
o tada atėjo metai, kai
labai reikėjo prieglobsčio vidutinybėje,
metai, kaip atbukusios žirklės, kruopščiai kerpančios kvadratus,
ir tai buvo šleikštu, labai šleikštu –
galima sakyti, kad visada gyvenimas
buvo kaip lopinė, visada suplėšyta –
mano pasaulis, kaip sapne susiūtos skiautės,
kuriame gyvūnai ir žmonės,
augalai, chimeros, žvaigždės,
net mineralai buvo iš anksto numatytoje harmonijoje –
sapnas, pamirštas, nes turi būti pamirštas,
bet kurio desperatiškai ieškojau, bet tik sporadiškai
radau fragmentus, ranka pakelta trenkti
ar paglostyti, arba tiesiog pakelta dėl kažkokios nežinomos priežasties –
ir atmintyje taip pat kažkoks konkretus skausmas, šalčio ar šilumos pojūtis.
Man patiko ta harmonija visais aistros etapais,
balsai, vis dar šnabždantys manyje... bet tada vietoj harmonijos,
buvo tik ant žemės išmėtyti skudurai.
Ir galbūt tai viskas, kas reiškia būti Jaunuoju Poetu.
VIII. Idiotas savantas
Talentas yra tai, ką sako,
turite po romano
išleidimo ir
palankaus įvertinimo. Prieš tai, ką
turite, yra nuobodus
kliedesys, hobis, kaip, pavyzdžiui, mezgimas.
Veikla yra tai, ką nuveikėte,
po to, kai spektaklis pastatytas,
ir publika ploja.
Prieš tai draugai vis klausia,
kada planuojate įsišaknyti ir susirasti darbą.
Genialumas yra tai, ką žino apie Jus,
po trečiojo
puikių eilėraščių tomo. Anksčiau
kaltino užsisklendimu,
klausė, kodėl neturite kūdikio,
vadino valkata.
Priežastis, kodėl žmonės nori įgyti magistro laipsnius,
lankė seminarus įmantriais pavadinimais,
kai viskas, ko iš tikrųjų galite
išmokti,
tai kelios technikos,
spausdinimo instrukcijos ir
kažkieno kito manieros,
yra ta, kad kiekvienas menininkas neturi
licencijos kabėti ant sienos,
kaip optikas ar veterinaras,
įrodydamas, kad galite būti nerangus sadistas,
kurio plombos įkrenta į troškinį,
bet esate sertifikuotas odontologas.
Tikrasis rašytojas yra tas,
kuris iš tikrųjų rašo. Talentas
yra išradimas kaip flogistonas
po gaisro fakto.
Rezultatas yra pats sau vaistas.
Jį reikia mylėti labiau nei būti
mylimam.
IX. Šis eilėraštis skirtas ne Jums
Šis eilėraštis skirtas ne Jums.
Galbūt trumpam pas jį užsuksite,
Bet niekas čia Jūsų neras, niekas.
Pasikeisite anksčiau nei eilėraštis.
Net ir sėdėdami, ir nejudėdami,
pradėjote nykti. Ir tai - nesvarbu.
Eilėraštis tęsis be Jūsų.
Jis turi netikrą tam tikrų tuštumų žavesį.
Jis nėra melancholiškas, iš tikrųjų, tik - tuščias.
Kadaise galbūt buvo liūdnas, niekas nežino kodėl.
Jis verčiau nieko neprisimena.
Nostalgijos nuo jo seniai nuluptos.
Jūsų grožio supratimui čia nėra vietos.
Naktis yra dangus virš šio eilėraščio.
Jis - per juodas žvaigždėms.
Ir neieškokite jokio apšvietimo.
Jūs nei galite, nei privalote suprasti, ką reiškia.
Klausykite, - ateina be gitaros, apsirėdęs
Nei skudurais, nei purpuriniu rūbu.
Ir jame nėra nieko, kas Jus paguostų.
Užmerkite akis, nusižiovaukite. Greitai viskas baigsis.
Pamiršite eilėraštį, bet ne anksčiau, nei
Jis pamirš Jus. Ir tai - nesvarbu.
Jis buvo gražiausias savo ištrynimuose.
O, išblukę veidrodžiai! O, paskendusiųjų vandenynai!
Nei viena tyla neprilygsta kitai.
Ir nesvarbu, ką Jūs manote.
Šis eilėraštis skirtas ne Jums.
X. nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis
nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis
kaip giliai po smėliu
bet dar ankstyvas vakaras
ir mes abu šiek tiek apsvaigę
atsiliepi į telefoną
įpili gėrimo
žinau, kad poezijoje nekenti buities, bet turėjai apie tai
pagalvoti prieš pakviesdamas persikelti gyventi pas Tave
anksčiau maniau, kad ginčai yra tas pats, kas sąžiningumas
anksčiau maniau, kad rėkimas yra tas pats, kas aistra
anksčiau maniau, kad skausmas yra prasmingas
nebemanau, kad skausmas yra prasmingas
niekada nieko gero neišmokau būdamas nelaimingas
niekada nieko gero neišmokau būdamas laimingas
tai, ką jaučiu Tau, neturi nieko bendra su mokymusi
tai neturi nieko bendra su niekuo
bet jaučiu tai sarkofago kampučiuose
jaučiu tai miegodamas
net kai negalvoju apie Tave
vis dar liejiesi per mano kraują, kaip ugnis per apleistą ligoninės palatą
šios monetos darosi sunkios akims
buvo didelė garbė ir privilegija Tave mylėti
buvo didelė garbė ir privilegija valgyti šaltą picą ant Tavo laiptų auštant
meilė - tokia kvaila: tarsi smogtų kumščiu Saulė
ir milijono auksinių monetų lietus,
už kurį net nereikia mokėti mokesčių,
nes Saulės pinigai yra nemokami pinigai,
ir esu beveik tikras, kad dėl to nėra jokių įstatymų,
bet mokėčiau rinkliavas,
nes manau, kad ligoninės, švietimas ir menas turėtų būti finansuojami viešai,
net ir šis eilėraštis,
kai žiūriu į Tave, mano akys – tai du vienodi degantys kaimynystės namai,
kai žiūriu į Tave, mano akys iššoka iš kaukolės kaip vilko animaciniame filme,
kai esu su Tavimi,
apgaubia didžiulė tyla,
ir jaučiuosi taip, lyg grimzčiau į giliausią gyvenimo nuotykį,
einame gatve, žolei plaikstantis pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn,
niekada nebuvau toks laimingas...
tada supratau, kad kartojimas gali būti pabaiga.
tada supratau, kad kartojimas gali būti pabaiga.
pabaiga, pabaiga ir sudie.
Arklys krito kruvinas
nuo mano eilėraščio
ir aš kritau kruvinas
nuo arklio kraujo...
Gerai, prisipažįstu:
Praėjusią naktį sapnavau košmarą.
Žygiavau purvinu taku
prislėgtų vyrų kolonoje
pajuodusiuose Šiaulių gatvių pakraščiuose,
prieblandoje, dumble ir griuvėsiuose,
ateityje be vilties,
žygiavome
purvinais, proletariškais skudurais ir batais.
Kairėje pusėje - Tėvelis, nusiskutęs galvą,
o šalia jo – Senukas, su žila barzda ir tamsia kepure.
- Turi pripažinti, – pasakė Senukas tarsi mums, tarsi niekam,
– kad tai gana puikus būdas parašyti eilėraštį.
- Taip, – pasakiau, – pagreitį
palaiko mūsų žengimas į priekį,
apleistas kraštovaizdis įsiskverbia į kiekvieną žodį,
ir gali laisvai sakyti, ką nori.
- Taip yra todėl, kad esame eilėraščio viduje, – tarė Senukas, –
o ne išorėje.
Po žemais debesimis blankiai žėrėjo riebaus vandens balos.
- Štai kodėl mano eilėraščiai, - mintijau, - tokie griozdiški:
viduje daugiau vietos.
Kietas Senuko žandikaulio kraštas sustingo ir mes, vyrai,
išsiskirstėme.
Nusekiau jį už sienos,
kad išgirsčiau šio eilėraščio tęsinį Tėvelio Lietuvos istorijos
paskaitoje,
bet ne, tikroji poema buvo pasibaigusi.
Grįžau į vietą,
kur eilėraštis - nutrūksta.
Senukas palieka eilėraštį.
Baltijos jūra
Taip pat užšalo 1303 m. –
Nieko neįvyko, kas būtų verta poezijos.
1 --- 8 --- 16 --- 20 21 22 23 24 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|