Močiutė vonioje

Močiutė vonioje.

Aš savo kambaryje, paguldytas miegoti.

Dulkių dalelės saulės šviesoje prie lango,

spalvos, kurių negaliu įvardyti.

Kažkas ore, ką matau tik aš,

kartu su nematomais kirminais.

Žiurkė palindo po paklode ir ėda mano pirštus.

„Tik košmaras“, – sako Močiutė, permirkusi.

Dvejų ar trejų metų. Ilgai prieš metaforas,

palyginimus – net nesuprantamus STOP ženklus.

Dar nei radijo ar televizijos laidų –

tik balsai iš kitų kambarių.

Nieko nežinoma.

Pasaulis už lovatiesės,

kambario sienų, beveik neištirtas.

Didžiuliai medžiai, besispiečiantys aplinkui.