Žemę.

Šizo Reks.

E=mc2

Monstrai, monstrai!
Bet monstrų nėra!
Tai, ką vadinate monstrais,
Yra aukščiausios formos arba
Formos, kurių nesuprantate.
Argi dievai ne monstrai?
Ar genialus žmogus nėra
Monstras, kaip tigras ar voras,
Kaip ir visi individai, gyvenantys
Anapus socialinio melo,
Akinančiame ir dieviškame
Dalykų nemirtingume?
Taigi, aš, taip pat, esu
Monstras!

Kai karalius Lyras miršta V veiksme,
Ar žinote, ką parašo Šekspyras?
Parašo: „Jis miršta“. Tai viskas,
Nieko daugiau. Jokių fanfarų,
Jokių metaforų, jokių nuostabių
Paskutinių žodžių. Įtakingiausio
Dramos literatūros kūrinio
Kulminacija yra: „Jis miršta“.
Šekspyras, genijus, sugalvoja tik:
„Jis miršta“. Ir, vis dėlto, kiekvieną
Kartą, kai skaitau tuos du žodžius,
Mane apima disforija. Ir žinau,
Kad natūralu liūdėti, bet ne dėl
Žodžių „Jis miršta“, o dėl gyvenimo,
Kurį matėme prieš žodžius.
Išgyvenau visus penkis veiksmus,
Vilke, ir neprašau džiaugtis ar liūdėti,
Kad turiu išeiti. Tik prašau, kad
Perverstum puslapį, tęstum skaitymą…
Ir leistum prasidėti kitai istorijai. Ir jei
Kas nors paklaus, kas su manimi nutiko,
Papasakok apie visą mano nuostabų gyvenimą
Ir baik paprastais ir kukliais žodžiais:
„Jis mirė.”

Švelnus brizas pūtė per slėnį, apibertą gėlių gausa, o aplinkinis miškas dvelkė saldžiai lengvu aromatu.
Trys jaunuoliai, šešiolikos ir septyniolikos metų, atsainiai žygiavo upės krašto keliu. Jie buvo pakilios nuotaikos, besišnekučiuojantys ir besijuokiantys, tarsi sunki medienos našta, kurią tempė, nieko nesvertų.
– Ar girdėjot, kad karalius vėl ruošiasi karui? – paklausė aukščiausiasis iš trijų, vaikinas juodais plaukais, kurie nerūpestingai siūbavo vėjyje.
– Žinoma, Deni. Ar, taip pat, nori prisijungti ir tu? – atsakė einantysis šalia Denio, šiek tiek žemesnis, trumpesniais, tamsiai rudais plaukais. Jo labiausiai į akis krintantis bruožas buvo įdėmios, gyvybingos akys, žėrinčios veržlumu.
– Ha-ha, jeigu kada nors tapsiu generolu, Deivi, galėsi būti mano dešinioji ranka! – Denis stuktelėjo į savo krūtinę, tarsi jau būtų tapęs šlovingiausiu didvyriu.
– Jokiu būdu, tapsiu geresniu generolu, nei tu! – Deivis paleido stumiamą vežimą, pasitikinčiai iškeldamas rankas.
– Ei, nesustok taip netikėtai! – Denis, jausdamas papildomą svorį, dingus Deivio pagalbai, subarė.
– Ha-ha! – Deivis nusijuokė, tuomet vėl uždėjo rankas ant vežimo. – Paskutinis karas su kaimynais baigėsi taip greitai, kad mes net neturėjome laiko prisistatyti tarnybai. Jeigu spėsime į sostinę greičiau, šį kartą, kaip manai, ar mus užverbuos? – paklausė Vudžio.
– Kad ir kur jūs, abu, eitumėt, keliausiu kartu, – labiau ramesnis Vudis šyptelėjo. Jo šviesiai rudi plaukai sutapo su lengvabūdišku charakteriu, bet tiesios linijos veide sakė, kad jis nebuvo toks nerūpestingas, kaip atrodė. – Ar pasakysime savo meistrui, kai grįšime?
– Tiesiog varom taip! – Deivis nerimastingai norėjo išbandyti savo gebėjimus.
Kol Deivis ėmė įsivaizduoti save imperijos kario munduru, jo ranka netikėtai buvo sugriebta. Jis pasisuko, pastebėdamas, kad Denis sustojo, o Vudis taip pat apsigręžė, atrodydamas įsitempęs.
Lydėdamas jų žvilgsnius, Deivis išvydo grupę vyrų, kurie neatrodė draugiškai, besiartinantys iš kelio už jų nugaros. Jie vilkėjo baitais marškiniais, mėlynomis kelnėmis, šviesiai geltonomis pirštinėmis ir ryškiai raudonomis galvaskarėmis. Nors jų akis dengė akiniai nuo saulės, jų šelmiškos šypsenos buvo aiškios.
Jų lyderis, taip pat su akiniais nuo saulės, buvo apsirėdęs paprastai – balta berankovė maikė patvirtino jo raumeningą stotą, rodantį, kad jis buvo pašėlęs.
Trys jaunuoliai sustojo savo vėžiose, stebėdami, kaip grupė keliavo link jų mažo kaimelio, vienintelio tikslo šiuo keliu.
Kaimas buvo pastatytas ant didžio kalno papėdės, o masyvūs, akmeningi skardžiai atrodė tarsi sėdintis liūtas, todėl ir vadinosi Liūto Uola, o kaimas, Liūto Uolos Kaimu. Šalia Liūto Uolos Kaimo glūdėjo miškas, skiriamas smulkios betekančios upės, kuriame augo kvepiantys medžiai. Čia buvo gražu ir taiku. Kaimas nebuvo labai didelis, bet santykiai tarp gyventojų buvo užmegzti glaudžiai, ir visi turėjo gilų priklausomybės jausmą, todėl jie sunkiai dirbo, kad pilnai klestėtų.
Visi trys iš jų paleido medienos vežimą, kurį stūmė, ir kartu atsisuko į greitai artėjančią žmonių grupę, kol liko kokie penki ar šeši metrai tarp abiejų pusių.
Vienas, kuris atrodė kaip jų lyderis, ištiesė ranką, sustabdydamas savo bendražygius, ir kiti skubiai paklausė.
– Ar jūs keliaujate į Liūto Uolos Kaimą? – Deivis paklausė pirmas.
– Broli Markai, nesirūpink dėl jų, paskubėkime ir užbaikime misiją, o kai generolas atvyks, būsime pasiruošę pateikti savo pasiekimus, – mažesnysis pakalikas leptelėjo.
Vadas, vardu Markas, pamojavo ranką, užtildydamas pakaliką, tuomet abejingai pažvelgė į Deivį ir kitus bei tarė:
– Taip, kokios problemos?
– Kokia misija? – Deivis žengė metrą į priekį, sugniauždamas kumštį, su tam tikra agresyvia poza.
– Atskleisiu: mes, Imperijoje, tuoj pradėsime karą su savo kaimynais, todėl tikimės šiek tiek pralobti iš jūsų visų. Juk neturite jokių prieštaravimų, ar ne? – Markas tarė piktdžiugišku veidu.
– Kaip pralobti? Mes atiduodame savo mokesčius ir tributus Imperijai kiekvienais metais! Imperija negali tiesiog prisistatyti ir pasiglemžti, ką nori, kada nori! Jūs, banda idiotų, ar jūs apsimetate Imperijos kariais? – Denis išdėstė savo abejonę.
– Jūs, smulkūs vargdieniai, nieko nesuprantate. Imperijai prireikus, galime visiškai nušluoti jūsų kaimą nuo Žemės paviršiaus. Neturite teisės atsisakyti. Jeigu paklusniai nenusileisite, mano kumščiai neturės akių, – Markas pagrasino.
– Absurdiška! Kaip Imperija gali taip elgtis su savo žmonėmis? Nežinau, kas esate, bet jeigu nenorite klausyti sveiko proto, mes visąlaik pasiruošę atsikirsti, – Deivis apsižvalgė, o Denis ir Vudis kartu linktelėjo, nieko nereikėjo tarti, jie glaudžiai dėl to sutiko.
– Nesuprantantys savo pačių pražūties. – Markas užsimojo kumščiu ir šoko prieš juos tris, norėdamas pulti, kol pakalikai sekė iš paskos.
Pastebėję, kad jų oponentai veržiasi į juos, trijulė taip pat neliko be atsako. Markui beveik prieš juos, jie guviai nėrė į šoną.
Markas nesitikėjo, kad reikės pasikliauti skaičiaus pranašumu, manydamas, kad, kaip Imperijos kariui, bus gan lengva susitvarkyti su trimis civiliais. Bet, ko nežinojo, buvo tai, kad jaunuoliai prieš jį, nors ir atrodantys kaip paprasti valstiečiai, buvo treniruoti anapus jo vaizduotės.
Vudis ir Denis, taip pat, atpalaidavo rankas, bet jų kojos iššovė kaip žaibas, puldami atakuojančius pakalikus be gailesčio. Spardydami, trypdami, šokinėdami, kiekvienas smūgis buvo pilnas jėgos, ir pakalikai buvo nublokšti, vienas po vieno, kaip popieriniai taikiniai.
Markas, atsisukdamas, suprato, kad Vudžio ir Denio gebėjimai buvo nepaprasti, bet neturėjo laiko žavėtis, nes prieš jį esantis Deivis jau mosikavo neįtikėtinai galingais kumščiais. Markas skubiai iškėlė rankas, kad blokuotų pirmą smūgį, bet nesitikėjo tokios brutalios jėgos. Marko kojos sukniubo atgal kelis žingsnius, ir jo rankos nutirpo.
Kaip grupės kapitono, Marko talentai buvo geresni, nei kitų, bent jau jis nekrito be sąmonės, kaip kiti pakalikai. Matydamas, kad jo vyrai smunka vienas po vieno, suprato, kad jis vienintelis galėjo pakeisti mūšio tėkmę, tad, per sukąstus dantis, iškošė:
– Šekit mano Griovimo Smūgį!
Žaliūko raumenys staiga išpampo, ir jis smarkiai veržėsi link Deivio, vos ne perpjaudamas oponentą per pusę.
Aiškiai, priešininko technikos buvo nenumaldomai galingos, bet Deivis tik šyptelėjo. Markui tuoj vėl bepuolant, Deivis mikliai pasitraukė į šoną ir atliko eiklų apsivertimą, kad išvengtų mirtinos atakos, tuomet, nieko nelaukdamas, kontra-atakavo.
Markas stengėsi atgauti lygsvarą po savo smūgio ir pasisuko atsimokėti. Jo kumščiai buvo galingi, bet jo judesys nebuvo labai miklus. Priešingai, nors Deivis buvo mažesnis, jo smūgiai buvo greitesni ir dažnesni. Galios raktas yra greitis, ir abiem besikeičiant smūgiais, Deivio kumščiai darėsi staigesni ir staigesni, kol Markas pamatė mėlyną švytėjimą aplink juos. Po to, kai Deivio pirmas kumštis prasibrovė pro Marko gynybą ir pakirto jį, antras, trečias ir ketvirtas kumščiai sekė greita eiga. Akimirką, Markas nesuvokė, kiek smūgių jį palietė, ir jis, nublokštas, skrido atgal.
Nepaisant skausmo, Markas prisivertė atsistoti tik tam, kad išvystų visus savo pavaldinius gulinčius ant žemės, kol Vudis ir Denis stovėjo nesužeisti, sukryžiuotomis rankomis.
– Velniava! – Markas užgaravo, nesitikėdamas sutikti tokį grėsmingą oponentą šiame mažame kaime. – Šekit Kūno Ataką. – Jis įsibėgėjo per du žingsnius, jo raumeningas petys nukreiptas į Deivį.
Bematant, Deivis pažvelgė į Vudį, tarsi laukdamas patvirtinimo. Vudis tik gūžtelėjo, abejingai.
Markui, kaip traukiniui, artėjant, Deivis mikliai sukaupė savo vidinę energiją, ir jo rankos staiga pradėjo žibėti mėlyna šviesa. „Energijos Smūgis!“ suriko, iššaudamas keletą energijos rutulių, kurie trenkėsi į Marką tarsi griaustinis.
Pirmieji energijos smūgiai visiškai nukenksmino Marko puolimą, kol kiti rėžėsi į jo torsą. Markas pasijautė tarsi atakavo keli geležiniai kūjai, žiaurus skausmas nuklojantis kūną, iki prarandant sąmonę.
Deivis šelmiškai žvilgtelėjo į du savo kompanionus, bet jų šypsniai užšalo, pamačius dar vieną artėjančią grupę, jų lyderiui skleidžiant nuodėmingą aurą, kuri užtemdė dangų.
– Neblogai, – šaltas balsas tarė, žemas tembras aiškiai girdimas jų mintyse, nepaisant atstumo. Lyderio kaukėtas veidas švytėjo raudonomis akimis. Trijulė nevalingai sudrebėjo, kūnai užšalę tarsi lediniai. Jie suvokė, kad šis naujasis priešas buvo visai kito lygio, negu Markas.
Apleisdami nerūpestingus požiūrius, trijulė pasiruošė naujajai grėsmei. Bet jiems net nespėjus sumirksėti, priešas sumažino atstumą, jo žingsniams, atrodo, lenkiant pačią erdvę.
Deivis, Denis ir Vudis užgniaužė baimę, sutelkdami pilną galią, jų rankoms žėrint mėlynai ir raudonai, pasiruošę išleisti savo galingiausias technikas. Visgi, paslaptingasis priešas buvo greitesnis, pasirodantis jiems purpurinės šviesos blyksniu.
– Didysis Sprogimas! – priešas suriko.
Deivis instinktyviai žengė į priekį, uždengdamas Denį ir Vudį už savęs. Kurtinantis sprogimas ir energijos bokštinis stulpas buvo paskutinis dalykas, kurį jie matė…

Ar žinote, kas yra rašymas?
Rašymas yra sėdėjimas ant kėdės,
Spoksant į erdvę. Rašymas yra dvi
Valandos naršymo internete ir
Penkios minutės spausdinimo.
Rašymas – tai „rašymo patarimų“
Probėgšmais skaitymas svetainėse
Ir po nosimi burzgiantis „užsilenk“.
Rašymas – tai draugų sėkmės
Stebėjimas ir murmėjimas po
Nosimi „užsilenk“. Rašymas – tai
Perskaityti tai, ką parašėte, ir manyti,
Kad esate genijus. Rašymas – tai
Perskaityti tai, ką parašėte, ir
Šaukti į ekraną „užsilenk“. Rašymas
Yra 3500€ koledžo kursų, po kurių
Siekiate karjeros telemarketingo
Srityje. Rašymas yra tai, ką arba
Sumautai darai, arba ne. Rašymas
– Tai klausytis Thomo Wolfe ir noras
Būti jo literatūriniu atitikmeniu. Rašymas
Tampa literatūriniu Bukowskio atitikmeniu.
Keturiasdešimt leidėjų teigia, kad šiuo
Metu nepatenkinate jų poreikių. Rašymas
Yra niekieno poreikių tenkinimas bet
Kuriuo metu. Rašymas yra 2000 žodžių
Užbaigimas vieną rytą ir verksmas, kad kitą
Dieną nebegalėsite rašyti. Rašymas – tai
Praradimas visos dienos, dirbant prie
Aplūžusio „Lenovo“ nešiojamo kompiuterio.
Rašymas yra, kai niekada neturite laiko rašyti
Ir niekada nerašote, kai turite laiko. Rašymas
Yra turėti vieną idėją, ir ją apmąstyti mėnesius,
Kol atsiranda kita. Rašymas – tai niekada
Neturėti idėjų. Rašymas – tai sėdėti autobusų
Stotelėje ir apturėti keturis milijonus idėjų ir
Stokoti po ranka sąsiuvinio. Rašymas juokiasi
Iš tų žmonių, kurie nuolat nešiojasi sąsiuvinius,
Tarsi būtų tikri rašytojai…
Rašymas yra skaitymas.
Rašymas yra skaitymas.
Rašymas yra skaitymas.
Rašymas yra kova.
Rašymas yra rašymas.

– O kaip Jūs, pone Passchendaele? Ko ieškote moteryje?
– Pikto genijaus, – atsakiau atsainiai.
– Pikto genijaus? – paklausė ji, pakėlusi antakius.
– Kodėl gi ne? Protinga, pasitikinti savimi, atkakli, veržli. Kas čia nepatiktų?
– Blogis per se? – išdrįso.
– Tai gali būti ilgalaikė problema, – pripažinau. – Gal man reikia išdykusios genijės. – Akimirką tai apmąsčiau, kai mano veide nušvito šelmiška šypsena. – Taaaaaip, – tariau murkiančiu balsu. – Skamba gerai.

Žalią arbatą.

Šeimos istorija pasakoja, ir tai buvo tiesa,
Kad mano Seniui gimė aštuoneri genialūs
Vaikai ir kad jis nusipirko dvylika beveik
Naujų fortepijonų. Po mirties, jis paliko
Nemažą turtą. Vaikai pagerbė skirtingus
Menus; du tapo gana žinomi, trys susituokė
Ir nupenėjo gležną dalį turtų ir spindesio.
Šeštoji buvo koncertuojanti pianistė: ji
Turėjo reikšmingą karjerą, nešiojo pakirptus
Plaukus ir vaikščiojo kaip vyras, ar taip girdėjau,
Kai laužiausi į lenktyninę mašiną, į tylias
Vingiuojančio Niurburgringo trasos šnekas.
Kita mirė, kaip vaikas, nesulaukusi penkerių metų.
Ir, štai, vienas rašė – rūšiuoju jo keistas knygas
Ir stebiuosi jo gyvais žodžiais ir braukinėju trumpus
Kraštinius užrašus ir pirštu maklinu sąskaitas.
Grįžau pas Senį, kad sutvarkyčiau kaimo kapines
Jo labui, pabendraučiau su saugotoju po rudens
Saule ir paliesčiau vaiduoklio garsą ten, kur jis guli.
Man labiausiai patinka galvoti apie tą kietasprandį,
Pliaukšintį sau į šlaunis ir prekiaujantį jankių šlamšto
Produktais už vieną tuziną fortepijonų. Tai atitiko
Jo kultūros plėtimosi planą. Tuo pačiu mastu,
Jis pastatė septynis arkų namus, ir jie tebestovi.
Vienas, penkių aukštų, tiesus kaip kvadratinė
Dėžė, vis dar dominuoja Palangos pakrantės žemės
Pakraštyje. Pigiai nuomojamas vasaros slogiu oru
Šeimoms su sportbačiais, kuriais žliugsi per kambarius,
Ir kartais pirštais pereina geltonus seno fortepijono
Klavišus, dvelkiančius miltligės varpais. Kaip batų
Fabrikas tarp eglių, jis pritūpęs; plokščias stogas ir
Langų eilės šnipinėja per miglą. Kur šoko tie aštuoni
Vaikai jūros žvaigždžių vasaromis, kur trisdešimt
Šešios pušys dūsavo, tas barzdotas Senis ėjo milžiniškais
Žingsniais ir dosniai dalijo savo širdies dovanas. Grįžau
Pas Senį dėl jo susimąstyti besilenkiančio antkapio,
Suabejojęs šiuo atminties sumažėjimu ir prisiminęs,
Kad reikia pamaitinti vaikų numylėtą Senutę savo
Kruopščiai supjaustytu kaimišku pyrago gabalu.