Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Esi juodaodis triušis, kuriam lemta didybė Naujajame Pasaulyje – tarsi senasis būtų buvęs tiesiog klaida. Negali liautis galvojęs apie Sylvią Wynter ir Naujojo Pasaulio čiabuvius; tačiau tu, kaip ir visi kiti, tik vilkini laiką, užuot ėmęsis tikros dabarties kritikos, užuot – kaip to reikalauja būtinybė – pristabdęs "Final Fantasy XIV" ir paguldęs savo dvynius berniukus į vonią.

Ne, tie maži padaužos plūsta vienas kitą ir daužo plastikinius dinozaurus į medinius stalčius, grindis, o dažnai – ir vienas kitam į veidus; šalia vonios guli vandens prisigėręs mozazauras be vieno peleko. Supranti, kad, skirtingai nei nežaidžiamieji veikėjai ("NPC"), vaikai mirs, jei liks be priežiūros – apie tai sapnuoji atmerktomis akimis nuo pat jų gimimo (jau septynerius metus), nors tie sapnai dažniausiai nuobodūs. Kartais sapnuoji, kaip jie dega karštyje kambaryje be langų, o tu niekaip negali įsilaužti ir jų išgelbėti, tuo tarpu šeimos šuo (jau nugaišęs nuo perkaitimo – o kaip ji mėgdavo bėgioti su Jumis visą vasarą) verkšlena anapus durų.

Vietoj to, pakeliui į galimus turtus gauni į kailį požemyje, vadinamame "Alzadaal\'s Legacy"; pasakojimo teikiamus apdovanojimus nubraukia aštuonkojo ir medūzos hibridas, vardu Ambujam, daužantis didžiulėmis bangomis ir badantis mažyčiais čiuptuvais tavo nedidelės komandos branduolį. Viskas, kas šiaip jau skatintų literatūrines aliuzijas – Octavios Butler "Oankali", su rase susijusi medūzų tironija Johno Vercherio knygoje "Devil Is Fine", tas trumpas komiksas apie "Tentacool", dėl kurio pamišęs tavo vaikas, ar velniškosios medūzos Nnedi Okorafor kūrinyje "Binti" – viskas įsikabina ir lieka toje smegenų dalyje, kuri supranta intertekstualumą kaip būtinybę norint prasmingai gyventi XXI amžiuje; ir, žinoma, repo muzika. Kiek kartų ta bestuburė medūza būdavo efektingai "išmetama" į sceną kokio nors "freestyle" rato pabaigoje?

Visiško pasinėrimo fantazijos nuolat žybsi tavo smegenų sinapsėse, nuniokotose pandemijos. Tai - savotiškas pojūtis – tas išsišakojantis troškimo ir atsakomybės kelias: vaikai arba žaidimas. Abu jie – tarsi trumpieji keliai, vedantys tolyn nuo bendravimo, sekso ar mąstymo; tai dvi radikaliai priešingos tikrovės, du būdai daryti įtaką pasauliui, dvi išsiskyrusios ateities versijos, kuriose vis tiek galiausiai mirštama. Vaikai juokiasi iš tavo kūno, kai šis taip nyksta. Vanduo vonioje tai per karštas, tai per šaltas. Paskui jie taško drumzliną vandenį iš vonios kambario tiesiai ant kilimo ir "PlayStation" pultelio, kol tu bandai paaiškinti situaciją savo vargšams komandos draugams per žaidimo pokalbių kanalą. Atsakymai svyruoja nuo "Suprantu, seni" iki aimanų, kad "dauginimosi klasė" griauna tiek tikrąjį pasaulį, tiek šį virtualųjį. Laikas priklauso dabarties akimirkai, ir tu svarstai: ar Naujasis Pasaulis vis dar naujas, jei kelionė į jį užtrunka pernelyg ilgai? Miego metas – aštunta valanda, tačiau supranti, kad jis neįmanomas, jei vaikai užtinka tave ką nors veikiantį – pavyzdžiui, tiesiog kvėpuojantį, jau nekalbant apie tariamą mėgavimąsi gyvenimu. Eorzejoje nereikia kvėpuoti ar tuštintis – ir tai puiku.

Kai pasakoji draugams, kad grįžti į Eorzeją po pertraukos, kuri daugeliui jų būtų nepakeliama, jie juokiasi. Manai, kad gali tiesiog šokti atgal į žaidimą lyg niekur nieko? Juk paskutinį kartą tikrinant tavo "Dark Knight", "Black Mage" ir "Reaper" klasių lygiai buvo pasiekę maksimumą. Visgi tai, kad jie apskritai reaguoja, atrodo nuostabu, nes oficialių įsipareigojimų tyla dažniausiai beveik visiškai ištrina žaidimo ir draugystės formas; čia būtent galimas malonumas ištraukia visus iš kasdienybės gniaužtų: vaikų poreikių; mirusių ir mirštančių mylimųjų bei draugų; koketiško kvailumo, valdančio "civilizuotą" diskursą apie tai, kas yra (ar nėra) vykstančio genocido stiprinimas; kalėjimų – Dieve, tų kalėjimų; "Friends" ligoninės prie Ruzvelto bulvaro, kur kitas draugas primena: "tie žmonės iš tikrųjų nėra tavo draugai." Tiesą sakant, emocinis lūžis, ištikęs tave tame mažame Misisipės oro uoste prieš savaitę, buvo tikras dugnas: jautei nusivylimą dėl impulso prisitaikyti – estetiškai, emociškai, socialiai ir politiškai – vien tam, kad išgyventum ar būtum mylimas; rijai ašaras, kol pagyvenusios pietietės bandė tave guosti, ir rašei liūdnus, bet vykusius eilėraščius skrisdamas namo. Skundžiatės savo senai patarėjai ir draugei, kad Žemėje – baisu, o ji pritaria: "Taip, kartais Žemėje tikrai labai blogai."

Reintegracija – žinoma, į Eorzęją, o ne į Žemę – atrodo geresnė išeitis nei savižudybė; tai apgailėtinas dalykas, dėl kurio sutaria ir Jūsų analitikas, ir, ko gero, Jūsų vaikai, kai paauga. Prisimenate istoriją, kurią vakar, pakeliui į šermenis, papasakojo bičiulė: apie kaimynystėje gyvenusį jaunavedį, kuris vonios kambaryje nusišovė tuo metu, kai visi kiti už užrakintų durų vakarieniavo. Tokių istorijų daugybė, ir ne kartą matėte jų pasekmes – o dar blogiau – kaip šeimai netgi atsisakoma išmokėti gyvybės draudimo pinigus; orumas tokių likimų atveju – jau prarastas dalykas.

- Tėti, tu vis dar žaidi tą žaidimą? – klausia vaikai. – Apie ką jis apskritai?

Būtent tada prisimenate, kodėl egzistuoja tiek daug istorijų apie persikėlimą į kitus pasaulius: du septynmečiai virsta personažais, kuriems reikia estetinio lavinimo, ir jie godžiai sugeria to pasaulio sandarą, taip išvaduodami Jus nuo mechaniškų paaiškinimų – to, ko stengiatės išvengti visame, ką tik esate parašęs. Dažnai nepavyksta. Juk esate "triušis-negras", aiškinate – techniškai tai rasė, vadinama "Viera"; taip, tai viena iš žaidžiamųjų rasių "Final Fantasy XIV", japoniškame masiniame daugelio žaidėjų internetiniame vaidmenų žaidime. Ši dalis jiems, žinoma, neatrodo keista, nes Japonijos "švelniosios galios" eksportas nuo pat septintojo dešimtmečio taip sėkmingai užgožė nacionalistinį požiūrį, kad tokie žaidimai (kai kurie populiariausi pasaulyje – jau nekalbant apie jų sąsajas su manga ir animacija) bent jau nuo "Super Street Fighter II" laikų atrodo arba neturintys ryškaus kultūrinio atspalvio, arba tiesiog tarptautiniai; Christopheris Pattersonas juos vadina "azijietiškais", kuriančiais savus žanrus. O kolegai poetui Benjaminui Kruslingui lyginamosios literatūros konferencijoje atsakėte "ne": jis, kartu su Jumis apmąstęs Simone White tekstus apie juodaodžių muziką, paklausė, ar manote, kad juodaodžiai turi kokią nors tokią "švelniąją galią". Dar kurį laiką galvosi apie Bendžio klausimą, aiškindamas vaikams, kad žaidime įkūniji herojų, vadinamą Šviesos kariu, nepriklausomai nuo pasirinktos rasės; ir taip, rasės žaidime yra realiai besiskiriančios ir turi specifinių bruožų – štai ta atrodo kaip liūtas ar katė, o kitos – kaip žmonės; be to, dar yra profesijos. Kodėl norėčiau profesijos? Na, šiaip jau nenorėčiau, bet tai ne tokios profesijos kaip realiame gyvenime. Jos smagios. Iš esmės tai gebėjimų rinkiniai, kuriuos gali naudoti; ir žinai, argi nešauniai atrodo šitas? Tą kardą gavau turguje. Taip, gali tiesiog nueiti į turgų, kur žaidėjai parduoda vieni kitiems prekes ir visokius daiktus. Viena iš profesijų – šokėjas; tai sena "Final Fantasy" tradicija, kuri visai logiška, nes šokėjai paprastai būna puikios fizinės formos, o ką mes veikiame žaidime? Na, daugybę dalykų. Turiu namą, išauginau šį raudonąjį "čokobą"... ne, raudona nėra mano mėgstamiausia spalva, ji – violetinė; kodėl Jūs vis bandote perrašyti istoriją? Klausite mamos? Pirmyn, paklauskite. Sakau jums, kad mano mėgstamiausia spalva – violetinė. Šiaip ar taip, iš esmės buriesi su draugais gelbėti pasaulio ar rinkti šaunių daiktų. Kokių? Pavyzdžiui, to kardo, šių šarvų ar namo dekoracijų ir panašiai. Draugai gali užsukti į tavo namus. Palauk, manai, kad mums reikia didesnio namo, jei atvyktų neregys ar mano draugė Astrida su neįgaliojo vežimėliu? Taip, tiesa, kad pritaikytos aplinkos trūkumas yra platesnė visuomenės problema, į kurią dažnai nekreipiama dėmesio, bet mes negalime sau leisti įsirengti lifto, be to, mūsų namas vieno aukšto. Ne, žaidime liftų irgi nėra – bent jau tokių įprastų. Na, mes gelbėjame pasaulį nuo daugybės dalykų: nuo savęs pačių, ateivių, blogio ir taip toliau. Žinoma, yra ir platesnis siužetas – dažniausiai apie tai, kaip kartu tampame stipresni ir nužudome Dievą. Kodėl norėtum nužudyti Dievą? Na, priežasčių daugybė, ir šiaip ar taip tai - ilga istorija, bet kas šį dalyką daro... ne, ten pro šalį bėga ne vienas iš mano draugų. Tai tiesiog atsitiktinis žmogus...

Laikas bėga. Paaiškinimas baigiasi po pusvalandžio (kalbi greitai): trumpai apžvelgi ankstesnį šios serijos žaidimą, šiltai prisimeni, kaip dieną naktį žaidei "Final Fantasy XI" draugo rūsyje, medžiojai ypatingus monstrus (angl. "Notorious Monsters") dėl kailių bei vėrinių ir kartais pardavinėjai juos už tikrus pinigus – retesnį išteklių, – kad nusipirktum sumuštinių ar "cheesesteak" kepsnių tais laikais, kai viskas, ką turėjote, buvo laikas. Ir, perfrazuojant Audre Lorde: laiko kokybė, kuria vertiname savo gyvenimus, turi tiesioginės įtakos pokyčiams (o gal atlygiui?), kuriuos tikimės įgyvendinti gyvendami tuos gyvenimus Eorzejoje. Kai paklausia, ar tie draugai žaidžia dabar, esi priverstas būti sąžiningas – juk negali pakęsti žmonių, kurie nuolat meluoja savo vaikams, – tad prisipažįsti: su vienu susipykai dėl rasės ir rasizmo, galios bei vyrų elgesio ypatumų, o kitas... kitas tapo pernelyg nelaimingas ir, sprendžiant iš liudininkų pasakojimų (nors tiksliai nežinai, nes tiesiogiai su juo nekalbėjai), dabar yra priklausomas nuo kreko.

- Ar nori su jais draugauti? – klausia vaikai.

- Taip, – atsakote, – bet nežinau, ar tai dar įmanoma.

Eorzėja neleis Jums judėti pirmyn, kol nesusitvarkysite su Meteion – sparnuota mergina, sukurta senovės magijos, kylančios iš emocijų, ir tapusia super-piktadare. Jums jau nusibodo kalbėti apie afektą ir aiškinti teorinį skirtumą tarp jo bei jausmo, tad randate kompromisą su Megan Boler ir Elizabeth Davis, mąstydami apie jausmus kaip apie judėjimą – o būtent tai ir apibūdina Meteion. Matote, Meteion ir jos seserys buvo sukurtos tam, kad naršytų visatą ieškodamos meilės bei gyvybės, kad atrastų daugiaprasmes gyvenimo reikšmes ir įvairiausias jo priežastis. Iš esmės jos pasižymi hiper-empatija – kaip ir Lauren Olamina; negalite to nelaikyti siaubingu dalyku, nepaisant keisto to teksto ir jos gebėjimų aukštinimo liberaliame, paviršutiniškame diskurse. Būtent tada į kambarį įeina vyresnėlė – dvylikametė mergaitė violetinėmis dredų kasytėmis, kurios gyvenimas šiuo metu padalytas tarp svajonių apie krepšinį ir vaidybos. Kas yra Lauren Olamina? Juk visi ją pažįsta, sakote. Tai Octavios Butler veikėja iš... kas yra Octavia Butler? Gerai, tuojau pat atsižadėsiu jūsų visų. Visos jos knygos sudėtos viršutinėje svetainės knygų lentynos eilėje, bet šiaip ar taip – ​​jos gali tiesiogine prasme jausti tai, ką jaučia kiti žmonės. Taip, priešingai nei manoma, tai yra blogai ir sukuria siaubingą sustiprinto smurto ciklą; tai primena taiklų Natalie Diaz apibūdinimą laidoje "Between the Covers", kur ji tai pavadino "medžioklės strategija", arba Namwali Serpell esė "Empatijos banalumas" (angl. "The Banality of Empathy"), ar Saidiyos Hartman klausimą apie pačią paradigmą knygoje "Scenes of Subjection"; trumpai tariant, tai ne visada vien gėris ir ne kokia nors viską apimanti pozityvumo logika skaitant knygas ar panašiai. Taip, jei norite, galite perskaityti ir tą paskutinę minėtą knygą. Ji yra pirmoje ir ketvirtoje lentynoje už mano darbo stalo: siūlau pradėti nuo originalaus leidimo. Į tą kitą klausimą atsakysiu vėliau, tad pasilikite klausimus išsamesniam paaiškinimui. - Gerai, – dabar sako jie visi, o jų mažyčiai kūneliai apsiviję tavo kūną ant suoliuko lovos gale.

Taigi, nieko nenustebinusiu būdu, tai, ką Meteion ir jos seserys aptinka visoje visatoje, nėra visai ta džiugesio kupina idilė, kurią skelbia tavo geriau išauklėti bendraamžiai, universitetuose skaitantys paskaitas apie socialinį teisingumą (už pusmečio atlyginimą!) ir prisidengiantys pokyčių, pažangos ar dar kažkuo panašiu. Jos rado daugybę mirusių pasaulių, kariaujančių pasaulių, žlugusių imperijų, visuomenių, atsidūrusių ant griūties slenksčio arba pražudytų dėl pernelyg didelio, švelnaus dalijimosi savo hiper-empatija. Tai viena tų istorijų apie nevykusį išradimą; tokią nuojautą Samuelis Delany kadaise aprašė vartodamas tariamąją nuosaką – "tai galėtų nutikti", nors techniškai tai - fantastika ir veiksmas vyksta praeityje. Tos knygos guli ant antros lentynos nuo viršaus, prie pat lauko durų. Taigi, jos nusprendžia pasielgti vieninteliu protingu būdu – sunaikinti visą gyvybę visatoje kaip savotišką gailestingąją mirtį; tai primena Ereną iš "Attack on Titan", tik be ilgos kraštutinio ir neišvengiamo pajungimo istorijos bei be noro išgelbėti draugus.

Ne, fantastinėse istorijose tai nutinka ne pirmą kartą, tačiau dabar ši siužetinė linija ypač įdomi, nes tiesiogiai susijusi su dalykais, artimesniais jausmams. Meteion su seserimis išsiurbia iš visatos eterį (magiją), o tai daugelį žmonių paverčia pabaisomis; tu jas žudai negailestingu efektyvumu, kartu jausdamas gailestį dėl tų įsimintinų ar lengvai pamirštamų NPC (angl. "nevaldomų veikėjų"), kuriais jie kadaise buvo. Na, ne tiek tu pats gedi, kiek jų šeimos ir draugai – po to, kai visus juos išskerdžiame didžiuliais kalavijais, dalgiais, juodąja magija ir peiliais šiame mieste, vadinamame Radz-at-Han. Tai - stereotipinio Indijos kaimo kopija, kurioje kartu gyvena žmonės ir dramblia-žmogiai, o miestą valdo senovinis drakonas, pasivertęs mažu berniuku. Šiaip ar taip, bandymas apibūdinti muziką ar akcentus iš esmės būtų rasistinis. Norėdami sumažinti jūsų nusivylimą dėl to, kad jie skaito nepakankamai, vaikai patys, niekieno neraginami, ima garsiai skaityti istorijos tekstą ir veikėjų dialogus:

Alisaie (skaito M-): "Turime rasti sprendimą, šalinantį pačią problemos priežastį. Kol dar neišseko mūsų jėgos. Kol krizė netapo nevaldoma!"

Y’shtola (skaito Leah): "Visais laikais būta žmonių, kurie sąmoningai pagražindavo tiesą, tačiau manau, kad daugelis – jei ne dauguma – nukrypimų atsiranda dėl panašių kalbinių netikslumų, kurie kaupiasi vienas ant kito, kol galutinis rezultatas tampa neatpažįstamai pakitęs, palyginti su pradiniu variantu."

Trumpam susimąsčiusi, ji tęsia: "Štai kodėl bijau, kad bandymas užrašyti savo pačios žodžius prilygtų puikaus vyno skiedimui vandeniu."

- Tėti, – sako ant kelių sėdintis mažylis, – kodėl tu viską taip komplikuoji?

Iš ekrano pasigirsta kitas balsas – labiau pažįstamas.

- Ei, kaip laikaisi, seni?

- Ar čia dėdė Brandonas?! – klausia vaikai. "Dėdė Brandonas!" Jie dievina dėdę Brandoną – žmogų, kuris juodaodžių bendruomenės gyvenimo realybėje techniškai nėra joks dėdė, o tiesiog tavo draugo ilgametis partneris, tapęs šeimos nariu.

Dėdė Brandonas visada laiko ant kelių mažąjį Leoną; šis tai guguoja, tai rodo pyktį – mažas kūdikis su didele galva. Brandonas nuolat persijungia tarp "Eorzea" ir "Elden Ring" pasaulių – ilgai žaisti vieną ar kitą neleidžia nuovargis. Jis sveikina tave sugrįžus į žaidimo pasaulį, ir jūs apsižodžiuojate aptardami siužeto vingius bei šeimos gyvenimo ypatumus; tada pirmąkart sužinai, kad į šį pasaulį netrukus atkeliaus dar vienas kūdikis – iš tavo draugo partnerio įsčių. Iš pradžių tai nuliūdina – o tai savanaudiška, – tad, norėdamas tai išpirkti, imi sveikinti. Pusiau juokais ištari žodį "vazektomija". Paskutinį kartą su juo susidūrei "Elden Ring" žaidime prieš kelis mėnesius, tad dabar klausi, ar jis padės tau įveikti naująjį požemį, vedantį į kovą su Meteion – liūdnu kūriniu, sukurtu visuomenės, kuri tuo metu dar neatrodė tokia jau serganti, tačiau kurios jausmų proveržis dabar grasina sunaikinti visą visatą. Taip, jis padės – vos tik grįš Tasija; ir tada iš ekrano išgirsti pažįstamą balsą.

- Ei, dėde Džo-Džo! – šaukia Lilė iš anapus ekrano, iš anapus ribos, jei taip galima pasakyti. Kaip žaidimas įtvirtina veikėjo išvaizdą ir balsą – panašiai kaip juodaodžiai, būdami seni draugai, visada vieni kitus laikė šeima. Kaip vaikai visada šaukia, bet tai nieko tokio, nes jos pasiilgai. Girdėdamas jos balsą, mintyse matai jos naują, ištįsusį kūną ir vešlius plaukus, matai ją ant ilglentės – tokią, kokią matei paskutinį kartą prieš kelias vasaras: plačiai besišypsančią leidžiantis nuo kalniuko akligatvyje, apšviestą seniai praėjusios vasaros saulės. Virtualiai "duodi jai penkis" – tarsi atsitrenkdamas į skaitmeninės erdvės ribas, – o ji klausia, kada visi vėl žaisite "Monster Hunter"; į tą "visus" įeina ir tavo vyriausiasis sūnus bei bendravardis, kuris jau beveik metus kaip su mama išvyko iš Filadelfijos į Fort Loderdeilą. Išgyvendamas šią situaciją, esi kažkur pusiaukelėje tarp skausmo ir susitaikymo; jo apsilankymai per šventes ar vasarą padėties nepalengvina. Į veiksmą įsitraukia dar viena veikėja – išgirdusi tą pačią Lilę, sklindančią iš televizoriaus kitame kambaryje (jos šūksnius).

- Ar ten Lilė?! – šaukia Lėja, nustumdama dvynius nuo tavo kelių.

- Ei, Lėja! – šaukia Lilė.

Tu, Brendonas ir dvyniai liekate antrame plane, kol mergaitės ginčijasi apie riedlentes, anime, "Roblox", vaikiškus filmus ir tai, kodėl Lėja nežaidžia žaidimo, nors tiek daug "varo" ant kitų.

Dabar ji jau "paaugusi" ir nenori pripažinti savo ankstesnės (visai nesenos) vietos "sėdėjimo ant kelių stebint žaidimą" hierarchijoje, nes jai – dvylika. Turi jai priminti kuklią pradžią, žaidžiant "Lego Batman" ar "Lego Star Wars", kai – ir tai faktas – ji sėdėdavo tau ant kelių ir versdavo kovoti su visais tuo metu baisiausiais jos priešais: Džokeriu, Dartu Maulu, Dartu Veideriu ir Dviveidžiu. Sakai jai nevaidinti taip, lyg nieko nebūtų buvę, bet ji vis tiek elgiasi taip, tarsi nieko neprisimintų.

- Tai buvo gal prieš septynerius metus, – sako ji. – Vos galėjau nulaikyti pultelį.

- O dabar gali. Prašom, – sakai tu.

Ji nubėga ruošti "ramen" makaronų, kurie bus "geresni nei tavo!", bet neatsako, kai paklausi, kas ją išmokė juos gaminti. "Eorzea" pasaulyje techniškai nebūtina valgyti, bet gali tai daryti, jei nori. Prieina Brendono veikėjas, vilkintis naują aprangą. Jis – samurajus su "tradiciniais" drabužiais ir ilga, švytinčia katana; jis demonstruoja akrobatinius triukus ir kovines pozas – visai kaip tikrovėje.

- Oho, dėdės Brandono veikėjas toks kietas, – aikčiodami sako ant kelių sėdintys vaikai. "Tėti, ar gali ir tu taip apsirengti?"

Žaidime atrodyti stilingai yra svarbiau nei valgyti, nors tai reikalauja milžiniško darbo; šauni apranga – tai to darbo įkūnijimas, o mada čia – karalienė. Tai akimirka, kai nusprendi nemiegoti visą naktį, jei reikia – ignoruodamas "Meteion" siužeto vingius, praleisdamas terminus ir nekreipdamas dėmesio į gundančias žinutes, – nes žinai, koks sunkus bus rytas, bet pirmiausia privalai patobulinti savo stiliaus pojūtį Eorzeoje.

Lauki eilėje dar vienam žygiui į vidutinio sudėtingumo požemį, kai staiga pasigirsta urzgimas. Ant kelių sėdintys vaikai leidžia gyvūnų garsus ir dejuoja taip, kad iškart supranti, kas bus toliau. Žaibiškai pasitrauki iš žaidėjų grupės eilės ir neri į virtuvę, dalindamas "Chobani" graikiško jogurto indelius, kad nutildytum zirzimą. Tau patinka tas jausmas, kai nuspėji poreikius ir juos patenkini dar jiems nespėjus iki galo išsirėkti.

"Tėėėėėti, aš alkana!" ir "Ei, tėti, ar galim gauti kesadilijų?!"

Jautiesi puikiai, nes nereikia nieko sakyti – užtenka tik patiekti maistą. Įveikei juos jų pačių žaidime: jų surūgę veideliai gauna tai, ko reikalavo, dar net nespėjus nutilti paskutinei riksmo gaidai. Tiesiog užčiaupi jiems burnas. Pašildai kesadilijas (Dieve, "kesadilijas" kabutėse), kurias buvai paruošęs ir atšaldęs anksčiau, ir neši jas besišypsantiems vaikams, kurie dėkoja ("Ačiū, tėti", "Mes tave mylim, tėti"), bet maistą ne valgo, o su juo žaidžia. Galiausiai jie pradeda peštis, išlieja vandenį ant lėkščių, stalo ir grindų, trenkia šuniui, kai šis bando krimstelėti maistą, kuriuo jie patys jį erzino, ir apsiašaroja, o tada pareikalauja "Gatorade" gėrimo be kalorijų.

Tarsi pagal komandą jie klausia: "Ar galim bent jau "Gatorade"?!" Čia juokauji apie mankštą – veiklą, kurios jie nuolat atsisakydavo (išskyrus kelis šuoliukus ar kilnojant pliušinį žaislą it svarmenį), pašiepdami atsispaudimus ir imituodami "mėnulio eiseną", – tačiau iš tiesų trokšti sugrįžti į Eorzeją, o iš visų galimų variantų būtent "Gatorade" gėrimo įpylimas yra greičiausias kelias ten sugrįžti. Duodi jiems mažiausiai mėgstamo – apelsinų – skonio gėrimo; jie jį išmaukia per kelias sekundes, lyg kokie pamišę kūdikiai, ir vėl atsistoja prie tavo durų slenksčio.

- Tėti! Ar galime pažiūrėti, kaip žaidi?

Jie vėl įsitaiso tau ant kelių prieš pat miegą, o visai netoliese, kitame kambaryje (durys praviros), tavo dvylikametė dukra įjungia savo "PS5". Jauti ir pasididžiavimą, ir gėdą dėl pasikeitusio požiūrio į tai, kas leidžiama; prisimeni nesibaigiančius ginčus su buvusia partnere apie tai, ką vaikai turėtų daryti, valgyti ar gerti ir kada; nusileidai beveik visais klausimais ir baiminiesi to nuolaidžiavimo skverbimosi – tiek iš to baisiai gražaus dalyko, vadinamo pasauliu, pusės, tiek ir link jo. Svarstai, ar jie sugebės gyventi sąmoningą, apmąstytą gyvenimą, ar pasiduos raminančiai normatyvinių galios santykių įtakai ir joje paskęs. Viskas pernelyg intensyvu: per daug taisyklių, per daug baimės, kad vaikams reikia oficialios drausmės šaltinio, nors kartu supranti, kokia ilga ir sunkiai pateisinama yra drausmės ranka šiame pasaulyje. Galvoje kyla seni klausimai apie bausmes, kurių prireikia juodaodžių vaikams, norint išlikti gyviems: pasididžiavimas fizinių bausmių "vizualine ekonomija" (visi aplinkiniai tvirtina, kad tai pagerintų vaikų būdą, jei tik ryžtumeisi tai daryti); skausmingi tekstai, aprašantys perėjimą nuo vergijos prie "Jim Crow" įstatymų ir dabarties kaip nenutrūkstamą procesą, neatsiejamą nuo tų pačių fizinių bausmių; nesėkmingas bandymas atgauti "Šeimos" kaip autonomiškos erdvės sampratą – erdvės, kurioje juodaodžiams niekada nebuvo suteikta jokio tikro pasirinkimo. Būtent tai tau labai patinka N. K. Jemisin romanuose "Penktasis sezonas" (angl. "The Fifth Season") – tai dar vienas "pasaulio pabaigos" žanro pavyzdys, kuriame "Pabaiga" jau vyko nuolatos, tiek intymių santykių, tiek pačios būties struktūros lygmeniu. Susimąstai, kiek daug prasmės tokiame kontekste turi Jemisin meilė anime – žanrui, kuriame vaikai vieninteliame vertinami rimtai; prisimeni, kaip ji savo tinklaraštyje gyrė "Fullmetal Alchemist" ir iš esmės sukūrė visą seriją romanų, iš naujo perkuriančių tą patį pasakojimą per plačią, juodaodžių patirtį atspindinčią prizmę. Kaip gi nesižavėti tokiais kūriniais – nors jie ir nėra skirti nei tau, nei tavo vaikams, tačiau jų emocinė gelmė ir dvasia taip dera su tavąja, jog be jų galbūt būtum tiesiog miręs, uždusęs nuo paviršutiniško vaizdavimo, būdingo "Cosby Show" ar panašiems dalykams. Nesibaigiantis prastų pasirinkimų tinklas kolektyvinėje pasirinkimų erdvėje raizgosi tavo galvoje, kelia skausmą ir gniaužia skrandį, primindamas, kad tu maitinai kitus, bet pats likai alkanas.

Tavo analitikė dažnai nerimauja dėl tavo laiko ir kraujospūdžio – dėl to, kaip kraujospūdis vienaip ar kitaip paveikė laiką, skirtą visiems tiems pažįstamiems, kurie nebuvo tiesiog nužudyti. Ji mano, kad atsisakai taip susitvarkyti gyvenimą, jog jame būtų daugiau malonumo nei kančios. Atsisakai įsiklausyti į savo kūną. Tu jai sakai, kad tai pareikalautų nepagrįstai didelio atsiribojimo nuo įsipareigojimų; ji atsako, kad kas nors kitas galėtų prisiimti daugiau atsakomybės – juk kas būtų, jei mirtum? Tu atšauni, kad žmonės nuolat miršta – tai viena pagrindinių gyvenimo rizikų, – be to, nepažįsti nė vieno, kas galėtų prisiimti daugiau atsakomybės, ir nežinai, kaip galėtum jiems mokėti daugiau nei dabar, net jei ir pasitikėtum kitais žmonėmis tiek, kad patikėtum jiems savo vaikus.

Eorzėjoje mirtis turi pasekmių, kurios dažniausiai tėra menkas nepatogumas – kitaip nei "Final Fantasy XI" žaidime, kur po tokio praradimo galėtum niekada nebeatsigauti, nes iš tavęs būtų tiesiog išplėšta sukaupta patirtis. Čia prarasti įrangos patvarumą ir šiek tiek pinigų – visai pakenčiama kaina už galimybę pradėti viską iš naujo.

Tačiau tu vis dar esi juodaodis zuikutis, keliaujantis į Naująjį Pasaulį, kuriame visos bendravimo formos susilieja į nuovargio košę: "PlayStation" balso pokalbiai, "Instagram Messenger" žinutės, praleisti skambučiai, studentų laiškai, klykiantys kūdikiai, niūrūs paaugliai, kopijuojantys tavo grojaraštį ir visu garsu leidžiantys jį jau po miego meto – tarsi kažkoks neaiškus protestas prieš... ką? Poilsį? O gal tai - dėmesio siekimas? Nors prisimeni, kad tą pačią dieną, jai paprašius, žaidei su ja krepšinį (nors tau buvo plyšęs raištis) po to, kai ji kelis kartus sutriuškino tave "NBA 2K5" žaidime; o dar priklausomi tėvai, kurie nemoka gaminti, bet suėda visą tavo maistą ir reikalauja pinigų, inkščiantys šuneliai ir mažas juodas katinas, sergantis šlapimo takų infekcija – visa tai sukasi aplink dilemą: reaguoti ar ignoruoti tą nuolatinį spaudimą, kuris vienu metu ir maitina tavo dvasią, ir verčia ją toliau egzistuoti, nors šią akimirką niekaip negali viso to suderinti. Eorzėjoje išjungi vietinį pokalbių kanalą, kad niekas neblaškytų, ir apkabini vieną iš ant kelių sėdinčių mažylių, bandydamas patogiau įsitaisyti tarp mieguistų vaikų gležnų kūnų. Negali atsiriboti nuo šio siužeto sėdėdamas ant suoliuko lovos kojūgalyje – baldo, kuris dažniausiai naudojamas, na, kitiems reikalams, bet dabar yra "aplipęs" nepajudinamais, ant kelių įsitaisiusiais mažyliais.

- Tėti, eik ten! – sako jie. – Ne, ten!

- Oho, kaip vadinasi ta pabaisa?!

- Tėti, ar gali pakeisti savo veikėjo klasę?!

Gauni žinutę iš Tasios: ji ruošiasi prisijungti prie žaidimo ir padėti tau – "tam nevykėliui" – nugalėti krūvą niekam tikusių pabaisų, kurių ji net neprisimins; kartu gauni ir kvietimą į būsimo kūdikio lyties atskleidimo vakarėlį. Atsakydamas klausi, ar norint patekti reikia atsinešti itin heteroseksualų cislytį žaislą kūdikiui – pirmiausia rašai žaidimo pokalbių lange, nes susipainioji, kurį kanalą naudoji, o tada, susivokęs, siunti žinutę į jos telefoną. Ji atsako, kad ne, tai tiesiog pasisėdėjimas su kepsniais, kaip ir praėjusį kartą. Ji sako, kad esi vienintelis jos pakviestas draugas, o tu visada džiaugiesi kvietimu į tokius susibūrimus, kur nereikia pačiam kepti mėsos ar vienam prižiūrėti vaikų. Eorzejoje neturi nei kūdikių, nei valstybės institucijų, išskaičiuojančių atlyginimą išlaikymui vaiko, už kurį esi visiškai atsakingas, – ir tai teikia palengvėjimą. Esi tiesiog juodaodis zuikis, kiekvieną vakarą žingsniuojantis pro šalį, žarstantis malonius žodžius ir atrodantis stilingai; bet kokią vidinę įtampą galima lengvai išsklaidyti kirviais, ietimis, burtais ir netolygiai pašildyta kepta vištienos blauzdele, kurią gniauži kairėje rankoje.

Prisijungia Tasia ir Brandonas; keičiate veikėjų klases, nusprendę, kad, kaip ir santykiuose su mylimaisiais, būsite tokie, kokių reikia, kad viskas pavyktų. Kartu įžengiate į požemį ir suprantate, kad ši kova toli gražu nėra tokia sunki, kokia atrodė prieš kelias valandas žaidžiant su nepažįstamaisiais, o vėliau – su kompiuterio valdomais veikėjais. Ar buvai praradęs budrumą? Ar tai - draugystės galia? O gal tiesiog Tasia, Brandonas ir tu turite labai mažai laiko, tad panaikinote lygio apribojimus, kad galėtumėte greitai viską įveikti vos trijų žmonių komanda? Tasios "Raudonasis magas" (angl. "Red Mage") žūsta vieną kartą, o tavo "Pjovėjas" (angl. "Reaper") krenta kokius šešis – nors ji tave ir prikelia, kaskart vis išliedama po naują, menkavertį įžeidimą. Brandonas, regis, yra nenugalimas. Priešų atakų seka dabar atrodo paprasta – ir galbūt būtent tu pats būtum norėjęs, kad viskas būtų buvę sunkiau.

Tarp žaidimo veiksmų – kai kaupi priešus ir juos guldai, vėl kaupi ir vėl guldai – mintyse nuklysti prie vaikų pažymių ir senstančio kūno, kuris jau nebepajėgus septynias valandas per dieną suktis krepšinio aikštelėje. Į kambarį įeina dvylikametė – nori apsikabinti ir pasibučiuoti prieš miegą; ji purto galvą, žvelgdama į pusiau miegančius mažylius, kurie vis dar bando sekti "Eorzea" pasaulio siužetą – tą "isekai" stiliaus istoriją, kurioje pasaulio pabaiga ateina tam tikrais sezonais ar dėmesio etapais. Brandonas atsiliepia jai net neišėjęs iš požemio – palinki labos nakties, nenutraukdamas kovos veiksmų sekos. "Eorzeoje" įmanoma daryti kelis dalykus vienu metu – tiesiog todėl, kad tai būtina. Tik tada pajunti papildomą svorį vaikų, kurie snaudžia prisiglaudę prie tavo krūtinės ir kojų. Jų kūneliai, jau seniai turėję būti lovose, niurzga, kai neši juos į kitą kambarį; jie nenori pabusti ir patys eiti ar atsiskirti nuo tavęs – nebent dėl ​​pliušinių dinozaurų formos pagalvių, kurias vadina savo „kūdikiais“ ir kurios su sauskelnėmis bei pižamomis guli jų dviaukštėse lovose. Paguldyti jie tik šiek tiek prabunda: aptaria apkabinimus bei bučinius ir primena nepamiršti palikti pravirų durų, pasirūpinti pusryčiais, rytoj paskambinti mamai, suplanuoti gerą dieną mokykloje, o po visų apkabinimų, bučinių ir žodžių "myliu tave" ištaria paskutinį dalyką – klausimą, kuris atrodo lyg nelogiškas šalutinis sakinys, bet toks nėra: "O ar galėsim rytoj pažiūrėti, kaip žaidi?" Abi jos nerimauja dėl Meteion, nes ši liūdi, ir, tiesą sakant, tu – taip pat.

Vėl Y’shtola (1.13 val. nakties – praėjus vos akimirkai po to, kai vaikai užmigo): "Įvykis apibūdinamas kaip "liūdnas". Tai - apibendrinimas, neperteikiantis emocinio sudėtingumo. Visgi, išlieka būtent tas žodis puslapyje. Blyškus tikrovės šešėlis."


2026-09-17 10:49
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą