Kai jis buvo voras,
išskiriantis siūlą tarp uolų,
apmąstė savo ankstesnį žmogaus gyvenimą
ir su objektyviu smalsumu prisiminė įsitikinimą,
kad malonumas, tikrasis malonumas, yra
pasiekimas. „Taip“, – pasakė musei, ją rišdamas,
„Prisimenu, kaip gulėjau lovoje Senamiestyje
ir stebėjau, kaip ant palangės kaupiasi sniegas,
kai nežinojau, kas esu
ar ką žudyti, kad būčiau laimingas.
Važiuodavau dviračiu Centrinės gatvės bulvaru
į tailandiečių restoraną, galvodamas apie naktis, kurias praleidau
ant moters sofos. Kaip mes kalbėdavomės
apie nieką – apie užsienio mainų studentę
jos vidurinėje mokykloje arba apie laikrodį,
į kurį žiūrėdavau universalinėje parduotuvėje,
kol mama matavosi drabužius.
„Tai buvo tavo problema“, – tarė musė,
kuri dabar atrodė bebaimė ir elegantiška,
net nebeplasnodama sparnais.
„Tu ir visa tavo rūšis.
Tu paragavai to, ką vadinai
meile, o kiti gėrimai
atrodė skysti ir kartūs. Geriau
apsieiti be.“ Ir jos akys sužibo,
kai ji ištiesė delną,
kad įsiurbtų toksinus, kurie per naktį ištirpdytų
kauluose ir skysčiuose.


Passchendaele2
