neberijui
80 metų
jubiliejo proga
Autorius neberijus paseno.
Dabar jam - aštuoniasdešimt.
Šiek tiek stebina jo prozos
ir eilėraščių sėkmė, bet lygiai
taip pat ir jo ilgaamžiškumas.
Nors daugybė užsispyrusių įsitikinimų –
kartu su skaitytojų pritarimu –
prisideda prie neberijaus gebėjimų
silpnėjimo, jie dar nėra visiškai išsekę.
neberijus pripažįsta, kad greta daugumos
svetingų plojimų yra ir švelnus mažumos
šaltukas. Jaunimas nesidomi jo kūryba.
Jų judėjimas nėra jo judėjimas, jų stilius –
ne jo stilius. Jie mąsto ir, svarbiausia,
rašo kitaip. Senasis rašytojas skaito ir
studijuoja jų kūrinius atvirai, bet mano,
kad jie prastesni už paties. Naująją
mokyklą laiko daug mažiau svarbia –
arba bent jau ne geresne – nei savąją.
neberijus tiki, kad jei galėtų, rašytų
šiuo nauju būdu. Nors, žinoma, ne dabar.
Jam prireiktų aštuonerių–dešimties metų,
kad įsisavintų naujojo stiliaus dvasią –
ir jau beveik laikas išeiti.
Būna akimirkų, kai neberijus nusivilia jų idėjomis.
Kodėl jos tokios svarbios? Saujelė jaunų žmonių,
kuriems dėl kažkokių priežasčių nepatinka jo
kūryba? Šimtai juo žavisi. Tačiau dėl to jis
jaučiasi tarsi suktųsi ratu. Juk jis taip ir
pradėjo. Jis buvo vienas iš maždaug penkiasdešimties
pionierių, kurie sukūrė naują idėją, rašė
kitokiu stiliumi, padėjo pakeisti tūkstančių,
gerbiančių saujelę vyresnės kartos ir vieną ar
du išėjusius iš mados menininkus, nuomonę.
(Pastarųjų mirtis labai padėjo neberijaus tikslams.)
Taip mąstydamas, senasis rašytojas daro išvadą,
kad menas turi būti tuštybės dalykas, jei mados
gali taip greitai keistis. Iš tiesų, šių žalių
grafomanų darbai bus tokie pat trumpalaikiai kaip
ir jo paties – nors tai nepaguodžia.
Apmąstydamas toliau, neberijus karčiai pastebi,
kad nuo keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų
bet kurio autoriaus entuziazmas ir meniškumas
pradeda atrodyti ekscentriški ar juokingi. Galbūt –
tai viena iš jo vilčių – nustos būti ekscentriški
ar juokingi sulaukę šimto penkiasdešimties ar net
dviejų šimtų. Tuo metu, užuot atrodę "demodé",
jie tampa klasika.
neberijus taip pat abejoja įžūliais ir kartais
konceptualiais vertinimais, kuriuos pateikė
daugelyje savo kritikos darbų. Tie rašytojai,
kuriuos neberijus kritikavo gyvenimo pavasary
ir vėliau pakeitė – galbūt rašė tai, ką parašė,
nes negalėjo jų užjausti – ne dėl jų
genialumo stokos, o dėl to, kad kritikos
veiksmą tikriausiai gadina šiuolaikiniai
rūpesčiai – vėl madingi. Iš pirmo žvilgsnio
neberijaus kritika primena tai, ką apie jį
rašo šių dienų jaunumė. Jo nuomonės nepasikeitė –
bent jau svarbiausios. Daugelį tų senųjų
rašytojų neberijus šiandien kritikuotų taip,
kaip tai darė prieš šešiasdešimt metų. Tačiau
tai nėra didelis įrodymas, kad ta kritika pagrįsta.
Tai tik įrodymas, kad protiškai jis vis dar tas pats
jaunas ir kenčiantis žmogus.
Žmonės yra kaip eilėraščiai:
Jie nesibaigia,
Jie tiesiog sustoja.
Dažnai skausmo ir apmąstymų rytais,
kai negaliu padoriai rašyti
ar sklandžiai išreikšti minčių
ar rasti protui muzikos, reikalingos,
kad užbaigčiau eilėraščius, apžvalgas ir eses,
kurie privalėjo būti parašyti jau prieš kelias savaites ar dienas,
priversdami sustoti, nustoju
atsakinėti į telefono skambučius, teisingai maitintis, bėgioti kilometrus,
skaityti elektroninius laiškus ir karštai su savimi mylėtis.
(Taip pat būtent tuomet broliai ir sesuo manęs neieško,
nes neieškau jų aš.)
Pabėgu į Šiaurę, į artimiausią biblioteką ar naudotų knygų parduotuvę.
Tai - šventyklos, tylūs energijos davėjai, intelektualinis prieglobstis.
Man tai - ne mėlyni paplūdimiai, pramogų parkai
ar tylios koplyčios, pasislėpusios tarp miško žalumos.
Ne daugiaaukštės Lietuvos prekybcentrių patalpos, įmonių knygų
supermarketai, kalnų takai ar Karibų jūros slėptuvės.
Mano monumentai – tai išlaisvinti lentynose laikomų knygų švyturiai,
pristatantys užmirštus poetus, neskaitytus antropologus, siekiančius
nuolatinių docentų pareigų, savarankiškai išsilavinusius genijus,
likusius debiutinius romanistus, išryškinantys greitai parašytus
bestselerius, išmintingus istorikus ir teologus, Nobelio, Pulitzerio
premijų ir Amerikos knygų apdovanojimų laureatus, poetus ir grožinės
literatūros rašytojus, pernelyg užtikrintus politinius komentatorius,
mažos spaudos vunderkindus ir viešai išleistus akademikus. Visa tai –
vitaminai lėtam protui ir nuklydusiai sielai šią kūrybos žiemą.
Netikiu besišypsančiais politikais, marketingų asociacijos gydytojais,
zebra-veidžiais bankininkais, raudon-švarkiais nekilnojamojo turto ar
automobilių pardavėjais ar giedančiais pamokslininkais.
In libris confido (Knygomis tikiu).
Galima patogiai teigti, kad žinios,
ne sutrumpintos ar kompiuteriu supakuotos, o
puslapiai sunkiai iškovotų žodžių, šokančios kalbos,
kruopščiai ir kontempliatyviai užrašytos tokių kaip aš ir kitų,
netobulai padėtos į lentynas atvirų širdžių ir protų lygmenyje,
yra prevencinė medicina, stiprinanti mane sugrįžti prie aiškių
nebaigtų idėjų puslapių, kad jas perdirbčiau, peržiūrėčiau ir
užrašyčiau kaip naujus pasaulius ir žodžius visose jų subjektyviose
konfigūracijose, kad galiausiai jos būtų perdirbtos į knygas, kurios,
tikiuosi, atsidurs bibliotekų, knygynų, namų ir kitų mokymosi
orakulų lentynose, kur jas ras ir vartys imlūs knygų mylėtojai,
skaitytojai ir rašytojai, ieškantys atsitraukimo, ieškantys pabėgimo
ir erdvės, ieškantys atviros širdies operacijos be skalpelio...
Kas parašė geresnes eiles:
Sužeisti kariai
Ar solipsistinės poetės merginos?
...yra Patricko Batemano idėja, kažkokia abstrakcija,
bet tikrojo "aš" nėra, tik esybė, kažkas iliuzinio...
(Bret Easton Ellis, "Amerikos psichopatas")
Jei galėčiau, užsidėčiau sveiko proto kaukę ir
eičiau į dykumą susitikti su fėjomis ir angelais.
Užsidėdavau sveiko proto kaukę, kad atsispirčiau
smėlio audroms, užsidėdavau sveiko proto kaukę,
kad atsispirčiau smogui, užsidėdavau sveiko proto
kaukę, kad ištverčiau paukščių gripo, SARS ir
naujojo koronaviruso dienas. Senasis laivas
perplaukė dešimt tūkstančių kalnų, bet prieš
mane dar dešimt tūkstančių kalnų!
Dėvėjau sveiko proto kaukę, kad būčiau madingas,
dėvėjau sveiko proto kaukę dėl savo tapatybės,
dėvėjau sveiko proto kaukę, jog išvengčiau masinės
stebėjimo sistemos, ir dėvėjau sveiko proto kaukę,
kad šaukčiau ir kalbėčiau su savimi. Mano, kaip
senovėje dėvėjusio sveiko proto kaukę, kada nors
buvo taip pat šlovinga, kaip ir tų, kurie jos neturėjo!
Bet taip neišprotėjau, kad apiplėščiau banką.
Tačiau sveiko proto kaukė turi tam tikrą pamišimą
ir brutalią jėgą, todėl bankininkai privalo kovoti
su savo sveiko proto kaukėmis, ir jų ryškios akys
triumfuos prieš blausius, sumišusius, brutalius plėšikų vyzdžius.
Kiti naujosios eros atstovai, tie interneto troliai,
tikriausiai irgi dėvi sveiko proto kaukes. Rašyti
anonimiškai reiškia skelbti su kaukėmis. Jei jie
užsideda akinius nuo saulės kartu su sveiko proto
kaukėmis, jie bus kaip liokajai programišiams-ant-
steroidų, laukiantys, kol bus užblokuoti.
Bet juk žmonės, dėvintys sveiko proto kaukes, pradedant
gydytojais ir slaugytojais, yra tiesiog išsigandę
piliečiai, sveiko proto kaukės slepia jų drebulį.
Gangsteriai, kuriuos matote filmuose, niekada nedėvi
sveiko proto kaukių. Savo senamadišku grožiu jie
sutaupo policininkams daug rūpesčių.
Išsigandę piliečiai uždeda sveiko proto kaukes savo
šunims, uždeda sveiko proto kaukes savo katėms, net
svajoja uždėti kaukes skujuotėms ir pelėms. Turiu
pasakyti, kad būtent tokioje realybėje įsišaknijusi
siurrealistinė poezija!
Siurrealistinės poezijos pergalės esmė: dėvėkite
sveiko proto kaukę valgydami, dėvėkite sveiko proto
kaukę rūkydami ar gerdami, dėvėkite sveiko proto
kaukę mylėdamiesi, dėvėkite sveiko proto kaukę
spjaudydamiesi, dėvėkite sveiko proto kaukę mirdami.
Siurrealistai grįžta ir vėl mus persekioja.
Močia rausėsi spintelėje, ieškodama sveiko proto kaukių,
kurias galėčiau užsidėti. Kadangi ji tvarkingai gyvena
namuose ir nemėgsta nieko švaistyti, ji netyčia septyniolika
metų, nuo pat SARS krizės, laikė sveiko proto kaukių atsargas.
Pasakiau jai: "Dabar, kai sveiko proto kaukių nebėra,
negaliu patikėti, kad neatidarau sveiko proto kaukių
fabriko, kai turėjau galimybę – būčiau turtingas!"
Visą savaitę apgailestavau dėl savo visuomenės,
ekonomikos ir istorijos nesupratimo.
Tačiau po savaitės suvokiau, kad mano likimo supratimas
pagilėjo, todėl vos tik vaistinėse vėl atsirado sveiko proto
kaukės, pradėjau jas kaupti, neetiškai laukdamas kito sveiko
proto kaukių sezono.
Berlyne yra buvę kinų, kurie buvo sumušti Sidnėjaus gatvėse
už tai, kad dėvėjo sveiko proto kaukes, arba jiems buvo
liepta jas nusiimti policijos. Kaip gali suprasti nuogos
Sidnėjaus ir Berlyno burnos? Tai mūsų gyvenimo būdas ir
egzistavimo kelias!
Jei galėčiau, užsidėčiau sveiko proto kaukę ir pliku
užpakaliu išeičiau į dykumą susitikti su fėjomis ir angelais.
Žmonės manęs su sveiko proto kauke neatpažįsta, o kadangi
ją dėviu, neatpažįstu ir savęs. Mintyse vėl ir vėl
patvirtinu, kas esu, bet mano sveiko proto kaukė visada
mane neigia. Ir vis dėlto, kai nusiimu sveiko proto kaukę,
paaiškėja, kad ji - tai
Niekis.
Tad leiskite nesusipratimams plisti.
Tai tik parodo, koks skirtingas
esate nuo kitų.
Daugelio dalykų negalima paaiškinti;
geriau tegul tyla ir darbas kalba
gynimo labui.
Nereikia daug draugų,
nei būti susižavėtam gražiomis moterimis,
nei dalintis laimingų susibūrimų vynu,
nes užtenka vienatvės,
esate patenkinti palikti šį pasaulį be garso.
Tolimas griaustinis gali suteikti tyro džiaugsmo.
Paukščiai danguje gali išmokyti
kitos rūšies išminties.
Kai siela auga su naujais sparnais,
tokie žodžiai išnyks iš žodyno:
riba, skundas, bailumas, žlugimas...
Kūrinius gelbėjusi moteris-adminė atidarė
naujausio atvykėlio narvelį ir paklausė,
ar noriu juos palaikyti. Parodė, kaip pakišti
dilbį po jo žvynuotu pilvu ir priglausti prie
krūtinės – panašiai kaip raminant dieglių
kamuojamą kūdikį, nors kūrinys nerodė jokios
kančios ir tolygiai kvėpavo mano kūnu – nei
šalta, nei šilta, tarsi jam nerūpėtų būti
kabančiam nepažįstamojo glėbyje, tarsi niekas
negalėtų jo nustebinti tame pasaulio sūkuryje,
į kurį buvo įtrauktas. Kūrinys buvo pririštas
prie plonų juodų petnešų, dėl kurių atrodė kaip
odininkas iš Kastro – senas keistuolis su
spygliuotais plaukais ir raukšlėta pagurklio galva.
Turėjau blogą dieną, na, iš tikrųjų blogus metus,
o ir ankstesni nebuvo geri. Mano vaikas-kūrinys su
manimi nekalbėjo, o aš nustojau kalbėtis su visais
kitais. Kūrinys vis dar meldėsi kaip vienuolis,
judėjo tik jo raukšlėti vokai, kurie atsimerkė ir
užsimerkė virš oranžinių akių. Jo krūtinė prisipildė
ir ištuštėjo sausu karštu oru, kuriuo dalijomės.
Pagalvojau sau, net ir tai yra kažkas.
This download is no longer available due to a DMCA takedown notice.
Taigi, švenčiant dvidešimt penktą Rašyk.lt gimtadienį, norėčiau pažvelgti atgal į visą egzistencijos gyvavimo praeitį, dabartį ir ateitį, - genezę, vystymąsi ir neišvengiamą mirtį, - bei pabandyti suprasti, kaip mes visi, žmonės, čia atsidūrėm ir čia atsiradom.
Remiantis mokslo duomenimis, Visatos egzistencijai (laikui nuo Didžiojo Sprogimo) yra apie 13,8 milijardo metų. Tačiau Biblijoje sakoma, jog Žemė yra apie 6000 metų senumo. Apjungiant šiuos abu šaltinius, galima manyti, kad Žemė tikrai buvo sukurta per 6 dienas, bet skaičiuojant nuo beveik 14 milijardo metų galo.
Čarlzas Darvinas ir jo "Rūšių kilmės" teorija teigia, vėlgi, nepaisant prieštaravimų iš Šventojo Rašto, kad žmonės išsivystė iš beždžionių. Herbertas Spenseris, evoliucionizmo ir socialinio darvinizmo pradininkas, sakė, kad grumtynės ir kova yra natūralus gyvenimo būdas ir jo palydovas. Ir nesvarbu, ar mes esame sukurti iš Kosminės Sriubos ar Kosminio Kūrėjo, svarbu, kad esame.
Vystantis kibernetikai, robotizacijai ir dirbtiniam intelektui, reiktų paminėti, kad jie, kaip ir visi, kas egzistuoja, ar tai būtų žmonės (nepaisant jų odos spalvos, lyties, metų, ir t.t.) ar kiti gyvuliai ar net daiktai iki pačių smulkiausių atomų, turi turėti lygias teises, nes kas norėtų apokalipsės ar pražūties vien dėl to, kad jie jų neturėtų?
Ir, vis dėlto, Žemės planeta jaučiasi puikioje stadijoje: nepaisant alinančio Covido, Rusijos ir Putino karo prieš Ukrainą, hibridinių balionų atakų iš Baltarusijos prieš Lietuvą, neramumų su karteliu Meksikoje, invazinės JAV prezidento Trumpo politikos, niokojančių gamtos stichijų ir kt., žmonės gyvena geriau ir ilgiau, negu bet kada anksčiau. Kyla klausimas, kodėl mes kovojame karus, kai turime visus užtikrintus ir patenkintus biologinius, fiziologinius, socialinius ir dvasinius Maslou piramidės poreikius?
Ir paskutinis, grįžtant prie Biblijos, klausimas: Ką veikė Dievas septintąją po-kūrinijos dieną? Reikia tik tikėtis, kad Jis pailsėjo. Pailsėjo gerai, kaip būtų pailsėjęs šiuose Grupinio Rašymo Namuose, ir yra pasiruošęs ginti, saugoti ir padėti visiems tiems, kuriems to labiausiai reikia.
Tad tikėkimės šviesios ateities, nesvarbu, kiek laiko dar gyvensime, - amžinybę ar akimirksnį - ir stenkimės gyventi pilnai, su kojomis ant Žemės ir mintimis Danguje. Darykime, ką mylime, ir mylėkime, ką darome. Būkime savimi, nes kiti užimti. Yra laisva vieta būti, kuo norime būti, vien atliekant tai - ar tai būtų literatūra, dailė, muzika, informacinės technologijos, socialinė veika ar kita - mus apibrėžia tai, ką darome, tad stenkimės daryti ne tik KAŽKĄ, bet ir kažką NAUDINGO, ne tik mums, bet ir visiems kitiems. Kodėl? Kadangi Mirtis ir Laikas mus įveiks. Vieninteliai dalykai, kurie išliks, - tai „Laisvė, lygybė, brolybė“ (pranc. Liberté, Égalité, Fraternité) ateičiai, kuri yra dabar. Tai viskas, kas padaro mūsų gyvenimus prasmingais ir vertais gyventi.
Ačiū už dėmesį ir laiką, gerbiamieji klausytojai ir klausytojos. Šlovė ir Taika Rašykui ir Ukrainai. Amen.
1 --- 8 --- 16 --- 22 23 24 25 26 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|