Night Call
PLATFORMA: macOS; Windows; Xbox One; Nintendo Switch
ŽANRAS: Kebo simuliatorius su detektyvo elementais
KŪRĖJAS: MonkeyMoon, Black Muffin
LEIDĖJAS: Raw Fury
IŠLEIDIMO DATA: 2019
Pažvelkite naktį aukštyn, tinkamu momentu, ir galite tai pamatyti: tyliai dangumi skriejantis reaktyvinis lėktuvas, švarūs ir tiesūs kondensaciniai pėdsakai, mažytės švieselės raibuliuoja per fiuzeliažą ir sparnų galus. Tyla yra svarbiausia: žmogaus atskirtumo, urbanistinis, modernios izoliacijos jausmas. Lėktuvas švyti toliau ir dingsta. Jį pakeis kitas.
Pažvelkite žemyn ir aplink – Paryžius naktį, natrio šviesos dažo kalkakmenį blankia gintarine spalva, tos barokinės alėjos, spinduliuojančios įstrižai ir rodančios, kad visas pastatas arba įtrūkęs, arba susipynęs su voratinkliais. Šiose gatvėse ant bordiūrų stovi potencialūs keleiviai, kur įkaitusių variklių metalas tiksi degalų siurbliuose, kur kažkas laukia ir laukia, o tada trenkia.
"Nakties šauksmas" pavertė mane dūzgiančiu žmogumi. Sunku apie tai kalbėti nenugrimztant į "noir" romanų poeziją, neuždegus įsivaizduojamo "Gaulois" ir nežiūrint į įsivaizduojamą upę, prieš vienam grįžtant namo į studijos tipo butą, prie šachmatų lentos. Esate taksi vairuotojas, o mieste laisvai siautėja serijinis žudikas. Jūsų praeitis miglota, esate pašalietis, todėl priverstas maniaką gaudyti, bet taip pat turite užsidirbti pragyvenimui: apmokestindamas važiavimą, prašydamas arbatpinigių, leisdamas išlaidas kurui, matydamas nesibaigiančias skirtingų laikrodžių rodykles. Žaidimas vyksta pokalbiais, kai judi miesto žemėlapiu, rinkdamasis sandorius ir tikrindamas užuominas. Galbūt vienas iš įtariamųjų atsidurs taksi galo sėdynėje. Galbūt visiškai atsitiktinis asmuo turės ką nors įdomaus pasakyti. Visas reikalas yra procedūrinis, todėl istorija visada nauja, tačiau visada pažįstama – pusiau prisimenamų veidų ir pusiau prisimenamų istorijų fragmentų srautas. Tai tikriausiai šiek tiek panašu į tikrą kebo vairuotojo darbą.
Namuose po kiekvienos pamainos yra lenta, kurioje aprašoma byla, pridedama naujų užuominų, mažų virvelių ir užrašų, kuriuos galima perkelti. Man prireikė laiko, kad suprasčiau, kaip naudotis šiuo stendu, bet galiausiai pradėjau rikiuoti įrodymus po kiekvienu įtariamuoju ir galvoti, aplink ką galėčiau sukurti įtikinamiausią bylą. Tiesą sakant, šis nusikaltimas man yra daug mažiau įdomus nei taksi vairuotojo darbas ir pokalbiai su vairuotojais. "Night Call" jūs kaip vairuotojas esate varomas elektra. Beveik galėčiau apsieiti ir visai nespręsdamas šios paslapties.
Taksi gale turiu viliojimų meistrą. Jis man pasakoja, kaip oro uostuose gaudo moteris. Kažkas dėl sustiprėjusių emocijų? Aš iš tikrųjų neklausau. Taksi gale turiu žinių ekspertą. Prisimenu jį iš televizoriaus ar radijo. Jis dėlioja naują keiksmažodį, bet ar iš tikrųjų yra kas nors, kas jį transliuotų? Mano taksi gale turiu katę. Juodą katę, nes tai Paryžius. Katinas nori važiuoti į stotį, į oro uostą ir išlipdamas palieka arbatpinigių. Taksi gale turiu vaiduoklį. Jauną berniuką. Jis man pasakoja apie senąjį Paryžių. Jam kalbant, taksi pradeda kvepėti konditerijos parduotuvėle. Svylantis kvapas, o tada...
Šie dalykai dažnai būna tiesiog fantastiški. Be kačių ir vaiduoklių, kalbėjausi su poetais, kunigais ir nuolatiniais benamiais lankytojais. Žaidžiau D&D ir beveik gavau Taro kortų rinkinį. Visą tą laiką pamažu iškyla mano paties personažo istorija, vis labiau iškylanti į paviršių su kiekvienu atsitiktiniu pakartojimu, su kiekvienu mažu atsitiktinio rasizmo lašeliu, nukreiptu į vyrą už taksi vairo. Visą tą laiką konkretaus nusikaltėlio persekiojimo jausmą pakeičia pasinėrimas į pasaulį, kuriame yra grožio akimirkų tarp bendro nedorybės ir disbalanso jausmo.
"Nakties šauksmas" yra šiek tiek nestabilus. Kartą ar du kartus negalėjau tobulėti ir praradau vieną ar dvi naktis važinėdamas taksi, kai žemėlapio piktogramos nesuveikė. Tačiau jis toks kupinas staigmenų ir žmogiškumo, kad man nerūpi jo šiurkštumas. Man patinka, kaip nusikaltimo išaiškinimas ir pragyvenimas iš taksi vairuotojo darbo susiduria vienas su kitu. Man patinka retkarčiais sustoti, kad sekčiau užuominą, ginklų parduotuvėje, ambasadoje. Man patinka matyti, kaip teksto fragmentai vėl pasirodo iš vieno žaidimo į kitą, ir pastebėti retkarčiais suskambančius pasakojimo laidus, kurie viską laiko kartu. Man patinka pasirinkti opciją tylėti pokalbio viduryje. Ir man patinka, kai pokalbio langas, kuriame vyksta didžioji žaidimo dalis, nutrūksta nuo mano ir keleivio veido, ir aš matau tą lėktuvą virš galvos pilkoje naktyje, gatvių ženklus, žmones, sėdinčius prie kavinių.
Mechaniškai "Night Call" yra labai išradingas, o atmosferos ir žmogiškumo prasme – išties genialus – didžiulis klientų srautas viską pakelia į viršų, pranokstantį kai kuriuos stulbinančius dialogo momentus. Žaidimo pabaigoje buvau įsitikinęs, kad išsprendžiau problemą: nusikaltimas yra prablaškymas. Žudikas yra distrakcija. Galima rasti tinkamą kaltininką, bet galiausiai dažniausiai spėlioji, remdamasis tuo pačiu išankstiniu nusistatymu, kuris ir įtraukė tave į šią painiavą. Ar tai žaidimas apie paslapties išaiškinimą, ar žaidimas apie kvailystę bandyti sukurti žmogaus portretą iš penkių minučių bendravimo? Ar tai žaidimas apie pragyvenimą dirbant taksi, ar žaidimas apie visas priežastis, kodėl nebegalima pragyventi dirbant taksi?
Bet kuriuo atveju, "Nakties šauksmas" mane paveikė. Tai žaidimas, kuris sukasi ir sukasi mano galvoje, kai jo nežaidžiu: automobilis be paliovos vingiuoja ratais aplink kvartalą, niekada nesustodamas, o lėktuvas skrenda virš galvos, mirksintis šviesomis.


Passchendaele2
