"Disco Elysium" veikėjas Haris Diubua (Harry DuBois) nežino, kas jis toks. Iš pradžių maniau, kad jo amnezija – tai tiesiog paprastas kūrėjų ("ZA/UM") pasakojimo triukas, būdas paversti jį "švariu lapu", kurį žaidėjas gali užpildyti taip, kaip tik nori, įsikūnydamas į pasirinktą vaidmenį. Tačiau tai nėra visiška tiesa: pagrindinis veikėjas toli gražu nėra tylus, ir nors žaidėjas jį reikšmingai formuoja, mes taip pat – pažindami jo praeitį ir girdėdami daugybę balsų jo galvoje, atstovaujančių įvairiems jo gebėjimams, – susipažįstame su žmogumi, kurį jau suformavo aplinkybės, tačiau kuris tose aplinkybėse save prarado.
Kai pradedame jį formuoti, tam tikra prasme jau būna per vėlu. Visgi, žaidėjo pasirinkimai turi įtakos Hario charakteriui; tai užtikrina žaidimo sistema, leidžianti skirstyti taškus skirtingiems "policininko tipams" bei politinėms filosofijoms, taip pat "minčių kabineto" (angl. "thought cabinet") struktūra, palaipsniui kaupianti idėjas, kurios veikia Hario gebėjimus ir dialogus. Be daugybės Hario vidinio pasaulio fragmentų, egzistuoja ir daugybė galimų išorinių Hario versijų, kurias galima įkūnyti; jų užuomazgų aptinkama įvairiose žaidimo užduotyse, o žaidėjas sprendžia, ar leisti joms suklestėti, ar nuvysti. Šį daugybiškumo motyvą pabrėžia akimirkos, kai žaidėjas gali pasirinkti vieną iš kelių vardų, kuriais Haris galėtų prisistatyti.
Be viso to, Harį galima aprengti gana dailiais švarkais. Tai turėjo būti paprastas tekstas apie vieną iš tų švarkų, tačiau viskas tapo labai sudėtinga. Toliau pateikiamas pasakojimas yra kiek chaotiškas; jame atskleidžiami siužeto vingiai (angl. "spoilers") bei aptariamos rasizmo ir homofobijos temos.
Pirma dalis: Užsiknisęs
"Užsiknisęs" yra vienintelis keiksmažodis, cenzūruojamas žaidime "Disco Elysium". Tai ypač akivaizdu žvelgiant į švarką, kurio nugaroje užrašyta "Užsiknisęs" – jis kabo šalia kito švarko su užrašu "Pasaulis - knisa"; žodžiai "piss" ("šlapimas") ir "fuck" (keiksmažodis "bybys") vartojami laisvai, tačiau "Užsiknisęs" yra kas kita. Kai kurie žaidėjai forumuose skundėsi dėl šios cenzūros ir klausinėjo, kaip ją išjungti; jie net svarstė, ar nėra kokios nors šalutinės užduoties, kurią atlikus būtų galima įrodyti savo teisę išgirsti šį žodį. Manau, būtų klaidinga manyti, kad šis žodis cenzūruojamas vien dėl noro išvengti priespaudą skatinančios kalbos. Nors su priespaudą skatinančia kalba išties elgiamasi taip, kad būtų parodyta pagarba neapykantos kalbos pasekmėms, žodis "Užsiknisęs" (įžeidžiantis terminas homoseksualiems vyrams) sulaukė išskirtinio dėmesio – ypatingo iškraipymo ir savotiškos "garsios tylos". Šis žodis niekada nerodomas be cenzūros, o garsas pakeičiamas šnypštimu, tarsi paties Hario pojūčiai negalėtų jo priimti.
Su rasistiniais įžeidimais elgiamasi visiškai kitaip: studija "ZA/UM" dažniausiai pasirenka kurti išgalvotus įžeidimus, kurie perteikia neapykantos kupiną ketinimą, tačiau paties žaidimo nepaverčia tiesioginiu neapykantos kalbos įrankiu. Nemanau, kad esu pakankamai kompetentingas išsamiai tai išanalizuoti, tačiau rasizmo vaizdavimas "Disco Elysium" yra gana prieštaringas: nors ketinimai geri, dėmesio centre vis tiek išlieka baltųjų perspektyva. Čia atsiveria plati erdvė spalvotųjų žmonių įžvalgoms apie tai, kaip žaidime vaizduojama rasistinė kalba, rasistinio elgesio pasekmės ir Hario baltųjų privilegija. Žaidimas leidžia suprasti, kad rasistinis policijos smurtas kyla iš silpnumo – jis beveik visada pasireiškia nepavykus "autoriteto" (angl. "authority") patikrinimui, o dalyvavimas rasistiniuose veiksmuose visada pateikiamas kaip nemalonus dalykas; Stevenas Scaife’as teigiamai įvertino tai, kad Kimo nepasitenkinimas, reaguojant į rasistinę kalbą, veikia kaip atgrasymo priemonė, sukelianti žaidėjams reikšmingų neigiamų pasekmių. Vis dėlto, manau, kad pernelyg didelis pasikliovimas dialogais su Kimu gali suteikti žaidimo požiūriui į rasizmą atsiribojusį, pamokomą toną. Esu matęs, kaip Haris miršta nuo širdies smūgio atsisėdęs ant nepatogios kėdės, ir patyręs žaidimo pabaigą dėl katastrofiško "moralės" (tai dar vienas sveikatos rodiklis greta fizinės sveikatos) praradimo, tačiau kai aš, kaip žaidėjas, buvau sukrėstas pamatęs, kaip nepavykus "autoriteto" patikrinimui, jis rėkia rasistinius įžeidimus Kimui, Hario moralės praradimas buvo visiškai įveikiamas ir nepražūtingas.
Manau, gaila, kad bent jau mano žaidimo metu rasizmas Hariui turėjo mažiau apčiuopiamų pasekmių nei prastas biuro interjeras, tačiau galima teigti, jog tai – tikroviškas baltųjų privilegijos atspindėjimas. Norėčiau pabrėžti, kad rasizmas čia vaizduojamas gana atsiribojus – kaip fikcinis pasaulio sandaros elementas, apie kurį Haris ir žaidėjai gali sužinoti ar net jame dalyvauti, patys tiesiogiai nuo jo nenukentėdami.
Tuo tarpu homofobija, regis, perteikiama per stiprų vidinį išgyvenimą – atrodo, kad ji tiesiogiai liečia patį Harį, nors jis ir nesupranta, kodėl. Tai nuolat pabrėžiama per žaidimo mechaniką, dialogus, vaizdinę medžiagą ir net haptinius efektus, pavyzdžiui, triukšmą, užgožiantį žodį "pederastas" (angl. "faggot"). Dėl šio vizualinio ir garsinio sluoksnio atrodo, kad minėtas žodis rezonuoja paties veikėjo kūne. Homofobija siejama su "Savitvardos" (angl. "Composure") gebėjimu. Insulindė – tai pasaulis, kuriame egzistuoja patriarchatas, feminizmas ir "homoseksualų pogrindis". Visuomenėje, kurią persekioja seksualinė gėda, žodis "pederastas" nurodo į figūrą, galinčią tūnoti šešėliuose ar slapstytis pogrindyje. Norint atrakinti mintį apie "homoseksualų pogrindį", reikia sėkmingai atlikti "Savitvardos" patikrą, bendraujant su nepaprastai patraukliu vyru – Kimas tyliai pašiepia Harį, nes šis nesugeba suvokti savo potraukio tam elegantiškam rūkaliui balkone. Šis ryšys tarp seksualinės gėdos ir savitvardos vėl išryškėja įsigijus "Užsiknisęs" striukę, kai "Savitvardos" balsas džiūgauja: "Ar ką tik baigei "École normale supérieure de badassery" (liet. "Aukštąją kietumo mokyklą")?" Savitvardą galima būtų laikyti panašia į pasididžiavimą, tačiau ji turi ir papildomą atspalvį, susijusį su emocijų valdymu. Savitvarda būtina ten, kur pasididžiavimas nuolat kvestionuojamas. Kimas pasižymi beribe savitvarda – kitaip jis kasdien negrįžtų dirbti su Hariu.
Revacholyje žmonės vieni kitiems svaido žodį "pederastas", ir tai, ar šis žodis "prilimpa", priklauso nuo žmogaus Savitvardos. Kitam žmogui pakanka pavadinti tave pederastu, kad tokiu tave ir paverstų. Tai - žodis, turintis galią formuoti pasaulį. Ši galia puikiai atsiskleidžia per "Užsiknisęs" striukę, kuri rodoma kartu su kita striuke, ant kurios nugaros užrašyta "fuck the world" (liet. "velniop pasaulį"). Tai - klasikinis įžeidžiančio žodžio susigrąžinimo pavyzdys: pavadink save taip pats, kol to nepadarė kiti, ir taip susigrąžink galią. Haris bando įtikinti Kimą vienu metu vilkėti abi derančias striukes – tačiau nepriekaištingai apsirengęs Kimas, žinoma, atsisako.
Iš pradžių planavau šiame įraše plačiau aptarti "homoseksualaus pogrindžio" (angl. "homosexual underground") idėjų klodą; jis sąmoningai neleidžia žaidėjui aiškintis, ar pagrindinis veikėjas yra "queer" (liet. "netradicinės seksualinės orientacijos"), tačiau kartu pabrėžia faktą, kad šiame pasaulyje tikrai esama gėjų. Įveikus šią užduotį, Haris pareiškia, kad daugiau nebesuks galvos dėl "seksualinės tapatybės", o dialogų metu paaiškėja, kad Kimas yra gėjus. Tiesą sakant, maniau, kad šis įrašas bus tik pretekstas (kad ir nelabai maskuojamas) liaupsinti Kimą Kitsuragį ir svajoti apie tai, kaip norėčiau pamatyti jį ruošiantį pusryčius. Tačiau pasidomėjęs "Užsiknisęs" striuke, sužinojau kai ką stulbinamo. Žaidimo kode ši striukė įvardijama kaip "jacket_pissflaubert".
Sprendžiant iš failo pavadinimo (jei ne iš pačios striukės išvaizdos), žodžio dalis "knisa" nėra tas realaus pasaulio homofobiškas įžeidimas, kurį atpažįstu aš – ji reiškia "Flaubert" (liet. "Floberą").
Antroji dalis: Floberas
Manyčiau, pagrįsta spėti, kad "Flaubert" reiškia Gustave’ą Flaubert’ą (liet. Giustavą Floberą) – XIX a. prancūzų rašytoją, kurį kai kurie laiko moderniojo romano ir literatūrinio realizmo pradininku. Nesu literatūros tyrinėtojas, tad mano pasakojimas gali būti netikslus, tačiau manau, kad Floberas puikiai dera prie Revašolio (angl. Revachol) atmosferos, nepaisant chronologinio neatitikimo: jis puikiai jaustųsi po revoliucijos atsidūrusioje visuomenėje, kuriai nepavyko įgyvendinti savo idealų.
Harį Diubua ir Giustavą Floberą sieja įtampa tarp asketiško menininko gyvenimo idealo ir realybės, kupinos palaidų nuotykių. Flobero įsitikinimas, kad menas reikalauja atsisakyti kūniškų aistrų, paskatino jį 1843 m. pradėti susilaikymo laikotarpį, tačiau kolonijinio pobūdžio malonumų paieškos lėmė, kad 1850 m. jis užsikrėtė sifiliu ir perdavė ligą daugybei sekso paslaugas teikiančių moterų Egipte bei Artimuosiuose Rytuose. Jo kūryba giriama už gilią empatiją visuomenės paribyje atsidūrusiems žmonėms, tačiau biografija atskleidžia polinkį į kraštutinį savanaudiškumą; šią savybę dar labiau sustiprino rasizmo ir seksizmo kontekstas, suteikęs jam galią visam gyvenimui pakenkti moterims, kurių balsai šiandien jau nebegirdimi. Žaidime "Disco Elysium", Harį persekioja prisiminimai apie moterį, kuriai jis pakenkė būdais, kurių pats nebegali prisiminti – jis težino tik tiek, kad jos ilgisi. Ankstyvame žaidimo etape atsirandanti "minčių kabineto" užduotis suteikia galimybę atsisakyti alkoholio bei narkotikų ir tapti feministu, taip sustiprinant empatiją, arba toliau piktnaudžiauti šiomis medžiagomis, kenkiant ryšiui su kitais žmonėmis mainais į laikiną kitų gebėjimų (įgūdžių patikrinimų) pagerinimą.
Rašydami apie Floberą, žmonės dažniausiai laikosi vienos iš dviejų kraštutinių pozicijų: arba stengiasi sušvelninti jo šiurpų elgesį, arba sutelkia visą dėmesį būtent į jį. Rolandas Bartas (Roland Barthes) elgesį sušvelnina, žvelgdamas į Flobero kūrybą iš universalios, formalios perspektyvos ir akcentuodamas, kaip žodžių, ženklų bei sakinių dėliojimas atspindi bendrą žmogiškąją patirtį. "Floberui stilius – tai absoliutus, begalinis ir beprasmis kentėjimas", – rašė R. Bartas esė "Floberas ir sakinys" (angl. "Flaubert and the Sentence"). "Flobero sakinys... yra tarsi savavališkas begalinės laisvės sustabdymas; jame užkoduota savotiška metafizinė prieštara: kadangi sakinys yra laisvas, rašytojas pasmerktas ne ieškoti geriausio sakinio, o prisiimti atsakomybę už kiekvieną sakinį." R. Barto mintys apie Flobero sakinį atsispindi savitoje Flobero stiliaus naratyvinėje struktūroje žaidime "Disco Elysium", pasižyminčiame svaiginančia galimų sakinių gausa, iš kurių žaidėjas patiria tik nedidelę dalį. Šį pasakojimo daugialypiškumą atskleidžia ir vidiniai Hario monologai – nuolatinė įtampa tarp "begalinės laisvės" ir pojūčio, kad suskilusią asmenybę "pasmerkia" būtinybė "įkūnyti kiekvieną" galimybę.
Žinoma, Barthes’as yra tas autorius, į kurį dažniausiai nurodoma norint mėgautis meno kūriniu ir negalvoti apie šlykštų jį sukūrusį žmogų. Esė "Autoriaus mirtis" jis teigia ne tik tai, kad autorius nėra svarbus, bet ir tai, kad kurdamas ką nors, autorius tarsi save ištrina: "Rašymas – tai kiekvieno balso, kiekvieno ištakos taško sunaikinimas. Rašymas yra ta neutrali, sudėtinė, netiesioginė erdvė, kurioje mūsų subjektas išslysta; tai - negatyvas, kuriame prarandama bet kokia tapatybė – pradedant paties rašančiojo kūno tapatybe." Tad nesvarbu, ar Haris save griauna alkoholiu bei narkotikais, ar susilaiko siekdamas empatijos ir meno, jis neišvengiamai patenka į tą negatyvą, kuriame prarandama tapatybė. Jis nežino, kas esąs; jo subjektyvumas suskilo į balsus, atstovaujančius įvairiems įgūdžiams, poreikiams, troškimams ir požiūriams, todėl nebelieka kūno, kuris veiktų ar mąstytų – lieka tik balsų, kalbančių už tam tikrus dalykus (dalykus, kuriuos reikia atlikti pasaulyje ar jame suvokti), kakofonija. Veikiant, renkantis, kalbant, rašant ar tapant, žaidėjas ir Haris sunaikina kiekvieną balsą, kiekvieną ištakos tašką ir visą tapatybę; akimirka praeina, ir lieka tik veiksmas.
"Disco Elysium" pasižymi ypatingu susidomėjimu kasdieniais daiktais – tai bruožas, kurį Roland’as Barthes’as siejo su "tikrovės efektu" Flaubert’o kūryboje; vaizdo žaidimų žinovai greičiausiai pasakytų, kad neįtikėtinas detalumas aprašant daugybę kasdienių dalykų yra vienas pagrindinių būdų, suteikiančių žaidimui "įtraukumo" pojūtį. Visgi, žaidime susiduriame ne vien su realizmu, bet ir su siurrealizmu bei (arba) absurdu – tai pasaulis, kuriame egzistuoja kriptidai, suprantamai kalbantys daiktai, sunkiai suprantami reiveriai ir intensyvūs sapnų epizodai. Net ir šis nukrypimas tarsi grąžina mus prie minties, kad Harį galima laikyti pačiu Flaubert’u, kuris buvo linkęs į haliucinacijas – manoma, kad tai galėjo būti vienas iš jo epilepsijos simptomų. Tarp pranešimų apie jo haliucinacijas minimas regėjimas, kuriame Mergelė Marija pasirodo kaip vaikas; tai siejasi su raminančiais įsivaizduojamos šventosios motinos – Dolores Dei – vaizdiniais: "Man atrodė, kad girdžiu šalia einančią Mariją... Puikiai supratau, jog tai paties susikurta haliucinacija, tačiau negalėjau nesišypsoti ir jaučiausi laimingas."
Flaubertui ar "ZA/UM" laimė nėra paprastas dalykas. "Madame Bovary" – tai romanas, kurio atspirties taškas yra suvokimas, kad laimė neįvyksta taip, kaip vaizduojama meilės romanuose. "Disco Elysium" dažnai pabrėžiama, kad policininko darbas nėra toks, koks vaizduojamas kriminaliniuose romanuose. Romantinis nusivylimas yra svarbi abiejų kūrinių tema, tačiau gilesnis sielvartas "Disco Elysium" kyla ne dėl ilgesio asmeniui, kurį Haris prarado, o dėl gedulo dėl prarastų paties savęs versijų – dėl nuopuolio, atskyrusio jį nuo laimės pažado, kurį įkūnijo hibridinė buvusios žmonos ir Šventosios Motinos figūra. Užuot po nesėkmės tiesiog įkėlus žaidimą iš naujo ar atgimus, "Disco Elysium" detaliai pasakoja apie nepavykusius gebėjimų patikrinimus; taip pabrėžiama nepakankamumo tema – neatitikimas literatūriniam idealui ar nesugebėjimas patirti džiaugsmo taip, kaip derėtų.
Trečia dalis: "Fuck the World"
Sujungus Hario paveikslą, matomą per "pederastiją" (angl. "faggot" – niekinamas homoseksualaus asmens įvardijimas), su paveikslu, matomu per Flaubertą, kyla prieštaravimas. Žodis "pederastas" fiziškai paveikia Harį ir yra temiškai susijęs su tuo, kaip homoseksualumo padėtis Revašolyje reikalauja iš žmogaus didelio savitvardos laipsnio norint išlikti; tai skatina mane įžvelgti ypatingą Hario ryšį su "queer" tapatybe, tačiau bet kokius bandymus suformuoti konkrečią seksualinę tapatybę apsunkina "homoseksualaus pogrindžio" mintys "minčių kabinete", teigiančios, kad pernelyg didelis dėmesys seksualinei tapatybei nėra naudingas užsiėmimas. Flaubertas verčia mane susidurti ne tik su gilia emocine Hario probleminių santykių su moterimis reikšme, bet ir su tuo, kaip žaidime – tiek forma, tiek pasakojimu – vaizduojamas pačios tapatybės sunaikinimas. Kad ir ką reikštų žodis "pederastas", jo prasmės negalima patikimai rasti pačiame subjekte; ji atsiskleidžia tik per performatyvų kalbos aktą – įžeidžiančio žodžio vartojimą.
Striukė su užrašu "Užsiknisęs" paverčia šį performatyvų veiksmą iš asmens žeminimo visuomenės akyse į autonomijos susigrąžinimą sąmoningai atsisakant tapatybės. Su šia striuke ir kitu drabužiu, pažymėtu užrašu "Fuck the world", susiduriama per du jaunuolius, norinčius prisijungti prie organizuotos nusikalstamos grupuotės, kuri kartu atrodo esanti ir meno kolektyvas. Kalbėdamasis su jais apie striukes, iškyla labai juokingų dialogų, kurie dažniausiai skamba kaip pernelyg rimtų teorijos mėgėjų, tokių kaip aš, parodija – tai vienas iš nedaugelio puikių momentų, kai žaidimas pašiepia meno kalbėjimą, bet kažkaip jam pavyksta tai padaryti neužsimenant, kad menas yra iš esmės buržuazinis ar neprieinamas darbininkų klasės žmonėms, arba kad darbininkų klasės žmonių dalyvavimas meninėje kritikoje yra kažkas netikro. Tai pasiekia ir Bong Joon-ho žaidime "Parazitas", kuriame išjuokiami buržuaziniai žmonės už tai, kad jie yra jautrūs netikrai meno kalbai, kartu parodydami, kad darbininkų klasės veikėjai turi autentišką supratimą, įgūdžius ir ryšį tiek su šiuolaikiniu, tiek su tradiciniu vaizduojamuoju menu.
"Po velnių, "filosofijos" bičiuli", – sako norintis tapti gaujos narys, – "su filosofija galima daryti agresyvius šūdus. Pateisinti mėšlą." Paklaustas, kodėl ant jo striukės nugaros užrašyta "Užsiknisęs", jis pateikia filosofinį pagrindimą:
"Na, visų pirma, tai – pareiškimas, o ne *būtinai* dalykas, apibūdinantis mane kaip asmenybę, nors pats pareiškimas ir turi savitą charakterį. Be to, man *tikrai* patinka šlapimas...
Žodis "Užsiknisęs" įkūnija pasaulyje vykstančią kovą – kai dalykai apibrėžiami pagal tai, kaip jie atrodo, o ne pagal tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Ir – manau – tai taip pat susiję su bendruomeniškumo dvasia, ateitimi bei *tikru* mūsų skirtumų vertinimu.
Be to, privalai pripažinti – tai patraukia dėmesį. O kadangi tas "didysis dūdininkas" pamažu, bet užtikrintai juda link ekonomikos, grindžiamos būtent dėmesiu, būtina, kad pati raiškos priemonė tą žinutę ir perteiktų.
Turiu omenyje štai ką: mes *visi* esame "Užsiknisę". Ir kad pasaulis iš prigimties yra beprasmis.“
Šią situaciją galima interpretuoti įvairiai, tačiau kai kurie požiūriai rizikuoja nepastebėti joje slypinčio humoro. Čia norėčiau pabrėžti, kaip šis paaiškinimas išryškina faktą, jog žodis "faggot" nėra tai, kuo striukės savininkas būtinai *yra*, o veikiau tai, kaip jis yra matomas kitų, ir vaidmuo, kurį jis sąmoningai prisiima konkrečioje erdvėje, kurioje žmogus suvokia, kaip jį mato aplinkiniai. Čia "pederasto" sąvoka aiškiai siejama su dėmesio ekonomika: asmens apibrėžtis priklauso nuo kitų suvokimo, o daiktas ar žmogus neturi jokios vidinės prasmės, išskyrus tą, kuri sukuriama diskursyviai; bet kokia gėda, susijusi su buvimu "Užsiknisusiu", kyla iš to, "kaip viskas atrodo, o ne kaip yra iš tikrųjų".
Šis itin aštrus savęs suvokimas kitų akyse yra pagrindinis humoro šaltinis, bendraujant su šiais dviem jaunuoliais – jie nuolat patys sau trukdo, nes nori atrodyti kaip "kietuoliai", bet nenori turėti bėdų su policija, ir nori atrodyti kaip potencialūs nusikalstamos gaujos nariai, tačiau ne taip, lyg bandytų kažką vaidinti ar apsimesti. Šis bendravimas pašiepia pretenzingumą, tačiau daro tai taip, kad iš esmės paneigia galimybę būti autentiškam ir atskleidžia galios dinamiką, slypinčią už pretenzingo elgesio.
Jei "Užsiknisimo" atveju sąmoningai pasitelkiamas savęs, kaip gėdos objekto, suvokimas, siekiant atskleisti gėdos intersubjektyvumą ir socialinį tapatybės konstravimą, tai užrašą "Pisu visą pasaulį" jo savininkas apibūdina kaip pašaipą iš troškimu grįsto subjekto ir objekto santykio:
"Daugelis vyrų vis ieško *tos vienintelės*. Taip vadinamos tikrosios meilės, kuri iš tiesų tėra apsėdimas, prisidengiantis artumo kauke. Medžioklės jaudulys ir tuštuma, užpildanti krūtinę ją pagavus.
Norint pagauti žuvį, reikia daugybę kartų užmesti masalą, ir net tada nėra garantijos, kad ką nors pagausi. Tačiau jei susprogdinsi ežerą...
...per trumpesnį laiką gausi daugiau žuvies. O kadangi laikas yra itin svarbus ir bėga labai greitai, reikia sugalvoti būdą, kaip išpisti visą pasaulį – ir neįklimpti pisiant kažką *vieną*.“ "Nes kai droži viską iš eilės – nedroži nieko. Ir man tai atrodo nuostabu – kai kiši savo bybį į tuštumą."
Kaip vėliau pastebi Kimas, tai silpnesnis teiginys nei "Užsiknisęs", tačiau jis vis tiek įdomus atsižvelgiant į tai, kaip Haris atsiriboja nuo laimės šaltinių. Pakeitus troškimo kryptį nuo konkretaus objekto į viską ir nieką vienu metu, pabrėžiama "Užsiknisusio" išreikšta mintis: pasaulis iš prigimties neturi prasmės, o bandymas viską susprogdinti prilygsta "kišimui savo bybio į tuštumą". Tai galima suprasti ir kaip komišką, paviršutinišką paauglišką nihilizmą, ir kaip nuoširdų meninį pareiškimą, tiesiogiai susijusį su paties Hario nihilistiniu žlugimu – pastarąjį lemia jo apsėdimas moterimi, kuri neatsako jam tuo pačiu giminystės jausmu.
Visa sąveika, susijusi su šiomis odinėmis striukėmis, sukasi aplink idėją, kad tiek emocijos (troškimo ar pasibjaurėjimo) subjektas, tiek objektas neturi jokios įgimtos prasmės ir galiausiai nepatenkina lūkesčių; vietoj to, dėmesys kreipiamas į bendruomeniškumo dvasią, įvairovę ir susiliejimą su viskuo ir niekuo pasaulyje, kuris yra visiškai sužlugdytas.
Žaidime "Disco Elysium" nėra nei stabilios herojaus tapatybės, nei garantuoto laimės objekto; vietoj to žaidimo kuriamas "tikrovės įspūdis" suteikia galimybę patirti glaudžiai tarpusavyje susijusį pasaulį, kupiną daugybės dalykų, sukeliančių prieštaringas pagrindinio veikėjo reakcijas. Žaidime itin detaliai pasakojama apie nesėkmes, nes svarbiausia – ne tapti geriausia Hario Diubua versija, o atkreipti dėmesį į viską, kas iškyla per jo gebėjimų prizmę. Skiriant daugiau taškų įvairioms sritims, Haris tampa jautresnis ir geba pastebėti daugiau aplink vykstančių dalykų.
Galbūt būtent todėl užduotyje "Homoseksualus pogrindis" noras suprasti Hario seksualinę orientaciją atmetamas su pastaba, kad pernelyg didelis dėmesys seksualinei tapatybei neduoda naudos; žaidimo filosofija skatina galiausiai atsisakyti bandymų būti tam tikro tipo žmogumi, turinčiu konkretų troškimo objektą, ir tiesiog būti visumos dalimi. Tam tikra prasme tai problemiškas teiginys, ypač tais laikais, kai lyčių ir seksualinės orientacijos mažumos vis dar turi kovoti už savo pilietines teises – kovą, reikalaujančią susigrąžinti autonomiją sprendžiant, kaip apibrėžiamos mūsų tapatybės, o ne jų visiškai atsisakyti. Visgi tai – įspūdinga mintis, perteikiama vaidmenų žaidime – žanre, kuris itin stipriai remiasi veikėjo kūrimu, herojaus kelione ir "Makgafino" (svarbaus, bet paties savaime nebūtinai reikšmingo siužeto objekto) paieškomis. Haris Diubua nežino, kas jis toks, ir galiausiai taip yra todėl, kad to tiesiog neįmanoma žinoti.
Naujosios Meksikos generalinis prokuroras pateikė ieškinį, kuriame populiarios programėlių kūrimo įmonės bei "Google" ir "Twitter" valdomos internetinės reklamos bendrovės kaltinamos vaikų privatumo įstatymų pažeidimu.
Prieš atsisiųsdama "Fun Kid Racing" programėlę savo tuomet penkiamečiui sūnui Shane’ui, Kim Slingerland įsitikino, kad ji yra "Google Play" parduotuvės skiltyje "Šeimai" ir turi tinkamą amžiaus įvertinimą. Šis žaidimas, leidžiantis vaikams lenktyniauti animaciniais automobiliais, kuriuos vairuoja gyvūnai, buvo atsisiųstas milijonus kartų.
Iki praėjusio mėnesio ši programėlė taip pat dalijosi vartotojų duomenimis (įskaitant kartais ir tikslią įrenginių buvimo vietą) su daugiau nei pusšimčiu reklamos ir internetinio sekimo bendrovių. Antradienio vakarą Naujosios Meksikos generalinis prokuroras pateikė ieškinį, teigdamas, kad "Fun Kid Racing" kūrėja pažeidė federalinį vaikų privatumo įstatymą per daugybę "Android" programėlių, kurios dalijosi vaikų duomenimis.
"Nemanau, kad tai teisinga, – sakė K. Slingerland, trijų vaikų mama iš Albertos (Kanada). – Nemanau, kad jiems turėtų rūpėti buvimo vieta ar kas nors panašaus."
Ieškinyje programėlių kūrėja "Tiny Lab Productions" bei "Google", "Twitter" ir trijų kitų įmonių valdomi internetinės reklamos padaliniai kaltinami nepaisantys įstatymo, skirto apsaugoti jaunesnių nei 13 metų vaikų asmens duomenis nuo piktadarių, įsilaužėlių ir manipuliuojančių rinkodaros specialistų. Taip pat, teigiama, kad "Google" klaidino vartotojus, įtraukdama šias programėles į savo parduotuvės skiltį "Šeimai".
"The New York Times" atlikta analizė parodė, kad duomenis rinko ir kitų kūrėjų vaikams skirtos programėlės. Išnagrinėjus 20 vaikams skirtų programėlių (po 10 "Google Android" ir "Apple iOS" sistemoms), abiejose platformose rasta pavyzdžių, kai duomenys buvo siunčiami sekimo bendrovėms, taip galimai pažeidžiant vaikų privatumo įstatymą; visgi "iOS" programėlės bendrai siuntė mažiau duomenų.
Šios išvados sutampa su duomenimis, kuriuos šį pavasarį paskelbė akademiniai tyrėjai, išanalizavę beveik 6 000 nemokamų vaikams skirtų "Android" programėlių. Jie nustatė, kad daugiau nei pusė programėlių (įskaitant "Tiny Lab" sukurtas) dalijosi informacija su išorinėmis bendrovėmis būdais, kurie galėjo pažeisti įstatymą. Nors federaliniai įstatymai nenumato daug skaitmeninės privatumo apsaugos priemonių suaugusiesiems, vaikams iki 13 metų tokia apsauga yra užtikrinta. Vaikų privatumo internete apsaugos įstatymas (angl. "Children’s Online Privacy Protection Act") saugo juos nuo netinkamo sekimo, įskaitant sekimą reklamos tikslais. Be aiškaus ir patikrinamo tėvų sutikimo vaikams skirtoms svetainėms ir programėlėms draudžiama rinkti asmeninę informaciją – pavyzdžiui, vardus, el. pašto adresus, geografinės vietos duomenis bei sekimo kodus (pvz., slapukus), jei jie naudojami tikslinei reklamai.
Vis dėlto, Naujosios Meksikos valstijos inicijuotas teisinis procesas ir vaikams skirtų programėlių analizė rodo, kad kai kurie programėlių kūrėjai, reklamos technologijų įmonės ir programėlių parduotuvės nepakankamai saugo vaikų privatumą.
"Šios pažangios technologijų įmonės pačios savęs nekontroliuoja, – teigė Naujosios Meksikos generalinis prokuroras Hectoras Balderasas. – Galiausiai už tai kainą moka šalies vaikai."
Jessica Rich, buvusi Federalinės prekybos komisijos Vartotojų apsaugos skyriaus vadovė, šias išvadas pavadino "reikšmingomis ir nerimą keliančiomis". Pasak jos, jos rodo, kad "programėlių parduotuvėse esančios "saugios erdvės" vaikams iš tikrųjų nėra saugios".
"Google" atstovas Aaronas Steinas teigė, kad patys kūrėjai privalo nurodyti, ar jų programėlės skirtos visų pirma vaikams, o programėlės, patenkančios į parduotuvės skiltį "Šeima", "turi atitikti griežtesnes taisykles".
"Twitter" atstovas pareiškė, kad bendrovės reklamos platforma "MoPub" neleidžia naudoti savo paslaugų informacijai apie vaikus rinkti tikslinei reklamai ir kad 2017 m. rugsėjį ji sustabdė "Fun Kid Racing" kūrėjo veiklą dėl taisyklių pažeidimo.
Lietuvoje įsikūrusios bendrovės "Tiny Lab" įkūrėjas Jonas Abromaitis teigė manantis, kad laikėsi įstatymų ir "Google" reikalavimų, nes programėlė prašydavo vartotojų nurodyti amžių ir stebėdavo tik tuos, kurie nurodydavo esantys vyresni nei 13 metų. "Manėme, kad viską darome tinkamai", – sakė jis.
Stebėsenos rinka
Šiuo metu daugybė įmonių stebi vartotojus jų telefonuose, siekdamos sudaryti elgsenos profilius, padedančius pritaikyti rodomą reklamą. Dvi didžiausios tokios bendrovės yra "AdMob" ir "MoPub".
Norėdami užsidirbti, programėlių kūrėjai paprastai turi du pasirinkimus: platinti nemokamas programėles, išlaikomas iš reklamos, arba imti mokestį iš vartotojų. Tačiau vaikai neturi pinigų pirkiniams, be to, pagal federalinius įstatymus jų negalima stebėti tikslinės reklamos tikslais.
Programėlių sektoriui sunku prisitaikyti prie vaikų auditorijos, teigė Dylanas Collinsas, technologijų įmonės "SuperAwesome", padedančios kurti programėles vaikams be jų stebėsenos, vadovas.
Pasak D. Collinso, kai kurie didieji vaikams skirtų programėlių kūrėjai pradėjo taikyti prenumeratos mokestį tėvams arba rodyti reklamą, kuriai nenaudojama stebėsena. Tačiau jis pažymėjo, kad mažieji kūrėjai paprastai parduoda mažiau prenumeratų ir ne visada sugeba parduoti pakankamai reklamos naudodamiesi tik vaikams saugiais reklamos tinklais. "Dėl to apie vaikus vis dar surenkama daugybė duomenų", – sakė jis.
2013 m. "Apple" savo "App Store" parduotuvėje pristatė vaikams skirtą skiltį. Kūrėjams buvo pranešta, kad norint patekti į šią skiltį, programėlėse "negali būti vykdoma jokia stebėsena skirtingose svetainėse ar programėlėse". "Apple" informuoja tėvus, kad peržiūri kiekvieną šios skilties programėlę, "siekdama įsitikinti, kad ji atlieka tai, kas nurodyta jos aprašyme". 2015 m. "Google" pristatė panašią programą – "Designed for Families" (liet. "Sukurta šeimoms"). Bendrovė informavo "Android" programėlių kūrėjus, kad programėlės, "visų pirma skirtos vaikams", privalo dalyvauti šioje programoje, o kūrėjai turi patvirtinti, kad jų produktai atitinka vaikų privatumo apsaugos teisės aktus. "Google" teigimu, ši šeimoms skirta skiltis sukurta siekiant padėti tėvams rasti "tinkamų, patikimų ir kokybiškų programėlių" savo vaikams.
Vaikams ar Šeimoms?
"Tiny Lab" įkūrėjas A. Abromaitis sukūrė "Fun Kid Racing" 2013 m., kai nesėkmingai ieškojo lenktynių žaidimo, kurį galėtų žaisti kartu su savo trejų metų sūnėnu. Tarp kitų "Tiny Lab" sukurtų programėlių yra paprastų žaidimų, tokių kaip "Run Cute Little Pony".
Vis dėlto, interviu metu p. Abromaitis teigė, kad įmonės programėlės buvo skirtos "mišriai auditorijai", o jaunesni nei 13 metų vaikai sudarė tik dalį rinkos.
Šis skirtumas yra svarbus: pagal privatumo teisės aktus jaunesniems vaikams skirtoms programėlėms draudžiama sekti bet kokius vartotojus reklamos tikslais be tėvų sutikimo, tačiau bendrai auditorijai skirtos programėlės gali klausti žaidėjų amžiaus ir sekti vyresnius vartotojus.
Kai "Tiny Lab" pateikė programėles "Google" parduotuvei, ji nurodė, kad jos skirtos šeimoms, o ne vien vaikams, ir "Google" šias programėles priėmė.
Liepos mėnesį "The Times" atliktų "Fun Kid Racing" programėlės bandymų metu ji prašė žaidėjų iš sąrašo pasirinkti savo gimimo metus. Tačiau kadangi numatytoji reikšmė buvo nustatyta tarp 2000 ir 2001 m., mažas vaikas, norėdamas greičiau pereiti į kitą ekraną, galėjo tiesiog greitai spustelėti pasirinkimą ir būti priskirtas paaugliams. Bandymų metu programėlė nerinko vietos duomenų, jei žaidėjas nurodydavo esąs jaunesnis nei 13 metų.
Kaip rodo elektroniniai laiškai, birželio pradžioje ankstesnį tyrimą atlikę mokslininkai informavo "Google", kad programėlių kūrėjai, regis, yra suinteresuoti klaidingai pristatyti vaikams skirtas programėles kaip "neskirtas pirmiausia vaikams" – tai leistų jiems sekti vartotojus tikslinės reklamos tikslais. Kaip pavyzdžius jie nurodė 84 "Tiny Lab" programėles ir teigė iš viso aptikę beveik 3 000 programėlių, kurios, jų manymu, buvo panašiai klaidingai pažymėtos.
Liepos mėnesį "Google" atstovas atsakė, kad įmonė ištyrė "Tiny Lab" programėles ir nustatė, jog jos nepažeidė privatumo teisės aktų. Pasak jo, "Google" nelaikė "šių programėlių skirtomis pirmiausia vaikams – jos buvo skirtos šeimoms apskritai".
Po mėnesio "Google", regis, pakeitė poziciją: įmonė pranešė p. Abromaičiui nustačiusi "Tiny Lab" programėlę, kuri turėtų būti priskirta vaikams skirtų programėlių kategorijai. "Google" davė "Tiny Lab" savaitę laiko pakeisti šią ir kitas panašias programėles. "Tiny Lab" pažymėjo 10 savo programėlių kaip skirtas vaikams ir jose naudojo vaikų programėlėms pritaikytus reklamos tinklus. "Google" patvirtino atnaujinimus, tačiau rugpjūčio pabaigoje nurodė daugiau programėlių, kurias reikėjo pakoreguoti, todėl p. Abromaitis atliko dar vieną pakeitimų etapą. Šią savaitę, sulaukusi "The Times" užklausų, "Google" užblokavo "Tiny Lab" paskyrą ir pašalino visas jos programėles iš "Play" parduotuvės, motyvuodama daugybiniais taisyklių pažeidimais.
Paprašyta pakomentuoti anksčiau siųstus el. laiškus, "Google" nurodė, kad tie teiginiai buvo klaidingi ir kad bendrovė neteikia patvirtinimų, jog "Play" parduotuvėje esančios programėlės atitinka vaikų privatumo apsaugos įstatymus.
Ponas Abromaitis teigė besitikintis bendradarbiauti su "Google", kad galėtų sugrąžinti programėles į parduotuvę.
Masinis vaikų veiklos sekimas
Šį pavasarį atliktas tyrimas parodė, kad ne tik daugiau nei pusė "Android" skirtų programėlių vaikams dalijosi sekimo identifikavimo numeriais, bet ir 5 proc. jų be tėvų leidimo rinko informaciją apie vaikų buvimo vietą ar kontaktinius duomenis.
Norėdami įvertinti sekimo mastą tiek "iOS", tiek "Android" platformose, "The Times" atliko nedidelį tyrimą, kurio metu išnagrinėjo po 10 programėlių kiekvienoje platformoje. "The Times" pasirinko tiek populiariausias programėles vaikams, tiek mažiau žinomas programėles, kurios mokslininkų tyrime buvo įvardytos kaip besidalijančios duomenimis; taip siekta patikrinti, ar problemų kyla ir "iOS" platformoje bei ar jos buvo išspręstos "Android" versijose.
Nors sunku nustatyti, ar įmonės iš tikrųjų pažeidžia federalines taisykles, šešios "Android" programėlės dalijosi tokiais duomenimis kaip tiksli buvimo vieta, IP adresai ir sekimo identifikatoriai būdais, kurie gali kelti problemų. "iOS" platformoje penkios programėlės siuntė identifikatorius sekimo paslaugas teikiančioms įmonėms abejotinais būdais.
Be "Fun Kid Racing", tyrimai parodė, kad dar viena "Android" programėlė – milijonus kartų atsisiųstas animacinis žaidimas "Masha and the Bear: Free Animal Games for Kids" – siuntė tikslius buvimo vietos duomenis kitoms įmonėms. Šios programėlės "iOS" versija siuntė reklamos identifikavimo kodus įmonei, kuri savo tinkle paprastai neleidžia naudoti programėlių vaikams.
Kipre įsikūrusi "Masha" programėlės kūrėja "Indigo Kids" elektroniniame laiške teigė neatsakanti už vaikų duomenų rinkimą, nes šiuos duomenis rinko trečiųjų šalių įmonės. "Mes, kaip įmonė, nerenkame ir nesaugome jokių savo vartotojų duomenų", – nurodė bendrovė.
Kitos programėlės, kurių duomenų tvarkymo praktika galėjo pažeisti vaikų privatumo taisykles, siuntė duomenis kelioms sekimo paslaugas teikiančioms įmonėms, neleidžiančioms naudoti programėlių vaikams, arba siuntė duomenis su kompiuterinio kodo žymomis, klaidingai nurodančiomis, kad duomenys gauti ne iš vaikų.
Kelios "The Times" nagrinėtos programėlės taip pat siuntė reklamos identifikatorių kitoms įmonėms, tačiau teigė, kad tai daroma konkrečiais, įstatymų leidžiamais tikslais, pavyzdžiui, siekiant išvengti pernelyg dažno to paties skelbimo rodymo.
"Apple" atstovas spaudai Tomas Neumayras pareiškė, kad vaikų privatumas programėlėse yra "labai rimtai vertinamas dalykas" ir kad kūrėjai privalo laikytis griežtų gairių dėl sekimo programėlėse vaikams.
Įstatymo vykdymo užtikrinimas
Nuo tada, kai 1998 m. buvo priimtas federalinis įstatymas dėl vaikų privatumo internete apsaugos, Federalinė prekybos komisija ("FTC") iškėlė beveik 30 bylų dėl pažeidimų, kuriuos padarė tokios įmonės kaip "Sony BMG Music Entertainment" ir "Yelp". Visos šios bendrovės galiausiai sudarė susitarimus su agentūra.
"FTC laiko Vaikų privatumo internete apsaugos įstatymo vykdymo užtikrinimą vienu iš pagrindinių prioritetų", – teigė agentūros atstovė spaudai Juliana Gruenwald.
Tačiau Naujosios Meksikos valstijos inicijuotas ieškinys skiriasi nuo ankstesnių. Valstija siekia patraukti atsakomybėn ne tik vieną programėlių kūrėją ar reklamos bendrovę – į procesą įtraukiamos ir "Google" bei "Twitter" reklamos platformos bei "Google" programėlių parduotuvės vykdoma patikros procedūra.
"Google" žino, kad "Tiny Lab" programėlės neteisėtai seka vaikus", – teigiama ieškinyje. "Google" veiksmų neigiamą pobūdį sustiprina tai, kad ji tikina tėvus, jog "Tiny Lab" programėlės atitinka vaikų privatumo įstatymą ir yra "saugios vaikams".
Ši byla ypač opi "Google" ir "Twitter" bendrovėms, kurioms jau taikomi federaliniai susitarimai dėl vartotojų privatumo ar saugumo pažeidimų. Šie susitarimai draudžia bendrovėms klaidingai pristatyti vartotojų duomenų apsaugos priemones, o pažeidimai gali užtraukti didžiules baudas.
"Nemanau, kad kas nors pasikeis, jei nebus imamasi priemonių įstatymui įgyvendinti", – sakė Serge\'as Egelmanas, Kalifornijos universiteto Berklyje tyrėjas, šį pavasarį vadovavęs atitinkamam tyrimui.
Naujosios Meksikos generalinis prokuroras išreiškė viltį, kad "FTC" ir kiti pareigūnai Vašingtone paseks jo pavyzdžiu. "Tai meta šešėlį tiek federalinei vyriausybei, tiek technologijų sektoriui, – sakė B. Balderasas. – Bandau priversti federalinio lygmens įstatymų leidėjus atsipeikėti."
Kai vaizdo žaidime susiduriu su apkūniu kūnu, apimantis nusivylimas būna toks stiprus ir aštrus, kad – norint pasirūpinti savimi – kyla neatidėliotinas poreikis atsiriboti nuo tos akimirkos ir tiesiog sėsti į lėktuvą. Atsisakau priimti mintį, kad prestižinių vaizdo žaidimų (pramonės žargonu – "AAA" klasės) pasaulyje toks kūnas kaip mano – ar kaip žmonių, kuriuos myliu ir gerbiu, – gali egzistuoti tik dviem būdais: kaip pigus juokelis arba kaip pasibjaurėjimo objektas (dažniausiai – ir viena, ir kita). Po šio atmetimo jausmo gimsta kažkas panašaus į viltį. Galbūt kur nors "Twitter" tinkle gerbėjų bendruomenė šį konkretų vaizdavimą pavertė kažkuo empatišku ir įtraukiu arba bent jau mielu – kaip jie dažnai daro.
Analitikos bendrovės "Newzoo" duomenimis, 2017 m. "AAA" klasės vaizdo žaidimų pramonė gavo maždaug 116 mlrd. JAV dolerių pajamų (ši prognozė buvo pakoreguota, palyginti su ankstesniu 108,9 mlrd. dolerių vertinimu). Prognozuojama, kad šiemet pramonės pajamos pasieks 125,4 mlrd. dolerių.
2018 m. "AAA" klasės vaizdo žaidimas išlieka įtikinamiausiu ir galingiausiu mūsų kultūriniu produktu. Vis dėlto jame apkūnus kūnas – mano kūnas – beveik išimtinai vaizduojamas kaip kenksminga grėsmė, pabaisa, pašaipų objektas ar kažkas, su kuo reikia susidoroti smurtu. Bet kodėl?
Pastaruosius trejus metus Alyssa Preston sulaukdavo kvietimo atvykti į filmavimo studiją (panašią į vidurinės mokyklos sporto salę), apsivilkti aptemptą "Velcro" lipdukais nusėtą kostiumą ir dirbti judesių fiksavimo aktore. Nuo nuolat kintančių įtemptos darbo dienos poreikių priklausydavo, kur komanda ant jos kostiumo klijuos judesių fiksavimo žymeklius arba kaip bus dažomas jos veidas, ruošiantis darbui su karkasine judesių fiksavimo įranga, primenančia "Hellraiser" filmo personažo galvos papuošalą.
"Man atrodė, kad atrodau kaip Teletabis", – "Skype" pokalbio metu juokdamasi pasakojo A. Preston. "AAA" klasės žaidimų kūrimo sudėtingumas buvo naujiena šiai patyrusiai teatro ir televizijos aktorei, tačiau tai jos niekada nestabdė – ypač turint omenyje, kad ji yra stambesnio sudėjimo moteris. "Esu vaidinusi nuogumo scenose teatro scenoje ir jaučiausi visiškai saugi", – sakė ji.
A. Preston prisiminė vieną iš pirmųjų savo patirčių judesių fiksavimo studijoje. "Įžengi į žaidimą ir tavo veikėjui, vykstant įtemptai kankinimo scenai, aiškinama, koks jis niekam tikęs dėl savo stambaus kūno... Būdamas apkūnus žmogus realiame gyvenime, privalai sveikai nekreipti dėmesio į tai, ką apie tave mano kiti, kad galėtum atlikti savo darbą."
Preston kalba apie pirmąją "Wolfenstein II: The New Colossus" – kritikų pripažinto "Wolfenstein: The New Order" tęsinio ir itin populiarios antinacistinės žaidimų serijos atnaujinimo – valandą. Preston išvaizda tapo tiesioginiu pagrindu kuriant Sigrun Engel – stambią, galbūt netradicinės seksualinės orientacijos pagrindinės "Wolfenstein II" antagonistės dukrą. Smurtas, kurį Sigrun patiria iš motinos pusės, atspindi smurtą, kurį savo tėvo rankose patiria žaidėjo valdomas veikėjas – išvaizdus, baltasis, heteroseksualus Williamas "B.J." Blazkowiczas. Žaidimas teigia, kad būtent smurtas šeimoje yra ta terpė, kurioje įsišaknija fašizmas.
Tai taip pat reiškia, kad Sigrun vaidmuo žaidimo siužete yra neįprastai svarbus. "Wolfenstein II" kampanijos metu ji prisijungia prie pasipriešinimo judėjimo, kovoja už savo žmogiškumą ir galiausiai pelno bendražygių pasitikėjimą. Tai, kad "MachineGames" kūrėjai nusprendė jai skirti tiek daug ekrano laiko, yra išskirtinis dalykas – "AAA" klasės žaidimų kūrimas kainuoja brangiai, todėl kiekvienas elementas turi būti kruopščiai apgalvotas. Visgi, Sigrun niekada negalima valdyti pačiam. Geriausiu atveju ją stebi iš tolo, o galimybė pačiam įsikūnyti į tokį stiprų, įtakingą veikėją lieka atidėta ateičiai.
"Kai žaidimuose pasirodo apkūnios moterys, jos beveik niekada nėra žaidėjo valdomi veikėjai, – per "Skype" sakė Toddas Harperis, Baltimorės universiteto Simuliacijų ir skaitmeninių pramogų programos docentas bei apkūnių žmonių priėmimo idėjos šalininkas. – Vienintelė, kurią galiu prisiminti, yra "Fat Princess"... tačiau žaidimuose "Fat Princess" jos netgi negali valdyti! Ji ten – tarsi amerikietiškojo futbolo kamuolys!"
"Žaidimai dažnai atspindi kultūrą, kurioje jie sukurti", – "Google Docs" platformoje vykusiame pokalbyje rašė Kiva Bay, apkūnių žmonių teisių aktyvistė ir rašytoja. Prieš Trumpo ir "Alt-Right" (liet. "alternatyviosios dešinės") judėjimo iškilimą pamirštame, kad vienas didžiausių ir atviriausių neapykantos pasireiškimų buvo "Reddit" forumas (subreddit), skirtas tyčiotis iš apkūnių žmonių ir juos persekioti. Nors "r/fatpeoplehate" rėmėsi tais pačiais šaltiniais kaip ir "Gamergate" skandalas, jo mastas buvo platesnis. Šiame forume buvo dalijamasi apkūnių žmonių – beveik vien jaunų moterų – nuotraukomis, kad iš jų būtų galima viešai tyčiotis. Daugelis tapo asmeninių duomenų viešinimo (angl. "doxxing") aukomis, kiti sulaukė ilgalaikių patyčių kampanijų ir tapo taikiniais žmonių, puoselėjančių šiurpias bei detalias fantazijas apie tai, kad nutukę žmonės turėtų būti sunaikinti. Kurį laiką tai buvo populiariausia ir toksiškiausia "Reddit" platformos bendruomenė (savo klestėjimo laikais vienijusi 150 tūkst. prenumeratorių bei daugybę tik stebinčiųjų), o uždaryta ji buvo tik po didelio visuomenės dėmesio ir spaudimo.
"Manau, kad tiesiog nesame matę jokio plataus vartojimo projekto, kuriame į nutukusio žmogaus kūniškumą būtų žvelgiama išties humaniškai ar su atjauta tokiems žmonėms", – teigė Bay.
2013 m. "Capcom Vancouver" išleido trečiąją "Dead Rising" serijos dalį, garsėjančią tuo, kad į vieningą žaidimo patirtį sujungė neregėtą kiekį zombių. Svarbi žaidimo ypatybė – kovos su įvairiais žmonėmis "bosais" (arba "psichopatais", kaip jie vadinami žaidime; "Dead Rising 4" šis terminas sušvelnintas iki "maniakų"). Ankstesnėse dalyse tarp tokių psichopatų buvo haliucinacijų kamuojama nutukusi lesbietė prekybos centro apsaugininkė, haliucinacijų kamuojamas nutukęs "otaku" ir haliucinacijų kamuojamas nutukęs tigrų dresuotojas.
Tačiau nedaugelis dalykų taip skatina suabejoti žmonija ir norėti viską pradėti iš naujo, kaip Darlene Fleischermacher – psichopatė iš "Dead Rising 3". Darlene pasirodo važiuodama elektriniu motoroleriu; ji vienu metu raugėja, gadina orą ir valgo kalakutienos kulšelę. Kamera ilgam sustingsta ties jos hiperbolizuotais bruožais, pabrėždama jos išvaizdos siaubingumą, o aš susimąstau apie žmogų, kuriam teko modeliuoti jos pėdas – jos pernelyg didelės bateliams su kulniukais. Tarp jos ginklų, žinoma, yra vėmimas ant priešininkų ir milžiniškas... šaukšto-šakutės hibridas. Nugalėta Darlene prispaudžiama savo motorolerio ir nuskęsta savo paties vėmaluose. Už tai žaidėjas gauna "Ėdiko" (angl. "Gluttonous") pasiekimą.
Remiantis "Capcom" ryšių su investuotojais duomenimis, "Dead Rising 3" buvo parduotas 2,5 mln. egzempliorių tiražu. (Ankstesnių dalių pardavimai siekė atitinkamai 1,8 ir 3 mln. egzempliorių.) Kiek iš milijonų "Dead Rising" žaidimų pirkėjų nuoširdžiai susimąstė apie sutiktus nutukusius personažus? Net jei, tarkime, stipriai susitrenkusi galvą drąsiai teigčiau, kad 80 proc. "Dead Rising 3" auditorijos Darlene pasirodė nepriimtina, vis tiek lieka pusė milijono žmonių, kuriems ji tokia nepasirodė. Kiek žmonių reikia, kad melas įgautų didžiulį mastą?
Apskritai ankstyvuosiuose vaizdo žaidimuose nutukę kūnai dažniausiai buvo vaizduojami kaip visur sutinkami priešai – grubūs jėgos veikėjai, "bosai" ar vis didėjanti grėsmė. Ironiška, bet nutukimas tapo vizualiu signalu, rodančiu, kad priešas turi daugiau gyvybės taškų. "Įsivaizduokite, kad link jūsų artėja standartinės kūno sudėties priešas", – sakė Harper. "Smogiate jam kardu vieną kartą, ir jis dingsta mirgėdamas. Pasirodo didesnis, stambesnis priešas; norint jį įveikti, reikia trijų smūgių, nes jis tiesiog didesnis."
"Jei pagalvotumėte apie vaizdo žaidimų ir jų grafikos raidą, "Atari" laikais vaizdo kokybė nebuvo tokia aukšta, kad būtų galima perteikti kūno stambumą taip, kaip tikėtumėtės", – pridūrė Harperis.
Tobulėjant vaizdo žaidimų kūrimo technologijoms, augo ir siekis užtikrinti didesnį tikroviškumą. Ankstyvosios vaikystės neryškios dėmės virto paauglystės laikų "spraitais" (liet. "dvimačiais vaizdais"), o juos pakeitė triukšmingas, kiek chaotiškas ankstyvojo 3D grafikos spartinimo stilius. Procesas tęsėsi: kiekvienos naujos eros estetinis lygmuo tapdavo vis sudėtingesnis, o tai savo ruožtu vertė žaidėją kloti vis daugiau pinigų tiek už techninę įrangą, leidžiančią žaisti šiuos žaidimus, tiek už vis didesnes kūrėjų komandas, reikalingas jiems sukurti. Tai nereiškia, kad menkinami techniniai pasiekimai; tiesiog primenama, jog tikroviškumas iš esmės yra masto ekonomikos išraiška, o pagrindiniai žaidimų dizaino principai atsirado kaip kompromisai, pritaikyti šiai logikai.
Kalbant apie stambų kūną, tikroviškumas reiškė daugiau nei tik formos atkartojimą – pavyzdžiui, įspūdingą kabančio pilvo linkį; tai reiškė stambumo "vaidybą". Tai buvo sąmoningas taisyklių sistemos taikymas – taisyklių, kurių nėra žaidimo pasaulyje, bet kurios galioja mūsiškiame.
Jei vaizdo žaidime esi stambus, vadinasi, esi tingus arba turi iliuzijų (dažniausiai – apie savo išvaizdą); esi beviltiškai prikaustytas prie valgymo ir su tuo susijusių fiziologinių procesų; beveik visada esi pusnuogis, kad stambumas būtų akivaizdus, o jei visgi dėvi drabužius, jie būna įtempti iki ribos – pilvas vis tiek randa būdą išsiveržti į laisvę. Tai taip pat reiškia, kad dažnai gadini orą.
Prisiminkime trumpam Darlene arba "King Hippo" iš "Nintendo" žaidimo "Punch-Out!!" (1985 m.) – boksininką, kurio silpnoji vieta, neaišku kodėl, yra pilvas; "Earthquake" iš SNK žaidimo "Samurai Shodown" (1993 m.), pagarsėjusį savo firminiais bezdėjimo triukais; "Bo Rai Cho" iš "Mortal Kombat: Deadly Alliance" (2002 m.), pasižymintį tuo pačiu... Nerangūs "Boomer" iš "Valve" žaidimo "Left 4 Dead" (2008 m.) su atvirais pilvais ir akinamu vėmimu; "Bobas" iš "NAMCO" žaidimo "Tekken 6" (2009 m.), kurio visi judesiai pavadinti maisto produktų vardais; "Rufusas" iš "Capcom" žaidimo "Street Fighter IV" (2009 m.), kurio pilvui pritaikyta speciali virpėjimo fizika, paverčianti jį viena didžiule mirtina krūtimi; "Roadhogas" iš milžiniško populiarumo sulaukusio "Activision Blizzard" šaudyklės žaidimo "Overwatch" (2016 m.) – pusnuogis, aptemptas oda ir įkvepiantis keistus garus sveikatai atstatyti.
Vadinasi, nutukimas čia nėra vien kliūtis ar kliuvinys – pavyzdžiui, "Pokémon" žaidime kelią užstojantis "Snorlaxas", – o labiau išryškinta vaizdinių visuma, atspindinti tai, ko, kūrėjų manymu, iš nutukimo tikisi pasaulis. "Dažniausiai nutukimas pasitelkiamas kaip ženklas, rodantis, kad veikėjas yra godus, apsileidęs ar moraliai silpnas", – teigė Harperis. Kitaip tariant, nutukimas tampa universalia, lengvai atpažįstama nuoroda, leidžiančia žaidėjui perprasti konkretaus žaidimo mechaniką ir potekstę, kartu jo neatstumiant. Taip ir susiformavo mums jau pažįstamas žaidimų pasaulio nutukusių veikėjų paveikslas: nenumaldomas maisto ir gėrimų troškulys, godumas bei polinkis į ydas.
"Užuot kūrus visapusišką, savitą veikėją, lengviau pasitelkti stereotipus, kuriuos iškart suprastų numanoma auditorija – heteroseksualūs, baltaodžiai, cislyčiai ir fiziškai sveiki vyrai", – sakė "Riot Games" scenaristas Anthony Burchas. Prieš prisijungdamas prie "Riot", Burchas buvo pagrindinis 2012 m. pasirodžiusio "Gearbox Software" žaidimo "Borderlands 2" scenaristas; tai - mokslinės fantastikos daugelio žaidėjų šaudyklė, kurios stilistika priminė komiksų žurnalą "2000 A.D.". Burchas taip pat sukūrė Ellie – "Borderlands 2" visatos veikėją, kuri (iki pasirodant Sigrun) buvo bene artimiausias pavyzdys to, ką galėtume vadinti žmogiška ir savimi pasitikinčia nutukusia moterimi. "Protingas nutukęs vyras" nėra stereotipas, su kuriuo žaidėjai galėtų iškart susitapatinti... tad vietoj to gauname "psichopatišką ir bjaurų nutukusį vyrą".
Tačiau net jei baimė atstumti žaidėją verčia rinktis saugesnius, nors ir banalius stereotipus, vien tai nepaaiškina jų dažnumo – žinoma, jei nutukęs veikėjas žaidime apskritai pasirodo.
2014 m. "Insomniac Games" išleido žaidimą "Sunset Overdrive". Šis "Xbox One" skirtas išskirtinis kūrinys, kuriame derėjo zombių šaudyklės ir "Tony Hawk’s Pro Skater" stiliaus elementai, pasižymėjo plačiomis veikėjo pritaikymo galimybėmis – žaidėjai galėjo susikurti bet kokį norimą personažą, išskyrus nutukusį. "Norėjome skirti laiko pašėlusiems apdarams, o ne technologijoms, kurios leistų veikėjus "išpūsti" ar "subloginti"," – portalui "Kotaku" sakė "Sunset Overdrive" režisierius Drew Murray. ("Išpūsti" – koks žodis mano kūnui apibūdinti!)
Vėliau šiame pasakojime išryškėja tam tikras pavidalas. "Aprangos, šukuosenų ir animacijų srityse esama daugybės kitų sudėtingų elementų, – sakė "Insomniac" vadovas Tedas Price’as. – Turėjome atsirinkti prioritetus, ir būtent čia nusprendėme nubrėžti ribą."
"Ilgą laiką tiesiog priėmiau faktą, kad herojai yra liekni“, – teigė Bay, daug rašęs apie tai, kaip personažų pritaikymo galimybės veikia savivoką; jis, be kita ko, analizavo "Deep Silver Volition" žaidimo "Saints Row 2" lankstų personažų kūrimo įrankį, kuriame dar 2008 m. buvo įdiegtos slankiklio funkcijos lyčiai ir kūno svoriui (storumui) reguliuoti. "Esu nebinarinės lytinės tapatybės asmuo, ir be galo smagu turėti galimybę pastumti tą lyties slankiklį į vieną ar kitą pusę... Tai - išties pažangu, nes parodo teigiamo požiūrio į stambų kūną galimybę ir atskleidžia, koks galėtų būti pasaulis be dirbtinai sukurtų kliūčių bei apribojimų."
"Viskas priklauso nuo prioritetų", – sakė Matthew Burnsas, nepriklausomos žaidimų studijos "Zachtronics" garso ir naratyvo direktorius. Prieš pradėdamas dirbti "Zachtronics", M. Burnsas buvo "Bungie" prodiuseris, prisidėjęs prie tokių "AAA" klasės milžinų kaip "Halo 3" ir "Halo: Reach" kūrimo, taip pat dirbęs laisvai samdomu specialistu prie "Halo 4" bei "Destiny". "Teiginys, kad "įtraukti visiškai naują kūno tipą kaip pasirenkamą herojaus išvaizdą būtų brangu", yra visiškai pagrįstas, – kalbėjo jis. – Svarbiausia – nuspręsti, kas yra svarbu. Žaidimas – tai virtualus pasaulis; jame gali būti absoliučiai bet kas. Viskas žaidime yra tam tikru metu kažkieno priimto sprendimo rezultatas. Galbūt tai buvo prastas sprendimas, galbūt – nesąmoningas, tačiau vis tiek – sprendimas."
Klausiau Burnso apie reiškinį, būdingą "AAA" žaidimų kūrimo sektoriui (ir atsispindintį technologijų srityje) – tarsi bendri simptomai rodytų bendrą priežastį. Tai – "crunch" (liet. "intensyvaus darbo etapas"): prieštaringai vertinamas laikotarpis, kai tenka dirbti itin daug viršvalandžių – dažnai neapmokamų ir dažniausiai prieš pat žaidimo išleidimą. "Piktnaudžiavimas alkoholiu tiek biure, tiek už jo ribų buvo dažnas reiškinys. Kartais nusivylimas ir nuovargis prasiverždavo: pasitaikydavo atvejų, kai vėlai vakare žmonės imdavo rėkti ar mėtyti daiktus, – rašė jis. – Pamenu, kartą grįžau namo penktą ryto. Visada stengdavausi parvykti dar prieš patekant saulei, bet tą rytą nepavyko, ir jaučiausi piktas. Neatsargiai įveikiau posūkį ir vos nesusidūriau su laikraščių išvežiojimo sunkvežimiu, važiavusiu priešpriešine juosta. Iki šiol pamenu to vairuotojo žvilgsnį."
Kuo šios patologijos skiriasi nuo tų, kurios būdingos "Uber" ar "Facebook"? Kaip ir technologijų sektoriuje, vaizdo žaidimų industrijoje niekada nebuvo tikro darbuotojų judėjimo. Pirmosios rimtos diskusijos prasidėjo 2004 m., kai Erin Hoffman (tuo metu slapyvardžiu "EA Spouse") anoniminiame tinklaraštyje prabilo apie siaubingas darbo sąlygas, su kuriomis jos vyras susidūrė "AAA" klasės žaidimų leidėjo "Electronic Arts" įmonėje.
Ar pavieniai kūrėjai yra nusistatę prieš nutukusius žmones? Gali būti – nors tikrai ne labiau nei visa mūsų visuomenė; be to, man tai nerūpi. Mane labiau domina tai, kaip šie nežmoniški nutukimo vaizdiniai patenka į pristatymų skaidres, kūrybines užduotis ir "vertikalius pjūvius" (angl. "vertical slices" – išbaigtus žaidimo fragmentus, skirtus viešiesiems ryšiams), niekam dėl to nekeliant klausimų.
Galbūt atsakymas slypi kitokiame estetiniame lygmenyje? Ne konkretaus žaidimo, o "AAA" studijos kūrėjų komandos ar aukščiausiojo lygio vadovybės? Kuo žaidimų kūrimo komandų vienalytiškumas skiriasi nuo technologijų sektoriaus tendencijos nuolat samdyti į save panašius žmones – sveikus baltaodžius cislyčius vyrus (ir moteris, perimančias jų elgsenos bruožus)? Tai - strategija, kuri vis labiau žlunga, nes perkamoji galia pereina žmonėms, visiškai nepanašiems į šią grupę.
Burnsas pripažino, kad "AAA" klasės žaidimų komandose dažnai dirba žmonės iš marginalizuotų grupių, tačiau nedaugelis jų ryžtasi rizikuoti karjera ir pelnyti "maištininko" etiketę. Sunku apsakyti tą juntamą veržlumą ir tą sporto komandoms būdingą "pirmyn, mes jėga!" nusiteikimą, koks dažnai būdingas didelėms "AAA" klasės komandoms. Žmonės, pastebintys problemas, dažnai jaučiasi neturintys sąjungininkų, baiminasi, kad į juos nebus žiūrima rimtai ar netgi kils nemalonumų, todėl apie tai nutyli.
Nors pasekmės tiems, kurie kelia problemas (arba, dar labiau, praneša apie pažeidimus), yra realios, aš, kaip ir Burnsas, nenoriu naštos keisti padėtį užkrauti vos keliems žmonėms, neturintiems realios galios. Juk ir pats esu matęs tokį elgesį, ir pats kartais buvau tas "problemų kėlėjas" – tiesa, ne vaizdo žaidimų ar programinės įrangos kūrimo srityje, o dirbdamas leidyboje.
O kas, jei problema slypi pačioje korporacinio produkto prigimtyje?
Tarsi kokią mantrą nuolat prisimenu Burnso žodžius apie prioritetus: "Galbūt tai - buvo blogas pasirinkimas, galbūt nesąmoningas, bet visgi – pasirinkimas."
Galbūt todėl "AAA" žaidimų kūrėjams taip lengva nubrėžti ribą ties nutukusiu kūnu, bet ne ties "ekstravagantiška apranga" ar tikroviška plaukų fizika; todėl meno vadovas gali patvirtinti tokį vaizdavimą, kuris puikiai tiktų "r/fatpeoplehate" bendruomenei. Jiems nutukimas – ne tiesiog kūno sudėjimo apibūdinimas, o pasirinkimas.
Štai teorija: kaupiantis mūsų technologiniams pasiekimams – nuo palydovų ir jūrinių konteinerių iki "Animoji" ir 4K "šachmatinio atvaizdavimo" (angl. "checkerboard rendering") – mūsų savivoka persikėlė į tą konceptualią erdvę, kurią kadaise laikėme išskirtine mums nepavaldžių jėgų – keistų orų reiškinių, Mėnulio užtemimų ar arbatos tirščių raštų – valda. (Kitaip tariant, Dievo valda.) Taigi, dalykai, anksčiau palikti Dievo valiai, susitraukė į naują, tik žmonijai būdingą taisyklių sistemą – pasirinkimo siekį. Būti nutukusiam laikoma pasirinkimu tokiu ir likti arba, dar blogiau – atsisakymu apskritai rinktis; o tai šiais laikais yra didžiausias įmanomas nusižengimas.
Juk visų dalykų perkėlimas į tvarkingą pasirinkimo sritį ir yra tikroji mūsų neoliberalių laikų išraiška? Skirtingai nei kinas, televizija ar spauda, vaizdo žaidimai subrendo visiškai veikiami šios ideologijos, kuri šventai gerbia neatimamą žmogaus teisę rinktis ir kurioje kliūtys šiai teisei įgyvendinti – reglamentavimas, profesinės sąjungos ar kitos žmogaus teisės – laikomos ne tik grėsmėmis, bet ir moralinėmis ydomis. Rizikuoju nuklysti į metafiziką, bet ar nėra kažko šventvagiško tame pasaulio kūrime pagal tobulo vartotojo paveikslą? Kai pirmą kartą pristačiau šį rašinį, maniau, kad apgalvotas apkūnių kūnų įtraukimas į vaizdo žaidimus yra pirmas esminis žingsnis, skatinantis empatiją apkūnių patirties kontūrams ir laikui bėgant reikšmingiems esminiams pokyčiams. Inkrementalizmas nepakeičia revoliucijos, bet Jūs taip pat galite mąstyti patys ir nuspręsti imtis veiksmų bei reikalauti geresnių rezultatų. Tačiau įtraukimas turi savų reikalavimų, pavyzdžiui, priimti vaizdo žaidimų industriją tokią, kokia ji yra šiuo metu: nenoriai keičiasi be didelės finansinės paskatos, nenoriai reaguoja į "AAA" plėtros spaudimą.
Žinoma, matomumas svarbus, bet ne tuo atveju, jei jis tampa dar viena produkto nukreipimo puslapio funkcija, preke, kuria kūno pozityvumas dabar absoliučiai nieko nereiškia. O kas, jei problema slypi bandyme pritraukti milijoninę auditoriją? Įsivaizduokite žaidimą, skirtą tik keliems tūkstančiams žaidėjų ar keliems šimtams. Ženkime žingsnį atgal – įsivaizduokite žaidimą, kurį sukūrė įvairios komandos, dirbančios protingomis valandomis? Štai kur problema, ar ne? Tokio didelio masto neoliberalaus projekto kaip "AAA" žaidimų kūrimas ekonomika reiškia, kad žmonės visada bus išnaudojami – nesvarbu, ar tai būtų darbo jėga, tapatybė, ar tam tikras siluetas. Ir iš šios žiaurios logikos išeina ne vaizdo žaidimas, o skaičiuoklė.
Sara jau trejus metus su pertraukomis dirba toje pačioje įmonėje. Jos dabartinė sutartis galioja dar kelis mėnesius. Ji labai norėtų gauti nuolatinį darbą, tačiau supranta, kad tai mažai tikėtina – ji jau pernelyg dažnai yra nusivylusi. Ji mano, kad galiausiai teks ieškotis darbo kitur. Jei nieko neras, vėl grįš čia ir dirbs pagal dar vieną terminuotą sutartį.
Tuo pat metu, Sara negauna daugelio privilegijų, kuriomis naudojasi jos kolegos – žmonės, kuriuos ji laiko draugais ir lygiaverčiais partneriais. Ji negali pasiimti mokamų atostogų ar nedarbingumo dienų. Sveikatos draudimą jai užtikrina vyro darbdavys. Ji gali būti atleista bet kuriuo metu be jokios kompensacijos. Nors ji dirba kūrybinį darbą, karjeros augimo galimybių neturi.
Sara yra viena iš tūkstančių žaidimų industrijos kūrybinių darbuotojų, kuriems sunku ištrūkti iš darbo pagal sutartį rato. Jie atlieka beveik tokį patį darbą kaip ir nuolatiniai kolegos, tačiau su jais elgiamasi visiškai kitaip.
Daugelį žaidimų, kuriuos žaidžiate, kuria garsios kūrėjų komandos, metų metus puoselėjusios savo, kaip aukščiausios kokybės kūrėjų, reputaciją. Interviu ir žaidimų parodų pristatymuose studijų vadovai nuolat pabrėžia savo komandų vertę, talentą ir kūrybinę kultūrą.
Baimė ir anonimiškumas
"Šiam straipsniui kalbinti pagal sutartis dirbantys specialistai teigia bijantys būti palaikyti "problemų kėlėjais", todėl nenoriai bendrauja su žiniasklaida. Visi kalbinti asmenys sutiko dalyvauti tik su sąlyga, kad jų tapatybė nebus atskleista. Mes gerbiame šią sąlygą ir neminime tikrųjų jų vardų, tačiau įvairiais būdais patikrinome jų pateiktą informaciją. Baimindamiesi, kad pagal pasakojimo detales gali būti atpažinti, daugelis pašnekovų taip pat prašė neminėti konkrečių darbdavių. Todėl įvardijome mums nurodytas įmones, tačiau nesiejome jų su konkrečiomis asmeninėmis istorijomis."
Vis dėlto, dauguma žaidimų industrijos įmonių nenoriai kalba apie daugybę pagal sutartis samdomų specialistų, padedančių užbaigti ir išleisti žaidimus. Įdarbinimo agentūros "TargetCW" duomenimis, maždaug 10–15 proc. žmonių, dirbančių vidutinio dydžio ir didelių žaidimų kūrimo įmonių kūrybiniuose skyriuose, nėra tikrieji darbuotojai. Tai – pagal sutartis samdomi specialistai, kurie įdarbinami trumpam laikui, o vėliau atleidžiami. Kai kurie rangovai pasirenka tokį gyvenimo būdą ir mėgaujasi jo teikiama laisve bei įvairove. Aukštos klasės rangovai, dirbdami iš namų, gali uždirbti daugiau nei 100 USD per valandą. Tačiau dauguma rangovų dirba vietoje, o valandinis įkainis prasideda nuo 15 USD. Su jais dažnai elgiamasi kaip su darbuotojais, tačiau be jokių išmokų ir apsaugos priemonių, teigia apklaustieji.
Daugelis rangovų yra nusivylę, kad negali gauti visos darbo dienos darbo. Kai kurie "Polygon" kalbinti rangovai teigė, kad jaučiasi netinkamai elgiamasi ir netgi klaidinami vadovų, kurie siūlo galimybę dirbti visą darbo dieną, bet retai kada to laikosi. Darbo teisės sluoksniuose tai vadinama "neteisingu darbo klasifikavimu".
"Daugumai rangovų mokama pagal dieninį arba valandinį įkainį", – sako Nate\'as Gibsonas, nepriklausomų rangovų atitikties specialistas ir neteisingo darbo klasifikavimo ekspertas. "Jie negauna nei nedarbo draudimo, nei darbuotojų kompensacijų. Jiems iš esmės nurodoma, ką ir kur daryti. Su jais iš tikrųjų elgiamasi kaip su darbuotojais, tačiau jie priskiriami nepriklausomiems rangovams, kad darbdaviai galėtų sutaupyti pinigų."
Gibsonas skaičiuoja, kad darbdaviai sutaupo apie 30 proc. lėšų kiekvieną kartą, kai darbuotoją įformina kaip nepriklausomą rangovą. "Įmonėms, veikiančioms konkurencingoje verslo aplinkoje, tai - reikšminga suma. Tai - didelė sutaupytų lėšų dalis."
Intensyvus rangovų pasitelkimas ir vengimas samdyti nuolatinius darbuotojus yra praktika, kurią JAV mokesčių inspekcija ("IRS"), advokatų kontoros ir įvairios interesų grupės siekia apriboti.
"Tai - opi problema žaidimų industrijoje, – teigia Tarptautinės žaidimų kūrėjų asociacijos vadovė Kate Edwards. – Toks modelis nėra tvarus. Tai - sritis, kuri bus atidžiai tikrinama, ir galiausiai bus imtasi atitinkamų veiksmų."
Masalas
Sara specializuojasi kurdama kinematografines vaizdo intarpų scenas, ypač tas, kuriose dalyvauja veikėjai. Tai - darbas, dažniausiai atliekamas baigiamajame projekto etape. Jai kiek daugiau nei dvidešimt metų, o didžiąją karjeros dalį ji dirbo kaip rangovė.
Įmonė, kuriai ji šiuo metu teikia paslaugas, yra viena garsiausių žaidimų kūrimo bendrovių, turinti daugybę studijų visame pasaulyje. Ji tikisi gauti nuolatinį darbą, kad galėtų plėtoti karjerą ir naudotis darbuotojams priklausančiomis socialinėmis garantijomis.
"Žaidimų kūrimo įmonės garsėja tuo, kad vilioja darbuotojus tuščiais pažadais, – sako ji. – Pasirašai vienerių metų sutartį ir išgirsti, kad ji gali virsti nuolatine darbo vieta. Gyveni nežinioje iki pat tol, kol iki sutarties pabaigos lieka dvi savaitės, ir tada išgirsti: "Deja, negalime tavęs įdarbinti nuolat"."
Dėl mokesčių ir darbo teisės aktų įmonės gali samdyti rangovus tik ribotą laiką. Taip pat galioja apribojimai rangovų veiklai, pavyzdžiui, dalyvavimui įmonės susirinkimuose. Pasak "Polygon" kalbintų rangovų, šių taisyklių dažnai nepaisoma: su ne visą darbo laiką dirbančiais asmenimis elgiamasi beveik taip pat, kaip ir su nuolatiniais darbuotojais – iki pat tol, kol nutraukiamos jų sutartys.
"Jei biure yra žmogus, kuris dirba greta kitų po 40 valandų per savaitę didžiąją metų dalį, neturi kitų klientų ir jokių požymių, rodančių, kad jis vykdo nuosavą verslą, pagal galiojančius įstatymus tampa sunkiau jį priskirti nepriklausomiems rangovams", – aiškina Gibsonas. Žaidimų kūrimo įmonės suprato, kad strategija, paremta staigiu darbuotojų samdymu klestėjimo laikotarpiu ir masiniu jų atleidimu ekonomikai sulėtėjus ar sumažėjus žaidimų pardavimams, kenkia įmonės įvaizdžiui ir darbuotojų moralei. Be to, kai kuriose valstijose įmonėms, atleidžiančioms daug darbuotojų, taikomi papildomi mokesčiai.
Darbdaviai taip pat suprato, kad itin sunku koordinuoti darbuotojų perkėlimą tarp įmonės viduje vykdomų projektų. Žaidimų kūrimo terminai dažnai nusikelia, todėl darbuotojai, turėję pereiti prie naujo projekto, gali būti tuo metu užimti. Šią problemą padeda spręsti rangovai, kurių paslaugų galima atsisakyti be neigiamų pasekmių.
Taip pat, svarbus ir 30 proc. siekiantis išlaidų sumažinimas. Daugelis rangovų dirba per išorines agentūras, tad žaidimų kūrimo įmonėms nereikia rūpintis kiekvieno darbuotojo darbo užmokesčiu. Išnyksta daugelis su personalo administravimu susijusių išlaidų, taip pat nebereikia mokėti už sveikatos draudimą ar pensijų kaupimo įmokas.
Dėl to dauguma įmonių centralizuotai nustato maksimalų etatų skaičių, o trūkstamą darbo jėgą pasitelkia iš šalies. Sara pasakoja dirbusi studijose, kuriose iki 50 proc. darbuotojų dirbo pagal terminuotas sutartis.
Darbuotojai, kuriems įtakos turi perėjimas prie rangovų paslaugų, teigia gyvenantys nuolatinėje nežinomybėje ir jaučiantys atskirtį.
Dauguma iš keliolikos kalbintų rangovų teigė, kad pradėjo dirbti pagal sutartis norėdami patekti į žaidimų industriją – tai laikė galimybe įsitvirtinti šioje srityje. Visgi, darbdaviams vis dažniau pasitelkiant rangovus, pereiti į nuolatinį darbą tampa vis sunkiau. Darbuotojams sukūrus šeimas ir įsikūrus vienoje vietoje, galimybės priimti naujus pasiūlymus dirbti pagal sutartis mažėja, tačiau sukauptos patirties ir kompetencijos vis dar nepakanka, kad pavyktų įveikti griežtai ribojamas etatų kvotas.
"Mano tiesioginė vadovė sako, kad mielai priimtų mane į nuolatinį darbą, – pasakoja Sara. – Tačiau ji turi savo vadovus, o šie – savuosius, ir visi jie kategoriškai atmeta galimybę priimti naujų nuolatinių darbuotojų, ypač mano srityje. Dėl to jaučiuosi tik samdoma pagalbininkė, nors kartu iš manęs tikimasi tokio pat atsidavimo projektui, koks būdingas nuolatiniam darbuotojui. Taigi aš teikiu pasiūlymus, kaip viską pagerinti, bet tada jie prisimena, kad esu samdomas rangovas, ir tiesiog manęs nepaiso."
Daugiau rangovų, mažiau etatinių darbuotojų
Didelės įmonės vis labiau suvokia galimas teisines problemas, kylančias samdant rangovus, su kuriais vėliau elgiamasi kaip su nuolatiniais darbuotojais. Jos pasitelkia specialistus ir personalo vadybininkus, kad užtikrintų, jog nebūtų peržengtos ribos. Kai kurios įmonės naudoja skirtingų spalvų darbuotojų ir vietoje dirbančių rangovų pažymėjimus.
Rangovų administravimą jos perduoda įdarbinimo agentūroms, kurios specializuojasi "laikinųjų darbuotojų valdymo" srityje. Viena iš pirmaujančių tokių agentūrų yra San Diege įsikūrusi "TargetCW". Tarp jos klientų – daugelis didžiausių žaidimų kūrimo įmonių. "TargetCW" teigia šiuo metu administruojanti 15 000 žaidimų pramonės darbuotojų. Palyginimui – tai maždaug dvigubai daugiau žmonių, nei jų turi "EA".
"TargetCW" pritraukia darbo ieškančius žmones, kartu ieškodama tinkamų įgūdžių turinčių specialistų tokiose platformose kaip "LinkedIn". Pasak įmonės vadovo Samerio Khouli, į žaidimų įmones ateinančių rangovų skaičius kasmet auga 30 proc.
Dar viena rangovų problema – kultūrinė. Kūrybinėse industrijose, pavyzdžiui, kino versle, trumpalaikės sutartys yra norma. Žmonės susiburia darbui pagal sutartį, o vėliau išsiskirsto į kitus projektus. Jų teises griežtai saugo nusistovėjusios profesinių sąjungų taisyklės – dalykai, kurių žaidimų industrijoje nėra.
Vaizdo žaidimų kūrimo procesas skiriasi. Žaidimus dažniausiai kuria glaudžiai bendradarbiaujančios komandos, pasižyminčios stipriu tarpusavio ryšiu ir dideliu entuziazmu bei vienybės dvasia. Pašaliečiams tai gali atrodyti bauginančiai. Darbdaviams taip pat yra iššūkis įtraukti rangovus į šią komandos kultūrą.
"Mes didelį dėmesį skiriame kultūriniam supratimui, – sako S. Khouli, kurio įmonė teikia darbo užmokesčio mokėjimo, personalo valdymo ir konsultavimo paslaugas. – Žaidimų studijos dažnai primena sektas. Jos turi labai stiprią kultūrą. Suprantame, kad rangovai ir laisvai samdomi darbuotojai turi prisitaikyti ir įsilieti į tą kultūrą, kad dirbtų itin efektyviai, tačiau šioje kultūroje svarbu laikytis ir teisinių reikalavimų."
Jei įmonėje atliekamas auditas arba kyla ginčas dėl neteisingo darbuotojo statuso klasifikavimo, vienas pirmųjų klausimų būna toks: ar rangovas buvo kviečiamas į įmonės susirinkimus, išvykas ir oficialius bendrus renginius? Norėdami išvengti rizikos, įžvalgūs darbdaviai nekviečia rangovų į tokius bendruomenės renginius. Tačiau dauguma "Polygon" kalbintų rangovų teigė, kad iš jų buvo nuolat tikimasi dalyvauti tokiuose renginiuose.
Laisvi darbo santykių įstatymai
Mažesnės įmonės dažnai veikia kiek chaotiškiau. Rachel – rašytoja, pasamdyta padėti kurti žaidimo scenarijų įmonėje, kurioje dirbo vos keliolika žmonių. Jau po kelių savaičių ji dirbo ir prie kitų žaidimo aspektų, mokėsi atlikti funkcijas, su kuriomis anksčiau nebuvo susidūrusi. Ji neprieštaravo – tai suteikė vilties, kad galbūt bus priimta į nuolatinį darbą.
"Dariau viską: dirbau su "Unreal" varikliuku, kūriau garsą, sistemas ir kovos mechaniką, rašiau tekstus, atlikau žaidimo bandymus, kokybės kontrolę – ko tik nebuvo, – pasakoja ji. – Tačiau neturėjau jokių papildomų naudų, draudimo ar atostogų."
JAV mokesčių inspekcija ("IRS") atidžiai stebi įmones, kurios samdo rangovus, nors daugelio nuomone, šie turėtų būti laikomi nuolatiniais darbuotojais. Jų gairės dėl darbuotojų mokymo yra aiškios: "Išsamesni nurodymai rodo, kad darbuotojas yra samdomas darbuotojas. Mažiau detalūs nurodymai rodo mažesnę kontrolę, tad tikėtina, kad darbuotojas yra nepriklausomas rangovas."
Kai žaidimas buvo išleistas, Rachel buvo perkelta atlikti paprastų administracinių užduočių. Ji išėjo iš darbo. Sutarties taisyklės numato, kad darbuotojams turi būti mokama tik už tas pareigas, kurioms jie buvo pasamdyti. Tačiau tai buvo tik jos problemų pradžia.
Ką galite padaryti?
Kate Edwards iš "IGDA" teigia, kad kiekvienas, pradedantis karjerą žaidimų industrijoje, gali kreiptis į šią organizaciją pagalbos ir patarimų. "Švietimas yra labai svarbus, – sako ji. – Turime didelę patirtį sprendžiant įvairaus lygio įdarbinimo problemas šioje industrijoje. Žmonės, pradedantys dirbti šioje srityje, turi užduoti klausimus. Tai viena iš priežasčių, kodėl tam tikruose renginiuose vykdome mentorystės programą. Į ją kviečiame žmones, kad jie galėtų užduoti klausimus patyrusiems kūrėjams. Jaučiate didžiulį entuziazmą, kurį norite nukreipti į savo darbą, tačiau kartu privalote suprasti, į ką veliatės; turite atsiriboti nuo to pakylėjimo ir racionaliai įvertinti darbo sąlygas.“
"Atėjus mokesčių mokėjimo laikui, mokesčių inspekcija man skyrė didžiulę prievolę, nes visą tą laiką dirbau kaip nepriklausomas rangovas, o tokiems darbuotojams taikomi didesni mokesčių tarifai pirmajai 113 tūkst. JAV dolerių pajamų daliai. Pasikonsultavau su mokesčių teisės specialistu ir paaiškėjo, kad iš tiesų visą laiką turėjau būti samdomas darbuotojas, tačiau bandymai ginčyti šią situaciją kainuotų daugiau, nei iš to gaučiau naudos – jau nekalbant apie riziką patekti į "juodąjį sąrašą". Tad nusprendžiau nebesivelti, skubiai surinkau pinigus mokesčiams sumokėti ir pažadėjau sau daugiau nebekartoti tos pačios klaidos."
Maiklas – menininkas, kuris draugo rekomendacija įsidarbino nedidelėje žaidimų kūrimo įmonėje, dirbusioje prie elektroninio sporto žaidimo projekto. Iš pradžių jį tenkino žodinis susitarimas, pagal kurį, kaip jam buvo žadėta, vėliau turėjo būti pasiūlyta nuolatinė darbo vieta. Jis dirbo viršvalandžius, norėdamas padaryti gerą įspūdį, tačiau žadėtas darbo pasiūlymas taip ir nebuvo pateiktas. Galiausiai jis išėjo iš darbo.
"Mano patarimas, ypač tiems, kurie tik bando įsitvirtinti šioje srityje – būkite atsargūs. Pasirašykite rašytines sutartis arba įsidarbinkite oficialiai. Nieko nedarykite remdamiesi vien žodiniu susitarimu. Noras pradėti dirbti yra toks didelis, kad lengva pamiršti pasirūpinti savo, kaip darbuotojo ar rangovo, saugumu. Tokia praktika labai paplitusi žaidimų ir elektroninio sporto industrijoje."
"Kalbame apie žmonių gyvenimus, – sako "IGDA" atstovas Edwardsas. – Įsivaizduokite: žmogus dirba prie projekto ir staiga jam pasakoma kitą savaitę nebeateiti? Iš savo patirties ir bendravimo su tai patyrusiais žmonėmis, žinau, kad tai palieka daug nuoskaudos."
Robertas įsidarbino keturių žmonių studijoje ir dirbo už valandinį atlygį, tuo pat metu baiginėdamas koledžą. "Nuolat girdėdavau pažadą: "Kai baigsi mokslus, priimsime tave į nuolatinį darbą", – prisimena jis. – Baigus mokslus pažadas pasikeitė: "Kai baigsime kurti žaidimą ir pradės plaukti pinigai, tada ir įdarbinsime." Prireikė laiko suprasti, kad tai man nenaudinga – tai buvo tiesiog būdas viršininkui mokėti mums minimalų atlygį ir išvengti daugybės mokesčių bei darbuotojams priklausančių socialinių garantijų."
Jis pasakoja per ilgai laukęs pokyčių; nors pažįsta žmonių, kuriems patinka dirbti rangovais, jam neramu, kad jie praranda karjeros augimo galimybes. Jis pats penkerius metus dirbo rangovu, o dabar turi nuolatinį darbą.
Pasak Gibsono, rangovų samdymas bandomajam laikotarpiui – norint patikrinti, ar jie tiktų nuolatiniam darbui – prieštarauja taisyklėms. "Sudaryti sutartį su žmogumi vien todėl, kad darbdavys nori jį geriau pažinti, nėra pakankama priežastis klasifikuoti jį kaip savarankišką rangovą. Jei darbdavį tikrins auditorius, jis greičiausiai nustatys, kad asmuo visą laiką turėjo būti laikomas darbuotoju, ir skirs baudas bei sankcijas."
Darbo teisės srityje besispecializuojanti advokatų kontora "Littler Mendelson" skaičiuoja, kad baudos gali siekti net 70 centų už kiekvieną rangovui sumokėtą dolerį. Dar 2000-aisiais "Microsoft" ir "Time Warner" sumokėjo milijonines baudas bei kompensacijas tūkstančiams darbuotojų, kurie buvo klaidingai priskirti rangovų kategorijai. Tačiau tokios bylos retai pasiekia teismą. Nedaug rangovų turi pakankamai pinigų teisinėms išlaidoms apmokėti, ir daugelis bijo būti nubausti.
Žaidimų kompanijoms buvo skirtos baudos už kitas neteisingo klasifikavimo formas. 2006 m. "Electronic Arts" sumokėjo 600 mln. dolerių už viršvalandžius darbdaviams, kurie buvo prašomi dirbti be atlyginimo po darbo valandų, bet kuriems turėjo būti sumokėta. Anksčiau šiais metais "Valve" buvo iškelta byla dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neteisingo sutartininko klasifikavimo.
Gibsonas teigė, kad problema greičiausiai yra plačiai paplitusi mažesnėse įmonėse, kurias vyriausybė retai tikrina. "Kuo didesnė įmonė, tuo labiau ji suvokia riziką", – sako jis. "Viešoje biržoje kotiruojama įmonė turi dideles kišenes, todėl jei bus pretenzija, yra reali rizika, kad bus patirta didelių nuostolių. Mažos įmonės neturi tiek daug investicijų, todėl jos yra pasirengusios rizikuoti."
Jokio darbo saugumo
Vaizdo įrašų montuotojas Tyleris labai apsidžiaugė, kai jį įdarbino didelė leidybos įmonė. Tačiau pradėjęs dirbti sužinojo, kad iš tikrųjų dirba ne pačiai įmonei, o per personalo nuomos agentūrą. Pasak jo, per darbo pokalbį ši aplinkybė nebuvo aiškiai įvardyta.
Pirmosiomis savaitėmis jis pripažįsta buvęs "šiek tiek žalias" ir sunkiai priimdavęs pastabas. Visgi, po pokalbio su vadovu jis pasistengė pasitaisyti, ir ši problema daugiau nebekilo.
Dirbant įmonėje jo darbo valandos buvo pailgintos, tačiau atlyginimas – ne. "Mes nepasirašėme jokių susitarimų dėl šių pokyčių ir net nebuvome apie juos informuoti, – pasakoja jis. – Kai vienas mano kolega [dirbantis pagal sutartį] pasiteiravo, ar dėl to galima derėtis, jam buvo atsakyta neigiamai ir pasiūlyta ieškotis kito darbo, jei esama situacija netenkina."
Tyleris nusprendė nekelti bangų ir tiesiog dirbti toliau. Jis laikė save laimės kūdikiu, galinčiu dirbti vaizdo žaidimų srityje. Tačiau po pusantrų metų darbo įmonėje jis staiga buvo atleistas dėl "netinkamo požiūrio".
"Nesuprantu, kodėl jie tiesiog nepasakė, kad sutarties galiojimo laikas baigėsi. Manau, kad mane atleidęs asmuo asmeniškai man kažką priekaištavo. Ir ne man vienam. Atrodė, lyg jie taikytųsi į konkrečius žmones: jei jiems nepatinki – esi atleidžiamas."
Jis pasakojo, kad maždaug pusė jo skyriaus darbuotojų dirbo pagal sutartis, tačiau tik nedaugelis buvo priimti į nuolatinį darbą, nors dauguma jų norėjo likti ir apie tai sakė vadovams.
"Jie tikslingai ieško žmonių, kurie nuoširdžiai mėgsta žaidimus. Daugeliui iš mūsų tai buvo pirmasis ar antrasis darbas iškart po studijų. Darbdaviai tikisi, kad visi norės dirbti žaidimų kūrimo įmonėje."
"Vienu metu, praėjus keliems mėnesiams nuo sutarties pradžios, vienas iš vadovų šią galimybę pavadino "morka, kurią jums rodome", tarsi būtume asilai."
Negavęs išeitinės kompensacijos, Tyleris kurį laiką sunkiai vertėsi. Galiausiai jis persikėlė į pigesnį miestą ir dabar dirba vaizdo įrašų montuotoju, tačiau nebe žaidimų industrijoje. Jis teigia daugiau niekada nebedirbsiantis pagal tokias sutartis, net jei tai reikštų, kad nebegalės dirbti žaidimų srityje. "Žmonės labai nori dirbti žaidimų industrijoje, – sako Edwardsas. – Įmonės dažnai bando pasinaudoti šiuo entuziazmu. Norėtume, kad bendrovės būtų visiškai atviros ir aiškiai įvardytų, kokį darbą siūlo – ypač tiems, kurie šioje srityje yra naujokai ir galbūt neturi pakankamai žinių, išsilavinimo ar patirties, kad galėtų tinkamai įvertinti situaciją."
Visgi, žaidimų kūrimo įmonės nenoriai kalba apie savo samdos praktiką. "Polygon" kreipėsi į keletą bendrovių, kurias paminėjo mūsų kalbinti pagal sutartis dirbantys specialistai. Teiravomės, kiek tokių darbuotojų jos samdo ir kokią praktiką taiko dirbantiems pagal sutartis. "Riot Games" ir "Microsoft" atsisakė komentuoti. "Activision" ir "Ubisoft" į užklausą neatsakė.
"EA" atstovas spaudai atsisakė atsakyti į konkrečius klausimus, tačiau pateikė rašytinį pareiškimą: ""EA" pasitelkia įvairius specialistus, kurie nėra nuolatiniai darbuotojai – nuo administracinių ir profesinių iki kūrybinių bei programinės įrangos kūrimo paslaugų teikėjų. Dirbdami tiek su nuolatiniais darbuotojais, tiek su išorės specialistais, dedame daug pastangų, kad su visais būtų elgiamasi pagarbiai ir sąžiningai.“
Verta paminėti, kad išorės rangovų paslaugų naudojimas yra įprasta praktika visoje pramonės šakoje, o ne tik minėtose įmonėse.
Finansinė rizika
JAV mokesčių inspekcija ("IRS") bet kurį darbo vietoje (biure) dirbantį asmenį laiko nuolatiniu darbuotoju, jei jis biure praleidžia didelę dalį savo darbo laiko ir neturi kitų klientų. Žaidimų pramonės darbdaviai dažnai stengiasi išvengti griežto tikrinimo apribodami rangovų darbo laiką iki daugiausia devynių mėnesių. Tačiau po trijų mėnesių pertraukos, šie rangovai dažnai vėl samdomi dar devyniems mėnesiams. Visgi, šios taisyklės dažnai nesilaikoma – rangovai įmonėje dirba metus ar ilgiau be pertraukos.
Kai kurie "Polygon" kalbinti rangovai teigė, kad jiems patinka kasmet daryti kelių mėnesių pertrauką, tačiau dauguma manė, kad tokia pertrauka finansiškai apsunkina padėtį.
Luke’as, dirbęs kokybės užtikrinimo ("QA") testuotoju, sudarė devynių mėnesių sutartį su didele žaidimų leidybos įmone. Kai žaidimo išleidimas buvo atidėtas, jam buvo pasiūlyta pratęsti sutartį trims mėnesiams, o vėliau – dar kartą ją pratęsti. Galiausiai jis įmonėje išdirbo vienerius metus ir aštuonis mėnesius be pertraukos.
Per tą laiką jam buvo pavestos kūrimo užduotys, viršijusios sutartyje numatytas pareigas. Jam taip pat pavyko susitarti dėl valandinio atlygio padidinimo nuo 15 iki 18 JAV dolerių. Tačiau, nepaisant puikių vadovų atsiliepimų ir daugybės pokalbių apie nuolatinę darbo vietą, jis liko nusivylęs.
"Vadovas pasakė, kad šiuo metu visos nuolatinės "QA" specialistų vietos užimtos ir laisvų nėra, o vienintelis būdas tokiai vietai atsirasti – "jei kas nors iš tų žmonių artimiausiu metu išeitų iš darbo arba mirtų". Tada jis trumpai apibūdino galimą scenarijų: baigti dabartinę sutartį, palaukti tris mėnesius, grįžti ir vėl dirbti, kol bus iš naujo įvertintas "QA" darbuotojų skaičius bei biudžetas, ir galbūt tada atsiras laisva darbo vieta."
Visą ilgą sutarties laikotarpį Luke’as negalėjo išeiti atostogų, o susirgus kildavo problemų. "Kai pasijusdavau šiek tiek prastai, tiesiog apsirūpindavau vaistais nuo peršalimo ir į darbą pasiimdavau pastilių nuo gerklės skausmo. Jei jausdavausi tikrai blogai, versdavau save likti namuose ir susitaikyti su prarastu darbo užmokesčiu."
Luke’as dirbo greta žmonių, kurie turėjo teisę į nedarbingumo dienas, atostogas, sveikatos draudimą ir pensijų kaupimo (401K) lengvatas. Jis atliko tą patį darbą, tačiau iš įmonės negaudavo jokių papildomų naudų. "Buvau auklėjamas, tikint, kad sunkus darbas anksčiau ar vėliau bus atlygintas. Labai nusivyliau sužinojęs, kad taip nutinka ne visada", – sako jis.
Vienas biure
Davidas – 3D grafikos kūrėjas, ilgą laiką dirbęs didelėje leidykloje. "Man nuolat sakydavo, kad neturėčiau dalyvauti įmonės susirinkimuose, tačiau vis tiek kviesdavo prisijungti", – pasakoja jis. "Labai bijodavau švenčių laikotarpių. Tai reiškė prarastą uždarbį ir sunkumus apmokant sąskaitas. Gavau leidimą dirbti tas dvi savaites tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, nes negalėjau sau leisti prarasti tiek daug pajamų. Atėjau į darbą ir buvau vienintelis studijoje dirbantis žmogus."
Pasak Khouli, žaidimų industrijai būdingas modelis, kai ilgus kūrimo ciklus vainikuoja įtemptas baigiamasis etapas (angl. "crunch"), o darbo rinkoje gausu motyvuotų specialistų, greičiausiai reiškia, kad darbas pagal sutartis (angl. "contracting") čia išliks ilgam.
"Jei įmonė kuria žaidimą ir jai reikalingi ne patys aukščiausios kvalifikacijos specialistai, ką ji darys su jais užbaigusi projektą? Ką darys su tais 50 kokybės užtikrinimo ("QA") specialistų? Jei neturi kito žaidimo, tenka palikti tik minimalų būtiną darbuotojų skaičių."
"Tai paliečia platesnę temą apie tai, kaip žaidimų industrija elgiasi su savo specialistais", – teigia Edwardsas. "Žinoma, tam tikrus darbus galima perduoti išoriniams rangovams. Tačiau tie žmonės vis tiek yra vertingi. Įmonės turėtų suprasti, kad su darbuotojais reikia elgtis kaip su vertingu turtu, o ne kaip su vienkartiniais sraigteliais, kuriuos galima bet kada pakeisti."
Visgi, tiems, kurie jaučiasi įstrigę nuolatinių sutarčių cikle, ši sistema atrodo ne tokia jau praktiška. Sara pasakoja, kad po trumpo darbo etato laikotarpio jai teko persikraustyti dėl šeiminių aplinkybių. Dabar ji grįžo dirbti kaip rangovė. "Sugrįžimas į tą patirtį – tarsi smūgis į veidą", – sako ji.
"Tiesiog noriu, kad viskas būtų aiškiau apibrėžta. Mano nuomone, riba tarp rangovų ir samdomųjų darbuotojų yra labai neryški. Jie bando mums įteigti, kad esame didelio proceso dalis ir visi kartu siekiame bendro tikslo. Jie nori, kad investuočiau į jų veiklą, tačiau pasibaigus sutarčiai staiga tampa labai tiesmuki: "Štai, tavo sutartis baigėsi" – ir viskas tuo išsirišo."
Reed diena nesiseka: jos erdvėlaivis sudužo, ji – viena iš trijų išlikusiųjų gyvųjų, o kiti du nuolat bando ją suvilioti. Jos nelaimei, ji yra graži, todėl vyrai ja iškart susižavi; jų nelaimei, ji – homoseksuali, tad jausmai tikrai nėra abipusiai. Jos gyvenimas virsta nesibaigiančiu pragarišku srautu, kupinu banalių viliojimo frazių ir darbo kolonijos labui.
"RimWorld" – tai mokslinės fantastikos žanro kolonijos valdymo simuliatorius, gebantis tarsi savaime kurti dinamiškas istorijas apie žaidėjo pastangas išgyventi dažnai atšiauriame ateivių pasaulyje. Visgi, kalbant apie seksualumą, romantiką ir lytį, žaidimas pernelyg dažnai pasakoja vis tą pačią istoriją. Panagrinėjome žaidimo kodą, norėdami suprasti, kodėl taip yra.
Grįžkime prie Reed: matome, kad viliojimo frazės jos neišmuša iš vėžių. Nuolatinis dėmesio rodymas ir bandymai ją suvilioti neturi jokios neigiamos įtakos jos nuotaikai. Tačiau du vyrai – Robas ir Bootsas – jaučiasi kitaip. Jų nuotaika ir santykiai su Reed nuolat kenčia, nes jie vis bando ją pakviesti į pasimatymą ir kaskart sulaukia atstūmimo. Tačiau tai nėra vien jų kaltė: Robas ir Bootsas negali liautis ją vilioję, nes jie – vyrai, o ji – tiesiog velniškai graži. Tiksliau tariant, taip jie užprogramuoti.
Keisčiausia tai, kad jei atmesime istorijos dalį apie sudužusį erdvėlaivį, šis scenarijus atspindi dažnai pasitaikantį naratyvą apie romantiką, seksualumą ir vyrų bei moterų santykius. Tiek žiniasklaidoje, tiek realiame gyvenime dažnai girdime istorijų apie tai, kaip vyrai "tiesiog negali susivaldyti", būdami šalia gražių moterų, ir kaip skaudžiai jie išgyvena atstūmimą moterų, kurios jiems patinka. Palikus nuošalyje šių istorijų tikrumą ar tai, kaip jos žemina tiek vyrus, tiek moteris, kyla klausimas: kodėl būtent tokią istoriją apie santykius pasakoja "RimWorld"? Norėdamas perprasti situacijos esmę, išanalizavau naujausią viešai prieinamą "RimWorld" versiją ir pažiūrėjau, kaip joje nustatoma romantinė sąveika. Kad būtų suprantamiau ir tiems, kurie nėra programuotojai, ilgesnės kodo dalys pateikiamos pseudokodu – jis paaiškina veiksmų esmę, nereikalaudamas "C#" kalbos išmanymo.
Verta paminėti, kad anksčiau aprašytas atvejis "RimWorld" žaidime nėra išskirtinis. Šiuo metu populiariausias visų laikų įrašas "RimWorld" "Reddit" skiltyje yra vartotojo klausimas apie "strategijas, kaip elgtis su patraukliomis lesbietėmis". Be to, ankstesnė žaidimo dekompiliacija, atskleidusi, kaip "RimWorld" modeliuoja romantinį elgesį, aiškiai rodė, kad atsakymas į Reed dilemą slypi žaidimo pirminiame kode.
Kodėl gi kiti išlikusieji nuolat rodė dėmesį Reed? Atsakymas iš dalies slypi tame, kaip skirtingai apskaičiuojama tikimybė pradėti romantinius santykius vyrų ir moterų "pėstininkų" (angl. "pawns") atveju – taip žaidime vadinami visi valdomi kolonistai. Kiekvienas "pėstininkas" turi bazinę tikimybę bet kokią socialinę sąveiką paversti bandymu užmegzti romaną; tam taip pat būtina pasiekti tam tikrą minimalų patrauklumo ir palankumo lygį. Kitaip tariant, norint su kuo nors pradėti romantinius santykius, tas žmogus turi jums patikti ir atrodyti patrauklus. Situacija tampa įdomi, kai į žaidimą įsitraukia atsitiktinumo veiksnys.
// Change chance of initiation based on gender of initiator
if(me.gender == male) { // no change initiation-chance = initiation-chance * 100%; }
if(me.gender == female) { // initiation chance is 12.5% of what it would be Initiation-chance = initiation-chance * 12.5% }
Kitaip tariant, tikimybė, kad žaidimo veikėjos (pėstininkės) bandys užmegzti romantinius santykius, yra maždaug aštuonis kartus mažesnė. Žinoma, tai nėra vienintelis veiksnys – įtakos turi ir tai, ar veikėja jau turi romantinį partnerį, bei jos požiūris į tą partnerį. Visgi, vien tik lyties veiksnys daro tokią didelę įtaką, kad veikėjų moterų iniciatyva pradedami romantiniai santykiai pasitaiko itin retai. Verta pastebėti, kad čia neatsižvelgiama nei į ankstesnius atmetimus, nei į tai, ar potencialus partneris turi "gėjaus" ("homoseksualumo") bruožą – veiksnius, kurie galėtų paaiškinti, kodėl jos nenustoja bandyti. Vis dėlto šis elgesys yra vienpusis: Reed neieško romantinio ryšio su jomis ne dėl to, kad jos yra moterys, o todėl, kad laiko jas nepatraukliomis.
Kaip gi iš tikrųjų apskaičiuojamas patrauklumas? Tiek vyrų, tiek moterų atveju patrauklumas priklauso nuo kelių kintamųjų: iniciatoriaus ir potencialaus partnerio lyties, iniciatoriaus seksualinės orientacijos, potencialaus partnerio grožio, amžiaus bei fizinių gebėjimų.
Prieš pereinant prie su lytimi susijusių skirtumų, pirmiausia aptarkime keletą universalių kintamųjų.
// In the rest of the function, multiply attractiveness with the factors for:
// Talking, moving, and manipulation efficiency (penalty for pawns with disabilities)
// Bonus or penalty for attractiveness traits (ugly = 30% as likely, beautiful = 230% as likely)
// Additional age factor for people between 15 and 18else if(me.gender == female) {
// Enforce sexual orientation for gay women if(me.orientation == gay and them.gender == male) { // zero attractiveness, no matter what return 0.0; } // And for non-gay women if(me.orientation == straight and them.gender == female) { // Only 15% as strong as it would otherwise be attractiveness = attractiveness * 15%; }
"RimWorld" žaidime nėra heteroseksualių moterų – t. y. nėra moterų, kurias trauktų tik vyrai. Vietoj to, kiekviena nehomoseksuali žaidimo moteris turi tam tikrą tikimybę susidomėti kita moterimi. Kalbant apie vyrus, situacija kiek kitokia.
// Calculate the perceived attractiveness (between 0.0 and 1.0) of them, to me
float calculate_attractiveness(Pawn me, Pawn them) {
float attractiveness = 0.0;
if(me.gender == male) { // Enforce sexual orientation for male pawns if(me.orientation == gay and them.gender == female) { // zero attractiveness, no matter what return 0.0; } if(me.orientation == straight and them.gender == male) { // zero attractiveness, no matter what return 0.0; }
Atkreipkite dėmesį, kad vyrams galimos tik dvi seksualinės orientacijos: homoseksuali arba heteroseksuali. "RimWorld" žaidime nėra biseksualių vyrų – tik homoseksualūs arba heteroseksualūs; taip pat nėra heteroseksualių moterų – tik homoseksualios arba biseksualios.
Galiausiai pereiname prie sudėtingiausios dalies – potraukio pagal amžių. "RimWorld" žaidime vyriškos lyties veikėjams visada patrauklūs atrodo veikėjai, kurių amžius yra nuo 20 metų iki paties veikėjo amžiaus. Jei nagrinėjamas vyriškos lyties veikėjas yra jaunesnis nei 20 metų, tai nieko nekeičia – kadangi pirmiausia tikrinama "apatinė" riba, jam garantuotai atrodys patrauklus 20-metis. Tai paaiškina, kodėl Robas (32 m.) ir Bootsas (17 m.) nuolat bando užmegzti santykius su Reed (23 m.). Tačiau, kadangi tame pačiame kode netikrinamas santykinis amžius, 17-mečiui Bootsui kitas 17-metis paauglys iš tikrųjų neatrodytų labai patrauklus. Taip pat nustatytas minimalus potraukio amžius (16 metų) ir maksimalus (veikėjai, vyresni už patį asmenį daugiau nei 15 metų). Tad šiuo atveju Bootsui neatrodytų patraukli jokia moteris, vyresnė nei 32 metų ar jaunesnė nei 16 metų.
Kita vertus, moterys dažniausiai renkasi už save vyresnius partnerius. Ir, skirtingai nei vyrų atveju, nėra griežtos ribos, kada veikėjas laikomas "per senu": net ir 40 metų už moterį vyresni veikėjai gali būti laikomi patraukliais. Tai kontrastuoja su vyrų atveju taikomu skaičiavimu, kai daugiau nei 15 metų vyresni veikėjai neturi jokių šansų būti palaikyti patraukliais.
Apibendrinant:
- Vyrai maždaug aštuonis kartus dažniau nei moterys bando užmegzti romantinius santykius.
- Veikėjai su negalia visada laikomi mažiau patraukliais.
- Išvaizdūs veikėjai visada laikomi daug patrauklesniais, o negražūs – daug mažiau patraukliais. Fizinis grožis yra vienintelė savybė (be seksualinės orientacijos), lemianti patrauklumą.
- Heteroseksualiems vyrams vyrai visada atrodo nepatrauklūs. Homoseksualiems vyrams moterys visada atrodo nepatrauklios. Biseksualių vyrų nėra.
- Moterims gali patikti kitos moterys. Homoseksualioms moterims vyrai niekada neatrodo patrauklūs. Egzistuoja tik biseksualios arba homoseksualios moterys.
- Visi vyrai patraukliausiais laiko partnerius, kurių amžius svyruoja nuo 20 metų iki jų pačių amžiaus. Jei patys vyrai yra jaunesni nei 20-ies, patraukliausiais jie laiko 20-ies ar vyresnius partnerius, visiškai nekreipdami dėmesio į bendraamžius.
- Visos moterys patraukliausiais laiko bendraamžius arba vyresnius partnerius. Šiek tiek jaunesni partneriai joms atrodo labai nepatrauklūs, o 10 metų jaunesni – visada laikomi nepatraukliais.
- Visi vyrai bet kurį 15 metų už juos vyresnį asmenį laiko nepatraukliu.
- Moterims "senatvės" ribos nėra. Kad ir kiek vyresnis būtų partneris, išlieka tikimybė, jog moteriai jis pasirodys patrauklus.
Žinoma, "RimWorld" dar nėra baigtas kurti. Tai - nuolat tobulinamas žaidimas, tad ši santykių sistema gali ir toliau keistis bei vystytis. Be to, įvairūs skaičiai, naudojami šiose formulėse, galėjo atsirasti vėlai naktį, būti tik laikini (angl. "placeholders") arba tiesiog parinkti taip, kad sistema apskritai veiktų. Kitaip tariant, už to gali nebūti jokios konkrečios interpretacijos ar nuomonės apie lyčių vaidmenis – nei piktavališkos, nei kokios kitokios. Bet kuri žaidimo sistema, bandanti atvaizduoti ar modeliuoti sudėtingas realaus pasaulio situacijas, neišvengiamai turi daryti tam tikras abstrakcijas ir aukoti detales, o žmonių santykiai – vienas sudėtingiausių dalykų, kokius tik galima pavaizduoti.
Tačiau mes analizuojame "RimWorld" ne pagal tai, koks jis galėtų būti ateityje. Mes klausiame: "kokias istorijas "RimWorld" pasakoja jau dabar?" Taip, žaidimo kūrimas reikalauja daug darbo, ir galbūt šie skaičiai buvo parinkti pernelyg nesusimąstant, kaip jie paveiks žaidimą. Visgi, kokia tai sistema, kurioje norint tiesiog "kad viskas veiktų", galiausiai gaunamas rezultatas, kai niekada neatsiranda biseksualių vyrų? Arba kai visos moterys, be išimties, aštuonis kartus rečiau inicijuoja romantinius santykius?
Be to, tai, ko "RimWorld" nemodeliuoja, yra ne mažiau svarbu už tai, ką žaidimas atvaizduoja. Prisiminkite: nuolatinis dėmesio rodymas ir jo atmetimas nesukelia nuotaikos pablogėjimo – tik suprastėja nuomonė apie tą asmenį, kuris rodo dėmesį. Kasdieniame gyvenime nuolatinis žmonių atstūmimas nėra malonus jausmas. Tačiau šie neigiami jausmai žaidime mechaniškai atsispindi tik atstumtųjų atveju; be to, dėl to, kaip organizuojami romantiški santykiai, tenka rūpintis nusiminusiais atstumtais vyrais, o ne moterimis, kurios nuolat priverstos atsisakyti nepageidaujamo dėmesio.
Galbūt tokį elgesį galėtume pavadinti klaida (angl. "bug"). Tačiau tai – tik paviršiniai požymiai. Tai - lengvai pastebimos žaidimo pasekmės sistemos, kurios pamatinėje struktūroje tiesiogine prasme užkoduotos prielaidos apie tai, kaip elgiasi vyrai ir moterys. Žinoma, reprezentacijos tema yra sudėtinga, ir tikriausiai niekada nesukursime tobulo romantiško elgesio modelio.
Visgi, problema ne ta, kad šis modelis turi trūkumų. Problema ta, kad tie trūkumai puikiai atspindi egzistuojančius seksistinius lūkesčius romantikos srityje – ir tai daroma taip tiksliai, jog sunku patikėti, kad tai įvyko netyčia. O jei tai įvyko netyčia, turime savęs paklausti: ką ši sistema bando parodyti? Kokias galimybes ji suteikia? Kokias ribas nubrėžia "RimWorld"?
Išanalizavus pirminį kodą, tampa visiškai aišku, kaip šie lyčių skirtumai buvo įrašyti į žaidimą. Visgi, žaidžiant tai nėra savaime suprantama. Kartu tai - sistema, daranti didžiulę įtaką žaidimo eigai, nes vienas pagrindinių "RimWorld" iššūkių – užtikrinti kolonistų laimę. Kodas niekada nėra neutralus. Visos šios užkoduotos struktūros skatina tam tikrus scenarijus labiau nei kitus, ir dažniausiai tai nėra nieko blogo. Tačiau tai nereiškia, kad tokie dalykai neturėtų būti kritiškai vertinami, nes galime nepastebimai įkoduoti žalingas prielaidas; tai galiausiai reiškia, kad ribojame savo žaidimų potencialą ir atstumiame kitus žaidėjus.
Kalbant apie Reed, padėtis kiek pagerėjo. Prie kolonijos prisijungė daugiau moterų, o viena iš jų – devyniolikmetė Roughchild – susižadėjo su Robu. Reed santykiai su Robu dabar geresni – juk šis leidžia laiką su savo sužadėtine, o ne nuolat bando ją suvilioti. Žinoma, visi ją vis dar dievina, nes ji graži; visi su ja bendrauja, o Bootsas vis dar bando prie jos meilintis. Tačiau tai niekada nebūna abipusis jausmas.
Atveriu piniginę – o ji pilna kraujo.
NFL logotipe pavaizduotos aštuonios žvaigždės. Jos simbolizuoja ilgalaikes psichines ir fizines traumas, patirtas pačių lygos žmonių; norą meluoti apie šias traumas; užsispyrusį atsisakymą suteikti nusipelnytą pagalbą; akivaizdžią panieką moterims; išdidų rasistinio įžeidimo gynimą; keistą finansinį rojų, kuriame pelno siekianti organizacija apsimeta ne pelno siekiančia; tuos 168,57 JAV dolerio, kuriuos mokytojas išleidžia antros klasės mokiniams skirtoms priemonėms, nes Rogeriui reikia mokesčių mokėtojų pinigų dar vienam betono liejimo projektui pakrantėje; ir, tikriausiai, "Dallas Cowboys" komandą. Tai - reta etinė katastrofa, turinti tiek įžūlumo, tiek organizacinių gebėjimų, kad net užregistravo savo prekės ženklą.
Tai - velniškai savimi patenkintas būdas pradėti straipsnį... tačiau net jei "Breaking Madden" ir negali pasakyti nieko svarbaus (ir to nedaro), negaliu leisti, kad tai taptų NFL šlovinimu – ypač šiais metais. Labai norėčiau, kad taip būtų – arba, tiksliau, to norėtų dešimtmetis aš. Tais metais Kalėdų Senelis man padovanojo "Madden \'93". Ar kada nors ją žaidei? Ar pameni greitosios pagalbos automobilį?
Tai man labiausiai patiko. Metafora apie daiktą, pervažiuojantį žmones, kuriems jis turėtų padėti, yra tokia paprasta ir akivaizdi, kad tikriausiai nereikia man jos tau aiškinti, bet man buvo dešimt, ir vaizdas, kaip partrenkiami vyrukai, atrodė juokingas. Iš čia ir kilo "Breaking Madden" idėja. Suderinti tai su tikraisiais mano jausmais tikrosios NFL atžvilgiu neįmanoma; tai - mūšis, kurį pralaimėsiu.
Nes ką gi man daryti? Nesudaryti komandos iš 45 antžmogiškų Galijotų ir nenukreipti jų prieš 45 pusantro metro ūgio "kūdikius-žmones"?
Kad ir kokia morališkai prieštaringa būtų visa ši painiava, iš jos gimė ir kažkas gero – tikra, realiame pasaulyje apčiuopiama nauda. Paskutinei "Breaking Madden" sezono serijai man reikėjo 90 specialiai sukurtų žaidėjų. Surengiau tokią pat lėšų rinkimo akciją kaip ir pernai: jei paaukojote bent 10 JAV dolerių (arba tiek, kiek norėjote) pasirinktai labdaros organizacijai ir atsiuntėte man kvitą el. paštu, įtraukdavau Jus į burtų traukimą. Jei iškrisdavo Jūsų numeris, patekdavote į "Breaking Madden" "Super Bowl" rungtynes.
Sulaukta reakcija mane tiesiog pribloškė. Iš viso paaukojote daugiau nei 10 000 JAV dolerių labai svarbiems tikslams: organizacijoms, kovojančioms su maliarija, benamių prieglaudoms, pagalbos centrams seksualinę prievartą patyrusiems asmenims, vėžio tyrimų fondams ir daugeliui kitų. Aukojo šimtai žmonių. Labai, labai dėkoju kiekvienam iš Jūsų.
Esame dosnūs žmonės, tačiau taip pat mėgstame "tualetinį" humorą. Taip pat suteikiau Jums galimybę žaidėjui suteikti bet kokį norimą vardą. Su apgailestavimu pranešu, kad dosnūs rėmėjai, pasiūlę vardus "Butt King", "Jabroni Dingus IV", "Buttwith Ass", "Dumby McDumbhead", "Rutherford Butt", "Balls Ballz", "Poop Raft" ir "Jon Bois", į galutinę sudėtį nepateko. Kita vertus, norėčiau pasveikinti "A BUTT FART" ir "POOPFACE BUTTHEAD", patekusius į komandą.
Sprendimas paversti "Seahawks" bejėge, silpna komanda buvo paprastas: praėjusių metų "Breaking Madden" "Super Bowl" rungtynėse Sietlo komandai teko garbė tapti nenugalimu monstru. Tiesiog atėjo jų eilė – štai ir viskas. Čia niekam neteikiame pirmenybės.
Šis formatas labai panašus į praėjusių metų "Breaking Madden" "Super Bowl", tačiau šįkart eksperimentą plečiame. Tai trijų etapų operacija:
1. Bejėgiai "Seahawks" žaidžia prieš savo pačių kopijas.
2. Galingieji "Patriots" žaidžia prieš savo pačių kopijas.
3. "Seahawks" žaidžia prieš "Patriots".
Manau, kad leisdami komandoms žaisti prieš save, galime pamatyti tokias jų puses, kurių kitu atveju nepastebėtume. "Patriots" meistriškumas galėtų atsiskleisti kovojant su vertu varžovu, o "Seahawks" galėtų prikrėsti tikrų kvailysčių, jei tik jiems būtų leista išsilaikyti ant kojų ilgiau nei dvi sekundes.
Pirmiausia:
1-osios rungtynės: "SEAHAWKS" PRIEŠ "SEAHAWKS".
Visus "Seahawks" žaidėjų įgūdžių rodiklius nustačiau ties 0/99 riba; vienas iš jų – "Pursuit" (liet. "Persekiojimas"). Tai, mano supratimu, gebėjimas pasirinkti tinkamą kampą vejantis kamuolį turintį žaidėją. "Persekiojimas" yra vienas tų įgūdžių, kurie dažniausiai lieka nepastebėti. Jei šiek tiek padidinsi žaidėjo greičio rodiklį, tai bus reikšmingas pokytis, tačiau tą patį padarius su "Persekiojimu", skirtumo greičiausiai net nepastebėtume.
Ne, matote, norint įvertinti "Persekiojimo" svarbą, reikia jį visiškai pašalinti.
Štai mūsų žaidėjas ponas Geistas ginasi taip, lyg žaistų "Carmen Sandiego" paieškos žaidimą. Atrodo, kad varžovų aikštės pusėje (angl. "backfield") jis atsiduria tik gavęs karštą užuominą iš vieno Monroivijos viešbučio nešiko: "GIRDĖJAU, KAD ĮŽAIDĖJAS IŠPLAUKĖ ŠKUNA SU 20 JARDŲ LINIJOS VĖLIAVA!" Atvykęs į vietą jis pamato, kad įžaidėjas jau paspruko, o pats kažkodėl nusprendžia pamiegoti iki 11 valandos ryto.
Tačiau nevalia pamiršti ir mūsų įžaidėjo Čipo Dipsono elgesio. Čia verta pakalbėti apie "Play Action" (liet. "apgaulingo perdavimo") rodiklį ir apie tai, kas nutinka, kai jis lygus nuliui. Pagal žaidimo logiką, jis turėtų imituoti kamuolio perdavimą komandos draugui, o tada atsitraukti atgal ir ieškoti taikinio metimui. Tačiau vietoj to, jis imituoja perdavimą ir... visiškai praranda ryšį su tomis kodo eilutėmis, kurias kompiuteris įdiegė į jo mažą kompiuterinę širdelę. Apimtas aklos panikos jis tiesiog bėga tiesiai per vidurį, o jam ant kulnų lipa varžovas, bandantis jį pargriauti. "Madden" gali būti visoks, bet šiuo metu jis atrodo tiesiog žavingai. Šie vyrukai nuolat patirdavo traumas – vidutiniškai kas antrą ar trečią žaidimo epizodą. Tai atvėrė kelią mano bičiuliui ir kolegai iš "SB Nation" Mattui Uffordui žengti į aikštę įžaidėjo (angl. "quarterback") pozicijoje.
Mattas visą gyvenimą palaiko "Seahawks" komandą; kartu su juo žiūrėjau NFC čempionato rungtynes. Kai "Seattle" per maždaug keturias sekundes panaikino trijų įvarčių (taškų serijų) deficitą, jis tiesiog negalėjo to suvokti. Įvykis, kurį stebėjome, emociškai mus visiškai sugniuždė. Jis nebegalėjo rišliai kalbėti – tik retkarčiais ištardavo: "Amerikietiškas futbolas yra toks kvailas." Nemanau, kad jis net jautė džiaugsmą, nes džiaugsmui būtina sąlyga – suprasti, kas po velnių vyksta, kas tas gyvenimas, kodėl viskas nutinka ir kaip viskas veikia.
Kai jam buvo nurodyta atlikti "play-action" (liet. "apgaulingą veiksmą imituojant perdavimą"), jis pademonstravo panašų savo egzistencijos suvokimą.
Klausyk, bičiuli. Tokioje situacijoje galbūt vertėtų paieškoti laisvo komandos draugo toliau aikštėje. Galbūt norėtum atlikti trumpą perdavimą atgaliniam saugui (angl. "halfback"). O gal, jei viskas nueitų šuniui ant uodegos, galėtum pasielgti kaip ponas Dipsonas – tiesiog priglausti kamuolį prie savęs ir bėgti. Kad ir ką darytum, negali tiesiog stovėti vietoje – o ypač negali stovėti ir elgtis kaip tas prakeiktas Bartmanas, kol tavo pasaulis griūva.
Šie "Seahawks" žaidėjai net pačius paprasčiausius futbolo veiksmus paversdavo nepamirštamais spektakliais. Žinoma, jiems labai, labai prastai sekėsi ir atlikti atmušimo smūgius (angl. "punts"); kiekvienas smūgis būdavo kreivas, o kamuolys nuskriedavo vos kokius 12 jardų į priekį. Varžovai buvo sušukę "poison" (liet. "įspėjimą neliesti kamuolio"), tad Keyesui tereikėjo pribėgti ir paliesti kamuolį. Vietoj to, jis sustabdė kamuolį su tokiu dramatišku užmoju, kokį matytume Makgaiveriui ("MacGyver") bėgant nuo savo paties sukonstruotos bombos.
Nuolatiniai "Breaking Madden" skaitytojai žino apie temą, kuri čia dažnai iškyla: atrodo, kad pats žaidimas įgyja tam tikrą sąmoningumo lygį. Jis nubunda būtent tam, kad suprastų Pragarą, besidedantį jo viduriuose. Jis turi pusiau nubudusio miško žvėries sielą – tokio, kuris žino, kad prisivalgė nuodingų uogų, ir dėl to yra piktas bei irzlus.
Netrukus po pradžios, "Madden" ėmė atmestinai žiūrėti į dirbtinį intelektą ir susidūrimų fiziką. "Taigi, 34-asis numeris turi praeiti pro 28-ąjį... ech... turbūt galėtų tiesiog jį apeiti... ai, velniop."
Galiausiai žaidimui tapo visiškai nusispjauti į savo paties taisykles.
Tai - akivaizdžiai kamuolio pametimas (angl. "fumble"); tai patvirtina faktas, kad 34-asis numeris sureagavo taip, lyg būtų turėjęs atgauti pamestą kamuolį. Jis pakelia kamuolį ir tada tiesiog... sustoja. Žaidėjas nusprendė, kad epizodas baigėsi, ir žaidimas tam pritarė.
"Budrumo" (angl. "Awareness") įgūdis, kaip matėme ankstesnėse "Breaking Madden" serijose, yra itin svarbus. Jei jį sumažinsime iki minimumo – kaip padarėme šįkart, – gausime būrį žaidėjų, visiškai nesuvokiančių, kokį sportą žaidžia. Atrodo, jiems net nekyla klausimas, kodėl jie atsidūrė šioje keistoje vietoje su nudažyta žole ir milžiniškomis derinimo šakutėmis abiejuose galuose. Jei jie suprastų, kas vyksta, tikriausiai sustotų.
Kaip tai padarė "Patriots".
2-iosios rungtynės: "PATRIOTS" PRIEŠ "PATRIOTS".
Dangus dreba.
Tai - didžiausi, greičiausi, stipriausi, protingiausi ir agresyviausi amerikietiškojo futbolo žaidėjai, kokius tik yra regėjusi ši sporto šaka. Supriešinus juos su identiškomis jų pačių kopijomis, "Breaking Madden" istorijoje įvyko precedento neturintis dalykas: geras futbolas. Tikrai, išties puikiai žaidžiamas futbolas.
Trumpam pamirškime faktą, kad pagrindinio įžaidėjo (angl. "kvoterbeko") vardas yra "A Butt Fart" (liet. "Užpakalio Bezdalas"), ir pasigrožėkime šiuo nuostabiai mestu kamuoliu.
Iš esmės, jam reikėjo įmesti futbolo kamuolį į termosą iš maždaug 50 metrų (55 jardų) atstumo – ir jis tai padarė nepriekaištingai. Gynyboje "Patriots" žaidė itin tiksliai, tačiau šis reginys įrodo viena: prieš tobulai mestą kamuolį vaistų tiesiog nėra. Keista čia atsidurti. Tikriausiai galėčiau patogiai įsitaisyti, atsidaryti alaus, nuo pradžios iki galo stebėti vienas iš šių simuliuojamų rungtynių ir išties gerai praleisti laiką. Mielai žiūrėčiau jas su draugu ir lažinčiausi iš dešimties dolerių.
Tai nereiškia, kad "Madden" visada tiksliai žinojo, ką daryti su bendra 8 800 svarų (beveik 4 tonų) žaidėjų mase, vienu metu esančia aikštėje. Užjaučiu dėl tavo galvos, bičiuli.
Vienu metu baltais marškinėliais vilkinti "Patriots" komanda ruošėsi spirti 60 jardų atstumo įvartį, ir jų spyrėjas Pancho Sasquatchas įmušė kamuolį taip lengvai, tarsi tai būtų buvęs papildomas taškas po "tačdauno". Tai mane suintrigavo, tad po rungtynių nusivedžiau jį į treniruočių aikštę ir nusprendžiau patikrinti ribas. Po kelių bandymų sėkmingai mušėme įvarčius iš 65, 68 ir net 70 jardų atstumo. Kokia gi ta riba?
Pasirodo, atsakymas – 97 jardai.
Kamuolys įvedamas į žaidimą nuo jų pačių 20 jardų linijos. Jis spiria būdamas savo "raudonojoje zonoje". Jei tai būtų tikros rungtynės, "Patriots" galėtų leisti kamuoliui nusileisti už galinės linijos (angl. "touchback") ir tada pelnyti tris taškus jau pirmuoju bandymu.
Tiesa, kad per pastarąjį pusšimtį metų, NFL rekordas pagal įspirtą atstumą beveik nepakito: Tomas Dempsey 1970 m. įspyrė kamuolį iš 63 jardų, o Mattas Prateris 2013 m. – iš 64 jardų. Tai neabejotinai rodo, kad priartėjome prie maksimalaus atstumo, kokį žmogus fiziškai pajėgus įveikti spirdamas kamuolį.
Kita vertus, o kas, jei kur nors yra vidurinės mokyklos moksleivis, pasižymintis tokiu atletiškumu kaip Jevonas Kearse\'as, kuris rytoj atsikels ir nuspręs, kad jam labai, labai patinka spardyti kamuolį? Ši rungtis skiriasi nuo kamuolio perdavimo ar bėgimo su juo. Čia mažiau kintamųjų ir, logiškai mąstant, viskas daug paprasčiau. Be kojos, tereikia gero kamuolio prilaikytojo ir palankių oro sąlygų. Man reikia, kad kitas Amerikos fenomenalus būsimasis atletas pereitų prie smūgių į vartus. Jis patikimai spardys kamuolį iš 80 jardų ir sugriaus šią sporto šaką, kuriai sukurti buvo įdėta tiek daug pastangų.
Grįžkime prie rungtynių. Įpusėjus antrajam kėliniui, "Patriots" pirmavo rezultatu 10:7. Įžaidėjai atliko tikslius perdavimus, puolimo ir gynybos linijos įnirtingai kovojo viena su kita, o gynėjų užnugaris (angl. "secondary") beveik kiekvieno epizodo metu grasino apversti rungtynių eigą aukštyn kojomis. Tai buvo tikrai įspūdinga.
Tada jie sustojo.
Vienas žaidėjas tiesiog stovėjo vietoje. Jis atsisakė įvesti kamuolį į žaidimą. Aš valdžiau mėlynąją "Patriots" komandą, o baltąją patikėjau kompiuteriui, tad tai nebuvo mano darbas.
Tai tęsėsi daugybę minučių:
Praėjus kiek daugiau nei 30 minučių, jis vis dar stovėjo ir atsisakė žaisti. Tai, mano manymu, yra pasekmė to, kad žaidėjų "budrumo" (angl. "Awareness") rodiklis buvo nustatytas ties 99. Jų budrumas peržengia futbolo ribas. Jie tapo sąmoningi. Jie žino, kad yra maži dirbtiniai intelektai, bręstantys plastikinėje dėžutėje. Jie žino, kas vyksta, ir supranta, kad tai - blogai. Jie suvokia tai, ko nesupranta nieko nenutuokiantys "Seahawks" žaidėjai.
Tai buvo taikus protestas.
Atpažįstu akimirkas, kai žaidimas bando man kažką pasakyti. Etiniu požiūriu, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik nutraukti rungtynes ir užbaigti tai, ką laikiau egzistencinėmis "Patriots" kančiomis.
Liko sužaisti dar vienas rungtynes.
3-iosios rungtynės: "PATRIOTS" prieš "SEAHAWKS".
Prieš metus žaidėme beveik tas pačias rungtynes. "Seahawks" buvo galinga, dominuojanti komanda, o "Broncos" – apgailėtina, silpna ekipa. "Madden" įrodė savo, kaip skaitmeninio pranašo, vertę, kai po kelių dienų tikrieji "Seahawks" tiesiog sutriuškino "Broncos" ir surengė vieną vienpusiškiausių pergalių NFL istorijoje.
"Madden" taip pat labai aiškiai "prašė" nutraukti tą košmarišką eksperimentą. Praėjus maždaug 13 minučių nuo rungtynių pradžios, "Seahawks" pirmavo rezultatu 366:0. Staiga, nors buvau išjungęs visas nuobaudas, į ekraną įbėgo teisėjas ir užfiksavo kažkokį pažeidimą. Ką jis užfiksavo? Nesupratau.
Įsijungiau pakartojimą. Visi žaidėjai buvo dingę. Sniego klode kažką pastebėjau. Tai gulėjo pačiame aikštės viduryje, ties 50 jardų linija.
Priartinau vaizdą.
Esu sužaidęs daugybę "Madden" partijų ir įvairiausiais būdais bandžiau iš žaidimo išvilioti visas įmanomas klaidas bei triktis. Tačiau tokio dalyko nebuvau matęs nei anksčiau, nei vėliau: pusiau "Seahawks", pusiau "Broncos" spalvų vaisius su puse veido, be kojų, bet su dviem į kojas panašiais dariniais, kyšančiais tiesiai iš galvos.
Štai kaip kalba "Madden". Štai kaip jis klykia. Tą dieną pasigailėjau ir suteikiau vienerių metų atokvėpį.
Tas atokvėpis baigiasi šiandien. Noriu per rungtynes surinkti tūkstantį taškų.
"Seattle Seahawks" komanda yra visiškai sužlugdyta. Išbandėme viską, ką tik žinojome, įskaitant ir taktinius sprendimus. Norite per pirmąjį bandymą (angl. "first down") naudoti smūgio blokavimo (angl. "punt block") schemą? Žinoma, galime tai įgyvendinti:
"Patriots" puolimo linija elgėsi taip, lyg atliktų paprasčiausią pratimą su padangomis. "Seahawks" žaidėjai akimirksniu perėjo iš pasirengimo pozicijos į būseną, primenančią miegą pietų pogulio metu.
Kai kas gali paklausti, kodėl nusprendžiau pakartoti tą patį scenarijų, kaip ir pernai. Tai - pagrįstas klausimas, tačiau primenate man Ronaldą Reaganą. Kandidatuodamas į Kalifornijos gubernatoriaus postą septintajame dešimtmetyje, jis prieštaravo "Redwood" nacionalinio parko plėtrai ir sakė: "Medis yra medis. Į kiek jų dar reikia žiūrėti?" Kai kurie dalykai tiesiog džiugina akį – bent jau man.
Pažiūrėkime, kaip sekasi mūsų pagrindiniam įžaidėjui Chipui Dipsonui. Kai kuriems žmonėms visas pasaulis tėra vodevilio lazda.
Jis nusirito iki tokio absurdo, kad jo kūnas nebežino, kaip griūti, tačiau tai nereiškia, kad jo neištiks žlugimas.
Pirmojo kėlinio metu "Patriots" ir aš sparčiai judėjome link pergalės rezultatu 1000:0. Tiesą sakant, tempas buvo gerokai spartesnis nei pernai – iš dalies dėl svarbaus triuko, kurį atradau visiškai atsitiktinai: jei atliekant pradinį smūgį (angl. "kickoff") panaudodavau nuo 20 iki 25 proc. smūgiuotojo jėgos, kamuolys nusileisdavo maždaug ties 20 jardų linija. Ši zona, esanti pačiame aikštės viduryje, "Seahawks" komandai buvo tarsi niekieno žemė: nė vienas iš jų kamuolį priimančių žaidėjų nebuvo pakankamai įžvalgus ar greitas, kad pasiektų kamuolį. Jei spirdavau pakankamai tiksliai, kamuolys nusileisdavo į įskaitinį plotą ir neiššokdavo už jo ribų. O ten mano specialiosios komandos nariai judėdavo taip gąsdinančiai greitai, kad sugebėdavo aplenkti "Seahawks" žaidėjus ir perimti žaidime esantį kamuolį.
"Touchdown" (liet. "įvartis"). Iš esmės mes spirdavome kamuolį patys sau. Iš tikrųjų, tai buvo gana sudėtinga įgyvendinti; geriausiu atveju sėkmės tikimybė siekė galbūt 50 procentų. Visgi, pagalvokite, kokias galimybes čia atskleidėme – net šiurpas nukrečia.
Įsivaizduokite, kad tai darome per pradinį smūgį, kai rungtynių laikrodis rodo 15:00. Laikrodis nepradeda tiksėti, kol kas nors nepalietė kamuolio, tiesa? O tą pačią akimirką, kai "Patriots" žaidėjas perima kamuolį, įskaitomas "touchdown". Atsižvelgiant į tai, manau, nebūtų jokios logiškos priežasties, kodėl teisėjų brigada turėtų nuskaičiuoti bent menkiausią laiko dalį. Po to, atliekame papildomą smūgį dėl vieno taško arba bandome pelnyti du taškus – nė vienas iš šių veiksmų neatima laiko. Tada grįžtame prie pirmojo žingsnio. Pakeliame akis. Laikrodis vis dar rodo 15:00.
Mes atradome būdą, kaip nepažeidžiant amerikietiškojo futbolo taisyklių pelnyti begalinį taškų skaičių. Niekada nemaniau, kad tai įmanoma, o "Madden" žaidimas tiesiog tarsi įteikė mums šią galimybę.
Tai buvo vienintelis jo geros valios gestas. Kadangi šįkart žaidžiau už "Patriots", jie negalėjo atsisakyti įvesti kamuolį į žaidimą. Jie taip pat negalėjo tikėtis, kad tai padarys "Seahawks", nes pagal šį scenarijų jie yra visiškai kvaili. Nieko negalima sustabdyti.
Antrajame kėlinyje liko 5:55. Osborne’as visu greičiu įsiveržia į įskaitinį plotą, ir "Patriots" padidina savo persvarą iki 402:0. (Viršutinėje ekrano juostoje rodomas rezultatas – 255; taip yra todėl, kad "Madden" atsisako skaičiuoti toliau už šį skaičių.)
Osborne’as visu kūnu griūva į įskaitinį plotą, ir žaidimas užstringa. Su šia problema susidūrėme dar prieš kelias savaites: jokių fejerverkų, jokių vaizdo iškraipymų. Žaidimas tiesiog "nulūžta". Bandžiau perkrauti sistemą ir tęsti žaidimą nuo paskutinio išsaugojimo taško, tačiau jis vis kartą po karto užstrigdavo.
Visgi būtent tai man kelia didžiulį įtarimą: kai tai nutiko praėjusį kartą, priežastis buvo ta pati – mano komanda priartėjo prie 400 taškų ribos. Ir vis dėlto žaidimas tų taškų nefiksavo. Kaip žaidimas galėjo "nulūžti" dėl dalyko, kurio net neskaičiavo?
"Madden" norėjo mirti. Jis nenorėjo mums surengti šou ar sukurti dar vieną demoniško "siaubūno kūdikį". Jis norėjo nusvirduliuoti į mišką ir numirti vienas.
Šįkart neturėjau pasirinkimo. "Madden" jau buvo nusprendęs. "Patriots" – 402, "Seahawks" – 0.
EPILOGAS.
Praėjusiais metais žaidimas įkvėpė mane pasielgti gailestingai. Taip ir padariau – ir tai atrodė teisinga; negaliu leisti, kad ši istorija baigtųsi ties užstrigusiu ekranu. Noriu, kad šie "Seahawks" – šie niekam tikę, apgailėtini "kūdikiai" – pelnytų taškų (atliktų "touchdown’ą") prieš "Patriots". Bent vieną kartą.
Iš pirmo žvilgsnio, tai gali atrodyti lengva, bet taip nėra: net jei pastatytumėte kamuolį ties "Patriots" 1 jardo linija ir bandytumėte žaisti už juos bei specialiai pralaimėti, įprastais būdais tai nepavyktų. Negalite valdyti kiekvieno komandos žaidėjo – vos tik bandote patraukti juos nuo linijos, jie tuoj pat grįžta į pradinę poziciją, kai tik pasirenkate kitą žaidėją.
Tam reikėjo paversti žaidimą chaotišku, klaidų kupinu košmaru. Panaudojau techniką, kurią atradau prieš kelias savaites ir saugojau būtent tokiai akimirkai.
Štai ta akimirka. Pirmyn į saulės šviesą.
Vos nusileidusi Singapūre su violetiniu "bob" stiliaus kirpimu, suprantu, kad atrodau kaip dešimtojo dešimtmečio narkotikų prekeivė – ir tai ne pirmas kartas. Kol esu tikrinama ir skenuojama prieš paliekant bagažo atsiėmimo zoną, šypsausi Brianui Kwekui ir Ianui Gregory iš "Witching Hour Studios" – dviem svetingiems žmonėms, pas kuriuos svečiuosiuosi šią įtemptą savaitę šiame jaukiame mieste-valstybėje, kur jie gyvena ir dirba.
Kadangi mano priimančiųjų šalių laikas ribotas, turiu vos keturias dienas, per kurias privalau perprasti jų požiūrį į žaidimus.
Kelionė jau eina į pabaigą. Liko aplankyti tik Australiją, tad jaučiuosi pavargusi ir tarsi persisotinusi įspūdžiais. Įsivaizduoju savo protą kaip fotografinį popierių, kuriame, regis, nebeliko vietos naujiems vaizdams. Tačiau kaskart save nustebinu: Singapūras – nuostabus. Naktį jis atrodo kaip tikriausias futuristinis miestas-valstybė: kažkaip užburiančiai balansuoja tarp distopijos ir utopijos. Įstatymai čia griežtai vykdomi, nors, kaip sako Brianas, ne taip griežtai, kaip maniau. Vos atvykusiai man pranešama, kad bus uždrausti kaljanai (tikriausiai todėl, kad vyriausybė neranda būdo jiems apmokestinti), tačiau niekas dėl to pernelyg nesipiktina.
Atvykau tiesiai iš Japonijos, kur jau tvyro žiemos nuotaikos, tad esu per daug apsirengusi; vos atidarius automobilio dureles mane užgriūva drėgnas Singapūro oras. Brianas plačiai šypsodamasis paklausia, ar esu alkana, ir aš entuziastingai linkteliu.
Daugeliu atžvilgių, nesu verta tokio Briano ir Iano draugiškumo, humoro jausmo ir nuoširdumo: jie nusiveda mane tiesiai į atvirą, stogu dengtą maisto turgų pakrantėje ir nuperka bent penkis patiekalus – visi jie nepaprastai skanūs. Lazdelėmis ragauju moliuskus saldžiame padaže, kažkokias kiaulės žarnas lipniame juodame padaže, skanauju mėsą nuo "satay" iešmelių. Visa tai lydi didžiulė stiklinė šalto spaudimo cukranendrių sulčių – gėrimo, kuris lydės beveik kiekvieną mano valgymą. Vakarieniaudami su Ianu kalbamės apie vyriausybės finansavimą, skirtą Singapūro žaidimų kūrėjams; pasak jo, didelė problemos dalis ta, kad vyriausybė finansuoja projektus, atitinkančius jos pačios tikslus, o ne būtinai tuos, kurie geriausiai tinka patiems kūrėjams. Ianas paaiškina, kad žaidimai, kuriuose tiesiogiai vaizduojama tradicinė Singapūro kultūra, jam dažnai neatrodo patrauklūs: nors jis kilęs iš Singapūro, jo pasaulėžiūrą suformavo visame pasaulyje sukurti komiksai ir fantastinė literatūra, su kuriais jis augo. Pasaulinė kultūra padėjo jam susiformuoti požiūrį, kuris nėra vien tik "singapūriškas" – jame atsispindi ir dalyvavimas platesniame kultūriniame dialoge.
Sakau, kad, mano nuomone, kalbame apie vietines ir universalias prasmes, o jų derinimas gali būti įdomus.
Ianas ir Brianas sako, kad kai atvyks tokia asmenybė kaip Barackas Obama, o Singapūras galės pristatyti žaidimą, puikiai atspindintį vietos bendruomenės kūrybinį potencialą, jie žinos, kad jiems pavyko.
Kalbame apie tai, kad norėtume žaidimuose matyti daugiau politikos. "Iš esmės žaidimai – tai konfliktas, – sako Ianas. – Politika – taip pat konfliktas. Daugelis žmonių sako nenorintys politikos žaidimuose, nes nenori užimti konkrečios pozicijos. Tačiau viskas žaidime iš kažkur kyla – tai baimė būti atidžiai vertinamiems."
- Jie nori tik tokios politikos, kuri jiems pažįstama, – priduria Brianas.
- Aš tikiu diktatūromis, – sako Ianas. – Man patinka Lee Kuan Yew. Man patinka mintis, kad vienas žmogus gali priimti visus teisingus sprendimus, skirtingai nei grupė žmonių, gavusių valdžią... Tikiu, kad kai susirenka daugiau žmonių, bendras IQ tiesiog krenta.
- Manai, kad kompromisas viską susilpnina? – klausiu.
- Niekas negali garantuoti, kokiomis savybėmis pasižymės diktatorius, – sako Ianas, – visur pasitaiko ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Mums pasisekė gyventi ten, kur viskas gerai. Techniškai esame tokie patys kaip Šiaurės Korėja. Diktatūra būna sėkminga, kai pasiseka valdžioje turėti tinkamą žmogų.
Toliau kalbamės apie Singapūro istoriją.
- Singapūre daugumą sudaro kinai, – sako Ianas ir apibūdina įtampą, tvyrojusią tuo metu, kai Singapūras priklausė Malaizijos federacijai. Mano pastebėjimai apie gyvenimą Malaizijoje, susiję su laiku, praleistu su Cass, čia įgauna naują kontekstą: atrodo, kad Ianas ir Brianas puikiai supranta rasinę įtampą Malaizijoje, atsiradusią dėl Singapūro atsiskyrimo nuo federacijos beveik prieš penkiasdešimt metų. Čia, Singapūre, kinų kilmės pabrėžimas atrodo daug natūralesnis ir priimtinesnis, nors aplinkiniai dažnai su švelnia ironija juokauja, kad Briano gebėjimas skaityti kiniškai nėra toks geras, kokio norėtų jo tėvai.
Kitą vakarą einame vakarieniauti; susitinku su keliais žaidimų kūrėjais, kuriuos pažįsta Ianas ir Brianas. Pokalbyje jaučiama "naujosios kartos" dvasia – tokia stipri, kad man nuolat prieš akis iškyla keisti vaizdiniai iš filmo "Wayne’s World" (angl. "Veino pasaulis") ir juokeliai apie "Pepsi". Susidaro įspūdis, kad visi čia esantys tolsta nuo "senojo Singapūro", kurį žmonės galbūt sieja su savo tėvų karta; tą jausmą keičia veržimasis pirmyn, entuziazmas dėl ateities ir naujos vizijos, kaip Singapūras turėtų sąveikauti su technologijomis, kūrimas. Singapūro kultūrinis paveldas gerbiamas, tačiau gurkšnojant šaltą elį ir garsiai šnekučiuojantis apima stiprus pojūtis, kad po pirmojo Singapūro žaidimų renginio "Gamestart 2014" ryžtingai klojamas kelias kažkam naujo. Išties įkvepia būti tarp žmonių, kurie, regis, patys kuria šią ateitį.
Nedidelė kavinė-baras, kuriame sėdime, yra modernus, o ant sienų kabo žavūs, beveik Lichtenšteino stiliaus paveikslai. Sėdžiu priešais Teck Lee Taną, kurio balsas mane nuolat glumina – kalbėdamas jis skamba beveik identiškai kaip Chrisas Remo. Paprašau jo įrašyti į mano telefoną "Idle Thumbs" pokštus – kad išliktų ateičiai. Vėliau jis papasakos matęs močiutę, vairuojančią "Lamborghini" – tai skamba kaip itin singapūriškas dalykas.
Čia taip pat susipažįstu su Gwen Guo. Gwen – energinga ir nevengianti aštraus žodžio; tuo ji labai panaši į mane ir į policininkę Doris Thatcher iš filmo "Kietas faras" (angl. "Hot Fuzz"). Sėdime šalia ir iškart randame bendrą kalbą. Ji pamini kino žvaigždę, kurią norėtų paglostyti ir priglausti, ir aš iškart tam pritariu. Gwen turi užkrečiamą juoką – atrodo, kad juokiasi visas jos kūnas, – o jos šypsena, nušvisdama prieš akis, primena švyturio spindulį.
Gwen – "Singapore MIT Gambit Lab" absolventė ir talentinga garso dizainerė, dirbanti savo įmonėje "IMBA Interactive"; be to, ji mėgsta vyrus. Ji kūrė garsą pirmajam Singapūro nepriklausomų kūrėjų žaidimui "One Upon Light", skirtam "PS4" konsolei – nuostabiam nespalvotam galvosūkių žaidimui, stebimam iš viršaus.
Gwen su dideliu užsidegimu pasakoja man apie savo pripučiamą karvę, kurios užpakalyje yra anga – kam ji skirta, papasakosiu tik tiems, kurie pavaišins mane gėrimu bare.
Vieną vakarą žaidžiame "D&D", o tada Iano močiutė patiekia skaniausią krevečių "laksa" sriubą, kokią tik esu ragavusi.
Laukimas teikia savotišką tingų malonumą. Tai - tarsi būsena, kai esi pakibęs ore.
Kartais gali pažvelgti žemyn ir pamatyti, kaip toli esi nuo žemės – atrodo, lyg nukristum, jei taip stipriai neskristum. Gali išsigąsti to, kas gali nutikti.
Tačiau jei žvelgi į priekį, kur atsiveria giedras dangus, kur matai artėjančias kliūtis ir įveiki jas po vieną, tai primena laukimą, o ne judėjimą. Tai - tarsi staigus suvokimas, kad esi gyvas.
Argi laukimas nėra tas metas, kai jaučiamės labiausiai gyvi?
Dažniausiai šis darbas reikalauja tapti tarsi žmogumi-kempine – asmeniu, kuriame kiti palieka savo pėdsaką (arba bent jau tokiu žmogumi norėčiau tapti). Būti kažkuo, ką veikia kiti, kas nepavargsta ir nesijaučia vienišas. Kažkuo, kas gali atspindėti kūrybos aidą. Tačiau žmonės negali tapti daiktais. Žmonės yra veikėjai, o ne objektai.
Laukiu, kol mažos idėjos įdurs man į odą ir pasirodys kraujas. Bet argi ne tą dariau ir anksčiau? Anksčiau, kai jaučiausi laisviau kalbėdama apie savo jausmus su kitais, su draugais, tai buvo judesys į išorę, tačiau vis tiek – savotiškas laukimas.
Galbūt laukimas – tai pasiklydusio žmogaus veiksmas. Tačiau kartais gali būti itin, labai... pasiklydęs.
Brianas nusiveda mane pietų į "Wah Kee Big Prawn Noodles"; ten sumokame 10 centų daugiau už cukranendrių gėrimus, kad juose būtų mažiau ledo, o tada važiuojame į "Haw Par Villa". "Haw Par Villa" (anksčiau vadintas "Tiger Balm Gardens") – tai teminis parkas, kurį 1937 m. įkūrė broliai Aw Boon Haw ir Aw Boon Par – kilę iš Birmos kinai, sukūrę garsųjį "Tiger Balm" tepalą. Jie turėjo daugybę pinigų ir nusprendė sukurti šią vietą, norėdami skleisti tradicines kinų vertybes. Kai parko valdymą perėmė Singapūro turizmo valdyba, jai sekėsi gana prastai, tad galiausiai įėjimas į parką tapo nemokamas.
Vis dėlto dėl istorinių peripetijų ir finansinių sunkumų parkas - gerokai apleistas. Galbūt klestėjimo laikais čia veikė atrakcionai ar fontanai – jautėsi gyvybė, – tačiau mums su Brianu atvykus čia beveik tuščia. Ryškios pagrindinės spalvos, kuriomis nudažytos betono ir stiklo pluošto skulptūros, lupasi. Beždžionių dievas atrodo įsiutęs ir nuvargęs – jis įamžintas kovos su priešu įkarštyje. Kaitrioje Singapūro saulėje svajingai įsivaizduoju, kaip atidarymo metu šis parkas priminė įspūdingą kinų istorijos gobeleną, kuriame pasakojimai apie Beždžionių dievą ir didingus kinų tradicijos mūšius mažus vaikus turėjo ir žavėti, ir gąsdinti. Čia vis dar gausu ir džiaugsmo, ir siaubo, nors man šis siaubas – kitoks.
Kai dažai nublunka ir pasidengia vandens dėmėmis, kai nustoja veikti vandens atrakcionai, o liūdni, apleisti atviro oro teatrai ir neveikiančios, grėsmingos instaliacijos ima kelti melancholiją, pradedi mąstyti, ar tik technologijos nėra taip apsėstos nesustabdomo laiko tėkmės, kad galiausiai pačios save sunaikina.
Kai su Braianu įžengiame į "Dešimties pragaro teismų" olą – vietą, kurioje apgailėtiniems gipso ir vielos modeliams skiriamos įvairiausios bausmės, – suprantu, kad Braianas beveik viską pamiršo apie savo apsilankymą čia jaunystėje. Jis prisimena tai buvus atrakcioną – kelionę vandeniu į tamsą, šiurpų, egzistencinį susidūrimą su neišvengiama pražūtimi; dabar čia nėra jokio vandens, tad gali kiek tik nori spoksoti į mažą, kančių draskomą figūrėlę, kuriai deginamas kūnas, ar į smaigus, smingančius į gipsinio žmogaus išangę. Braianas sako prisimenąs, kad viskas atrodė daug baisiau. Visgi, galiu įsivaizduoti tą siaubą, kurį visa tai kėlė jaunesniam Braianui: šios vietos tikslas – ne tik pamokyti, bet ir įbauginti. Kinų ir daoistų pragaro sampratoje nusidėjėliams už sukčiavimą per egzaminus, regis, išplėšiami viduriai, o su kitais panašiais menkais nusižengimais susidorojama ne mažiau žiauriai.
Dabar visa tai primena sapną, aplankantį padauginus absento: abstraktų, kupiną keistų pus-prieblandos šešėlių. Eksponatai nėra tinkamai prižiūrimi, tad kartais tenka prisimerkti bandant įžiūrėti, ar nusidėjėlio kojos buvo nukirstos, ar tiesiog sutrupėjo, suiro ir nukrito per daugybę metų veikiant lietaus vandeniui, audroms, drėgmei ir paprasčiausiai senatvei. Kartais paaiškinamosios lentelės, nurodančios, kas vyksta tose sustingusiose, tvankiose instaliacijose, yra pritvirtintos ne prie tų eksponatų, todėl ilgai spoksai bandydamas tamsoje suprasti, ar tas žmogus tikrai miršta būtent taip, kaip aprašyta šalia esančiame užraše.
Galiausiai pradedi svarstyti, ar nusidėjėlių kankinimai tėra jų pačių vaizduotės vaisius.
Su Braianu kalbamės apie panašumus tarp pramogų parkų ir kompiuterinių žaidimų kūrėjų darbo, tačiau pokalbis pakrypsta link monomito – arba herojaus kelionės – idėjos ir to, ko apie ją Braianą išmokė žaidimai. Brianas pasakoja, kad apie monomitą daug sužinojo žaisdamas "Metal Gear Solid" serijos žaidimus. Jis aiškina, kad šimtų veikėjų istorijos iš kinų tradicinių mitų dabar, žvelgiant į jų vizualinį atvaizdavimą parke, atrodo neatsiejamai susipynusios.
Dėl to man šiek tiek liūdna. Jaučiu, kad vaizdo žaidimams trūksta tokių pasakojimų, kokius įkūnija šie kinų tradicinės kultūros pasauliai. Galbūt tam tikra prasme "Haw Par Villa" parką galima būtų lyginti su "Deadly Premonition", tačiau pastarasis žaidimas daugiausia dėmesio skiria vienam detektyvui, o ne daugybės veikėjų tarpusavyje persipinančioms istorijoms. Pagalvoju, kad galbūt būtent muštynių žanro žaidimai yra tas būdas, kuriuo vaizdo žaidimų pasaulis priartėja prie kinų mitologijos: juose kanoną sudaro šimtai veikėjų, kurių kiekvienas pasižymi savitu sudėtingumu ir yra susietas su daugybe kitų veikėjų bei jų istorijų.
Sakyti, kad "Haw Par Villa" parkas apleistas, galbūt skamba kaip skundimasis, tačiau man jis patinka būtent toks, kokį jį radau. Jis priminė tą "Disney" filmo "Pinokis" siaubo elementų kupiną epizodą su pasiklydusiais vaikais ir asilo ausimis – tai buvo tarsi prarasta, absurdiška stebuklų šalis; manau, būtent taip ir sakiau Brianui bei Ianui "Witching Hour" studijos biure. Parkas pasižymėjo tokiu giliu apmąstymu apie gyvenimą ir mirtį, kokio, abejoju, Vakarų pramogų parkuose kada nors būta.
"Witching Hour" domisi pasaulių kūrimu; studija skiria daug energijos ieškodama naujų fantastinių aplinkų, kuriose galėtų apgyvendinti Briano ir Iano sukurtus veikėjus. Jų dabartinis projektas – fantastinis vaidmenų žaidimas (RPG) "Masquerada: Songs and Shadows" – atrodo gerai apgalvotas (man jis primena kiek savitesnę "Neverwinter Nights" versiją), tačiau studija yra sukūrusi ir daugybę kitų nedidelių projektų, kurie man padarė įspūdį. Ypač patiko nedidelis strateginis žaidimas, kurį "Witching Hour" komanda sukūrė laisvu nuo pagrindinių projektų metu. Tai – mažas žaidimas, pavadintas "Romans In My Carpet!".
Šiuo metu Ianui ypač rūpi vienas iš "Masquerada: Songs and Shadows" veikėjų – gėjus. Šis veikėjas palaiko homoseksualius asmenis mieste-valstybėje, kurioje vyrų tarpusavio seksualiniai santykiai yra neteisėti. Baudžiamojo kodekso 302-asis straipsnis homoseksualius asmenis ir transvestitus priskiria tai pačiai kategorijai kaip ir pedofilus. Įstatyme ypač daug dėmesio skiriama tam, ar vyrai elgiasi "moteriškai", ar ne.
Ianas man pasakoja manantis, kad žiniasklaidoje pernelyg daug dėmesio skiriama gėjų seksualiniam gyvenimui – jo nuomone, tai nesąžininga ir neturėtų tapti pagrindiniu bruožu, apibrėžiančiu gėjus ar išgalvotus gėjų veikėjus. Nors pats yra heteroseksualus, Ianas nori sukurti tokį gėjų veikėją, kurio tapatybės neapibrėžtų vien tik seksas.
Paklausiu jo, ar dėl tokio siužeto įtraukimo į žaidimą jam nekils problemų su valdžia.
- Tikiuosi, kad taip, – atsako jis.
Ianas ir Brianas priklauso stabiliai bendruomenei, kurią, jei tik norėtų, galėtų lengvai paversti aktyvesne socialine grupe. Su Brianu kalbėjomės apie Londono "Wild Rumpus" judėjimą ir apie tai, kaip puikiai jis tiktų Singapūrui, turint omenyje tokias vietas kaip kavinė-baras, kuriame lankėmės. Jų abiejų viduje tūno savotiškas nerimas – toks, koks būdingas nedidelės studijos savininkams, jaučiantiems spaudimą sukurti darbuotojams palankią kūrybinę aplinką. Jaučiama įtampa tarp noro sukurti kažką naujo ir didingo bei būtinybės užtikrinti atlygį tiek darbuotojams, tiek patiems sau. Tai - dalykas, dėl kurio daugeliui anksčiau aprašytų kūrėjų tekdavo sukti galvą tik patiems, tačiau Ianas ir Brianas šią atsakomybę atskleidžia be jokių pagražinimų. Jie dažnai klausinėja manęs idėjų: kaip patobulinti žaidimą, kaip sudominti žmones, kaip įtraukti potencialius žaidėjus. Tačiau tiesa ta, kad ir man pačiam tai atrodo tarsi pusiau burtininkavimas. Tai - derinys noro kažką sukurti, to kūrinio patrauklumo pirkėjams ir gebėjimo pateikti jį taip, kad jis būtų priimtinas. Turbūt vėliau Frankas Lantzas iš NYU būtų galėjęs tai pavaizduoti aiškesne schema.
Vėl aplanko tas pažįstamas nerimas – svarstymas, ar esi kempinė, ar dažai, – ir suprantu, kad verslo patarimams dar nesu tinkamai nusiteikusi.
Užmigau – o kartu su manimi ir mano veikėjas – per paskutinį "Dungeons & Dragons" mūšį su savo kompanija iš Singapūro; ir tai niekaip nesusiję su Ianu – ko gero, geriausiu žaidimo vedliu, su kokiu tik esu žaidęs. Tiesiog dabar jau galiu užmigti beveik bet kur ir bet kada. Artėdamas prie paskutinės stotelės – Australijos – skaičiuoju savo pasiekimus:
1) Galiu miegoti beveik ant bet kokio paviršiaus.
2) Per kakofonišką mūšį dėl pasaulio likimo mieliau užmigčiau netoliese esančiuose krūmuose su alumi rankoje.
3) Galiu pereiti per Dešimt Pragaro teismų ir išlikti gyva.
Visgi pastarasis gebėjimas būdingas žmonijai apskritai – jei jau 2014-ieji mums ką nors ir parodė.
Dėl Pragaro galima derėtis.
Esi juodaodis triušis, kuriam lemta didybė Naujajame Pasaulyje – tarsi senasis būtų buvęs tiesiog klaida. Negali liautis galvojęs apie Sylvią Wynter ir Naujojo Pasaulio čiabuvius; tačiau tu, kaip ir visi kiti, tik vilkini laiką, užuot ėmęsis tikros dabarties kritikos, užuot – kaip to reikalauja būtinybė – pristabdęs "Final Fantasy XIV" ir paguldęs savo dvynius berniukus į vonią.
Ne, tie maži padaužos plūsta vienas kitą ir daužo plastikinius dinozaurus į medinius stalčius, grindis, o dažnai – ir vienas kitam į veidus; šalia vonios guli vandens prisigėręs mozazauras be vieno peleko. Supranti, kad, skirtingai nei nežaidžiamieji veikėjai ("NPC"), vaikai mirs, jei liks be priežiūros – apie tai sapnuoji atmerktomis akimis nuo pat jų gimimo (jau septynerius metus), nors tie sapnai dažniausiai nuobodūs. Kartais sapnuoji, kaip jie dega karštyje kambaryje be langų, o tu niekaip negali įsilaužti ir jų išgelbėti, tuo tarpu šeimos šuo (jau nugaišęs nuo perkaitimo – o kaip ji mėgdavo bėgioti su Jumis visą vasarą) verkšlena anapus durų.
Vietoj to, pakeliui į galimus turtus gauni į kailį požemyje, vadinamame "Alzadaal\'s Legacy"; pasakojimo teikiamus apdovanojimus nubraukia aštuonkojo ir medūzos hibridas, vardu Ambujam, daužantis didžiulėmis bangomis ir badantis mažyčiais čiuptuvais tavo nedidelės komandos branduolį. Viskas, kas šiaip jau skatintų literatūrines aliuzijas – Octavios Butler "Oankali", su rase susijusi medūzų tironija Johno Vercherio knygoje "Devil Is Fine", tas trumpas komiksas apie "Tentacool", dėl kurio pamišęs tavo vaikas, ar velniškosios medūzos Nnedi Okorafor kūrinyje "Binti" – viskas įsikabina ir lieka toje smegenų dalyje, kuri supranta intertekstualumą kaip būtinybę norint prasmingai gyventi XXI amžiuje; ir, žinoma, repo muzika. Kiek kartų ta bestuburė medūza būdavo efektingai "išmetama" į sceną kokio nors "freestyle" rato pabaigoje?
Visiško pasinėrimo fantazijos nuolat žybsi tavo smegenų sinapsėse, nuniokotose pandemijos. Tai - savotiškas pojūtis – tas išsišakojantis troškimo ir atsakomybės kelias: vaikai arba žaidimas. Abu jie – tarsi trumpieji keliai, vedantys tolyn nuo bendravimo, sekso ar mąstymo; tai dvi radikaliai priešingos tikrovės, du būdai daryti įtaką pasauliui, dvi išsiskyrusios ateities versijos, kuriose vis tiek galiausiai mirštama. Vaikai juokiasi iš tavo kūno, kai šis taip nyksta. Vanduo vonioje tai per karštas, tai per šaltas. Paskui jie taško drumzliną vandenį iš vonios kambario tiesiai ant kilimo ir "PlayStation" pultelio, kol tu bandai paaiškinti situaciją savo vargšams komandos draugams per žaidimo pokalbių kanalą. Atsakymai svyruoja nuo "Suprantu, seni" iki aimanų, kad "dauginimosi klasė" griauna tiek tikrąjį pasaulį, tiek šį virtualųjį. Laikas priklauso dabarties akimirkai, ir tu svarstai: ar Naujasis Pasaulis vis dar naujas, jei kelionė į jį užtrunka pernelyg ilgai? Miego metas – aštunta valanda, tačiau supranti, kad jis neįmanomas, jei vaikai užtinka tave ką nors veikiantį – pavyzdžiui, tiesiog kvėpuojantį, jau nekalbant apie tariamą mėgavimąsi gyvenimu. Eorzejoje nereikia kvėpuoti ar tuštintis – ir tai puiku.
Kai pasakoji draugams, kad grįžti į Eorzeją po pertraukos, kuri daugeliui jų būtų nepakeliama, jie juokiasi. Manai, kad gali tiesiog šokti atgal į žaidimą lyg niekur nieko? Juk paskutinį kartą tikrinant tavo "Dark Knight", "Black Mage" ir "Reaper" klasių lygiai buvo pasiekę maksimumą. Visgi tai, kad jie apskritai reaguoja, atrodo nuostabu, nes oficialių įsipareigojimų tyla dažniausiai beveik visiškai ištrina žaidimo ir draugystės formas; čia būtent galimas malonumas ištraukia visus iš kasdienybės gniaužtų: vaikų poreikių; mirusių ir mirštančių mylimųjų bei draugų; koketiško kvailumo, valdančio "civilizuotą" diskursą apie tai, kas yra (ar nėra) vykstančio genocido stiprinimas; kalėjimų – Dieve, tų kalėjimų; "Friends" ligoninės prie Ruzvelto bulvaro, kur kitas draugas primena: "tie žmonės iš tikrųjų nėra tavo draugai." Tiesą sakant, emocinis lūžis, ištikęs tave tame mažame Misisipės oro uoste prieš savaitę, buvo tikras dugnas: jautei nusivylimą dėl impulso prisitaikyti – estetiškai, emociškai, socialiai ir politiškai – vien tam, kad išgyventum ar būtum mylimas; rijai ašaras, kol pagyvenusios pietietės bandė tave guosti, ir rašei liūdnus, bet vykusius eilėraščius skrisdamas namo. Skundžiatės savo senai patarėjai ir draugei, kad Žemėje – baisu, o ji pritaria: "Taip, kartais Žemėje tikrai labai blogai."
Reintegracija – žinoma, į Eorzęją, o ne į Žemę – atrodo geresnė išeitis nei savižudybė; tai apgailėtinas dalykas, dėl kurio sutaria ir Jūsų analitikas, ir, ko gero, Jūsų vaikai, kai paauga. Prisimenate istoriją, kurią vakar, pakeliui į šermenis, papasakojo bičiulė: apie kaimynystėje gyvenusį jaunavedį, kuris vonios kambaryje nusišovė tuo metu, kai visi kiti už užrakintų durų vakarieniavo. Tokių istorijų daugybė, ir ne kartą matėte jų pasekmes – o dar blogiau – kaip šeimai netgi atsisakoma išmokėti gyvybės draudimo pinigus; orumas tokių likimų atveju – jau prarastas dalykas.
- Tėti, tu vis dar žaidi tą žaidimą? – klausia vaikai. – Apie ką jis apskritai?
Būtent tada prisimenate, kodėl egzistuoja tiek daug istorijų apie persikėlimą į kitus pasaulius: du septynmečiai virsta personažais, kuriems reikia estetinio lavinimo, ir jie godžiai sugeria to pasaulio sandarą, taip išvaduodami Jus nuo mechaniškų paaiškinimų – to, ko stengiatės išvengti visame, ką tik esate parašęs. Dažnai nepavyksta. Juk esate "triušis-negras", aiškinate – techniškai tai rasė, vadinama "Viera"; taip, tai viena iš žaidžiamųjų rasių "Final Fantasy XIV", japoniškame masiniame daugelio žaidėjų internetiniame vaidmenų žaidime. Ši dalis jiems, žinoma, neatrodo keista, nes Japonijos "švelniosios galios" eksportas nuo pat septintojo dešimtmečio taip sėkmingai užgožė nacionalistinį požiūrį, kad tokie žaidimai (kai kurie populiariausi pasaulyje – jau nekalbant apie jų sąsajas su manga ir animacija) bent jau nuo "Super Street Fighter II" laikų atrodo arba neturintys ryškaus kultūrinio atspalvio, arba tiesiog tarptautiniai; Christopheris Pattersonas juos vadina "azijietiškais", kuriančiais savus žanrus. O kolegai poetui Benjaminui Kruslingui lyginamosios literatūros konferencijoje atsakėte "ne": jis, kartu su Jumis apmąstęs Simone White tekstus apie juodaodžių muziką, paklausė, ar manote, kad juodaodžiai turi kokią nors tokią "švelniąją galią". Dar kurį laiką galvosi apie Bendžio klausimą, aiškindamas vaikams, kad žaidime įkūniji herojų, vadinamą Šviesos kariu, nepriklausomai nuo pasirinktos rasės; ir taip, rasės žaidime yra realiai besiskiriančios ir turi specifinių bruožų – štai ta atrodo kaip liūtas ar katė, o kitos – kaip žmonės; be to, dar yra profesijos. Kodėl norėčiau profesijos? Na, šiaip jau nenorėčiau, bet tai ne tokios profesijos kaip realiame gyvenime. Jos smagios. Iš esmės tai gebėjimų rinkiniai, kuriuos gali naudoti; ir žinai, argi nešauniai atrodo šitas? Tą kardą gavau turguje. Taip, gali tiesiog nueiti į turgų, kur žaidėjai parduoda vieni kitiems prekes ir visokius daiktus. Viena iš profesijų – šokėjas; tai sena "Final Fantasy" tradicija, kuri visai logiška, nes šokėjai paprastai būna puikios fizinės formos, o ką mes veikiame žaidime? Na, daugybę dalykų. Turiu namą, išauginau šį raudonąjį "čokobą"... ne, raudona nėra mano mėgstamiausia spalva, ji – violetinė; kodėl Jūs vis bandote perrašyti istoriją? Klausite mamos? Pirmyn, paklauskite. Sakau jums, kad mano mėgstamiausia spalva – violetinė. Šiaip ar taip, iš esmės buriesi su draugais gelbėti pasaulio ar rinkti šaunių daiktų. Kokių? Pavyzdžiui, to kardo, šių šarvų ar namo dekoracijų ir panašiai. Draugai gali užsukti į tavo namus. Palauk, manai, kad mums reikia didesnio namo, jei atvyktų neregys ar mano draugė Astrida su neįgaliojo vežimėliu? Taip, tiesa, kad pritaikytos aplinkos trūkumas yra platesnė visuomenės problema, į kurią dažnai nekreipiama dėmesio, bet mes negalime sau leisti įsirengti lifto, be to, mūsų namas vieno aukšto. Ne, žaidime liftų irgi nėra – bent jau tokių įprastų. Na, mes gelbėjame pasaulį nuo daugybės dalykų: nuo savęs pačių, ateivių, blogio ir taip toliau. Žinoma, yra ir platesnis siužetas – dažniausiai apie tai, kaip kartu tampame stipresni ir nužudome Dievą. Kodėl norėtum nužudyti Dievą? Na, priežasčių daugybė, ir šiaip ar taip tai - ilga istorija, bet kas šį dalyką daro... ne, ten pro šalį bėga ne vienas iš mano draugų. Tai tiesiog atsitiktinis žmogus...
Laikas bėga. Paaiškinimas baigiasi po pusvalandžio (kalbi greitai): trumpai apžvelgi ankstesnį šios serijos žaidimą, šiltai prisimeni, kaip dieną naktį žaidei "Final Fantasy XI" draugo rūsyje, medžiojai ypatingus monstrus (angl. "Notorious Monsters") dėl kailių bei vėrinių ir kartais pardavinėjai juos už tikrus pinigus – retesnį išteklių, – kad nusipirktum sumuštinių ar "cheesesteak" kepsnių tais laikais, kai viskas, ką turėjote, buvo laikas. Ir, perfrazuojant Audre Lorde: laiko kokybė, kuria vertiname savo gyvenimus, turi tiesioginės įtakos pokyčiams (o gal atlygiui?), kuriuos tikimės įgyvendinti gyvendami tuos gyvenimus Eorzejoje. Kai paklausia, ar tie draugai žaidžia dabar, esi priverstas būti sąžiningas – juk negali pakęsti žmonių, kurie nuolat meluoja savo vaikams, – tad prisipažįsti: su vienu susipykai dėl rasės ir rasizmo, galios bei vyrų elgesio ypatumų, o kitas... kitas tapo pernelyg nelaimingas ir, sprendžiant iš liudininkų pasakojimų (nors tiksliai nežinai, nes tiesiogiai su juo nekalbėjai), dabar yra priklausomas nuo kreko.
- Ar nori su jais draugauti? – klausia vaikai.
- Taip, – atsakote, – bet nežinau, ar tai dar įmanoma.
Eorzėja neleis Jums judėti pirmyn, kol nesusitvarkysite su Meteion – sparnuota mergina, sukurta senovės magijos, kylančios iš emocijų, ir tapusia super-piktadare. Jums jau nusibodo kalbėti apie afektą ir aiškinti teorinį skirtumą tarp jo bei jausmo, tad randate kompromisą su Megan Boler ir Elizabeth Davis, mąstydami apie jausmus kaip apie judėjimą – o būtent tai ir apibūdina Meteion. Matote, Meteion ir jos seserys buvo sukurtos tam, kad naršytų visatą ieškodamos meilės bei gyvybės, kad atrastų daugiaprasmes gyvenimo reikšmes ir įvairiausias jo priežastis. Iš esmės jos pasižymi hiper-empatija – kaip ir Lauren Olamina; negalite to nelaikyti siaubingu dalyku, nepaisant keisto to teksto ir jos gebėjimų aukštinimo liberaliame, paviršutiniškame diskurse. Būtent tada į kambarį įeina vyresnėlė – dvylikametė mergaitė violetinėmis dredų kasytėmis, kurios gyvenimas šiuo metu padalytas tarp svajonių apie krepšinį ir vaidybos. Kas yra Lauren Olamina? Juk visi ją pažįsta, sakote. Tai Octavios Butler veikėja iš... kas yra Octavia Butler? Gerai, tuojau pat atsižadėsiu jūsų visų. Visos jos knygos sudėtos viršutinėje svetainės knygų lentynos eilėje, bet šiaip ar taip – jos gali tiesiogine prasme jausti tai, ką jaučia kiti žmonės. Taip, priešingai nei manoma, tai yra blogai ir sukuria siaubingą sustiprinto smurto ciklą; tai primena taiklų Natalie Diaz apibūdinimą laidoje "Between the Covers", kur ji tai pavadino "medžioklės strategija", arba Namwali Serpell esė "Empatijos banalumas" (angl. "The Banality of Empathy"), ar Saidiyos Hartman klausimą apie pačią paradigmą knygoje "Scenes of Subjection"; trumpai tariant, tai ne visada vien gėris ir ne kokia nors viską apimanti pozityvumo logika skaitant knygas ar panašiai. Taip, jei norite, galite perskaityti ir tą paskutinę minėtą knygą. Ji yra pirmoje ir ketvirtoje lentynoje už mano darbo stalo: siūlau pradėti nuo originalaus leidimo. Į tą kitą klausimą atsakysiu vėliau, tad pasilikite klausimus išsamesniam paaiškinimui. - Gerai, – dabar sako jie visi, o jų mažyčiai kūneliai apsiviję tavo kūną ant suoliuko lovos gale.
Taigi, nieko nenustebinusiu būdu, tai, ką Meteion ir jos seserys aptinka visoje visatoje, nėra visai ta džiugesio kupina idilė, kurią skelbia tavo geriau išauklėti bendraamžiai, universitetuose skaitantys paskaitas apie socialinį teisingumą (už pusmečio atlyginimą!) ir prisidengiantys pokyčių, pažangos ar dar kažkuo panašiu. Jos rado daugybę mirusių pasaulių, kariaujančių pasaulių, žlugusių imperijų, visuomenių, atsidūrusių ant griūties slenksčio arba pražudytų dėl pernelyg didelio, švelnaus dalijimosi savo hiper-empatija. Tai viena tų istorijų apie nevykusį išradimą; tokią nuojautą Samuelis Delany kadaise aprašė vartodamas tariamąją nuosaką – "tai galėtų nutikti", nors techniškai tai - fantastika ir veiksmas vyksta praeityje. Tos knygos guli ant antros lentynos nuo viršaus, prie pat lauko durų. Taigi, jos nusprendžia pasielgti vieninteliu protingu būdu – sunaikinti visą gyvybę visatoje kaip savotišką gailestingąją mirtį; tai primena Ereną iš "Attack on Titan", tik be ilgos kraštutinio ir neišvengiamo pajungimo istorijos bei be noro išgelbėti draugus.
Ne, fantastinėse istorijose tai nutinka ne pirmą kartą, tačiau dabar ši siužetinė linija ypač įdomi, nes tiesiogiai susijusi su dalykais, artimesniais jausmams. Meteion su seserimis išsiurbia iš visatos eterį (magiją), o tai daugelį žmonių paverčia pabaisomis; tu jas žudai negailestingu efektyvumu, kartu jausdamas gailestį dėl tų įsimintinų ar lengvai pamirštamų NPC (angl. "nevaldomų veikėjų"), kuriais jie kadaise buvo. Na, ne tiek tu pats gedi, kiek jų šeimos ir draugai – po to, kai visus juos išskerdžiame didžiuliais kalavijais, dalgiais, juodąja magija ir peiliais šiame mieste, vadinamame Radz-at-Han. Tai - stereotipinio Indijos kaimo kopija, kurioje kartu gyvena žmonės ir dramblia-žmogiai, o miestą valdo senovinis drakonas, pasivertęs mažu berniuku. Šiaip ar taip, bandymas apibūdinti muziką ar akcentus iš esmės būtų rasistinis. Norėdami sumažinti jūsų nusivylimą dėl to, kad jie skaito nepakankamai, vaikai patys, niekieno neraginami, ima garsiai skaityti istorijos tekstą ir veikėjų dialogus:
Alisaie (skaito M-): "Turime rasti sprendimą, šalinantį pačią problemos priežastį. Kol dar neišseko mūsų jėgos. Kol krizė netapo nevaldoma!"
Y’shtola (skaito Leah): "Visais laikais būta žmonių, kurie sąmoningai pagražindavo tiesą, tačiau manau, kad daugelis – jei ne dauguma – nukrypimų atsiranda dėl panašių kalbinių netikslumų, kurie kaupiasi vienas ant kito, kol galutinis rezultatas tampa neatpažįstamai pakitęs, palyginti su pradiniu variantu."
Trumpam susimąsčiusi, ji tęsia: "Štai kodėl bijau, kad bandymas užrašyti savo pačios žodžius prilygtų puikaus vyno skiedimui vandeniu."
- Tėti, – sako ant kelių sėdintis mažylis, – kodėl tu viską taip komplikuoji?
Iš ekrano pasigirsta kitas balsas – labiau pažįstamas.
- Ei, kaip laikaisi, seni?
- Ar čia dėdė Brandonas?! – klausia vaikai. "Dėdė Brandonas!" Jie dievina dėdę Brandoną – žmogų, kuris juodaodžių bendruomenės gyvenimo realybėje techniškai nėra joks dėdė, o tiesiog tavo draugo ilgametis partneris, tapęs šeimos nariu.
Dėdė Brandonas visada laiko ant kelių mažąjį Leoną; šis tai guguoja, tai rodo pyktį – mažas kūdikis su didele galva. Brandonas nuolat persijungia tarp "Eorzea" ir "Elden Ring" pasaulių – ilgai žaisti vieną ar kitą neleidžia nuovargis. Jis sveikina tave sugrįžus į žaidimo pasaulį, ir jūs apsižodžiuojate aptardami siužeto vingius bei šeimos gyvenimo ypatumus; tada pirmąkart sužinai, kad į šį pasaulį netrukus atkeliaus dar vienas kūdikis – iš tavo draugo partnerio įsčių. Iš pradžių tai nuliūdina – o tai savanaudiška, – tad, norėdamas tai išpirkti, imi sveikinti. Pusiau juokais ištari žodį "vazektomija". Paskutinį kartą su juo susidūrei "Elden Ring" žaidime prieš kelis mėnesius, tad dabar klausi, ar jis padės tau įveikti naująjį požemį, vedantį į kovą su Meteion – liūdnu kūriniu, sukurtu visuomenės, kuri tuo metu dar neatrodė tokia jau serganti, tačiau kurios jausmų proveržis dabar grasina sunaikinti visą visatą. Taip, jis padės – vos tik grįš Tasija; ir tada iš ekrano išgirsti pažįstamą balsą.
- Ei, dėde Džo-Džo! – šaukia Lilė iš anapus ekrano, iš anapus ribos, jei taip galima pasakyti. Kaip žaidimas įtvirtina veikėjo išvaizdą ir balsą – panašiai kaip juodaodžiai, būdami seni draugai, visada vieni kitus laikė šeima. Kaip vaikai visada šaukia, bet tai nieko tokio, nes jos pasiilgai. Girdėdamas jos balsą, mintyse matai jos naują, ištįsusį kūną ir vešlius plaukus, matai ją ant ilglentės – tokią, kokią matei paskutinį kartą prieš kelias vasaras: plačiai besišypsančią leidžiantis nuo kalniuko akligatvyje, apšviestą seniai praėjusios vasaros saulės. Virtualiai "duodi jai penkis" – tarsi atsitrenkdamas į skaitmeninės erdvės ribas, – o ji klausia, kada visi vėl žaisite "Monster Hunter"; į tą "visus" įeina ir tavo vyriausiasis sūnus bei bendravardis, kuris jau beveik metus kaip su mama išvyko iš Filadelfijos į Fort Loderdeilą. Išgyvendamas šią situaciją, esi kažkur pusiaukelėje tarp skausmo ir susitaikymo; jo apsilankymai per šventes ar vasarą padėties nepalengvina. Į veiksmą įsitraukia dar viena veikėja – išgirdusi tą pačią Lilę, sklindančią iš televizoriaus kitame kambaryje (jos šūksnius).
- Ar ten Lilė?! – šaukia Lėja, nustumdama dvynius nuo tavo kelių.
- Ei, Lėja! – šaukia Lilė.
Tu, Brendonas ir dvyniai liekate antrame plane, kol mergaitės ginčijasi apie riedlentes, anime, "Roblox", vaikiškus filmus ir tai, kodėl Lėja nežaidžia žaidimo, nors tiek daug "varo" ant kitų.
Dabar ji jau "paaugusi" ir nenori pripažinti savo ankstesnės (visai nesenos) vietos "sėdėjimo ant kelių stebint žaidimą" hierarchijoje, nes jai – dvylika. Turi jai priminti kuklią pradžią, žaidžiant "Lego Batman" ar "Lego Star Wars", kai – ir tai faktas – ji sėdėdavo tau ant kelių ir versdavo kovoti su visais tuo metu baisiausiais jos priešais: Džokeriu, Dartu Maulu, Dartu Veideriu ir Dviveidžiu. Sakai jai nevaidinti taip, lyg nieko nebūtų buvę, bet ji vis tiek elgiasi taip, tarsi nieko neprisimintų.
- Tai buvo gal prieš septynerius metus, – sako ji. – Vos galėjau nulaikyti pultelį.
- O dabar gali. Prašom, – sakai tu.
Ji nubėga ruošti "ramen" makaronų, kurie bus "geresni nei tavo!", bet neatsako, kai paklausi, kas ją išmokė juos gaminti. "Eorzea" pasaulyje techniškai nebūtina valgyti, bet gali tai daryti, jei nori. Prieina Brendono veikėjas, vilkintis naują aprangą. Jis – samurajus su "tradiciniais" drabužiais ir ilga, švytinčia katana; jis demonstruoja akrobatinius triukus ir kovines pozas – visai kaip tikrovėje.
- Oho, dėdės Brandono veikėjas toks kietas, – aikčiodami sako ant kelių sėdintys vaikai. "Tėti, ar gali ir tu taip apsirengti?"
Žaidime atrodyti stilingai yra svarbiau nei valgyti, nors tai reikalauja milžiniško darbo; šauni apranga – tai to darbo įkūnijimas, o mada čia – karalienė. Tai akimirka, kai nusprendi nemiegoti visą naktį, jei reikia – ignoruodamas "Meteion" siužeto vingius, praleisdamas terminus ir nekreipdamas dėmesio į gundančias žinutes, – nes žinai, koks sunkus bus rytas, bet pirmiausia privalai patobulinti savo stiliaus pojūtį Eorzeoje.
Lauki eilėje dar vienam žygiui į vidutinio sudėtingumo požemį, kai staiga pasigirsta urzgimas. Ant kelių sėdintys vaikai leidžia gyvūnų garsus ir dejuoja taip, kad iškart supranti, kas bus toliau. Žaibiškai pasitrauki iš žaidėjų grupės eilės ir neri į virtuvę, dalindamas "Chobani" graikiško jogurto indelius, kad nutildytum zirzimą. Tau patinka tas jausmas, kai nuspėji poreikius ir juos patenkini dar jiems nespėjus iki galo išsirėkti.
"Tėėėėėti, aš alkana!" ir "Ei, tėti, ar galim gauti kesadilijų?!"
Jautiesi puikiai, nes nereikia nieko sakyti – užtenka tik patiekti maistą. Įveikei juos jų pačių žaidime: jų surūgę veideliai gauna tai, ko reikalavo, dar net nespėjus nutilti paskutinei riksmo gaidai. Tiesiog užčiaupi jiems burnas. Pašildai kesadilijas (Dieve, "kesadilijas" kabutėse), kurias buvai paruošęs ir atšaldęs anksčiau, ir neši jas besišypsantiems vaikams, kurie dėkoja ("Ačiū, tėti", "Mes tave mylim, tėti"), bet maistą ne valgo, o su juo žaidžia. Galiausiai jie pradeda peštis, išlieja vandenį ant lėkščių, stalo ir grindų, trenkia šuniui, kai šis bando krimstelėti maistą, kuriuo jie patys jį erzino, ir apsiašaroja, o tada pareikalauja "Gatorade" gėrimo be kalorijų.
Tarsi pagal komandą jie klausia: "Ar galim bent jau "Gatorade"?!" Čia juokauji apie mankštą – veiklą, kurios jie nuolat atsisakydavo (išskyrus kelis šuoliukus ar kilnojant pliušinį žaislą it svarmenį), pašiepdami atsispaudimus ir imituodami "mėnulio eiseną", – tačiau iš tiesų trokšti sugrįžti į Eorzeją, o iš visų galimų variantų būtent "Gatorade" gėrimo įpylimas yra greičiausias kelias ten sugrįžti. Duodi jiems mažiausiai mėgstamo – apelsinų – skonio gėrimo; jie jį išmaukia per kelias sekundes, lyg kokie pamišę kūdikiai, ir vėl atsistoja prie tavo durų slenksčio.
- Tėti! Ar galime pažiūrėti, kaip žaidi?
Jie vėl įsitaiso tau ant kelių prieš pat miegą, o visai netoliese, kitame kambaryje (durys praviros), tavo dvylikametė dukra įjungia savo "PS5". Jauti ir pasididžiavimą, ir gėdą dėl pasikeitusio požiūrio į tai, kas leidžiama; prisimeni nesibaigiančius ginčus su buvusia partnere apie tai, ką vaikai turėtų daryti, valgyti ar gerti ir kada; nusileidai beveik visais klausimais ir baiminiesi to nuolaidžiavimo skverbimosi – tiek iš to baisiai gražaus dalyko, vadinamo pasauliu, pusės, tiek ir link jo. Svarstai, ar jie sugebės gyventi sąmoningą, apmąstytą gyvenimą, ar pasiduos raminančiai normatyvinių galios santykių įtakai ir joje paskęs. Viskas pernelyg intensyvu: per daug taisyklių, per daug baimės, kad vaikams reikia oficialios drausmės šaltinio, nors kartu supranti, kokia ilga ir sunkiai pateisinama yra drausmės ranka šiame pasaulyje. Galvoje kyla seni klausimai apie bausmes, kurių prireikia juodaodžių vaikams, norint išlikti gyviems: pasididžiavimas fizinių bausmių "vizualine ekonomija" (visi aplinkiniai tvirtina, kad tai pagerintų vaikų būdą, jei tik ryžtumeisi tai daryti); skausmingi tekstai, aprašantys perėjimą nuo vergijos prie "Jim Crow" įstatymų ir dabarties kaip nenutrūkstamą procesą, neatsiejamą nuo tų pačių fizinių bausmių; nesėkmingas bandymas atgauti "Šeimos" kaip autonomiškos erdvės sampratą – erdvės, kurioje juodaodžiams niekada nebuvo suteikta jokio tikro pasirinkimo. Būtent tai tau labai patinka N. K. Jemisin romanuose "Penktasis sezonas" (angl. "The Fifth Season") – tai dar vienas "pasaulio pabaigos" žanro pavyzdys, kuriame "Pabaiga" jau vyko nuolatos, tiek intymių santykių, tiek pačios būties struktūros lygmeniu. Susimąstai, kiek daug prasmės tokiame kontekste turi Jemisin meilė anime – žanrui, kuriame vaikai vieninteliame vertinami rimtai; prisimeni, kaip ji savo tinklaraštyje gyrė "Fullmetal Alchemist" ir iš esmės sukūrė visą seriją romanų, iš naujo perkuriančių tą patį pasakojimą per plačią, juodaodžių patirtį atspindinčią prizmę. Kaip gi nesižavėti tokiais kūriniais – nors jie ir nėra skirti nei tau, nei tavo vaikams, tačiau jų emocinė gelmė ir dvasia taip dera su tavąja, jog be jų galbūt būtum tiesiog miręs, uždusęs nuo paviršutiniško vaizdavimo, būdingo "Cosby Show" ar panašiems dalykams. Nesibaigiantis prastų pasirinkimų tinklas kolektyvinėje pasirinkimų erdvėje raizgosi tavo galvoje, kelia skausmą ir gniaužia skrandį, primindamas, kad tu maitinai kitus, bet pats likai alkanas.
Tavo analitikė dažnai nerimauja dėl tavo laiko ir kraujospūdžio – dėl to, kaip kraujospūdis vienaip ar kitaip paveikė laiką, skirtą visiems tiems pažįstamiems, kurie nebuvo tiesiog nužudyti. Ji mano, kad atsisakai taip susitvarkyti gyvenimą, jog jame būtų daugiau malonumo nei kančios. Atsisakai įsiklausyti į savo kūną. Tu jai sakai, kad tai pareikalautų nepagrįstai didelio atsiribojimo nuo įsipareigojimų; ji atsako, kad kas nors kitas galėtų prisiimti daugiau atsakomybės – juk kas būtų, jei mirtum? Tu atšauni, kad žmonės nuolat miršta – tai viena pagrindinių gyvenimo rizikų, – be to, nepažįsti nė vieno, kas galėtų prisiimti daugiau atsakomybės, ir nežinai, kaip galėtum jiems mokėti daugiau nei dabar, net jei ir pasitikėtum kitais žmonėmis tiek, kad patikėtum jiems savo vaikus.
Eorzėjoje mirtis turi pasekmių, kurios dažniausiai tėra menkas nepatogumas – kitaip nei "Final Fantasy XI" žaidime, kur po tokio praradimo galėtum niekada nebeatsigauti, nes iš tavęs būtų tiesiog išplėšta sukaupta patirtis. Čia prarasti įrangos patvarumą ir šiek tiek pinigų – visai pakenčiama kaina už galimybę pradėti viską iš naujo.
Tačiau tu vis dar esi juodaodis zuikutis, keliaujantis į Naująjį Pasaulį, kuriame visos bendravimo formos susilieja į nuovargio košę: "PlayStation" balso pokalbiai, "Instagram Messenger" žinutės, praleisti skambučiai, studentų laiškai, klykiantys kūdikiai, niūrūs paaugliai, kopijuojantys tavo grojaraštį ir visu garsu leidžiantys jį jau po miego meto – tarsi kažkoks neaiškus protestas prieš... ką? Poilsį? O gal tai - dėmesio siekimas? Nors prisimeni, kad tą pačią dieną, jai paprašius, žaidei su ja krepšinį (nors tau buvo plyšęs raištis) po to, kai ji kelis kartus sutriuškino tave "NBA 2K5" žaidime; o dar priklausomi tėvai, kurie nemoka gaminti, bet suėda visą tavo maistą ir reikalauja pinigų, inkščiantys šuneliai ir mažas juodas katinas, sergantis šlapimo takų infekcija – visa tai sukasi aplink dilemą: reaguoti ar ignoruoti tą nuolatinį spaudimą, kuris vienu metu ir maitina tavo dvasią, ir verčia ją toliau egzistuoti, nors šią akimirką niekaip negali viso to suderinti. Eorzėjoje išjungi vietinį pokalbių kanalą, kad niekas neblaškytų, ir apkabini vieną iš ant kelių sėdinčių mažylių, bandydamas patogiau įsitaisyti tarp mieguistų vaikų gležnų kūnų. Negali atsiriboti nuo šio siužeto sėdėdamas ant suoliuko lovos kojūgalyje – baldo, kuris dažniausiai naudojamas, na, kitiems reikalams, bet dabar yra "aplipęs" nepajudinamais, ant kelių įsitaisiusiais mažyliais.
- Tėti, eik ten! – sako jie. – Ne, ten!
- Oho, kaip vadinasi ta pabaisa?!
- Tėti, ar gali pakeisti savo veikėjo klasę?!
Gauni žinutę iš Tasios: ji ruošiasi prisijungti prie žaidimo ir padėti tau – "tam nevykėliui" – nugalėti krūvą niekam tikusių pabaisų, kurių ji net neprisimins; kartu gauni ir kvietimą į būsimo kūdikio lyties atskleidimo vakarėlį. Atsakydamas klausi, ar norint patekti reikia atsinešti itin heteroseksualų cislytį žaislą kūdikiui – pirmiausia rašai žaidimo pokalbių lange, nes susipainioji, kurį kanalą naudoji, o tada, susivokęs, siunti žinutę į jos telefoną. Ji atsako, kad ne, tai tiesiog pasisėdėjimas su kepsniais, kaip ir praėjusį kartą. Ji sako, kad esi vienintelis jos pakviestas draugas, o tu visada džiaugiesi kvietimu į tokius susibūrimus, kur nereikia pačiam kepti mėsos ar vienam prižiūrėti vaikų. Eorzejoje neturi nei kūdikių, nei valstybės institucijų, išskaičiuojančių atlyginimą išlaikymui vaiko, už kurį esi visiškai atsakingas, – ir tai teikia palengvėjimą. Esi tiesiog juodaodis zuikis, kiekvieną vakarą žingsniuojantis pro šalį, žarstantis malonius žodžius ir atrodantis stilingai; bet kokią vidinę įtampą galima lengvai išsklaidyti kirviais, ietimis, burtais ir netolygiai pašildyta kepta vištienos blauzdele, kurią gniauži kairėje rankoje.
Prisijungia Tasia ir Brandonas; keičiate veikėjų klases, nusprendę, kad, kaip ir santykiuose su mylimaisiais, būsite tokie, kokių reikia, kad viskas pavyktų. Kartu įžengiate į požemį ir suprantate, kad ši kova toli gražu nėra tokia sunki, kokia atrodė prieš kelias valandas žaidžiant su nepažįstamaisiais, o vėliau – su kompiuterio valdomais veikėjais. Ar buvai praradęs budrumą? Ar tai - draugystės galia? O gal tiesiog Tasia, Brandonas ir tu turite labai mažai laiko, tad panaikinote lygio apribojimus, kad galėtumėte greitai viską įveikti vos trijų žmonių komanda? Tasios "Raudonasis magas" (angl. "Red Mage") žūsta vieną kartą, o tavo "Pjovėjas" (angl. "Reaper") krenta kokius šešis – nors ji tave ir prikelia, kaskart vis išliedama po naują, menkavertį įžeidimą. Brandonas, regis, yra nenugalimas. Priešų atakų seka dabar atrodo paprasta – ir galbūt būtent tu pats būtum norėjęs, kad viskas būtų buvę sunkiau.
Tarp žaidimo veiksmų – kai kaupi priešus ir juos guldai, vėl kaupi ir vėl guldai – mintyse nuklysti prie vaikų pažymių ir senstančio kūno, kuris jau nebepajėgus septynias valandas per dieną suktis krepšinio aikštelėje. Į kambarį įeina dvylikametė – nori apsikabinti ir pasibučiuoti prieš miegą; ji purto galvą, žvelgdama į pusiau miegančius mažylius, kurie vis dar bando sekti "Eorzea" pasaulio siužetą – tą "isekai" stiliaus istoriją, kurioje pasaulio pabaiga ateina tam tikrais sezonais ar dėmesio etapais. Brandonas atsiliepia jai net neišėjęs iš požemio – palinki labos nakties, nenutraukdamas kovos veiksmų sekos. "Eorzeoje" įmanoma daryti kelis dalykus vienu metu – tiesiog todėl, kad tai būtina. Tik tada pajunti papildomą svorį vaikų, kurie snaudžia prisiglaudę prie tavo krūtinės ir kojų. Jų kūneliai, jau seniai turėję būti lovose, niurzga, kai neši juos į kitą kambarį; jie nenori pabusti ir patys eiti ar atsiskirti nuo tavęs – nebent dėl pliušinių dinozaurų formos pagalvių, kurias vadina savo „kūdikiais“ ir kurios su sauskelnėmis bei pižamomis guli jų dviaukštėse lovose. Paguldyti jie tik šiek tiek prabunda: aptaria apkabinimus bei bučinius ir primena nepamiršti palikti pravirų durų, pasirūpinti pusryčiais, rytoj paskambinti mamai, suplanuoti gerą dieną mokykloje, o po visų apkabinimų, bučinių ir žodžių "myliu tave" ištaria paskutinį dalyką – klausimą, kuris atrodo lyg nelogiškas šalutinis sakinys, bet toks nėra: "O ar galėsim rytoj pažiūrėti, kaip žaidi?" Abi jos nerimauja dėl Meteion, nes ši liūdi, ir, tiesą sakant, tu – taip pat.
Vėl Y’shtola (1.13 val. nakties – praėjus vos akimirkai po to, kai vaikai užmigo): "Įvykis apibūdinamas kaip "liūdnas". Tai - apibendrinimas, neperteikiantis emocinio sudėtingumo. Visgi, išlieka būtent tas žodis puslapyje. Blyškus tikrovės šešėlis."
Esi juodaodis triušis, kuriam lemta didybė Naujajame Pasaulyje – tarsi senasis būtų buvęs tiesiog klaida. Negali liautis galvojęs apie Sylvią Wynter ir Naujojo Pasaulio čiabuvius; tačiau tu, kaip ir visi kiti, tik vilkini laiką, užuot ėmęsis tikros dabarties kritikos, užuot – kaip to reikalauja būtinybė – pristabdęs "Final Fantasy XIV" ir paguldęs savo dvynius berniukus į vonią.
Ne, tie maži padaužos plūsta vienas kitą ir daužo plastikinius dinozaurus į medinius stalčius, grindis, o dažnai – ir vienas kitam į veidus; šalia vonios guli vandens prisigėręs mozazauras be vieno peleko. Supranti, kad, skirtingai nei nežaidžiamieji veikėjai ("NPC"), vaikai mirs, jei liks be priežiūros – apie tai sapnuoji atmerktomis akimis nuo pat jų gimimo (jau septynerius metus), nors tie sapnai dažniausiai nuobodūs. Kartais sapnuoji, kaip jie dega karštyje kambaryje be langų, o tu niekaip negali įsilaužti ir jų išgelbėti, tuo tarpu šeimos šuo (jau nugaišęs nuo perkaitimo – o kaip ji mėgdavo bėgioti su Jumis visą vasarą) verkšlena anapus durų.
Vietoj to, pakeliui į galimus turtus gauni į kailį požemyje, vadinamame "Alzadaal\'s Legacy"; pasakojimo teikiamus apdovanojimus nubraukia aštuonkojo ir medūzos hibridas, vardu Ambujam, daužantis didžiulėmis bangomis ir badantis mažyčiais čiuptuvais tavo nedidelės komandos branduolį. Viskas, kas šiaip jau skatintų literatūrines aliuzijas – Octavios Butler "Oankali", su rase susijusi medūzų tironija Johno Vercherio knygoje "Devil Is Fine", tas trumpas komiksas apie "Tentacool", dėl kurio pamišęs tavo vaikas, ar velniškosios medūzos Nnedi Okorafor kūrinyje "Binti" – viskas įsikabina ir lieka toje smegenų dalyje, kuri supranta intertekstualumą kaip būtinybę norint prasmingai gyventi XXI amžiuje; ir, žinoma, repo muzika. Kiek kartų ta bestuburė medūza būdavo efektingai "išmetama" į sceną kokio nors "freestyle" rato pabaigoje?
Visiško pasinėrimo fantazijos nuolat žybsi tavo smegenų sinapsėse, nuniokotose pandemijos. Tai - savotiškas pojūtis – tas išsišakojantis troškimo ir atsakomybės kelias: vaikai arba žaidimas. Abu jie – tarsi trumpieji keliai, vedantys tolyn nuo bendravimo, sekso ar mąstymo; tai dvi radikaliai priešingos tikrovės, du būdai daryti įtaką pasauliui, dvi išsiskyrusios ateities versijos, kuriose vis tiek galiausiai mirštama. Vaikai juokiasi iš tavo kūno, kai šis taip nyksta. Vanduo vonioje tai per karštas, tai per šaltas. Paskui jie taško drumzliną vandenį iš vonios kambario tiesiai ant kilimo ir "PlayStation" pultelio, kol tu bandai paaiškinti situaciją savo vargšams komandos draugams per žaidimo pokalbių kanalą. Atsakymai svyruoja nuo "Suprantu, seni" iki aimanų, kad "dauginimosi klasė" griauna tiek tikrąjį pasaulį, tiek šį virtualųjį. Laikas priklauso dabarties akimirkai, ir tu svarstai: ar Naujasis Pasaulis vis dar naujas, jei kelionė į jį užtrunka pernelyg ilgai? Miego metas – aštunta valanda, tačiau supranti, kad jis neįmanomas, jei vaikai užtinka tave ką nors veikiantį – pavyzdžiui, tiesiog kvėpuojantį, jau nekalbant apie tariamą mėgavimąsi gyvenimu. Eorzejoje nereikia kvėpuoti ar tuštintis – ir tai puiku.
Kai pasakoji draugams, kad grįžti į Eorzeją po pertraukos, kuri daugeliui jų būtų nepakeliama, jie juokiasi. Manai, kad gali tiesiog šokti atgal į žaidimą lyg niekur nieko? Juk paskutinį kartą tikrinant tavo "Dark Knight", "Black Mage" ir "Reaper" klasių lygiai buvo pasiekę maksimumą. Visgi tai, kad jie apskritai reaguoja, atrodo nuostabu, nes oficialių įsipareigojimų tyla dažniausiai beveik visiškai ištrina žaidimo ir draugystės formas; čia būtent galimas malonumas ištraukia visus iš kasdienybės gniaužtų: vaikų poreikių; mirusių ir mirštančių mylimųjų bei draugų; koketiško kvailumo, valdančio "civilizuotą" diskursą apie tai, kas yra (ar nėra) vykstančio genocido stiprinimas; kalėjimų – Dieve, tų kalėjimų; "Friends" ligoninės prie Ruzvelto bulvaro, kur kitas draugas primena: "tie žmonės iš tikrųjų nėra tavo draugai." Tiesą sakant, emocinis lūžis, ištikęs tave tame mažame Misisipės oro uoste prieš savaitę, buvo tikras dugnas: jautei nusivylimą dėl impulso prisitaikyti – estetiškai, emociškai, socialiai ir politiškai – vien tam, kad išgyventum ar būtum mylimas; rijai ašaras, kol pagyvenusios pietietės bandė tave guosti, ir rašei liūdnus, bet vykusius eilėraščius skrisdamas namo. Skundžiatės savo senai patarėjai ir draugei, kad Žemėje – baisu, o ji pritaria: "Taip, kartais Žemėje tikrai labai blogai."
Reintegracija – žinoma, į Eorzęją, o ne į Žemę – atrodo geresnė išeitis nei savižudybė; tai apgailėtinas dalykas, dėl kurio sutaria ir Jūsų analitikas, ir, ko gero, Jūsų vaikai, kai paauga. Prisimenate istoriją, kurią vakar, pakeliui į šermenis, papasakojo bičiulė: apie kaimynystėje gyvenusį jaunavedį, kuris vonios kambaryje nusišovė tuo metu, kai visi kiti už užrakintų durų vakarieniavo. Tokių istorijų daugybė, ir ne kartą matėte jų pasekmes – o dar blogiau – kaip šeimai netgi atsisakoma išmokėti gyvybės draudimo pinigus; orumas tokių likimų atveju – jau prarastas dalykas.
- Tėti, tu vis dar žaidi tą žaidimą? – klausia vaikai. – Apie ką jis apskritai?
Būtent tada prisimenate, kodėl egzistuoja tiek daug istorijų apie persikėlimą į kitus pasaulius: du septynmečiai virsta personažais, kuriems reikia estetinio lavinimo, ir jie godžiai sugeria to pasaulio sandarą, taip išvaduodami Jus nuo mechaniškų paaiškinimų – to, ko stengiatės išvengti visame, ką tik esate parašęs. Dažnai nepavyksta. Juk esate "triušis-negras", aiškinate – techniškai tai rasė, vadinama "Viera"; taip, tai viena iš žaidžiamųjų rasių "Final Fantasy XIV", japoniškame masiniame daugelio žaidėjų internetiniame vaidmenų žaidime. Ši dalis jiems, žinoma, neatrodo keista, nes Japonijos "švelniosios galios" eksportas nuo pat septintojo dešimtmečio taip sėkmingai užgožė nacionalistinį požiūrį, kad tokie žaidimai (kai kurie populiariausi pasaulyje – jau nekalbant apie jų sąsajas su manga ir animacija) bent jau nuo "Super Street Fighter II" laikų atrodo arba neturintys ryškaus kultūrinio atspalvio, arba tiesiog tarptautiniai; Christopheris Pattersonas juos vadina "azijietiškais", kuriančiais savus žanrus. O kolegai poetui Benjaminui Kruslingui lyginamosios literatūros konferencijoje atsakėte "ne": jis, kartu su Jumis apmąstęs Simone White tekstus apie juodaodžių muziką, paklausė, ar manote, kad juodaodžiai turi kokią nors tokią "švelniąją galią". Dar kurį laiką galvosi apie Bendžio klausimą, aiškindamas vaikams, kad žaidime įkūniji herojų, vadinamą Šviesos kariu, nepriklausomai nuo pasirinktos rasės; ir taip, rasės žaidime yra realiai besiskiriančios ir turi specifinių bruožų – štai ta atrodo kaip liūtas ar katė, o kitos – kaip žmonės; be to, dar yra profesijos. Kodėl norėčiau profesijos? Na, šiaip jau nenorėčiau, bet tai ne tokios profesijos kaip realiame gyvenime. Jos smagios. Iš esmės tai gebėjimų rinkiniai, kuriuos gali naudoti; ir žinai, argi nešauniai atrodo šitas? Tą kardą gavau turguje. Taip, gali tiesiog nueiti į turgų, kur žaidėjai parduoda vieni kitiems prekes ir visokius daiktus. Viena iš profesijų – šokėjas; tai sena "Final Fantasy" tradicija, kuri visai logiška, nes šokėjai paprastai būna puikios fizinės formos, o ką mes veikiame žaidime? Na, daugybę dalykų. Turiu namą, išauginau šį raudonąjį "čokobą"... ne, raudona nėra mano mėgstamiausia spalva, ji – violetinė; kodėl Jūs vis bandote perrašyti istoriją? Klausite mamos? Pirmyn, paklauskite. Sakau jums, kad mano mėgstamiausia spalva – violetinė. Šiaip ar taip, iš esmės buriesi su draugais gelbėti pasaulio ar rinkti šaunių daiktų. Kokių? Pavyzdžiui, to kardo, šių šarvų ar namo dekoracijų ir panašiai. Draugai gali užsukti į tavo namus. Palauk, manai, kad mums reikia didesnio namo, jei atvyktų neregys ar mano draugė Astrida su neįgaliojo vežimėliu? Taip, tiesa, kad pritaikytos aplinkos trūkumas yra platesnė visuomenės problema, į kurią dažnai nekreipiama dėmesio, bet mes negalime sau leisti įsirengti lifto, be to, mūsų namas vieno aukšto. Ne, žaidime liftų irgi nėra – bent jau tokių įprastų. Na, mes gelbėjame pasaulį nuo daugybės dalykų: nuo savęs pačių, ateivių, blogio ir taip toliau. Žinoma, yra ir platesnis siužetas – dažniausiai apie tai, kaip kartu tampame stipresni ir nužudome Dievą. Kodėl norėtum nužudyti Dievą? Na, priežasčių daugybė, ir šiaip ar taip tai - ilga istorija, bet kas šį dalyką daro... ne, ten pro šalį bėga ne vienas iš mano draugų. Tai tiesiog atsitiktinis žmogus...
Laikas bėga. Paaiškinimas baigiasi po pusvalandžio (kalbi greitai): trumpai apžvelgi ankstesnį šios serijos žaidimą, šiltai prisimeni, kaip dieną naktį žaidei "Final Fantasy XI" draugo rūsyje, medžiojai ypatingus monstrus (angl. "Notorious Monsters") dėl kailių bei vėrinių ir kartais pardavinėjai juos už tikrus pinigus – retesnį išteklių, – kad nusipirktum sumuštinių ar "cheesesteak" kepsnių tais laikais, kai viskas, ką turėjote, buvo laikas. Ir, perfrazuojant Audre Lorde: laiko kokybė, kuria vertiname savo gyvenimus, turi tiesioginės įtakos pokyčiams (o gal atlygiui?), kuriuos tikimės įgyvendinti gyvendami tuos gyvenimus Eorzejoje. Kai paklausia, ar tie draugai žaidžia dabar, esi priverstas būti sąžiningas – juk negali pakęsti žmonių, kurie nuolat meluoja savo vaikams, – tad prisipažįsti: su vienu susipykai dėl rasės ir rasizmo, galios bei vyrų elgesio ypatumų, o kitas... kitas tapo pernelyg nelaimingas ir, sprendžiant iš liudininkų pasakojimų (nors tiksliai nežinai, nes tiesiogiai su juo nekalbėjai), dabar yra priklausomas nuo kreko.
- Ar nori su jais draugauti? – klausia vaikai.
- Taip, – atsakote, – bet nežinau, ar tai dar įmanoma.
Eorzėja neleis Jums judėti pirmyn, kol nesusitvarkysite su Meteion – sparnuota mergina, sukurta senovės magijos, kylančios iš emocijų, ir tapusia super-piktadare. Jums jau nusibodo kalbėti apie afektą ir aiškinti teorinį skirtumą tarp jo bei jausmo, tad randate kompromisą su Megan Boler ir Elizabeth Davis, mąstydami apie jausmus kaip apie judėjimą – o būtent tai ir apibūdina Meteion. Matote, Meteion ir jos seserys buvo sukurtos tam, kad naršytų visatą ieškodamos meilės bei gyvybės, kad atrastų daugiaprasmes gyvenimo reikšmes ir įvairiausias jo priežastis. Iš esmės jos pasižymi hiper-empatija – kaip ir Lauren Olamina; negalite to nelaikyti siaubingu dalyku, nepaisant keisto to teksto ir jos gebėjimų aukštinimo liberaliame, paviršutiniškame diskurse. Būtent tada į kambarį įeina vyresnėlė – dvylikametė mergaitė violetinėmis dredų kasytėmis, kurios gyvenimas šiuo metu padalytas tarp svajonių apie krepšinį ir vaidybos. Kas yra Lauren Olamina? Juk visi ją pažįsta, sakote. Tai Octavios Butler veikėja iš... kas yra Octavia Butler? Gerai, tuojau pat atsižadėsiu jūsų visų. Visos jos knygos sudėtos viršutinėje svetainės knygų lentynos eilėje, bet šiaip ar taip – jos gali tiesiogine prasme jausti tai, ką jaučia kiti žmonės. Taip, priešingai nei manoma, tai yra blogai ir sukuria siaubingą sustiprinto smurto ciklą; tai primena taiklų Natalie Diaz apibūdinimą laidoje "Between the Covers", kur ji tai pavadino "medžioklės strategija", arba Namwali Serpell esė "Empatijos banalumas" (angl. "The Banality of Empathy"), ar Saidiyos Hartman klausimą apie pačią paradigmą knygoje "Scenes of Subjection"; trumpai tariant, tai ne visada vien gėris ir ne kokia nors viską apimanti pozityvumo logika skaitant knygas ar panašiai. Taip, jei norite, galite perskaityti ir tą paskutinę minėtą knygą. Ji yra pirmoje ir ketvirtoje lentynoje už mano darbo stalo: siūlau pradėti nuo originalaus leidimo. Į tą kitą klausimą atsakysiu vėliau, tad pasilikite klausimus išsamesniam paaiškinimui. - Gerai, – dabar sako jie visi, o jų mažyčiai kūneliai apsiviję tavo kūną ant suoliuko lovos gale.
Taigi, nieko nenustebinusiu būdu, tai, ką Meteion ir jos seserys aptinka visoje visatoje, nėra visai ta džiugesio kupina idilė, kurią skelbia tavo geriau išauklėti bendraamžiai, universitetuose skaitantys paskaitas apie socialinį teisingumą (už pusmečio atlyginimą!) ir prisidengiantys pokyčių, pažangos ar dar kažkuo panašiu. Jos rado daugybę mirusių pasaulių, kariaujančių pasaulių, žlugusių imperijų, visuomenių, atsidūrusių ant griūties slenksčio arba pražudytų dėl pernelyg didelio, švelnaus dalijimosi savo hiper-empatija. Tai viena tų istorijų apie nevykusį išradimą; tokią nuojautą Samuelis Delany kadaise aprašė vartodamas tariamąją nuosaką – "tai galėtų nutikti", nors techniškai tai - fantastika ir veiksmas vyksta praeityje. Tos knygos guli ant antros lentynos nuo viršaus, prie pat lauko durų. Taigi, jos nusprendžia pasielgti vieninteliu protingu būdu – sunaikinti visą gyvybę visatoje kaip savotišką gailestingąją mirtį; tai primena Ereną iš "Attack on Titan", tik be ilgos kraštutinio ir neišvengiamo pajungimo istorijos bei be noro išgelbėti draugus.
Ne, fantastinėse istorijose tai nutinka ne pirmą kartą, tačiau dabar ši siužetinė linija ypač įdomi, nes tiesiogiai susijusi su dalykais, artimesniais jausmams. Meteion su seserimis išsiurbia iš visatos eterį (magiją), o tai daugelį žmonių paverčia pabaisomis; tu jas žudai negailestingu efektyvumu, kartu jausdamas gailestį dėl tų įsimintinų ar lengvai pamirštamų NPC (angl. "nevaldomų veikėjų"), kuriais jie kadaise buvo. Na, ne tiek tu pats gedi, kiek jų šeimos ir draugai – po to, kai visus juos išskerdžiame didžiuliais kalavijais, dalgiais, juodąja magija ir peiliais šiame mieste, vadinamame Radz-at-Han. Tai - stereotipinio Indijos kaimo kopija, kurioje kartu gyvena žmonės ir dramblia-žmogiai, o miestą valdo senovinis drakonas, pasivertęs mažu berniuku. Šiaip ar taip, bandymas apibūdinti muziką ar akcentus iš esmės būtų rasistinis. Norėdami sumažinti jūsų nusivylimą dėl to, kad jie skaito nepakankamai, vaikai patys, niekieno neraginami, ima garsiai skaityti istorijos tekstą ir veikėjų dialogus:
Alisaie (skaito M-): "Turime rasti sprendimą, šalinantį pačią problemos priežastį. Kol dar neišseko mūsų jėgos. Kol krizė netapo nevaldoma!"
Y’shtola (skaito Leah): "Visais laikais būta žmonių, kurie sąmoningai pagražindavo tiesą, tačiau manau, kad daugelis – jei ne dauguma – nukrypimų atsiranda dėl panašių kalbinių netikslumų, kurie kaupiasi vienas ant kito, kol galutinis rezultatas tampa neatpažįstamai pakitęs, palyginti su pradiniu variantu."
Trumpam susimąsčiusi, ji tęsia: "Štai kodėl bijau, kad bandymas užrašyti savo pačios žodžius prilygtų puikaus vyno skiedimui vandeniu."
- Tėti, – sako ant kelių sėdintis mažylis, – kodėl tu viską taip komplikuoji?
Iš ekrano pasigirsta kitas balsas – labiau pažįstamas.
- Ei, kaip laikaisi, seni?
- Ar čia dėdė Brandonas?! – klausia vaikai. "Dėdė Brandonas!" Jie dievina dėdę Brandoną – žmogų, kuris juodaodžių bendruomenės gyvenimo realybėje techniškai nėra joks dėdė, o tiesiog tavo draugo ilgametis partneris, tapęs šeimos nariu.
Dėdė Brandonas visada laiko ant kelių mažąjį Leoną; šis tai guguoja, tai rodo pyktį – mažas kūdikis su didele galva. Brandonas nuolat persijungia tarp "Eorzea" ir "Elden Ring" pasaulių – ilgai žaisti vieną ar kitą neleidžia nuovargis. Jis sveikina tave sugrįžus į žaidimo pasaulį, ir jūs apsižodžiuojate aptardami siužeto vingius bei šeimos gyvenimo ypatumus; tada pirmąkart sužinai, kad į šį pasaulį netrukus atkeliaus dar vienas kūdikis – iš tavo draugo partnerio įsčių. Iš pradžių tai nuliūdina – o tai savanaudiška, – tad, norėdamas tai išpirkti, imi sveikinti. Pusiau juokais ištari žodį "vazektomija". Paskutinį kartą su juo susidūrei "Elden Ring" žaidime prieš kelis mėnesius, tad dabar klausi, ar jis padės tau įveikti naująjį požemį, vedantį į kovą su Meteion – liūdnu kūriniu, sukurtu visuomenės, kuri tuo metu dar neatrodė tokia jau serganti, tačiau kurios jausmų proveržis dabar grasina sunaikinti visą visatą. Taip, jis padės – vos tik grįš Tasija; ir tada iš ekrano išgirsti pažįstamą balsą.
- Ei, dėde Džo-Džo! – šaukia Lilė iš anapus ekrano, iš anapus ribos, jei taip galima pasakyti. Kaip žaidimas įtvirtina veikėjo išvaizdą ir balsą – panašiai kaip juodaodžiai, būdami seni draugai, visada vieni kitus laikė šeima. Kaip vaikai visada šaukia, bet tai nieko tokio, nes jos pasiilgai. Girdėdamas jos balsą, mintyse matai jos naują, ištįsusį kūną ir vešlius plaukus, matai ją ant ilglentės – tokią, kokią matei paskutinį kartą prieš kelias vasaras: plačiai besišypsančią leidžiantis nuo kalniuko akligatvyje, apšviestą seniai praėjusios vasaros saulės. Virtualiai "duodi jai penkis" – tarsi atsitrenkdamas į skaitmeninės erdvės ribas, – o ji klausia, kada visi vėl žaisite "Monster Hunter"; į tą "visus" įeina ir tavo vyriausiasis sūnus bei bendravardis, kuris jau beveik metus kaip su mama išvyko iš Filadelfijos į Fort Loderdeilą. Išgyvendamas šią situaciją, esi kažkur pusiaukelėje tarp skausmo ir susitaikymo; jo apsilankymai per šventes ar vasarą padėties nepalengvina. Į veiksmą įsitraukia dar viena veikėja – išgirdusi tą pačią Lilę, sklindančią iš televizoriaus kitame kambaryje (jos šūksnius).
- Ar ten Lilė?! – šaukia Lėja, nustumdama dvynius nuo tavo kelių.
- Ei, Lėja! – šaukia Lilė.
Tu, Brendonas ir dvyniai liekate antrame plane, kol mergaitės ginčijasi apie riedlentes, anime, "Roblox", vaikiškus filmus ir tai, kodėl Lėja nežaidžia žaidimo, nors tiek daug "varo" ant kitų.
Dabar ji jau "paaugusi" ir nenori pripažinti savo ankstesnės (visai nesenos) vietos "sėdėjimo ant kelių stebint žaidimą" hierarchijoje, nes jai – dvylika. Turi jai priminti kuklią pradžią, žaidžiant "Lego Batman" ar "Lego Star Wars", kai – ir tai faktas – ji sėdėdavo tau ant kelių ir versdavo kovoti su visais tuo metu baisiausiais jos priešais: Džokeriu, Dartu Maulu, Dartu Veideriu ir Dviveidžiu. Sakai jai nevaidinti taip, lyg nieko nebūtų buvę, bet ji vis tiek elgiasi taip, tarsi nieko neprisimintų.
- Tai buvo gal prieš septynerius metus, – sako ji. – Vos galėjau nulaikyti pultelį.
- O dabar gali. Prašom, – sakai tu.
Ji nubėga ruošti "ramen" makaronų, kurie bus "geresni nei tavo!", bet neatsako, kai paklausi, kas ją išmokė juos gaminti. "Eorzea" pasaulyje techniškai nebūtina valgyti, bet gali tai daryti, jei nori. Prieina Brendono veikėjas, vilkintis naują aprangą. Jis – samurajus su "tradiciniais" drabužiais ir ilga, švytinčia katana; jis demonstruoja akrobatinius triukus ir kovines pozas – visai kaip tikrovėje.
- Oho, dėdės Brandono veikėjas toks kietas, – aikčiodami sako ant kelių sėdintys vaikai. "Tėti, ar gali ir tu taip apsirengti?"
Žaidime atrodyti stilingai yra svarbiau nei valgyti, nors tai reikalauja milžiniško darbo; šauni apranga – tai to darbo įkūnijimas, o mada čia – karalienė. Tai akimirka, kai nusprendi nemiegoti visą naktį, jei reikia – ignoruodamas "Meteion" siužeto vingius, praleisdamas terminus ir nekreipdamas dėmesio į gundančias žinutes, – nes žinai, koks sunkus bus rytas, bet pirmiausia privalai patobulinti savo stiliaus pojūtį Eorzeoje.
Lauki eilėje dar vienam žygiui į vidutinio sudėtingumo požemį, kai staiga pasigirsta urzgimas. Ant kelių sėdintys vaikai leidžia gyvūnų garsus ir dejuoja taip, kad iškart supranti, kas bus toliau. Žaibiškai pasitrauki iš žaidėjų grupės eilės ir neri į virtuvę, dalindamas "Chobani" graikiško jogurto indelius, kad nutildytum zirzimą. Tau patinka tas jausmas, kai nuspėji poreikius ir juos patenkini dar jiems nespėjus iki galo išsirėkti.
"Tėėėėėti, aš alkana!" ir "Ei, tėti, ar galim gauti kesadilijų?!"
Jautiesi puikiai, nes nereikia nieko sakyti – užtenka tik patiekti maistą. Įveikei juos jų pačių žaidime: jų surūgę veideliai gauna tai, ko reikalavo, dar net nespėjus nutilti paskutinei riksmo gaidai. Tiesiog užčiaupi jiems burnas. Pašildai kesadilijas (Dieve, "kesadilijas" kabutėse), kurias buvai paruošęs ir atšaldęs anksčiau, ir neši jas besišypsantiems vaikams, kurie dėkoja ("Ačiū, tėti", "Mes tave mylim, tėti"), bet maistą ne valgo, o su juo žaidžia. Galiausiai jie pradeda peštis, išlieja vandenį ant lėkščių, stalo ir grindų, trenkia šuniui, kai šis bando krimstelėti maistą, kuriuo jie patys jį erzino, ir apsiašaroja, o tada pareikalauja "Gatorade" gėrimo be kalorijų.
Tarsi pagal komandą jie klausia: "Ar galim bent jau "Gatorade"?!" Čia juokauji apie mankštą – veiklą, kurios jie nuolat atsisakydavo (išskyrus kelis šuoliukus ar kilnojant pliušinį žaislą it svarmenį), pašiepdami atsispaudimus ir imituodami "mėnulio eiseną", – tačiau iš tiesų trokšti sugrįžti į Eorzeją, o iš visų galimų variantų būtent "Gatorade" gėrimo įpylimas yra greičiausias kelias ten sugrįžti. Duodi jiems mažiausiai mėgstamo – apelsinų – skonio gėrimo; jie jį išmaukia per kelias sekundes, lyg kokie pamišę kūdikiai, ir vėl atsistoja prie tavo durų slenksčio.
- Tėti! Ar galime pažiūrėti, kaip žaidi?
Jie vėl įsitaiso tau ant kelių prieš pat miegą, o visai netoliese, kitame kambaryje (durys praviros), tavo dvylikametė dukra įjungia savo "PS5". Jauti ir pasididžiavimą, ir gėdą dėl pasikeitusio požiūrio į tai, kas leidžiama; prisimeni nesibaigiančius ginčus su buvusia partnere apie tai, ką vaikai turėtų daryti, valgyti ar gerti ir kada; nusileidai beveik visais klausimais ir baiminiesi to nuolaidžiavimo skverbimosi – tiek iš to baisiai gražaus dalyko, vadinamo pasauliu, pusės, tiek ir link jo. Svarstai, ar jie sugebės gyventi sąmoningą, apmąstytą gyvenimą, ar pasiduos raminančiai normatyvinių galios santykių įtakai ir joje paskęs. Viskas pernelyg intensyvu: per daug taisyklių, per daug baimės, kad vaikams reikia oficialios drausmės šaltinio, nors kartu supranti, kokia ilga ir sunkiai pateisinama yra drausmės ranka šiame pasaulyje. Galvoje kyla seni klausimai apie bausmes, kurių prireikia juodaodžių vaikams, norint išlikti gyviems: pasididžiavimas fizinių bausmių "vizualine ekonomija" (visi aplinkiniai tvirtina, kad tai pagerintų vaikų būdą, jei tik ryžtumeisi tai daryti); skausmingi tekstai, aprašantys perėjimą nuo vergijos prie "Jim Crow" įstatymų ir dabarties kaip nenutrūkstamą procesą, neatsiejamą nuo tų pačių fizinių bausmių; nesėkmingas bandymas atgauti "Šeimos" kaip autonomiškos erdvės sampratą – erdvės, kurioje juodaodžiams niekada nebuvo suteikta jokio tikro pasirinkimo. Būtent tai tau labai patinka N. K. Jemisin romanuose "Penktasis sezonas" (angl. "The Fifth Season") – tai dar vienas "pasaulio pabaigos" žanro pavyzdys, kuriame "Pabaiga" jau vyko nuolatos, tiek intymių santykių, tiek pačios būties struktūros lygmeniu. Susimąstai, kiek daug prasmės tokiame kontekste turi Jemisin meilė anime – žanrui, kuriame vaikai vieninteliame vertinami rimtai; prisimeni, kaip ji savo tinklaraštyje gyrė "Fullmetal Alchemist" ir iš esmės sukūrė visą seriją romanų, iš naujo perkuriančių tą patį pasakojimą per plačią, juodaodžių patirtį atspindinčią prizmę. Kaip gi nesižavėti tokiais kūriniais – nors jie ir nėra skirti nei tau, nei tavo vaikams, tačiau jų emocinė gelmė ir dvasia taip dera su tavąja, jog be jų galbūt būtum tiesiog miręs, uždusęs nuo paviršutiniško vaizdavimo, būdingo "Cosby Show" ar panašiems dalykams. Nesibaigiantis prastų pasirinkimų tinklas kolektyvinėje pasirinkimų erdvėje raizgosi tavo galvoje, kelia skausmą ir gniaužia skrandį, primindamas, kad tu maitinai kitus, bet pats likai alkanas.
Tavo analitikė dažnai nerimauja dėl tavo laiko ir kraujospūdžio – dėl to, kaip kraujospūdis vienaip ar kitaip paveikė laiką, skirtą visiems tiems pažįstamiems, kurie nebuvo tiesiog nužudyti. Ji mano, kad atsisakai taip susitvarkyti gyvenimą, jog jame būtų daugiau malonumo nei kančios. Atsisakai įsiklausyti į savo kūną. Tu jai sakai, kad tai pareikalautų nepagrįstai didelio atsiribojimo nuo įsipareigojimų; ji atsako, kad kas nors kitas galėtų prisiimti daugiau atsakomybės – juk kas būtų, jei mirtum? Tu atšauni, kad žmonės nuolat miršta – tai viena pagrindinių gyvenimo rizikų, – be to, nepažįsti nė vieno, kas galėtų prisiimti daugiau atsakomybės, ir nežinai, kaip galėtum jiems mokėti daugiau nei dabar, net jei ir pasitikėtum kitais žmonėmis tiek, kad patikėtum jiems savo vaikus.
Eorzėjoje mirtis turi pasekmių, kurios dažniausiai tėra menkas nepatogumas – kitaip nei "Final Fantasy XI" žaidime, kur po tokio praradimo galėtum niekada nebeatsigauti, nes iš tavęs būtų tiesiog išplėšta sukaupta patirtis. Čia prarasti įrangos patvarumą ir šiek tiek pinigų – visai pakenčiama kaina už galimybę pradėti viską iš naujo.
Tačiau tu vis dar esi juodaodis zuikutis, keliaujantis į Naująjį Pasaulį, kuriame visos bendravimo formos susilieja į nuovargio košę: "PlayStation" balso pokalbiai, "Instagram Messenger" žinutės, praleisti skambučiai, studentų laiškai, klykiantys kūdikiai, niūrūs paaugliai, kopijuojantys tavo grojaraštį ir visu garsu leidžiantys jį jau po miego meto – tarsi kažkoks neaiškus protestas prieš... ką? Poilsį? O gal tai - dėmesio siekimas? Nors prisimeni, kad tą pačią dieną, jai paprašius, žaidei su ja krepšinį (nors tau buvo plyšęs raištis) po to, kai ji kelis kartus sutriuškino tave "NBA 2K5" žaidime; o dar priklausomi tėvai, kurie nemoka gaminti, bet suėda visą tavo maistą ir reikalauja pinigų, inkščiantys šuneliai ir mažas juodas katinas, sergantis šlapimo takų infekcija – visa tai sukasi aplink dilemą: reaguoti ar ignoruoti tą nuolatinį spaudimą, kuris vienu metu ir maitina tavo dvasią, ir verčia ją toliau egzistuoti, nors šią akimirką niekaip negali viso to suderinti. Eorzėjoje išjungi vietinį pokalbių kanalą, kad niekas neblaškytų, ir apkabini vieną iš ant kelių sėdinčių mažylių, bandydamas patogiau įsitaisyti tarp mieguistų vaikų gležnų kūnų. Negali atsiriboti nuo šio siužeto sėdėdamas ant suoliuko lovos kojūgalyje – baldo, kuris dažniausiai naudojamas, na, kitiems reikalams, bet dabar yra "aplipęs" nepajudinamais, ant kelių įsitaisiusiais mažyliais.
- Tėti, eik ten! – sako jie. – Ne, ten!
- Oho, kaip vadinasi ta pabaisa?!
- Tėti, ar gali pakeisti savo veikėjo klasę?!
Gauni žinutę iš Tasios: ji ruošiasi prisijungti prie žaidimo ir padėti tau – "tam nevykėliui" – nugalėti krūvą niekam tikusių pabaisų, kurių ji net neprisimins; kartu gauni ir kvietimą į būsimo kūdikio lyties atskleidimo vakarėlį. Atsakydamas klausi, ar norint patekti reikia atsinešti itin heteroseksualų cislytį žaislą kūdikiui – pirmiausia rašai žaidimo pokalbių lange, nes susipainioji, kurį kanalą naudoji, o tada, susivokęs, siunti žinutę į jos telefoną. Ji atsako, kad ne, tai tiesiog pasisėdėjimas su kepsniais, kaip ir praėjusį kartą. Ji sako, kad esi vienintelis jos pakviestas draugas, o tu visada džiaugiesi kvietimu į tokius susibūrimus, kur nereikia pačiam kepti mėsos ar vienam prižiūrėti vaikų. Eorzejoje neturi nei kūdikių, nei valstybės institucijų, išskaičiuojančių atlyginimą išlaikymui vaiko, už kurį esi visiškai atsakingas, – ir tai teikia palengvėjimą. Esi tiesiog juodaodis zuikis, kiekvieną vakarą žingsniuojantis pro šalį, žarstantis malonius žodžius ir atrodantis stilingai; bet kokią vidinę įtampą galima lengvai išsklaidyti kirviais, ietimis, burtais ir netolygiai pašildyta kepta vištienos blauzdele, kurią gniauži kairėje rankoje.
Prisijungia Tasia ir Brandonas; keičiate veikėjų klases, nusprendę, kad, kaip ir santykiuose su mylimaisiais, būsite tokie, kokių reikia, kad viskas pavyktų. Kartu įžengiate į požemį ir suprantate, kad ši kova toli gražu nėra tokia sunki, kokia atrodė prieš kelias valandas žaidžiant su nepažįstamaisiais, o vėliau – su kompiuterio valdomais veikėjais. Ar buvai praradęs budrumą? Ar tai - draugystės galia? O gal tiesiog Tasia, Brandonas ir tu turite labai mažai laiko, tad panaikinote lygio apribojimus, kad galėtumėte greitai viską įveikti vos trijų žmonių komanda? Tasios "Raudonasis magas" (angl. "Red Mage") žūsta vieną kartą, o tavo "Pjovėjas" (angl. "Reaper") krenta kokius šešis – nors ji tave ir prikelia, kaskart vis išliedama po naują, menkavertį įžeidimą. Brandonas, regis, yra nenugalimas. Priešų atakų seka dabar atrodo paprasta – ir galbūt būtent tu pats būtum norėjęs, kad viskas būtų buvę sunkiau.
Tarp žaidimo veiksmų – kai kaupi priešus ir juos guldai, vėl kaupi ir vėl guldai – mintyse nuklysti prie vaikų pažymių ir senstančio kūno, kuris jau nebepajėgus septynias valandas per dieną suktis krepšinio aikštelėje. Į kambarį įeina dvylikametė – nori apsikabinti ir pasibučiuoti prieš miegą; ji purto galvą, žvelgdama į pusiau miegančius mažylius, kurie vis dar bando sekti "Eorzea" pasaulio siužetą – tą "isekai" stiliaus istoriją, kurioje pasaulio pabaiga ateina tam tikrais sezonais ar dėmesio etapais. Brandonas atsiliepia jai net neišėjęs iš požemio – palinki labos nakties, nenutraukdamas kovos veiksmų sekos. "Eorzeoje" įmanoma daryti kelis dalykus vienu metu – tiesiog todėl, kad tai būtina. Tik tada pajunti papildomą svorį vaikų, kurie snaudžia prisiglaudę prie tavo krūtinės ir kojų. Jų kūneliai, jau seniai turėję būti lovose, niurzga, kai neši juos į kitą kambarį; jie nenori pabusti ir patys eiti ar atsiskirti nuo tavęs – nebent dėl pliušinių dinozaurų formos pagalvių, kurias vadina savo „kūdikiais“ ir kurios su sauskelnėmis bei pižamomis guli jų dviaukštėse lovose. Paguldyti jie tik šiek tiek prabunda: aptaria apkabinimus bei bučinius ir primena nepamiršti palikti pravirų durų, pasirūpinti pusryčiais, rytoj paskambinti mamai, suplanuoti gerą dieną mokykloje, o po visų apkabinimų, bučinių ir žodžių "myliu tave" ištaria paskutinį dalyką – klausimą, kuris atrodo lyg nelogiškas šalutinis sakinys, bet toks nėra: "O ar galėsim rytoj pažiūrėti, kaip žaidi?" Abi jos nerimauja dėl Meteion, nes ši liūdi, ir, tiesą sakant, tu – taip pat.
Vėl Y’shtola (1.13 val. nakties – praėjus vos akimirkai po to, kai vaikai užmigo): "Įvykis apibūdinamas kaip "liūdnas". Tai - apibendrinimas, neperteikiantis emocinio sudėtingumo. Visgi, išlieka būtent tas žodis puslapyje. Blyškus tikrovės šešėlis."
Pačiame pirmajame "Kapitalo" skyriuje, dar prieš pradedant kalbėti apie pridėtinę vertę, kapitalą ar patį mainų procesą, K. Marksas laiko būtinu aptarti prekių fetišizmą. Tai ypač paini sąvoka, nes jos akademinė ir kasdienė reikšmės per šimtmečius pakito, tačiau ji yra itin svarbi norint suprasti ne tik psichologinį kapitalistinės visuomenės poveikį jos nariams, bet – kas dar svarbiau – ir "NBA 2K" žaidimą.
Prekių fetišizmas nėra, kaip galima būtų pamanyti, apsėdimas materialiais daiktais ar net pačiais pinigais. Kaip teigia Marksas (53 p.), "joks chemikas dar nėra atradęs mainų vertės nei perle, nei deimante"; deimantas tėra akmuo, kol jis nėra iškastas, nušlifuotas ir parduotas rinkoje. Visgi, užėjus į juvelyrinių dirbinių parduotuvę, deimantas ten jau yra ir kainuoja tiek, kiek kainuoja. Atrodo, kad jis savaime, tarsi iš niekur, turi vertę, nepriklausančią nuo gamtos ir darbo grandinės, atvedusios jį į parduotuvę. Prekių fetišizmas – tai mąstymo procesas, kurio metu ši grandinė tampa nematoma. Ką tai turi bendra su krepšiniu? "NBA 2K26" žaidime sėkmingas rezultatyvus perdavimas vertas 0,0016 cento.
"MyCareer" yra pagrindinis "NBA 2K" režimas, veikiantis kaip nuolatinis krepšinio "MMO" (masinis daugelio žaidėjų internetinis žaidimas), kuris vis dėlto (sudarydamas tokią sutartį, dėl kurios bet kuris kitas "gyvojo serviso" žaidimų leidėjas ryžtųsi tikriems, šiurpiems nusikaltimams) gali ištrinti žaidėjų pažangą bei pirkinius ir kartu kas rudenį reikalauti visos "AAA" klasės žaidimo kainos. Žaisti šį režimą – tai pasmerkti save savotiškam psichiniam spengimui ausyse: nuolatiniam zvimbimui kaukolėje, mirgėjimui ties regėjimo lauko riba ir nuolatiniam nesugebėjimui visiškai sutelkti žvilgsnio. Kalbant apie mikro-transakcijas vaizdo žaidimuose, dažniausiai vertinama, ar jos sąžiningos, ar žaidėjui būtina leisti pinigus, ar žaidžiant suteikiama pakankamai išteklių sąveikai su žaidimo sistemomis. Vos 15 minučių su "NBA 2K" atskleidžia tokio požiūrio trūkumą. Taip, 500 "VC" už kasdienę užduotį yra apgailėtinas, įžeidžiantis atlygis, tačiau kur kas labiau kompromituojantis dalykas yra žaisti skaitmeninį krepšinio žaidimą, žvelgti į savo patirties taškų ("XP") skalę ir akimirksniu suprasti, kad pergalė prieš "Spurs" komandą jums uždirbo lygiai 41 centą.
Laikas, kaip visi žinome, yra pinigai. Visgi, tai, kas skiria darbą nuo žaidimo ir meno, yra faktas, jog namuose žaidžiant vaizdo žaidimą praleistas laikas nėra prekė ta pačia prasme, kaip laikas, praleistas biure. "NBA 2K" šį reiškinį apverčia aukštyn kojomis atviriau ir tiksliau nei bet kuris kitas rinkoje esantis vaizdo žaidimas. Dažnai sakoma, kad nuolat atnaujinamo žaidimo (angl. "live service game") palaikymas primena darbą; tai rodo, jog tai nėra aštri kritika, o tiesiog pamatinis šiuolaikinių žaidimų faktas, kurį tam tikru lygmeniu suvokia visi. Tačiau, kai daugelis tokių žaidimų maskuoja šį ryšį daugybe tarpusavyje susijusių valiutų ir sistemų, kurias žaidėjas turi perprasti, "NBA 2K" beveik išdidžiai demonstruoja, kokia visapusiška yra "VC" – pasirinkta vertės išraiškos forma. Gatvės krepšinio rungtynės atneša trečdalį patobulinimo taško. Kasdienė užduotis verta penktadalio vienos liemenės. Internetinės kartingų lenktynės (nors tai - krepšinio simuliatorius) duoda dešimtadalį bato kainos, bet tik tuo atveju, jei laimite.
"2K" ir "Visual Concepts" pavertė šūkį "pažaiskime krepšinį!" pasauliu, kuriame prekių fetišizmas yra įstatymas. Daiktai čia turi savavališkai nustatytą vertę, o kūrėjai gali ją keisti savo nuožiūra ir be jokių paaiškinimų. Tai galima vadinti įvairiai – lupikavimu, apgavyste ar kaip tik norite, – tačiau tai taip pat yra tiesiog labai prastas vaidmenų žaidimas ("RPG").
Kurdama žaidimą taip, kad kapitalo logika taptų tokia pat natūrali kaip oras, "2K" ne tik išnaudoja savo auditoriją – ji formuoja žaidėjus kaip kapitalistus pagal savo pačios paveikslą. "NBA 2K" paverčia savo klientus konkurentais. Norėdami pagerinti statistinius rodiklius, nusipirkti marškinėlius ar net pakeisti šventimo judesius, tampate kortų skaičiuotojais prie "Blackjack" stalo: ieškote efektyviausių būdų gauti "VC", tikėdamiesi išnaudoti kokią nors sistemos dizaino spragą, kol kūrėjai jos nepanaikino ir ginklavimosi varžybos tęsiasi toliau. Galbūt ieškote geriausių būdų gauti "VC" ir randate neseniai į "YouTube" įkeltą vaizdo įrašą... Miniatiūra pasižymi tuo "MrBeast" stiliaus blizgesiu – nors tai ir nėra dirbtinio intelekto kūrinys, vis tiek taip atrodo; "YouTube" kūrėjas turi keistai mažai prenumeratorių, tačiau vaizdo įrašą vis tiek remia sporto lažybų bendrovė. Žinoma, ko gi daugiau tikėtis?
"NBA 2K26" siužete Jūsų "MyPlayer" veikėjas yra turinio kūrėjas. Vidurinėje mokykloje jis filmuoja vaizdo dienoraščius niekam nematant, kol atlieka metimų pratimus, o patekęs į NBA – transliuoja milijonams ir aptaria savo debiutinio sezono turinio strategiją su komanda. Uždirbtus NBA pinigus jis investuoja į verslo projektus, stiprinančius jo prekės ženklą, ir linksmai bendrauja su "Gatorade" atstovu prie oficialios "Gatorade" treniruočių salės, atsiimdamas savo oficialią "Gatorade" savaitės treniruočių programą. Jis trokšta žaisti NBA, patiria nesėkmių vidurinėje mokykloje, rizikuoja pasirinkdamas karjerą Europoje, o ne koledže, ir galiausiai yra pašaukiamas antrajame naujokų biržos rate. Tačiau jam pavyko. Nes jis niekada nenustojo tikėti.
Pagrindinė "NBA 2K26" fantazija trina ribą tarp profesionalaus krepšininko ir garsaus nuomonės formuotojo karjeros – juk realiame gyvenime šios ribos taip pat nėra aiškios. Kiekvienas žmogus yra tarsi prekės ženklas ir visi nori sėkmės, tad prekės ženklai yra geras dalykas. Visgi, visa tai atrodo tuščia, nes čia nėra galimybės patirti tikrą nesėkmę – negali būti atleistas iš komandos. Tavo verslo projektai negali žlugti net ir tada, kai paaiškėja, jog niekam neįdomus "Nets" įžaidėjas, kuriantis anime apie save. Gali tik toliau tikėti. Toliau bandyti. Toliau laimėti.
Tarkime, kad "NBA 2K26" yra ne tik meistriškai sukurta pinigų viliojimo schema, įsiterpianti į kasdienį paprasto krepšinio gerbėjo gyvenimą, o vientisas meno kūrinys. Kokia tuomet yra pagrindinė jo tema? Pasakojimo lygmeniu tai istorija apie sunkų darbą ir atkaklumą, apie klasikinį amerikietišką svajonės įgyvendinimą savo jėgomis ir visišką, nekvestionuojamą pagarbą kapitalistinės sėkmės simboliams – šiame žaidime sutartys su "Gatorade" pateikiamos kaip siekiamybė ir svajonė. Mechanine prasme tai - varginantis ir motyvaciją žlugdantis nuolatinis darbas, kuriame neįmanoma patirti tikros nesėkmės; vienintelis pasirinkimas – atsisakyti "2K" primesto kasdienių iššūkių ir sezoninių renginių (bei baimės praleisti svarbius įvykius) režimo. Ir visgi viso to galima išvengti tiesiog pasinaudojus savo realia pinigine ir uždaros žaidimo sistemos ribose sukūrus "MyPlayer" veikėjui reikiamus išteklius, leidžiančius pranokti konkurentus ir paversti kasdienį varginantį darbą nebereikalingu.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nenuoseklu – kairė ir dešinė rankos sako skirtingus dalykus, nes būtent tai atneša daugiausia pelno. Tačiau įdėmiau pažvelgus paaiškėja, kad tiesa yra visiškai kitokia. Atviras "NBA 2K" išnaudojamasis pobūdis, varginantis, monotoniškas žaidimo procesas (angl. "grind") ir akivaizdi "mokėk, kad laimėtum" (angl. "pay-to-win") sistema neprieštarauja žaidimo, kaip skaitmeninės sporto šakos, ambicijoms. Priešingai – jie puikiai atspindi ne tik nelygias finansines sąlygas, kuriomis vyksta profesionalusis Amerikos sportas, bet ir pačių sporto pasakojimų iliuzinį pobūdį. Atidūs skaitytojai galbūt pastebėjo, kad šioje apžvalgoje jau citavau filmą "Moneyball" ("Pinigų žmogus"), ir tai nebuvo atsitiktinumas: "Moneyball" neabejotinai yra svarbiausias XXI a. sporto filmas, kuriame didvyriškas komandos vadovas tampa drąsiu autsaideriu, kovojančiu su grėsmingomis savo paties beisbolo trenerių jėgomis (cha-cha!). Kai "A" komanda laimi daugiau rungtynių, nei jai buvo prognozuojama, tai ne tik teikia malonumą – atrodo, lyg būtų ištaisyta neteisybė, lyg būtų pavykę įveikti galingą sistemą. Tas pats vyksta ir "NBA 2K" žaidime. Gera įveikti varžovą, kurio komandos bendrasis pajėgumo rodiklis siekia 90, praėjus vos valandai po serverių paleidimo. Gera "MyTeam" režime nugalėti tą, kuris turi visas geriausias korteles. Gera stebėti, kaip "Angels" sausu rezultatu (serijoje) įveikia "Dodgers".
Tai, kaip ir minėtas varginantis žaidimo procesas, atsispindi ir su žaidimu susijusioje turinio kūrimo industrijoje. Kalbama ne tik apie "YouTube" veikėjus, bandančius "pardavinėti kastuvus" per aukso karštinę – viena populiariausių "NBA 2K" turinio formų yra "No Money Spent" (žaidimas neišleidžiant nė cento) iššūkis. Šis pasakojimas nebūtų toks patrauklus, jei žaidimas nebūtų sukurtas taip, kad išnaudotų žaidėjus. Būtent atviras žaidimo manipuliavimas siekiant pasisavinti Jūsų pinigus suteikia prasmės Jūsų apsisprendimui jų neišleisti. "2K" bandė Jus įvilioti į spąstus, bet pralaimėjo. O viskas, ko reikėjo norint juos įveikti – tai nusipirkti žaidimą ir praleisti jį žaidžiant 200 valandų.
Mat šios "rentos rinkimo" (angl. "rent-seeking") katastrofos fone visgi egzistuoja ir krepšinio vaizdo žaidimas – nors iki šiol galbūt buvote tai pamiršę – ir skaitydami šią apžvalgą galbūt svarstote: ar jis bent kiek geras? Į tai galiu atsakyti tik tiek: jei visi pėdsakai ir prisiminimai apie "NBA 2K" būtų visiškai ištrinti, o žmonės pirmą kartą sėstų žaisti "NBA 2K26", šis žaidimas greičiausiai akimirksniu būtų pripažintas geriausiu visų laikų vaizdo žaidimu.
Pagrindinė "NBA 2K" krepšinio mechanika privalo vienu metu tarnauti kaip pamatas autentiškam simuliacijos režimui, vieno žaidėjo RPG, į komandos komplektavimą ir sinergiją orientuotam "gacha" stiliaus žaidimui bei konkurencingam daugelio žaidėjų režimui. Tai, kad ši mechanika su tuo sėkmingai susidoroja, liudija apie neabejotiną talentą kūrėjų, per kelis dešimtmečius dirbusių "Visual Concepts" studijoje. Tai - milžiniškas pasiekimas, kuris tampa nematomas, kai žaidimas kasmet parduodamas už visą kainą. Kiekviena nauja versija sukelia skirtingų problemų ar nepasitenkinimo tarp įvairių žaidėjų grupių. Šių metų žaidimo eigos pokyčiai orientuoti į žaidėjo galią ir valdymą: žaidėjai greičiau keičia kryptį, animacijos tampa staigesnės – neliko ankstesnio "standumo" (kuris padėdavo išlaikyti vizualinį poliruotumą), nes pirmenybė teikiama greitesnei reakcijai į valdiklio svirtelės judesius.
Vis dėlto ši filosofija ryškiausiai atsiskleidžia pagrindinėje mechanikos naujovėje – "Green-Or-Miss" (liet. "žalia zona arba nieko").
Paprastai tariant, "Green-Or-Miss" – tai ilgai lauktas atsitiktinumo ("RNG") elemento pašalinimas iš metimų mechanikos. Jei tiksliai pataikysite į reikiamą laiko tarpą (angl. "timing"), metimas bus sėkmingas. Nebeliks pralaimėjimų dėl atsitiktinių veiksnių – žaidimo konkurencinis sąžiningumas taps absoliutus. Nepataikytas metimas, pralaimėtos rungtynės ar neįvykdyta užduotis kainuoja žaidėjui "VC" (liet. "virtualią valiutą"), todėl suprantama, kad žaidėjai reikalauja pašalinti riziką ir nori jausti, jog viskas priklauso tik nuo jų. Šios sistemos įdiegimas pradinėje "2K26" versijoje yra sumanus ir teikiantis pasitenkinimą: "žalioji zona" dinamiškai keičiasi priklausomai nuo to, kaip arti yra besiginantis varžovas. Tai mechanika, kuri yra logiška ir tiesiog maloni žaidžiant. Tačiau kartu tai - neišvengiamai taps visiška katastrofa, pražudysiančia žaidimą, ir niekas negalės to sustabdyti. Aukšto meistriškumo žaidėjų rankose tai pavers kiekvieną krepšininką "Stephu Curry geriausios formos dieną" ir padarys žaidimo organizavimą, gynybą bei visus tuos varginančius "tikro krepšinio" elementus visiškai nereikšmingus. Tai - katastrofa tiems, kurie ieško simuliacija paremto "Franchise" režimo patirties ir vertina žaidėjų atranką, fizinę būklę, dvikovas su varžovais ir t. t. Tai - retas atvejis šios serijos istorijoje – drastiškas pagrindinės krepšinio simuliacijos mechanikos pokytis, kuris yra tikslingai orientuotas į vieną auditorijos dalį (aukšto lygio "MyCareer" PVP) ir kelia grėsmę visiškai sugriauti nusistovėjusią pusiausvyrą.
Tačiau iš esmės ši kova yra nelaimima. "2K" yra pernelyg daug dalykų pernelyg daugeliui žmonių, o režimai, kurie nėra tiesiogiai skirti pelnui generuoti, yra apleisti. "Franchise" (liet. "sezono valdymo") režimas vis dar kenčia dėl to, kad jo iš pirmo žvilgsnio patrauklų sudėtingumą sumenkina neišbaigtumas ir katastrofiškai prastas dirbtinis intelektas. Nė vieno iš smagių ir įvairiapusių "MyTeam" režimų neįmanoma žaisti be "gacha" (liet. "atsitiktinių laimėjimų") mechanikos. Komentatorių frazių rinkinyje vis dar yra eilučių, kurias girdžiu jau bent dešimtmetį. "NBA 2K26" viduje slypi šedevras – lygiai taip pat, kaip jis slypėjo "2K25", "2K24" ir ankstesnėse dalyse, – tačiau kasmet jį vis sunkiau įžiūrėti pro tą tirštą miglą.
Praėjus 13 metų nuo "VC" įdiegimo šioje žaidimų serijoje, žaidimo mechanikos kokybė nebėra privalumas – tai tragedija. Beveik neįmanoma įvertinti talento masto, reikalingo sukurti krepšinio simuliatorių, kuris kartu būtų ir taip kruopščiai detalus, ir lengvai prieinamas; tačiau galutiniame produkte šis talentas tampa ne "morka" ar "lazda", o tik virvute, laikančia viską krūvoje. "NBA 2K26" yra tokia atvira ir neslepiama apgaulė, kad pati ragina žaidėjus apgaudinėti ją – o galbūt ir vieniems kitus internete. Ir kodėl gi ne? Juk išjungus "PS5" ir perjungus kanalą galima išgirsti Keviną Harlaną tiesioginiame eteryje, skelbiantį statymų prognozes.
1 --- 4 5 6 7 8 --- 16 --- 24 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|