Manęs niekas šioje muziejaus vitrinoje
nedomina.
Nei ta moneta, purvina, senovinė.
Nei tas mažas marmurinis falas.
Nei ši mažytė Izidė, nei ši Bizantijos
vergo apyrankė, nei ta melsvai žalia
romėniško stiklo šukė.
Ko noriu, tai tos pamestos batų dėžės,
pilnos išblukusių nuotraukų.
Bet per daug kartų kraustydavausi,
kai buvau jaunas.
Negalėjau įsikurti.
Nerūpėjo.
Draugo garažas.
Mano pirmosios liepsnos rūsys.
Nuomotas sandėliukas.
O dabar mano Senelis vis dar ten, laukia
nusijuosusioje kėdėje, pusiau pabudęs, su knyga
užversta ant kelių. Jis
laikėsi keistų įsitikinimų
ir per daug gėrė.
Kolekcionavo daiktus.
Jis sukėlė daug triukšmo
tą dieną, kai mirė.
Buvau vaikas, nei pačiame kambaryje,
nei lauke.
Po daugelio metų
Močiutė pripažintų,
kad galbūt buvo neteisinga palikti vaiką
prie televizoriaus
septynioms valandoms klausytis
to. Bet aš
buvau nerūpestingai girtas,
kai ji tai pasakė,
ir ji tuo metu jau apmirinėjo, ir jei
nebūčiau taip ilgai
nerūpestingai
elgęsis su savo daiktais, dabar galėčiau Jums parodyti
jo veido nuotrauką.
Vietoj to, ji guli kažkokioje dėžėje, kurią kažkur palikau.
Kažkokio graikų kareivio drachma, iššvaistyta.
Kažkokios romėnų namų šeimininkės sudaužyta vaza.


Passchendaele2
