manęs jo ekscelencijos
Passchendaele
niekas negali apgauti savo cianidiška įtaka
kai vienas yra ne kas kita kaip žmogus
arba niekas kita
kaip
dievas
netikiu nei kraujaširdžiu tėveliu nei šunsirge mamyte
nei apsimyžusiu senuku nei apsisnarglėjusia senute
neturiu
pažįstamų-draugų
netikiu
gamta
dvasia
arba bjauriuoju inkų matricos dievu-šėtonu
arba kūnu
arba būtimi
gyvenimu
arba niekiu
nieko kas yra išorėje ar viduje
ir svarbiausia netikiu žalčiu ir obuoliais būties burnoj
dantimis išgręžta kanalizacijos skyle
kuri visada stebi save
žmogus čiulpiantis savo medžiagą
daugiau pasibjaurėjimo savimi
pagamintas iš utėlėtos mėsos ir pamišusios spermos
atimkite iš manęs šlykščius sėbrus
ir perkurkite egzistavimą
laisvą nuo savęs
ant mano kirmėlėto lavono
pašalinto iš elektralydės tuštumos
bejausmio atomo kvapo
ir pauostomo
laikas nuo
laiko
iš viršaus
tarsi laikas
nebūtų prancūziška bandelė
nebūtų ši susiraukšlėjusi bandelė
visa sutrupėjusi
nuo kelionės į Jeruzalę ant viduriuojančio asilo
nuo slenksčio golgotoje
vėl užlipanti į savo karstą ant kryžiaus

Būt Tavo vergas, noriu būt Tavo šeimininkas.

Vidurnaktis. Passchendaele prisijungia prie rašyko paskiros. Jis sušunka: „Tebūnie naujas kūrinys!“

Iron Maiden, mano Tigryte.

Jūs paskambinote karštajai grafomanijos linijai, su Jums kalbasi Pašendalis, kuo galėčiau padėti?

Išprotėčiau, ar vis tiek vadintum mane Antžmogiu?

Suprantu, kodėl genijus privalo mirti.

Apie Dostojevskį, Tolstojų, Puškiną, Turgenevą, Gogolį, Lermontovą, Bulgakovą, Nabokovą, Gorkį, Čekovą, Charmsą, Glukhovskį, Nekrasovą, ir t.t.

Pavartoji rusišką žodį, – ištrina visą komentarą.

Nuo Anglijos karalienės iki Pragaro skalikų.