Sveika Marija, Šiukšlių Dėžėje

Kartą paprašiau nuplikusios palestinietės
atsistoti tuščiame
konteineryje ir apsimesti, kad ji
padegta Marija Magdalietė.

Ji entuziastingai sutiko,
visada norėjusi vaidinti
filme, net ir trumpame,
net ir tokiame, kuris pastatytas konteineryje.

Parašiau jai monologą
apie Mahometą
Buazizį, kurio susideginimas
sukėlė Arabų Pavasarį.

Konteinerių gaisrai buvo įprasti ten,
kur gyvenau. Nepamenu,
ar ketinau sukelti ugnį, ar
kaip planavau ją apsaugoti.

Po alaus Ramaloje, ji mus nuvežė
prie uolos be jokių užtvarų.
Sutemo, dangus
buvo pilkas levandų dryžiais. Uolėtas kalnas

atrodė kaip Džebel Kuruntulas,
kur Velnias gundė Jėzų
keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
Mesk save žemyn, – tarė Velnias, –

ir pažiūrėk, ar pagaus tave angelai.
Žvelgdama pro langą, ji man pasakė,
kad apvertė savo seną automobilį
į krūmynais apaugusį slėnį apačioje

ir išsigelbėjo tik su nedideliais sužalojimais,
kuriuos ji priskyrė girtumui,
kad jos kūnas apvirto kartu su automobiliu.
Jai dvigubai pasisekė, sakė ji.

Bakas buvo beveik tuščias.
Jos ranka lengvai laikė vairą.
Jos akys buvo stiklinės. Žvilgtelėjau
į prietaisų skydelį: Bakas vėl buvo pilnas.