Sable
PLATFORMA: Windows; Xbox Series X/S; Xbox One; PlayStation 5
ŽANRAS: Tyrinėjimas
KŪRĖJAS: Shedworks
LEIDĖJAS: Raw Fury
IŠLEIDIMO DATA: 2022
Trečia valanda nakties, einu stačiu rudeniniu keliu per šaltą, smarkų lietų. Mano sveikatos juosta vos žemiau žalios spalvos, kaip visada. Mano ištvermė taip pat vidutinė. Kaip šarvus, dėviu šviesą atspindinčią sidabrinę neperšlampamą striukę ir aviu storus "Caterpillar" sportbačius, kad tvirtai stovėčiau ant grindų. Savo inventoriuje turiu "iPhone", ausines, keletą senų kvitų, raktus tarp vienos rankos pirštų ir stipriai purškiamą skystį kitoje. Jis gali nudažyti užpuolikų odą ir drabužius ryškiai žaliai, tačiau nesitikiu jokių kovų trečią valandą nakties Liverpulio priemiesčiuose, ypač per šią liūtį.
Jaučiuosi gerai. Jaučiuosi geriausiai, nei jaučiausi ilgą laiką. Jaučiuosi taip gerai, kad beveik norisi, jog kas nors išnirtų iš tamsos ir susiremtų su manimi, kad galėčiau dar labiau pakelti šį adrenalino lygį. Čia puiku, visiškai vienai. Man tai patinka. Lietus toks stiprus, kad net ir išsikrovus ausinėms, vis tiek turiu ko klausytis; ir mano nuostabai, kaip žmogus, kuris visada išeina iš namų su kažkuo ausyse, mėgaujuosi ir pasaulio garso takeliu. Stovinčių automobilių išsimėtymas, į latakus plaunamos šiukšlės; masažuojantis vandens dūzgimas per visą kūną, lietui išbandant mano striukės ribas, ir jaučiu, kaip mano džinsai tampa tamsūs, stori ir prigludę prie odos.
Kai pagaliau grįžtu apie 4 val. ryto, mano vaikinas, kuris gulėjo užmigęs ant sofos, ateina manęs nurengti koridoriuje, nes nežinau, nuo ko pradėti. Ant grindų, kur stoviu, greitai atsiranda bala, ir mes juokiamės iš viso to oro, kurį parsivedžiau į namus. Purvas ant grindų. Maža lapo dalis. Katė prisliūkina pažiūrėti, dėl ko visas šis šurmulys – ir aš vėl namie. Ir nors tai namai, o namai yra ten, kur širdis, ir belaidis internetas, ir namų jaukumo interjeras, nesu tikra, ar namai yra ten, kur noriu būti dabar, ir jaučiuosi pasimetusi.
Maždaug prieš mėnesį peržaidžiau "Sable". Tai atviro pasaulio tyrinėjimo žaidimas apie jauną mergaitę tuo pačiu vardu, kuri palieka stovyklą ir leidžiasi į nuotykius dykumoje. Pagal tradiciją visi jos klano nariai atlieka ritualą, vadinamą "Sklandymu". Jie pasiekia amžių, kai turi palikti komfortą ir pažįstamą aplinką, kad galėtų pamatyti pasaulį savo sąlygomis. Jie tyrinėja tai, kas yra, susitinka su žmonėmis, padeda, išbando daug naujų dalykų. Taip darydami jie išsiaiškina, kuo nori būti. Per įvairias veiklas žaidėjas gali užsidirbti ženklelių už pasiekimus. Iš šių ženklelių galima pasigaminti specialią kaukę, kuri žymi nešiotojo pasirinktą discipliną. Žaidime "Sable" nematote jokių veidų, tik daugybę paslaptingų kaukių.
Galiausiai jaunuolė "Sklandyme" turi nuspręsti, ar ji apskritai nori grįžti namo. Ji visada gali tęsti, jei nori, ir visi tai žino pradėdami. Nėra jokio skubėjimo apsispręsti. Tačiau "Sable" grįžimas namo, sprendimas, kokią kaukę dėvėsite toliau gyvenime, ir šio pasirinkimo pateikimas šeimai sukelia žaidimo pabaigą. Tai sako, kad esu pasiruošusi, esu įsitvirtinusi, žinau, kas man rūpi, ir grįžau. Mane patenkina smalsumas. Baigiau. Nurenkite mane, nuimkite apsiaustą, ištraukite mane iš šių šlapių džinsų; leiskite man parodyti, kas esu dabar, kai pamačiau tai, ką mačiau, ir dabar, kai žinau tai, ką žinau. Ridenkite kreditus.
Praėjus mėnesiui po "Sable" pabaigos, vis dar galvoju apie žaidimo pabaigą. Augimą, užbaigimą, galią atnešti laimingą pasaulio finalą. Tai sukasi mano galvoje, nes nors ir pasirinkau baigti žaidimą, nebuvau tam visiškai pasiruošusi. Maniau, kad esu, bet nebuvau. Taip, grįžau į stovyklą ir visiems parodžiau kaukę, dėl kurios sunkiai dirbau, bet buvo taip saldu ir kartu liūdna subręsti, užuot toliau brendus, o tai buvo tokia atsitiktinė, švelni žaidimo dovana. Norėjau, kad nebūtų buvę daugiau ką veikti, daugiau ką atrasti, daugiau kur pasiklysti. Norėjau, kad "atviras pasaulis" būtų reiškęs begalybę (ir aš visada taip darau, ir beveik pamirštu, kad begalybė nežadama). Kaip "Sable", norėjau toliau skraidyti tarp žemės ir oro, rinkti drugelius, važinėti po žėrinčiomis mėlynomis arkomis ir lipti ant milžiniškų gyvūnų skeletų, kurie ilsėjosi tarsi tiltai tarp uolų. Paprastai tariant, norėjau likti savo kelyje.
Nereikėjo jaudintis dėl kritimo žalos, nebuvo jokio gyvybės juostos dydžio. Kiekvienas galvosūkis buvo neprivalomas, išvengiamas. Grįžk ir užbaik jį kitą kartą. Žaidimo patirtis buvo neįtikėtinai švelni, tarsi vaikščiočiau basomis šlapiomis žaidimų aikštelės grindimis. Savo kelionėje vos nepaskendau šlapioje žvyro duobėje ir norėčiau, kad mūsų suaugusiųjų keliai būtų tokie pat lankstūs. Kai pagaliau ėjau "Sable" pasaulio pakraščiu ir pamačiau tų kraštų kietumą – kai žaidimo istorija buvo nutraukta, atskleista esanti tik žaidimas, plokščia žemė, didingas dizainas – žinojau, kad laikas man baigti šią dieną.
Po mėnesio galvoju apie plačias tų smėlio kopų formas, o ne apie atskirų smėlio žvaigždžių žvyrą. Žaidimo pradžią ir pabaigą, o ne ilgą akimirką tarp jų. Atsitiktinai žaidžiau "Sable", kai kelionės ir pabaigos tapo labai svarbios mano galvoje, ir dėl šios priežasties žaidimas išliko su manimi. Nes kiekvieną spalio, o dabar ir lapkričio, naktį turėjau nuspręsti, ar noriu grįžti namo, ar ne.
Trečia valanda nakties, einu stačiu rudeniniu keliu per šaltą, smarkų lietų. Esu visiškai pabudusi. Mano kūnas šiomis dienomis turi savas taisykles. Pabundu pavargusi ir kuo ilgiau nemiegu, tuo geriau jaučiuosi (tuo galingesnė tampu). Mane prakeikė saulė, ir daliai manęs tai nerūpi. Nes atrodo, kad... dieną pasaulis tvirtai apvyniotas aplink mano kūną. Naktį jis pagaliau mane paleidžia.
Apie 3 val. nakties esu įsitempusi. Esu sulėtintame kinematografiniame 2000-ųjų pradžios vaizde čia, gatvėje; matau kiekvieną lietaus lašą, įskaitant ir tą, kuris ką tik atšoko nuo lapo už manęs. Stebiu gyvūnus ir kitus žmones, bet niekas niekada nepasirodo. Girdžiu tamsiai žalios elektros dėžutės dūzgimą šaligatvio pakraštyje. Ar jie visada skleidžia garsą, ar aš jį pastebiu tik todėl, kad pagaliau esu sąmoninga?
Judu lėtai, bet man atrodo, kad judama greitai. Negaliu patikėti, kad Liverpulyje yra tokių didelių namų, ir dar pasiekiamų pėsčiomis. Didžiuliai dvarai su vartais, su ilgais įvažiavimais ir apsupti senų medžių. Esu per žemai, kad matyčiau pro langus, ten - tik mėnulis. Norėčiau pažinti ką nors, kas gyventų vienoje iš šių pilių, kad turėčiau galimybę ir pasiteisinimą užeiti vidun. Noriu žinoti, kodėl jos tokios turtingos. Bet dabar visi pasaulyje miega, ir aš pastebiu, kad didelė dalis mano žemėlapio yra pilka. Norėčiau iš tikrųjų žaisti, kad galėčiau perlipti tvorą, bet jie tikriausiai turi durų skambučius su kameromis; ir jie tikriausiai nenori, kad merginos sidabriniais švarkais brautųsi į jų asmeninę erdvę.
Pasiekiu kelio galą, kur atsiveria pieva. Po gatvės žibintais ji ruda ir oranžinė, bet žėri nuo lietaus. Toliau einu pro ją, kol pasiekiu savo viršininką, man uždraustą vietą: tai parko pakraštys, kur nustoja šviesti. Tamsa užgožia visas formas ir visą erdvę, todėl mano naktinis pasivaikščiojimas pasiekia tikrą juodą pabaigą. Žinau, kad neturėčiau, žinau, kad negaliu, bet noriu eiti pirmyn. Adrenalinas kyla; dairausi į kairę ir į dešinę. Matau arčiausiai savęs esančius medžius, o paskui – nieko. Ar ten kas nors yra? Apsimetu, kad Viktorijos laikų žmonės, pastatę parką, išeina, kai niekas nežiūri. Man nereikia žiūrėti siaubo filmo, man tereikia stovėti ant pasaulio krašto.
Pravažiuoja automobilis. Tai - kebas. Taksi matau tik tada, kai taip vėlai išeinu. Suprantu, kad skauda kojas. Nežinau, ar visi šie pasivaikščiojimai padeda, ar tik pablogina situaciją, bet pats judesys blaško. Tai - nostalgiška. Noriu nuskristi į parką, susitikti su vaiduokliais, išsigąsti juos radęs ir tada bėgti – sparčiausiu greičiu, kokiu esu judėjusi savo gyvenime.
Esu arba nutrūktgalvė, arba naivi.
Pirmaisiais ligos metais negalėjau nueiti pakankamai toli, kad pasiekčiau dvarus, apie kuriuos nežinojau, o parkas atrodė esantis už milijono mylių. Dabar tai - tik pusė podkasto. Vos spėjau pasiekti gatvės gale esantį žibintą ir grįžti atgal, bet tai buvo sunku ir nuobodu, ir bandžiau tik kelis kartus, nes mano kūnas blogai reagavo į visą reikalą. Jaučiausi įstrigusi savo namuose, dar labiau įstrigusi savo kūne, vaizduotė niekur nedingo, kepino mano sielą. Kai sausį pagaliau gavau atsakymus – disautonomiją po COVID – sužinojau, kad mano kūnui reikia daug priežiūros. Man reikėjo širdies vaistų, bet taip pat daugiau vandens, daugiau druskos ir mažiau šilumos. Taip, man reikėjo pailsėti, bet gydytojas taip pat pasakė, kad turiu sustiprinti kojas, kad kraujas geriau cirkuliuotų po kūną. Nežinojau, ką su tuo daryti, ir kol dar bandžiau išspręsti mįslę, atėjo vasara. Karštis vėl įviliojo mane į spąstus.
Visus metus laukiau rudens, akimirkos, kai pagaliau galėsiu laisva valia palikti stovyklą. Atsitiktinai vaidinau "Sable" šių metų laikų sankirtoje ir kai išeidavau į lauką viena, tiesiog pramogai, įsivaizdavau, kad esu ji. Vis tai įsivaizduoju, ir rašydama apie mus abi, man lengva sujungti jos svetimą pasaulį su manuoju, nes lėtinė liga yra tokia absurdiška, kad gali atrodyti kaip savarankiška fikcija.
Vakar vakare, išėjusi, ėjau kitu keliu. Buvo vidurnaktis ir šį kartą nelijo, bet ant automobilių langų mačiau šerkšną. Šerkšną – bet prakaitas riedėjo rankomis. Jaučiau, kaip jis mane kutena, varva iš po striukės rankovių ant rankų nugarėlių. Šiąnakt tie prakaito lašai maišosi su lietaus lašais, ir man taip karšta, kad noriu nusivilkti visą striukę, nors ir pliaupia liūtis. Vos tik išsitiesiu, mane užplūsta karštis, nes nervų sistema nebežino, ką su manimi daro; bijau kiekvienos ateinančios vasaros. Padaliju skirtumą ir nusiimu gobtuvą, kad lietus sugarbanotų plaukus aplink veidą ir nuplautų nuo manęs raudonį.
Žvelgiu žemyn, kad lietus nepatektų į akis. Šaligatviai nukloti šnarančiais lapais, kuriuos galinga srove laisto dangus, todėl einu pačiu kelio viduriu kaip automobilis ar gyvūnas. Be ausinių klausausi lietaus, bet taip pat girdžiu, kaip sunkiai kvėpuoju. Ir nors karštis, kojų skausmas, krūtinės spaudimas ir valandos, kurias praleidžiu, yra ženklai, kad manyje ne viskas gerai, aš puikiai leidžiu laiką. Po metų, praleistų namuose, ir beveik dar vienų pilnų metų, laukdama, kol atšils orai, pasaulis yra įdomesnis, nei jį prisimenu. Stimuliacija būtina. Tai - sveika. Man patinka, kad jis atrodo naujas; stengiuosi vengti du kartus eiti tuo pačiu keliu, jei tik galiu. Sukuosi taip, kaip natūraliai nesisukčiau, ir svarstau, kas laukia už kampo – o kai pastebiu, kad svarstau, susitariu visada to laikytis.
Šiomis vėlyvomis naktimis, jausdamasi vienintele gyva, man taip smagu, kad nenoriu, jog žaidimas kada nors pasibaigtų. Žiūrėdama į namus, išdrįsdama pasivaikščioti parko pakraščiu, gaudydama orą priemiesčiuose, tampu tokia laisva, kad iš tikrųjų nenoriu grįžti namo. Manau, kad tai suprantama. Nenoriu įžeisti nė vieno pažįstamo, bet tai verčia mane norėti išeiti ir niekada nebegrįžti.
Vėl prisimenu "Sable" prielaidą. Nors ir pasirinkau baigti žaidimą, nebuvau visiškai pasiruošusi. Maniau, kad esu – pasirinkau kaukę – bet nebuvau. Ir tai - tiesa kiekvieną vakarą realiame gyvenime. Mėgaujuosi tyrinėjimu, bet niekada nejaučiu, kad to pakanka, ar kad einu pakankamai toli. Manau, kad išorinis pasaulis skirtas man, bet ne todėl, kad kiti žmonės nustatė man ribas. Man neleidžiama eiti ten, kur iš tikrųjų noriu, ir negaliu pasiekti tikros dykynės vienai šiomis kojomis. Kol to negalėsiu arba kol nepažeisiu taisyklių, nemanau, kad būsiu patenkinta. Bent jau "Sable" pamato daugiau nei pašto kodą, kol nuspręsime, kad ji užaugo.
Negalia pakeitė mano santykį su daugeliu dalykų, bet ypač susiformavo "namų" jausmas. Šie namai dabar pernelyg pažįstami, ir tai jau kurį laiką yra problema. Man reikia priešingybės – atradimo, spontaniškumo, atsitiktinumo; beprotiško poelgio, kuris atveria visus langus, nuima dangtį nuo mano galvos ir namo, leidžia man per naktį paaugti porą centimetrų ir mane šokiruoja. Kai kiekvieną vakarą išeinu susijaudinusi, kad galiu be galo vaikščioti ir vaikščioti, manau, kad galiu aplenkti savo pagrobėjus, bet su savimi pasiimu savo kūną. Galvoju, kad jei nesustosiu, po to negalėsiu patirti avarijos. Jei nepažiūrėsiu į savo telefoną, niekas manęs neras. Esu vaikas, kuris pakuoja savo daiktus į languotą antklodę, pririša ryšulėlį prie pagaliuko galo ir užmeta jį ant peties. "Iškeliauju visam laikui!", – šaukiu.
Ir noriu vaidinti. Kaip neįgalus asmuo, privalau daryti viską, kas įmanoma, kad jausčiausi kuo geriau ir būčiau saugi, todėl daryti tai, kas, žinau, gali mane sugadinti, yra jaudinantis ir retas dalykas. Tai tas pats, kas paauglystėje išgerti ir tikėtis geriausio. Man tai svarbu, nes kiekvieną dieną turiu elgtis kuo geriau, neturiu nė vienos laisvos dienos galvodama apie savo simptomus. Nukrypimas man teikia naujų malonumų; vaikščioti toliau nei esu įpratusi, išeiti naktį ir atsidurti vietose, kur 28 metų moteriškė tikriausiai neturėtų eiti viena. Pavyzdžiui, kartą – ir niekam to nesakykite – pasukau į pagrindinį kelią netoli savo namų, ir takas priešais mane buvo laisvas, tuščias ir gerai apšviestas, o visas džiaugsmas mano galvoje virto energija mano kūne... ir aš bėgau. Gerai, tai buvo tik ristele, ir aš skubėjau tik tarp žibintų, bet tai buvo kažkas. Žinoma, mano kojos manęs dėl to nekentė ir negalėjau paeiti kitas dvi dienas, bet buvau labai patenkinta savo pagiriomis, nes tomis sekundėmis jaučiausi kaip pasaulio karalienė.
Ir štai ir viskas, ar ne? Aš sklandau viena. Taisyklių laužymas ir savo ribų išbandymas yra svarbi augimo dalis. Aš atrakinu savo kaukę ir atrandu, kas esu savo naujoje tapatybėje. Jei palikčiau "Sable" stovyklą ir grįžčiau, kaip atrodytų mano kaukė? Chirurginė kaukė, tokia didelė ir daugiasluoksnė, kad dengia visą mano veidą, leidžia man kvėpuoti, leidžia man pasislėpti; nudažyta sidabru, kuris atspindi visą šviesą.
Aš vėl "Sable". Vyras stotyje papasakojo man apie vietovę, vadinamą "Krištoline Plynaukšte", o pavadinimas – magiškas, tad aš ten nuvykau. Smėlis pakeliui - pilkas ir mėlynas, o iš žemės kyla didžiuliai dūmų kamuoliai, kylantys spiralėmis. Aukštai. Lipu sienomis, permatomais baltais bokštais ir akmeninio kario kūnu, kol pasiekiu viršūnę. Čia, viršuje, siaučia audra. Lietus juodas, dangus aplink mane geltonas ir žvaigždėtas. Kai žaibas trenkia į viršūnę, kristalų skeveldros staiga pasirodo spygliais. Suprantu, kad galiu jas surinkti; įdedu žaibus į butelį. Esu saugi. O kai baigiu, atsistoju ant plynaukštės krašto, žiūrėdama žemyn į pilką smėlį toli po savimi. Tuoj pat pašoku ir lėtai leidžiuosi žemyn raudoname, šviečiančiame burbule. Kai nusileidžiu, burbulas sprogsta ir aš esu saugi.
"Sable" niekada neturi progos elgtis netinkamai. Ji niekada negauna laukinės mergaičiukės akimirkos. Ji nedaro nieko blogo, nes niekas blogo negali nutikti. Ji yra pasyvi, pastabi ir maloni. Ir tai puiku. Bet galbūt nebuvau pasiruošusi, kad ji grįžtų namo, nes jos augimas buvo pernelyg tiesmukas. Jis buvo kiekybinis, o ne kokybinis, nežinau, ar tikėjau, kad ji apskritai pasikeitė. Jei "Sable" būtų numušusi stabilizatorius, arba jei jos nuotykis būtų buvęs nepastovesnis – jei žaibas būtų skaudėjęs, arba burbulas būtų susprogęs – namai būtų buvę tikra šventovė ir laukiama pabaiga. Kai pati tyrinėju, vaikštau į visas puses, bet jei einu maršrutais, vedančiais į parko pakraštį (kur stoviu ir save gąsdinu), namai vis dėlto atrodo gera mintis.
Ir rašydama tai, nenoriu, kad žaidimas taptų pavojingas. Tempiu savo virtualią dvynę, spardančią ir rėkiančią, į tuštumą kartu su savimi, kad ji žinotų, ko man reikia. Man patiko "Sable", bet tai buvo šiek tiek panašu į linksmybes nakvynės namuose ir tiesiog priartėjimą prie taško, kai noriu žaisti "tiesą-arba-išdrįsk", bet mano draugas nori baigti vakarėlį; arba suaugusieji atėjo mane parsivilioti atgal į namus po didžiojo pabėgimo, o dabar turiu atrišti savo languotą drobę ir sėsti vakarienės su visais kitais. Man patiko žaidimas, bet kadangi jis man taip patiko, norėjau daugiau. Daugiau iš jos personažo, daugiau jos personažui; daugiau iš sklandymo ir daugiau iš viso pasaulio. Idealiu atveju, jei įmanoma, žemėlapis, kuris būtų visiškai "generatyvus" žaidime, į kurį kūrėjai nuolat pildė atnaujinimus. Nauji žemėlapiai, naujos užduotys, paslėpti tuneliai ir slaptos šventyklos, kurios pasirodytų tik kartą per mėnesį per pilnatį, jei žiūrėtumėte į oazę tobulu kampu, ir – ne, tai nesąžiningos problemos. Man patiko estetinis, ezoterinis ištempto žaidimo posūkis, bet norėčiau, kad būčiau galėjusi amžinai pabėgti nuo pabaigos.
Tam tikra prasme, netenkinanti pabaiga yra sąžiningesnė mano dabartinei situacijai. Žinote, kai išeinu iš namų, džiaugiuosi palikusi musėkautos Veneros gaudyklę, kuriai net nereikėjo greitai judėti, kad mane pagautų. Bet tiesa ir tai, kad išėjus iš namų skauda krūtinę, stingsta kojos, širdis per daug reaguoja, o temperatūra pakyla. Nenoriu grįžti namo, bet privalau. Galiu bandyti išvengti pabaigos, bet naktis baigiasi ir žiema baigsis, podcast\'as, kurio klausausi, visada galiausiai pradės dėkoti savo rėmėjams, o žaidimas yra ribotas išteklius, kurį turiu priimti. Net jei man pateiktumėte tokį begalinį žaidimą, kuriame nebūtų nieko neleistino, to vis tiek nepakaktų, nes iš tikrųjų noriu pati būti begalinė.
Ghost of Tsushima
PLATFORMA: PlayStation 4; PlayStation 5; Windows
ŽANRAS: Veiksmo-nuotykių
KŪRĖJAS: Sucker Punch Productions
LEIDĖJAS: Sony Interactive Entertainment
IŠLEIDIMO DATA: 2020
"Ghost of Tsushima" prasideda dideliu plačiu samurajų, pasipuošusių įspūdingai detaliais šarvais, kadru, sėdinčių ant žirgų. Ten randame pagrindinį veikėją Jiną, mąstantį apie tai, kaip jis mirs už savo šalį. Keliaudamas po Tsushimą, mūsų herojus kovoja su įsiveržusia mongolų armija, kad apsaugotų savo žmones, ir grumiasi su Bušido kodekso principais. Atstumtosios pozicijos išnaudoja perspektyvą ir platų matymo lauką, kad įrėmintų ir samurajų, ir jo priešininką taip, kad dažniausiai tai atrodo tikrai kinematografiška. Žaidimo kūrėjai turi tokį pat nepriekaištingą vaizdo atspirties tašką: legendinio režisieriaus Akiros Kurosavos darbus.
"Mes grynai norėjome pagerbti tai, kad šis žaidimas yra taip visiškai įkvėptas šio meistro darbų", – neseniai duotame interviu "IndieWire" sakė režisierius Nate\'as Foxas. "Entertainment Weekly" Foxas paaiškino, kaip jo komanda "Sucker Punch Productions" teigė, kad įtaka buvo plati, įskaitant žaidžiamą nespalvotą "Kurosavos režimą" ir net renkantis pavadinimą. Tiksliau, jis pažymėjo, kad "Septyni samurajai", vienas žinomiausių Kurosavos kūrinių, apibrėžė Fox\'o "samurajaus sampratą". Visas šis darbas buvo skirtas vilčiai, kad žaidėjai "patirs žaidimą kuo arčiau šaltinio".
Tačiau priimdami Kurosavos pavadinimą kaip samurajų nuotykių stilių, "Tsushimos vaiduoklio" kūrėjai įžengia į tapatybės ir kultūrinio supratimo sritį, su kuria jie niekada nesiginčija. Pokalbis apie samurajus neprasidėjo ir nesibaigė Kurosavos filmais, nes dabartinės Japonijos politinės jėgos ir toliau perinterpretuoja istoriją savo naudai.
Kurosava pelnė samurajų filmų reputaciją, nes nuolat dirbo nuo 1943 m. iki 1993 m. Nuomonės apie režisierių Japonijoje yra labai prieštaringos; kritika svyruoja nuo diskusijų apie jo šeimos kilmę, kilusią iš samurajų kartų, iki kaltinimų pataikavimu Vakarų auditorijai. Sąmoningai ar ne, Kurosava tapo japonų kino veidu šeštojo dešimtmečio kritikų sluoksniuose. Tačiau jis nebuvo vien samurajų stilistas: daugelis režisieriaus filmų kyla iš pagrindinio asmeninės ideologijos konflikto, susidūrus su smurtu, kuris dažnai lieka be atsako – ir ne visada per samurajų gyvenimus. Tokiuose darbuose kaip "Girtas angelas", "Tyli dvikova" ar 1944 m. propagandiniame filme "Gražiausiasis", Kurosava nagrinėja personažų, susiduriančių su ligomis, alkoholizmu ir kitais iššūkiais, tarpasmenines kovas.
Jo filmai išliko iki šiol, ir ne tik dėl kritinio išsaugojimo; nuo tada, kai jie pasiekė Vakarus, jo vizualinės idėjos ir temos tapo reinterpretacijos medžiaga. Tai ryškiai matyti Vakarų kine tokiuose filmuose kaip "Nuostabusis septynetas", kurio pasakojimą daugiausia įkvėpė "Septyni samurajai". Arba net "Sauja dolerių" – vesterno epas, taip glaudžiai susijęs su Kurosavos "Jojimbo", kad režisierius Sergio Leone dėl teisių problemų padavė į teismą "Toho Productions". George\'as Lucasas, ruošdamasis "Žvaigždžių karams", ėmėsi Kurosavos "Paslėptos tvirtovės"; galiausiai jis atsilygino Kurosavos siurrealistinės dramos "Svajonės" prodiusavimu.
"Tsushimos vaiduoklis" yra šios linijos dalis, kupina veiksmo ir dramos, atkartojančios Kurosavos palikimą. "Mes susidursime su mirtimi ir ginsime savo namus", – per pirmąsias žaidimo minutes sako Šimura, Tsushimos valdovas. "Tradicijos. Drąsa. Garbė. Tai yra tai, iš ko mes sukurti." Jis sutelkia savo vyrus primindamas, kas sudaro samurajų įsitikinimą: jie mirs už savo šalį, jie mirs už savo žmones, bet tai padarę jie gaus garbę. O garbė, tradicijos ir drąsa, svarbiausia, yra tai, kas įkūnija samurajus.
Kurosavos darbuose gausu stambaus plano kadrų, skirtų kiekvieno aktoriaus vaidybos emocionalumui užfiksuoti, ir panoraminių kadrų, vaizduojančių besidriekiančias aplinkas ar mažus feodalinius kaimus. Fox\'as ir jo komanda tai atkuria. Tačiau peržaidus Jin istoriją, "Tsushimos vaiduoklis" yra tokia pat pagarba Akiros Kurosavos filmodarai, kaip ir bet kuris kitas nespalvotas filmas. Žaidimo "Kurosavos režimas" nebūtinai atspindi režisieriaus braižą, nes naratyvinis kabliukas ir tropai, randami Kurosavos darbuose – ir daugelyje samurajų filmų žanre – yra tokie pat svarbūs, kaip ir konkrečių kadrų įrėminimas.
"Nemanau, kad daugelis baltųjų Vakarų akademikų turi kontekstą kalbėti apie japonų nacionalinį identitetą", – apie Vakarų šalių diskusiją apie Kurosavos estetiką sakė vietnamietė ir meno vadovė Tori Huynh iš Los Andželo. "Jų kontekstas japonų nacionalizmui labai skirsis nuo japonų ir kitų Azijos žmonių. Mano patirtis su orientalizmu kine rodo, kad akademiniuose sluoksniuose jaučiamas keistas susižavėjimas japonų kančia ir kalte... Nemanau, kad yra kas nors blogo remtis jo estetika. Tačiau kalbant apie jo ideologiją, kalbama visai kitaip."
"Ghost of Tsushima" prieš dvikovas rodo gražiai įrėmintus kadrus, kurie iliustruoja įtampą tarp Jin ir to, su kuo jis ruošiasi susidurti, dažniausiai vietose, kuriose gausu plūduriuojančių žibintų ar ryškių ir spalvingų gėlių. Kadrai akivaizdžiai įkvėpti Kurosavos filmų, tačiau prieš šias akimirkas paprastai įvyksta Jin nesusipratimas – jis patenka į situaciją, kurioje kitaip neturėtų dalyvauti, jei ne suplanuotos papildomos užduotys, skirtos įgyti mitinių kardų ar legendinių šarvų. Tokios problemos kenkia vizualiniam žavesiui; dvikovos nuobodžiai kartojasi vėl ir vėl, labiau kaip scenarijus, o ne kažkas, kas turėtų turėti pasakojimo komponentą ir pridėti įtampos pasakojimui.
Fox\'o ir "Sucker Punch" žaidime trūksta scenarijaus, kuriame samurajai būtų laikomi smurtingais Japonijos visuomenės dvarininkais. Užuot nagrinėjęs samurajų vaidmenį, "Ghost of Tsushima" išaukština jų, kaip tikrųjų feodalinės Japonijos gynėjų, egzistavimą. Jin turi apsaugoti ir susigrąžinti Tsushimą nuo užsienio užpuolikų. Jis turi ginti valstiečius nuo paklydusių banditų, kurie naudojasi saloje šiuo metu tvyrančia suirute. Net jei tai reiškia, kad minėtas samurajus turi atsikratyti savo garbės ar moralinio teisumo jausmo, kad nusileistų iki įsibrovėlių pajėgų, kurias turi nugalėti, lygio.
Jino garbė ir gyvybių, kurias jis turi apsaugoti, kaina nuolat grumiasi, kol ši kova nebetampa svarbi istorijai, o jo kronika sumenkėja iki neišvengiamos ir moraliai miglotos pabaigos. Kiek jis nueis, kad išsaugotų savo ir aplinkinių garbę? "Tsushimos vaiduoklis" užduoda šiuos klausimus neatidžiai pažvelgdamas į tai, ką tai reiškia, atsižvelgiant į pačią samurajų ir jų Bušido kodekso koncepciją. Tai pasireiškia prisiminimais apie Jino dėdę Šimurą, kuris priekaištauja jam už tai, kad šis pasirinko bailio kelią, atlikdamas savo pirmąjį nužudymą už priverstinio slapto veikimo ribų. Arba istorijos momentais, kai priešininkų mongolų pajėgų chanas informuoja Šimurą, kad Jinas bado priešams į nugarą. Net jei būtų galima išvengti dalyvavimo šiose sistemose, pasakojimas sutelktas į Jino kovą išlaikant garbę, galiausiai stengiantis tarnauti savo žmonėms.
Nemanau, kad "Ghost of Tsushima" buvo sukurtas nacionalistinei fantazijai skleisti. Tačiau iš pirmo žvilgsnio, ir per mano laiką žaidžiant šį žaidimą, susidaro įspūdis, kad jį sukūrė pašaliniai asmenys, žvelgiantys į kitaip sudėtingą kultūrą per seno nespalvoto filmo suplokštintą prizmę. Žaidimo eiga yra paviršutiniška, o herojų akimirkos – didingos, tačiau žaidimui trūksta niuansų ir supratimo apie tai, į ką jis galiausiai bando remtis. Šiuo metu "Ghost of Tsushima" kūrėjai, regis, siekė sukurti šaunią pseudoistorinę dramą. Interviu su "Famitsu" Chrisas Zimmermanas iš "Sucker Punch" sakė, kad "jei japonų žaidėjai mano, kad žaidimas yra šaunus arba panašus į istorinę dramą, tai yra komplimentas". Ir jei yra vienas dalykas, kurį "Ghost of Tsushima" pavyko pasiekti, tai "šaunios" estetikos sukūrimas – apimantis akis į akį vykstančias akistatas su daugybe kinematografinių kadrų.
Interviu "The Verge" Fox\'as teigė, kad "mūsų žaidimas įkvėptas istorijos, bet nesame griežtai istoriškai tikslūs". Tai stipriai jaučiama visoje sagoje ir samurajų vaizdavime. Samurajų konstruktai ir ikonografija neša naštą, į kurią "Sucker Punch" galbūt neatsižvelgė kurdami "Ghost of Tsushimą". Nors žaidimas neprivalo išlikti ištikimas įvykiams, įvykusiems Tsushimoje, samurajų simbolis skleidžia nacionalistinę žinią, pateikdamas užglaistytą tos pačios praeities perpasakojimą. Jei "Ghost of Tsushima" kada nors būtų grūmęsi su vidiniu konfliktu tarp įvairių klasių sistemų, egzistavusių tuo metu Japonijoje, jis galbūt būtų labiau ištikimas filmams, iš kurių semiasi gilaus įkvėpimo. Tačiau "Ghost of Tsushima" yra tai, kuo ir siekė būti: "kietas" laikmečio kūrinys, kuris nesigilina į esamus laikmečio kūrinius, kuriais remiasi, samprotavimus ar subtilybes.
Žaidimas, kuris taip stipriai remiasi vieno produktyviausių japonų kino kūrėjų laurais, turėtų tyrinėti ir apmąstyti jo kūrybą taip pat, kaip žiūrovai sąveikauja su kitomis medijomis, tokiomis kaip kinas ir literatūra. Kokia yra kūrėjo intencija, palyginti su platesne kūrinio prasme, atsižvelgiant į dabartinius įvykius ar kultūros istoriją, kuri galiausiai tarnauja kaip fonas dar vienam atviro pasaulio nuotykiui? Ir kaip šie dalykai susipina ir sukuria kažką, kas gali flirtuoti ant nesusipratimo ribos? "Tsushimos vaiduoklis" yra paviršutiniškas šių klausimų ir dilemų atspindys, turintis prizmę, per kurią galima patirti Kurosavos gyvenimą, bet nesuprasti jo kūrybos. Galiausiai jis nenagrinėja šalies, kurią naudoja kaip foną, politikos. Žaidimo kūrėjams Kurosavos atkūrimas yra tiesiog juodai-baltas.
Night Call
PLATFORMA: macOS; Windows; Xbox One; Nintendo Switch
ŽANRAS: Kebo simuliatorius su detektyvo elementais
KŪRĖJAS: MonkeyMoon, Black Muffin
LEIDĖJAS: Raw Fury
IŠLEIDIMO DATA: 2019
Pažvelkite naktį aukštyn, tinkamu momentu, ir galite tai pamatyti: tyliai dangumi skriejantis reaktyvinis lėktuvas, švarūs ir tiesūs kondensaciniai pėdsakai, mažytės švieselės raibuliuoja per fiuzeliažą ir sparnų galus. Tyla yra svarbiausia: žmogaus atskirtumo, urbanistinis, modernios izoliacijos jausmas. Lėktuvas švyti toliau ir dingsta. Jį pakeis kitas.
Pažvelkite žemyn ir aplink – Paryžius naktį, natrio šviesos dažo kalkakmenį blankia gintarine spalva, tos barokinės alėjos, spinduliuojančios įstrižai ir rodančios, kad visas pastatas arba įtrūkęs, arba susipynęs su voratinkliais. Šiose gatvėse ant bordiūrų stovi potencialūs keleiviai, kur įkaitusių variklių metalas tiksi degalų siurbliuose, kur kažkas laukia ir laukia, o tada trenkia.
"Nakties šauksmas" pavertė mane dūzgiančiu žmogumi. Sunku apie tai kalbėti nenugrimztant į "noir" romanų poeziją, neuždegus įsivaizduojamo "Gaulois" ir nežiūrint į įsivaizduojamą upę, prieš vienam grįžtant namo į studijos tipo butą, prie šachmatų lentos. Esate taksi vairuotojas, o mieste laisvai siautėja serijinis žudikas. Jūsų praeitis miglota, esate pašalietis, todėl priverstas maniaką gaudyti, bet taip pat turite užsidirbti pragyvenimui: apmokestindamas važiavimą, prašydamas arbatpinigių, leisdamas išlaidas kurui, matydamas nesibaigiančias skirtingų laikrodžių rodykles. Žaidimas vyksta pokalbiais, kai judi miesto žemėlapiu, rinkdamasis sandorius ir tikrindamas užuominas. Galbūt vienas iš įtariamųjų atsidurs taksi galo sėdynėje. Galbūt visiškai atsitiktinis asmuo turės ką nors įdomaus pasakyti. Visas reikalas yra procedūrinis, todėl istorija visada nauja, tačiau visada pažįstama – pusiau prisimenamų veidų ir pusiau prisimenamų istorijų fragmentų srautas. Tai tikriausiai šiek tiek panašu į tikrą kebo vairuotojo darbą.
Namuose po kiekvienos pamainos yra lenta, kurioje aprašoma byla, pridedama naujų užuominų, mažų virvelių ir užrašų, kuriuos galima perkelti. Man prireikė laiko, kad suprasčiau, kaip naudotis šiuo stendu, bet galiausiai pradėjau rikiuoti įrodymus po kiekvienu įtariamuoju ir galvoti, aplink ką galėčiau sukurti įtikinamiausią bylą. Tiesą sakant, šis nusikaltimas man yra daug mažiau įdomus nei taksi vairuotojo darbas ir pokalbiai su vairuotojais. "Night Call" jūs kaip vairuotojas esate varomas elektra. Beveik galėčiau apsieiti ir visai nespręsdamas šios paslapties.
Taksi gale turiu viliojimų meistrą. Jis man pasakoja, kaip oro uostuose gaudo moteris. Kažkas dėl sustiprėjusių emocijų? Aš iš tikrųjų neklausau. Taksi gale turiu žinių ekspertą. Prisimenu jį iš televizoriaus ar radijo. Jis dėlioja naują keiksmažodį, bet ar iš tikrųjų yra kas nors, kas jį transliuotų? Mano taksi gale turiu katę. Juodą katę, nes tai Paryžius. Katinas nori važiuoti į stotį, į oro uostą ir išlipdamas palieka arbatpinigių. Taksi gale turiu vaiduoklį. Jauną berniuką. Jis man pasakoja apie senąjį Paryžių. Jam kalbant, taksi pradeda kvepėti konditerijos parduotuvėle. Svylantis kvapas, o tada...
Šie dalykai dažnai būna tiesiog fantastiški. Be kačių ir vaiduoklių, kalbėjausi su poetais, kunigais ir nuolatiniais benamiais lankytojais. Žaidžiau D&D ir beveik gavau Taro kortų rinkinį. Visą tą laiką pamažu iškyla mano paties personažo istorija, vis labiau iškylanti į paviršių su kiekvienu atsitiktiniu pakartojimu, su kiekvienu mažu atsitiktinio rasizmo lašeliu, nukreiptu į vyrą už taksi vairo. Visą tą laiką konkretaus nusikaltėlio persekiojimo jausmą pakeičia pasinėrimas į pasaulį, kuriame yra grožio akimirkų tarp bendro nedorybės ir disbalanso jausmo.
"Nakties šauksmas" yra šiek tiek nestabilus. Kartą ar du kartus negalėjau tobulėti ir praradau vieną ar dvi naktis važinėdamas taksi, kai žemėlapio piktogramos nesuveikė. Tačiau jis toks kupinas staigmenų ir žmogiškumo, kad man nerūpi jo šiurkštumas. Man patinka, kaip nusikaltimo išaiškinimas ir pragyvenimas iš taksi vairuotojo darbo susiduria vienas su kitu. Man patinka retkarčiais sustoti, kad sekčiau užuominą, ginklų parduotuvėje, ambasadoje. Man patinka matyti, kaip teksto fragmentai vėl pasirodo iš vieno žaidimo į kitą, ir pastebėti retkarčiais suskambančius pasakojimo laidus, kurie viską laiko kartu. Man patinka pasirinkti opciją tylėti pokalbio viduryje. Ir man patinka, kai pokalbio langas, kuriame vyksta didžioji žaidimo dalis, nutrūksta nuo mano ir keleivio veido, ir aš matau tą lėktuvą virš galvos pilkoje naktyje, gatvių ženklus, žmones, sėdinčius prie kavinių.
Mechaniškai "Night Call" yra labai išradingas, o atmosferos ir žmogiškumo prasme – išties genialus – didžiulis klientų srautas viską pakelia į viršų, pranokstantį kai kuriuos stulbinančius dialogo momentus. Žaidimo pabaigoje buvau įsitikinęs, kad išsprendžiau problemą: nusikaltimas yra prablaškymas. Žudikas yra distrakcija. Galima rasti tinkamą kaltininką, bet galiausiai dažniausiai spėlioji, remdamasis tuo pačiu išankstiniu nusistatymu, kuris ir įtraukė tave į šią painiavą. Ar tai žaidimas apie paslapties išaiškinimą, ar žaidimas apie kvailystę bandyti sukurti žmogaus portretą iš penkių minučių bendravimo? Ar tai žaidimas apie pragyvenimą dirbant taksi, ar žaidimas apie visas priežastis, kodėl nebegalima pragyventi dirbant taksi?
Bet kuriuo atveju, "Nakties šauksmas" mane paveikė. Tai žaidimas, kuris sukasi ir sukasi mano galvoje, kai jo nežaidžiu: automobilis be paliovos vingiuoja ratais aplink kvartalą, niekada nesustodamas, o lėktuvas skrenda virš galvos, mirksintis šviesomis.
Den vänstra handens stig
"Den vänstra handens stig" – būsimas dizainerio M. Jameso Shorto žaidimas – susideda iš vieno, nepertraukiamo šoninio kampo, kuriame blyški figūra keliauja per priešišką dykynę. Figūrėlė nori pasiekti tolimo kalno viršūnę, tačiau kol ji nepriartėja prie savo tikslo – keturių–penkių valandų išbandymo – žaidėjas nežinos, kodėl. Figūrėlė savo kelionėje miršta vėl ir vėl. Ji įkrenta į duobes, svirduliuoja ant sulūžusių galūnių ir lipa per atbrailas. Po kiekvienos nesėkmės ji atgimsta: techniniu lygmeniu figūrėlės prisitaikantis dirbtinis intelektas šiek tiek perkalibruoja veiksmus, kurie lėmė mirtį, tikėdamasis išvengti to paties likimo, tačiau žaidėjui tai nematoma.
"Den vänstra handens stig" (švedų kalba: "kairiosios rankos kelias", ezoterikos šaka) išsiskiria iš daugybės kitų pikselių meno platformerių "Steam" platformoje tuo, kad jame yra tik viena įvestis. Žaidėjas gali paprašyti veikėjo pasiduoti vienu mygtuko paspaudimu. Shortas sukūrė specialiai tam skirtą valdiklį: medinę dėžutę su vienu arkadiniu mygtuku, esančiu graviruoto runų dizaino centre. Mygtukas turi adatą, kuri įdurs pirštą ir leis kraujui tekėti į runas. Paspaudus mygtuką, pasak Shorto, "prašoma dirbtinio intelekto pasiduoti. Jis pamirš viską, ko išmoko, ir pradės iš naujo".
Figūrėlė miršta ir neatgimsta. Visa varginanti kelionė prasideda iš naujo. Nėra jokių kolekcionuojamų daiktų, nėra kovos sistemos, nėra atnaujinimų ir nėra papildomų užduočių. Tai yra jūsų veiksmų laisvės mastas šiame pasaulyje. Kalbant apie galimybių kiekį, ji yra daug mažesnė nei net sąveikos neturinčiuose tyrinėjimo žaidimuose, tokiuose kaip "Gone Home" ar "Everybody\'s Gone to the Rapture": ten galite pasirinkti, kur ieškoti erdvėje ir ką tyrinėti. "Den vänstra handens stig" tiesiog progresuoja, nebent žaidėjas pasako: "stop".
Įprasta nuomonė apie vaizdo žaidimus teigia, kad kuo labiau įtakoja ir reaguoja į žaidėjus pasaulis, tuo labiau jis įtraukia. "Den vänstra handens stig" pakeičia standartinę žaidimo versiją į negailestingai aiškią viziją: tokią, kuri suteikia žaidėjams erdvės apmąstyti žaidimo idėjas be nuolatinio žaidimo blaškymosi. Atvirojo pasaulio ir vaidmenų žaidimuose žaidėjai dažnai leidžia kurti ir įvardyti veikėją – ši tradicija kilo iš stalo vaidmenų žaidimų – ir nusileisti žaidėjų sprendimams žaidimo metu, siūlant daugybę skirtingų (nors dažnai tik šiek tiek besiskiriančių) pabaigų: tikslas – priversti žaidėjus jaustis taip, lyg tai būtų jų istorija. "Den vänstra handens stig" nėra žaidėjo istorija; o jei ir yra, ji atlieka mirties vaidmenį: slapstosi šešėliuose, kol ištiesia vieną nudžiūvusį pirštą ir užbaigia istoriją.
Šiuolaikiniai vaizdo žaidimai paskandina žaidėją 40 valandų epuose, perpildytuose identiškų šalutinių užduočių ir vaikiškų moralinių dilemų, tačiau tarp eksperimentinių alternatyvių žaidimų pogrindžio darbų, kuriuose dėmesys sutelkiamas į vieną idėją, jausmą ar mechaniką, yra dažnesnis. Airių animatoriaus Davido OReilly du vaizdo žaidimų projektai – "Mountain" ir naujai išleistas "Everything" – iš žaidėjo reikalauja nieko daugiau kaip kantrybės. "Viskas" – tai žaidimas apie visų įmanomų dalykų visatoje įkūnijimą – nuo subatominio lygmens iki kosminio. Žaidimams įprasta girtis įspūdinga trukme; "Everything" įžūliai teigia, kad jame yra "daugiau nei milijonas metų" žaidimo.
Šiuo atveju žaidimo eiga yra terminas, ištemptas iki ribų. Galite valdyti "Everything", šokinėdami nuo uolos iki meškos ir medžio, kaip norite, arba galite leisti žaidimui pačiam šokinėti po visatą; bet kuriuo atveju žaidimas yra mažiau apie tai, ką reikia daryti, o daugiau apie tai, ką reikia pamatyti, tarsi naujosios medijos meno kūrinys. AV klube Clayton Purdom įvardijo "Everything" automatinį paleidimą kaip potencialų sprendimą žaidimams, kuriems "sunku suderinti savo idėjas su interaktyviais elementais". Visiškas interaktyvumo pašalinimas žaidėjui yra kone iššūkis; ar jie gali investuoti į kūrinį, kuris jų neįtraukia?
Yra žaidimų, kurie atstumia ir meta iššūkį žaidėjams, visiškai neatmesdami jų veiksmų laisvės. 2005 m. išleistas "Pathologic", kurį sukūrė "Ice-Pick Games", yra keistas, šiurpus nuotykių žaidimas, kuriame žaidėjai raginami išgyventi 12 dienų maro apimtame mieste. 2008 m. išleistas "Ice-Pick" tęsinys "The Void" dar labiau žengia į abstrakcijos vandenis. Rašytojų, tokių kaip Porpentine\'as, Tomas McHenry ir Liz England, interaktyvus grožinės literatūros kūrinys, kuriame žaidėjai gali pasirinkti vieną iš daugelio istorijos kelių, tačiau šio turtingo, peržengiančio taisykles kūrinio kontekste "pasirinkimas" yra tarsi žibintuvėlis, po truputį apšviečiantis keistą naują pasaulį.
Sutartis tarp "Den vänstra handens stig" ir jo žaidėjo grindžiama identifikacija; mažiau agresyvia empatijos įtampa nei, tarkime, šoko ir baimės jausmas, kurį sukelia bloga virtuali realybė, technologijos valdomos su absurdišku Pangloso aklumu, būdingu žmonėms, manantiems, kad žaidimai gali pakeisti dabartinę administraciją. Galite leistis į VR kelionę į Siriją su "New York Times" leidimu arba užsukti į skerdyklą; VR konferencijoje, kurioje dalyvavau, vienas diskusijos dalyvis su linksmu nuoširdumu prisiekė, kad šis filmas jį iš karto atbaidė, tarsi vartotojiška Liudovico technikos versija filme "Prisukamas apelsinas". Tai tuščiavidurė ir savimi patenkinta įmonė: dizainerio Roberto Yango žodžiais tariant: "O kas, jei mums nereikia jūsų prakeiktos empatijos?" Yangas atkartoja dizainerės Annos Anthropy 2015 m. "Empatijos žaidimo" mintį – instaliacijos, kuri žaidėjams pelno po vieną tašką už kiekvieną mylią, kurią jie nueina, sėdėdami Anthropy batuose; tiesmuka metafora. "Aš per daug gerbiu žaidimus, kad matyčiau juos nustumtus į būdą, kuriuo privilegijuotieji gali atsisakyti savo pareigų", – sakė Anthropy.
"Dėl vänstra dens stig" prašo jus susitapatinti su kančia, tačiau tai nereiškia, kad jūs suprantate kančią. Žaidėjo veiksmų laisvė, tas pasaulio pabaigos mygtuko paspaudimas, nėra moralinis pabėgimo liukas ir nieko neatskleidžia žaidime. Tai pasirinkimas, kuris visiškai atspindi žaidėją.
Tai pirmasis M. Jameso Shorto žaidimas šiuo stiliumi, tačiau jis kalba apie tai, kaip eksperimentiniai žaidimų naratyvai linkę pasakoti "tas pačias istorijas taip, kaip vaizdo žaidimai nėra įpratę". Jie eksperimentuoja su forma, o ne su turiniu. Auksinis standartas čia yra Jonathano Blow 2008 m. "Braid" – išdidus, laiko kelionių tematikos Mario žaidimo posūkis, kuriame paprasta istorija (palaukite!) pasakojama atvirkščiai.
Shortas "Den vänstra handens stig" žaidėją vadina "stebėtoju". Jis puikiai supranta, kad jei stebėtojas nepritaria dirbtinio intelekto kovai, žaidimas neveikia. Žaidimas turi emocinį lanką: žaidėjas mato, kaip dirbtinio intelekto figūra stengiasi savo kelionėje, o jos kančia sukuria empatiją. Tačiau galutinis dirbtinio intelekto tikslas, pasak Shorto, galiausiai paverčia tą empatiją diskomfortu: dauguma žmonių galiausiai paspaudžia mygtuką.
Žaidimo pikselių menas yra atstumiantis ir anti-kokybiškas, nesiūlantis lengvų estetinių atramų (tik pažiūrėkite žaidimo agresyvų anonsą!). Tai ne itin kruopščiai sukurtas pikselių menas kaip "Hyper Light Drifter" ar "Rain World"; jis sąmoningai grubus ir primityvus. Fonai užblokuoti vientisomis pastelinėmis spalvomis, be jokių detalių: akmens pilka, ryškiai violetinė, ledinė mėlyna. Shortas daug dėmesio skyrė violetinei ir žaliai spalvoms, kad sukurtų "mistikos" nuotaiką. Pati figūra yra lašas, žmogaus pavidalo abstrakcija. Shorto menas ir jo rašymo stilius suteikia tik minimalią informaciją, kad žaidėjas galėtų suvokti daiktų formą.
Abstraktus menas išlieka nišiniu žaidimų požiūriu. Didelio biudžeto kūriniai, tokie kaip "Watch Dogs 2" ir "Ghost Recon: Wildlands", siekia fotorealizmo, amžinai vaikydamiesi tikslumo. Stilizacija yra tokia pat įprasta – žr. "Persona 5" ir "Zelda: Breath of the Wild" – tačiau šie žaidimai vis dar siūlo pasaulį, kurį stabilizuoja tvirta realizmo ranka. Artimiausi Shorto estetiniai bruožai yra nepriklausomi žaidimai, tokie kaip "Proteus" – švelnus 2013 m. tyrinėjimo žaidimas, nutapytas impresionistiniais spalvų potėpiais, ir "Don’t Look Back" – 2009 m. Orfėjo mito perpasakojimas rausvais, kaštoniniais ir juodais atspalviais. Šių žaidimų estetika perteikia visą bukolišką grožį ir smurtinį jų pasakojimų sūkurį; kitaip tariant, jie atrodo būtent taip, kaip ir turi atrodyti.
Shorto įtaka taip pat kyla iš juodojo metalo. Kaip įkvėpimo šaltinį jis mini "Deathspell Omega" ir "Blut Aus Nord" – prancūzų grupes, susikūrusias dešimtojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje, kurios norvegų protėvių "Darkthrone" ir "Emperor" žiemišką, jaunatvišką agresiją pavertė pernelyg filosofiška, garsiškai neramia "black metal" atmaina. Šių grupių ideologijos apima platų spektrą – nuo įprasto Bataille\'o citavimo svaigulio iki varginančios mizoginijos ir fašistinės apologijos, tačiau jų kompozicijų kaitaliojimas yra ir deginantis, ir gražus.
Juodasis metalas linkęs į dvi susijusias temas: satanizmą ir pagarbą gamtai. Satanizmas gali būti nuoširdus, tačiau geriausiai jis veikia kaip estetinė provokacija – kuo nuoširdesnis atrodo muzikantas, tuo kvailesnė yra realybė. (Pavyzdžiui, teistiniai satanistai Watainas, kurio teatrališki pasirodymai scenoje perteikia šėtonišką paniką, kuri devintajame dešimtmetyje apėmė Jungtines Valstijas; arba "Behemoth" lyderis Nergalas, atviras satanistas, pasirodęs kaip teisėjas laidoje "The Voice of Poland" ir buvęs energinių gėrimų linijos veidu.) Kitas polius, gamtos žavesys, galima teigti, kyla iš pagoniškų satanizmo šaknų. Jis yra neatsiejama juodojo metalo skambesio dalis: gitaros išsklaidomos iškraipymais ir aidu, sustiprinami aukšti dažniai ir grojamos tremolo greičiu, kad frazės virstų uroboriškomis dvelksmėmis.
Nesunku pereiti nuo šio skambesio prie savotiško transcendentalizmo. Juodasis metalas yra hipnotizuojantis; jo begalinis ciklavimas lengvai užpildo ritualo vaidmenį. Toks autentiškumas nepasitiki technologijomis; nušlifuoti miksai, spragsintys takeliai, vokalo apdorojimas ir net leidyklų sutarčių teikiamas viešųjų ryšių aparatas yra priešo įrankiai. Gali atrodyti ironiška, kad juodojo metalo transcendencijos filosofijos – per kartojimą, net mirtį – atgyja vaizdo žaidime. Tačiau vaizdo žaidimai paremti nesėkme, bandymo-nesėkmės-bandymo-sėkmės ciklu. Net Mario miršta vėl ir vėl. "Den vänstra handens stig" pasineria į niūrią, Sizifišką tos nesėkmės prigimtį, klišę paversdamas kažkuo tvarkingai giliu. Tiek juodasis metalas, tiek "Den vänstra handens stig" renkasi abstrakciją, o ne konkretumą; neryškias formas, kurios sukelia jausmus labiau nei žymi realybę.
Nežinau, kas laukia "Den vänstra handens stig" pabaigoje. Bet kažkas laukia. Shortas mane patikina, kad žaidimas nepalieka savo pabaigos žaidėjo vaizduotei; kad baigiasi taip, jog mestų iššūkį žaidėjo instinktams. Daugybė vaizdo žaidimų prisitaiko prie jūsų valios, kad jaustumėtės svarbūs ir stiprūs. Nedaugelis prašo paaukoti net savo komfortą, jau nekalbant apie savo veiksmų laisvę. Nepaisant sąmoningai aštrios estetikos ir riboto interaktyvumo, "Den vänstra handens stig" reikia žiūrovų. Šiam šokiui reikia partnerio. Ar jis baigsis jūsų ranka, ar dirbtinio intelekto dėka, yra vienintelis jūsų pasirinkimas.
Internete gausu kančios vaizdų, tačiau jie niekada nebūna tik vaizdai. Praėjusiais metais greitosios pagalbos automobilyje sėdinčio purvino, kruvino Sirijos vaiko vaizdas tapo smurtinio sūkurio, apėmusio jo šalį, ikona. Jis nebuvo vienas. Šių vaikų nuotraukos tapo dalijimosi "sinekdoche" tiems iš mūsų, stebintiems didesnę humanitarinę krizę, tačiau, pasak Susan Sontag, karo aukų vaizdai kelia pasibjaurėjimą ir "skatina didesnį agresyvumą", priklausomai nuo žiūrovo. Kančios ikona pati savaime neturi jokios prasmės. Ji yra naudojama. Ji yra nukreipta.
Taigi, piktavališkas "Den vänstra handens stig" intelektas slypi tame, kad jis prašo jūsų nustatyti, ką jums reiškia pasija, ir tada veikti pagal šį įsitikinimą. Jis imituoja sprendimų priėmimo procesą, kuris veda, tarkime, prie drono atakos ar bombardavimo. Žiūrite į skausmo vaizdą ir svarstote: ar paspausti mygtuką?
PLATFORMA: Windows; Xbox One; macOS; Nintendo Switch; PlayStation 4
ŽANRAS: Bėk ir šaudyk
KŪRĖJAS: Studio MDHR
LEIDĖJAS: Studio MDHR
IŠLEIDIMO DATA: 2017
"Puodukagalvis" yra dvimatis platformeris su bėgimo ir šaudymo principu, primenančiu klasikinius žaidimus, tokius kaip "Mega Man". "Cuphead" nuo pirmtakų skiria unikali estetika, kuri atiduoda stulbinančią pagarbą XX a. pradžios amerikiečių animacijai. Kanados kompanijos "Studio MDHR", sukūrusios šį žaidimą, menininkai atliko įspūdingą darbą atkurdami dinamišką "guminių žarnų" personažų animaciją, kurią tokie prodiuseriai kaip Fleischersas ir Waltas Disney išgarsino 1930-aisiais. Tačiau, įkūnydama savo žaidimą šioje estetikoje, "Studio MDHR" taip pat atskleidžia fanatizmą ir išankstinį nusistatymą, kurie turėjo didelę įtaką ankstyvajai animacijai.
Užklausta žurnalo "Rolling Stone" interviu apie nesėkmingas asociacijas su "Cuphead" 1930-ųjų estetika, pagrindinė žaidimo dailininkė Maja Moldenhauer atsakė: "Tai - tik vizualiniai elementai, ir tiek. Visa kita, kas vyko tuo metu, mums nėra familiaru." Tačiau šiuos vaizdus slegia istorija, kuri juos sukūrė, nepaisant kūrėjų pastangų pašalinti atviresnes karikatūras, kurios klesti animaciniuose filmuose didžiąją XX a. pirmosios pusės dalį. Išvalydama savo pirminę medžiagą ir pateikdama tik tariamai nekenksmingas dalis, "Studio MDHR" ignoruoja estetikos, kurią taip ištikimai atkartoja, kontekstą ir istoriją... čia matau žaidimą, kurį persekioja vaiduokliai; ne tie, kurie apsiriboja makabriškomis kovomis su bosais, o juodaodžių kultūros šmėkla, kurią pirmiausia pasisavino muzikantai, o vėliau – Fleischersas, Disney ir kiti – susukta į karikatūras, didžiąją amžiaus dalį padėjusioms apibrėžti Amerikos animacinius filmukus.
Vienas pirmųjų menininkų, išgarsėjusių animacijos srityje, Jamesas Stuartas Blacktonas, vodevilių pasirodymų metu dažnai animuodavo realiu laiku. 1907 m. jis sukūrė savo "Žaibo eskizus", kuriuose rašytinis žodis "Coon" buvo paverstas menstrelio karikatūra, o "Cohen" – antisemitiniu stereotipu. Variete teatras, išsivystęs iš minstrelio pasirodymų likučių, dažnai naudodavo tokius stereotipus ir rasistines karikatūras, siekdamas komiško efekto. Daugelis animatorių po darbo lankydavosi draminiuose teatruose ir buvo įkvėpti jų metodų.
Tiesa ta, kad rasistiniai stereotipai lengvai prajuokina (paklauskite bet kurio ironiško mėgėjo komiko). O animacija visada buvo komedija paremta terpė. Savo knygoje "Pramonės gimimas" Nicholasas Sammondas rašo:
"Stereotipinis vaizdavimas... pasiskolinęs tiek iš nusistovėjusių grafikos tradicijų, tiek iš minstrelio, įvairių šou ir vodevilių, taip pat rėmėsi efektyvumo ekonomika, kurioje personažai iš karto atspindėjo savo, regis, pirmykštę prigimtį ir iš to kylančią jų vietą pokšte.“
Daugelis ankstyvųjų animacinių filmukų personažų buvo apgavikai, valkatos ir vagys – archetipai, kilę iš tingių vergų, kurių kūrimu specializuojasi minstrelių šou, vaizdavimo. "Cuphead\'e" vaidina apgavikų pora, Cupheadas ir Mugmanas, kurie sudaro sandorį su Velniu dėl lošimo skolos – veikla, kuri 1930-ųjų animaciniuose filmukuose dažnai siejama su numanomu juodaodžių Harlemo nuodėmingumu ir žiaurumu bei svingo ir džiazo muzikos.
Ketvirtojo dešimtmečio Harlemas ir jame susiformavusi džiazo kultūra yra svarbi "Cuphead" estetikos dalis – nuo bigbendo garso takelio iki tokių personažų kaip King Dice, kurio ploni, pieštuko formos ūsai primena ikonišką Cab Calloway – paties pagrindinio ankstyvųjų animacinių filmukų veikėjo, tiek epizodinio, tiek karikatūrinio vaidmens – išvaizdą. Džiazo kultūra turėjo įtemptą ryšį su animacijos industrija. Pasak Sammondo: "...ankstyvųjų garso metų džiazo karikatūra, regis, atidavė duoklę įsivaizduojamai geidulingai svingo muzikos ir kultūros laisvei ir iš karto siūlė bausmę kaltiesiems už mėgavimąsi jos tariamais kraštutinumais."
Dešimtmetį, kai vis labiau nerimaujama dėl moralės – kurį nulėmė ir Heiso kodekso nustatymas 1930 m. – džiazas ir apskritai Harlemo kultūra tapo nuodėmės ir pragariško pomirtinio gyvenimo sinonimu. 1937 m. filme "Švarios ganyklos" vaizduojami juodaodžiai harlemiečiai, kurie dėl gundančio svingo poveikio nesidomi dangiškuoju pomirtiniu gyvenimu. 1934 m. filmo "Keliaujant į dangų mulu" režisierius Frizas Frelengas siekė perteikti moralinę pamoką būtent apie tingų, netinkamai besielgiančio juodaodžio karikatūrą, kurio nusikaltimai lėmė jo išmetimą iš dangaus. Abiejuose animaciniuose filmuose vien juodaodžių rojus vadinamas "Kauliukų pora" (angl. "Pair-o-Dice"), kaip užuomina į tariamą ryšį tarp juodaodžių kultūros ir lošimų. Sprendžiant iš šių "moralių animacinių filmukų", net rojus yra nuodėminga vieta, kai jame gyvena juodaodžiai.
Taigi, kai "Cuphead" savo aplinkai naudoja lošimų, dangaus ir pragaro vaizdinius, implementuoja įvaizdžius ir tropus, kurie iš pradžių buvo sukurti siekiant perteikti moralinius teiginius apie tingius ir laukinius Harlemo juodaodžius ir jų nuodėmingą "džiunglių muziką". Calloway panašumas "Cuphead\'e" gali būti kauliukų pavidalu, tačiau jis vaidina kaip karikatūra trumpametražiuose filmuose, tokiuose kaip "Clean Pastures" ir "Swing Wedding", kuriuose vaizduojamos varlės iš skautų, nerimą keliančiai vizualizacijai panašiems į Ribby ir Croaks bosus "Cuphead\'e".
Apeidamas tokią perdėtą karikatūrą, "Cuphead" bando geriausiai pavaizduoti džiazo eros santykį su animaciniais filmais. Ir čia galima rasti daug gėrio. Calloway yra energingas atlikėjas, o animaciniai filmai, tokie kaip Fleischerio 1933 m. filmai "Kalno senis" ir Betty Boop filme "Snieguolė", daug geriau atspindi jo nepakartojamą stilių. Tuo pačiu metu šiuose pavyzdžiuose jo balsas skamba atitinkamai kaip seno baltaodžio vyro ir baltaveidžio klouno. Kai ateina laikas animaciniams filmams pavaizduoti jį kaip žmogų, jo lūpos išsipučia, akys išauga ir jis priverčiamas tapti muzikantu – vieninteliu būdu, kuriuo animacijos studijos dešimtmečius, regis, galėjo įsivaizduoti juodaodžius personažus. Tai, kad "Cuphead" seka Fleischerio pėdomis ir slepia tai, kas galėjo būti jo panašumas, už antropomorfinio kalbančio kauliuko, istoriškai atitinka juodaodžių vaizdavimą animacijoje. Kai juodaodžių personažų vaizdavimas kaip muzikantų ir rasistinių karikatūrų tapo kvailyste, sprendimas, regis, yra jų visai nevaizduoti.
Tai iš esmės yra praeities balinimas: gėdingų mūsų praeities dalių ištrynimas, kad galėtume mėgautis tuo, kas simpatiška – būgnais, pučiamaisiais, stepo šokiais, bigbendais ir jų atpažįstamais atlikėjais, kartu su plačia šio animacijos stiliaus kūrybine laisve – net negalvojant apie kultūrą, kuri iš pradžių sukūrė šią muziką; kuriai niekada nebuvo leista turėti savo įvaizdžio.
Atsakymas nėra praeities sulyginimas ir išgryninimas, kurios pamokų daugeliui akivaizdžiai vis dar reikia. Užuot nuėmus nuo muzikanto apdegusį juodą kamštį ir pateikus švarų baltą veidą, vis tiek dainuojant kaip Calloway, Armstrong ar Waller, šiuolaikinė žiniasklaida, siekianti pasiskolinti iš prieštaringos Amerikos praeities, turėtų tai daryti atsižvelgdama į tai, ką ta praeitis mums sako apie mus pačius.
Pavyzdžiui, Jay Z neseniai išleido muzikinį vaizdo klipą pavadinimu "The Story of O.J.", kuriame jis ir kiti aktoriai animuoti aiškiai rasistiniu būdu, o didelės blyškios lūpos užgožia tamsius veidus. Vaizdo klipe šie ryškūs vaizdiniai naudojami kartu su daina apie juodaodžio realybę pasaulyje, kuris vis dar laiko tave stereotipu (kas dar labiau pablogina paties Jay Z antisemitinius stereotipus). Čia karikatūra turi tikslą – priminti mums apie mūsų istoriją; skelbti, kad ji dar ne praeityje ir kad mes, kaip bandė O.J., niekada negalime iš tikrųjų atsikratyti savo odos spalvos.
Panašiai ir menininkė Kara Walker, naudodama iškarpų stilių, kuria milžiniškus paveikslus su mamytėmis, sambomis ir kitomis juodaodžių karikatūromis, kad galėtų pasinerti į "...riebų, neišspręstą, purviną kraujo troškulį kalbant apie rasę...", kaip ji pasakoja interviu žurnalui "Vulture". Jos menas aiškiai parodo, kad rasė nėra išspręstas klausimas, ne mūsų praeities laikotarpis, kurį mes, kaip visuomenė, galėtume teigti išsprendę. Dauguma juodaodžių amerikiečių negali nepripažinti šio slegiančio fakto, o pastarųjų metų įvykiai apsunkino tai, kad niekam, išskyrus užkietėjusius fanatikus, būtų sunku ignoruoti.
Walker kūrybos ir "The Story of O.J." vaizdai skirti provokuoti, kaso žaizdą, kuri niekada iki galo neužgijo. Tačiau "Cuphead" tiesiog turėtų būti smagus žaidimas; ir jis taip pat - itin gražus. Vis dėlto jį žaidžiant jaučiamas tas ypatingas pykinimas, kurį patiriama, kai priversta ignoruoti problemines medijos dalis, jog galėtume ja mėgautis. Juk sunku mėgautis tais pačiais vaizdais, kurie sugriovė namus, į kuriuos man niekada nebūtų leista įeiti. Sunku nepastebėti stiliaus, kuris taip pat buvo naudojamas juodaodžių menkinimui ir stigmatizavimui tiek, kad mes vis dar kovojame, jog susigrąžintume savo įvaizdį. Kaip savo puikiame straipsnyje šia tema rašo Samantha Blackmon: "Mano gyvenimas, mano patirtys ir kūnas, kuriame gyvenu, man kelia problemų dėl "Cuphead" ir jo meninio stiliaus dėl viso to, ką jis įgijo per pastaruosius 85-ius metus..."
Klaida nuslėpti istoriją, ypač jei tikimės pagerinti dabartį. Juk animacijos industrija vis dar tokia baltaodė, kad praėjusių metų apskritojo stalo diskusijoje apie įvairovę dalyvavo tik baltaodžiai vyrai. Vaizdo žaidimų industrija irgi ne ką geresnė. Sunku ginčytis su mintimi, kad šis įvairovės trūkumas daro didelę įtaką pasakojamų istorijų rūšims, estetikai ir laikotarpiams, iš kurių studijos apskritai noriai skolinasi.
Po Antrojo Pasaulinio Karo, kai NAACP ir kitos organizacijos vykdė kampanijas, kuriose kritikavo aiškiai rasistines animacijos karikatūras, industrija reagavo tiesiog nustodama kurti bet kokius juodaodžių personažus. Christopherio P. Lehmano knygoje "Spalvotas animacinis filmas" jis rašo: "Jokia teatro animacinių filmų studija nesukūrė alternatyvaus juodaodžių įvaizdžio ankstesnio pusšimčio metų vergiškiems, grubiems, hiperaktyviems klounams. 1950-ųjų animacinių filmų režisieriai, daugelis kurių animacijos karjerą pradėjo dar 1920-aisiais, neturėjo patirties kuriant tokį personažą." Interviu studija MDHR skuba pabrėžti, kad KŽ "Cuphead" jie vengė stereotipų; jog jie sutelkė dėmesį į "techninius, meninius privalumus, palikdami visas šiukšles nuošalyje". Tiesa gali būti nešvari ir dažnai nemaloni. Tačiau tai geriau, nei siūlyti išblukusią baltą praeitį, apsimetant, kad nieko nepraradome procese.
PLATFORMA: Windows
ŽANRAS: RPG
KŪRĖJAS: Danny Ledonne
IŠLEIDIMO DATA: 2005
1999 m. balandžio 20 d. vyresniųjų klasių mokiniai Ericas Harrisas ir Dylanas Kleboldas įžengė į Kolumbino vidurinę mokyklą ir pradėjo šaudymą, nužudydami 12 mokinių ir 1 mokytoją, taip pat sužeisdami dar 21 auką. Po to, du "kileriai" nusižudė.
Tai nebuvo pirmosios (ar paskutinės) šaudynės mokykloje Amerikoje, tačiau tragedijos mastas ir žiaurumas tapo šokiruojantis. Po to, buvo įnirtingai ieškoma priežasčių – ir (arba) kaltininko – ar tai būtų ginklai, depresija, patyčios, gotų kultūra, Marilyn Mansonas ar smurtiniai vaizdo žaidimai (abu vaikinai buvo aistringi "Doom" žaidėjai).
Vėliau šaudymas dar labiau įsiskverbė į viešas diskusijas po Michaelo Moore\'o 2002 m. dokumentinio filmo "Bowling for Columbine", kuriame nagrinėjama tragedija ir Amerikos manija dėl ginklų. Filmas, sulaukęs pasaulinio hito, laimėjo daugybę apdovanojimų ir tapo vienu pelningiausių visų laikų dokumentinių filmų...
Dėl viso to Kolumbino šaudynės išliko karšta ir prieštaringai vertinama tema, kuri vėl įsiplieskė, kai nepriklausomas KŽ kūrėjas Danny Ledonne anonimiškai išleido nemokamą žaidimą "Super Columbine Massacre RPG!", kuriame žaidžiate kaip Ericas ir Dylanas – du mokyklos šauliai.
Pirmą kartą išleistas 2005 m. balandžio 20 d., praėjus šešeriems metams po šaudynių, žaidimas iš pradžių liko nepastebėtas. Maždaug po metų jį pastebėjo tokie kritikai kaip Ianas Bogostas, ir netrukus jį pasiglemžė pagrindinė spauda – žaidimas galiausiai pasiekė daugiau nei 700 000 atsisiuntimų. Tuomet nutekėjo Danny Ledonne, kaip žaidimo autoriaus, tapatybė, todėl jis nusprendė pasirodyti viešai ir apginti savo kūrinį.
Mėgėjų žaidimas, sukurtas naudojant RPG Maker 2003, "Super Columbine Massacre RPG!" derina 16-bitų eros "spraitus" su suskaitmenintomis tragedijos nuotraukomis, sukurdamas nerimą keliantį grožinės literatūros ir realybės susiliejimą. Žaidimas prasideda Eriko ir Dylano pasiruošimu, slaptu įsėlinimu į mokyklą, kur jie padeda bombas ir pasirengia šaudynėms, nužudydami dešimtis aukų JRPG stiliaus/tipo mūšiuose. Minėti "batlai" beveik visiškai vienpusiai, aukos dažniausiai tiesiog dreba iš baimės, o jūs renkatės ginklą ar bombą joms nužudyti.
Nors tai žiaurus žaidimas, smurtas "SCMRPG!" žaidime pateikiamas beveik haliucinaciniu būdu, atitrūkęs nuo realybės, su tokiomis eilutėmis kaip "Dylanas išsilenkia Matricos stiliumi". Po vaikėzų savižudybių seka lunatiška dalis, kai jie patenka į Pragarą ir kovoja su "Doom" monstrų gvardijomis, kurios yra tokios ilgos ir ištęstos, kad net ir labiausiai kraujo ištroškusiems žaidėjams jos atsibos.
Tyrinėdami mokyklą, pajusite tos tragiškos dienos įvykių prisiminimus ir patirsite nusivylimą, nerimą ir patyčias, kurias išgyveno du studentai. Žaidime gausu stebinančio ir gerai ištirto gylio, nes žaidimas yra dokumentinio stiliaus ir rodo tikrus jų gyvenimo faktus, pavyzdžiui, kaip Erikui buvo išrašyti vaistai nuo socialinio nerimo, kurie neleido jam įstoti į jūrų pėstininkus, arba kaip jis prieš pradėdamas šaudynes sutiko mokyklos "konkurentą", jam atleido ir liepė "čiuožti namo".
Visos šios detalės suteikia unikalią tragedijos perspektyvą. „SCMRPG!“ dažnai kritikuojamas už šaudynių sumenkinimą, tačiau iš tikrųjų jas sužmogina. Žaidėjai įstatomi į šaulių padėtį ir parodoma, kodėl jie tai padarė, o tada jie įtraukiami į tragiškų tos dienos nuostolių sąrašą, o ne kaip monstrus.
"Super Columbine Massacre RPG!" yra nerimą keliantis, nes būtent toks ir yra. Jau kurį laiką kalbu ir rašiau apie tai, kad žaidimai nebūtinai turi būti pramoginiai, jog būtų verti dėmesio. Šis žaidimas nėra smagus ar linksmas, jis sudėtingas ir sunkiai žaidžiamas – ne techniškai painus, bet konceptualiai kompleksiškas. Mums reikia to daugiau."
— Ian Bogost
Žinoma, ne visi sutinka su tokiais aktyvistais kaip Jackas Thompsonas, teigiančiais, kad žaidimas akivaizdžiai skatina panašius veiksmus, rengdamas naujus žudikus.
2007 m. "SCMRPG!" buvo pasirinktas "Slamdance Guerrilla Gamemaker" konkurso finalininku. Prieštaraudamas savo nepriklausomoms šaknims ir provokuojančiam pavadinimui, festivalio direktorius nusprendė pašalinti žaidimą iš konkurso dėl tariamų "moralinių įsipareigojimų".
Protestuodami, grupė kitų dalyvių, įskaitant "Braid", "flOw" ir "Castle Crashers" kūrėjus, parašė atvirą laišką "Slamdance" organizatoriams:
"Manome, kad labai mažai tikėtina, jog panašus sprendimas būtų priimtas dėl žiuri atrinkto filmo, ir šį sprendimą laikome kenkiančiu žaidimų, kaip išraiškos, tyrinėjimo ir patirties formos, teisėtumui."
Pasipiktinusi žaidimo pašalinimu, "Slamdance" kino festivalio vertinimo komisija nusprendė skirti žaidimui specialųjį žiuri prizą, šį kartą kaip dokumentinį filmą. "Slamdance" organizatoriai vėl vetavo apdovanojimą. Galiausiai daugiau nei pusė finalininkų protestuodami pašalino savo žaidimus iš konkurso, o "Slamdance" daugiau niekada neberengė žaidimų kūrėjų varžybų.
Danny Ledonne toliau tyrinėjo šiuos įvykius 2008 m. dokumentiniame filme "Playing Columbine", kuriame daugiausia dėmesio skirta ginčams dėl "SCMRPG!" ir žaidimų suvokimui kaip vaikų žaislų.
2007 m., rašydama apie festivalio incidentą, "New York Times" žurnalistė Heather Chaplin gana elegantiškai apibendrino visą išbandymą: "Vaizdo žaidimai išbando ribas. Ribos laimi".
Po 20 metų, ar ribos tikrai laimėjo? Ar jos vis dar laimi?
Tačiau, žiūrint plačiau, "SCMRPG!" pavyko įžiebti pasaulinę diskusiją apie vaizdo žaidimų, kaip žiniasklaidos, vaidmenį ir vertę bei paskatinti kitus taip pat eksperimentuoti.
Žinoma, tai nebuvo pirmasis "žaidimų dokumentinis filmas", eksperimentų turėjome nuo devintojo dešimtmečio – nuo novatoriško "A Mind Forever Voyaging" (1985 m.) iki kelių prancūziškų žaidimų, tokių kaip "Méwilo" (1987 m.), ir daugybės žaidimų apie politinius protestus Čekoslovakijoje, tokių kaip "Indianos Džounso nuotykiai Vaclavo aikštėje Prahoje 1989 m. sausio 16 d."
„SCMRPG!“ net nebuvo pirmasis žaidimas apie šaudynes mokyklose. "Pico’s School" (1999 m.) paprastai laikomas pirmuoju "Flash" žaidimu ir taip pat įkvėptas "Columbine" – tik šį kartą žaidžiate kaip vaikas, kuris nugali šaulius. Labai aštriu būdu.
Taip, "Flash" žaidimai buvo rėžiantys dalykai – iš čia kilo "The Binding of Isaac" (2011 m.). Buvo žaidimų apie Bin Ladeno medžioklę, kankinimą ir nužudymą, taip pat apie lėktuvų skraidinimą į Pasaulio Prekybos Centrą. Kiekvienuose 2000-ųjų rinkimuose buvo "Flash" žaidimų apie politikų smogimą ar skerdimą.
"SCMRPG!" ir visos su juo susijusios diskusijos buvo katalizatorius, padėjęs daugiau žmonių suvokti vaizdo žaidimų, kaip priemonės, galią, ypač tuo metu besiformuojančioje "indie" scenoje. Tai parodė, kaip tie kvaili mėgėjiški žaidimai gali skatinti diskusijas nacionaliniu mastu. Laikui bėgant, tai iš karto paskatino tokius žaidimus kaip "Rendition" (2007 m.) – itin prieštaringai vertinamą politinį žaidimą apie kankinimus "Karo su terorizmu" metu.
Tačiau tai taip pat atvėrė kelią vėlesniems žaidimams, tokiems kaip "Dys4ia" (2012 m.), "That Dragon, Cancer" (2016 m.) arba "He fucked the girl out of me" (2023 m.).
Ir todėl svarbu prisiminti "Super Columbine Massacre RPG!", ypač turint omenyje viską, kas vyksta dabar.
Jums nereikia jo žaisti ar mėgti, lygiai taip pat, kaip jums nereikia žaisti ar mėgti dalykų, kurie yra uždrausti ar pašalinti iš "Steam" ir "itch.io". Tačiau svarbu, kad jie egzistuotų – ne tik savanaudiška prasme "peržengiantis menas gali vesti prie jums patinkančių dalykų", bet ir kaip pagrindinis bet kurios meno terpės tikslas.
Pabaigai – paskutinis pavyzdys apie transgresinius ribas peržengiančius žaidimus.
Galbūt jums "Spec Ops: The Line" yra idealus politinis žaidimas – ardomasis ir antikarinis, bet ir AAA klasės šaudyklė su gera grafika ir žaidimo eiga, paremta išgalvotu įvykiu. Pakankamai peržengiantis daugybę vaizdo įrašų esė, pakankamai saugus "Walmart".
Asmeniškai manau, kad "Fursan al-Aqsa: The Knights of the Al-Aqsa Mosque" kelia daug įdomesnę diskusiją apie AAA klasės karinius šaulius ir smurtą žiniasklaidoje. Sukurtas brazilų kilmės palestiniečio Nidalo Nijmo, tai šaudyklė, kurioje žaidžiate kaip palestiniečių studentas, kovojantis prieš Izraelio gynybos pajėgas.
Taip, žaidimas yra grubus, beskonis ir brutalus – toks groteskiškas, kad buvo uždraustas ES, JK, Lenkijoje ir Australijoje. Ir vis dėlto, jis toks pat kaip ir bet kuris kitas karinis šaudyklės tipo žaidimas, pavyzdžiui, "Call of Duty" – ta nepaprastai populiari AAA serija, kurios reklamai dauguma žaidimų žiniasklaidos priemonių mielai ignoruos BDS boikotą "Microsoft".
Kuo šie žaidimai skiriasi? Kodėl amerikiečiai gali kurti JAV armijos finansuojamus žaidimus apie įsiveržimą ir bet ko žudymą, bet palestinietis negali to paties padaryti prieš armiją, šiuo metu vykdančią jo žmonių genocidą? Šis nepatogus klausimas keliamas viešose diskusijose, kodėl būtent svarbu turėti tokius žaidimus.
Gerai, jei nenorite įsitraukti. Bet jei manote, kad "SCMRPG!" nereikėtų prisiminti, kad tie NSFW žaidimai "Steam" ir "itch.io" platformose turėtų būti pašalinti, kad "Fursan al-Aqsa" turėtų būti uždraustas, tai bent jau įvertinkite, kaip jie padeda jums sužinoti daugiau apie save ir koks reakcingas esate.
Trokštu grumtis su uraganu.
Sėdžiu su pusbroliu vakarėlyje prieš uraganą, kai mane aplanko tokia mintis:
Kas yra vakarėlis prieš uraganą?
Puikus klausimas. Jis nėra įprastas, bent jau aš taip nemanau. Bet esu buvęs keliuose. Skirtingai nuo žemės drebėjimo ar cunamio, prieš uraganą būna gana daug įspėjimų. Atlikus rutiną – sukaupus konservų, nusipirkus baterijų, vandens, uždengus langus ir pan., nėra daugiau ką veikti. Vakarėlis prieš uraganą neturi formos; vos porą dienų prieš prasidedant uraganui žmonės susirenka šokti, gerti, žaisti domino ar mylėtis. Jei esate žmogus, kurio stiklinė pusiau pilna, tuomet galite tikėtis gerų akimirkų, nes kurį laiką galite būti įstrigę viduje ir izoliuoti. Jei esate žmogus, kurio stiklinė pusiau tuščia, tuomet galite tikėtis to paties.
Tiek daug vaidmenų žaidimų (RPG) susideda iš kovos su dievu (-ais) ar abstrakčiomis sąvokomis, o aš noriu kovoti su uraganu. Nežinau, ar laimėčiau, bet tai būtų geriau nei laukti. Uraganas "Melisa" vėlavo.
Dar vienas dalykas. Uraganus vadiname trumpais, banaliais angliškais vardais. Vienas blogiausių Jamaikos salos istorijos momentų buvo uragano "Gilberto" 1988 m. užklupimas. Kai radijo laidose ir televizijos kalbose "Gilbertas" pradėtas lyginti su artėjančia audra, buvo galima pajausti pokytį. Kiekvienas vyresnis nei 40 metų žmogus buvo aktyvuotas. Tai nebuvo lietus, kuris praeis, - tai galėjo pražudyti. "Gilbertas" smogė dar prieš man gimstant, bet aš girdėjau istorijas. Jų išvengti nepavyko. Tai buvo kolektyvinė kelių jamaikiečių kartų trauma. Upės išsiliejo ir prarijo žmones, galvijus, transporto priemones. Gatves nusėjo stogai, o medžiai sulūžo ar sulinko į keistas formas, susisukę nuo smarkaus vėjo gniaužtų. Priklausomai nuo to, kur gyvenote, galėjo prireikti mėnesių, kol jūsų gyvenimas pradės panašėti į normalų.
"Gilbertas" – ne pats geriausias vardas kovai. "Dženova" kažkuo ypatingas. "Sandi"? Ne taip jau. Su "Sephiroth" jauti grėsmę pačiame žodyje? "Marija"? Mokaiausi mokykloje su "Marija". Tačiau "Sin" – maloniai taisyklinga. "Nuodėmė" yra gerai. Įsmeikite smeigtuką į Nuodėmę. Prie to dar grįšime.
Su vardu ateina ir lytis. Vis dar manau, kad keista, kaip lengvai mes audrai suteikiame įvardį. Su "Melisa" anekdotai patys save pasirašė. Ji tikrai kelias dienas stovėjo už salos ribų, ruošdamasi kovai. 150 mylių per valandą greičio masė laimi, judanti 2 mylių per valandą greičiu link tavęs. 150 išsivysto į 160, tada į 170, o tada 185 mylių per valandą. Važiuojant 185 myliomis per valandą greičiu, mes esame lenktyninių automobilių - tarkime, F1, - vėjo turbinų, keistų plėšriųjų paukščių, greičiais. Lauki, kol tai tave užklups, ir jautiesi lyg būtum įstrigęs automobilyje, o automobilis įstrigęs ant traukinio bėgių. Esi ten valandų valandas, galbūt dienas. Matai atvažiuojantį traukinį tolumoje. Dėl kažkokių priežasčių kiekviena radijo stotis tau sako, kad tai sunkiausias traukinys pasaulyje. Jie praneša, kad bus labai skaudu.
- Ar nepažįsti Melisos? – paklausė manęs pusseserė vakarėlyje prieš uraganą.
Taip.
- Argi nebuvai su ja šiurkštus?
Neatsakiau. Nebuvau nemandagus, bet manau, kad ir ne baisus; bent akimirką tyliai pabandžiau pamėginti pajuokauti su ta užuomina. Galbūt uraganas buvo karminis. Kartais esame prietaringi žmonės. Port Rojalis nuskendo jūroje, nes jo žmonės buvo nedori. Tiesą sakant, kadaise jis buvo vadinamas nepadoriausiu miestu žemėje, XVI amžiaus Sodoma. Klausytis jamaikiečių, kalbančių apie Haitį, yra tas pats, kas klausytis kolektyvinės ksenofobijos, pateisinančios daugybę nesėkmingų atsitiktinumų, susijusių su "stichinėmis" nelaimėmis ir nuolatiniu užsienio valstybių – būtent JAV ir Europos – išnaudojimu kaip bausme už nedorybes. Tas nedorumas? Gandai apie haitiečių kultūrines praktikas, užmaskuotas neištirtų ksenofobiškų šūdžių. Galima tiesiog išprotėti.
Žaidime "Final Fantasy X" yra pabaisa, vardu "Sin". Iš pradžių ji pasirodo kaip uraganas (ir skėrių spiečius), o vėliau – kaip kažkoks potvynio bangos ir monstro mišinys. Daugelis mano, kad "Sin" yra kažkokios išorinės grupės nesėkmių rezultatas. Nesiruošiu gilintis į "FFX" siužeto detales. Jis - šaunus, bet jei ir pasakyčiau atvirai, neskambėtų taip gerai. Joks RPG siužetas negimsta iš viliojančiai skambančios straipsnio santraukos. Jame per daug daiktavardžių. "FFX" yra sala "Paskutiniojoje Fantazijoje". Tai ta, kurioje jūs kažkaip (lyg ir) kovojate su uraganu. Visos vietos yra pakrantės. Pagrindinis veikėjas-vaikinas, ir labai padorus, atrodo lyg eitų į karnavalą. Dėmesys skiriamas religijai ir maldai kaip būdui žmonėms susidoroti su nelaime ir po jos atsistatyti. Waka, mažiau padorus veikėjas-vaikinas, kalba apie tai, kaip svarbu turėti blaškymosi taškų, kai nelaimė gali ištikti bet kuriuo metu. Jis kalba apie žaibišką kamuolį, bet jam labai patiktų vakarėlis prieš uraganą. Kažkuriuo metu visi sužino, kad "Nuodėmė" buvo užprogramuota beatodairiškai smogti gyvenamoms vietovėms (aš, tiesą sakant, jau baigiau kalbėti apie siužetą). Uraganai nėra karminiai, tai pykčio priepuoliai. Tai griaunantis atsakomasis smūgis, nes planeta turi siaubingą tikslą.
- Planeta miršta, Klaudai, – aiškina ekologinis teroristas ir metų tėtis Baretas. Tai skausminga, nuoširdu ir beveik pasiekta. Reikia skaityti šiek tiek atsainiau nei "New York Times" antraštę. Pabandykite: "jie žudo planetą, Klaudai, jie žudo mus". Nekenčiu žodžio "stichinė nelaimė" stichinėse nelaimėse. Tai - melas. Mūsų vandenynai karštesni nei bet kada anksčiau. Velniai griebtų ledynus, - turiu omenyje garus. "Melisa" buvo ketvirtoji Atlanto audra šiais metais, kuri greitai sustiprėjo. Per dieną vėjo greitis pakilo nuo 112 km/h iki 265 km/h. Taigi ateinančiais metais sulauksime daugiau audrų, kurios virs uraganais, ir daugiau uraganų, kurie mus užklups. Remiantis emmission-index.com duomenimis, 2021 m. Jamaikoje susidarė maždaug 0,02 % pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Kuba pagamino 0,06 %, o Haitis – dar mažiau – menkiau nei 0,01 %. Antroje vietoje buvo JAV – 12,6 %. Pirmoje vietoje buvo Kinija – 32,88 %. Tiesus šūvis per mus būtų "Melisą" visu pajėgumu nuvedęs į Jungtines Valstijas. Vietoj to, "Melisos" kelias per Karibus buvome mes, rankinis stabdys, posūkis, Kuba, Haitis ir tada, rašymo metu, išsisklaidymas Bahamuose. Tai ne karma. Čia yra Nuodėmė, bet ji - nėra mūsų.
Nesiruošiu kovoti su uraganu. Nesu protagonistas. "FFX" "Nuodėmė" drasko kaimus, tai - masiškai žudanti oro sistema. Kaimo gyventojai meldžiasi ir atsistato, bet prieš tai jie laidoja, ir tai esu aš. Laidosiu, kol būsiu palaidotas. Geriausiu atveju būsiu provokuojantis įvykis. Būsiu nuotykių šauksmas. Būsiu statistika "PowerPoint" skaidrėje, raudonas pikselis ant rodyklės, rodantis didėjantį mirčių skaičių, kad pagrįsčiau savo mintį. Kai sakai "stichinė nelaimė" stichinės nelaimės metu, arba meluoji, arba nuslėpi stuburo ir vaizduotės stoką. Tavo kvailas protas taip priprato prie godumo ir ekspansionizmo spaudimo, kad supainioji tai su gravitacija. Mirsiu, kol jūs suprasite kitaip. Žinote, kas turėjo vaizduotę? "Exxon". Jie irgi turėjo modelius.
Manau, kad norėčiau būti uraganas. Būčiau etiškas. Pažadu. Tvirtai ir tiksliai nuplėščiau privačius lėktuvus nuo dangaus. Sulaikyčiau tą įniršį, skrisdamas iš jūros į sausumą. Būčiau filantropiškas. Laukčiau, kol įveiksiu tai, ko man reikėjo, kas to siekė. Tada raudočiau gatvėje po gabalėlį griaudamas jų pastatus. Žliumbčiau ir myžčiau lietumi ant jų biurų, į namus. Nuplaučiau jų nuodėmes ir visa kita. Lažinuosi, jie galėtų kovoti su uraganu. Dabar jie rastų būdą, kaip tai padaryti. Jie žudo planetą, bet neturėtų mirti. Bent jau taip sako KŽ. Kai žmogus tampa uraganu, jis nuėjo per toli. Tai per daug tiesmukiška. Jis yra tas, kurį reikia sustabdyti.
Žaidimai - Jūsų, Žurnalas - Mūsų
Didelę dalį savo rašymo laikau savotišku pokalbiu. Apdorojimu. Veiksmu, kuriuo suteikiau formą beformiams dalykams savo gyvenime, kad galėčiau nuo jų atsitraukti, kažkaip juos suprasti ir judėti toliau. Tarsi palikti mažą pasaulį, kuriame kurį laiką gyvenau, ir pereiti pro durų galvosūkį, esantį kai kuriose "Naujosios Žaidimų Žurnalistikos" (toliau: "NŽŽ") recenzijose ir eseistikoje.
Jei skaitote kitus mano kūrinius, tarkime, rasyk.lt svetainėje, kur kalbu ne vien apie KŽ, žinote, kad nemaža dalis mano įrašų vienaip ar kitaip yra atsakas į sustabarėjusią Lietuvos "plunksnininkų" grafomaniją - geriausias grafomanas: NEGYVAS grafomanas! - ir pokalbio santykio, metančio iššūkį ir keičiantį požiūrį, su Skaitytoju, trūkumu.
"NŽŽ" pats savaime yra kūrinys apie sąveiką su kitais kūriniais. Kaip apie vieną knygą rašė "Kalės Žurnalas", tai: "spausdintas tekstas, kuris nuolat bendrauja su kitais tekstais, žmonėmis ir medijomis". Tai gilus asmeninis žaidimų, individų ir socialinių sistemų apmąstymas, su kuriuo aš savo ruožtu turėjau gilią asmeninę patirtį.
Tačiau "NŽŽ", nors ir prieinamas man ir visiems, norintiems jį perskaityti, nėra mano, kad ir kokia gili būtų mano asmeninė patirtis su juo. Stengiausi tai nepamiršti, iš tikrųjų, į jo kūrybą įnešdamas ir savų minčių.
Tu, Skaitytojau, tapai KŽ žurnalu. Asmeniu, kuriam dabar viską skaitau ir šiais metais rašysiu, paversdamas "tave" išgalvotu pasauliu (tuo, kuris atėjo į manąjį) – Įvykiu. Manau, kad viskas, ko visada norėjau, tai pakilti atėjus progai, atsiliepdamas į kvietimą.
"Tu" kartais arba visada paversi šį laišką meilės laišku. Tai bus savotiška kreipimosi forma. "Tu" padarysi tai intymų – "tu", artimą – bet taip pat tai nurodys į "tave", kurio niekada nėra ir galbūt niekada nebus. "Tave", apie kurį svajoju. Kviečiu. Rašymas "tau" ir tik "tau" palengvins rašymą. Man reikia įsivaizduojamo žmogaus kitoje elektroninio puslapio pusėje – kalbos aktui, kuris visada skirtas Kitam. Tau. Ir Skaitytojui, ir Ne-Skaitytojui. Man reikia adresato – žmogaus, kuriam rašau, ir užtenka vieno – nes viskas, ką rašau, iš tikrųjų yra tik laiškas Vienam.
Tai, kad niekada negalėjau ar nenorėjau pasiekti šio žmogaus taip, kaip norėjau, buvo nesvarbu. Kas yra mūsų auditorija, kai kuriame kažką, ir kiek tai svarbu? Ką mes bandome pasiekti ir kokiu būdu? Kokiu lygmeniu? Kokią prasmę įdėjau į "miksteipus", kuriuos įrašiau vienam žmogui kolegijoje? Kokie mano aspektai atsiskleidė apžvalgose, kurias rašiau pagrindinėms žaidimų svetainėms, kurios turėjo pasiekti kuo daugiau skaitytojų?
"NŽŽ" iš pradžių atrodo skirtas visiems, norintiems jį skaityti/žaisti. Passchendaele2 šiltai pasitinka adresatą ir netgi pateikia savo elektroninius Interneto profilius, kad bet kuris iš Jūsų galėtų jį susirasti ir jam tiesiogiai atsakyti.
Tai rodo, kad mūsų asmeninė patirtis su žaidimu yra svarbi, ir išreiškiu viltį, kad pakankamai šiltas "NŽŽ" žaidimų eskapizmo priėmimas paskatins mane, Passchendaele2, vėl pradėti kurti/modifikuoti KŽ. Prisimenu ginčus su pačiu savimi dėl kūrėjo bekompromisės vizijos svarbos, palyginti su "žaidžiamumo" svarba, t.y. idėjos, kad žmonės iš tikrųjų galėtų žaisti ir patirti kūrinį.
Kartais su kolegomis įsiveliu į diskusijas apie tai, ką reiškia būti menininku, kūrėju. Rizikuodamas iškreipti savo bendražygių požiūrį, diskusijos susiveda į jų teiginius, kad jei menininkas nenori bandyti kažko perteikti žmonėms ir daryti tai, kas padėtų menui geriau tai perteikti, tai jis tiesiog yra savanaudis ir pretenzingas. Manau, kad kartais būtent tai, kas kūrinį paverčia tikrai sudėtingu ar tam tikra prasme neprieinamu, suteikia jam prasmę, ir kad kartais geriau būti ištikimam savo impulsams ir sukurti kažką, kas pasiekia daug mažiau žmonių (bet galbūt tai padaryti sąžiningai ir teisingai), nei pasiekti daugiau žmonių aiškiau, bet taip, kad kūrinys būtų menkesnis.
Šiaip ar taip, mano parašyti kūriniai, kuriuose, mano manymu, labiausiai stengiausi pasiekti tik vieną žmogų, dažnai buvo tie, kurie kai kuriems skaitytojams paliko giliausią atgarsį, ir būtent tada, kai "NŽŽ" išsivysto iš Passchendaele2 žaidimų apžvalgų visiems, norintiems desperatiškai bandyti pasiekti patį Passchendaele2, jis iš tikrųjų atgyja. Kai suprantu, kad peržengiau savo ribas kaip KŽ žaidėjas, kad per daug savęs ir savo patirties projektavau į Jus ir prisiėmiau atsakomybę ne tik už savo žaidimų patirtį, bet ir už pačius žaidimus, tai pradeda man kelti iššūkius ir teikti diskomfortą.
Man labai svarbi asmeninė žaidimų patirtis. Manau, kad kūrėjai, siųsdami ką nors pasauliui, tam tikru mastu atsisako tos kontrolės ir turi susitaikyti su tuo, kad žmonės gali galvoti ar jausti tai, ko niekada neketino. Net jei Passchendaele2 tik dalintųsi savo žaidimais/recenzijomis su "tavimi", tai darydamas turėjau susitaikyti su tuo, kad mano asmeninė patirtis su žaidimais bus kitokia, nei "tavo", kad tai ne mano rankose. Bet kur čia riba? Akivaizdu, kad kažkur yra demarkacija, taškas, kuriame peržengiate netinkamo nuosavybės jausmo ribas. Tai yra tada, kai jaučiatės priklausantis ne nuo asmeninės, individualios daikto patirties, o paties daikto.
Bet tai slidus šlaitas, ar ne? Jei žaidimas yra sukurtas taip, kad suteiktų žaidėjams tam tikrą savininkiškumo jausmą, kai kurie žaidėjai neišvengiamai pajus, kad žaidimo pasaulis turėtų atsižvelgti į kiekvieną jų norą, bent jau tol, kol žaidimus supanti kultūra nepraneš žaidėjams (dažniausiai heteroseksualiems baltaodžiams vyrams), kad jie neturėtų tikėtis, jog visada gaus tai, ko nori.
Kažkurioje pirmojo "NŽŽ" numerio vietoje sakau (ar implikuoju), kad noriu pamiršti pačius žaidimus, t.y. atsižvelgti į žaidėją. Ir nesu tikras, ar tai iš esmės blogai. Jei turėčiau draugą, kuris kurtų tokius žaidimus/recenzijas, kokius kuriu aš, matyčiau jame vienatvę ir neviltį. Matyčiau dalykus, su kuriais, manyčiau, galėčiau kažkaip susitapatinti ir juos suprasti. Kūrybos kovą. Kaip kartais tai skausminga, o kartais tiesiog nejauti, kad turi ką duoti, bet nežinai, ką dar daryti. Ir jei manyčiau, kad mano bičiuliui dėl to skauda, norėčiau jam padėti.
Pripažįstu, man sunku suvokti mintį, kad galbūt Passchendaele2 iš tikrųjų kūrė žaidimus tik sau ir jokiu būdu nebandė pasiekti nieko, nes, kaip ir "NŽŽ", kai ką nors kuriu, manyje visada yra kažkas, kas tiesia ranką. Kūrimo veiksmas yra skirtas sau, bet taip pat, tam tikra prasme, visada skirtas ir kitam. Bet galbūt pavojinga manyti, kad tai pasakytina apie visus menininkus.
Žinoma, galiu klysti dėl viso šito. Tačiau žaidėjo ir dizainerio, arba skaitytojo ir rašytojo, santykiai labai skiriasi nuo draugų santykių, ir kai žaidėjai jaučia, kad gali būti tokie pat reiklūs žaidimų kūrėjams/recenzentams, kokie galėtų būti, jei žaidimas būtų specialiai jiems sukurtas draugo, viskas pasidaro negražu.
Manau, kad kartais esate blogai interpretavęs mano darbus, kurie galėjo prieštarauti ketinimams, ir pripažįstu galimybę, kad visa tai tam tikra prasme yra labai blogas "NŽŽ" skaitymas, bet man tai tinka, juolab kad manau, jog tai tam tikra prasme žaidimas apie labai blogą menininko darbo skaitymą arba bent jau tokį menininko darbo skaitymą, kuris pakrypsta labai bloga linkme. Galime nueiti per toli. Ir šiais laikais dažnai taip ir nutinka.
Kur peržengti ribą tarp asmeninės prasmės paieškos kūrinyje teigiamu ir vertingu būdu ir "asmeninio pridėjimo"? Passchendaele2 žaidimai nebuvo skirti modifikuoti, bandyti padaryti juos lengviau žaidžiamus ar primesti jiems kokią nors vidinę simboliką ar logiką, ir jie tikrai nebuvo skirti jam dalintis su kitais. (Jei Passchendaele2 būtų realus asmuo, pats "NŽŽ" egzistavimas būtų dar viena didžiulė išdavystė – tų žaidimų išsiuntimas į pasaulį, kad visi galėtų juos žaisti/skaityti.) Kaip žaidėjai, mes aktyviai dalyvaujame žaidimo sistemose, jo istorijoje. Mūsų patirtis yra mūsų. Tačiau žaidimas nėra mūsų, kūrėjas nėra, ir turime prisiminti skirtumą.
Man patinka, kaip šis žurnalas prasideda. Pirmą kartą, kai Jūs tai perskaitote, tai būna laimingas atsitiktinumas, graži akimirka, kurios net žaidimo kūrėjas/recenzentas nenumatė. Jaučiu, kad dingdamas prieš pabaigą, nepasakodamas apie savo ketinimus, tiesiog suteikdamas paskutinę akimirką ir leisdamas su ja pasėdėti, užuot priskyręs jai konkrečią prasmę, teigiu, kad Jums priimtina atrasti savo prasmes, jei tik suprantate, kad tai yra prasmės, kurias atsinešame su savimi, o ne prasmės, kurias mums bando suteikti menininkas. Mūsų asmeninė patirtis yra tikra ir vertinga, bet ji taip pat yra tik mūsų. Menas nėra mūsų, kad galėtume reikalauti nuosavybės. Passchendaele2 patirtis nėra mano. Passchendaele2 žaidimai/recenzijos nėra Žaidėjo/Skaitytojo. Bet štai aš vėl sakau, ką, mano manymu, tai reiškia. Ir argi ne taip mes iš pradžių patekome į šią painiavą?
- T.Ž.
Pradėjau darbus prie antro NŽŽ numerio.
Dabar, kai kekšė jau pasenusi,
žalieji stepių-vilkai nebesiartina,
todėl naktys laisvos,
sutemus gatvės, kurios anksčiau buvo tokios grėsmingos,
tapo tokios pat saugios kaip siūbuojančios nendrės.
Iki vidurnakčio, metropolis tampa tyliu.
Mėnesiena atsispindi nuo akmeninių sienų;
ant šaligatvio girdisi nervingi džentelmenų,
skubančių namučion pas žmonas ir motinas, garsai;
taip vėlai, durys užrakintos, langai užtamsinti.
Kai praeina, jos nepastebi.
Ji - kaip sausas nemąstantis stiebelis žolyno lauke.
Todėl akys, kurios anksčiau niekada nepalikdavo grindinio,
dabar nevaržomos ir gali dairytis, kur nori.
Kai atsibosta plentas, puikiu oru vaikšto
laukuose, kur baigiasi gyvenvietės.
Kartais, vasarą, nueina net iki upeliūkščio.
Jaunuoliai anksčiau rinkdavosi netoli čia,
bet dabar vanduoeiga dėl lietaus trūkumo užseklėjo,
todėl krantas apleistas -
Tada vykdavo iškylos. Berniūkščiai ir mergaičiukės
galiausiai pasiskirstė poromis;
Po kurio laiko jie patraukė į mišką,
kur visada tvyro prieblanda –
Šilas dabar būtų tuščias –
Nuogalių įsimylėjusiųjų kūnai rado kitų vietų pasislėpti.
Upokšnyje vandens vos pakanka, kad noktiurno dangus
sukurtų raštus ant pilkų uolienų. Mėnulis šviečia ryškiai,
vienas luitas tarp daugelio kitų. Ir kyla šiaurys;
pučia pro gležnus medžius, augančius liūno pakrantėje.
Kai žiūri į liemenį, matai istoriją.
Kai to organizmo nebematoma,
legenda, kurią bandė papasakoti, pasimeta –
Tokiomis naktimis, ji nueina iki pat tilto,
prieš apsisukdama.
Viskas vis dar dvelkia šiltuoju periodu.
Ir jos korpusas vėl pradeda atrodyti kaip karkasas,
kurį turėjo anksti gyvenime,
žvilgantį po lengvais pavasario-/vasaros drabužiais.
1 --- 8 --- 12 13 14 15 16 --- 24 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|