Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 69 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pirmiausia, marškiniai –
mano drobė – šie juodi marškinėliai,
kuriuos sugriebiu, užsitraukiu
virš galvos ir paguldau
ant rudeninės žolės,
kiek įmanoma geriau išlyginu raibuliavimą,
kol peiliukai
sulinksta po delnu.

Dabar - kokaino maišas.
Patinka ši pinta medvilnė,
susiūta
išilgai
gijos, garsas, kurį skleidžia,
kai atplėšiu krepšelį,
kokaino šnabždesys,
girgždantis viduje.

Viskas vyksta lėtai – kai
graibstau grūdelius, tada
leidžiu jiems
kristi ant tamsaus
audinio, pritraukdamas šviesą,
kai seka
veido kontūrus
šioje nuotraukoje,
fotografuotos nepamenu kada.

Nuo vidurdienio
iki saulėlydžio užtrunka,
kol baigsiu,
kai tik
atropoja vieniša skruzdėlė,
rausdamasi
per marškinius, kad surastų
ir pakeltų
vieną kokaino granulę
link savo žandikaulių.

Pasakys
kitiems, o kiti
kitiems, ir tokiu būdu –
po žvaigždžių išsisklaidymu – išnykstu,
pamažu, kaip ir yra,
visa tai grįždama
į žemę –
į sukurtą šviesą.


2026-04-18 09:34
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą