Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 57 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2026-07-18 16:11
Passchendaele2

186psl.

Dirbu prie autorinio žurnalo.
2026-07-14 16:06
Passchendaele2

Yeah, right. But patience is a virtue.

Please stay online while Microsoft 365 and Office downloads

We\'ll be done in just a moment.
2026-07-13 19:03
Passchendaele2

Velniop

Neberašysiu Poezijos.
2026-07-11 14:59
Passchendaele2

Bus uogienės

Skabau raudonuosius serbentus.
2026-07-10 18:40
Passchendaele2

Autoriaus kastracijos kompleksas

Lupau Autoriaus penį, kad paruoščiau
patiekalą, kurio mane išmokė Senis.
Tai nebuvo sapnas, tačiau vizijos gardumas
leido peiliui – mėlynumo brūkštelėjimui –
kraujuojantį daiktą paversti skaidryne.
Su peniu visada reikia būti atsargiam.
Jį reikia marinuoti austrių padaže su krakmolu,
apšlakstyti imbiero sultimis, kad išvalytume
jo šlapimo kvapą – žuvies kvapą – itifalų,
kaip galbūt sakė Rimbaud – leisti spermos
likučiams fermentuotis su krauju ir žydryne
į vakaro dangų, tokį: kai penis pradeda be
perstojo verkti, iš pradžių tyliai, kaip
naujagimis, paskui garsiau, kol virtuvė
virsta traukinių stotimi, iš kurios Autorius
buvo atvežtas į artimiausią Rašykinę Mėsinę.
Penis žliumbia kaip kūdikis, kaip pamplys
verkia dėl savo noro – pamišęs penis yra
nekaltas. Penis nori susigrąžinti savo Autorių.
Taip, kaip vaikas nori savo motinos pieno.
Ir Autorius, be savo penio, ar jis vis dėlto
yra Autorius? Pusiau patinas? Ar jis išprotės
žiūrėdamas į mėnulį? Ar jis tarnaus Rašyko Adminams
kaip eunuchas pirmykščių dinastijų laikais?
Ar jis seks paskui gazuotą negyvų žuvų kvapą,
pro pievą, pro urzgančius miškus, kad pasiektų
juodą upę ir stebėtų vandens tėkmę. Stebėkite
žuvų adatas, šeriančias upelį, ir linkėkite,
kad viena iš jų būtų jo lytinis organas. Penis
mano rankoje yra storas ir simbolinis, kažkas,
ko negaliu iki galo suvokti. Įtaisas be savo
proto paslaugos, kaip tai veikia? Kaip, vardu
Dievas, protas gali pakęsti prarasti dalį
savo formos ir suvokti šį praradimą kaip mintį?
Mintis apie penį, būdama ne kas kita, nėra penis.
Kaip mano Senis kartą matė mane su mergaičiuke.
Kaip ji pasakė „ne“. „N“, einantis prieš „e“ chorą,
yra tarsi kastracija, kuri atskyrė mane nuo jos.
O, ar aš vis dėlto esu tas penis, kurį mano Senis
kadaise prarado? Skubėjau grįžti į savo kambarį,
visą popietę praleidau nuogas prieš veidrodį ir galvojau,
kad nesu gražus, maniau, kad ji teisi, ne, negaliu
mylėti šio berniuko priešais save. Ir gailėjausi,
kad jis iš viso gimė. Dabar matau, kaip Autorius,
sutrikdytas uždraustos minties, svirduliuoja link
tos upės, poruojasi su tirpstančiomis nimfomis –
Hermis tampa Hermafroditu, kurio alyvine spalva
aptrauktas kūnas, androginiškas ir nuostabus,
kadaise nuskendo ir iškilo iš bešaknio vandens.
Ir matau, kad pieva už virtuvės yra violetinė,
užkrečianti kastracijos tinktūros bala. Varpa,
apgaubta mano rankose, sena ir pavargusi, tarsi
vaisius, besisukantis atgal į anoniminę gimdą.
2026-07-10 17:52
Passchendaele2

antžmogis kyla

Prieš šešerius metus įkopiau į Alpių kalną.
Tako pradžioje sutikau Nyčę, kuris pametė savo
Zaratustros rankraštį. Jis verkė. „Šiek tiek
pagalbos, jaunuoli“, – pasakė. Jis per daug ašarojo,
kad galėtų ištarti pranašo vardą. Ar daryčiau tai,
kildamas aukštyn ir stebėdamas jo nykstantį siluetą?

Nors takas buvo status, akmenuotas ir tuščias,
sušukau tą vardą rododendrui, o paskui beržui.
Peržengti medžių ribą buvo tarsi ištrūkti iš sapno.
Klykiau ir stengiausi, kad mano balsas viliotų,
nors net man jis skambėjo paviršutiniškai. Morenoje
tas šauksmas ėmė aidėti, susimaišęs su mano užkimštu
kvėpavimu. Nepaisydamas lavinos, šaukiau akmenis,
cirką, bedugnę, viršūnę. Leidžiantis žemyn, kvėpuoti
tapo lengviau, ir stengiausi neapgaudinėti, nepaspartinti
risčios. Kai pasiekiau automobilių stovėjimo aikštelę,
buvau užkimęs. Atėjo naktis. Visų automobilių nebebuvo.

Matyt, per tas šešias sunkias žiemas pasenau.
Prancūzai tai vadina „un coup de vieux“.
Monblano kalnas dabar yra už devyniasdešimt
aštuonių mylių, ne didesnis už blakstieną.
Tačiau atrodo, kad naktį jis skleidžia ryškesnę šviesą.

Ar turėjau likti tamsiame miške ir pašaukti tą filosofą –
niekada neįgarsinau jo vardo – antžmogi, antžmogi? Tuo metu
išėjau, manydamas, kad daugiau nei įvykdžiau savo sandorio dalį.

Dabar, regis, turėsiu vėl kopti į tą kalną. Ne tokį, koks jis buvo –
iš granito ir skeveldrų, bet tokį, koks yra – kaip blakstiena, kaip
nukirptas nagas. Turėsiu rasti kelią ir vėl pakilti.
2026-07-10 06:47
Passchendaele2

Grįžtu

Prie Sim-Reisingo.
2026-07-08 12:50
Passchendaele2

Bet lyja

Reiktų nusipirkti cigarilių.
2026-07-07 13:35
Passchendaele2

Toli, toli

Metų metus, gydytojai privačiuose dokumentuose rašinėjo
apie mano paranojinę šizofreniją, panikos atakas. Gėriau
lėto atpalaidavimo tabletes, kurios privertė pradėti šią kroniką,

o tada nusijuokti: juk ką tik pasakojau Jums šią istoriją, ar ne?
Nepažįstami žmonės vartydavo akis. Bet buvau mėgiamas,
ir patikdavo bendrauti su gyvaisiais.

Pabusdavau ir skaičiuodavau valandas, kol
galėsiu vėl grįžti į lovą. Sirgau liga, kurią sukėlė
saulė ant mano kaklo. Aštri vasaros vabzdžių opera

privertė mane norėti būti tėvu, kaip senis, kurį turėjau –
tėvukas, kuris nelipdavo iš lovos.
Vakarienių metu žmonės ieškodavo mano skurdo ženklų,

kai pasakodavau, kad ištekėjau
dvidešimt trejų metų karštą birželio aštuntos dieną.
Kaip paaiškinti, kad valstybė visą mano gyvenimą

užfiksavo tardymuose, namų vizituose, nuotraukose,
medicininiuose tyrimuose, mokesčių įrašuose, šeimos istorijoje,
skolų banke. Penkeri metai pažeminimo,

kol žalioji kortelė atkeliauvo nepaženklintame voke.
Žalia kortelė – ne mano.
Žalia kortelė kiekvienam žmogui,

Kurį kada nors mylėjau, bet neturėjau.
Ar negalėčiau pakeisti numerių, nuotraukų, vardų,
kiekvieno nuskeldinto veido skenavimo? Negalėjau,

bet įsivaizdavau. Prisiekiau niekada daugiau tiek savęs neatiduoti
nepažįstamiesiems. Bet tai padariau. Atiduodavau save
vėl ir vėl. Femme, šokanti kumbiją virtuvėje,

niekada negrįžo. Jokia bendruomenė manęs nepriėmė,
todėl bendraudavau su šaukštu šleikščių vaistų
po liežuviu. Po skaitymo pilnai auditorijai,

moteris per mikrofoną manęs paklausė:
Pasakykite šiame kambaryje esantiems jaunimui, ką darote dėl savęs priežiūros.
Pasakiau jai: praleidžiu ilgą laiką tyloje,

kuri padeda man išgyventi dar vienerius metus.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti toli, toli nuo namų.
2026-07-07 12:31
Passchendaele2

kiber-kaubojus

Esu kiber-nusikaltėlis juoda skrybėle.
Mano blizgantys juodi batai dera prie
mano blizgančio juodo ginklo. Trojaus-
Arklys yra tai, ko labiausiai trokštu.
Kadaise turėjau Trojaus-Arklį.
Pavadinau jį Tarakonu, tarsi
iš Raganiaus. Tarakonas mirė.
Vienu greitu dalgio perbraukimu
supjausčiau kopūstinės salotos galvą,
kad Tarakonas galėtų paėsti.
Nupjoviau trumpus kviečius geltonu taku,
kad Tarakonas galėtų pro jį praeiti.
Jis bėgo nuo manęs, Tarakonas.
Mane supykdė,
kad buvo pakankamai vyriškas,
kad tai padarytų. Nusijuokiau
Tarakonui į snukį.
Kai jis pravėrė burną,
kad išleistų garsą,
sustabdžiau jį paskutinėmis trimis kulkomis.
Ten, kur turėtų būti mano širdis,
pučia šaltas, šaltas vėjas.
Save skaudinu
dėl jo, dėl jo Niekio
ir dėl jo Tylos.


1 --- 8 --- 14 15 16 17 18 --- 24 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67
[iš viso: 663]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą