Sable
PLATFORMA: Windows; Xbox Series X/S; Xbox One; PlayStation 5
ŽANRAS: Tyrinėjimas
KŪRĖJAS: Shedworks
LEIDĖJAS: Raw Fury
IŠLEIDIMO DATA: 2022
Trečia valanda nakties, einu stačiu rudeniniu keliu per šaltą, smarkų lietų. Mano sveikatos juosta vos žemiau žalios spalvos, kaip visada. Mano ištvermė taip pat vidutinė. Kaip šarvus, dėviu šviesą atspindinčią sidabrinę neperšlampamą striukę ir aviu storus "Caterpillar" sportbačius, kad tvirtai stovėčiau ant grindų. Savo inventoriuje turiu "iPhone", ausines, keletą senų kvitų, raktus tarp vienos rankos pirštų ir stipriai purškiamą skystį kitoje. Jis gali nudažyti užpuolikų odą ir drabužius ryškiai žaliai, tačiau nesitikiu jokių kovų trečią valandą nakties Liverpulio priemiesčiuose, ypač per šią liūtį.
Jaučiuosi gerai. Jaučiuosi geriausiai, nei jaučiausi ilgą laiką. Jaučiuosi taip gerai, kad beveik norisi, jog kas nors išnirtų iš tamsos ir susiremtų su manimi, kad galėčiau dar labiau pakelti šį adrenalino lygį. Čia puiku, visiškai vienai. Man tai patinka. Lietus toks stiprus, kad net ir išsikrovus ausinėms, vis tiek turiu ko klausytis; ir mano nuostabai, kaip žmogus, kuris visada išeina iš namų su kažkuo ausyse, mėgaujuosi ir pasaulio garso takeliu. Stovinčių automobilių išsimėtymas, į latakus plaunamos šiukšlės; masažuojantis vandens dūzgimas per visą kūną, lietui išbandant mano striukės ribas, ir jaučiu, kaip mano džinsai tampa tamsūs, stori ir prigludę prie odos.
Kai pagaliau grįžtu apie 4 val. ryto, mano vaikinas, kuris gulėjo užmigęs ant sofos, ateina manęs nurengti koridoriuje, nes nežinau, nuo ko pradėti. Ant grindų, kur stoviu, greitai atsiranda bala, ir mes juokiamės iš viso to oro, kurį parsivedžiau į namus. Purvas ant grindų. Maža lapo dalis. Katė prisliūkina pažiūrėti, dėl ko visas šis šurmulys – ir aš vėl namie. Ir nors tai namai, o namai yra ten, kur širdis, ir belaidis internetas, ir namų jaukumo interjeras, nesu tikra, ar namai yra ten, kur noriu būti dabar, ir jaučiuosi pasimetusi.
Maždaug prieš mėnesį peržaidžiau "Sable". Tai atviro pasaulio tyrinėjimo žaidimas apie jauną mergaitę tuo pačiu vardu, kuri palieka stovyklą ir leidžiasi į nuotykius dykumoje. Pagal tradiciją visi jos klano nariai atlieka ritualą, vadinamą "Sklandymu". Jie pasiekia amžių, kai turi palikti komfortą ir pažįstamą aplinką, kad galėtų pamatyti pasaulį savo sąlygomis. Jie tyrinėja tai, kas yra, susitinka su žmonėmis, padeda, išbando daug naujų dalykų. Taip darydami jie išsiaiškina, kuo nori būti. Per įvairias veiklas žaidėjas gali užsidirbti ženklelių už pasiekimus. Iš šių ženklelių galima pasigaminti specialią kaukę, kuri žymi nešiotojo pasirinktą discipliną. Žaidime "Sable" nematote jokių veidų, tik daugybę paslaptingų kaukių.
Galiausiai jaunuolė "Sklandyme" turi nuspręsti, ar ji apskritai nori grįžti namo. Ji visada gali tęsti, jei nori, ir visi tai žino pradėdami. Nėra jokio skubėjimo apsispręsti. Tačiau "Sable" grįžimas namo, sprendimas, kokią kaukę dėvėsite toliau gyvenime, ir šio pasirinkimo pateikimas šeimai sukelia žaidimo pabaigą. Tai sako, kad esu pasiruošusi, esu įsitvirtinusi, žinau, kas man rūpi, ir grįžau. Mane patenkina smalsumas. Baigiau. Nurenkite mane, nuimkite apsiaustą, ištraukite mane iš šių šlapių džinsų; leiskite man parodyti, kas esu dabar, kai pamačiau tai, ką mačiau, ir dabar, kai žinau tai, ką žinau. Ridenkite kreditus.
Praėjus mėnesiui po "Sable" pabaigos, vis dar galvoju apie žaidimo pabaigą. Augimą, užbaigimą, galią atnešti laimingą pasaulio finalą. Tai sukasi mano galvoje, nes nors ir pasirinkau baigti žaidimą, nebuvau tam visiškai pasiruošusi. Maniau, kad esu, bet nebuvau. Taip, grįžau į stovyklą ir visiems parodžiau kaukę, dėl kurios sunkiai dirbau, bet buvo taip saldu ir kartu liūdna subręsti, užuot toliau brendus, o tai buvo tokia atsitiktinė, švelni žaidimo dovana. Norėjau, kad nebūtų buvę daugiau ką veikti, daugiau ką atrasti, daugiau kur pasiklysti. Norėjau, kad "atviras pasaulis" būtų reiškęs begalybę (ir aš visada taip darau, ir beveik pamirštu, kad begalybė nežadama). Kaip "Sable", norėjau toliau skraidyti tarp žemės ir oro, rinkti drugelius, važinėti po žėrinčiomis mėlynomis arkomis ir lipti ant milžiniškų gyvūnų skeletų, kurie ilsėjosi tarsi tiltai tarp uolų. Paprastai tariant, norėjau likti savo kelyje.
Nereikėjo jaudintis dėl kritimo žalos, nebuvo jokio gyvybės juostos dydžio. Kiekvienas galvosūkis buvo neprivalomas, išvengiamas. Grįžk ir užbaik jį kitą kartą. Žaidimo patirtis buvo neįtikėtinai švelni, tarsi vaikščiočiau basomis šlapiomis žaidimų aikštelės grindimis. Savo kelionėje vos nepaskendau šlapioje žvyro duobėje ir norėčiau, kad mūsų suaugusiųjų keliai būtų tokie pat lankstūs. Kai pagaliau ėjau "Sable" pasaulio pakraščiu ir pamačiau tų kraštų kietumą – kai žaidimo istorija buvo nutraukta, atskleista esanti tik žaidimas, plokščia žemė, didingas dizainas – žinojau, kad laikas man baigti šią dieną.
Po mėnesio galvoju apie plačias tų smėlio kopų formas, o ne apie atskirų smėlio žvaigždžių žvyrą. Žaidimo pradžią ir pabaigą, o ne ilgą akimirką tarp jų. Atsitiktinai žaidžiau "Sable", kai kelionės ir pabaigos tapo labai svarbios mano galvoje, ir dėl šios priežasties žaidimas išliko su manimi. Nes kiekvieną spalio, o dabar ir lapkričio, naktį turėjau nuspręsti, ar noriu grįžti namo, ar ne.
Trečia valanda nakties, einu stačiu rudeniniu keliu per šaltą, smarkų lietų. Esu visiškai pabudusi. Mano kūnas šiomis dienomis turi savas taisykles. Pabundu pavargusi ir kuo ilgiau nemiegu, tuo geriau jaučiuosi (tuo galingesnė tampu). Mane prakeikė saulė, ir daliai manęs tai nerūpi. Nes atrodo, kad... dieną pasaulis tvirtai apvyniotas aplink mano kūną. Naktį jis pagaliau mane paleidžia.
Apie 3 val. nakties esu įsitempusi. Esu sulėtintame kinematografiniame 2000-ųjų pradžios vaizde čia, gatvėje; matau kiekvieną lietaus lašą, įskaitant ir tą, kuris ką tik atšoko nuo lapo už manęs. Stebiu gyvūnus ir kitus žmones, bet niekas niekada nepasirodo. Girdžiu tamsiai žalios elektros dėžutės dūzgimą šaligatvio pakraštyje. Ar jie visada skleidžia garsą, ar aš jį pastebiu tik todėl, kad pagaliau esu sąmoninga?
Judu lėtai, bet man atrodo, kad judama greitai. Negaliu patikėti, kad Liverpulyje yra tokių didelių namų, ir dar pasiekiamų pėsčiomis. Didžiuliai dvarai su vartais, su ilgais įvažiavimais ir apsupti senų medžių. Esu per žemai, kad matyčiau pro langus, ten - tik mėnulis. Norėčiau pažinti ką nors, kas gyventų vienoje iš šių pilių, kad turėčiau galimybę ir pasiteisinimą užeiti vidun. Noriu žinoti, kodėl jos tokios turtingos. Bet dabar visi pasaulyje miega, ir aš pastebiu, kad didelė dalis mano žemėlapio yra pilka. Norėčiau iš tikrųjų žaisti, kad galėčiau perlipti tvorą, bet jie tikriausiai turi durų skambučius su kameromis; ir jie tikriausiai nenori, kad merginos sidabriniais švarkais brautųsi į jų asmeninę erdvę.
Pasiekiu kelio galą, kur atsiveria pieva. Po gatvės žibintais ji ruda ir oranžinė, bet žėri nuo lietaus. Toliau einu pro ją, kol pasiekiu savo viršininką, man uždraustą vietą: tai parko pakraštys, kur nustoja šviesti. Tamsa užgožia visas formas ir visą erdvę, todėl mano naktinis pasivaikščiojimas pasiekia tikrą juodą pabaigą. Žinau, kad neturėčiau, žinau, kad negaliu, bet noriu eiti pirmyn. Adrenalinas kyla; dairausi į kairę ir į dešinę. Matau arčiausiai savęs esančius medžius, o paskui – nieko. Ar ten kas nors yra? Apsimetu, kad Viktorijos laikų žmonės, pastatę parką, išeina, kai niekas nežiūri. Man nereikia žiūrėti siaubo filmo, man tereikia stovėti ant pasaulio krašto.
Pravažiuoja automobilis. Tai - kebas. Taksi matau tik tada, kai taip vėlai išeinu. Suprantu, kad skauda kojas. Nežinau, ar visi šie pasivaikščiojimai padeda, ar tik pablogina situaciją, bet pats judesys blaško. Tai - nostalgiška. Noriu nuskristi į parką, susitikti su vaiduokliais, išsigąsti juos radęs ir tada bėgti – sparčiausiu greičiu, kokiu esu judėjusi savo gyvenime.
Esu arba nutrūktgalvė, arba naivi.
Pirmaisiais ligos metais negalėjau nueiti pakankamai toli, kad pasiekčiau dvarus, apie kuriuos nežinojau, o parkas atrodė esantis už milijono mylių. Dabar tai - tik pusė podkasto. Vos spėjau pasiekti gatvės gale esantį žibintą ir grįžti atgal, bet tai buvo sunku ir nuobodu, ir bandžiau tik kelis kartus, nes mano kūnas blogai reagavo į visą reikalą. Jaučiausi įstrigusi savo namuose, dar labiau įstrigusi savo kūne, vaizduotė niekur nedingo, kepino mano sielą. Kai sausį pagaliau gavau atsakymus – disautonomiją po COVID – sužinojau, kad mano kūnui reikia daug priežiūros. Man reikėjo širdies vaistų, bet taip pat daugiau vandens, daugiau druskos ir mažiau šilumos. Taip, man reikėjo pailsėti, bet gydytojas taip pat pasakė, kad turiu sustiprinti kojas, kad kraujas geriau cirkuliuotų po kūną. Nežinojau, ką su tuo daryti, ir kol dar bandžiau išspręsti mįslę, atėjo vasara. Karštis vėl įviliojo mane į spąstus.
Visus metus laukiau rudens, akimirkos, kai pagaliau galėsiu laisva valia palikti stovyklą. Atsitiktinai vaidinau "Sable" šių metų laikų sankirtoje ir kai išeidavau į lauką viena, tiesiog pramogai, įsivaizdavau, kad esu ji. Vis tai įsivaizduoju, ir rašydama apie mus abi, man lengva sujungti jos svetimą pasaulį su manuoju, nes lėtinė liga yra tokia absurdiška, kad gali atrodyti kaip savarankiška fikcija.
Vakar vakare, išėjusi, ėjau kitu keliu. Buvo vidurnaktis ir šį kartą nelijo, bet ant automobilių langų mačiau šerkšną. Šerkšną – bet prakaitas riedėjo rankomis. Jaučiau, kaip jis mane kutena, varva iš po striukės rankovių ant rankų nugarėlių. Šiąnakt tie prakaito lašai maišosi su lietaus lašais, ir man taip karšta, kad noriu nusivilkti visą striukę, nors ir pliaupia liūtis. Vos tik išsitiesiu, mane užplūsta karštis, nes nervų sistema nebežino, ką su manimi daro; bijau kiekvienos ateinančios vasaros. Padaliju skirtumą ir nusiimu gobtuvą, kad lietus sugarbanotų plaukus aplink veidą ir nuplautų nuo manęs raudonį.
Žvelgiu žemyn, kad lietus nepatektų į akis. Šaligatviai nukloti šnarančiais lapais, kuriuos galinga srove laisto dangus, todėl einu pačiu kelio viduriu kaip automobilis ar gyvūnas. Be ausinių klausausi lietaus, bet taip pat girdžiu, kaip sunkiai kvėpuoju. Ir nors karštis, kojų skausmas, krūtinės spaudimas ir valandos, kurias praleidžiu, yra ženklai, kad manyje ne viskas gerai, aš puikiai leidžiu laiką. Po metų, praleistų namuose, ir beveik dar vienų pilnų metų, laukdama, kol atšils orai, pasaulis yra įdomesnis, nei jį prisimenu. Stimuliacija būtina. Tai - sveika. Man patinka, kad jis atrodo naujas; stengiuosi vengti du kartus eiti tuo pačiu keliu, jei tik galiu. Sukuosi taip, kaip natūraliai nesisukčiau, ir svarstau, kas laukia už kampo – o kai pastebiu, kad svarstau, susitariu visada to laikytis.
Šiomis vėlyvomis naktimis, jausdamasi vienintele gyva, man taip smagu, kad nenoriu, jog žaidimas kada nors pasibaigtų. Žiūrėdama į namus, išdrįsdama pasivaikščioti parko pakraščiu, gaudydama orą priemiesčiuose, tampu tokia laisva, kad iš tikrųjų nenoriu grįžti namo. Manau, kad tai suprantama. Nenoriu įžeisti nė vieno pažįstamo, bet tai verčia mane norėti išeiti ir niekada nebegrįžti.
Vėl prisimenu "Sable" prielaidą. Nors ir pasirinkau baigti žaidimą, nebuvau visiškai pasiruošusi. Maniau, kad esu – pasirinkau kaukę – bet nebuvau. Ir tai - tiesa kiekvieną vakarą realiame gyvenime. Mėgaujuosi tyrinėjimu, bet niekada nejaučiu, kad to pakanka, ar kad einu pakankamai toli. Manau, kad išorinis pasaulis skirtas man, bet ne todėl, kad kiti žmonės nustatė man ribas. Man neleidžiama eiti ten, kur iš tikrųjų noriu, ir negaliu pasiekti tikros dykynės vienai šiomis kojomis. Kol to negalėsiu arba kol nepažeisiu taisyklių, nemanau, kad būsiu patenkinta. Bent jau "Sable" pamato daugiau nei pašto kodą, kol nuspręsime, kad ji užaugo.
Negalia pakeitė mano santykį su daugeliu dalykų, bet ypač susiformavo "namų" jausmas. Šie namai dabar pernelyg pažįstami, ir tai jau kurį laiką yra problema. Man reikia priešingybės – atradimo, spontaniškumo, atsitiktinumo; beprotiško poelgio, kuris atveria visus langus, nuima dangtį nuo mano galvos ir namo, leidžia man per naktį paaugti porą centimetrų ir mane šokiruoja. Kai kiekvieną vakarą išeinu susijaudinusi, kad galiu be galo vaikščioti ir vaikščioti, manau, kad galiu aplenkti savo pagrobėjus, bet su savimi pasiimu savo kūną. Galvoju, kad jei nesustosiu, po to negalėsiu patirti avarijos. Jei nepažiūrėsiu į savo telefoną, niekas manęs neras. Esu vaikas, kuris pakuoja savo daiktus į languotą antklodę, pririša ryšulėlį prie pagaliuko galo ir užmeta jį ant peties. "Iškeliauju visam laikui!", – šaukiu.
Ir noriu vaidinti. Kaip neįgalus asmuo, privalau daryti viską, kas įmanoma, kad jausčiausi kuo geriau ir būčiau saugi, todėl daryti tai, kas, žinau, gali mane sugadinti, yra jaudinantis ir retas dalykas. Tai tas pats, kas paauglystėje išgerti ir tikėtis geriausio. Man tai svarbu, nes kiekvieną dieną turiu elgtis kuo geriau, neturiu nė vienos laisvos dienos galvodama apie savo simptomus. Nukrypimas man teikia naujų malonumų; vaikščioti toliau nei esu įpratusi, išeiti naktį ir atsidurti vietose, kur 28 metų moteriškė tikriausiai neturėtų eiti viena. Pavyzdžiui, kartą – ir niekam to nesakykite – pasukau į pagrindinį kelią netoli savo namų, ir takas priešais mane buvo laisvas, tuščias ir gerai apšviestas, o visas džiaugsmas mano galvoje virto energija mano kūne... ir aš bėgau. Gerai, tai buvo tik ristele, ir aš skubėjau tik tarp žibintų, bet tai buvo kažkas. Žinoma, mano kojos manęs dėl to nekentė ir negalėjau paeiti kitas dvi dienas, bet buvau labai patenkinta savo pagiriomis, nes tomis sekundėmis jaučiausi kaip pasaulio karalienė.
Ir štai ir viskas, ar ne? Aš sklandau viena. Taisyklių laužymas ir savo ribų išbandymas yra svarbi augimo dalis. Aš atrakinu savo kaukę ir atrandu, kas esu savo naujoje tapatybėje. Jei palikčiau "Sable" stovyklą ir grįžčiau, kaip atrodytų mano kaukė? Chirurginė kaukė, tokia didelė ir daugiasluoksnė, kad dengia visą mano veidą, leidžia man kvėpuoti, leidžia man pasislėpti; nudažyta sidabru, kuris atspindi visą šviesą.
Aš vėl "Sable". Vyras stotyje papasakojo man apie vietovę, vadinamą "Krištoline Plynaukšte", o pavadinimas – magiškas, tad aš ten nuvykau. Smėlis pakeliui - pilkas ir mėlynas, o iš žemės kyla didžiuliai dūmų kamuoliai, kylantys spiralėmis. Aukštai. Lipu sienomis, permatomais baltais bokštais ir akmeninio kario kūnu, kol pasiekiu viršūnę. Čia, viršuje, siaučia audra. Lietus juodas, dangus aplink mane geltonas ir žvaigždėtas. Kai žaibas trenkia į viršūnę, kristalų skeveldros staiga pasirodo spygliais. Suprantu, kad galiu jas surinkti; įdedu žaibus į butelį. Esu saugi. O kai baigiu, atsistoju ant plynaukštės krašto, žiūrėdama žemyn į pilką smėlį toli po savimi. Tuoj pat pašoku ir lėtai leidžiuosi žemyn raudoname, šviečiančiame burbule. Kai nusileidžiu, burbulas sprogsta ir aš esu saugi.
"Sable" niekada neturi progos elgtis netinkamai. Ji niekada negauna laukinės mergaičiukės akimirkos. Ji nedaro nieko blogo, nes niekas blogo negali nutikti. Ji yra pasyvi, pastabi ir maloni. Ir tai puiku. Bet galbūt nebuvau pasiruošusi, kad ji grįžtų namo, nes jos augimas buvo pernelyg tiesmukas. Jis buvo kiekybinis, o ne kokybinis, nežinau, ar tikėjau, kad ji apskritai pasikeitė. Jei "Sable" būtų numušusi stabilizatorius, arba jei jos nuotykis būtų buvęs nepastovesnis – jei žaibas būtų skaudėjęs, arba burbulas būtų susprogęs – namai būtų buvę tikra šventovė ir laukiama pabaiga. Kai pati tyrinėju, vaikštau į visas puses, bet jei einu maršrutais, vedančiais į parko pakraštį (kur stoviu ir save gąsdinu), namai vis dėlto atrodo gera mintis.
Ir rašydama tai, nenoriu, kad žaidimas taptų pavojingas. Tempiu savo virtualią dvynę, spardančią ir rėkiančią, į tuštumą kartu su savimi, kad ji žinotų, ko man reikia. Man patiko "Sable", bet tai buvo šiek tiek panašu į linksmybes nakvynės namuose ir tiesiog priartėjimą prie taško, kai noriu žaisti "tiesą-arba-išdrįsk", bet mano draugas nori baigti vakarėlį; arba suaugusieji atėjo mane parsivilioti atgal į namus po didžiojo pabėgimo, o dabar turiu atrišti savo languotą drobę ir sėsti vakarienės su visais kitais. Man patiko žaidimas, bet kadangi jis man taip patiko, norėjau daugiau. Daugiau iš jos personažo, daugiau jos personažui; daugiau iš sklandymo ir daugiau iš viso pasaulio. Idealiu atveju, jei įmanoma, žemėlapis, kuris būtų visiškai "generatyvus" žaidime, į kurį kūrėjai nuolat pildė atnaujinimus. Nauji žemėlapiai, naujos užduotys, paslėpti tuneliai ir slaptos šventyklos, kurios pasirodytų tik kartą per mėnesį per pilnatį, jei žiūrėtumėte į oazę tobulu kampu, ir – ne, tai nesąžiningos problemos. Man patiko estetinis, ezoterinis ištempto žaidimo posūkis, bet norėčiau, kad būčiau galėjusi amžinai pabėgti nuo pabaigos.
Tam tikra prasme, netenkinanti pabaiga yra sąžiningesnė mano dabartinei situacijai. Žinote, kai išeinu iš namų, džiaugiuosi palikusi musėkautos Veneros gaudyklę, kuriai net nereikėjo greitai judėti, kad mane pagautų. Bet tiesa ir tai, kad išėjus iš namų skauda krūtinę, stingsta kojos, širdis per daug reaguoja, o temperatūra pakyla. Nenoriu grįžti namo, bet privalau. Galiu bandyti išvengti pabaigos, bet naktis baigiasi ir žiema baigsis, podcast\'as, kurio klausausi, visada galiausiai pradės dėkoti savo rėmėjams, o žaidimas yra ribotas išteklius, kurį turiu priimti. Net jei man pateiktumėte tokį begalinį žaidimą, kuriame nebūtų nieko neleistino, to vis tiek nepakaktų, nes iš tikrųjų noriu pati būti begalinė.


Passchendaele2
