Užsiknisęs: apie švarką žaidime Disco Elysium

"Disco Elysium" veikėjas Haris Diubua (Harry DuBois) nežino, kas jis toks. Iš pradžių maniau, kad jo amnezija – tai tiesiog paprastas kūrėjų ("ZA/UM") pasakojimo triukas, būdas paversti jį "švariu lapu", kurį žaidėjas gali užpildyti taip, kaip tik nori, įsikūnydamas į pasirinktą vaidmenį. Tačiau tai nėra visiška tiesa: pagrindinis veikėjas toli gražu nėra tylus, ir nors žaidėjas jį reikšmingai formuoja, mes taip pat – pažindami jo praeitį ir girdėdami daugybę balsų jo galvoje, atstovaujančių įvairiems jo gebėjimams, – susipažįstame su žmogumi, kurį jau suformavo aplinkybės, tačiau kuris tose aplinkybėse save prarado.

Kai pradedame jį formuoti, tam tikra prasme jau būna per vėlu. Visgi, žaidėjo pasirinkimai turi įtakos Hario charakteriui; tai užtikrina žaidimo sistema, leidžianti skirstyti taškus skirtingiems "policininko tipams" bei politinėms filosofijoms, taip pat "minčių kabineto" (angl. "thought cabinet") struktūra, palaipsniui kaupianti idėjas, kurios veikia Hario gebėjimus ir dialogus. Be daugybės Hario vidinio pasaulio fragmentų, egzistuoja ir daugybė galimų išorinių Hario versijų, kurias galima įkūnyti; jų užuomazgų aptinkama įvairiose žaidimo užduotyse, o žaidėjas sprendžia, ar leisti joms suklestėti, ar nuvysti. Šį daugybiškumo motyvą pabrėžia akimirkos, kai žaidėjas gali pasirinkti vieną iš kelių vardų, kuriais Haris galėtų prisistatyti.

Be viso to, Harį galima aprengti gana dailiais švarkais. Tai turėjo būti paprastas tekstas apie vieną iš tų švarkų, tačiau viskas tapo labai sudėtinga. Toliau pateikiamas pasakojimas yra kiek chaotiškas; jame atskleidžiami siužeto vingiai (angl. "spoilers") bei aptariamos rasizmo ir homofobijos temos.

Pirma dalis: Užsiknisęs
"Užsiknisęs" yra vienintelis keiksmažodis, cenzūruojamas žaidime "Disco Elysium". Tai ypač akivaizdu žvelgiant į švarką, kurio nugaroje užrašyta "Užsiknisęs" – jis kabo šalia kito švarko su užrašu "Pasaulis - knisa"; žodžiai "piss" ("šlapimas") ir "fuck" (keiksmažodis "bybys") vartojami laisvai, tačiau "Užsiknisęs" yra kas kita. Kai kurie žaidėjai forumuose skundėsi dėl šios cenzūros ir klausinėjo, kaip ją išjungti; jie net svarstė, ar nėra kokios nors šalutinės užduoties, kurią atlikus būtų galima įrodyti savo teisę išgirsti šį žodį. Manau, būtų klaidinga manyti, kad šis žodis cenzūruojamas vien dėl noro išvengti priespaudą skatinančios kalbos. Nors su priespaudą skatinančia kalba išties elgiamasi taip, kad būtų parodyta pagarba neapykantos kalbos pasekmėms, žodis "Užsiknisęs" (įžeidžiantis terminas homoseksualiems vyrams) sulaukė išskirtinio dėmesio – ypatingo iškraipymo ir savotiškos "garsios tylos". Šis žodis niekada nerodomas be cenzūros, o garsas pakeičiamas šnypštimu, tarsi paties Hario pojūčiai negalėtų jo priimti.

Su rasistiniais įžeidimais elgiamasi visiškai kitaip: studija "ZA/UM" dažniausiai pasirenka kurti išgalvotus įžeidimus, kurie perteikia neapykantos kupiną ketinimą, tačiau paties žaidimo nepaverčia tiesioginiu neapykantos kalbos įrankiu. Nemanau, kad esu pakankamai kompetentingas išsamiai tai išanalizuoti, tačiau rasizmo vaizdavimas "Disco Elysium" yra gana prieštaringas: nors ketinimai geri, dėmesio centre vis tiek išlieka baltųjų perspektyva. Čia atsiveria plati erdvė spalvotųjų žmonių įžvalgoms apie tai, kaip žaidime vaizduojama rasistinė kalba, rasistinio elgesio pasekmės ir Hario baltųjų privilegija. Žaidimas leidžia suprasti, kad rasistinis policijos smurtas kyla iš silpnumo – jis beveik visada pasireiškia nepavykus "autoriteto" (angl. "authority") patikrinimui, o dalyvavimas rasistiniuose veiksmuose visada pateikiamas kaip nemalonus dalykas; Stevenas Scaife’as teigiamai įvertino tai, kad Kimo nepasitenkinimas, reaguojant į rasistinę kalbą, veikia kaip atgrasymo priemonė, sukelianti žaidėjams reikšmingų neigiamų pasekmių. Vis dėlto, manau, kad pernelyg didelis pasikliovimas dialogais su Kimu gali suteikti žaidimo požiūriui į rasizmą atsiribojusį, pamokomą toną. Esu matęs, kaip Haris miršta nuo širdies smūgio atsisėdęs ant nepatogios kėdės, ir patyręs žaidimo pabaigą dėl katastrofiško "moralės" (tai dar vienas sveikatos rodiklis greta fizinės sveikatos) praradimo, tačiau kai aš, kaip žaidėjas, buvau sukrėstas pamatęs, kaip nepavykus "autoriteto" patikrinimui, jis rėkia rasistinius įžeidimus Kimui, Hario moralės praradimas buvo visiškai įveikiamas ir nepražūtingas.

Manau, gaila, kad bent jau mano žaidimo metu rasizmas Hariui turėjo mažiau apčiuopiamų pasekmių nei prastas biuro interjeras, tačiau galima teigti, jog tai – tikroviškas baltųjų privilegijos atspindėjimas. Norėčiau pabrėžti, kad rasizmas čia vaizduojamas gana atsiribojus – kaip fikcinis pasaulio sandaros elementas, apie kurį Haris ir žaidėjai gali sužinoti ar net jame dalyvauti, patys tiesiogiai nuo jo nenukentėdami.

Tuo tarpu homofobija, regis, perteikiama per stiprų vidinį išgyvenimą – atrodo, kad ji tiesiogiai liečia patį Harį, nors jis ir nesupranta, kodėl. Tai nuolat pabrėžiama per žaidimo mechaniką, dialogus, vaizdinę medžiagą ir net haptinius efektus, pavyzdžiui, triukšmą, užgožiantį žodį "pederastas" (angl. "faggot"). Dėl šio vizualinio ir garsinio sluoksnio atrodo, kad minėtas žodis rezonuoja paties veikėjo kūne. Homofobija siejama su "Savitvardos" (angl. "Composure") gebėjimu. Insulindė – tai pasaulis, kuriame egzistuoja patriarchatas, feminizmas ir "homoseksualų pogrindis". Visuomenėje, kurią persekioja seksualinė gėda, žodis "pederastas" nurodo į figūrą, galinčią tūnoti šešėliuose ar slapstytis pogrindyje. Norint atrakinti mintį apie "homoseksualų pogrindį", reikia sėkmingai atlikti "Savitvardos" patikrą, bendraujant su nepaprastai patraukliu vyru – Kimas tyliai pašiepia Harį, nes šis nesugeba suvokti savo potraukio tam elegantiškam rūkaliui balkone. Šis ryšys tarp seksualinės gėdos ir savitvardos vėl išryškėja įsigijus "Užsiknisęs" striukę, kai "Savitvardos" balsas džiūgauja: "Ar ką tik baigei "École normale supérieure de badassery" (liet. "Aukštąją kietumo mokyklą")?" Savitvardą galima būtų laikyti panašia į pasididžiavimą, tačiau ji turi ir papildomą atspalvį, susijusį su emocijų valdymu. Savitvarda būtina ten, kur pasididžiavimas nuolat kvestionuojamas. Kimas pasižymi beribe savitvarda – kitaip jis kasdien negrįžtų dirbti su Hariu.

Revacholyje žmonės vieni kitiems svaido žodį "pederastas", ir tai, ar šis žodis "prilimpa", priklauso nuo žmogaus Savitvardos. Kitam žmogui pakanka pavadinti tave pederastu, kad tokiu tave ir paverstų. Tai - žodis, turintis galią formuoti pasaulį. Ši galia puikiai atsiskleidžia per "Užsiknisęs" striukę, kuri rodoma kartu su kita striuke, ant kurios nugaros užrašyta "fuck the world" (liet. "velniop pasaulį"). Tai - klasikinis įžeidžiančio žodžio susigrąžinimo pavyzdys: pavadink save taip pats, kol to nepadarė kiti, ir taip susigrąžink galią. Haris bando įtikinti Kimą vienu metu vilkėti abi derančias striukes – tačiau nepriekaištingai apsirengęs Kimas, žinoma, atsisako.

Iš pradžių planavau šiame įraše plačiau aptarti "homoseksualaus pogrindžio" (angl. "homosexual underground") idėjų klodą; jis sąmoningai neleidžia žaidėjui aiškintis, ar pagrindinis veikėjas yra "queer" (liet. "netradicinės seksualinės orientacijos"), tačiau kartu pabrėžia faktą, kad šiame pasaulyje tikrai esama gėjų. Įveikus šią užduotį, Haris pareiškia, kad daugiau nebesuks galvos dėl "seksualinės tapatybės", o dialogų metu paaiškėja, kad Kimas yra gėjus. Tiesą sakant, maniau, kad šis įrašas bus tik pretekstas (kad ir nelabai maskuojamas) liaupsinti Kimą Kitsuragį ir svajoti apie tai, kaip norėčiau pamatyti jį ruošiantį pusryčius. Tačiau pasidomėjęs "Užsiknisęs" striuke, sužinojau kai ką stulbinamo. Žaidimo kode ši striukė įvardijama kaip "jacket_pissflaubert".

Sprendžiant iš failo pavadinimo (jei ne iš pačios striukės išvaizdos), žodžio dalis "knisa" nėra tas realaus pasaulio homofobiškas įžeidimas, kurį atpažįstu aš – ji reiškia "Flaubert" (liet. "Floberą").

Antroji dalis: Floberas
Manyčiau, pagrįsta spėti, kad "Flaubert" reiškia Gustave’ą Flaubert’ą (liet. Giustavą Floberą) – XIX a. prancūzų rašytoją, kurį kai kurie laiko moderniojo romano ir literatūrinio realizmo pradininku. Nesu literatūros tyrinėtojas, tad mano pasakojimas gali būti netikslus, tačiau manau, kad Floberas puikiai dera prie Revašolio (angl. Revachol) atmosferos, nepaisant chronologinio neatitikimo: jis puikiai jaustųsi po revoliucijos atsidūrusioje visuomenėje, kuriai nepavyko įgyvendinti savo idealų.

Harį Diubua ir Giustavą Floberą sieja įtampa tarp asketiško menininko gyvenimo idealo ir realybės, kupinos palaidų nuotykių. Flobero įsitikinimas, kad menas reikalauja atsisakyti kūniškų aistrų, paskatino jį 1843 m. pradėti susilaikymo laikotarpį, tačiau kolonijinio pobūdžio malonumų paieškos lėmė, kad 1850 m. jis užsikrėtė sifiliu ir perdavė ligą daugybei sekso paslaugas teikiančių moterų Egipte bei Artimuosiuose Rytuose. Jo kūryba giriama už gilią empatiją visuomenės paribyje atsidūrusiems žmonėms, tačiau biografija atskleidžia polinkį į kraštutinį savanaudiškumą; šią savybę dar labiau sustiprino rasizmo ir seksizmo kontekstas, suteikęs jam galią visam gyvenimui pakenkti moterims, kurių balsai šiandien jau nebegirdimi. Žaidime "Disco Elysium", Harį persekioja prisiminimai apie moterį, kuriai jis pakenkė būdais, kurių pats nebegali prisiminti – jis težino tik tiek, kad jos ilgisi. Ankstyvame žaidimo etape atsirandanti "minčių kabineto" užduotis suteikia galimybę atsisakyti alkoholio bei narkotikų ir tapti feministu, taip sustiprinant empatiją, arba toliau piktnaudžiauti šiomis medžiagomis, kenkiant ryšiui su kitais žmonėmis mainais į laikiną kitų gebėjimų (įgūdžių patikrinimų) pagerinimą.

Rašydami apie Floberą, žmonės dažniausiai laikosi vienos iš dviejų kraštutinių pozicijų: arba stengiasi sušvelninti jo šiurpų elgesį, arba sutelkia visą dėmesį būtent į jį. Rolandas Bartas (Roland Barthes) elgesį sušvelnina, žvelgdamas į Flobero kūrybą iš universalios, formalios perspektyvos ir akcentuodamas, kaip žodžių, ženklų bei sakinių dėliojimas atspindi bendrą žmogiškąją patirtį. "Floberui stilius – tai absoliutus, begalinis ir beprasmis kentėjimas", – rašė R. Bartas esė "Floberas ir sakinys" (angl. "Flaubert and the Sentence"). "Flobero sakinys... yra tarsi savavališkas begalinės laisvės sustabdymas; jame užkoduota savotiška metafizinė prieštara: kadangi sakinys yra laisvas, rašytojas pasmerktas ne ieškoti geriausio sakinio, o prisiimti atsakomybę už kiekvieną sakinį." R. Barto mintys apie Flobero sakinį atsispindi savitoje Flobero stiliaus naratyvinėje struktūroje žaidime "Disco Elysium", pasižyminčiame svaiginančia galimų sakinių gausa, iš kurių žaidėjas patiria tik nedidelę dalį. Šį pasakojimo daugialypiškumą atskleidžia ir vidiniai Hario monologai – nuolatinė įtampa tarp "begalinės laisvės" ir pojūčio, kad suskilusią asmenybę "pasmerkia" būtinybė "įkūnyti kiekvieną" galimybę.

Žinoma, Barthes’as yra tas autorius, į kurį dažniausiai nurodoma norint mėgautis meno kūriniu ir negalvoti apie šlykštų jį sukūrusį žmogų. Esė "Autoriaus mirtis" jis teigia ne tik tai, kad autorius nėra svarbus, bet ir tai, kad kurdamas ką nors, autorius tarsi save ištrina: "Rašymas – tai kiekvieno balso, kiekvieno ištakos taško sunaikinimas. Rašymas yra ta neutrali, sudėtinė, netiesioginė erdvė, kurioje mūsų subjektas išslysta; tai - negatyvas, kuriame prarandama bet kokia tapatybė – pradedant paties rašančiojo kūno tapatybe." Tad nesvarbu, ar Haris save griauna alkoholiu bei narkotikais, ar susilaiko siekdamas empatijos ir meno, jis neišvengiamai patenka į tą negatyvą, kuriame prarandama tapatybė. Jis nežino, kas esąs; jo subjektyvumas suskilo į balsus, atstovaujančius įvairiems įgūdžiams, poreikiams, troškimams ir požiūriams, todėl nebelieka kūno, kuris veiktų ar mąstytų – lieka tik balsų, kalbančių už tam tikrus dalykus (dalykus, kuriuos reikia atlikti pasaulyje ar jame suvokti), kakofonija. Veikiant, renkantis, kalbant, rašant ar tapant, žaidėjas ir Haris sunaikina kiekvieną balsą, kiekvieną ištakos tašką ir visą tapatybę; akimirka praeina, ir lieka tik veiksmas.

"Disco Elysium" pasižymi ypatingu susidomėjimu kasdieniais daiktais – tai bruožas, kurį Roland’as Barthes’as siejo su "tikrovės efektu" Flaubert’o kūryboje; vaizdo žaidimų žinovai greičiausiai pasakytų, kad neįtikėtinas detalumas aprašant daugybę kasdienių dalykų yra vienas pagrindinių būdų, suteikiančių žaidimui "įtraukumo" pojūtį. Visgi, žaidime susiduriame ne vien su realizmu, bet ir su siurrealizmu bei (arba) absurdu – tai pasaulis, kuriame egzistuoja kriptidai, suprantamai kalbantys daiktai, sunkiai suprantami reiveriai ir intensyvūs sapnų epizodai. Net ir šis nukrypimas tarsi grąžina mus prie minties, kad Harį galima laikyti pačiu Flaubert’u, kuris buvo linkęs į haliucinacijas – manoma, kad tai galėjo būti vienas iš jo epilepsijos simptomų. Tarp pranešimų apie jo haliucinacijas minimas regėjimas, kuriame Mergelė Marija pasirodo kaip vaikas; tai siejasi su raminančiais įsivaizduojamos šventosios motinos – Dolores Dei – vaizdiniais: "Man atrodė, kad girdžiu šalia einančią Mariją... Puikiai supratau, jog tai paties susikurta haliucinacija, tačiau negalėjau nesišypsoti ir jaučiausi laimingas."

Flaubertui ar "ZA/UM" laimė nėra paprastas dalykas. "Madame Bovary" – tai romanas, kurio atspirties taškas yra suvokimas, kad laimė neįvyksta taip, kaip vaizduojama meilės romanuose. "Disco Elysium" dažnai pabrėžiama, kad policininko darbas nėra toks, koks vaizduojamas kriminaliniuose romanuose. Romantinis nusivylimas yra svarbi abiejų kūrinių tema, tačiau gilesnis sielvartas "Disco Elysium" kyla ne dėl ilgesio asmeniui, kurį Haris prarado, o dėl gedulo dėl prarastų paties savęs versijų – dėl nuopuolio, atskyrusio jį nuo laimės pažado, kurį įkūnijo hibridinė buvusios žmonos ir Šventosios Motinos figūra. Užuot po nesėkmės tiesiog įkėlus žaidimą iš naujo ar atgimus, "Disco Elysium" detaliai pasakoja apie nepavykusius gebėjimų patikrinimus; taip pabrėžiama nepakankamumo tema – neatitikimas literatūriniam idealui ar nesugebėjimas patirti džiaugsmo taip, kaip derėtų.

Trečia dalis: "Fuck the World"
Sujungus Hario paveikslą, matomą per "pederastiją" (angl. "faggot" – niekinamas homoseksualaus asmens įvardijimas), su paveikslu, matomu per Flaubertą, kyla prieštaravimas. Žodis "pederastas" fiziškai paveikia Harį ir yra temiškai susijęs su tuo, kaip homoseksualumo padėtis Revašolyje reikalauja iš žmogaus didelio savitvardos laipsnio norint išlikti; tai skatina mane įžvelgti ypatingą Hario ryšį su "queer" tapatybe, tačiau bet kokius bandymus suformuoti konkrečią seksualinę tapatybę apsunkina "homoseksualaus pogrindžio" mintys "minčių kabinete", teigiančios, kad pernelyg didelis dėmesys seksualinei tapatybei nėra naudingas užsiėmimas. Flaubertas verčia mane susidurti ne tik su gilia emocine Hario probleminių santykių su moterimis reikšme, bet ir su tuo, kaip žaidime – tiek forma, tiek pasakojimu – vaizduojamas pačios tapatybės sunaikinimas. Kad ir ką reikštų žodis "pederastas", jo prasmės negalima patikimai rasti pačiame subjekte; ji atsiskleidžia tik per performatyvų kalbos aktą – įžeidžiančio žodžio vartojimą.

Striukė su užrašu "Užsiknisęs" paverčia šį performatyvų veiksmą iš asmens žeminimo visuomenės akyse į autonomijos susigrąžinimą sąmoningai atsisakant tapatybės. Su šia striuke ir kitu drabužiu, pažymėtu užrašu "Fuck the world", susiduriama per du jaunuolius, norinčius prisijungti prie organizuotos nusikalstamos grupuotės, kuri kartu atrodo esanti ir meno kolektyvas. Kalbėdamasis su jais apie striukes, iškyla labai juokingų dialogų, kurie dažniausiai skamba kaip pernelyg rimtų teorijos mėgėjų, tokių kaip aš, parodija – tai vienas iš nedaugelio puikių momentų, kai žaidimas pašiepia meno kalbėjimą, bet kažkaip jam pavyksta tai padaryti neužsimenant, kad menas yra iš esmės buržuazinis ar neprieinamas darbininkų klasės žmonėms, arba kad darbininkų klasės žmonių dalyvavimas meninėje kritikoje yra kažkas netikro. Tai pasiekia ir Bong Joon-ho žaidime "Parazitas", kuriame išjuokiami buržuaziniai žmonės už tai, kad jie yra jautrūs netikrai meno kalbai, kartu parodydami, kad darbininkų klasės veikėjai turi autentišką supratimą, įgūdžius ir ryšį tiek su šiuolaikiniu, tiek su tradiciniu vaizduojamuoju menu.

"Po velnių, "filosofijos" bičiuli", – sako norintis tapti gaujos narys, – "su filosofija galima daryti agresyvius šūdus. Pateisinti mėšlą." Paklaustas, kodėl ant jo striukės nugaros užrašyta "Užsiknisęs", jis pateikia filosofinį pagrindimą:


"Na, visų pirma, tai – pareiškimas, o ne *būtinai* dalykas, apibūdinantis mane kaip asmenybę, nors pats pareiškimas ir turi savitą charakterį. Be to, man *tikrai* patinka šlapimas...

Žodis "Užsiknisęs" įkūnija pasaulyje vykstančią kovą – kai dalykai apibrėžiami pagal tai, kaip jie atrodo, o ne pagal tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Ir – manau – tai taip pat susiję su bendruomeniškumo dvasia, ateitimi bei *tikru* mūsų skirtumų vertinimu.

Be to, privalai pripažinti – tai patraukia dėmesį. O kadangi tas "didysis dūdininkas" pamažu, bet užtikrintai juda link ekonomikos, grindžiamos būtent dėmesiu, būtina, kad pati raiškos priemonė tą žinutę ir perteiktų.

Turiu omenyje štai ką: mes *visi* esame "Užsiknisę". Ir kad pasaulis iš prigimties yra beprasmis.“

Šią situaciją galima interpretuoti įvairiai, tačiau kai kurie požiūriai rizikuoja nepastebėti joje slypinčio humoro. Čia norėčiau pabrėžti, kaip šis paaiškinimas išryškina faktą, jog žodis "faggot" nėra tai, kuo striukės savininkas būtinai *yra*, o veikiau tai, kaip jis yra matomas kitų, ir vaidmuo, kurį jis sąmoningai prisiima konkrečioje erdvėje, kurioje žmogus suvokia, kaip jį mato aplinkiniai. Čia "pederasto" sąvoka aiškiai siejama su dėmesio ekonomika: asmens apibrėžtis priklauso nuo kitų suvokimo, o daiktas ar žmogus neturi jokios vidinės prasmės, išskyrus tą, kuri sukuriama diskursyviai; bet kokia gėda, susijusi su buvimu "Užsiknisusiu", kyla iš to, "kaip viskas atrodo, o ne kaip yra iš tikrųjų".

Šis itin aštrus savęs suvokimas kitų akyse yra pagrindinis humoro šaltinis, bendraujant su šiais dviem jaunuoliais – jie nuolat patys sau trukdo, nes nori atrodyti kaip "kietuoliai", bet nenori turėti bėdų su policija, ir nori atrodyti kaip potencialūs nusikalstamos gaujos nariai, tačiau ne taip, lyg bandytų kažką vaidinti ar apsimesti. Šis bendravimas pašiepia pretenzingumą, tačiau daro tai taip, kad iš esmės paneigia galimybę būti autentiškam ir atskleidžia galios dinamiką, slypinčią už pretenzingo elgesio.

Jei "Užsiknisimo" atveju sąmoningai pasitelkiamas savęs, kaip gėdos objekto, suvokimas, siekiant atskleisti gėdos intersubjektyvumą ir socialinį tapatybės konstravimą, tai užrašą "Pisu visą pasaulį" jo savininkas apibūdina kaip pašaipą iš troškimu grįsto subjekto ir objekto santykio:


"Daugelis vyrų vis ieško *tos vienintelės*. Taip vadinamos tikrosios meilės, kuri iš tiesų tėra apsėdimas, prisidengiantis artumo kauke. Medžioklės jaudulys ir tuštuma, užpildanti krūtinę ją pagavus.

Norint pagauti žuvį, reikia daugybę kartų užmesti masalą, ir net tada nėra garantijos, kad ką nors pagausi. Tačiau jei susprogdinsi ežerą...

...per trumpesnį laiką gausi daugiau žuvies. O kadangi laikas yra itin svarbus ir bėga labai greitai, reikia sugalvoti būdą, kaip išpisti visą pasaulį – ir neįklimpti pisiant kažką *vieną*.“ "Nes kai droži viską iš eilės – nedroži nieko. Ir man tai atrodo nuostabu – kai kiši savo bybį į tuštumą."


Kaip vėliau pastebi Kimas, tai silpnesnis teiginys nei "Užsiknisęs", tačiau jis vis tiek įdomus atsižvelgiant į tai, kaip Haris atsiriboja nuo laimės šaltinių. Pakeitus troškimo kryptį nuo konkretaus objekto į viską ir nieką vienu metu, pabrėžiama "Užsiknisusio" išreikšta mintis: pasaulis iš prigimties neturi prasmės, o bandymas viską susprogdinti prilygsta "kišimui savo bybio į tuštumą". Tai galima suprasti ir kaip komišką, paviršutinišką paauglišką nihilizmą, ir kaip nuoširdų meninį pareiškimą, tiesiogiai susijusį su paties Hario nihilistiniu žlugimu – pastarąjį lemia jo apsėdimas moterimi, kuri neatsako jam tuo pačiu giminystės jausmu.

Visa sąveika, susijusi su šiomis odinėmis striukėmis, sukasi aplink idėją, kad tiek emocijos (troškimo ar pasibjaurėjimo) subjektas, tiek objektas neturi jokios įgimtos prasmės ir galiausiai nepatenkina lūkesčių; vietoj to, dėmesys kreipiamas į bendruomeniškumo dvasią, įvairovę ir susiliejimą su viskuo ir niekuo pasaulyje, kuris yra visiškai sužlugdytas.

Žaidime "Disco Elysium" nėra nei stabilios herojaus tapatybės, nei garantuoto laimės objekto; vietoj to žaidimo kuriamas "tikrovės įspūdis" suteikia galimybę patirti glaudžiai tarpusavyje susijusį pasaulį, kupiną daugybės dalykų, sukeliančių prieštaringas pagrindinio veikėjo reakcijas. Žaidime itin detaliai pasakojama apie nesėkmes, nes svarbiausia – ne tapti geriausia Hario Diubua versija, o atkreipti dėmesį į viską, kas iškyla per jo gebėjimų prizmę. Skiriant daugiau taškų įvairioms sritims, Haris tampa jautresnis ir geba pastebėti daugiau aplink vykstančių dalykų.

Galbūt būtent todėl užduotyje "Homoseksualus pogrindis" noras suprasti Hario seksualinę orientaciją atmetamas su pastaba, kad pernelyg didelis dėmesys seksualinei tapatybei neduoda naudos; žaidimo filosofija skatina galiausiai atsisakyti bandymų būti tam tikro tipo žmogumi, turinčiu konkretų troškimo objektą, ir tiesiog būti visumos dalimi. Tam tikra prasme tai problemiškas teiginys, ypač tais laikais, kai lyčių ir seksualinės orientacijos mažumos vis dar turi kovoti už savo pilietines teises – kovą, reikalaujančią susigrąžinti autonomiją sprendžiant, kaip apibrėžiamos mūsų tapatybės, o ne jų visiškai atsisakyti. Visgi tai – įspūdinga mintis, perteikiama vaidmenų žaidime – žanre, kuris itin stipriai remiasi veikėjo kūrimu, herojaus kelione ir "Makgafino" (svarbaus, bet paties savaime nebūtinai reikšmingo siužeto objekto) paieškomis. Haris Diubua nežino, kas jis toks, ir galiausiai taip yra todėl, kad to tiesiog neįmanoma žinoti.