Visi mano šeimos nariai žinojo,
kokia geidulinga esu gerokai anksčiau nei aš pati.
Per Močiutės laidotuves
su meile prisiminiau,
kai užtiko mane žiūrinčią pornografiją
per jos modemą. Aš šnopavau
rūsyje žiūrėdama "Blacked".
Muzikiniuose vaizdo klipuose - daugiausia erotikos. Moterys,
pasilenkusios ir apsipylusios pinigais,
užkariautos. Namuose Mamulė miegodavo
ant sofos, todėl sėdėjau viršuje
ant jos lovos kampo, perjunginėjau
kanalus, ieškodama intymumo.
Man labai reikėjo pamatyti Penį.
Praleidinėjau mokyklą ir dieną ieškojau nuogybių
per "FTV".
Nenorėjau rašyti šio eilėraščio.
Kas tokio poetiško
tame liūdname ji-vyre, kuris išsitraukia įrodymus
iš kelnių ir suka
Penį atgal į savo kapą?
Su kokia spalva jį apskritai galima
palyginti? Pamenu,
kaip pradinės mokyklos kūno kultūros mokytojas
juokėsi iš savo paties juokelio,
iš kažkokio pokšto apie savęs lietimą.
Žinojau, kad anekdotas - apie lytinius aktus,
todėl klausimus pasilaikiau sau.
Argi nebūtų neįmanoma
neliesti savęs? Manau, kad galbūt
dabar save liesčiau?
Maniau, kad visi žino,
kad kai tik Autorė pasijusdavo kvailai,
pažeminta ar mažytė,
išsitraukdavo
Penį. Trenkdavo
į stalą. Gyvenimas pasikeitė,
kai sužinojau,
ką galiu padaryti
burna.
Viską išlaižiau, ištroškusi kaip ir bet kuri
visą gyvenimą besimokanti,
bet kuri kita paskutiniojo spermos lašelio mėgėja,
nurijusi viską, išskyrus
tai, ką turėjau pasakyti. Gyriausi
su man duotomis "seks-bombomis".
Mečiau jas būtent tada,
kai norėjau. Taisyklės - tik odės tvarkai,
pasiūlymai su žaismingu sugniaužimu už gerklės.
Mano makštis sugriovė santuoką,
sugrąžino vieną pas kitą
ir palaimino sūnumi.
Mano gulų skaičius auga. Surinkite
video mergaičiukes. Pasakykite joms, kad
"twerkuotų" pagal šį skambesį:
Autorė yra Pragare su visais kitais Prezidentais!
Ant degančios kalvos viršūnės, kapinėse,
pilnose suglebusio palikimo, jie mojuoja
savo peniais lyg baltomis vėliavomis.
Manęs niekas šioje muziejaus vitrinoje
nedomina.
Nei ta moneta, purvina, senovinė.
Nei tas mažas marmurinis falas.
Nei ši mažytė Izidė, nei ši Bizantijos
vergo apyrankė, nei ta melsvai žalia
romėniško stiklo šukė.
Ko noriu, tai tos pamestos batų dėžės,
pilnos išblukusių nuotraukų.
Bet per daug kartų kraustydavausi,
kai buvau jaunas.
Negalėjau įsikurti.
Nerūpėjo.
Draugo garažas.
Mano pirmosios liepsnos rūsys.
Nuomotas sandėliukas.
O dabar mano Senelis vis dar ten, laukia
nusijuosusioje kėdėje, pusiau pabudęs, su knyga
užversta ant kelių. Jis
laikėsi keistų įsitikinimų
ir per daug gėrė.
Kolekcionavo daiktus.
Jis sukėlė daug triukšmo
tą dieną, kai mirė.
Buvau vaikas, nei pačiame kambaryje,
nei lauke.
Po daugelio metų
Močiutė pripažintų,
kad galbūt buvo neteisinga palikti vaiką
prie televizoriaus
septynioms valandoms klausytis
to. Bet aš
buvau nerūpestingai girtas,
kai ji tai pasakė,
ir ji tuo metu jau apmirinėjo, ir jei
nebūčiau taip ilgai
nerūpestingai
elgęsis su savo daiktais, dabar galėčiau Jums parodyti
jo veido nuotrauką.
Vietoj to, ji guli kažkokioje dėžėje, kurią kažkur palikau.
Kažkokio graikų kareivio drachma, iššvaistyta.
Kažkokios romėnų namų šeimininkės sudaužyta vaza.
Europos plaukimo čempionatas.
Vakar prie potvynio linijos mačiau Kūrinį,
juvenilišką, sarkastišką Publikaciją,
visa stačia galva krentantį į Rašyko "Šiukšlių Dėžės" okeaną,
besikandžiojantį ir lapatojantį vandenį tarsi degtinę,
tada akimirksniu išsigandusį, atsitraukiantį,
risnojantį paplūdimio pakraščiu – sustojantį – sėlinantį – uostantį
bangos pakraštį, atsargiai šniaukiantį gelmes
ir baksnojantį letena, daužantį snukį, erzinantį jūrą,
tarsi provokuodamas didžiulį seną gyvūną.
Geriau vesk Veikalą už pavadėlio.
Nereikia: Tvarinio pavadėlis yra jūra.
Vakar prie potvynio linijos mačiau Kūrinį.
Kompozicija bandė perkąsti sidabrinę vandens virvę,
tada pasuko link kopos sąvartyno, nurisnojo į
automobilių stovėjimo aikštelę,
jau pasivydamas popierinį puodelį ant molo,
jau žvejodamas iš smėlio kažkokį tamsų daiktą –
o tada jūra Tvarinį atitraukė
ir akimirksniu Kūrinys vėl buvo prie bangų,
įtempdamas savo metaliniais lašais sušlapusį antkaklį.
Kai jis buvo voras,
išskiriantis siūlą tarp uolų,
apmąstė savo ankstesnį žmogaus gyvenimą
ir su objektyviu smalsumu prisiminė įsitikinimą,
kad malonumas, tikrasis malonumas, yra
pasiekimas. „Taip“, – pasakė musei, ją rišdamas,
„Prisimenu, kaip gulėjau lovoje Senamiestyje
ir stebėjau, kaip ant palangės kaupiasi sniegas,
kai nežinojau, kas esu
ar ką žudyti, kad būčiau laimingas.
Važiuodavau dviračiu Centrinės gatvės bulvaru
į tailandiečių restoraną, galvodamas apie naktis, kurias praleidau
ant moters sofos. Kaip mes kalbėdavomės
apie nieką – apie užsienio mainų studentę
jos vidurinėje mokykloje arba apie laikrodį,
į kurį žiūrėdavau universalinėje parduotuvėje,
kol mama matavosi drabužius.
„Tai buvo tavo problema“, – tarė musė,
kuri dabar atrodė bebaimė ir elegantiška,
net nebeplasnodama sparnais.
„Tu ir visa tavo rūšis.
Tu paragavai to, ką vadinai
meile, o kiti gėrimai
atrodė skysti ir kartūs. Geriau
apsieiti be.“ Ir jos akys sužibo,
kai ji ištiesė delną,
kad įsiurbtų toksinus, kurie per naktį ištirpdytų
kauluose ir skysčiuose.
Spec Ops: The Line
PLATFORMA: PlayStation 3; Windows; Xbox 360; OS X; Linux
ŽANRAS: Trečiojo-asmens šaudyklė
KŪRĖJAS: Yager Development
LEIDĖJAS: 2K
IŠLEIDIMO DATA: 2012
Įpusėjus Michaelo Cimino 1978 m. filmui "Elnių medžiotojas", Christopherio Walkeno personažas Nikanoras "Nikas" Čevotarevičius palieka karo ligoninę, kurioje gydėsi, ir leidžiasi klajoti tamsiomis Saigono gatvėmis. Neseniai jis pabėgo iš pragariškai purvinos ir žiaurios Vietkongo kalėjimo stovyklos, kurioje buvo laikomas narve, iš dalies panardintame į upę, ir buvo verčiamas žaisti rusišką ruletę, kad būtų smagu piktiems, džiūgaujantiems pagrobėjams, prieš desperatišką, beveik mirčiai skirtą pabėgimą. Filme nustačius, kad Vietnamo priešas yra kažkas panašaus į demonus, matome, kaip Niką vilioja sekso paslaugų teikėja ir nuveda jį į netvarkingą, purviną ir blankiai apšviestą kambarį, kur lovelėje šalia lovos stovi mažylis, kurio mažas veidas surauktas iš liūdesio.
Scena baigiasi tuo, kad Nikas atstumia moterį, o kūdikis pradeda raudoti. Nikas parstumia ją atgal ant lovos, lubinis šviestuvas ima siūbuoti pirmyn ir atgal, o apgailėtinas vaizdas virsta dezorientuojančia stroboskopine šviesa. "Negaliu čia likti kambaryje su verkiančiu vaiku", – sako Nikas, palikdamas prostitutę šaukiančią jam dėl pinigų, o jis – atsiduria atgal gatvėje. Galiausiai vyras randa pogrindinį rusiškos ruletės žaidimą, kurį gali tęsti, atkartodamas kankinimus Vietkongo stovykloje.
"Elnių medžiotojas" buvo pagrįstai kritikuojamas už tai, kad Vietnamas vaizduojamas kaip savotiškas Dantės košmaras, į kurį net ir kieto, darbininko amerikiečio psichika subyrėtų kaip supuvęs vaisius, jei jis būtų priverstas tai ištverti. Filme humaniškai vaizduojamos gyvenimą naikinančios karo kančios, tačiau kino užuojauta yra neproporcinga, neaprėpiama "Kito", ištraukto iš realios populiacijos kūnų ir protų. Kinematografijos gynėjai nurodys rusiškos ruletės scenas kaip filmo tezės ramsčius: karas visus, kuriuos palietė, paverčia atsitiktinumo aukomis ir išgyvenusiaisiais, chaoso ir nematomų pokyčių, beprasmio naikinimo subjektais.
Tačiau sekso paslaugų teikėja ir jos vaikas labiau stebina savo specifiškumu. Karas yra siaubingas, tai akivaizdu, bet kai kurie žmonės, kuriuos jis paveikė, jau pasmerkti pragarui, į kurį išorinės jėgos, kaip ir visaverčiai amerikiečiai, susitepa vien stebėdami. Kitaip tariant, "Elnių medžiotojo" vietnamiečiai yra taip giliai įsiskverbę į moralinį pragarą, būdingą net išlaisvintai savo tautos pietų daliai, kad iš tikrųjų svarbios tik užsienio užpuoliko kančios.
---
"Spec Ops: The Line" – 2012 m. žaidime, sukurtame pagal kitą garsų 8-ojo dešimtmečio filmą apie Vietnamą, kuris pats paremtas kita garsia 1899 m. novele, elitinio amerikiečių žvalgybos būrio vadas patenka į košmarą. Pagrindinis veikėjas kapitonas Martinas Walkeris atvyksta į apokaliptinį Dubajų, nuniokotą smėlio audrų, ieškodamas kito veikėjo, pavadinto pagal miglotą pagarbą filmams "Apokalipsė dabar" ir "Tamsos širdis": pulkininko leitenanto Johno Konrado. Žaidėjai sužino, kad Konradas, tarnavęs Afganistane kartu su Walkeriu, bandė evakuotis iš miesto, įsitvirtindamas karo vadu smėlio audros sukelto chaoso metu. Dubajui esant atkirstam nuo išorinio pasaulio ir jo piliečiams įstrigusiems Konrado valdžioje, Walkeris ir jo komanda atvyksta įvertinti situacijos ir sužinoti, kas nutiko Konradui.
Žaidimui pasibaigus, Walkerį apėmė mieste vykstantis karas, jis buvo fiziškai sužeistas nuo sunkių nudegimų ir psichologiškai sužeistas to, ką matė ir padarė persekiodamas Konradą. Jis nužudo daug žmonių – ir kareivių, ir civilių. Jis kuria pavojingus planus, vedamas haliucinacijų, kurios priveda žaidimą prie pabaigos, - "Kovos klubo" stiliaus posūkio. Kaip jau buvo išsamiai aptarta pastaruosius 11 metų, jis skirtas atstoti šiuolaikinių karinių šaudyklių, tokių kaip "Call of Duty", žaidėjų ir mėgėjų personažų avatarą.
Jis, kaip ir amerikiečiai iš "Elnių medžiotojo", yra vienas iš nedaugelio personažų, kurių kančios svarbios "Linijoje".
---
1899 m. išleista knyga "Tamsos širdis" remiasi autoriaus Josepho Conrado patirtimi dirbant garlaivyje Kongo upėje siaubingu Belgijos kolonizacijos Kongo valstybės laikotarpiu. Jo išgalvotas Europos dramblio kaulo prekybos ir vieno žemyno negailestingo kito "civilizavimo" aprašymas išlieka persekiojančiu meniniu protestu prieš kolonijinį žiaurumą, kurį lengvai priima Conrado amžininkai Vakaruose. Galiausiai tai - taip pat knyga, kurioje Afrikos kančios naudojamos kaip priemonė apmąstyti siaubą, kurį dalyvavimas žiaurumo sistemose sukelia pašaliniams asmenims, o ne kaip niuansuotas tų, kurie iš tikrųjų patyrė jų žiaurumą, vaizdavimas.
Nigerijos romanistas ir kritikas Chinua Achebe 1975 m. paskaitoje (išspausdintoje kaip esė 1988 m.) garsiai sukritikavo "Tamsos širdį" apie šią nesėkmę. ""Tamsos širdis" projektuoja Afrikos, kaip "kito pasaulio", Europos ir todėl civilizacijos antitezės, įvaizdį", – rašo Achebe. "[Vieta], kur žmogaus išgirtas intelektas ir rafinuotumas galiausiai išjuokiami triumfuojančio žvėriškumo." Jis Conrado Afrikos vaizdavimą vadina "metafiziniu mūšio lauku, kuriame nėra jokio atpažįstamo žmogiškumo, į kurį klajojantis europietis patenka savo rizika".
"Ar niekas nemato absurdiškos ir iškrypusios arogancijos, kai Afrika paverčiama vieno menko europiečio proto žlugimo atrama?"
Achebe kritika įkvėpė dešimtmečius trukusias diskusijas, apie kurias vis dar diskutuojama pokolonijinės literatūros klasėse visame pasaulyje. Tačiau pagrindinis jos aspektas yra tas, kuris per dažnai lieka nepastebėtas net ir labiausiai apgalvotoje Vakarų karo žiniasklaidoje.
---
Walkerio psichologinis sukrėtimas įvyksta, kai jis įsako paleisti baltojo fosforo "baražą" į tai, ką jis laiko tiesiog dar viena priešo pozicija, siaubingai sudegindamas gyvą grupę išsigandusių civilių. Mirtinai sudegintos motinos, laikančios savo mirtinai apsvilusį berniuką tarp smilkstančių lavonų krūvų, vaizdas yra lūžio taškas jo gebėjime pateisinti smurtą, kuris iki šiol lydėjo jo kelionę. Nuo tada jis yra šiuolaikinis "berserkeris", beatodairiškai naikinantis žmones, siekdamas savo tikslų.
Deja, mes labai mažai žinome apie tai, kas yra šie civiliai, kurie sukėlė jo įniršį, išskyrus tai, kad jie kadaise gyveno ir dabar yra mirę dėl jo veiksmų.
Dubajus ir Jungtiniai Arabų Emyratai KŽ "Spec. pajėgos: Linija" iš esmės yra tuščios kultūrinės ir istorinės erdvės. Miestas turi žėrinčius dangoraižius ir aplinkinių dykumų platybes, kurios jam estetiškai priklauso, bet neturi konkrečios politinės sudėties ar nieko daugiau, išskyrus pamatinius tapatybės aspektus. Amerikos kariuomenės buvimas misijoje atkurti tvarką ir mieste esantys įniršę, AK nešiojantys sukilėliai paverčia jį bet kurios regiono šalies pakaitalu.
"Linija" vyksta išgalvotos stichinės nelaimės ir vėlesnio karo metu, tačiau pasirinkus JAE kaip veiksmo vietą, visi Artimieji Rytai paverčiami vienalyte visuma – beasmenių žmonių mase, kuri vargu ar galėtų geriau atitikti svetimo "Kito" apibūdinimą. Kolekcinėse radijo juostose aiškinama, kad vietos valdžia yra karikatūriškai korumpuota, evakuodama turtinguosius ir įtakinguosius anksčiau nei paprastus piliečius, kai smėlio audros užklumpa miestą. Sužinome, kad Dubajaus sukilėliai yra priversti kovoti už savo išlikimą. Niekas kita nesvarbu.
"Linijos" JAE yra tokia pati moralinio teatro dekoracija, kaip ir filmuose apie Afganistaną ir Iraką. Tai - nuodais persmelktos džiunglės, laisvos nuo apibrėžtos žmonių įtakos, kur grupei Vakarų pašaliečių suteikiama pakankamai erdvės ir pavojaus, kad būtų išbandytas jų charakteris ir pagimdyta trauma. Tai - kalvė be konteksto, beveik antiluvinė erdvė, kurioje plūduriuoja mūšiai tarp kosminio protagonisto ir jo beformių velnių.
Niekur tai nėra aiškiau nei žaidimo priešų kontraste. Pirmą kartą, kai Walkeris ir jo būrys pradeda šaudyti konkuruojančius prieš amerikiečius kareivius, tai ženklas, peržengiantis siužeto detales ir parodantis, kokia beprotiška tapo situacija. Amerikiečiai atstovauja esminiams priešams – įžvalgumo ir didvyriškumo – ir veikėjai apie tai kalba. Jie išreiškia nusivylimą ir šoką, kad šaudė į savo tautiečius, ir gina savo pirmąjį smurtinį susidūrimą su perbėgėliais, patikindami save, kad jie nepradėjo atakos. Pradinis mūšis su vietos sukilėliais neįgauna tokio svarbos.
Tęsiantis "Linijai" šis dėmesys dar labiau pabrėžiamas. Pagrindiniai veikėjai yra konkuruojančios Amerikos pajėgų, kariuomenės ir CŽV grupės, turinčios skirtingas nuomones apie tai, kaip elgtis su visišku Dubajaus nuniokojimu. Tikruosius gyventojus matome ne kaip sprendimus priimančius asmenis ar įvardytas asmenybes, kovojančias su užsieniečių tarpusavio kivirčų užgaidomis, o kaip aklai agresyvius ginkluotus asmenis, nelaimingas aukas ir įniršusias minias.
Teoriškai žaidimo drama priklauso nuo paprastų žmonių iš miesto, kuriam labai reikia išorės pagalbos, likimo. Iš tikrųjų, tai yra amerikiečių diskusijos apie tai, kokią formą turėtų įgauti jų paternalizmas.
---
Viet Thanh Nguyen 2015 m. romane "Užjaučiantis" yra šalutinis siužetas, parodijuojantis filmo, beveik pavadinto "Apokalipsė dabar", kūrimą. Praėjus metams po jo išleidimo, 2016 m., Nguyen atvirai kalbėjo apie savo, kaip vietnamiečių kilmės amerikiečio, atvykusio į Jungtines Amerikos Valstijas kaip pabėgėlio po Saigono žlugimo, santykį su filmu "New York Times" interviu.
Jis prisiminė patirtį, kai žiūrėjo siaubo scenas, skirtas "tokiems pat žmonėms, kaip aš", ir diskusiją kino pamokoje po daugelio metų, kurioje jis pagalvojo: "Tai buvo antikarinis filmas apie karą Vietname, bet filmas buvo apie amerikiečius... Vietnamiečiai tylėjo ir buvo ištrinti."
Kaip ir Achebe, Nguyenas yra rašytojas, kuris grūmėsi su klausimais, kurie užsienio diskusijose buvo pamiršti, apie blogybes, ištikusias tokį žemyną kaip Afrika ar tokią tautą kaip Vietnamas. Knygoje "Užjautėjas" ir jos tęsinyje "Įsipareigojęs", karas palieka pėdsakus jo personažų gyvenimuose, kurie formuoja asmenybes ir likimus, nesvarbu, kur pasaulyje jie keliauja ir kokį atstumą jie bando nubrėžti nuo savo praeities. Paprastai tariant, jo knygos suteikia vietnamiečių personažams tiek pat psichologinio aspekto, kiek tai paprastai suteikiama tik Amerikos kareiviams anglų kalba skleidžiamoje žiniasklaidoje.
---
"Spec Ops: The Line" neatsirado iš vakuumo. Tai XX a. pabaigos / XXI a. pradžios popkultūros produktas, kai buvo atsižvelgta į pražūtingus Afganistano ir Irako karus. Dėl šios priežasties kyla pagunda palyginti jį su panašiomis aklavietėmis, bet vertingais to meto kūriniais, tokiais kaip "The Hurt Locker" ar "Generation Kill", ir atleisti jo problemas dėl to, kokios jos dažnos. Taip elgiantis ne tik pripažįstama, kad žaidimai yra "pakankamai geri", kai atkartoja labiau įsitvirtinusių medijų trūkumus, bet ir ignoruojama tai, kad dešimtmečių precedentai ir aštri kritika turėtų padėti išvengti to paties, solipsistinio darbo kartojimo, vėl ir vėl.
Karo žiaurumo vaizdavimuose, sutelktuose į užsienio kovotojų ar žiaurumų liudininkų patirtį, vis dar gali būti vertinga, įžeidžianti tiesa, tačiau ji turi būti subalansuota su tų, kurie šiuos žudynių laukus vadina namais, perspektyva. Priešingu atveju sunkiau nei turėtų būti jausti tikrą skausmą dėl sudegusio motinos ir berniuko lavonų, kurių veidų niekada gyvenime nematėme, arba įsivaizduoti vaiko, istorijos pasmerkto verkti purvino buto kampe, žmogiškumą.
The Witcher 3: Wild Hunt
PLATFORMA: PlayStation 4; Windows; Xbox One; Nintendo Switch; PlayStation 5; Xbox Series X/S
ŽANRAS: Veiksmo vaidmenų
KŪRĖJAS: CD Projekt Red
LEIDĖJAS: CD Projekt
IŠLEIDIMO DATA: 2015
Neseniai supratau, kad stebėtinai daug dalykų yra ir gėjiški, ir homofobiški tuo pačiu metu. Yra dalykų, kurie man atrodo prasmingi tik "keisto" (angl. "queer") gyvenimo kontekste, bet kurie taip pat yra priversti nepripažinti savo dalyvavimo "keistumo" sampratoje. Dėl to jie jaučiasi persekiojami gyvenimų, kuriuos atsisako įkūnyti. Daugelį šių nepatogių politinių vaizdų galima įkūnyti drabužiu, kurį Geraltas iš Rivijos dėvėjo žaidime "The Witcher 3: Wild Hunt", dažniausiai vienos iš savo merginų prašymu.
Dubletai Europoje išpopuliarėjo XV–XVII amžiuje ir skirtingais laikais įtraukė įvairias technologijas, skirtas formuoti vyro kūną ir signalizuoti apie priklausymą kolektyvinei tapatybei. Kai kuriuose dubletuose buvo naudojamas banginio kaulas, kad suplokštėtų liemuo ir ištiesėtų laikysena, ir jie dažnai buvo dėvimi su aukštakulniais, kad dar labiau pakeistų eiseną. Kitos tendencijos, atsispindinčios "The Witcher 3: Wild Hunt" siūlomuose dubletuose, yra metalinių sagų ir odos ornamentinis naudojimas, siekiant subtiliai parodyti elito statusą, neišsiskiriant pernelyg ryškiais drabužiais (Hayeur-Smith ir kt., 2018), ir "aptemptas dubletas", kuris buvo sąmoningai trumpas, kad atidengtų apatinių marškinių sluoksnį, tuo metu sukėlusį moralistų skandalą.
Tai, kaip dubletai skirtingais kontekstais ir laikais signalizavo apie priklausymą grupei ir aukštesnį statusą, "Raganiuje 3" nėra svarbu, tačiau pastebima aprangos, vyriškumo ir griežtumo kultūrinė politika. Žaidime yra tam tikrų įvykių, kai drabužiai siejami su socialiniais jausmais, tokiais kaip gėda ir pasididžiavimas, ir ši asociacija ypač išsiskiria tais momentais, kai Geralto prašoma apsivilkti dubletą.
Mes atpažįstame gėdą kaip pasididžiavimo priešingybę. Tačiau pasididžiavimo, kaip viešojo renginio, tikslas ar rezultatas nėra tas pats, kas asmeninis pasididžiavimo jausmas; kolektyvinis rezultatas labiau panašus į matomumą, tiesą ir erdvės turėjimą visuomenėje. Panašiai ir visuomenės, kuri gėdijasi mūsų tapatybių, viešas, kolektyvinis rezultatas nėra redukuojamas vien į subjektyvų gėdos jausmą; tai nematomumas, spekuliacijos ir būtinybė lankytis erdvėse, kurias kitu atveju būtume turėję.
Knygoje "Mano gyvenimo vaiduokliai" Markas Fisheris rašo: "Mus turėtų persekioti ne faktinis socialinės demokratijos nebuvimas, o ateities, kurios, kaip mus mokė tikėtis populiarusis modernizmas, bet kuri niekada neišsipildė, dar neegzistavimas." Knygoje "Laiko ribos" Elizabeth Freeman rašo apie "keistą vaiduoklių pasaulį", susijusį su meno kūriniais, kurie projektuoja dabartį į praeitį, arba apie Derridos vaiduoklių pasaulį kaip jausmą, kad dabartį persekioja neišsipildęs praeities pažadas. Šį vaiduoklių pasaulį suprantu kaip sielvartą dėl pasaulių, kurių negalėjome sukurti, ir savęs, kuriais negalėjome būti. Be šios termino reikšmės, tokie kūriniai kaip "TW3:WH" verčia mane jaustis asmeniškai svetimam ar vaiduokliškam, tarsi tai būčiau aš ir mano realiai egzistuojanti bendruomenė, persekiojanti pasaulius, kurie nedrįsta mūsų įsivaizduoti.
Kai galvoju apie tai, kaip "Raganius 3" mane priverčia jaustis tarsi vaiduokliui, slypinčiam kitų žmonių istorijų fone, prisimenu Dievaitę Sarą – vieną iš daugelio būtybių "Witcher" visatoje, kuri klaidingai suprantama kaip pabaisa, kol Geraltas nepradeda į ją kreipti didesnio dėmesio. Sara sąmoningai sudaro įspūdį, kad namas yra apsėstas, iš dalies todėl, kad jai patinka išdaigos, o iš dalies todėl, kad tai viena iš nedaugelio strategijų, leidžiančių jai užsitikrinti gyvenamąją vietą. Vaiduokliavimas – tai būdas jai turėti erdvės pasaulyje, kuris nepripažįsta jos rūšies.
"Raganiaus 3" fone slypi tai, kad Geraltas, kaip raganius, nepritampa prie pagrindinės visuomenės ir jai nepriklauso. Žmonės šaukia įžeidimus, įskaitant "išsigimėlį" ir net "pilkąjį berniuką"... Nelabai paslėpta potekstė yra ta, kad Geraltas taip pat klaidingai suprantamas kaip monstras, o jo rūšies beveik nebėra šiame priešiškame pasaulyje. Raganius sukūrė bandymas iš pasaulio išvaduoti tai, ką žmonės laikė "kitais", o vėliau jie patys tapo to "kitų" dalimi, kurio žmonės bijo ir nesupranta. Kartais apie šį žaidimą noriu pasakyti, kad jis atsisako suprasti, ką iš tikrųjų reiškia gyventi paraštėse, bet kartais manau, kad jis iš tikrųjų rodo nerimą keliantį įžvalgos lygį apie tą marginalizaciją, paversdamas lyčių ir seksualumo įvairovę ne daugiau kaip pusiau prisimenamomis svajonėmis.
Norėdamas judėti tarp aukščiausių visuomenės sluoksnių ir jos persekiojamų kampelių, Geraltas turi dėvėti kaukes, o tam pagrindinė priemonė yra švarkai. Magai taip pat dėvi kaukes, tačiau su maskavimu susijusios emocinės vaizduotės skiriasi pagal lytį. Išvaizdos keitimas, kad atitiktų grožio normas, laikomas pageidautina magų privilegija, dėl kurios jie pasirengę siaubingai kentėti. Tačiau Geraltas vargu ar galėtų būti mažiau entuziastingas dėl galimybės dėvėti bent vieną šiek tiek nepatogų drabužį, kad atrodytų tinkamai oficialioje aplinkoje. Paprastai jį į tai įkalbinėja jo merginos magės. Abi ribas peržengiančios tapatybės naudoja asmeninį prisistatymą, kad sukurtų būdą sąlygiškai pritapti, bent trumpam, nepaisant plačiai paplitusių normatyvinės visuomenės grasinimų joms. Geraltas skundžiasi, kad dubletai jam kelia diskomfortą, kas atrodo šiek tiek neskoninga kalbant su žmogumi, tiesiogine prasme avinčiu korsetą ir aukštakulnius, tačiau, kaip minėta anksčiau, dubletai buvo panaši technologija kūnui ištiesinti. Iš pirmo žvilgsnio šis nenorintis požiūris atrodo kaip tam tikros rūšies šiurkštaus vyriškumo išraiška, nors, padarydamas jį patrauklesnį jo gyvenimo moterims, galima tikėtis, kad dubletas sustiprins jo pageidaujamo vyriškumo pasirodymą.
Šių akimirkų analizė per negalios tyrimus nukelia šią temą kita linkme. Stalo žaidimų konsultantė neįgaliųjų klausimais Sara Thompson teigė, kad Geraltas yra neįgalus, nes Andrzejaus Sapkowskio romanuose ne kartą teigiama, kad jis gyvena su lėtiniu skausmu. Tai turėtų priversti mus kitaip suprasti jo fizinio diskomforto išraiškas. Be to, Geraltas ne kartą minimas dėl savo emocinio skirtumo nuo žmonių, kurie jį suvokia kaip visiškai nepatiriantį emocijų. Akivaizdu, kad tai netiesa – jis aiškiai emociškai reaguoja į aplinkinius įvykius ir jaučia empatiją būtybėms, kurios jos negauna iš žmonių visuomenės. Mūsų pasaulyje ši "dvigubos empatijos problema" (kiti negali jam jausti empatijos, todėl jis suprantamas kaip neturintis empatijos) yra glaudžiai susijusi su neuroįvairove. Neuroįvairovė taip pat susijusi su jutiminio apdorojimo įvairove, kurią lengva priskirti raganiams, nes jie tiesiogine prasme gali jausti tai, ko kiti negali.
Skaičiuojant įvairius mokesčius, kuriuos kūnas ir protas moka už patekimą į šias erdves, maskuotės dengimo aktas, regis, sujungia "keistumą" ir negalią. Knygoje "Autoriaus autizmas" neurokeistinių žanrų tyrinėtojas Remi Yergeau pateikia rimtų argumentų tokiam ryšiui.
"Klinikinė autizmo konstrukcija yra tarsi slapta "keistumo" patologija, kai gydytojai ir paprasti žmonės ieško nukrypstančio elgesio ir emocijų bei bando juos ištaisyti […] savo praeities ir dabarties klinikinėse formacijose autizmas yra kontekstualiai susijęs su visuomenės reakcija į paniką dėl gėjų ir jos pasekmėmis."
- Remi Yergeau, "Autoriaus autizmas", 2017 m.
"Keistumas" persekioja "The Witcher 3", nes jis negali pakilti virš savo gamybos sąlygų. Tai - konservatyvus produktas, sukurtas tam, kad generuotų kapitalą šalies, kurioje vis labiau ribojama LGBTQ+ tapatybės raiška, vadovams. Tuo pačiu metu kiekviena pakankamai didelė AAA studija turi "keistų" kūrėjų, kurie dažnai randa būdų, kaip leisti "keistumui" pasislėpti savo naratyvo šešėliuose. AAA žaidimuose tai dažniausiai išlieka potekstiniu požiūriu, tačiau juose yra pakankamai normatyvų, kad jie galėtų atrodyti kaip nekeliantys grėsmės – visais lygmenimis vyksta daug maskuočių. Tai, kad, remiantis teleologiniu "pažangos" požiūriu, LGBTQ+ atstovavimas vienoje didžiausių pastarųjų metų žiniasklaidos franšizių tikriausiai neturėtų būti toks sudėtingas siūlų įvėrimo veiksmas, dar labiau sustiprina nerimą. "Keistumas" nėra visiškai neegzistuojantis, tačiau yra tiems, kurie jį jaučia, kaip ateities, kurios nebuvo, šmėkla.
Kaip ir kiekvienoje fantomų istorijoje, skirtumai paaiškinami priimtinesniu pasakojimu. Geralto diskomfortas dėvint švarkus lengvai paaiškinamas vyrišku nepasitenkinimu, kad jis verčiamas užsiimti nevyriška veikla, pavyzdžiui, puoštis ir būti diplomatišku. Dandeliono keistumas paneigiamas tokiu būdu, kuris skamba kaip ypač homofobiškas, nes jo "keistumo" koduojamą aprangos pojūtį, regis, pirmiausia naudoja nekompetencijai ir silpnumui signalizuoti. Ieškodamas švarko, Geraltas patenka į nereikalingai nemalonią situaciją, kurioje net ir mandagiausi dialogo variantai apima paaiškinimą, kad Dandelionas neturėjo lytinių santykių su lyties normų neatitinkančiu asmeniu, kurį Geraltas, regis, laiko vyru, ir griežtą galimybės pasidalinti džiaugsmu, kurį šis asmuo patiria vilkėdamas suknelę, atmetimą. Sunku suprasti šį toną kitaip nei homofobišką susirūpinimą, kad Dandelionas galėjo nukrypti nuo heteroseksualumo, ir transmizoginišką diskomfortą dėl žmogaus, kuris save pristato lyties požiūriu lanksčiai.
Šis išsižadėjimas yra rimtas "Raganiaus 3" pasakojimo trūkumas. Tai - žaidimas, kuris nuolat rodo alternatyvias šeimas, sudarytas iš margų pašalinių asmenų grupių, tačiau visada turi patvirtinti, kad šios alternatyvios šeimos nėra "keistos". Geraltas yra likimo tėvas su savo nereprodukciniu, ne išskirtiniu partneriu, o jo vaikas turi dar du tėvus ir nemažai artimų, šeimą primenančių santykių su Geralto išplėstine pasirinkta šeima. Ir vis dėlto, prieš baigiant žaidimą, turime priminti, kad Geralto šeima vis dar yra heteroseksuali ir monogamiška. Nemonogamija laikoma įmanoma tik apgaulės būdu. Taigi, nepaisant to, kad žaidimo eiga aktyviai skatina Geraltą emociškai ir fiziškai įsipainioti į kelis partnerius, be jokių užuominų, kad Geralto pusėje gali kilti trintis ar abejonės dėl polifokalinio romantiško gyvenimo, jis vis tiek bus nubaustas, jei priversite jį siekti keleto santykių. Megan Blythe-Adams ir Nathan Rambukkhana teigė, kad ""The Witcher" serijoje žaidėjas negali paversti šio vaisingo nusižengimo keistumo atradimu […] žaidimo seksualinių partnerių įvairovė veikia kaip savotiška apsauga nuo "keistumo" galimybės", toliau pabrėždamos, kad tokie naratyvai "verčia žaidėjus būti monogamiškais, sukčiais arba šliaužikais, nes jie neleidžia jiems rinktis alternatyvių variantų".
Rašydamas tai, įsivaizduoju, kad mano labai miglotas "keistumo", kaip neurodivergentiško ir nemonogamiško, įrėminimas gali sulaukti prieštaravimų iš žmonių, kurių "keistumas" nėra nemonogamiškas arba kurių neurodivergencija nėra "keista". Tačiau tikiuosi, kad sekdami įvykius, susijusius su Geralto diskomfortu dėl dubletų, galime suprasti, kad nepaisant daugybės mūsų individualių patirčių ypatumų, "The Witcher 3" "keistumo" negalima atskirti nuo jo diskomforto dėl negalios ar nemonogamijos. Ir, žinoma, net neužsiminiau apie "keistą" šio žaidimo įsivaizduojamos visuomenės baltumą. Atsižvelgiant į tai, kad šios priespaudos ašys yra susietos kultūrinėje skirtumų produkcijoje, turime visas priežastis pačias problemas laikyti neatsiejamai susijusiomis viena su kita.
"Raganius 3" man atrodo kaip konservatyvus žaidimas, persekiojamas nepripažįstamos "keistumo" galimybės, nes jis negali įsivaizduoti skirtumo ir pažeidžiamumo kaip kažko, kas jungia žmones. Vietoj to, jis investuoja į tai, kad visada sušvelnintų vieną skirtumo ašį keliomis kitomis agresyvaus normatyvumo ašimis. Žinoma, homonormatyvumas irgi taip daro. Korporacinis pasididžiavimas dažnai neatpažįsta skirtumų, kurie visus sieja bendrai persekiojimo ir maskavimo veiksmus. Lengvesnė pasididžiavimo versija parodo tai, kas gali veiksmingai užmaskuoti – ne nemonogamiškas šeimas, ne neurokeistinį pasipriešinimą kapitalistinei gamybai, ne "keistą" ar "kitaip keistą" ir susvetimėjusį. Pasididžiavimui pernelyg lengva atpažinti tik pragmatišką "keistumo" versiją, kuri pasirodo mandagioje progoje, kad atliktų būtiną darbą su valdžios atstovais. Likusi "keistumo" dalis ir jos sankirtos persekioja pasididžiavimą kaip atidėtos ateities spektras.
Manau, kad klaidinga afektą redukuoti iki vienos retorinės reikšmės, tarsi mūsų diskomfortas turėtų tik vieną priežastį. Klaida manyti, kad tokios emocijos kaip pasididžiavimas ar gėda yra svarbiausias dalykas reprezentacijos ir matomumo politikoje. Maskavimo ir persekiojimo metaforos atskleidžia strategijas, kurias naudojame naršydami priešiškame pasaulyje, ir suteikia alternatyvą arba visiškai atmesti tokius KŽ kaip "The Witcher 3" dėl akivaizdžios homofobijos ir mizoginijos, arba netyčia apipilti juos melagingais pagyrimais, siekiant juos susigrąžinti kaip "feministinius ir iš tikrųjų "keistus"". Maskavimas ir persekiojimas, gaubiantys Geraltą, veikia tiek kuriant tokio tipo didelio biudžeto žiniasklaidos prekę, tiek kasdienėse "keistų" asmenybių matomumo strategijose.
The Last of Us Part II
PLATFORMA: PlayStation 4; PlayStation 5; Windows
ŽANRAS: Veiksmo-nuotykių
KŪRĖJAS: Naughty Dog
LEIDĖJAS: Sony Interactive Entertainment
IŠLEIDIMO DATA: 2020-2024-2025
Tikrasis siaubas zombių fikcijoje paprastai slypi ne numirėlių legionuose, o gyvųjų silpnybėse ir žiaurume, kuriuos jie atskleidžia. Žanro istorijų skirtumai kyla iš konkrečių baimių ir nusivylimų, kuriuos jie perteikia savo metaforomis. "Paskutinis iš mūsų II dalis" puikiai atitinka šias žanro konvencijas, tačiau čia skiriasi įkvėpimo šaltiniai.
"The Last of Us Part II" sutelkia dėmesį į tai, ką kai kurie jo kūrėjai plačiai apibrėžė kaip "smurto ciklą". Nors kai kurioje zombių fikcijoje rodomas žmonių nuosmukis, reaguojant į baimę ar trūkumą iškart po protrūkio, "Paskutinis iš mūsų II dalis" vyksta stabilesnėje postapokalipsėje, praėjus dešimtmečiams po visuomenės žlugimo, kai individai ir bendruomenės pasirenka skaudinti vieni kitus, o ne imtis žiaurių veiksmų iš nevilties.
Konkrečiau, smurto ciklas "Paskutiniame iš mūsų II dalyje" atrodo daugiausia sukurtas pagal Izraelio ir Palestinos konfliktą. Įtariu, kad kai kurie žaidėjai, jei sąmoningai nustatys paraleles, manys, kad "The Last of Us Part II" pateikia subalansuotą ir teisingą požiūrį į tą konfliktą, humanizuodamas ir atskleisdamas abiejų žaidimo analogų pusių trūkumus. Tačiau, kaip žmogus, užaugęs Izraelyje, atpažinau pažįstamą, tvirtai izraelietišką būdą matyti ir aiškinti konfliktą, kuris bando atrodyti nešališkas ir netgi šviesus, bet praktiškai marginalizuoja palestiniečių patirtį taip, kad įtvirtintų siaubingą status quo.
Žaidimo bendrarežisierius ir bendraautorius Neilas Druckmannas, izraelietis, gimęs ir augęs Vakarų Krante, kol jo šeima persikėlė į JAV, "Washington Post" sakė, kad žaidimo keršto temas galima atsekti iki 2000 m., kai Ramaloje minia nužudė du Izraelio kareivius. Kai kurios šiurpios incidento detalės buvo užfiksuotos vaizdo įraše, kurį peržiūrėjo Druckmannas. Interviu jis papasakojo apie pyktį ir keršto troškimą, kurį jautė pamatęs vaizdo įrašą, ir kaip vėliau permąstė bei gailėjosi šių impulsų, sakydamas, kad jie privertė jį jaustis "bjauriu ir kaltu". Tačiau tai jam davė istorijos esmę.
"Man kilo tokia emocinė mintis: ar žaidimo metu galime priversti jus jausti tokią stiprią neapykantą, kuri yra universali taip pat, kaip ir besąlyginė meilė?" – "Post" sakė Druckmannas. "Ši neapykanta, kurią jaučia žmonės, yra tokia pat universali. Jūs taip stipriai nekenčiate žmogaus, kad norite, jog jis kentėtų taip, kaip jis privertė kentėti jūsų mylimą žmogų."
Oficialioje "The Last of Us" tinklalaidėje Druckmannas vėl nubrėžė paraleles tarp "The Last of Us" ir Izraelio bei Palestinos konflikto. Aptardamas pirmą kartą, kai Joelis nužudo kitą vyrą, kad apsaugotų savo dukterį, ir nepaprastas priemones, kurių žmonės imsis, kad apsaugotų tuos, kuriuos myli, Druckmannas teigė, kad jis daug domisi Izraelio politika, ir palygino šį incidentą su Izraelio įvykdytu šimtų palestiniečių kalinių paleidimu mainais į sugautą Izraelio kareivį Giladą Shalitą 2011 m. Jis sakė, kad jo tėvas manė, jog mainai apskritai buvo blogi Izraeliui, tačiau jo tėvas paleistų kiekvieną kalinį kiekviename kalėjime, kad išlaisvintų savo sūnų.
"Apie tai ir yra ši istorija – ar tikslas pateisina priemones, ir labai svarbus požiūris. Jei būtų reikėję išgelbėti nepažįstamą vaiką, galbūt Joelis būtų priėmęs visai kitokį sprendimą, bet kai tai buvo jo gentis, jo dukra, nekilo jokių abejonių, ką jis darys", – sakė Druckmannas.
"Naughty Dog" ir "PlayStation" pristatė Druckmanną kaip "The Last of Us Part II" kūrybinį lyderį ir viešąjį veidą. Žaidimų kūrimas yra labai bendradarbiavimo reikalaujanti praktika, prašanti šimtų programuotojų, testuotojų, rašytojų ir menininkų sunkaus darbo, kurie visi prisideda kūrybiškai ir be kurių tokio dydžio ir apimties žaidimas neegzistuotų. Taigi, nors neįmanoma priskirti didelio biudžeto vaizdo žaidimo temų ir įkvėpimo vienam asmeniui, paralelės tarp "The Last of Us Part II" ir Izraelio bei Palestinos konflikto pasireiškia galutiniame produkte, o ne tik Druckmanno pasakytuose interviu.
Be pažįstamos zombių fantastikos estetikos, primenančios apaugusį ir griūvantį metropolį, pagrindinė "The Last of Us Part II" veiksmo vieta Sietlas vizualiai ir funkciškai apibrėžiama daugybe kontrolės punktų, apsaugos sienų ir barjerų. Yra daug būdų, kaip statyti ir pavaizduoti struktūras, kurios skiria ir neleidžia žmonėms patekti. Tiesiog "Google" paieškos sistemoje įveskite "JAV ir Meksikos pasienio siena", kad pamatytumėte įvairių struktūrų vien ant pietinės Jungtinių Valstijų sienos. "The Last of Us Part II" Sietlas neatrodo kaip nė vienas iš jų. Vietoj to, jis atrodo beveik lygiai taip pat, kaip aukštos, surenkamos betoninės užtvaros ir stebėjimo bokštai, kuriuos Izraelis pradėjo statyti Vakarų Krante 2000 m.
Žvelgiant iš Izraelio perspektyvos, "The Last of Us Part II" Sietlo istorijos ir galios dinamika taip pat siejasi su Izraelio ir Palestinos konfliktu.
Pagrindinė Sietlo frakcija yra Vašingtono Išsivadavimo Frontas (VIF), žinomas kaip Vilkai. Trumpai tariant, po protrūkio miestą užvaldė FEDRA, nepaprastosios padėties militaristinė vyriausybinė agentūra. Dėl maisto trūkumo, nuolatinės infekcijos baimės ir vis žiauresnių FEDRA priemonių tvarkai palaikyti kilo sukilėliai: Vilkai. Jie buvo nugalėti, bet surengė seriją "smok-ir-bėk" išpuolių, nužudė daug FEDRA pareigūnų ir taikė kitą partizaninę taktiką. Galiausiai FEDRA apleido miestą ir perleido kontrolę Vilkams, kurie savo ruožtu įvedė ne mažiau griežtą (arba dar griežtesnį) režimą.
Viename žaidimo įraše FEDRA vadas Sietle rašo Centrinei vadovybei, paaiškindamas, kad prarado miestą Vilkams, kuriuos jis apibūdina kaip teroristus. Čia yra paralelių su ankstyvosiomis sionistinėmis organizacijomis, kurios kovojo su britų valdžia regione. Šios organizacijos taip pat buvo apibūdintos kaip teroristinės, o šių organizacijų lyderiai vėliau tapo lyderiais Izraelyje, panašiai kaip Izaokas, Vilkų lyderis, perėmė Sietlo kontrolę. Kiti žaidimo įrašai, miesto pasalos scenos ir nužudytų FEDRA pareigūnų kūnai kruopščiai veda žaidėją per klišę "vieno žmogaus teroristas yra kito žmogaus laisvės kovotojas".
Tačiau Izaokui ir Vilkams smurtinėmis priemonėmis užėmus Sietlo kontrolę, tas pačias priemones prieš juos panaudojo kita grupė – ta, kuri nemaloniai atitinka Izraelio palestiniečių karikatūras.
Dauguma Vilkų režimo apribojimų yra nukreipti prieš postapokaliptinę religinę sektą, vadinamą serafitais (Vilkai juos vadina "Randais" pagal ritualinius jų veidų randus). Šie Randai erzino ir FEDRA, kai ji kontroliavo miestą. Žaidimo pradžioje mieste vyravo konfliktai, eskalacija ir nutrauktos paliaubos. Vilkai, kaip ir FEDRA, naudojasi didesniais ištekliais ir galia, o Randai pasikliauja netikėtais smūgiais prieš Vilkų patrulius ir uoliu noru mirti už šį tikslą.
Apžvelgsime kelis pagrindinius būdus, kaip Randai nemaloniai atspindi kai kuriuos Izraelio stereotipus apie palestiniečius:
- Tame pačiame Sietlo FEDRA vado raštelyje, kuriame karčiai teigiama, kad Vilkai vadovauja, paaiškinama, jog dabar jų pareiga ne tik maitinti ir priglausti Sietlo žmones, bet ir susidoroti su "religiniais fanatikais", turint omenyje Randus.
- Vėliau žaidime Elė randa vietą, vadinamą "Kankinių vartais", kur, matyt, mirė Randų dvasinis lyderis, o tai rodo religinę konkrečios ir ginčytinos vietos reikšmę ir pabrėžia kankinystės, kaip pagrindinės jų kultūros, sąvoką.
- Randai gali apeiti Vilko patrulius ir įvairias kliūtis mieste per sudėtingą, slaptą tiltų tarp dangoraižių sistemą. Šie tiltai veikia kaip savotiška apversta požeminių tunelių, kuriuos palestiniečiai naudoja apeidami Izraelio blokadas ir kitas laisvo judėjimo ribojimo priemones, versija, kad gautų atsargų ir įvykdytų išpuolius prieš Izraelį.
"The Last of Us Part II" labai stengiasi padaryti įspūdį, kad šiame konflikte nemato jokių nekaltų žaidėjų. Negana to, kad Izaokas ir Vilkai užgrobė miesto kontrolę žiauriomis (bet būtinomis) priemonėmis – jų sukurta visuomenė, klestinti ir saugoma Sietlo "CenturyLink" lauko sienų, yra paremta fašizmu ir žiaurumu prieš savo išorinę grupę. Gausus Vilkų derlius skirtas pamaitinti armiją, kuri žygiuoja toli už jų teritorijos ribų, kad nubaustų Randus. Jų žavingų šunų voljerai tėra vienkartiniai ginklai. Izaokas vadovauja iš priešakyje esančios operacijų bazės, įrengtos kankinimo kamerų viršuje. Žlugus paliauboms, vienintelis būdas jam įsivaizduoti taiką – visiškai sunaikinti savo priešus.
Tai nėra taiki ar teisinga visuomenė, ir net tvari ilgainiui, nepaisant jos atkaklumo ir išradingumo. Ji pasmerkta žlugti dėl nesugebėjimo ar nenoro išspręsti puikiai įveikiamo konflikto.
Šis konfliktas pasiekia kulminaciją, kai Izaokas nusprendžia prasibrauti giliai į Randų žemę, kad juos kartą ir visiems laikams sunaikintų. Mes nematome, kaip baigiasi mūšis ar kas laimi, bet regime, kaip Izaokas žūsta kovoje, ir susidaro įspūdis, kad mūšis toks žiaurus ir kruvinas, jog viskas, kas išgyvena, neverta išlikti.
Užuot atsitraukę, bendradarbiavę ir siekę tiesos bei susitaikymo, Vilkai ir Randai toliau siekia keršto už praeities nuoskaudas smurto cikle, kuris galiausiai juos abu užbaigia tiesiogine prasme neapykantos įžiebtomis ugnimis. Žaidimo žinutė, regis, yra tokia: "Akis už akį palieka visą pasaulį apakusiu" – dar viena klišė, kurią "The Last of Us Part II" naudoja žaidimo pabaigoje atimdamas Tomiui akį už tai, kad šis siekė keršto savo broliui Joeliui.
"Smurto ciklas" yra viliojantis būdas interpretuoti šį ar bet kokį konfliktą, nes jis rodo kruopštų niuansavimą, tuo pačiu tyliai užgniaužiant sudėtingesnius pokalbius. Teigiant, kad kadangi ir Vilkai, ir Randai, yra vienodai įsivėlę ir vienodai kenčia, galime laisvai nustoti galvoti apie problemą. Visos šalys apima ir gerus, ir blogus veikėjus. Mes visi esame žmonės. Abi pusės.
Ši bendra, centristinė pozicija dėl smurtinio konflikto, nors ir geresnė už absoliutų dehumanizavimą, neatsitiktinai yra pasaulėžiūra, leidžianti konfliktams tęstis amžinai. Moralinio lygiavertiškumo ir gebėjimų simetrijos tarp pusių siūlymas taip pat kviečia mus nuleisti rankas ir atsisakyti geresnių sprendimų dėl numanomų ir neištirtų suvokimų apie "žmogaus prigimtį". Iš tiesų, žaidimas yra negailestingai ciniškas, ir šis cinizmas įkvepia didžiąją dalį maždaug 30 valandų trunkančios patirties. Nors Abby ir Ellie pabaigoje randa tarpasmeninį sprendimą, žaidimas, atrodo, patenkintas palieka bendruomenės masto smurto ciklų klausimą kaip apgailėtiną žmogaus egzistencijos faktą. Net jei Vilkai ir Randai susidurs su abipusiu galu, žaidimas mums paliks žinojimą, kad pasipriešinimo grupė iš pirmojo žaidimo, "Fireflies" ir kitos grupės persigrupuoja ir stiprėja. Ciklas tęsiasi.
Nepaisant ilgos veiklos, "The Last of Us Part II" negali neatskleisti, kad jos perspektyva tvirtai remiasi viena, o ne kita puse.
Sietlas akivaizdžiai įkvėptas Izraelio ir Palestinos, nors nė viena iš jų nėra įvardyta, tačiau jame pastebimai daug laiko skiriama žydų tapatybės pristatymui. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos Ellie ir Dina daro atvykusios į Sietlą, yra buvusios sinagogos tyrinėjimas. Tai trumpa scena, galbūt 20 minučių iš daugiau nei 30 valandų trunkančio žaidimo, ir ji tarnauja kaip savotiškas žydiškos patirties atrakcionas, bombarduojantis žaidėją nuorodomis ir istorija, kai Dina ir Ellie vaikšto aplink bimą, randa Torą ir panašiai. Beveik visa ši dalis skirta žydų tapatybės aiškinimui kaip išgyvenusiųjų, susidūrusių su kitomis grupėmis, norinčiomis juos sunaikinti. Per tas 20 minučių yra trys atskiros nuorodos į Holokaustą.
Išlikimas persekiojimo akivaizdoje yra žydų tapatybės ramstis ne be reikalo ir toks buvo dar prieš Holokaustą. Tai taip pat aktualu žaidimo veikėjams, kurie visi išgyveno zombių apokalipsę. Tačiau tai tik vienas žydų tapatybės aspektas. "The Last of Us Part II" neskiria laiko, pavyzdžiui, Talmudo tradicijų, kurios apibrėžia didelę dalį žydų teisingumo ir mokslinių sampratų, tyrinėjimui. Vietoj to, pasirenkamoje žaidimo dalyje žaidėjui daug laiko skiriama pasakojimui apie tai, kad žydai visada persekiojami ir kovoja už išlikimą. Tai nėra neteisinga, tačiau tai atlieka konkretų tikslą griežtoje alegorijoje apie Izraelį ir Palestiną, kuri yra "The Last of Us Part II", panašiai kaip Holokaustas yra ciniškai naudojamas kai kurių žmonių, siekiant pateisinti Izraelio veiksmus.
Šį pamokslą, be abejo, sako Dina, kuri yra žydė ir tarnauja kaip žaidimo moralinis kompasas. Dina laukiasi, svajoja apie taikų gyvenimą ir bando nukreipti Elę atgal nuo jos žmogžudiškų paieškų. Kai Elė vis tiek nusprendžia jas tęsti, didžiausia kaina, kurią ji sumoka, yra ta, kad Dina ją palieka.
Moralesni veikėjai KŽ "Paskutinis iš mūsų II dalis" nori ištrūkti iš smurto ciklų, o ne su jais susitaikyti. Levas ir Yara nori pabėgti nuo savo kulto. Ovenas ir Mel nori įsėsti į laivą ir išplaukti iš Sietlo. Dina nori pabėgti nuo netvarkos ir gyventi ūkyje, atskirtame nuo likusios visuomenės dalies. Net ir mūsų pagrindinės veikėjos Ellie ir Abby po pernelyg didelių kančių iš esmės užbaigia savo emocinę kelionę, kai nusprendžia atsisakyti keršto.
Tikrai tiesa, kad individualūs gyvenimai siaubingais būdais įvelkami į didesnius konfliktus. Smurto ciklai praktiškai egzistuoja kaip eskalacijos ir atpildai. Būdingas Izraelio ir Palestinos konflikto bruožas yra makabriškos derybos dėl to, kuris smurtas yra blogesnis. Šalia sugriuvusių pastatų rodomi sprogusių viešųjų autobusų vaizdai ir iš griuvėsių traukiami vaikai. Ginkluotos grupuotės prisiekia atkeršyti už konkrečius incidentus ir tai daro.
Tačiau "smurto ciklai" yra prastas būdas prasmingai suprasti konfliktą, ypač jei norima rasti sprendimą. Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos beveik 20 metų nekariauja Afganistane, nes yra įstrigusios "smurto cikle" su Talibanu. Jos sąmoningai renkasi spręsti problemą taip, kad konfliktas tęstųsi. Kaip ir fantazija apie smurto išvengimą tiesiog pasitraukiant iš jo gali puoselėt tik tie, kurie turi tam priemonių, taip ir "smurto ciklo" mitas naudingas tai pusei, kuri gali išgyventi status quo.
Sietle, "The Last of Us Part II" siužete, "Scars" ir "Wolves" siaubingai skaudina vienas kitą, ir tą patį galima pasakyti apie Izraelį bei Palestiną. Skirtumas tas, kad smurto protrūkiams nurimus ir dūmams išsisklaidžius, viena pusė toliau gyvena laisvai ir klesti, o kita grįžta į okupuotą ir pažemintą gyvenimą. Viena pusė toliau plečiasi, o kita toliau praranda žemę, kurios jai reikia išgyvenimui. Įsivaizduojant šį procesą kaip tam tikrą simetrišką ciklą, vienai pusei tai naudinga labiau nei kitai ir leidžia tam tęstis.
Dėl to "The Last of Us Part II" niekada iki galo nepateisina savo fatalizmo. Kaip savo apžvalgoje ir dar kartą atidžiau nagrinėdamas "The Last of Us Part II" pabaigą rašė Robas Zacny, galiausiai Ellie keršto kelionė atrodo ypač žiauri, netgi idiotiška, nes mums niekada nepateikiama gera priežastis, kodėl ji vis dar jai atsiduoda. Žiaurumo veiksmai pakeliui, pavyzdžiui, Ellie kankinimai kitam veikėjui, siekiant išgauti informacijos, pateikiami kaip neišvengiami. Atrodo, kad tai yra "The Last of Us Part II" tezė: žmonės patiria savotišką "visuotinę intensyvią neapykantą", kuri mus įkalina šiuose cikluose, kaip Druckmannas sakė "The Post".
Bet ar intensyvi neapykanta tikrai yra universalus jausmas? Aš tikrai to netvirtinu. Aš taip pat mačiau vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip 2000 m. minia nužudė Izraelio kareivius Ramaloje, ir jis - siaubingas. Vis dėlto mano pirmoji reakcija nebuvo: "O, bičiuli, jei tik galėčiau tiesiog paspausti mygtuką ir nužudyti visus šiuos žmones, kurie įvykdė šį siaubingą poelgį, priversčiau juos jausti tokį patį skausmą, kokį jie sukėlė šiems žmonėms", kaip sakė Druckmannas.
Tai ne tiek universalus jausmas, kiek išmoktas būdas matyti pasaulį. Yra daug kitų būdų reaguoti į tą vaizdo įrašą: užuojauta aukoms, gailestis žudikams, klausimas, kodėl šie kareiviai iš pradžių turėjo įvažiuoti į Vakarų Krantą, klausimas, kas pastūmėjo minią į tokį smurtą. Kerštas ir neapykanta yra tik viena iš galimybių.
"Paskutiniai iš mūsų II dalis" – tai neįtikėtina kelionė, kuri ne tik siūlo vieną labiausiai užburiančių reginių, kokį esame matę didelio biudžeto vaizdo žaidimuose, bet ir geba užduoti sudėtingus klausimus pakeliui. Akivaizdu, kad ji kyla iš emociškai autentiškos ir savęs tyrinėjimo vertos perspektyvos. Problema ir priežastis, kodėl Ellie kelionė galiausiai atrodo beprasmė, yra ta, kad ji prasideda nuo vietos, kurioje "visuotinė stipri neapykanta" priimama kaip gyvenimo faktas, o ne nagrinėjama, kur ir kodėl šis elgesys išmokstamas.
Svarbu tai, kad neužduodant šių klausimų ir maskuojant savo požiūrį kaip nešališką, ji įtvirtina tuos pačius smurto ciklus, kurie, kaip manoma, jį taip vargina.
The Long Dark
PLATFORMA: Linux; macOS; Windows; Nintendo Switch; PlayStation 4; PlayStation 5; Xbox One; Xbox Series X/S
ŽANRAS: Išlikimo
KŪRĖJAS: Hinterland Studio
LEIDĖJAS: Hinterland Studio
IŠLEIDIMO DATA: 2017-2020-2025
Karščiausiomis dienomis Anglijos istorijoje iki šiol buvau užsidariusi draugės namuose Londone. Londonas, o ne Liverpulis – vėsesnė vieta, drėgnesnis pavadinimas – įkaitęs iki 29 laipsnių karščio Celsijaus temperatūroje po to, kai traukiniai paliko mane įstrigusią toli nuo namų. Traukiniai ir mano kūnas taip pat. Negalėjau konkuruoti su visais žmonėmis, bandančiais pabėgti, kol orai dar nepasiekė aukščiausio lygio. Anksčiau būčiau drąsiai sutikusi su perpildyta Eustono stotimi; būčiau stovėjusi priešakinėse linijose išlenkusi galvą, nusiėmusi ausines, nė karto nemirktelėjusi, kad pirmiausia pamatyčiau Liverpulio Lime gatvės platformos numerį – ir kai jis pagaliau sušvito oranžine spalva lentoje, būčiau bėgusi. Būčiau pirma pasiekusi nerezervuotą vagoną, nes buvau tokia mikli. Prie lango, prie stalo, į priekį atsisukusi, prijungta prie elektros tinklo, vėl užsidėjusi ausines ir laiminga. Dabar jaučiuosi per blogai, kad galėčiau dalyvauti paprastose lenktynėse. Taigi, kai pamačiau traukinių chaosą, nusileidau ir nusprendžiau dar kelias dienas pasilikti Londone, kol pagaliau galėsiu saugiai išlipti iš gaisro.
Tos dvi papildomos dienos buvo siurrealistiškos. Spartus, hiperrealistiškas sapnas. Toks, kokį patyri, kai akimirkai vėl užmiegi, pabundi paraudusi ir dar labiau apsvaigusi nei budri. Niekada nebuvau sutikusi žmonių, pas kuriuos apsistojau, bet pastaruoju metu atsisiunčiau visus savo Interneto draugus ir matau, iš ko jie padaryti. Šie nauji žmonės, kurie nesijaučia kaip nauji, gyvena gražiame bute, kuris yra tarsi viena dėlionės detalė senos bažnyčios viduje. Butas? Namas? Negalėjau apsispręsti. Būdama ten, beveik neturėjau jokios tvirtos minties. Galėjau galvoti tik apie tai, kas buvo priešais mane: jų butas-namelis buvo tarsi slapta anga, kurią vaikystėje būčiau sau sukūrusi spalvotais pieštukais ant popieriaus, su mielais, protingais kambariokais ir svetaine, pilna knygų ir žaidimų, su ryškiai raudonai nudažytomis sienomis. Kai karštis greitai pakilo iki 30 laipsnių ir pradėjau jaustis blogai ir keistai, įsivaizdavau, kad esu padaryta iš degtukų; lėtai vaikščiojau po kambarius, kad neatsitrenkčiau į sienas ir neuždegčiau visos vietos. Pasakoje maža degtukų mergaitė mirtinai sušalo, bet mano istorijoje maniau, kad tuoj ištirpsiu.
Kai pagaliau sužinojau, kokio tipo "Long Covid" sergu – posturaliniu ortostatiniu tachikardijos sindromu – skaičiau forumus ir pacientų vadovaujamas svetaines, kuriose karštis buvo įvardytas kaip labiausiai simptomus pabloginantis veiksnys. Šios vasaros bijojau, ir ji istoriškai pranoko pati save. Žmonės miršta per karščio bangas, ir aš nežinojau, ar per daug dramatizavau, manydama, kad galėčiau būti viena iš jų. Taigi, abi dienas išgėriau devynis litrus vandens ir ant skrebučio pabarsčiau ledinės druskos. Mano kraujo tūris yra mažesnis nei kitų žmonių, todėl turiu kūno funkcijų, kurias turiu atlikti. Manau, padėjo tai, kad tomis dienomis visi jausdavosi blogai. Specialioje bažnyčios kamaroje, kurioje buvome pasislėpę nuo audros, laikėme užuolaidas užtrauktas. Gulėjome ant šaltų daiktų ir plytelėmis išklotų grindų. Apipurškėme kulkšnis šventintu vandeniu iš purškimo buteliuko šaldytuve. Skųsdavomės. O kai nebuvome be sąmonės, atskirai ir praradę siužeto supratimą, sėdėjome raudoname kambaryje ir kartu žaidėme žaidimą, pavadinimu "The Long Dark". Mano draugai jį pasirinko, nes žaidimas buvo ledinis ir neturėjo siužeto, kurį galėtume pamiršti.
Ekrane mėlynos, baltos, banguojančios tundros. Jie manė, kad tai atvėsins kambarį, ir manau, kad galbūt taip ir buvo. "Ilgoji tamsa" – tai žaidimas, kuriame žaidėjas avarijos būdu nusileidžia vienas ledinėje Šiaurės Kanados dykynėje. Yra išlikimo režimas, kuris numeta jus ten be jokių atsargų, nieko. Apatiniame kairiajame kampe yra keturios statistikos, kurios matuoja žaidėjo temperatūrą, energiją, alkį ir troškulį. Keturi balti apskritimai, kurie pradeda nykti vos žaidimui prasidėjus. Tai lenktynės, norint rasti tai, ko tau reikia urvuose ir apleistose trobelėse, jei tokių aptinkate. Tai - sunku. Užmigau švyturyje, bet pabudau nerami. Pasiėmiau pagalių, užkūriau ugnį, radau skardinę ir panaudojau ją ledui ištirpdyti ir virti, kad galėčiau išgyventi. Žvejojau užšalusiame ežere, kai atsitiktiniame stalčiuje radau kabliuką. Automobilio gale radau signalinę raketą ir, kai sutemo, bėgau su ja šnypščiančia priešais save, kad rasčiau kelią per staigią, gūdžią pūgą ir, nes man jos reikėjo, kad atbaidyčiau vilkus. Nuolat mirdavau.
Tai buvo toks priešiškas žaidimas, tačiau vis dėlto pajutau didžiulį palengvėjimą. Paprastai nekenčiu pralaimėti. Man patinka išorinis pergalės patvirtinimas. Bet net kai išgyvenau tik kelias žaidimo valandas, buvau pasiruošusi iš karto vėl žaisti. Buvo smagu. Į savo gyvenimą žaidime žiūrėjau kaip į... gyvenimą žaidime. Mėgavausi simuliacija dėl atstumo, kurį ji sukūrė tarp mano karšto kūno karštame kambaryje ir virtualaus, nušalusio karkaso. Tai buvo palengvėjimas dėl aplinkos, bet taip pat ir dėl to, kad norėjau, jog turėčiau tik keturias statistikas, kuriomis turėčiau rūpintis. Kiekvieną dieną turiu vartoti vaistus, kad stabilizuočiau savo širdį; turiu būti atsargi, kad per greitai neatsistočiau, nesilenkčiau, nekelčiau daiktų nuo grindų ir per ilgai nestovėčiau vienoje vietoje, nes galiu nualpti; negaliu suvalgyti pilno valgio vienu ypu, nes sugriūvu, bet turiu valgyti po nedaug, ir dažnai, kitaip svaigsta galva, todėl retsykiais svaigsta galva; turiu gerti vandenį ir į viską dėti druskos, kad nepykintų; Ir nors POTS apima ir fizinio krūvio netoleravimą, jei bent truputį nejudu, tas mažas kraujo kiekis, kurio turiu, kaupiasi mano kojose, pripildydamas jas adrenalino. Skausmą malšinantys vaistai nesumažina to blogo jausmo. Šiaip ar taip, tai - tęsiasi.
Nuobodu sirgti. Nuobodu žaisti "daužyk kurmį" su šiais simptomais visą dieną, kiekvieną dieną; Sizifas, prirakintas prie žaidimų automato, kuris nuolat persikrauna. Nuobodu, ir bodisi nuolat informuoti aplinkinius apie mano kūno būklę, kad jie galėtų manimi pasirūpinti, kai mano galva per daug išsiblaškiusi, jog galėčiau tinkamai žaisti lėtinės ligos žaidimą. Apsvaigusi žaidžiau "The Long Dark" ir stebėjau, kaip jį žaidžia ir mano draugės, ir galvojau, kad tai žaidimas apie tai, kad reikia daiktų. Miegmaišio. Tvarsčio. Peilio. Galvojau apie mus tris ir kaip nusprendėme, kad mums reikia šalto žaidimo karštą dieną. Galvojau, ar yra koks nors išlikimo žaidimas, kurio veiksmas vyksta karštoje dykumoje, kurį turėtume nusipirkti artėjančiai žiemai su neįmanomomis benzino kainomis. Ir aš jau baiminausi kitos vasaros, užsirašydama, kad grįžusi namo atsisiųsiu "Ilgąją tamsą", kad vėl galėčiau ieškoti šio palengvėjimo.
Šio žaidimo smagumas prasidėjo, kai supratau, kad tai ne tik temperatūros, energijos, alkio ir troškulio palaikymas, bet ir gilesnis logistinis iššūkis, nes keturios statistikos viena kitą veikia. Tai besisukančių lėkščių žaidimas, bet kai viena sulėtėja, ji pradeda svirduliuoti ir daužytis į kitas; poilsis padeda energijai ir temperatūrai, bet taip pat palieka jus alkanus ir ištroškusius, kai pabundate, o jei jums reikia ieškoti maisto, jūsų temperatūra smarkiai nukris – ir taip toliau. Tai geras galvosūkis, su kuriuo galima grumtis. Jis atrodo realistiškas net ir savo paprastumu, ir atitinka mano patirtį su negalia.
Tačiau žaisdama šį žaidimą neatrodžiau kaip per autobuso vairuotojo atostogos. Sirgti realiame gyvenime yra nuobodu dėl tos pačios logistikos, tos pačios vadovybės, trikdžių ir tiesioginio viso to jausmo. Mano išvada buvo ta, kad nematoma liga sekina ir tą patirtį perteikia kitiems – primetu jiems nuobodulį, tarsi klausyčiausi dainos pro sieną, girdėčiau apie kažkieno kito beprasmį sapną ar eikvočiau visą šią energiją įtikinėdamas kitus kūnus, kad ši mėsa yra tikra. Ir staiga, akivaizdžiai, įdomu ir prasminga buvo matyti veikėjo sveikatą, vizualizuotą ekrane statistikoje tokiais terminais. Išlikimo žaidime, kurį esu priversta žaisti, noriu to paties ir sau. "HUD", į kurį būtų galima rodyti. Duomenys. Temperatūros statistika bažnyčioje mirksi raudonai, energija abejotina, alkis priimtinas, nes mano draugė ką tik pagamino "paneer" karį, ir troškulys tobulas dėl 9 litrų, kuriuos laikau. Štai kokios mokslinės fantastikos ateities man reikia. Įjunkite mane, noriu pamatyti viską, kas esu.
Pabudau, patikrinau orų programėlę ir temperatūra vėl buvo apie 20 laipsnių C. Susikroviau lagaminus ir nusileidusi žemyn pamačiau, kad užuolaidos pagaliau buvo praskleistos. Sode mačiau paukščius, sukančius ratus aplink skraidūnų lesyklėlę, besirūpinančius savo poreikiais. Taip pat jaučiau, kad mane apima apreiškimas, bet laukiau, kol grįšiu prie savo rašomojo stalo namuose, kad suprasčiau, ką turiu omenyje, ir vėl galėčiau mąstyti pilnais sakiniais.
Dažnai mano diena iš dienos eina taip, lyg žaisčiau "The Long Dark". Mane užvaldo temperatūra, energija, alkis ir troškulys, nes dėl mano ligos šios keturios savybės yra svarbiausios. Niekada nežaidžiau "The Sims", bet kartais žiūriu, kaip kiti jį transliuoja, t.y. "strymina". "The Sims" žaidėjai turi pamaitinti savo personažus ir visa kita, bet jie taip pat turi savybių, susijusių su komfortu, bendravimu ir pramogomis. Linksmybės yra savybė, apie kurią daugiau niekada negalvoju, nes esu per daug užsiėmusi žaisdama "The Long Covid" išgyvenimo režimą. Socialumas - irgi ne. Maslow suprastų. „Ilgoji tamsa“ taip pat supranta – mano avataras tiesiog bando ištverti dar vieną naktį sniege, ji neturi jokių pramogų. Nėra jokios pramoginės veiklos. Nėra žmonių, su kuriais galėtų leisti laiką. Tačiau įstrigusi Londone, žaisdama priešišką žaidimą priešiškoje temperatūroje ir darydama tai priešiškame kūne, nustebusi supratau, kad man smagu. Sutikau naujų žmonių ir dariau naujus dalykus, net jei jaučiausi blogai, jaučiausi ir gerai. Galvojau apie tai, kiek daug aš tiesiog pasiduodu kančioms ir vieno žaidėjo režimui sirgti, ir tą rytą nusprendžiau, kad traukinių stotis nebūtinai turi būti dar viena dykynė. Galiu sumažinti sunkumo lygį ir pailsėti.
Atsisveikinau su draugėmis. Tikėjausi, kad greitai jas vėl pamatysiu. Tada į stotį vietoj autobuso nuvažiavau kebu. Kai atvykau, Eustonas buvo pilnas visų kitų žmonių, kurie buvo įstrigę ir dabar lipo iš gaisro. Užuot stovėjusi su jais ir alpusi viešumoje arba sėdusi į taksi, kad grįžčiau į savo draugių stebuklingąją bažnyčią, nes ten buvo taip pilna, nuėjau tiesiai prie mobilumo pagalbos stalo paprašyti pagalbos. Pasakiau jiems, kad man reikia sėsti į kitą traukinį, į Liverpulio Lime Street. Vyras nusišypsojo ir pasiūlė man prisėsti. Jis pasakė, kad jie sužino platformos numerius anksčiau už kitus ir kad man užsakyta važiuoti priešakiniu vagonu, kai traukinys atvyks. Pagaliau prisistatė moterytė, ji paėmė mano sunkius krepšius. Atsisėdau priekinėje sėdynėje šalia jos ir mes lėkėme priešais visus keleivius, kurie nemirktelėdami žiūrėjo į šviesoforus. Pasakiau jai, kad nesu labai ilgai neįgali ir kad šiandien tai darau pirmą kartą. Ji nusišypsojo, pasakė, kad tam tai ir skirta, o pamačiusi mano veidą paklausė, ar man smagu.
Buvau pirmas žmogus visame traukinyje. Prie lango, prie stalo, atsisukusi į priekį, vėl užsidėjusi ausines ir laiminga. Nekantravau išvykti iš Londono, bet taip pat nekantravau čia sugrįžti.
1 --- 8 --- 11 12 13 14 15 16 --- 24 --- 32 --- 40 --- 48 --- 56 --- 64 --- 67[iš viso: 663]
|
|
|