Gerai, prisipažįstu:
Praėjusią naktį sapnavau košmarą.
Žygiavau purvinu taku
prislėgtų vyrų kolonoje
pajuodusiuose Šiaulių gatvių pakraščiuose,
prieblandoje, dumble ir griuvėsiuose,
ateityje be vilties,
žygiavome
purvinais, proletariškais skudurais ir batais.
Kairėje pusėje - Tėvelis, nusiskutęs galvą,
o šalia jo – Senukas, su žila barzda ir tamsia kepure.
- Turi pripažinti, – pasakė Senukas tarsi mums, tarsi niekam,
– kad tai gana puikus būdas parašyti eilėraštį.
- Taip, – pasakiau, – pagreitį
palaiko mūsų žengimas į priekį,
apleistas kraštovaizdis įsiskverbia į kiekvieną žodį,
ir gali laisvai sakyti, ką nori.
- Taip yra todėl, kad esame eilėraščio viduje, – tarė Senukas, –
o ne išorėje.
Po žemais debesimis blankiai žėrėjo riebaus vandens balos.
- Štai kodėl mano eilėraščiai, - mintijau, - tokie griozdiški:
viduje daugiau vietos.
Kietas Senuko žandikaulio kraštas sustingo ir mes, vyrai,
išsiskirstėme.
Nusekiau jį už sienos,
kad išgirsčiau šio eilėraščio tęsinį Tėvelio Lietuvos istorijos
paskaitoje,
bet ne, tikroji poema buvo pasibaigusi.
Grįžau į vietą,
kur eilėraštis - nutrūksta.
Senukas palieka eilėraštį.


Passchendaele2
