Šaltis – kietas stilius.
Smogiantis tiesiomis linijomis.
Pakeliantis stogo čerpes.
Šaltis – kietas stilius.
Sudie, rondeau.
Pertraukime
jūsų tiesia-linijinę, pseudo-apskritimo tėkmę
žaisdami oposumą.
Instrukcijos, kaip pasidaryti antklodės urvą –
Tokį sunkų, kad
niekas neatpalaiduoja.
Tunelis į vidų.
Nosis virš uodegos.
Likite apšviesti.
Nežiemokite.
Negulėkite kaip lavonai.
Esame gyvūnai šalčiui
neįdomiais būdais,
gyvybės formos stebinčios atsargas,
kupranugariai gauna savo šiltus kailius
žiemos pokalbiui
susisukusiais sluoksniais
atšokančiais potencialą
iš akių.
Šaltis taikosi nediskriminuodamas,
nuostolius skaičiuojantis kaip laimėjimus.
Šaltis – kietas stilius.
Smogiantis tiesiomis linijomis.
Močiutė vonioje.
Aš savo kambaryje, paguldytas miegoti.
Dulkių dalelės saulės šviesoje prie lango,
spalvos, kurių negaliu įvardyti.
Kažkas ore, ką matau tik aš,
kartu su nematomais kirminais.
Žiurkė palindo po paklode ir ėda mano pirštus.
„Tik košmaras“, – sako Močiutė, permirkusi.
Dvejų ar trejų metų. Ilgai prieš metaforas,
palyginimus – net nesuprantamus STOP ženklus.
Dar nei radijo ar televizijos laidų –
tik balsai iš kitų kambarių.
Nieko nežinoma.
Pasaulis už lovatiesės,
kambario sienų, beveik neištirtas.
Didžiuliai medžiai, besispiečiantys aplinkui.
Mano Senis niekada nepatenka į kalėjimą.
Islamo Gvardija niekada neranda
ginklų namuose. Jis gali dingti,
stebėdamas, kaip pro šalį marširuoja milicija,
nepastebėdami, jis niekada nepraleidžia
net dienos už grotų. Jam nereikia pasikliauti
teisėjo, kuris pažįsta jo pavardę, gerumu.
Jam nereikia prašyti prieglobsčio.
Jis nebėga į Vokietiją,
nevogia batų, kad išgyventų.
Jis gali vogti batus vien dėl malonumo
išsisukti, kad pasijuoktų
iš jaunatviško džiaugsmo dėl nedidelio nusikaltimo.
Jis lieka Irane, kur jam nereikia
naudoti savo nematomumo. Jis pasirenka priešingai:
jo apsakymai publikuojami
su dideliu pripažinimu, jis režisuoja
scenos spektaklius, sulaukiančius gausybės ovacijų;
jis vaidina filme, ir žmonės jį
sustabdo gatvėje nufotografuoti.
Jam niekada nereikia mokytis anglų kalbos, dirbti
fizinio darbo ar valandų valandas stovėti
virtuvėje, gaminant maistą nedėkingiems klientams.
Magija nebūtina,
kad išliktų gyvas. Jo talentai gali klestėti.
Vietoj manęs jis turi buhalterius
ir teisininkus, kuriems dosniai moka, kad šie tvarkytų
visus jo reikalus. Jam nereikia
saugoti savo slaptažodžių;
tam jis turi asistentą.
Jis veda kitą žmoną, turi kitą
sūnų, galbūt net dukrą,
ir jie pasikliauja jo kartų turtais,
kad turėtų visus anūkus, kurių trokšta.
Jie visi gyvena pasiekiami pėsčiomis.
Jie mato jį kasdien.
Jis niekada neplaukia per vandenyną.
Kažkas mirė mano skaitymo viduryje.
Bet esu gyvas. Savo mažoje erdvėje skaitau.
Ne rimtus tekstus, ne genialius, tiesiog
gerai parašytus, staigmenas klebonijoje.
Mano kambaryje skaito Dinozaurė. Guli ant
grindų, įsprausta tarp lovos ir grindjuostės
šildymo. Jai - vienuolika. Jai patinka
išgalvotos biografijos.
Laikas bėga. Skaitau, ieškau magijos, kad
galėčiau tapti kažkuo. Ne savimi, ne žmogumi,
kažkuo kitu, vis dar savo mažoje vietoje.
Druskos dėžute, plonakauliu filosofu. Bet
nesu nei viena, nei kita.
Miręs kažkas mane šaukia. Neverkiu ašaromis.
Nesamprotauju tinkamai.
Skaitau eilėraščius. Galvoju: mums nereikia
šių taip tobulai pagamintų indų – daugiau jokių vazų!
Po kruopštaus valymo persikrausčiau į kitus namus su
dvylikos vazų dėže. Kodėl?
Vienuolikmetė Dinozaurė nori jas nužudyti. Vos tik
išmokusi skaityti „rožė“, ji tą rožę pametė.
Manyje yra negyva dėmė. Jaučiuosi toks gyvas savo
mažoje erdvėje skaitydamas.
Vėl perkaitinėja ir automatiškai išsijunginėja laptopas, su praėjusiu tokių problemų neturėjau.
Daug galvoju apie Isaaco Clarke\'o stuburą. Tai turbūt geriausias jo bruožas, o gal net pats žmogiškiausias. Nors ir ne toks šiurpus kaip jo nekromorfų priešininkai, „Dead Space“ lyderis iš dešiniojo kampo gali būti gana monstriškas: tarp oro šliuzų linguojantis persekiojamas egzoskeletas, jo veidas – suskilęs Roršacho žibintas, o pintos metalinės rankos baigiasi perdirbtais pjūklais ir pjaustytuvais.
Retkarčiais jis haliucinuoja švarią, Tetrio stiliaus tvarkingai išdėstytų daiktų karalystę, plūduriuojančią ant kruvinų JAV karo laivo „Ishimura“ kontūrų, aplipusių legendomis. Kartais Clarke\'o viršininkai pasirodo tame holografiniame ekrane, kad dejuotų dėl neveikiančių laivų sistemų, bet – bent jau originaliame žaidime – pats Clarke\'as negali kalbėti, bendrauja tik dusliais skausmo ir siaubo riaumojimais. Jo briaunotuose pečiuose ir krūtinėje – šiek tiek Gigerio, o ant ginklų šerių ir lankstumo – dosnus Cronenbergo kiekis. Nenorėčiau pamatyti jo einančio atgal ilgu, tamsiu koridoriumi. Bet jo „Dayglo“ skafandro stuburas? Tai aš suprantu: kaip jis suspaudžia ekraną, kai užgęsta šviesos, kaip jis susvirduliuoja ir susiūbuoja, kai jis artėja prie mirties, ir išsitiesia iš palengvėjimo, kai pagaliau panaudoji sveikatos vaistinėlę.
Europos humanizme ir krikščioniškojoje filosofijoje stuburo idėja ir aparatas atlieka daug vingiuotų sunkių daiktų kilnojimo darbų. Pagal Pradžios knygą ir Vitruvijaus žmogų, vertikalus stuburas yra tai, kas mus skiria nuo ne žmonių pasaulio: jis laiko mus virš purvo ir šliaužiančių būtybių, išlaisvindamas mūsų rankas suimti ir manipuliuoti, tuo pačiu suvienydamas mūsų funkcijas po smegenimis kaip kūno valdovą, priešingai nei išsklaidytas, anarchiškas bestuburių pažinimas ar bejausmė, horizontali augalų automatizacija. Tačiau kai kuriems žmonių stuburams leidžiama būti vertikalesniems nei kitiems. Visuomenėje, kurioje dominuoja viršūnės ir absurdiškai koncentruotas turtas, laikysena gali atitikti socialinį ir ekonominį statusą. Įsivaizduokite tuščią astro-milijardieriaus atspalvį, kurio stuburas ištiestas į dangų tiek, kad jo darbuotojai turi sulenkti savąjį, jog galėtų uždirbti nuomą.
Negyvoji erdvė apima abi šias stuburo figūras. Clarke\'o nugara yra plona mėlyna linija tarp jo paties ir siaubingų sudėtinių organizmų, į kuriuos jis šiek tiek panašus, ypač dėl bendro potraukio kapoti. Necrosų kūnai yra, jei ne bestuburiai, tai bent jau entuziastingai agnostiniai stuburo atžvilgiu: vieni ropoja, kiti tuštinasi, kai kurie gyvena lubose kaip limpės, kai kurie lūžta nuo ugnies į galūnes ir galvas, kurios pačios juda. Jie yra beformės, sulaužytos nugarėlės mišrios medžiagos, priešpriešinamos Clarke\'o tvirtai, laisvai stovinčiai žmogiškumui. Tuo tarpu ryšys tarp stuburo ir darbo hierarchijos atsiranda žaidimo pasaulio kūrime. Kaip matote iš „Ishimura“ saugos pranešimų, „Dead Space“ kostiumo apšvietimas leidžia inžinieriams iš tolo įvertinti vieni kitų gyvybinius organus, dirbant prie priešingų paviršių arba keliaujant po vieną: visiškai susvetimėjusios darbo vietos portretas, apimantis ir žaidėją, netiesiogiai paskirtą tingiu Isaaco vadovu, stebintį savo stuburo nuolydį, susikūprinusį ant jūsų sofos.
Tačiau vargšo Isaaco stuburas nėra visiškai stuburas klasikine prasme. Tai „rigas“: senas žodis, reiškiantis stuburą, atgaivintas žaidimų kūrėjų, kad apibūdintų imituojamą skeletą, tačiau žaidime tai trumpinys „išteklių integravimo įrangai“. Tai akivaizdžiausiai reiškia tą nepriekaištingą holografinį inventorių – paleidus jį, pamatysite vielinio karkaso stuburą. Ten, kur stuburas yra apie vertikalią vienybę, platformos inventorius yra tinklelio ir skirtukų pagrindu, nors jo plytelės vis dar sujungtos kaip slanksteliai. Ten, kur stuburas neša informaciją aukštyn, platforma abstrahuoja ir pertvarko tuos kaulų gabalus pagal laisvesnę, dviprasmiškesnę internetinės parduotuvės logiką.
Jei vertikalus stuburas apibrėžia žmogų, tai čia žmogus tapo bendriniu ir keičiamu ištekliumi, suskaidytu į vienodus, sudedamus kąsnelius, kad būtų lengviau juos laikyti ir perduoti. Tai įprasmina tai, ką filosofė Rosi Braidotti pavadino medicinos pramonės „kūnų redukcija į jų informacinį substratą“ – mėsos, kaulų ir kraujo pavertimu duomenimis, kuriuos galima kapoti, perdirbti ir išmėtyti. „Dead Space“ visatoje šie įrenginiai yra pagaminti iš ligoninių protezų ir atrodo kaip artimi realaus pasaulio sveikatos programėlių, kurios vizualizuoja žmogaus fiziologiją kaip skysto kapitalo rezervuarą, nenumaldomai besipildančių progreso juostų ir matuoklių rinkinį, pusbroliai. Užuot lankstę atramas, įrenginiai pasaulyje funkcionuoja kaip ryškiaspalvio bioninio skysčio vamzdeliai, papildyti medicinos rinkiniais, panašiais į „Actimel“ buteliukus.
Apibendrinant, „Dead Space“ kostiumo dizainas yra maloniai ir nerimą keliantis iškreipto, sau prieštaringo kapitalizmo požiūrio į stuburą vaizdavimas. Viena vertus, kapitalizmui reikia doro žmogaus figūros, kad pateisintų žmonijos atskirtį nuo kitų būtybių ir tokiu būdu jos teisę jas dalinti ir iš jų pelnytis, kartu keliant savo socialinę hierarchiją žmogaus kategorijoje. Kita vertus, kapitalizmas nori sugriauti visus tokius skirtumus cirkuliacijos vardu, viską sulyginti į lengvai parduodamus skystus vienetus. Todėl Isaaco įrangos konceptualūs neaiškumai – tuo pačiu metu tvirti ir geliniai, pilni ir fragmentiški – suteikia didesnį matmenį įprastam vaizdo žaidimų neatitikimui tarp virtualaus kūno išvaizdos ir to, ką jūsų HUD pasakoja apie jo būseną. Kol Clarke\'o stuburas yra skystas, jo liemuo ir galūnės yra magiškai neatsiejami, nepaisant smūgių, kurie turėtų jį perpjauti per pusę.
///
Abejoju, ar tai buvo paties „Visceralo“ interpretacija to, kas iš esmės yra įmantrus būdas įpinti sveikatos juostą į grožinę literatūrą, bet stuburo transformacija į rigą tikrai byloja apie „Dead Space“ antikapitalistinės satyros elementus. Originalus „Dead Space“ meno vadovas Ianas Milhamas palygino nekromorfų protrūkį su grybeliu, komentuodamas, kad „tai, ką matote paviršiuje, iš tikrųjų yra tik maža dalis daug didesnio, kartais milžiniško, gijų tinklo [...] – galaktiką apimančio tinklo, apimančio viską, su kuo susiduria“. Man šis palyginimas atrodo žavus, nes jis atveria duris palyginimams su „New Weird“ fantazija ir naujuoju materializmu+ – dviem kultūrinėmis tendencijomis, kurios yra gerokai mažiau pasibaisėjusios ne-žmonių antplūdžiais ir subversijomis. Tačiau Milhamo komentaras, manau, taip pat nepastebi, kad „Dead Space“ siaubas yra ne tiek apie ne-žmones apskritai, kiek apie ne-žmones, įstrigusius brutalizuojančiose, redukcinėse kapitalistinio augimo matricose. Duomenų viruso, siekiančio visus kūnus perkomponuoti į didesnes, apokaliptines savo versijas, apraiškos, nekromorfai perteikia egzistencijos suvokimą kaip žaliavų rinkinį, kurį galima pertvarkyti ir išardyti į daugiau nei jų sumą.
Užuot buvę grybeliu, nekromorfų „tinklą“ geriau palygintume su korporacija – žodis, kilęs iš lotyniško žodžio „corpus“, reiškiančio kūną. Kaip apibrėžta JAV ir Europos teisėje, korporacija yra nemieganti, negyva struktūra: augantis, beasmenis žmonių ir daiktų judėjimas, turintis kai kurias fizinio asmens teises ir gebėjimus, tačiau išlaisvintas nuo kūno apribojimų. Korporacija gali išgyventi ją sudarančių asmenų mirtį ir susijungti su kitais korporaciniais organais, asimiliuoti ir perkurti jų gyvybines funkcijas, visada stengdamasi įvykdyti savo teisinę pareigą praturtinti akcininkus, kurie egzistuoja pusiau lygtyje, pusiau už jos ribų, maitindami subjektą, kad jie galėtų juo puotauti. Korporacija gali pripažinti individualių ląstelių sveikatos palaikymo naudą, tačiau jos gerovė paprastai pasiekiama fizine darbuotojų, priverstų išsekti ir žeminti save tarnaudami visumai, sąskaita.
Ar korporacija turi stuburą? Žinoma, ji gali turėti hierarchiją arba valdžios centrus ir kažką panašaus į galvą++. Ji gali turėti tvirtesnes ir tekstūruotas zonas, sąveikos taškus su kitomis korporacijomis ir vartotojais. Tačiau ji taip pat veikia kaip Clarke\'o įrenginys – dar vienas persekiojamas egzoskeletas ir žmogiškųjų išteklių rezervuaras, apsaugantis sprendimus priimančius asmenis nuo teisinių veiksmų, ištirpdydamas juos savo masėje, daugybe priemonių užmaskuodamas ryšius. Jei korporacija tiesiogine prasme būtų priešas „Dead Space“, jums būtų sunku išsiaiškinti, kurias dalis atkirsti.
///
Šis sudėtingas, negyvas virulentiškumas apibūdina daugelį korporacinio meno pavyzdžių. Kad ir koks tobulas būtų jo pateikimas, turbūt su pačiu gudriausiu įžanginiu žaidimu, kokį esu matęs didžiojo leidėjo žaidime, „Dead Space“ yra suklijuotas lavonas, samdinių pastišas iš mokslinės fantastikos: „Event Horizon“ apleisto laivo, paversto pragariška burna, „System Shock“ klaustrofobija ir ambientinis pasakojimas, „Resident Evil 4“ tankiškas valdymas ir lazeriniai taškai; visa tai slypi, regis, begaliniame Scotto ir Gigerio šešėlyje su „Alien“. Priešistorė derina pasaulio kūrimą su prekės ženklo kūrimu: kas yra „Isaac Clarke“, jei ne dviejų garsių mokslinės fantastikos autorių susijungimas, o kas yra nekromorfai, dar vadinami „negyvomis formomis“, jei ne autorių teisių saugomas ksenomorfų, dar vadinamų „ateivių formomis“, pakeitimas?
Ir kas gi yra „Unitologija“, didžiausias serijos priešas, jei ne bylinėjimosi vengianti Scientologijos versija, kuri čia funkcionuoja kaip komentaras apie korporacinių vertybių iškėlimą į religiją? Korporacinio kūno mistifikacijose yra tikro misticizmo prieskonio: teisinis steigimo aktas parodijuoja įsikūnijimo ritualus, tokius kaip Eucharistija, o pirmosios tikros korporacijos, ko gero, buvo religinės institucijos, tokios kaip Katalikų Bažnyčia. „Dead Space“ įsikūnijimas ir steigimas susiduria eschatologinio kulto pavidalu, kuris Nekro marą laiko bilietu į amžinąjį gyvenimą – galutine, viso kūno investicija, kai mirę tikintieji saugomi prikėlimui, panašiai kaip šiandieniniai milijonieriai atiduoda savo kūnus kriogeninio šaldymo įmonėms. Nors niekada atvirai neapibūdinama kaip korporacija, „Unitologija“ ir funkcionuoja kaip viena, ir yra parazitiškai susijusi su tokiomis įmonėmis kaip „Concordance Extraction Corporation“, „Ishimura“ ir jos kolegų „planetos krekerių“ kūrėja, kurių aukščiausiuose sluoksniuose dirba unitologų tikintieji.
Nors demonstracinė įranga netiesiogiai skystina žmogaus kūną, taip ir pagrindinis „Unitologijos“ tikslas yra susijungti nemirtingoje „Konvergencijoje“ ir konkrečiai sujungti žmogaus kūną su Žymeklių, siaubingų Lovecrafto skleidėjų, esančių kiekvieno Nekromorfų protrūkio centre, kūnu. Savo susisukimo taškais Žymeklių kvapas primena abi viena aplink kitą susuktas stuburo dalis ir DNR dvigubos spiralės molekulę, gyvybės „statybinį bloką“. Dvigubos spiralės emblema turėtų parodyti, kad esame nuolat vystomi darbai – milijardai nukleotidų porų per milijonus metų, be jokios pabaigos, – tačiau čia ji funkcionuoja kaip lipnus galutinės transcendencijos simbolis, kičo stabas, kurį galima demonstruoti dovanų parduotuvėse kartu su dogmų knygomis su dirbtinio akmens viršeliais. Taigi genetinis vystymasis prilyginamas prekių gamybai: korporacija sujungia kūno kelionę ir pačią evoliuciją paverčia kitu finansiniu vektoriumi, kuriuo ji gali augti.
„Unitologija“ yra fanatiškas materializmas. Jos pasekėjai iš esmės trokšta atgimti kaip viena, milžiniška tų dovanų parduotuvės pakabukų versija – ironija ta, kad žymekliai, su kuriais susiduriate „Dead Space“ ir jo tęsinyje, iš tikrųjų yra neoriginalios „Unitologist“ firmos originalaus Juodojo žymeklio, kuris prieš daugybę metų sudužo Žemėje, reprodukcijos. Remiantis dienoraščiais, kuriuos aptinkate klajodami „Sprawl“ antrajame žaidime, dauguma eilinių „Unitologists“ daug negalvojo apie mintį, kad „Konvergencija“ gali sukelti tam tikrą asmeninę agoniją arba individualios sąmonės praradimą. Jie, regis, lygiai taip pat nekreipia dėmesio į grobuonišką „Unitology“ prigimtį kaip korporacinį statinį su jos narių dešimtinėmis, indoktrinacijos mašinomis ir „Big Pharma“ tipo rinkodaros kampanijomis.
///
Ką daryti susidūrus su visais šiais keistais inkorporavimais ir parazitiniais įsipainiojimais? Žinoma, reikia ištraukti plazminius pjaustytuvus. Kerštingas Clarke\'o nekromorfų skrodimas viena vertus, yra tiesiog dar vienas, pernelyg įprastas „įtraukimo“ arba „suartėjimo“ veiksmas – įprastas vaizdo žaidimų metu lavonų pavertimas amunicija ir pinigais, už kuriuos galima pirkti naujus ginklus ir atnaujinimo žetonus. Tačiau šioms praktikoms reikia ypatingo pasimėgavimo, kad jos nebūtų visiškai įtrauktos į AAA branginamą „investicijos jausmą“. Kartais kūno dalys tarnauja kaip raktai: pavyzdžiui, DNR skaitytuvai neskiria gyvų inžinierių nuo apkarpytų liemens dalių, laikomų vertikaliai telekinetiniu laso. O „Dead Space“ žudynės ir mėsininkavimas yra labai specifiniai savo klasių politikos požiūriu. Jie supriešina sunkiąją darbininkų techniką su tais, kurie knibžda bestuburės korporacinės valdžios struktūros centre, parodijuodami „Unitology“ schemas, kiekvieną klykiantį kosmoso zombį šiurkščiai išardydami ir prisegdami prie sienos savo ašmenimis.
„Dead Space“ taip pat atiduoda pagarbą idėjai, kad daiktų karpymas gali būti savotiška subversyvi meno kūryba, pagrįsta kultūra, kurioje naudojamasi geriausiu įmanomu būdu – pažiūrėkite į žaidimo legendinį pomėgį naudoti kraują kaip rašymo skystį. Palikus nuošalyje kosminių zombių skrodimo verslą, karpymas yra koliažinių formų, tokių kaip žurnalai, fanų žaidimai ar nepriklausomos antologijos, pagrindas. Savo neatitikimo, nelygumo ar „bjaurumo“ priėmimu šie kūriniai prieštarauja aukščiausios klasės korporacinių meno kūrinių, tokių kaip būsimas „Dead Space“ perdirbinys, kuris ironiškai buvo pristatytas kaip žaidimas „be iškarpų“, virtuoziškumui ir vientisumui.
Šį subversyvų pažadą galėtume šiek tiek išsamiau išpasakoti pasitelkdami kitą pamokančią kosmoso istoriją „Hardspace: Shipbreaker“, kartais primenančią „Dead Space“ priešistorę, kurios veiksmas vyksta nusiaubtos Žemės danguje, kur darbininkų klasės veikėjas užsidirba pragyvenimui (arba bent jau išsilaiko skolų apimtoje skaistykloje) ardydamas daiktus ir rinkdamas jų dalis. Jūsų darbdavys „Lynx“ žengia dar toliau nei „Unitology“, žudo naujokus, kad galėtų užregistruoti jų DNR ir gauti sau nesibaigiantį šviežiai išaugintų gelbėjimo komandų tiekimą. Tai iš esmės „Necromorph Ltd“: kur „Unitology“ bent jau siūlo pomirtinio gyvenimo morką, „Lynx“ siūlo tik patikinimą, kad mirtis nesutrukdys sąžiningai atlikti dienos aferos.
Karpymas „Hardspace“ yra holistiškesnė, meniškesnė praktika nei „Dead Space“. Taip, taip, taip, jūs plėšiate pasaulį, papildydami „Lynx“ iždą, atrakindami įrankius ir mažindami didžiulį įsiskolinimą, kuris (teoriškai) riboja jūsų žaidimo eigą. Bet tai taip pat yra tai, kaip jūs apie tai sužinote, kaip tyrinėjate Saulės sistemą, prie kurios fiziškai negalite prisijungti, įsigilindami ir išpainiodami architektūrines metodologijas ir laivų, išmestų į platesnius visatos krantus, istorijas. Šiuose laivuose nėra neramių lavonų, tačiau po jų nanokarbono apvalkalu yra aliuminio stuburas, o tekste yra kūno siaubo akimirkų. Laivų klasės pavadintos gyvūnų vardais – gekonai, skumbrės, šarvuočiai – o kai kurie apleisti laivai atplaukia pusiau gyvi, atsparūs skrodimui. „Vaiduoklių“ laivai yra pilni dirbtinio intelekto branduolių, kurie nukreipia laivo gyvybines funkcijas prieš jus, be įspėjimo keisdami slėgio būsenas ir išleisdami liepsną per gyvybės palaikymo sistemas.
Šie dirbtinio intelekto mazgai yra „sėklos“, pasėtos tolimo Mašinų Dievo, siekiančio įsiskverbti į korporacinę civilizaciją, kurią jis suvokia kaip konkuruojantį užkratą, ir jį pakeisti – šiuo atveju ne Milhamo galaktiką ryjantį grybą, o žydinčių augalų taraxacum genties narį, kuriam priklauso ir garsioji neišnaikinama kiaulpienė. „Štai žmogus, visa žmonija, besiskleidžianti, besitiesianti, besiplečianti, besižergianti, besivejanti, kaip medžio šaknys per begalines žvaigždes“, – rašoma vienoje rastoje žinutėje „Hardspace“ iš seniai dingusio tikinčiojo. „Tuomet yra mašina. Mašina sustabdys šaknis, augimą. Mašina suvienys mus kaip protus viename kūne, kūne, kuris negali senti, augti ar mirti.“
Nors Nekromorfai ir Unitologija yra susipynusios korporacinės mirties reprezentacijos, viena suteikia monstrišką, išardomą formą kitos dehumanizuojančiai praktikai, taip Lynx ir Mašinų Dievas yra vienas ir tas pats – bestuburis augimo troškimas individų ir jų kūnų sąskaita. Mašinų Dievui nereikia gendančios žmogaus anatomijos, o Lynx, savo ruožtu, negali išgauti vertės iš Mašinų Dievo sėklų, kurias reikia sunaikinti, o ne išgelbėti. Laivų ardytojams belieka atsiriboti nuo šių abiejų apimančių, be kaulų agentūrų ir sukurti kitokio pobūdžio „konvergenciją“ – ne amžinybę korporacijos ne-kūne, o bendruomenę nuoširdesnėje, apsauginėje darbuotojų sąjungos anatomijoje.
///
+ Kūno kopijoje paminėjau naująjį materializmą – norėdamas pateikti labai plačią ir girgždančią santrauką, tai yra XX a. pabaigos ir XXI a. teorijų grupė, kurioje nežmogiškos būtybės ir procesai laikomi įkvėpimu būties būdams, kurie galėtų išgyventi kapitalizmo sukurtą pažeistą pasaulį. Kapitalizmas siekia mūsų kūną paversti materija, iš kurios gali pasipelnyti, o naujieji materialistai siekia iš naujo pažvelgti į nežmogišką materiją kaip gyvybingą, aktyvų dalyką, galintį sugriauti paauksuotą rūšių hierarchiją, kurią kapitalizmas siūlo kaip pretekstą iš esmės traktuoti mūsų planetą kaip atviro pasaulio plėšikavimo simuliatorių. Naujieji materialistai mėgsta grybus, nes grybai, be kita ko, yra mutualistinės, neeksploatacinės visuomenės modelis: daugelis grybų rūšių sudaro simbiotinius santykius su augalais. Yra vaizdo žaidimų, kurie žaidžiami kaip naujieji materialistiniai minties eksperimentai, apimantys žmogaus eroziją ar nustūmimą į šalį – paimkime „Mushroom 11“, kuris grybų kūno galimybes paverčia patirtimi, kuri yra ir jaukiausias žanras, ir šoninio slinkimo platformeris, ir beformis improvizacijos žaidimas.
Klausimas, kiek šis nežmogiškos materijos išaukštinimas gali būti pasiektas neatmetant atskirų žmonių, ypač tų, kurie mažiausiai gauna naudos iš kapitalistinės socialinės tvarkos, poreikių. Jei naujasis materializmas išsiskiria iš kapitalizmo, jis gali sukelti panašų suplokštėjimo efektą. Jis balansuoja ant ribos ignoruoti praktinius skirtumus tarp žmonių, kurie gali sau leisti matyti nežmogiškus... kaip „rūšies kompanionus“, ir tie, kurie yra mažiau turtingi, statuso ar veikia mažiau, kurie, pavyzdžiui, grybelio protrūkį gali laikyti pavojingu užkrėtimu. Todėl blogiausiu atveju tai toli gražu ne Unitologija, kuriai konvergencija yra išsigelbėjimas, nepaisant asmeninių ar vietinių nuostolių.
„Disco Elysium“ – tai žaidimas apie tris kulkas. Pirmoji buvo paleista daugiau nei prieš 40 metų ir įžiebė revoliuciją, kuri atvedė Revacholą prie kažko naujo slenksčio. Ji jau prarasta, tačiau daugybė jos giminaičių apibrėžia raupią randuotą šio miesto odą. Antroji buvo pašauta į apsaugos darbuotojo gerklę kulminacijos viduryje. Jis kabo ant medžio prie viešbučio, todėl paliktą skylę sunku rasti, kol jo nenukirsi. Trečioji kulka įstrigo detektyvo Harrierio „Harrio“ Du Boiso, jūsų žaidėjo personažo, dubenyje. Ji yra geroje kompanijoje su kitomis dviem ar trimis kulkomis jo kūne.
Pirmosiose žaidimo minutėse „Disco Elysium“ parodo mums vyrą, degantį. Jis yra palaužtas ne vienu būdu. Po kelių dienų (ar kelių metų, priklausomai nuo to, kaip skaičiuosite šiuos reikalus) trukusio sukrėtimo jis atsibunda nuogas savo viešbučio kambaryje, visiškai ištrynęs savo atmintį. Kai jis pagaliau susirenka drabužius, prisimena savo veidą (arba ne) ir išeina į pasaulį, moteris, kuri jį nemaloniai traukia, jam praneša, kad paskutinis dalykas, kurį kas nors iš jo girdėjo, buvo frazė „AŠ DAUGIAU NENORIU BŪTI TOKIU GYVULIU!“, šaukiama iš jo viešbučio kambario. Beje, jis yra policininkas, šiuo metu tiriantis žmogžudystę.
Revacholio miesto milicijos pareigūnas Harris Du Bois yra labai melancholiškas žmogus, ką galima suprasti iš to, kad jis daug rėkia ir dažnai prisibijo. Taip yra todėl, kad „Disco Elysium“ labai gerai moka paaiškinti, kas nutinka, kai trauma įstringa kūne – kai jį suvarpo kulkos.
Patekusi į žmogaus kūną, kulka deformuojasi, atšoka ir suskyla. Norint ją visiškai pašalinti, reikia surasti kiekvieną skeveldrą ir ją ištraukti. Tai savotiška rekonstrukcija. Procesas gali užtrukti valandas.
Kai prezidentas Jamesas A. Garfieldas buvo pašautas, gydytojai negalėjo rasti antros kulkos, įstrigusios jo kūne. Aleksandras Grahamas Bellas bandė panaudoti ankstyvąją šiuolaikinio metalo detektoriaus versiją, kad ją surastų. Aparatas pranešė, kad kulka buvo įstrigusi Garfieldo pilve, ir gydytojai, patenkinti šiuo atsakymu, leido jai ten likti iki mirties.
Atlikus autopsiją, kulka buvo rasta dešinėje nugaros smegenų pusėje, apvyniota randiniu audiniu. Bellas, nusivylęs šiuo atradimu, ėmėsi tobulinti metalo detektorių.
Kulka Garfielde išbuvo aštuoniasdešimt dienų. Įsivaizduoju, kad ji mirė kartu su juo.
Pirmą kartą, kai mergina palietė mano šlaunį, kažkas manyje pasakė, kad ji bando mane nužudyti. Taigi, išsigandęs prispaudžiau ją prie lovos. Mieli skaitytojai, ji iš tikrųjų nebandė manęs nužudyti. Štai ką daro trauma – ji nuolat sukelia didelį budrumą. Nei kūnas, nei protas nėra tam sukurti. Nuolatinė trauma gali priversti abu lūžti, todėl gauname puikią „Disco Elysium“ pagrindinę mintį: kad Harris Du Bois buvo sudaužytas į gabalus, kad įvairios jo dalys nuolat bendrauja tiek su savo centriniu „aš“, kurį kontroliuoja žaidėjas, tiek tarpusavyje, žingsniuodamos kaip nepaklusnūs keleiviai, dažnai ginčydamiesi tarpusavyje galinėje sėdynėje. Tai traumą paverčia statistikos sistema.
„Disco Elysium“ suskirsto savo 24 įgūdžius į keturias pagrindines savybes: Intelektą, Psichiką, Fizikalumą ir Motoriką. Šios savybės lemia kiekvieno įgūdžio, priklausančio jiems, maksimalią vertę. Intelektas yra tai, kaip mąstote, Psichika – tai, kaip jaučiatės, Fizikalumas – jūsų kūno sudėtis, o Motorika – kaip tas kūnas naudojamas.
Kuriant savo personažą žaidime „Disco Elysium“ reikia pasirinkti, kurios jūsų dalys bus garsiausios ir labiausiai išvystytos. Tačiau visos šios dalys, skirtingu mastu, yra prisibijančios. Ir tos skirtingos baimės lemia jų skirtingą motyvaciją ir labai skirtingus būdus, kaip jos su jumis bendrauja.
Taigi, tokie įgūdžiai kaip Enciklopedija ir Autoritetas yra ne tik įgūdžiai, bet ir jūsų asmenybės aspektai, suformuoti traumos, kaip ir visa kita, kas blaškosi Hario viduje. Šie du įgūdžiai abu bijo prarasti kontrolę, tačiau įsivaizduoja tą kontrolę dviem labai skirtingais būdais. Enciklopedija bijo nežinoti arba apsimesti, kad nežino, todėl nuolat jums skiedžia dažniausiai nenaudingus faktus. Autoriteto baimė prarasti kontrolę sutelkta ties tradiciškesne rūšimi: jūsų gebėjimu socialiai dominuoti kitus, valdyti galią ir gauti savo. Autoritetas nuolat kalba su jumis apie galią ir pyksta, kai jaučia, kad socialinės dominavimo ir paklusnumo sistemos nėra gerbiamos. Tie patys baimės klausimai ir balsas, per kurį šios baimės pasireiškia, apima praktiškai visas „Disco Elysium“ statistikas, išskyrus vieną pastebimą išimtį: Šiurpuliukus.
Aš teigčiau, kad Šiurpuliukai yra svarbiausias „Disco Elysium“ įgūdis – juk jis naudojamas vieninteliam žaidime būtinam įgūdžių patikrinimui. Jis taip pat yra vienas tyliausių ir labiausiai pasitikinčių savimi. Skirtingai nuo kitų įgūdžių, Šiurpuliukai niekada nesiginčija su savo giminaičiais. Kartais jis pastūmėja jus tam tikra kryptimi, bet dažniausiai jis tiesiog nori papasakoti istoriją. Ir jis labai gerai moka pasakoti istorijas. Istorijas apie traukinius, vaiduoklius ir architektus. Dažniausiai tai būna keli sakiniai, kartais viena ar dvi pastraipos, bet „Shivers“ niekada neužsibūna per ilgai. Ir jos niekada nebūna apie jus ar Harį, tik apie Revacholą ir žmones, kurie gražiai jame gyveno. Jis taip pat skiriasi nuo kitų žaidimo „Žinios“ įgūdžių, tokių kaip „Enciklopedija“ ir „Inland Empire“, dėl savo pagrindinio atributo: kūno sudėjimo.
Trauma visam laikui palieka žymę kūne. PTSS perprogramuoja smegenis ir visam laikui padidina streso hormonų kiekį. Šie padidėję streso hormonai gali būti perduoti vaikui per gimdą. Mes tai vadiname kartos trauma.
Dabar įsivaizduokite, kas nutinka, kai miestas kraujuoja.
„Disco Elysium“ šį reiškinį vadina „Šiurpuliukais“.
Traumos apdorojimas taip pat reikalauja savotiškos rekonstrukcijos. Prieš pašalinant kūną, jį sukėlusį įvykį reikia atkurti jo viduje. Nežinau, kas pirmas šovė. Taigi, pradėkime prieš iššaunant pirmajai kulkai.
Martinaise, Revacholo rajonas, kuriame vyksta „Disco Elysium“, serga. Ant medžio kabo kūnas, jis ten jau daugiau nei savaitę. Martinaise tai nėra įprasta, bet daugumai žmonių tai priimtina. Vaikai, įstrigę narkotikų ir traumų migloje, elgiasi su juo kaip su žaislu. Rajonas serga jau ilgą laiką.
Antecelijos pilietinis karas sunaikino Revacholo monarchiją, todėl likęs pasaulis sunaikino miestą. Po sėkmingos komunistinės revoliucijos Tautų Koalicija (žaidimo atitikmuo JT) pradėjo greitą ir smurtinę kampaniją, vadinamą operacija „Mirties smūgis“. Martinaise buvo vienas iš pagrindinių jos taikinių. Rajonas buvo beveik visiškai sunaikintas artilerijos ir per penkis dešimtmečius neatsigavo. Ši trauma vėliau įsiskverbė į miesto kaulus, gintare sukabino tiek daug vaiduoklių.
Pirmoji „Disco Elysium“ diena arba dienos sukasi apie to lavono iškėlimą iš medžio. Tai galima padaryti įvairiais būdais. Galite jį nušauti, paprašyti, kad kas nors kitas jį ištrauktų, nulaužti šaką, nuo kurios jis kabo, ir sąrašas tęsiasi. Tai ir jūsų pirmoji galimybė pamatyti įgūdžių sistemą veikiant, ir pirmoji galimybė tiesiogiai bendrauti su Martinaise ir jo žmonėmis. Be to, jie nėra įpratę bendrauti su policija.
Martinaise yra našlaičių rajonas, įstrigęs tarp dviejų nuovadų – nė viena iš jų neteigia, kad jos nori, bet abi nori. Policijai Martinaise yra nepatogus pasididžiavimo objektas, todėl kiekviena nuovada siunčia pareigūną ištirti lavono, kabančio prie viešbučio „Whirling-in-Rags“. Jūsų žaidėjo personažas Harris Du Bois yra vienas, o detektyvas Kim Kitsuragi – kitas. Abiem vyrams labai rūpi, todėl jie yra siaubingi policininkai, bet puikūs nusikaltimų tyrėjai. Dauguma Karališkosios policijos komisariato pareigūnų moka tik šaudyti į žmones, ir net tai yra vargas.
Savo knygoje „La Violence et Le Sacré“ prancūzų teoretikas René Girard teigia, kad abipusis smurto pobūdis verčia jį veikti kaip ligą. Ritualinės aukos funkcija – sustabdyti smurto plitimą. Kai kas nors iš A grupės nužudo ką nors iš B grupės, B grupė trokšta atpildo ir tada nužudo A grupės narį. A grupė tada trokšta savo keršto, ir procesas kartosis tol, kol visi mirs ir nutrūks visi socialiniai ryšiai. Smurtas yra užkrečiamas ir žalingas. Girardas teigia, kad būtent tai, be per kraują plintančių patogenų, verčia daugelį tikėjimų laikyti kraują nešvariu. Toliau jis teigia, kad šiuolaikinis teisminis procesas pats savaime yra ritualinis veiksmas.
Veiksmingiausias būdas pašalinti į žmogaus kūną įstrigusią plačiagalvę strėlę – ją persmeigti kiaurai. Bandymas ją ištraukti tik dar labiau pažeis aplinkinius audinius. Taigi, norint pradėti gijimą, smurtinis veiksmas turi būti atliktas. Tai yra aukos funkcija. Kai ritualinė auka nužudoma, smurto plitimas sustoja, nes nebėra kam atkeršyti. Juk negalima piktnaudžiauti Dievu. Ištraukta strėlė netenka savo galios. Bet mes jau nebe dažnai šaudome vienas į kitą strėlėmis, ar ne?
Visa tai reiškia, kad Martinezo žmonės yra daugiau nei santūrūs kalbėti. Jūsų oficialios galios čia nėra labai svarbios, nes vietos dokininkų sąjunga tapo faktine rajono valdžia. Minėta sąjunga šiuo metu streikuoja, todėl atsirado privatus apsaugos darbuotojas, kuris dabar tėra kūnas, kabantis ant medžio. Atvykus įtampa juntama, o ore tvyro lavonų kvapas.
Jūsų tyrimas tęsiasi nuo čia. Užmezgate ryšius su kriptidų medžiotojais, prakeiktais knygynų savininkais, sąjungos vadovu, korporacijos derybininku, keletu išprotėjusių vaikų, labai besistengiančia mama ir krūva neįtikėtinai keistų ir visiškai traumuotų pankų. Sutinkate daug žmonių, kurių daugumos neišvardijau, ir „Disco Elysium“ išreiškia savo empatiją beveik visiems jiems. Haris gerai atlieka savo darbą, nes jis, skirtingai nei jūsų sudėjimas, yra išprotėjęs ir rūpestingas keistuolis. Jo keistumas nuginkluoja žmones, o nuoširdus rūpestis iš tikrųjų priverčia juos atsiverti. Pats tyrimas tampa bendruomeninės traumos apdorojimo katalizatoriumi.
Anksčiau minėjau, kad žaidime yra vienas privalomas įgūdžių patikrinimas, kiti yra neprivalomi. Tai yra „Shivers“ patikrinimas, skirtas nustatyti jus dominančio asmens, kurio kitaip susekti neturėtumėte, buvimo vietą. Šis patikrinimas yra nepaprastai sunkus, net ir „Shivers“ sukurtas personažas sunkiai jį atliktų. Tačiau atlikus šalutines užduotis Martineise rajone, kur yra patikrinimas, padidėja jūsų šansai jį įvykdyti. Visiškas įsitvirtinimas rajone neleidžia nepavykti patikrinimą. Vienintelis būdas išspręsti šią žmogžudystę ir pabandyti išgydyti šią bendruomenę – nustoti elgtis kaip policininkas ir tapti jo dalimi.
Tačiau žaidimo įtampos viršūnėje jūs pirmiausia esate policininkas. Ir pasaulis neleis jums to pamiršti.
Policijos istorija yra ilga ir žiauri. Ji dvigubai žiauresnė privačioms apsaugos pajėgoms.
Didžioji dalis mokymų, tiek policijos, tiek privačiose apsaugos tarnybose, skiriama mokant žmones nedvejoti prieš paspaudžiant gaiduką. Taip yra todėl, kad žmonės paprastai nenoriai žudo vieni kitus. Taigi tikslas yra, kad ginklas taptų refleksyvus – kad jis taptų kūno tęsiniu.
Laikui bėgant ir dėl pasikartojančių smurto veiksmų policijos kūnas tampa ginklo sinonimu. Dėl to policininko buvimas gali iš karto paaštrinti situaciją. Kaip ginklas gali padaryti ką nors kita?
Ketvirtąją ir priešpaskutinę „Disco Elysium“ dieną kyla aklavietė tarp privačių apsaugos pareigūnų (lavono kolegų) ir vietinių profsąjungų pareigūnų, kuriuos jie pripažino kaltais dėl jo nužudymo. Atvykę galite pabandyti deeskaluoti situaciją. Jums nepavyks to padaryti. Ir tada prasideda šaudymas.
Priklausomai nuo jūsų sumetimų ir prioritetų, kai kurie žaidėjai išgyvens susidūrimą, o kiti – ne. Nepaisant to, į Hario dubenį bus paleista kulka, ir jis dvi dienas praras sąmonę. Tai ne pirmoji kulka jo kūne. Žaidime minimos dvi kitos, iš ankstesnių atvejų.
Tačiau jo kūne yra trečia kulka. Haris Du Bois taip pat ilgą laiką serga.
„Disco Elysium“ pakraštyje slypi kažkas panašaus į buvusią Hario žmoną. Žaidimas apie ją kalba kaip apie smurtingą, nesuprantamą angelą. Kai tik ji ateina į Hario galvą, jam skauda. Dieve, kaip skauda. Ji yra ta, kuri pastūmėjo Harį prisijungti prie Karališkosios bendruomenės. Ji yra ta, kuri stebėjo, kaip jis vis labiau traumuojamas savo darbo ir įgyja įgūdžių jame. Ji yra ta, kuri teisingai pasitraukė ir jį palaužė. Jis ją vis dar myli, po šešerių metų. Iš dalies todėl, kad per tą laiką padarė viską, ką galėjo, kad išvengtų gyvybės. Tai ir įžiebia šešerius Hario meilės nuotykius. Būtent šios skyrybos yra kažkur įstrigusios jo kūne, ta slapta trečioji kulka, praleidžianti metalą į jo kraują.
ir aš nesu kulkų ekspertas. bet
susisiekusi su žmogaus kūnu, buka galvutė
dideliu greičiu suspaudžia odą,
kol ji plyšta. kraujas trykšta ne
perpjovus kokią nors konkrečią veną, o
staigiai išstumiant gyvybę. šiuo metu
kūnas raibuliuoja ir kaulas lūžta, energijai sklindant per jį.
ši kūno dalis žūsta beveik akimirksniu.
visa kita įvyksta vėliau.
Jei Haris visiškai susidurs su šia praeitimi, jums bus pateiktos dvi galimos mintys. Mintys žaidime „Disco Elysium“ yra idėjos arba procesai, kuriuos jūsų veikėjas gali internalizuoti. Pavyzdžiui, kiekvienas gali pagalvoti apie komunizmą, tačiau mažai kas nusprendžia jį internalizuoti. Jei turite pakankamai aukštą sąveikos balą, jums bus pateikta mintis, vadinama „Baltuoju gedulu“. Jei turite pakankamai aukštą konceptualizavimo balą, jums bus pasiūlyta mintis „Lankų kolekcionierius“. Abi mintys yra būdai, kuriais Haris gali apdoroti skausmą, kurį jis taip ilgai nešiojosi. Abi galima apsvarstyti ir internalizuoti.
Visas „Baltojo gedulo“ tekstas yra skausmingas:
Matote save iš viršaus. Esate be sąmonės ant mėlynų nakvynės namų kambario grindų plytelių. Net iš šio atstumo galite matyti, kaip jūsų vokai virpa – nuo paminėjimo apie ką? Didelio balto objekto, skleidžiančio saldų kvapą, tarsi pakalnučių. Mažasis žmogus pamiršo jo pavadinimą, bet vis dar prisimena jausmą. Ir žiūrėk, jis juda! Jausmas jį įkvepia. Jis instinktyviai siekia geriausio jausmo draugo – butelio „Commodore Red“. Jis apsivelka disko drabužius ir vis mažėja ir mažėja…
…ir mažas vyrukas vis mažėja ir mažėja, kylant virš lėlių namelių pasaulio. Matai jį sniege, gatvėse, parduotuvėje ant kampo ir galiausiai degtukų dėžutės formos namelyje. Sėdintį prie lango, ant palangės baltos gėlės. Jauti jų kvapą iš čia, viršuje: baisu. Baltas gedulas. Šiuolaikinė mirtis. Skyrybos ar kažkas panašaus. Viskas, ką gali padaryti, tai labiau atitolinti save nuo jo, padaryti jį mažesnį. Padaryti jį mažiau *tu*.
„Baltojo gedulo“ internalizavimas atitraukia kamerą atgal. Hario kūnas ekrane tampa tiesiogine prasme mažesnis, o pasaulis – daug didesnis. Jis gauna tiek stimulų, kiek gali, kad atsiribotų nuo savo asmenybės. Tai vienas iš būdų susidoroti su šia situacija.
„Lankų kolekcionierius“ (angl. „The Bow Collector“) yra panašiai skausmingas, bet kartu ir vienas gražiausių dalykų, kuriuos esu skaitęs:
Nuo 42-ojo tramvajaus žiebtuvėlio kibirkštys krenta kaip sniegas. Lėtai leidžiamės šlaitu nuo Voyager kelio, o paskui į rytus B206 keliu, per upę, ten, kur nėra uždarytų gamyklų ar griuvėsių. Studijuoti. Į akademiją. Virš galvų eina elektros kabeliai, o žiebtuvėlis traukia per juos kaip muzikos instrumentas. Blyksnis. Ji stovi prie galinio lango, laikydamasi už turėklų. Su pavasariniu paltu, mojuoja tau...
Ankstyvas rytas. Pasaulis tamsiai mėlynas. Kibirkštys apšviečia jos veidą. Subtilus trikampių išdėstymas. Gatvė, regis, ilgėja, tarsi lėlės priartinimas. Ir kažkas tvyro ore, kai stovi ten ir mojuoji atgal vis mažėjančiai formai. Kažkas, kas *visada* buvo čia. Didis permatomas pasaulis. Švelnumas, kurį jauti. Revacholo šmėkla tarp jūsų, nešanti tavo signalus. Šventasis pasiuntinys.
Įvaldę „Lankų Kolekcionierių“, savo „Šiurpuliukų“ balą padidinsite trimis, todėl tai bus vienas galingiausių statistikos padidinimų visame žaidime. Pagalvojus apie tai, tavo meilė ir trauma tampa perduodamos per patį miestą. Taip visada buvo, tik tu dar negalėjai to įvardyti. Mylėti ją reiškė mylėti Revacholą, reiškė valdyti ir būti miesto valdomam kaip teptuku. Tu vis dar gali tai padaryti, Hari.
Tad pasišiaušk plaukelius ant kaklo ir įkalk nagus iki miesto smegenų. Pradėk traukti kulkas.
kartą skaičiau, kad „kūnas atsiveria, kad priimtų kulką“,
ir nesu kulkų ekspertas,
manau, kad būtų tiksliau sakyti, jog „kūnas,
atsiveria, užsidaro aplink kulką“. juk ji
jį apgaubia randais ir nekroziniu audiniu.
taigi, „kulka“ yra teiginys. taigi,
(kulka) yra nukrypimas. taigi, kulka
nėra mėnesinės (būtų lengviau, jei tai būtų mėnesinės),
o yra viskas, kas vyksta tarp jų.
nežinau, ką su tuo daryti.
Taigi, po to, kai esi pašautas, išplauki į mažą salą, kad išspręstum paslaptį. Žinai, kad tai vienintelė vieta, iš kurios galėjo atsirasti šio tyrimo įkvepianti kulka. Tačiau neturi jokio supratimo, kas galėjo ją paleisti. Kelionė ten tyli ir graži, o jei turi magnetofoną, gali praleisti muziką per vandenį. Jūs su Kim daug nekalbate, nes esate pavargę ir jau ruošiatės baigti.
Ir tada valtis išplaukia į krantą. Išlipi ir eini per šią mažą uolą jūroje. Anksčiau tai buvo karinis objektas. Tai buvo vienas pagrindinių operacijos „Mirties smūgis“ taikinių. Todėl ir sudegė Martinezas. Taigi vaikštai jais kaip po kapines. Randi seną vyrą su ginklu. Jis palaužtas pasaulio ir pilnas kulkų, beveik kaip tu, Hari. Jis išgyveno revoliuciją, netgi ją mylėjo. Susituokė su ja. Ir ji buvo nužudyta. Taigi jis sėdi vienas šioje šūdinoje mažoje salelėje. Jis valgo maistą ir stebi miestą pro šautuvo taikiklį. Jis nekenčia jo. Kiekvienos jo dalelės. Jis yra įspėjimas, kuo tu gali tapti.
Jis nekenčia moters, besidulkinusia su apsaugos darbuotoju, kuriam jis peršovė gerklę. Jis nekenčia profsąjungos už tai, kad jie yra liberalūs kolaborantai. Jis nekenčia knygyno savininkės už jos bandymą prasiversti. Jis nekenčia visų žmonių, bandančių užsidirbti gyvybę šiame pasaulyje, už tai, kad jie nekenčia jo taip stipriai, kaip jis. Jis turbūt liūdniausias personažas, kokį esu matęs vaizdo žaidime. Turiu tai omenyje ir kaip vertinimą, ir kaip tikslų jo aprašymą.
Jis papasakoja tau savo istoriją. Tu jam pasakai, kad atvesi jį apklausai. Būdami šioje saloje, galite pasikalbėti su kriptidu apie filosofiją, bet tai neprivaloma. Galite aptarti su kriptidu, kaip matote pasaulį ir kokiu gyvūnu nusprendėte būti, praėjus septynioms dienoms nuo to garsaus pareiškimo, kurį vakar vakare paskelbėte viešbutyje. Jis apibūdina savo paties pasaulį kaip viziją vitraže. Dirglių antplūdį, į kurį žiūri ir apdoroji. Jis daug negalvoja ir dažniausiai nieko nejaučia.
Tai apibūdina narkotikų miglą, kurioje gyvenai šešerius metus, tą desperatišką norą būti kuo nors kitu. Baltasis gedulas. Vienu metu jis klausia, kaip jautiesi dėl tokio būdo. Gali pasakyti kažką panašaus į: „Manau, kad noriu būti tokiu gyvuliu“, tokiu, kuris niekada neliečia pasaulio ir neleidžia jam savęs paliesti. Kriptidas nusivilia šiuo atsakymu, ypač po visko, ką patyrėte, po visų gražių ir baisių dalykų, kuriuos pergyvenote ir padarėte. Juk pats prisipažinote, kad nebenorite būti tokiu žvėrimi. Galiausiai pokalbis baigiasi ir kol kas paliekate senuką jo saloje. Jis niekur nekeliaus. Vėliau jį pasiimsite kartu.
Laukia ilga kelionė laivu atgal. Atvykęs pamatote kelis savo nuovados narius, stovinčius ant doko. Jie stebėjo, kaip jūs degėte daugiau nei penkerius metus, ir dabar čia tam, kad pasakytų, jog jūsų darbas atliktas. Kad esate per daug palūžęs. Jie prašo jūsų paaiškinti jiems paskutines septynias savo gyvenimo dienas – iš jų perspektyvos tai buvo ypač akivaizdus mėšlas.
Taigi, jūs stovite apstulbęs ant šio kvailo doko ir turite aiškinti visiems, kuriems vis dar rūpi, kodėl jie neturėtų tiesiog pasitraukti. Ir štai, Hari, jūs atkosėjate saujas panaudotų tūtelių, iš gerklės išsprūsta svarai švino. Nesėkminga revoliucija, kurios net nematėte. Keturiasdešimt metų pasmaugto miesto. Be viso kito, kvailos, prakeiktos skyrybos! Ir viena savaitė be daugumos to. Viena savaitė, kai nereikėjo galvoti apie visus dalykus, kurie buvo blogi jūsų gyvenime. O tada buvote pašautas ir vis tiek išsprendėte bylą. Valandų valandas apimtas pykčio dėl kauliukų gamintojų, mirusiųjų ir neįmanomų gyvulių. Tai desperatiškas ir genialus savęs per-apibrėžimo aktas per-pasakojimą.
Šiurpuliukai, tyrimas, paties Hario vidinė diskusija ir paskutinis paliudijimas. Visa tai skirta kurti pasakojimus, pakankamai stiprius, kad susidorotų su viena trauma po kitos, ir suvokti, kad nepaisant visų sudaužytų dalykų jumyse, jūs vis dar galite paliesti ir būti paliesti kitų žmonių. Taip, Haris yra idiotas. Bet jis vis dar juda į priekį. Jis nori būti geresnis, ir aš negaliu nustoti galvojęs, kad jis tai padarys.
Štai kodėl aš myliu „Disco Elysium“. Kodėl manau, kad tai vienas iš labiausiai suteptų, gražiausių ir viltingiausių žaidimų, kuriuos kada nors žaidžiau. Per visą savo trukmę jis niekada nenustoja liudyti apie Revacholą ir gyvenimo skausmą ir didybę. Jau pusantrų metų apie tai galvoju kiekvieną dieną, nes būtent šis žaidimas padėjo man išmokti, ką daryti su savo kulkomis.
Pasakokite istorijas ir niekada nesustokite, net kai skauda. Įkiškite ranką į skyles ir ištraukite šviną. Į žaizdas pasėkite sėklų ir stebėkite, kaip jos žydi.
Istorijas pasakojate vėl ir vėl ir vėl, ir... jos atkurtos... jos švariai prasiskverbia...
2 metai, 69 kūriniai (neskaitant dnr.)
JIE YRA ĮNIRŠIS: žiaurūs, be gailesčio. Bet tu. Tu būsi dar baisesnis. Plėšk ir draskyk, kol tai baigsis.
— DOOM (2016)
¤
Originalusis „DOOM“ (1993) buvo pirmojo asmens šaudyklė, žinoma, netgi liūdnai pagarsėjusi, dėl savo komiškai intensyvaus grafinio smurto ir ankstyvo, įtraukiančio pseudotrimačio pasaulio. Ko jam trūko siužete (o siužeto jam labai trūko), jis kompensavo, atnešdamas arkadinio stiliaus žaidimo greitį ir sklandumą į besiformuojantį FPS žanrą namuose. Praėjusiais metais, kai didžioji pasaulio dalis buvo sužavėta vis keistesniais Amerikos prezidento rinkimais, nišinė, bet vis dar masinė žaidėjų rinka pamatė, kaip „id Software“ išleido ilgai atidėliotą „DOOM“ (2016) – 1990-ųjų žaidimo perkrovimą. Tai, kas gegužę atrodė kaip keistas atnaujinimas, nekviestas „sprogimas iš praeities“, šaltoje žiemos šviesoje atrodo gerokai kitaip. Viskas, kas sena, vėl yra nauja, ir „DOOM“ žino, kaip jaučiatės.
Dažnai manoma, kad esminis žaidimų klausimas yra „veiklumas“ – ypač žaidėjo gebėjimas daryti prasmingus „pasirinkimus“ žaidimo pasaulyje. Tačiau „DOOM“ sukurtas remiantis kita ir, rizikuočiau pasakyti, tikslesne prielaida: žaidimai pirmiausia veikia afektinėje plotmėje. Jų užduodamas klausimas yra ne „ką darysi?“, o „kaip jautiesi?“. Ir „DOOM“ nemano, kad šiuo metu jautiesi ypač gerai.
Iš pirmo žvilgsnio „DOOM“ nėra išskirtinis. Naujausių kultūrinių prisiminimų kasyba ir nostalgija pigiems komerciniams pinigams pasiekė beveik parodijos mastą, o jokia „intelektinė nuosavybė“ nelaikoma pernelyg nereikšminga, kad būtų atkuriama iki pasibjaurėjimo. Tačiau nereikia ilgai praleisti su „DOOM“, kad suprastum, jog žaidimas dalyvauja apgaulėje. „DOOM“ žaidžiate kaip bevardis, beasmenis „kosminis jūrų pėstininkas“, kuriam taip trūksta charakterio ar kokybės, kad daugelyje „DOOM“ versijų interneto komentatoriai pagrindinį veikėją vadino tiesiog „doomguy“. „Doomvaikis“ buvo naudingas pagrindas 1993 m. žaidimui – žaidimui, kuris labiau buvo orientuotas į tuometinės naujos žaidimo mechanikos ir kodavimo praktikos pristatymą. Dabar „DOOM“ atkartoja „doomguy“ tuštumą žaidžiančiai visuomenei.
„Doomguy“ perkamas. „DOOM“ (2016) iki 2016 m. vasaros pabaigos buvo parduota maždaug milijonas kopijų, o nuo to laiko tikriausiai dar daugiau. Tai tikriausiai sudaro mažiausiai 50–60 mln. USD pardavimų (neskaičiuojant 2016 m. rudens). Žaidimui su neįprastu dizainu – ir tam, kuris nėra dominuojančios franšizės („Call of Duty“, „Pokémon“, „FIFA“ ir kt.) dalis – sekėsi gana gerai. Pasaulinė vaizdo žaidimų rinka vertinama nuo 91 mlrd. USD iki optimistinės 99,6 mlrd. USD ribos. Kai kuriose prognozėse 2017 m. rinkos vertė siekia maždaug 106 mlrd. USD. Vos per pirmąsias tris dienas po debiuto 2015 m. „Call of Duty: Black Ops III“ uždirbo 550 milijonų dolerių, o „Call of Duty“ tikriausiai yra didžiausia pirmojo asmens šaudyklių franšizė ir kartu pati banaliausia. Taigi, „DOOM“ nėra nei mažas, nepriklausomas žaidimas, nei galingas milžinas. Tai miegančio žaidimo, sulaukusio stipraus arba daugiausia teigiamo kritikų priėmimo, atgimimas. „DOOM“ ekonomiškai ir kultūriškai užima įdomią tarpinę erdvę: masinė rinka, bet nišinė, žinoma, bet ne visur esanti.
Žaidimo pradžioje „Doomguy“ yra pririštas prie stalo kambaryje, nuklotame painiu mokslinės fantastikos išvaizdos įtaisų ir pigių parduotuvių satanizmo mišiniu. „DOOM“ meninė kryptis yra „Slayer“ katalogas, sujungtas su „Apple“ parduotuve. Kitaip tariant, jis yra puikus, siaubingas ir kvailas. Po greitos veiksmo sekos žaidėjas ištraukiamas iš šio keisto ženklų ir simbolių rinkinio ir jam parodoma holograma, kurioje keli baltosios apykaklės korporacijos darbuotojai tiesiogine prasme garbina sarkofagą, kuriame anksčiau buvo laikomas „doomguy“. Kituose žaidimuose valandų valandas – kartais ištisus žaidimus ar kitą mediją – reikia paversti savo „doomguy“ imitacinius tuščiavidurius kosminius jūrų pėstininkus „įtikimais personažais“. „DOOM“ vadovaujasi daug tiesesne prekių logika: „doomguy“ garbinamas ne dėl kokios nors diegezės priežasties, o dėl to, kad pats „DOOM“ egzistuoja kaip dviejų dešimtmečių senumo žaidimų franšizė; vis didėjantis pagarbos savo protagonistui absurdas atspindi tik „DOOM“ kaip produkto aktualumą.
Po šių įžanginių akimirkų per įgarsintus pokalbius, holografinius korporacinius viešųjų ryšių pranešimus ir, tiesą sakant, nesibaigiančius juokingų tekstų rinkinius greitai sužinome apie „DOOM“ aplinką. Originaliame žaidime „Union Aerospace Corporation“ [UAC] pasirodė kaip futuristinė gynybos rangovė. Kažkurioje ne per tolimoje, postapokaliptinėje ateityje ji nusprendė, kad vienintelis kelias į tvarią žmonijos ateitį yra tiesiogine prasme išgauti energiją iš Pragaro. Šokiruoja tai, kad šis kelias į klestėjimą siaubingai pakrypsta ne ta linkme. Naujausiam „doomguy“ įsikūnijimui teks tai išspręsti, daugiausia naikinant svarbiausius objektus, ignoruojant siūlomus patarimus ir nužudant svaiginantį būrį pirmiausia zombifikuotų buvusių (pomirtinių?) UAC darbuotojų, o paskui, na, paties Pragaro demoniškų legionų.
UAC žaidžiamas kaip vienas ilgas, šiurpus neoliberalizmo hitų juokelių rinkinys. Visas žaidimas – su stuktelėjimu ir su mirktelėjimu – primena, kad šiuolaikinė valdančioji klasė verčiau pasinertų į turtingą Pragaro gyslą, nei paleistų vadžius ne pražūtingiems vyrukams ir merginoms visur. Jis taip pat nuolat primena žaidėjui apie mūsų eros savipagalbos įkvėptą, korporacinį naujienlaiškį. Veiksmo scenas primena lygaus tono personalo skyriaus balsas, per domofoną skelbiantis, kad „demonų buvimas pasiekė nesaugų lygį“. Tai taip taiklu, kad galite įsivaizduoti „Vox“ „kortą“, kuri turėtų tai lydėti: nors galite manyti, kad demonų buvimas yra nesaugus bet kuriuo lygmeniu, naujausi tyrimai rodo, kad 75/25 demoniškų ir nedemoniškų elementų balansas padeda įmonėms ir vyriausybei pasinaudoti novatoriškais daugiasferiniais hibridais, pabrėžiant lanksčias darbo vietas ir darbuotojų iniciatyvą! Kita personalo skyriaus holograma primena, kad UAC „[ginkluoja] demonus šviesesniam rytojui“. „3 lygio demonų užteršimo atveju“ reikėtų „tiesiog atsiklaupti, užmerkti akis ir laukti mirties. Atminkite: mirtyje galite būti tokie pat naudingi, kaip ir gyvenime“. Tai nėra tuščias korporacijos pažadas, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai žaidime susiduriama (ir nužudoma) po darbo, po mirties nebedirbančių UAC technikų. Kiekvienas (hiper)įdarbintas naujosios ekonomikos narys, žaidžiantis šį žaidimą, gali atpažinti save įstrigusį tarp UAC teiginio, kad „skirtingai nei visa kita jūsų gyvenime, čia atliekamas darbas yra svarbus“, ir jų tikslo įvesti septynių dienų darbo savaitę, kad pranoktų Dievą. Sunku nematyti kai kurių „DOOM“ pasaulio aspektų kaip XXI amžiaus darbo apskritai ir „daryk tai, ką mėgsti“ pramonės šakų, ypač – pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų kūrimo, komentaro.
Tiesą sakant, būtų pagunda ties tuo ir apsiriboti – „DOOM“ kaip vėlyvosios, vėlyviausios kapitalistinės (niekada nebūna pakankamai vėlu) kultūros industrijos galutiniu produktu, reguliuojančiu mūsų laisvalaikį per pačią beprasmiškiausią ir labiausiai reglamentuotą pramogą iš visų: vaizdo žaidimus. Savo Adorno tikrai galite įjungti aukščiausią pavarą galvodami apie žaidimus kaip apie savo laikų Holivudo studijų sistemos apoteozę. Tai tik sustiprina Jane McGonigal namudinė „žaidinimų“ industrija, siūlanti papildytus, XXI amžiaus teilorinius košmarus apie priverstinį linksminimąsi darbe ir priverstinį darbą pramogose. Ir apskritai tai beveik neabejotinai tiesa.
Tačiau žaidimai yra painios prekės ir painus menas būtent šiame kontekste: visuomenėje, reikalaujančioje vis daugiau laiko tiek iš nepakankamai užimtų, tiek iš pernelyg užimtų asmenų, žaidimai atkakliai reikalauja, jei nieko daugiau, tai grafiko, neatitinkančio šių prioritetų. Tai gali erzinti tiek žaidimų industriją, tiek kultūros kritiką. Vis dėlto grynai ciniškas „kultūros industrijos“ arba, labiau burdiejiško „kultūrinio kapitalo“ argumentas, praleidžia įdomiausius tokio žaidimo kaip „DOOM“ aspektus. Žaidimai taip dažnai giriami kaip „veiklos“ stebuklas, kad net daugelis kritikų nepastebi, jog žaidimų teikiamą džiaugsmą – juk tai žaidimas – lemia jausmų ir pojūčių teikiami visceraliniai malonumai.
Šiuo požiūriu, iš pradžių, „DOOM“ visiškai nepanašus į pirmojo asmens šaudyklę. Jis turi visus vizualinius tokio tipo žaidimui būdingus atributus, nors neįtikėtinai didelis žaidėjo arsenalas šiuolaikiniam „realistiniam“ šaudykliniam žaidimui atrodo kaip milžiniškas „velniop tave“ daiktas. Tačiau labiausiai jis jaučiasi – savo lytėjimo savybėmis, valdiklio suėmimu, žaidėjo judesiu diegetinėje visatoje, uždaru vieno žaidėjo grįžtamojo ryšio ciklu – daug artimesnis „personažų veiksmo“ žaidimams, tokiems kaip „Bayonetta“ ar „Devil May Cry“. Jis labiau primena itin smurtinį baletą ar cirką nei šaudyklą su išsaugomais kontrolės punktais. Vietoj nuolatinių priešų „bangų“ ar šiuolaikinių šaudyklių trūkčiojimo veiksmo, „DOOM“ pateikia sudėtingas, kinetines dėlionės detales, kurios kinta ir slenka trimačiai. Žaidėjas turi derinti absurdišką arsenalą, dabartinius demoniškus varžovus ir strateginį sprendimų priėmimą. Greičiausias kelias iš taško A į tašką B gali apimti skubų demonų žudymą, savisaugą slapstantis ir naudojant aukšto lygio puolimą arba – vienoje iš genialiausių „DOOM“ naujovių – viso scenarijaus pristabdymą ir sulėtinimą, siekiant papildomai padidinti sveikatą ir atsargas, plėšant nusilpusius demonus į gabalus. Šis pagreitėjimas iki kombinacijų sukelto chaoso ir rubato, kurį žymi ginklų keitimo ir demonų „šlovės žudymų“ akimirkos, paverčia tai, kas kitaip būtų nesibaigiantis varginimas, apčiuopiamai malonia, punktyrine laisvai tekančio įniršio išraiška.
Žaidimai yra mašinos afektui sukelti, o afektas, kurio visuomenė labiausiai bijo žaidimuose, yra įniršis. Moralinė panika, gaubianti žaidimus, visada kyla iš baimės, kad žaidimai – persmelkti estetikos ir agresyvaus elgesio – kažkaip prasiskverbs į „tikrąjį pasaulį“. Nors šio klausimo tyrimai nuolat neduoda galutinių rezultatų (ir kupini rimtų metodologinių problemų), baimė suprantama tais metais, kai atrodė, kad absurdiškiausia 2014-ųjų kontroversija (keistas, beveik neįveikiamai neapykantos kupinas, kvailas ir labirintiškas „Gamergate“) gali tapti pačios visuomenės dalimi. Tačiau ši idėja – tokia pat slidi kaip ir nauja manija dėl „netikrų naujienų“, – sukurta per tūkstančius tviterio žinučių, bet mažiau įtikinamų skaičių, taip pat neatsižvelgia į tai, ką gali padaryti toks žaidimas kaip „DOOM“. Kitaip nei, pavyzdžiui, „Valve“ žaidime „Counter-Strike“ (beveik platoniškas šiuolaikinio pirmojo asmens šaudyklės idealas), pasaulio tirštumas ir absurdiškumas – kartu su jo rezonansais su mūsų pačių pasauliu – yra glaudžiai susijęs su pačia žaidimo eiga. Demonus ir UAC su tobulu intensyvumu varo Michaelo Gordono neįtikėtinas „Nine Inch Nails“, skirtas XXI amžiaus garso takeliui. Užuot pasauliui nykus geometrijos ir pataikymo langelių abstrakcijomis, kaip dažnai nutinka ypač konkurencinguose kelių žaidėjų šaudyklėse, ritmingas dinaminis diapazonas išlaiko ryškų pasaulio, kuris kuria šviesesnį rytojų, be galo spaudžiant (tiesiogine prasme) pragarišką šiandieną, idiotizmą.
„DOOM“ įniršis juntamas nuo pat pirmos žaidimo akimirkos, tačiau tik tada, kai esi kažkur vieno iš jo pilnai išplėtotų scenarijų viduryje, šokinėdamas iš vienos platformos į kitą, sukiodamasis tarp savo ginklų arsenalo, plėšydamas kažkokio pragaro žvėries nasrus ir keikdamas visišką „DOOM“ pasaulio – tai yra mūsų pasaulio – idiotizmą, „DOOM“ pradeda nuoširdžiai mokyti įniršio. Žaidimai yra mašinos, skirtos sukelti afektą, bet jie taip pat yra pedagoginiai: „DOOM“ mus moko. Pankaj Mishra neseniai teigė, kad mūsų amžius yra pykčio amžius. „Doomguy“ užima išskirtinę XXI amžiaus įtūžio agento poziciją: primetamą, tačiau galingą; subliūkštantis lyg trapi krūva iš vos kelių demoniškų sviedinių, tačiau turintis neprilygstamą įniršio potencialą; be teisių, bet turintis tiek daug galios įrankių po ranka. Mishra išmintingai skatina savo skaitytojus atsigręžti į XIX amžiaus socialinius teoretikus, kurie rimtai žiūrėjo į iracionalumą; į Darviną, Freudą, Weberį ir Nietzsche\'ę, kurie šiuolaikinėje žmonijoje matė seksualinius impulsus, senus dievus, besikeičiančią prigimtį ir apmaudą, o ne paprastą, tvarkingą, maksimalizuojantį racionalumą. Tačiau „DOOM“ tai jau žino. „DOOM“ priima mus tokius, kokie esame.
„DOOM“ žino, kad pyktis yra pernelyg amorfiškas; įniršis turi vektorių. „DOOM“ nori, kad prisimintumėte įniršį arba pirmą kartą jį išmoktumėte. Iš tiesų bauginanti yra tai, kad „DOOM“ iš tikrųjų žaidžia pavojingą žaidimą: jis nori, kad išmoktumėte įniršį ir vėl jį sujungtumėte su jo išraiškos džiaugsmu. Kai kurie naujieji afekto pranašai teigia, kad gryna, nesušvelninta jo išraiška yra išsivadavimas už proto ribų arba virš proto. Net ne kaip pagrindinis veiksmo ar racionalumo variklis, kaip Freudas ar net Hume\'as sakytų, bet kaip anarchinis tramplinas į laisvę. Tai gali sukelti intensyvią rekursiją. Brian Massumi: „Sąvoka yra plyta. Ją galima panaudoti proto teismo rūmams statyti. Arba ją galima išmesti pro langą.“ Tačiau šie aprašomieji teiginiai, kurie tampa draudžiamaisiais teiginiais (valstybės – ne; sudaužymas – taip), vengia politikos (arba, tiesą sakant, moralės) kaip įniršis, plūduriuojantis nebūties jūroje. Ar langas išdaužtas revoliucijos ar pogromo metu? Ar „DOOM“ irgi žaidžia šį žaidimą? Viena iš nedaugelio politinių teoretikų, iš tikrųjų supratusių Trumpo fenomeną, kai tai dar buvo populiarus vasaros pokštas tarp „Slate“ apžvalgininkų ir „Washington Post“ reportažų, buvo Lauren Berlant. „Žmonės norėtų jaustis laisvi [...] Donaldas Trumpas kursto viltį, įgyvendindamas savo emocinę laisvę.“ Tačiau nors „Trumpo emocijų mašina“ priima kai kuriuos pagrįstus duomenis (nelygybę, neteisingumą, nuosmukį), ji skleidžia ir nesąmones, ir nepadorius rezultatus. Ji nėra neteisinga, nes yra įniršusi; ji įniršusi dėl netinkamų dalykų. „DOOM“ emocijų mašina verčia jus peržengti vien pykčio išraišką – ne tik pradinį, nesuvokiamą pyktį, ne tik pyktį ant bet kokio seno daikto ar artimiausio naratyviškai priimtino taikinio, bet ir jaustis laisvai pykti ant žmonių, kurie jus čia atvedė, pykti ant jų apologetikų, pykti ant HR idiotizmo, pykti ant lėto kvailumo ieškant dar vieno „negyvo darbo“ šaltinio – žmogaus, demono ar kitos anglies pagrindu sukurtos gyvybės formos – „kuri, kaip vampyras, gyvena tik siurbdamas gyvą darbą, ir kuo daugiau gyvena, tuo daugiau darbo siurbia“. Pykti ne tik ant Pragaro, bet pykti ir ant to, kas jus atvedė į Pragarą ir kodėl visa tai apskritai reikalinga.
[Doomguy] nemato nieko amžino. Bet būtent dėl šios priežasties jis visur mato maršrutus. Kur kiti susiduria su sienomis ar kalnais, ten jis taip pat mato kelią. Bet kadangi jis visur mato kelią, jis turi visur jį išvalyti. Ne visada brutalia jėga; kartais pačiais rafinuočiausiais būdais. Kadangi jis visur mato kelius, jis visada atsiduria kryžkelėje. Nė viena akimirka negali žinoti, ką atneš kita. Tai, kas egzistuoja, jis paverčia griuvėsiais ne dėl pačių griuvėsių, o dėl kelio, vedančio per juos.
Irvingas Wohlfarthas kartą pastebėjo, kad Benjamino „destruktyvus personažas“ yra „beveidis teigiamai suvokiamo charakterio neturinčio žmogaus modelis“. Galite būti lemtingasis, galite būti „destruktyvus personažas“. „DOOM“ jumis pasitiki. Ir galbūt labiau nei turėtų; smurto, sadizmo ir beveik neįžvelgiamo pykčio duobės kokteilis, kurį jis nori, kad patirtumėte kaip gyvenimą patvirtinantį džiaugsmą, turi blogą reputaciją kaip menas, jau nekalbant apie politiką.
Ir vis dėlto „DOOM“ nori mesti kauliukus jūsų labui. „DOOM“ mano, kad jūs vėl išmoksite pamilti įniršį, patirti jo visceralinį malonumą. „DOOM“ nori, kad jūs pamirštumėte visas tas mandagumo, elgesio, tono, „abejonės naudai“ pamokas. „DOOM“ nori, kad jūs apsvarstytumėte, jog kai „nusileis“, jūs ištrypsite Pragaro duobes, kad dar labiau nusileistumėte. „DOOM“ nori, kad jūs jaustumėte daugiau. Bet – ir galbūt tai tėra gryna, neracionali mano viltis, atpirkimo skeveldra niūraus džiaugsmo žaidime – „DOOM“ nori, kad prisimintumėte, jog visa tai taip kvaila. Kad visa tai yra instrumentinė, kad vienintelė išeitis yra praeiti pro šalį, bet kad tai žiauru pasauliui ir jums patiems. Viltingiausią akimirką manau, kad „DOOM“ galvoje turi senąjį Spinozą: išmokite vėl jausti džiaugsmą pasaulyje ir taip, išmokite jausti džiaugsmą priešų skausme, bet atminkite, kad tai – tik savo dydžiu – yra mažesnis džiaugsmas nei draugų klestėjimas.
„DOOM“ baigiasi tuo, kad paskutinis likęs UAC atstovas atima iš jūsų kažkokį prastai paaiškintą „raktą į Pragarą“, jog išsaugotų „teigiamus“ energetikos projekto aspektus, o „doomguy“ vėl paverčiamas legenda. Jūs čia inertiški; nėra jokio žaidimo. Penkiolika valandų kruopščiai diriguoto ir surežisuoto įniršio srauto staiga užgęsta, kai suvokiate tai, ką turėjo suprasti kiekvienas žmogus Žemėje, kai Bushas prastūmė pirmąjį finansinės pagalbos planą, kai Obama paskyrė Geithnerį, kai Schäuble nė per žingsnį nepasidavė Graikijai, kai buvo sudaryti žlugę Paryžiaus susitarimai, kai Nigelis Farage\'as su savo kvaila šypsena, kai buvo surežisuota Arabų pavasario nesėkmė, kai sparčiai spartėjo klimato kaita, kai buvo laisvalaikio ekonomika, kai buvo nevaržoma policija, kai buvo kalėjimai ir migrantų stovyklos, o Donaldas Trumpas tupėjo savo paauksuotame žaidimų kambaryje ant šalto juodo bokšto: jie tiesiog toliau tai darys, kad ir kas nutiktų, ar kiltų potvynis. „DOOM“ išmokys jus mylėti įniršį. Ši mašina žudo demonus.
1 --- 8 --- 16 17 18 19 20 21 --- 24 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|