The Witcher 3: Wild Hunt
PLATFORMA: PlayStation 4; Windows; Xbox One; Nintendo Switch; PlayStation 5; Xbox Series X/S
ŽANRAS: Veiksmo vaidmenų
KŪRĖJAS: CD Projekt Red
LEIDĖJAS: CD Projekt
IŠLEIDIMO DATA: 2015
Neseniai supratau, kad stebėtinai daug dalykų yra ir gėjiški, ir homofobiški tuo pačiu metu. Yra dalykų, kurie man atrodo prasmingi tik "keisto" (angl. "queer") gyvenimo kontekste, bet kurie taip pat yra priversti nepripažinti savo dalyvavimo "keistumo" sampratoje. Dėl to jie jaučiasi persekiojami gyvenimų, kuriuos atsisako įkūnyti. Daugelį šių nepatogių politinių vaizdų galima įkūnyti drabužiu, kurį Geraltas iš Rivijos dėvėjo žaidime "The Witcher 3: Wild Hunt", dažniausiai vienos iš savo merginų prašymu.
Dubletai Europoje išpopuliarėjo XV–XVII amžiuje ir skirtingais laikais įtraukė įvairias technologijas, skirtas formuoti vyro kūną ir signalizuoti apie priklausymą kolektyvinei tapatybei. Kai kuriuose dubletuose buvo naudojamas banginio kaulas, kad suplokštėtų liemuo ir ištiesėtų laikysena, ir jie dažnai buvo dėvimi su aukštakulniais, kad dar labiau pakeistų eiseną. Kitos tendencijos, atsispindinčios "The Witcher 3: Wild Hunt" siūlomuose dubletuose, yra metalinių sagų ir odos ornamentinis naudojimas, siekiant subtiliai parodyti elito statusą, neišsiskiriant pernelyg ryškiais drabužiais (Hayeur-Smith ir kt., 2018), ir "aptemptas dubletas", kuris buvo sąmoningai trumpas, kad atidengtų apatinių marškinių sluoksnį, tuo metu sukėlusį moralistų skandalą.
Tai, kaip dubletai skirtingais kontekstais ir laikais signalizavo apie priklausymą grupei ir aukštesnį statusą, "Raganiuje 3" nėra svarbu, tačiau pastebima aprangos, vyriškumo ir griežtumo kultūrinė politika. Žaidime yra tam tikrų įvykių, kai drabužiai siejami su socialiniais jausmais, tokiais kaip gėda ir pasididžiavimas, ir ši asociacija ypač išsiskiria tais momentais, kai Geralto prašoma apsivilkti dubletą.
Mes atpažįstame gėdą kaip pasididžiavimo priešingybę. Tačiau pasididžiavimo, kaip viešojo renginio, tikslas ar rezultatas nėra tas pats, kas asmeninis pasididžiavimo jausmas; kolektyvinis rezultatas labiau panašus į matomumą, tiesą ir erdvės turėjimą visuomenėje. Panašiai ir visuomenės, kuri gėdijasi mūsų tapatybių, viešas, kolektyvinis rezultatas nėra redukuojamas vien į subjektyvų gėdos jausmą; tai nematomumas, spekuliacijos ir būtinybė lankytis erdvėse, kurias kitu atveju būtume turėję.
Knygoje "Mano gyvenimo vaiduokliai" Markas Fisheris rašo: "Mus turėtų persekioti ne faktinis socialinės demokratijos nebuvimas, o ateities, kurios, kaip mus mokė tikėtis populiarusis modernizmas, bet kuri niekada neišsipildė, dar neegzistavimas." Knygoje "Laiko ribos" Elizabeth Freeman rašo apie "keistą vaiduoklių pasaulį", susijusį su meno kūriniais, kurie projektuoja dabartį į praeitį, arba apie Derridos vaiduoklių pasaulį kaip jausmą, kad dabartį persekioja neišsipildęs praeities pažadas. Šį vaiduoklių pasaulį suprantu kaip sielvartą dėl pasaulių, kurių negalėjome sukurti, ir savęs, kuriais negalėjome būti. Be šios termino reikšmės, tokie kūriniai kaip "TW3:WH" verčia mane jaustis asmeniškai svetimam ar vaiduokliškam, tarsi tai būčiau aš ir mano realiai egzistuojanti bendruomenė, persekiojanti pasaulius, kurie nedrįsta mūsų įsivaizduoti.
Kai galvoju apie tai, kaip "Raganius 3" mane priverčia jaustis tarsi vaiduokliui, slypinčiam kitų žmonių istorijų fone, prisimenu Dievaitę Sarą – vieną iš daugelio būtybių "Witcher" visatoje, kuri klaidingai suprantama kaip pabaisa, kol Geraltas nepradeda į ją kreipti didesnio dėmesio. Sara sąmoningai sudaro įspūdį, kad namas yra apsėstas, iš dalies todėl, kad jai patinka išdaigos, o iš dalies todėl, kad tai viena iš nedaugelio strategijų, leidžiančių jai užsitikrinti gyvenamąją vietą. Vaiduokliavimas – tai būdas jai turėti erdvės pasaulyje, kuris nepripažįsta jos rūšies.
"Raganiaus 3" fone slypi tai, kad Geraltas, kaip raganius, nepritampa prie pagrindinės visuomenės ir jai nepriklauso. Žmonės šaukia įžeidimus, įskaitant "išsigimėlį" ir net "pilkąjį berniuką"... Nelabai paslėpta potekstė yra ta, kad Geraltas taip pat klaidingai suprantamas kaip monstras, o jo rūšies beveik nebėra šiame priešiškame pasaulyje. Raganius sukūrė bandymas iš pasaulio išvaduoti tai, ką žmonės laikė "kitais", o vėliau jie patys tapo to "kitų" dalimi, kurio žmonės bijo ir nesupranta. Kartais apie šį žaidimą noriu pasakyti, kad jis atsisako suprasti, ką iš tikrųjų reiškia gyventi paraštėse, bet kartais manau, kad jis iš tikrųjų rodo nerimą keliantį įžvalgos lygį apie tą marginalizaciją, paversdamas lyčių ir seksualumo įvairovę ne daugiau kaip pusiau prisimenamomis svajonėmis.
Norėdamas judėti tarp aukščiausių visuomenės sluoksnių ir jos persekiojamų kampelių, Geraltas turi dėvėti kaukes, o tam pagrindinė priemonė yra švarkai. Magai taip pat dėvi kaukes, tačiau su maskavimu susijusios emocinės vaizduotės skiriasi pagal lytį. Išvaizdos keitimas, kad atitiktų grožio normas, laikomas pageidautina magų privilegija, dėl kurios jie pasirengę siaubingai kentėti. Tačiau Geraltas vargu ar galėtų būti mažiau entuziastingas dėl galimybės dėvėti bent vieną šiek tiek nepatogų drabužį, kad atrodytų tinkamai oficialioje aplinkoje. Paprastai jį į tai įkalbinėja jo merginos magės. Abi ribas peržengiančios tapatybės naudoja asmeninį prisistatymą, kad sukurtų būdą sąlygiškai pritapti, bent trumpam, nepaisant plačiai paplitusių normatyvinės visuomenės grasinimų joms. Geraltas skundžiasi, kad dubletai jam kelia diskomfortą, kas atrodo šiek tiek neskoninga kalbant su žmogumi, tiesiogine prasme avinčiu korsetą ir aukštakulnius, tačiau, kaip minėta anksčiau, dubletai buvo panaši technologija kūnui ištiesinti. Iš pirmo žvilgsnio šis nenorintis požiūris atrodo kaip tam tikros rūšies šiurkštaus vyriškumo išraiška, nors, padarydamas jį patrauklesnį jo gyvenimo moterims, galima tikėtis, kad dubletas sustiprins jo pageidaujamo vyriškumo pasirodymą.
Šių akimirkų analizė per negalios tyrimus nukelia šią temą kita linkme. Stalo žaidimų konsultantė neįgaliųjų klausimais Sara Thompson teigė, kad Geraltas yra neįgalus, nes Andrzejaus Sapkowskio romanuose ne kartą teigiama, kad jis gyvena su lėtiniu skausmu. Tai turėtų priversti mus kitaip suprasti jo fizinio diskomforto išraiškas. Be to, Geraltas ne kartą minimas dėl savo emocinio skirtumo nuo žmonių, kurie jį suvokia kaip visiškai nepatiriantį emocijų. Akivaizdu, kad tai netiesa – jis aiškiai emociškai reaguoja į aplinkinius įvykius ir jaučia empatiją būtybėms, kurios jos negauna iš žmonių visuomenės. Mūsų pasaulyje ši "dvigubos empatijos problema" (kiti negali jam jausti empatijos, todėl jis suprantamas kaip neturintis empatijos) yra glaudžiai susijusi su neuroįvairove. Neuroįvairovė taip pat susijusi su jutiminio apdorojimo įvairove, kurią lengva priskirti raganiams, nes jie tiesiogine prasme gali jausti tai, ko kiti negali.
Skaičiuojant įvairius mokesčius, kuriuos kūnas ir protas moka už patekimą į šias erdves, maskuotės dengimo aktas, regis, sujungia "keistumą" ir negalią. Knygoje "Autoriaus autizmas" neurokeistinių žanrų tyrinėtojas Remi Yergeau pateikia rimtų argumentų tokiam ryšiui.
"Klinikinė autizmo konstrukcija yra tarsi slapta "keistumo" patologija, kai gydytojai ir paprasti žmonės ieško nukrypstančio elgesio ir emocijų bei bando juos ištaisyti […] savo praeities ir dabarties klinikinėse formacijose autizmas yra kontekstualiai susijęs su visuomenės reakcija į paniką dėl gėjų ir jos pasekmėmis."
- Remi Yergeau, "Autoriaus autizmas", 2017 m.
"Keistumas" persekioja "The Witcher 3", nes jis negali pakilti virš savo gamybos sąlygų. Tai - konservatyvus produktas, sukurtas tam, kad generuotų kapitalą šalies, kurioje vis labiau ribojama LGBTQ+ tapatybės raiška, vadovams. Tuo pačiu metu kiekviena pakankamai didelė AAA studija turi "keistų" kūrėjų, kurie dažnai randa būdų, kaip leisti "keistumui" pasislėpti savo naratyvo šešėliuose. AAA žaidimuose tai dažniausiai išlieka potekstiniu požiūriu, tačiau juose yra pakankamai normatyvų, kad jie galėtų atrodyti kaip nekeliantys grėsmės – visais lygmenimis vyksta daug maskuočių. Tai, kad, remiantis teleologiniu "pažangos" požiūriu, LGBTQ+ atstovavimas vienoje didžiausių pastarųjų metų žiniasklaidos franšizių tikriausiai neturėtų būti toks sudėtingas siūlų įvėrimo veiksmas, dar labiau sustiprina nerimą. "Keistumas" nėra visiškai neegzistuojantis, tačiau yra tiems, kurie jį jaučia, kaip ateities, kurios nebuvo, šmėkla.
Kaip ir kiekvienoje fantomų istorijoje, skirtumai paaiškinami priimtinesniu pasakojimu. Geralto diskomfortas dėvint švarkus lengvai paaiškinamas vyrišku nepasitenkinimu, kad jis verčiamas užsiimti nevyriška veikla, pavyzdžiui, puoštis ir būti diplomatišku. Dandeliono keistumas paneigiamas tokiu būdu, kuris skamba kaip ypač homofobiškas, nes jo "keistumo" koduojamą aprangos pojūtį, regis, pirmiausia naudoja nekompetencijai ir silpnumui signalizuoti. Ieškodamas švarko, Geraltas patenka į nereikalingai nemalonią situaciją, kurioje net ir mandagiausi dialogo variantai apima paaiškinimą, kad Dandelionas neturėjo lytinių santykių su lyties normų neatitinkančiu asmeniu, kurį Geraltas, regis, laiko vyru, ir griežtą galimybės pasidalinti džiaugsmu, kurį šis asmuo patiria vilkėdamas suknelę, atmetimą. Sunku suprasti šį toną kitaip nei homofobišką susirūpinimą, kad Dandelionas galėjo nukrypti nuo heteroseksualumo, ir transmizoginišką diskomfortą dėl žmogaus, kuris save pristato lyties požiūriu lanksčiai.
Šis išsižadėjimas yra rimtas "Raganiaus 3" pasakojimo trūkumas. Tai - žaidimas, kuris nuolat rodo alternatyvias šeimas, sudarytas iš margų pašalinių asmenų grupių, tačiau visada turi patvirtinti, kad šios alternatyvios šeimos nėra "keistos". Geraltas yra likimo tėvas su savo nereprodukciniu, ne išskirtiniu partneriu, o jo vaikas turi dar du tėvus ir nemažai artimų, šeimą primenančių santykių su Geralto išplėstine pasirinkta šeima. Ir vis dėlto, prieš baigiant žaidimą, turime priminti, kad Geralto šeima vis dar yra heteroseksuali ir monogamiška. Nemonogamija laikoma įmanoma tik apgaulės būdu. Taigi, nepaisant to, kad žaidimo eiga aktyviai skatina Geraltą emociškai ir fiziškai įsipainioti į kelis partnerius, be jokių užuominų, kad Geralto pusėje gali kilti trintis ar abejonės dėl polifokalinio romantiško gyvenimo, jis vis tiek bus nubaustas, jei priversite jį siekti keleto santykių. Megan Blythe-Adams ir Nathan Rambukkhana teigė, kad ""The Witcher" serijoje žaidėjas negali paversti šio vaisingo nusižengimo keistumo atradimu […] žaidimo seksualinių partnerių įvairovė veikia kaip savotiška apsauga nuo "keistumo" galimybės", toliau pabrėždamos, kad tokie naratyvai "verčia žaidėjus būti monogamiškais, sukčiais arba šliaužikais, nes jie neleidžia jiems rinktis alternatyvių variantų".
Rašydamas tai, įsivaizduoju, kad mano labai miglotas "keistumo", kaip neurodivergentiško ir nemonogamiško, įrėminimas gali sulaukti prieštaravimų iš žmonių, kurių "keistumas" nėra nemonogamiškas arba kurių neurodivergencija nėra "keista". Tačiau tikiuosi, kad sekdami įvykius, susijusius su Geralto diskomfortu dėl dubletų, galime suprasti, kad nepaisant daugybės mūsų individualių patirčių ypatumų, "The Witcher 3" "keistumo" negalima atskirti nuo jo diskomforto dėl negalios ar nemonogamijos. Ir, žinoma, net neužsiminiau apie "keistą" šio žaidimo įsivaizduojamos visuomenės baltumą. Atsižvelgiant į tai, kad šios priespaudos ašys yra susietos kultūrinėje skirtumų produkcijoje, turime visas priežastis pačias problemas laikyti neatsiejamai susijusiomis viena su kita.
"Raganius 3" man atrodo kaip konservatyvus žaidimas, persekiojamas nepripažįstamos "keistumo" galimybės, nes jis negali įsivaizduoti skirtumo ir pažeidžiamumo kaip kažko, kas jungia žmones. Vietoj to, jis investuoja į tai, kad visada sušvelnintų vieną skirtumo ašį keliomis kitomis agresyvaus normatyvumo ašimis. Žinoma, homonormatyvumas irgi taip daro. Korporacinis pasididžiavimas dažnai neatpažįsta skirtumų, kurie visus sieja bendrai persekiojimo ir maskavimo veiksmus. Lengvesnė pasididžiavimo versija parodo tai, kas gali veiksmingai užmaskuoti – ne nemonogamiškas šeimas, ne neurokeistinį pasipriešinimą kapitalistinei gamybai, ne "keistą" ar "kitaip keistą" ir susvetimėjusį. Pasididžiavimui pernelyg lengva atpažinti tik pragmatišką "keistumo" versiją, kuri pasirodo mandagioje progoje, kad atliktų būtiną darbą su valdžios atstovais. Likusi "keistumo" dalis ir jos sankirtos persekioja pasididžiavimą kaip atidėtos ateities spektras.
Manau, kad klaidinga afektą redukuoti iki vienos retorinės reikšmės, tarsi mūsų diskomfortas turėtų tik vieną priežastį. Klaida manyti, kad tokios emocijos kaip pasididžiavimas ar gėda yra svarbiausias dalykas reprezentacijos ir matomumo politikoje. Maskavimo ir persekiojimo metaforos atskleidžia strategijas, kurias naudojame naršydami priešiškame pasaulyje, ir suteikia alternatyvą arba visiškai atmesti tokius KŽ kaip "The Witcher 3" dėl akivaizdžios homofobijos ir mizoginijos, arba netyčia apipilti juos melagingais pagyrimais, siekiant juos susigrąžinti kaip "feministinius ir iš tikrųjų "keistus"". Maskavimas ir persekiojimas, gaubiantys Geraltą, veikia tiek kuriant tokio tipo didelio biudžeto žiniasklaidos prekę, tiek kasdienėse "keistų" asmenybių matomumo strategijose.


Passchendaele2
