The Last of Us Part II
PLATFORMA: PlayStation 4; PlayStation 5; Windows
ŽANRAS: Veiksmo-nuotykių
KŪRĖJAS: Naughty Dog
LEIDĖJAS: Sony Interactive Entertainment
IŠLEIDIMO DATA: 2020-2024-2025
Tikrasis siaubas zombių fikcijoje paprastai slypi ne numirėlių legionuose, o gyvųjų silpnybėse ir žiaurume, kuriuos jie atskleidžia. Žanro istorijų skirtumai kyla iš konkrečių baimių ir nusivylimų, kuriuos jie perteikia savo metaforomis. "Paskutinis iš mūsų II dalis" puikiai atitinka šias žanro konvencijas, tačiau čia skiriasi įkvėpimo šaltiniai.
"The Last of Us Part II" sutelkia dėmesį į tai, ką kai kurie jo kūrėjai plačiai apibrėžė kaip "smurto ciklą". Nors kai kurioje zombių fikcijoje rodomas žmonių nuosmukis, reaguojant į baimę ar trūkumą iškart po protrūkio, "Paskutinis iš mūsų II dalis" vyksta stabilesnėje postapokalipsėje, praėjus dešimtmečiams po visuomenės žlugimo, kai individai ir bendruomenės pasirenka skaudinti vieni kitus, o ne imtis žiaurių veiksmų iš nevilties.
Konkrečiau, smurto ciklas "Paskutiniame iš mūsų II dalyje" atrodo daugiausia sukurtas pagal Izraelio ir Palestinos konfliktą. Įtariu, kad kai kurie žaidėjai, jei sąmoningai nustatys paraleles, manys, kad "The Last of Us Part II" pateikia subalansuotą ir teisingą požiūrį į tą konfliktą, humanizuodamas ir atskleisdamas abiejų žaidimo analogų pusių trūkumus. Tačiau, kaip žmogus, užaugęs Izraelyje, atpažinau pažįstamą, tvirtai izraelietišką būdą matyti ir aiškinti konfliktą, kuris bando atrodyti nešališkas ir netgi šviesus, bet praktiškai marginalizuoja palestiniečių patirtį taip, kad įtvirtintų siaubingą status quo.
Žaidimo bendrarežisierius ir bendraautorius Neilas Druckmannas, izraelietis, gimęs ir augęs Vakarų Krante, kol jo šeima persikėlė į JAV, "Washington Post" sakė, kad žaidimo keršto temas galima atsekti iki 2000 m., kai Ramaloje minia nužudė du Izraelio kareivius. Kai kurios šiurpios incidento detalės buvo užfiksuotos vaizdo įraše, kurį peržiūrėjo Druckmannas. Interviu jis papasakojo apie pyktį ir keršto troškimą, kurį jautė pamatęs vaizdo įrašą, ir kaip vėliau permąstė bei gailėjosi šių impulsų, sakydamas, kad jie privertė jį jaustis "bjauriu ir kaltu". Tačiau tai jam davė istorijos esmę.
"Man kilo tokia emocinė mintis: ar žaidimo metu galime priversti jus jausti tokią stiprią neapykantą, kuri yra universali taip pat, kaip ir besąlyginė meilė?" – "Post" sakė Druckmannas. "Ši neapykanta, kurią jaučia žmonės, yra tokia pat universali. Jūs taip stipriai nekenčiate žmogaus, kad norite, jog jis kentėtų taip, kaip jis privertė kentėti jūsų mylimą žmogų."
Oficialioje "The Last of Us" tinklalaidėje Druckmannas vėl nubrėžė paraleles tarp "The Last of Us" ir Izraelio bei Palestinos konflikto. Aptardamas pirmą kartą, kai Joelis nužudo kitą vyrą, kad apsaugotų savo dukterį, ir nepaprastas priemones, kurių žmonės imsis, kad apsaugotų tuos, kuriuos myli, Druckmannas teigė, kad jis daug domisi Izraelio politika, ir palygino šį incidentą su Izraelio įvykdytu šimtų palestiniečių kalinių paleidimu mainais į sugautą Izraelio kareivį Giladą Shalitą 2011 m. Jis sakė, kad jo tėvas manė, jog mainai apskritai buvo blogi Izraeliui, tačiau jo tėvas paleistų kiekvieną kalinį kiekviename kalėjime, kad išlaisvintų savo sūnų.
"Apie tai ir yra ši istorija – ar tikslas pateisina priemones, ir labai svarbus požiūris. Jei būtų reikėję išgelbėti nepažįstamą vaiką, galbūt Joelis būtų priėmęs visai kitokį sprendimą, bet kai tai buvo jo gentis, jo dukra, nekilo jokių abejonių, ką jis darys", – sakė Druckmannas.
"Naughty Dog" ir "PlayStation" pristatė Druckmanną kaip "The Last of Us Part II" kūrybinį lyderį ir viešąjį veidą. Žaidimų kūrimas yra labai bendradarbiavimo reikalaujanti praktika, prašanti šimtų programuotojų, testuotojų, rašytojų ir menininkų sunkaus darbo, kurie visi prisideda kūrybiškai ir be kurių tokio dydžio ir apimties žaidimas neegzistuotų. Taigi, nors neįmanoma priskirti didelio biudžeto vaizdo žaidimo temų ir įkvėpimo vienam asmeniui, paralelės tarp "The Last of Us Part II" ir Izraelio bei Palestinos konflikto pasireiškia galutiniame produkte, o ne tik Druckmanno pasakytuose interviu.
Be pažįstamos zombių fantastikos estetikos, primenančios apaugusį ir griūvantį metropolį, pagrindinė "The Last of Us Part II" veiksmo vieta Sietlas vizualiai ir funkciškai apibrėžiama daugybe kontrolės punktų, apsaugos sienų ir barjerų. Yra daug būdų, kaip statyti ir pavaizduoti struktūras, kurios skiria ir neleidžia žmonėms patekti. Tiesiog "Google" paieškos sistemoje įveskite "JAV ir Meksikos pasienio siena", kad pamatytumėte įvairių struktūrų vien ant pietinės Jungtinių Valstijų sienos. "The Last of Us Part II" Sietlas neatrodo kaip nė vienas iš jų. Vietoj to, jis atrodo beveik lygiai taip pat, kaip aukštos, surenkamos betoninės užtvaros ir stebėjimo bokštai, kuriuos Izraelis pradėjo statyti Vakarų Krante 2000 m.
Žvelgiant iš Izraelio perspektyvos, "The Last of Us Part II" Sietlo istorijos ir galios dinamika taip pat siejasi su Izraelio ir Palestinos konfliktu.
Pagrindinė Sietlo frakcija yra Vašingtono Išsivadavimo Frontas (VIF), žinomas kaip Vilkai. Trumpai tariant, po protrūkio miestą užvaldė FEDRA, nepaprastosios padėties militaristinė vyriausybinė agentūra. Dėl maisto trūkumo, nuolatinės infekcijos baimės ir vis žiauresnių FEDRA priemonių tvarkai palaikyti kilo sukilėliai: Vilkai. Jie buvo nugalėti, bet surengė seriją "smok-ir-bėk" išpuolių, nužudė daug FEDRA pareigūnų ir taikė kitą partizaninę taktiką. Galiausiai FEDRA apleido miestą ir perleido kontrolę Vilkams, kurie savo ruožtu įvedė ne mažiau griežtą (arba dar griežtesnį) režimą.
Viename žaidimo įraše FEDRA vadas Sietle rašo Centrinei vadovybei, paaiškindamas, kad prarado miestą Vilkams, kuriuos jis apibūdina kaip teroristus. Čia yra paralelių su ankstyvosiomis sionistinėmis organizacijomis, kurios kovojo su britų valdžia regione. Šios organizacijos taip pat buvo apibūdintos kaip teroristinės, o šių organizacijų lyderiai vėliau tapo lyderiais Izraelyje, panašiai kaip Izaokas, Vilkų lyderis, perėmė Sietlo kontrolę. Kiti žaidimo įrašai, miesto pasalos scenos ir nužudytų FEDRA pareigūnų kūnai kruopščiai veda žaidėją per klišę "vieno žmogaus teroristas yra kito žmogaus laisvės kovotojas".
Tačiau Izaokui ir Vilkams smurtinėmis priemonėmis užėmus Sietlo kontrolę, tas pačias priemones prieš juos panaudojo kita grupė – ta, kuri nemaloniai atitinka Izraelio palestiniečių karikatūras.
Dauguma Vilkų režimo apribojimų yra nukreipti prieš postapokaliptinę religinę sektą, vadinamą serafitais (Vilkai juos vadina "Randais" pagal ritualinius jų veidų randus). Šie Randai erzino ir FEDRA, kai ji kontroliavo miestą. Žaidimo pradžioje mieste vyravo konfliktai, eskalacija ir nutrauktos paliaubos. Vilkai, kaip ir FEDRA, naudojasi didesniais ištekliais ir galia, o Randai pasikliauja netikėtais smūgiais prieš Vilkų patrulius ir uoliu noru mirti už šį tikslą.
Apžvelgsime kelis pagrindinius būdus, kaip Randai nemaloniai atspindi kai kuriuos Izraelio stereotipus apie palestiniečius:
- Tame pačiame Sietlo FEDRA vado raštelyje, kuriame karčiai teigiama, kad Vilkai vadovauja, paaiškinama, jog dabar jų pareiga ne tik maitinti ir priglausti Sietlo žmones, bet ir susidoroti su "religiniais fanatikais", turint omenyje Randus.
- Vėliau žaidime Elė randa vietą, vadinamą "Kankinių vartais", kur, matyt, mirė Randų dvasinis lyderis, o tai rodo religinę konkrečios ir ginčytinos vietos reikšmę ir pabrėžia kankinystės, kaip pagrindinės jų kultūros, sąvoką.
- Randai gali apeiti Vilko patrulius ir įvairias kliūtis mieste per sudėtingą, slaptą tiltų tarp dangoraižių sistemą. Šie tiltai veikia kaip savotiška apversta požeminių tunelių, kuriuos palestiniečiai naudoja apeidami Izraelio blokadas ir kitas laisvo judėjimo ribojimo priemones, versija, kad gautų atsargų ir įvykdytų išpuolius prieš Izraelį.
"The Last of Us Part II" labai stengiasi padaryti įspūdį, kad šiame konflikte nemato jokių nekaltų žaidėjų. Negana to, kad Izaokas ir Vilkai užgrobė miesto kontrolę žiauriomis (bet būtinomis) priemonėmis – jų sukurta visuomenė, klestinti ir saugoma Sietlo "CenturyLink" lauko sienų, yra paremta fašizmu ir žiaurumu prieš savo išorinę grupę. Gausus Vilkų derlius skirtas pamaitinti armiją, kuri žygiuoja toli už jų teritorijos ribų, kad nubaustų Randus. Jų žavingų šunų voljerai tėra vienkartiniai ginklai. Izaokas vadovauja iš priešakyje esančios operacijų bazės, įrengtos kankinimo kamerų viršuje. Žlugus paliauboms, vienintelis būdas jam įsivaizduoti taiką – visiškai sunaikinti savo priešus.
Tai nėra taiki ar teisinga visuomenė, ir net tvari ilgainiui, nepaisant jos atkaklumo ir išradingumo. Ji pasmerkta žlugti dėl nesugebėjimo ar nenoro išspręsti puikiai įveikiamo konflikto.
Šis konfliktas pasiekia kulminaciją, kai Izaokas nusprendžia prasibrauti giliai į Randų žemę, kad juos kartą ir visiems laikams sunaikintų. Mes nematome, kaip baigiasi mūšis ar kas laimi, bet regime, kaip Izaokas žūsta kovoje, ir susidaro įspūdis, kad mūšis toks žiaurus ir kruvinas, jog viskas, kas išgyvena, neverta išlikti.
Užuot atsitraukę, bendradarbiavę ir siekę tiesos bei susitaikymo, Vilkai ir Randai toliau siekia keršto už praeities nuoskaudas smurto cikle, kuris galiausiai juos abu užbaigia tiesiogine prasme neapykantos įžiebtomis ugnimis. Žaidimo žinutė, regis, yra tokia: "Akis už akį palieka visą pasaulį apakusiu" – dar viena klišė, kurią "The Last of Us Part II" naudoja žaidimo pabaigoje atimdamas Tomiui akį už tai, kad šis siekė keršto savo broliui Joeliui.
"Smurto ciklas" yra viliojantis būdas interpretuoti šį ar bet kokį konfliktą, nes jis rodo kruopštų niuansavimą, tuo pačiu tyliai užgniaužiant sudėtingesnius pokalbius. Teigiant, kad kadangi ir Vilkai, ir Randai, yra vienodai įsivėlę ir vienodai kenčia, galime laisvai nustoti galvoti apie problemą. Visos šalys apima ir gerus, ir blogus veikėjus. Mes visi esame žmonės. Abi pusės.
Ši bendra, centristinė pozicija dėl smurtinio konflikto, nors ir geresnė už absoliutų dehumanizavimą, neatsitiktinai yra pasaulėžiūra, leidžianti konfliktams tęstis amžinai. Moralinio lygiavertiškumo ir gebėjimų simetrijos tarp pusių siūlymas taip pat kviečia mus nuleisti rankas ir atsisakyti geresnių sprendimų dėl numanomų ir neištirtų suvokimų apie "žmogaus prigimtį". Iš tiesų, žaidimas yra negailestingai ciniškas, ir šis cinizmas įkvepia didžiąją dalį maždaug 30 valandų trunkančios patirties. Nors Abby ir Ellie pabaigoje randa tarpasmeninį sprendimą, žaidimas, atrodo, patenkintas palieka bendruomenės masto smurto ciklų klausimą kaip apgailėtiną žmogaus egzistencijos faktą. Net jei Vilkai ir Randai susidurs su abipusiu galu, žaidimas mums paliks žinojimą, kad pasipriešinimo grupė iš pirmojo žaidimo, "Fireflies" ir kitos grupės persigrupuoja ir stiprėja. Ciklas tęsiasi.
Nepaisant ilgos veiklos, "The Last of Us Part II" negali neatskleisti, kad jos perspektyva tvirtai remiasi viena, o ne kita puse.
Sietlas akivaizdžiai įkvėptas Izraelio ir Palestinos, nors nė viena iš jų nėra įvardyta, tačiau jame pastebimai daug laiko skiriama žydų tapatybės pristatymui. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos Ellie ir Dina daro atvykusios į Sietlą, yra buvusios sinagogos tyrinėjimas. Tai trumpa scena, galbūt 20 minučių iš daugiau nei 30 valandų trunkančio žaidimo, ir ji tarnauja kaip savotiškas žydiškos patirties atrakcionas, bombarduojantis žaidėją nuorodomis ir istorija, kai Dina ir Ellie vaikšto aplink bimą, randa Torą ir panašiai. Beveik visa ši dalis skirta žydų tapatybės aiškinimui kaip išgyvenusiųjų, susidūrusių su kitomis grupėmis, norinčiomis juos sunaikinti. Per tas 20 minučių yra trys atskiros nuorodos į Holokaustą.
Išlikimas persekiojimo akivaizdoje yra žydų tapatybės ramstis ne be reikalo ir toks buvo dar prieš Holokaustą. Tai taip pat aktualu žaidimo veikėjams, kurie visi išgyveno zombių apokalipsę. Tačiau tai tik vienas žydų tapatybės aspektas. "The Last of Us Part II" neskiria laiko, pavyzdžiui, Talmudo tradicijų, kurios apibrėžia didelę dalį žydų teisingumo ir mokslinių sampratų, tyrinėjimui. Vietoj to, pasirenkamoje žaidimo dalyje žaidėjui daug laiko skiriama pasakojimui apie tai, kad žydai visada persekiojami ir kovoja už išlikimą. Tai nėra neteisinga, tačiau tai atlieka konkretų tikslą griežtoje alegorijoje apie Izraelį ir Palestiną, kuri yra "The Last of Us Part II", panašiai kaip Holokaustas yra ciniškai naudojamas kai kurių žmonių, siekiant pateisinti Izraelio veiksmus.
Šį pamokslą, be abejo, sako Dina, kuri yra žydė ir tarnauja kaip žaidimo moralinis kompasas. Dina laukiasi, svajoja apie taikų gyvenimą ir bando nukreipti Elę atgal nuo jos žmogžudiškų paieškų. Kai Elė vis tiek nusprendžia jas tęsti, didžiausia kaina, kurią ji sumoka, yra ta, kad Dina ją palieka.
Moralesni veikėjai KŽ "Paskutinis iš mūsų II dalis" nori ištrūkti iš smurto ciklų, o ne su jais susitaikyti. Levas ir Yara nori pabėgti nuo savo kulto. Ovenas ir Mel nori įsėsti į laivą ir išplaukti iš Sietlo. Dina nori pabėgti nuo netvarkos ir gyventi ūkyje, atskirtame nuo likusios visuomenės dalies. Net ir mūsų pagrindinės veikėjos Ellie ir Abby po pernelyg didelių kančių iš esmės užbaigia savo emocinę kelionę, kai nusprendžia atsisakyti keršto.
Tikrai tiesa, kad individualūs gyvenimai siaubingais būdais įvelkami į didesnius konfliktus. Smurto ciklai praktiškai egzistuoja kaip eskalacijos ir atpildai. Būdingas Izraelio ir Palestinos konflikto bruožas yra makabriškos derybos dėl to, kuris smurtas yra blogesnis. Šalia sugriuvusių pastatų rodomi sprogusių viešųjų autobusų vaizdai ir iš griuvėsių traukiami vaikai. Ginkluotos grupuotės prisiekia atkeršyti už konkrečius incidentus ir tai daro.
Tačiau "smurto ciklai" yra prastas būdas prasmingai suprasti konfliktą, ypač jei norima rasti sprendimą. Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos beveik 20 metų nekariauja Afganistane, nes yra įstrigusios "smurto cikle" su Talibanu. Jos sąmoningai renkasi spręsti problemą taip, kad konfliktas tęstųsi. Kaip ir fantazija apie smurto išvengimą tiesiog pasitraukiant iš jo gali puoselėt tik tie, kurie turi tam priemonių, taip ir "smurto ciklo" mitas naudingas tai pusei, kuri gali išgyventi status quo.
Sietle, "The Last of Us Part II" siužete, "Scars" ir "Wolves" siaubingai skaudina vienas kitą, ir tą patį galima pasakyti apie Izraelį bei Palestiną. Skirtumas tas, kad smurto protrūkiams nurimus ir dūmams išsisklaidžius, viena pusė toliau gyvena laisvai ir klesti, o kita grįžta į okupuotą ir pažemintą gyvenimą. Viena pusė toliau plečiasi, o kita toliau praranda žemę, kurios jai reikia išgyvenimui. Įsivaizduojant šį procesą kaip tam tikrą simetrišką ciklą, vienai pusei tai naudinga labiau nei kitai ir leidžia tam tęstis.
Dėl to "The Last of Us Part II" niekada iki galo nepateisina savo fatalizmo. Kaip savo apžvalgoje ir dar kartą atidžiau nagrinėdamas "The Last of Us Part II" pabaigą rašė Robas Zacny, galiausiai Ellie keršto kelionė atrodo ypač žiauri, netgi idiotiška, nes mums niekada nepateikiama gera priežastis, kodėl ji vis dar jai atsiduoda. Žiaurumo veiksmai pakeliui, pavyzdžiui, Ellie kankinimai kitam veikėjui, siekiant išgauti informacijos, pateikiami kaip neišvengiami. Atrodo, kad tai yra "The Last of Us Part II" tezė: žmonės patiria savotišką "visuotinę intensyvią neapykantą", kuri mus įkalina šiuose cikluose, kaip Druckmannas sakė "The Post".
Bet ar intensyvi neapykanta tikrai yra universalus jausmas? Aš tikrai to netvirtinu. Aš taip pat mačiau vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip 2000 m. minia nužudė Izraelio kareivius Ramaloje, ir jis - siaubingas. Vis dėlto mano pirmoji reakcija nebuvo: "O, bičiuli, jei tik galėčiau tiesiog paspausti mygtuką ir nužudyti visus šiuos žmones, kurie įvykdė šį siaubingą poelgį, priversčiau juos jausti tokį patį skausmą, kokį jie sukėlė šiems žmonėms", kaip sakė Druckmannas.
Tai ne tiek universalus jausmas, kiek išmoktas būdas matyti pasaulį. Yra daug kitų būdų reaguoti į tą vaizdo įrašą: užuojauta aukoms, gailestis žudikams, klausimas, kodėl šie kareiviai iš pradžių turėjo įvažiuoti į Vakarų Krantą, klausimas, kas pastūmėjo minią į tokį smurtą. Kerštas ir neapykanta yra tik viena iš galimybių.
"Paskutiniai iš mūsų II dalis" – tai neįtikėtina kelionė, kuri ne tik siūlo vieną labiausiai užburiančių reginių, kokį esame matę didelio biudžeto vaizdo žaidimuose, bet ir geba užduoti sudėtingus klausimus pakeliui. Akivaizdu, kad ji kyla iš emociškai autentiškos ir savęs tyrinėjimo vertos perspektyvos. Problema ir priežastis, kodėl Ellie kelionė galiausiai atrodo beprasmė, yra ta, kad ji prasideda nuo vietos, kurioje "visuotinė stipri neapykanta" priimama kaip gyvenimo faktas, o ne nagrinėjama, kur ir kodėl šis elgesys išmokstamas.
Svarbu tai, kad neužduodant šių klausimų ir maskuojant savo požiūrį kaip nešališką, ji įtvirtina tuos pačius smurto ciklus, kurie, kaip manoma, jį taip vargina.


Passchendaele2
