Kažkas mirė mano skaitymo viduryje.
Bet esu gyvas. Savo mažoje erdvėje skaitau.
Ne rimtus tekstus, ne genialius, tiesiog
gerai parašytus, staigmenas klebonijoje.
Mano kambaryje skaito Dinozaurė. Guli ant
grindų, įsprausta tarp lovos ir grindjuostės
šildymo. Jai - vienuolika. Jai patinka
išgalvotos biografijos.
Laikas bėga. Skaitau, ieškau magijos, kad
galėčiau tapti kažkuo. Ne savimi, ne žmogumi,
kažkuo kitu, vis dar savo mažoje vietoje.
Druskos dėžute, plonakauliu filosofu. Bet
nesu nei viena, nei kita.
Miręs kažkas mane šaukia. Neverkiu ašaromis.
Nesamprotauju tinkamai.
Skaitau eilėraščius. Galvoju: mums nereikia
šių taip tobulai pagamintų indų – daugiau jokių vazų!
Po kruopštaus valymo persikrausčiau į kitus namus su
dvylikos vazų dėže. Kodėl?
Vienuolikmetė Dinozaurė nori jas nužudyti. Vos tik
išmokusi skaityti „rožė“, ji tą rožę pametė.
Manyje yra negyva dėmė. Jaučiuosi toks gyvas savo
mažoje erdvėje skaitydamas.


Passchendaele2
