Ghost of Tsushima
PLATFORMA: PlayStation 4; PlayStation 5; Windows
ŽANRAS: Veiksmo-nuotykių
KŪRĖJAS: Sucker Punch Productions
LEIDĖJAS: Sony Interactive Entertainment
IŠLEIDIMO DATA: 2020
"Ghost of Tsushima" prasideda dideliu plačiu samurajų, pasipuošusių įspūdingai detaliais šarvais, kadru, sėdinčių ant žirgų. Ten randame pagrindinį veikėją Jiną, mąstantį apie tai, kaip jis mirs už savo šalį. Keliaudamas po Tsushimą, mūsų herojus kovoja su įsiveržusia mongolų armija, kad apsaugotų savo žmones, ir grumiasi su Bušido kodekso principais. Atstumtosios pozicijos išnaudoja perspektyvą ir platų matymo lauką, kad įrėmintų ir samurajų, ir jo priešininką taip, kad dažniausiai tai atrodo tikrai kinematografiška. Žaidimo kūrėjai turi tokį pat nepriekaištingą vaizdo atspirties tašką: legendinio režisieriaus Akiros Kurosavos darbus.
"Mes grynai norėjome pagerbti tai, kad šis žaidimas yra taip visiškai įkvėptas šio meistro darbų", – neseniai duotame interviu "IndieWire" sakė režisierius Nate\'as Foxas. "Entertainment Weekly" Foxas paaiškino, kaip jo komanda "Sucker Punch Productions" teigė, kad įtaka buvo plati, įskaitant žaidžiamą nespalvotą "Kurosavos režimą" ir net renkantis pavadinimą. Tiksliau, jis pažymėjo, kad "Septyni samurajai", vienas žinomiausių Kurosavos kūrinių, apibrėžė Fox\'o "samurajaus sampratą". Visas šis darbas buvo skirtas vilčiai, kad žaidėjai "patirs žaidimą kuo arčiau šaltinio".
Tačiau priimdami Kurosavos pavadinimą kaip samurajų nuotykių stilių, "Tsushimos vaiduoklio" kūrėjai įžengia į tapatybės ir kultūrinio supratimo sritį, su kuria jie niekada nesiginčija. Pokalbis apie samurajus neprasidėjo ir nesibaigė Kurosavos filmais, nes dabartinės Japonijos politinės jėgos ir toliau perinterpretuoja istoriją savo naudai.
Kurosava pelnė samurajų filmų reputaciją, nes nuolat dirbo nuo 1943 m. iki 1993 m. Nuomonės apie režisierių Japonijoje yra labai prieštaringos; kritika svyruoja nuo diskusijų apie jo šeimos kilmę, kilusią iš samurajų kartų, iki kaltinimų pataikavimu Vakarų auditorijai. Sąmoningai ar ne, Kurosava tapo japonų kino veidu šeštojo dešimtmečio kritikų sluoksniuose. Tačiau jis nebuvo vien samurajų stilistas: daugelis režisieriaus filmų kyla iš pagrindinio asmeninės ideologijos konflikto, susidūrus su smurtu, kuris dažnai lieka be atsako – ir ne visada per samurajų gyvenimus. Tokiuose darbuose kaip "Girtas angelas", "Tyli dvikova" ar 1944 m. propagandiniame filme "Gražiausiasis", Kurosava nagrinėja personažų, susiduriančių su ligomis, alkoholizmu ir kitais iššūkiais, tarpasmenines kovas.
Jo filmai išliko iki šiol, ir ne tik dėl kritinio išsaugojimo; nuo tada, kai jie pasiekė Vakarus, jo vizualinės idėjos ir temos tapo reinterpretacijos medžiaga. Tai ryškiai matyti Vakarų kine tokiuose filmuose kaip "Nuostabusis septynetas", kurio pasakojimą daugiausia įkvėpė "Septyni samurajai". Arba net "Sauja dolerių" – vesterno epas, taip glaudžiai susijęs su Kurosavos "Jojimbo", kad režisierius Sergio Leone dėl teisių problemų padavė į teismą "Toho Productions". George\'as Lucasas, ruošdamasis "Žvaigždžių karams", ėmėsi Kurosavos "Paslėptos tvirtovės"; galiausiai jis atsilygino Kurosavos siurrealistinės dramos "Svajonės" prodiusavimu.
"Tsushimos vaiduoklis" yra šios linijos dalis, kupina veiksmo ir dramos, atkartojančios Kurosavos palikimą. "Mes susidursime su mirtimi ir ginsime savo namus", – per pirmąsias žaidimo minutes sako Šimura, Tsushimos valdovas. "Tradicijos. Drąsa. Garbė. Tai yra tai, iš ko mes sukurti." Jis sutelkia savo vyrus primindamas, kas sudaro samurajų įsitikinimą: jie mirs už savo šalį, jie mirs už savo žmones, bet tai padarę jie gaus garbę. O garbė, tradicijos ir drąsa, svarbiausia, yra tai, kas įkūnija samurajus.
Kurosavos darbuose gausu stambaus plano kadrų, skirtų kiekvieno aktoriaus vaidybos emocionalumui užfiksuoti, ir panoraminių kadrų, vaizduojančių besidriekiančias aplinkas ar mažus feodalinius kaimus. Fox\'as ir jo komanda tai atkuria. Tačiau peržaidus Jin istoriją, "Tsushimos vaiduoklis" yra tokia pat pagarba Akiros Kurosavos filmodarai, kaip ir bet kuris kitas nespalvotas filmas. Žaidimo "Kurosavos režimas" nebūtinai atspindi režisieriaus braižą, nes naratyvinis kabliukas ir tropai, randami Kurosavos darbuose – ir daugelyje samurajų filmų žanre – yra tokie pat svarbūs, kaip ir konkrečių kadrų įrėminimas.
"Nemanau, kad daugelis baltųjų Vakarų akademikų turi kontekstą kalbėti apie japonų nacionalinį identitetą", – apie Vakarų šalių diskusiją apie Kurosavos estetiką sakė vietnamietė ir meno vadovė Tori Huynh iš Los Andželo. "Jų kontekstas japonų nacionalizmui labai skirsis nuo japonų ir kitų Azijos žmonių. Mano patirtis su orientalizmu kine rodo, kad akademiniuose sluoksniuose jaučiamas keistas susižavėjimas japonų kančia ir kalte... Nemanau, kad yra kas nors blogo remtis jo estetika. Tačiau kalbant apie jo ideologiją, kalbama visai kitaip."
"Ghost of Tsushima" prieš dvikovas rodo gražiai įrėmintus kadrus, kurie iliustruoja įtampą tarp Jin ir to, su kuo jis ruošiasi susidurti, dažniausiai vietose, kuriose gausu plūduriuojančių žibintų ar ryškių ir spalvingų gėlių. Kadrai akivaizdžiai įkvėpti Kurosavos filmų, tačiau prieš šias akimirkas paprastai įvyksta Jin nesusipratimas – jis patenka į situaciją, kurioje kitaip neturėtų dalyvauti, jei ne suplanuotos papildomos užduotys, skirtos įgyti mitinių kardų ar legendinių šarvų. Tokios problemos kenkia vizualiniam žavesiui; dvikovos nuobodžiai kartojasi vėl ir vėl, labiau kaip scenarijus, o ne kažkas, kas turėtų turėti pasakojimo komponentą ir pridėti įtampos pasakojimui.
Fox\'o ir "Sucker Punch" žaidime trūksta scenarijaus, kuriame samurajai būtų laikomi smurtingais Japonijos visuomenės dvarininkais. Užuot nagrinėjęs samurajų vaidmenį, "Ghost of Tsushima" išaukština jų, kaip tikrųjų feodalinės Japonijos gynėjų, egzistavimą. Jin turi apsaugoti ir susigrąžinti Tsushimą nuo užsienio užpuolikų. Jis turi ginti valstiečius nuo paklydusių banditų, kurie naudojasi saloje šiuo metu tvyrančia suirute. Net jei tai reiškia, kad minėtas samurajus turi atsikratyti savo garbės ar moralinio teisumo jausmo, kad nusileistų iki įsibrovėlių pajėgų, kurias turi nugalėti, lygio.
Jino garbė ir gyvybių, kurias jis turi apsaugoti, kaina nuolat grumiasi, kol ši kova nebetampa svarbi istorijai, o jo kronika sumenkėja iki neišvengiamos ir moraliai miglotos pabaigos. Kiek jis nueis, kad išsaugotų savo ir aplinkinių garbę? "Tsushimos vaiduoklis" užduoda šiuos klausimus neatidžiai pažvelgdamas į tai, ką tai reiškia, atsižvelgiant į pačią samurajų ir jų Bušido kodekso koncepciją. Tai pasireiškia prisiminimais apie Jino dėdę Šimurą, kuris priekaištauja jam už tai, kad šis pasirinko bailio kelią, atlikdamas savo pirmąjį nužudymą už priverstinio slapto veikimo ribų. Arba istorijos momentais, kai priešininkų mongolų pajėgų chanas informuoja Šimurą, kad Jinas bado priešams į nugarą. Net jei būtų galima išvengti dalyvavimo šiose sistemose, pasakojimas sutelktas į Jino kovą išlaikant garbę, galiausiai stengiantis tarnauti savo žmonėms.
Nemanau, kad "Ghost of Tsushima" buvo sukurtas nacionalistinei fantazijai skleisti. Tačiau iš pirmo žvilgsnio, ir per mano laiką žaidžiant šį žaidimą, susidaro įspūdis, kad jį sukūrė pašaliniai asmenys, žvelgiantys į kitaip sudėtingą kultūrą per seno nespalvoto filmo suplokštintą prizmę. Žaidimo eiga yra paviršutiniška, o herojų akimirkos – didingos, tačiau žaidimui trūksta niuansų ir supratimo apie tai, į ką jis galiausiai bando remtis. Šiuo metu "Ghost of Tsushima" kūrėjai, regis, siekė sukurti šaunią pseudoistorinę dramą. Interviu su "Famitsu" Chrisas Zimmermanas iš "Sucker Punch" sakė, kad "jei japonų žaidėjai mano, kad žaidimas yra šaunus arba panašus į istorinę dramą, tai yra komplimentas". Ir jei yra vienas dalykas, kurį "Ghost of Tsushima" pavyko pasiekti, tai "šaunios" estetikos sukūrimas – apimantis akis į akį vykstančias akistatas su daugybe kinematografinių kadrų.
Interviu "The Verge" Fox\'as teigė, kad "mūsų žaidimas įkvėptas istorijos, bet nesame griežtai istoriškai tikslūs". Tai stipriai jaučiama visoje sagoje ir samurajų vaizdavime. Samurajų konstruktai ir ikonografija neša naštą, į kurią "Sucker Punch" galbūt neatsižvelgė kurdami "Ghost of Tsushimą". Nors žaidimas neprivalo išlikti ištikimas įvykiams, įvykusiems Tsushimoje, samurajų simbolis skleidžia nacionalistinę žinią, pateikdamas užglaistytą tos pačios praeities perpasakojimą. Jei "Ghost of Tsushima" kada nors būtų grūmęsi su vidiniu konfliktu tarp įvairių klasių sistemų, egzistavusių tuo metu Japonijoje, jis galbūt būtų labiau ištikimas filmams, iš kurių semiasi gilaus įkvėpimo. Tačiau "Ghost of Tsushima" yra tai, kuo ir siekė būti: "kietas" laikmečio kūrinys, kuris nesigilina į esamus laikmečio kūrinius, kuriais remiasi, samprotavimus ar subtilybes.
Žaidimas, kuris taip stipriai remiasi vieno produktyviausių japonų kino kūrėjų laurais, turėtų tyrinėti ir apmąstyti jo kūrybą taip pat, kaip žiūrovai sąveikauja su kitomis medijomis, tokiomis kaip kinas ir literatūra. Kokia yra kūrėjo intencija, palyginti su platesne kūrinio prasme, atsižvelgiant į dabartinius įvykius ar kultūros istoriją, kuri galiausiai tarnauja kaip fonas dar vienam atviro pasaulio nuotykiui? Ir kaip šie dalykai susipina ir sukuria kažką, kas gali flirtuoti ant nesusipratimo ribos? "Tsushimos vaiduoklis" yra paviršutiniškas šių klausimų ir dilemų atspindys, turintis prizmę, per kurią galima patirti Kurosavos gyvenimą, bet nesuprasti jo kūrybos. Galiausiai jis nenagrinėja šalies, kurią naudoja kaip foną, politikos. Žaidimo kūrėjams Kurosavos atkūrimas yra tiesiog juodai-baltas.


Passchendaele2
