Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 49 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







The Long Dark

PLATFORMA: Linux; macOS; Windows; Nintendo Switch; PlayStation 4; PlayStation 5; Xbox One; Xbox Series X/S
ŽANRAS: Išlikimo
KŪRĖJAS: Hinterland Studio
LEIDĖJAS: Hinterland Studio
IŠLEIDIMO DATA: 2017-2020-2025

Karščiausiomis dienomis Anglijos istorijoje iki šiol buvau užsidariusi draugės namuose Londone. Londonas, o ne Liverpulis – vėsesnė vieta, drėgnesnis pavadinimas – įkaitęs iki 29 laipsnių karščio Celsijaus temperatūroje po to, kai traukiniai paliko mane įstrigusią toli nuo namų. Traukiniai ir mano kūnas taip pat. Negalėjau konkuruoti su visais žmonėmis, bandančiais pabėgti, kol orai dar nepasiekė aukščiausio lygio. Anksčiau būčiau drąsiai sutikusi su perpildyta Eustono stotimi; būčiau stovėjusi priešakinėse linijose išlenkusi galvą, nusiėmusi ausines, nė karto nemirktelėjusi, kad pirmiausia pamatyčiau Liverpulio Lime gatvės platformos numerį – ir kai jis pagaliau sušvito oranžine spalva lentoje, būčiau bėgusi. Būčiau pirma pasiekusi nerezervuotą vagoną, nes buvau tokia mikli. Prie lango, prie stalo, į priekį atsisukusi, prijungta prie elektros tinklo, vėl užsidėjusi ausines ir laiminga. Dabar jaučiuosi per blogai, kad galėčiau dalyvauti paprastose lenktynėse. Taigi, kai pamačiau traukinių chaosą, nusileidau ir nusprendžiau dar kelias dienas pasilikti Londone, kol pagaliau galėsiu saugiai išlipti iš gaisro.

Tos dvi papildomos dienos buvo siurrealistiškos. Spartus, hiperrealistiškas sapnas. Toks, kokį patyri, kai akimirkai vėl užmiegi, pabundi paraudusi ir dar labiau apsvaigusi nei budri. Niekada nebuvau sutikusi žmonių, pas kuriuos apsistojau, bet pastaruoju metu atsisiunčiau visus savo Interneto draugus ir matau, iš ko jie padaryti. Šie nauji žmonės, kurie nesijaučia kaip nauji, gyvena gražiame bute, kuris yra tarsi viena dėlionės detalė senos bažnyčios viduje. Butas? Namas? Negalėjau apsispręsti. Būdama ten, beveik neturėjau jokios tvirtos minties. Galėjau galvoti tik apie tai, kas buvo priešais mane: jų butas-namelis buvo tarsi slapta anga, kurią vaikystėje būčiau sau sukūrusi spalvotais pieštukais ant popieriaus, su mielais, protingais kambariokais ir svetaine, pilna knygų ir žaidimų, su ryškiai raudonai nudažytomis sienomis. Kai karštis greitai pakilo iki 30 laipsnių ir pradėjau jaustis blogai ir keistai, įsivaizdavau, kad esu padaryta iš degtukų; lėtai vaikščiojau po kambarius, kad neatsitrenkčiau į sienas ir neuždegčiau visos vietos. Pasakoje maža degtukų mergaitė mirtinai sušalo, bet mano istorijoje maniau, kad tuoj ištirpsiu.

Kai pagaliau sužinojau, kokio tipo "Long Covid" sergu – posturaliniu ortostatiniu tachikardijos sindromu – skaičiau forumus ir pacientų vadovaujamas svetaines, kuriose karštis buvo įvardytas kaip labiausiai simptomus pabloginantis veiksnys. Šios vasaros bijojau, ir ji istoriškai pranoko pati save. Žmonės miršta per karščio bangas, ir aš nežinojau, ar per daug dramatizavau, manydama, kad galėčiau būti viena iš jų. Taigi, abi dienas išgėriau devynis litrus vandens ir ant skrebučio pabarsčiau ledinės druskos. Mano kraujo tūris yra mažesnis nei kitų žmonių, todėl turiu kūno funkcijų, kurias turiu atlikti. Manau, padėjo tai, kad tomis dienomis visi jausdavosi blogai. Specialioje bažnyčios kamaroje, kurioje buvome pasislėpę nuo audros, laikėme užuolaidas užtrauktas. Gulėjome ant šaltų daiktų ir plytelėmis išklotų grindų. Apipurškėme kulkšnis šventintu vandeniu iš purškimo buteliuko šaldytuve. Skųsdavomės. O kai nebuvome be sąmonės, atskirai ir praradę siužeto supratimą, sėdėjome raudoname kambaryje ir kartu žaidėme žaidimą, pavadinimu "The Long Dark". Mano draugai jį pasirinko, nes žaidimas buvo ledinis ir neturėjo siužeto, kurį galėtume pamiršti.

Ekrane mėlynos, baltos, banguojančios tundros. Jie manė, kad tai atvėsins kambarį, ir manau, kad galbūt taip ir buvo. "Ilgoji tamsa" – tai žaidimas, kuriame žaidėjas avarijos būdu nusileidžia vienas ledinėje Šiaurės Kanados dykynėje. Yra išlikimo režimas, kuris numeta jus ten be jokių atsargų, nieko. Apatiniame kairiajame kampe yra keturios statistikos, kurios matuoja žaidėjo temperatūrą, energiją, alkį ir troškulį. Keturi balti apskritimai, kurie pradeda nykti vos žaidimui prasidėjus. Tai lenktynės, norint rasti tai, ko tau reikia urvuose ir apleistose trobelėse, jei tokių aptinkate. Tai - sunku. Užmigau švyturyje, bet pabudau nerami. Pasiėmiau pagalių, užkūriau ugnį, radau skardinę ir panaudojau ją ledui ištirpdyti ir virti, kad galėčiau išgyventi. Žvejojau užšalusiame ežere, kai atsitiktiniame stalčiuje radau kabliuką. Automobilio gale radau signalinę raketą ir, kai sutemo, bėgau su ja šnypščiančia priešais save, kad rasčiau kelią per staigią, gūdžią pūgą ir, nes man jos reikėjo, kad atbaidyčiau vilkus. Nuolat mirdavau.

Tai buvo toks priešiškas žaidimas, tačiau vis dėlto pajutau didžiulį palengvėjimą. Paprastai nekenčiu pralaimėti. Man patinka išorinis pergalės patvirtinimas. Bet net kai išgyvenau tik kelias žaidimo valandas, buvau pasiruošusi iš karto vėl žaisti. Buvo smagu. Į savo gyvenimą žaidime žiūrėjau kaip į... gyvenimą žaidime. Mėgavausi simuliacija dėl atstumo, kurį ji sukūrė tarp mano karšto kūno karštame kambaryje ir virtualaus, nušalusio karkaso. Tai buvo palengvėjimas dėl aplinkos, bet taip pat ir dėl to, kad norėjau, jog turėčiau tik keturias statistikas, kuriomis turėčiau rūpintis. Kiekvieną dieną turiu vartoti vaistus, kad stabilizuočiau savo širdį; turiu būti atsargi, kad per greitai neatsistočiau, nesilenkčiau, nekelčiau daiktų nuo grindų ir per ilgai nestovėčiau vienoje vietoje, nes galiu nualpti; negaliu suvalgyti pilno valgio vienu ypu, nes sugriūvu, bet turiu valgyti po nedaug, ir dažnai, kitaip svaigsta galva, todėl retsykiais svaigsta galva; turiu gerti vandenį ir į viską dėti druskos, kad nepykintų; Ir nors POTS apima ir fizinio krūvio netoleravimą, jei bent truputį nejudu, tas mažas kraujo kiekis, kurio turiu, kaupiasi mano kojose, pripildydamas jas adrenalino. Skausmą malšinantys vaistai nesumažina to blogo jausmo. Šiaip ar taip, tai - tęsiasi.

Nuobodu sirgti. Nuobodu žaisti "daužyk kurmį" su šiais simptomais visą dieną, kiekvieną dieną; Sizifas, prirakintas prie žaidimų automato, kuris nuolat persikrauna. Nuobodu, ir bodisi nuolat informuoti aplinkinius apie mano kūno būklę, kad jie galėtų manimi pasirūpinti, kai mano galva per daug išsiblaškiusi, jog galėčiau tinkamai žaisti lėtinės ligos žaidimą. Apsvaigusi žaidžiau "The Long Dark" ir stebėjau, kaip jį žaidžia ir mano draugės, ir galvojau, kad tai žaidimas apie tai, kad reikia daiktų. Miegmaišio. Tvarsčio. Peilio. Galvojau apie mus tris ir kaip nusprendėme, kad mums reikia šalto žaidimo karštą dieną. Galvojau, ar yra koks nors išlikimo žaidimas, kurio veiksmas vyksta karštoje dykumoje, kurį turėtume nusipirkti artėjančiai žiemai su neįmanomomis benzino kainomis. Ir aš jau baiminausi kitos vasaros, užsirašydama, kad grįžusi namo atsisiųsiu "Ilgąją tamsą", kad vėl galėčiau ieškoti šio palengvėjimo.

Šio žaidimo smagumas prasidėjo, kai supratau, kad tai ne tik temperatūros, energijos, alkio ir troškulio palaikymas, bet ir gilesnis logistinis iššūkis, nes keturios statistikos viena kitą veikia. Tai besisukančių lėkščių žaidimas, bet kai viena sulėtėja, ji pradeda svirduliuoti ir daužytis į kitas; poilsis padeda energijai ir temperatūrai, bet taip pat palieka jus alkanus ir ištroškusius, kai pabundate, o jei jums reikia ieškoti maisto, jūsų temperatūra smarkiai nukris – ir taip toliau. Tai geras galvosūkis, su kuriuo galima grumtis. Jis atrodo realistiškas net ir savo paprastumu, ir atitinka mano patirtį su negalia.

Tačiau žaisdama šį žaidimą neatrodžiau kaip per autobuso vairuotojo atostogos. Sirgti realiame gyvenime yra nuobodu dėl tos pačios logistikos, tos pačios vadovybės, trikdžių ir tiesioginio viso to jausmo. Mano išvada buvo ta, kad nematoma liga sekina ir tą patirtį perteikia kitiems – primetu jiems nuobodulį, tarsi klausyčiausi dainos pro sieną, girdėčiau apie kažkieno kito beprasmį sapną ar eikvočiau visą šią energiją įtikinėdamas kitus kūnus, kad ši mėsa yra tikra. Ir staiga, akivaizdžiai, įdomu ir prasminga buvo matyti veikėjo sveikatą, vizualizuotą ekrane statistikoje tokiais terminais. Išlikimo žaidime, kurį esu priversta žaisti, noriu to paties ir sau. "HUD", į kurį būtų galima rodyti. Duomenys. Temperatūros statistika bažnyčioje mirksi raudonai, energija abejotina, alkis priimtinas, nes mano draugė ką tik pagamino "paneer" karį, ir troškulys tobulas dėl 9 litrų, kuriuos laikau. Štai kokios mokslinės fantastikos ateities man reikia. Įjunkite mane, noriu pamatyti viską, kas esu.

Pabudau, patikrinau orų programėlę ir temperatūra vėl buvo apie 20 laipsnių C. Susikroviau lagaminus ir nusileidusi žemyn pamačiau, kad užuolaidos pagaliau buvo praskleistos. Sode mačiau paukščius, sukančius ratus aplink skraidūnų lesyklėlę, besirūpinančius savo poreikiais. Taip pat jaučiau, kad mane apima apreiškimas, bet laukiau, kol grįšiu prie savo rašomojo stalo namuose, kad suprasčiau, ką turiu omenyje, ir vėl galėčiau mąstyti pilnais sakiniais.

Dažnai mano diena iš dienos eina taip, lyg žaisčiau "The Long Dark". Mane užvaldo temperatūra, energija, alkis ir troškulys, nes dėl mano ligos šios keturios savybės yra svarbiausios. Niekada nežaidžiau "The Sims", bet kartais žiūriu, kaip kiti jį transliuoja, t.y. "strymina". "The Sims" žaidėjai turi pamaitinti savo personažus ir visa kita, bet jie taip pat turi savybių, susijusių su komfortu, bendravimu ir pramogomis. Linksmybės yra savybė, apie kurią daugiau niekada negalvoju, nes esu per daug užsiėmusi žaisdama "The Long Covid" išgyvenimo režimą. Socialumas - irgi ne. Maslow suprastų. „Ilgoji tamsa“ taip pat supranta – mano avataras tiesiog bando ištverti dar vieną naktį sniege, ji neturi jokių pramogų. Nėra jokios pramoginės veiklos. Nėra žmonių, su kuriais galėtų leisti laiką. Tačiau įstrigusi Londone, žaisdama priešišką žaidimą priešiškoje temperatūroje ir darydama tai priešiškame kūne, nustebusi supratau, kad man smagu. Sutikau naujų žmonių ir dariau naujus dalykus, net jei jaučiausi blogai, jaučiausi ir gerai. Galvojau apie tai, kiek daug aš tiesiog pasiduodu kančioms ir vieno žaidėjo režimui sirgti, ir tą rytą nusprendžiau, kad traukinių stotis nebūtinai turi būti dar viena dykynė. Galiu sumažinti sunkumo lygį ir pailsėti.

Atsisveikinau su draugėmis. Tikėjausi, kad greitai jas vėl pamatysiu. Tada į stotį vietoj autobuso nuvažiavau kebu. Kai atvykau, Eustonas buvo pilnas visų kitų žmonių, kurie buvo įstrigę ir dabar lipo iš gaisro. Užuot stovėjusi su jais ir alpusi viešumoje arba sėdusi į taksi, kad grįžčiau į savo draugių stebuklingąją bažnyčią, nes ten buvo taip pilna, nuėjau tiesiai prie mobilumo pagalbos stalo paprašyti pagalbos. Pasakiau jiems, kad man reikia sėsti į kitą traukinį, į Liverpulio Lime Street. Vyras nusišypsojo ir pasiūlė man prisėsti. Jis pasakė, kad jie sužino platformos numerius anksčiau už kitus ir kad man užsakyta važiuoti priešakiniu vagonu, kai traukinys atvyks. Pagaliau prisistatė moterytė, ji paėmė mano sunkius krepšius. Atsisėdau priekinėje sėdynėje šalia jos ir mes lėkėme priešais visus keleivius, kurie nemirktelėdami žiūrėjo į šviesoforus. Pasakiau jai, kad nesu labai ilgai neįgali ir kad šiandien tai darau pirmą kartą. Ji nusišypsojo, pasakė, kad tam tai ir skirta, o pamačiusi mano veidą paklausė, ar man smagu.

Buvau pirmas žmogus visame traukinyje. Prie lango, prie stalo, atsisukusi į priekį, vėl užsidėjusi ausines ir laiminga. Nekantravau išvykti iš Londono, bet taip pat nekantravau čia sugrįžti.


2026-08-08 18:20
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą