Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Den vänstra handens stig

"Den vänstra handens stig" – būsimas dizainerio M. Jameso Shorto žaidimas – susideda iš vieno, nepertraukiamo šoninio kampo, kuriame blyški figūra keliauja per priešišką dykynę. Figūrėlė nori pasiekti tolimo kalno viršūnę, tačiau kol ji nepriartėja prie savo tikslo – keturių–penkių valandų išbandymo – žaidėjas nežinos, kodėl. Figūrėlė savo kelionėje miršta vėl ir vėl. Ji įkrenta į duobes, svirduliuoja ant sulūžusių galūnių ir lipa per atbrailas. Po kiekvienos nesėkmės ji atgimsta: techniniu lygmeniu figūrėlės prisitaikantis dirbtinis intelektas šiek tiek perkalibruoja veiksmus, kurie lėmė mirtį, tikėdamasis išvengti to paties likimo, tačiau žaidėjui tai nematoma.

"Den vänstra handens stig" (švedų kalba: "kairiosios rankos kelias", ezoterikos šaka) išsiskiria iš daugybės kitų pikselių meno platformerių "Steam" platformoje tuo, kad jame yra tik viena įvestis. Žaidėjas gali paprašyti veikėjo pasiduoti vienu mygtuko paspaudimu. Shortas sukūrė specialiai tam skirtą valdiklį: medinę dėžutę su vienu arkadiniu mygtuku, esančiu graviruoto runų dizaino centre. Mygtukas turi adatą, kuri įdurs pirštą ir leis kraujui tekėti į runas. Paspaudus mygtuką, pasak Shorto, "prašoma dirbtinio intelekto pasiduoti. Jis pamirš viską, ko išmoko, ir pradės iš naujo".

Figūrėlė miršta ir neatgimsta. Visa varginanti kelionė prasideda iš naujo. Nėra jokių kolekcionuojamų daiktų, nėra kovos sistemos, nėra atnaujinimų ir nėra papildomų užduočių. Tai yra jūsų veiksmų laisvės mastas šiame pasaulyje. Kalbant apie galimybių kiekį, ji yra daug mažesnė nei net sąveikos neturinčiuose tyrinėjimo žaidimuose, tokiuose kaip "Gone Home" ar "Everybody\'s Gone to the Rapture": ten galite pasirinkti, kur ieškoti erdvėje ir ką tyrinėti. "Den vänstra handens stig" tiesiog progresuoja, nebent žaidėjas pasako: "stop".

Įprasta nuomonė apie vaizdo žaidimus teigia, kad kuo labiau įtakoja ir reaguoja į žaidėjus pasaulis, tuo labiau jis įtraukia. "Den vänstra handens stig" pakeičia standartinę žaidimo versiją į negailestingai aiškią viziją: tokią, kuri suteikia žaidėjams erdvės apmąstyti žaidimo idėjas be nuolatinio žaidimo blaškymosi. Atvirojo pasaulio ir vaidmenų žaidimuose žaidėjai dažnai leidžia kurti ir įvardyti veikėją – ši tradicija kilo iš stalo vaidmenų žaidimų – ir nusileisti žaidėjų sprendimams žaidimo metu, siūlant daugybę skirtingų (nors dažnai tik šiek tiek besiskiriančių) pabaigų: tikslas – priversti žaidėjus jaustis taip, lyg tai būtų jų istorija. "Den vänstra handens stig" nėra žaidėjo istorija; o jei ir yra, ji atlieka mirties vaidmenį: slapstosi šešėliuose, kol ištiesia vieną nudžiūvusį pirštą ir užbaigia istoriją.

Šiuolaikiniai vaizdo žaidimai paskandina žaidėją 40 valandų epuose, perpildytuose identiškų šalutinių užduočių ir vaikiškų moralinių dilemų, tačiau tarp eksperimentinių alternatyvių žaidimų pogrindžio darbų, kuriuose dėmesys sutelkiamas į vieną idėją, jausmą ar mechaniką, yra dažnesnis. Airių animatoriaus Davido OReilly du vaizdo žaidimų projektai – "Mountain" ir naujai išleistas "Everything" – iš žaidėjo reikalauja nieko daugiau kaip kantrybės. "Viskas" – tai žaidimas apie visų įmanomų dalykų visatoje įkūnijimą – nuo ​​subatominio lygmens iki kosminio. Žaidimams įprasta girtis įspūdinga trukme; "Everything" įžūliai teigia, kad jame yra "daugiau nei milijonas metų" žaidimo.

Šiuo atveju žaidimo eiga yra terminas, ištemptas iki ribų. Galite valdyti "Everything", šokinėdami nuo uolos iki meškos ir medžio, kaip norite, arba galite leisti žaidimui pačiam šokinėti po visatą; bet kuriuo atveju žaidimas yra mažiau apie tai, ką reikia daryti, o daugiau apie tai, ką reikia pamatyti, tarsi naujosios medijos meno kūrinys. AV klube Clayton Purdom įvardijo "Everything" automatinį paleidimą kaip potencialų sprendimą žaidimams, kuriems "sunku suderinti savo idėjas su interaktyviais elementais". Visiškas interaktyvumo pašalinimas žaidėjui yra kone iššūkis; ar jie gali investuoti į kūrinį, kuris jų neįtraukia?

Yra žaidimų, kurie atstumia ir meta iššūkį žaidėjams, visiškai neatmesdami jų veiksmų laisvės. 2005 m. išleistas "Pathologic", kurį sukūrė "Ice-Pick Games", yra keistas, šiurpus nuotykių žaidimas, kuriame žaidėjai raginami išgyventi 12 dienų maro apimtame mieste. 2008 m. išleistas "Ice-Pick" tęsinys "The Void" dar labiau žengia į abstrakcijos vandenis. Rašytojų, tokių kaip Porpentine\'as, Tomas McHenry ir Liz England, interaktyvus grožinės literatūros kūrinys, kuriame žaidėjai gali pasirinkti vieną iš daugelio istorijos kelių, tačiau šio turtingo, peržengiančio taisykles kūrinio kontekste "pasirinkimas" yra tarsi žibintuvėlis, po truputį apšviečiantis keistą naują pasaulį.

Sutartis tarp "Den vänstra handens stig" ir jo žaidėjo grindžiama identifikacija; mažiau agresyvia empatijos įtampa nei, tarkime, šoko ir baimės jausmas, kurį sukelia bloga virtuali realybė, technologijos valdomos su absurdišku Pangloso aklumu, būdingu žmonėms, manantiems, kad žaidimai gali pakeisti dabartinę administraciją. Galite leistis į VR kelionę į Siriją su "New York Times" leidimu arba užsukti į skerdyklą; VR konferencijoje, kurioje dalyvavau, vienas diskusijos dalyvis su linksmu nuoširdumu prisiekė, kad šis filmas jį iš karto atbaidė, tarsi vartotojiška Liudovico technikos versija filme "Prisukamas apelsinas". Tai tuščiavidurė ir savimi patenkinta įmonė: dizainerio Roberto Yango žodžiais tariant: "O kas, jei mums nereikia jūsų prakeiktos empatijos?" Yangas atkartoja dizainerės Annos Anthropy 2015 m. "Empatijos žaidimo" mintį – instaliacijos, kuri žaidėjams pelno po vieną tašką už kiekvieną mylią, kurią jie nueina, sėdėdami Anthropy batuose; tiesmuka metafora. "Aš per daug gerbiu žaidimus, kad matyčiau juos nustumtus į būdą, kuriuo privilegijuotieji gali atsisakyti savo pareigų", – sakė Anthropy.

"Dėl vänstra dens stig" prašo jus susitapatinti su kančia, tačiau tai nereiškia, kad jūs suprantate kančią. Žaidėjo veiksmų laisvė, tas pasaulio pabaigos mygtuko paspaudimas, nėra moralinis pabėgimo liukas ir nieko neatskleidžia žaidime. Tai pasirinkimas, kuris visiškai atspindi žaidėją.

Tai pirmasis M. Jameso Shorto žaidimas šiuo stiliumi, tačiau jis kalba apie tai, kaip eksperimentiniai žaidimų naratyvai linkę pasakoti "tas pačias istorijas taip, kaip vaizdo žaidimai nėra įpratę". Jie eksperimentuoja su forma, o ne su turiniu. Auksinis standartas čia yra Jonathano Blow 2008 m. "Braid" – išdidus, laiko kelionių tematikos Mario žaidimo posūkis, kuriame paprasta istorija (palaukite!) pasakojama atvirkščiai.

Shortas "Den vänstra handens stig" žaidėją vadina "stebėtoju". Jis puikiai supranta, kad jei stebėtojas nepritaria dirbtinio intelekto kovai, žaidimas neveikia. Žaidimas turi emocinį lanką: žaidėjas mato, kaip dirbtinio intelekto figūra stengiasi savo kelionėje, o jos kančia sukuria empatiją. Tačiau galutinis dirbtinio intelekto tikslas, pasak Shorto, galiausiai paverčia tą empatiją diskomfortu: dauguma žmonių galiausiai paspaudžia mygtuką.

Žaidimo pikselių menas yra atstumiantis ir anti-kokybiškas, nesiūlantis lengvų estetinių atramų (tik pažiūrėkite žaidimo agresyvų anonsą!). Tai ne itin kruopščiai sukurtas pikselių menas kaip "Hyper Light Drifter" ar "Rain World"; jis sąmoningai grubus ir primityvus. Fonai užblokuoti vientisomis pastelinėmis spalvomis, be jokių detalių: akmens pilka, ryškiai violetinė, ledinė mėlyna. Shortas daug dėmesio skyrė violetinei ir žaliai spalvoms, kad sukurtų "mistikos" nuotaiką. Pati figūra yra lašas, žmogaus pavidalo abstrakcija. Shorto menas ir jo rašymo stilius suteikia tik minimalią informaciją, kad žaidėjas galėtų suvokti daiktų formą.

Abstraktus menas išlieka nišiniu žaidimų požiūriu. Didelio biudžeto kūriniai, tokie kaip "Watch Dogs 2" ir "Ghost Recon: Wildlands", siekia fotorealizmo, amžinai vaikydamiesi tikslumo. Stilizacija yra tokia pat įprasta – žr. "Persona 5" ir "Zelda: Breath of the Wild" – tačiau šie žaidimai vis dar siūlo pasaulį, kurį stabilizuoja tvirta realizmo ranka. Artimiausi Shorto estetiniai bruožai yra nepriklausomi žaidimai, tokie kaip "Proteus" – švelnus 2013 m. tyrinėjimo žaidimas, nutapytas impresionistiniais spalvų potėpiais, ir "Don’t Look Back" – 2009 m. Orfėjo mito perpasakojimas rausvais, kaštoniniais ir juodais atspalviais. Šių žaidimų estetika perteikia visą bukolišką grožį ir smurtinį jų pasakojimų sūkurį; kitaip tariant, jie atrodo būtent taip, kaip ir turi atrodyti.

Shorto įtaka taip pat kyla iš juodojo metalo. Kaip įkvėpimo šaltinį jis mini "Deathspell Omega" ir "Blut Aus Nord" – prancūzų grupes, susikūrusias dešimtojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje, kurios norvegų protėvių "Darkthrone" ir "Emperor" žiemišką, jaunatvišką agresiją pavertė pernelyg filosofiška, garsiškai neramia "black metal" atmaina. Šių grupių ideologijos apima platų spektrą – nuo ​​įprasto Bataille\'o citavimo svaigulio iki varginančios mizoginijos ir fašistinės apologijos, tačiau jų kompozicijų kaitaliojimas yra ir deginantis, ir gražus.

Juodasis metalas linkęs į dvi susijusias temas: satanizmą ir pagarbą gamtai. Satanizmas gali būti nuoširdus, tačiau geriausiai jis veikia kaip estetinė provokacija – kuo nuoširdesnis atrodo muzikantas, tuo kvailesnė yra realybė. (Pavyzdžiui, teistiniai satanistai Watainas, kurio teatrališki pasirodymai scenoje perteikia šėtonišką paniką, kuri devintajame dešimtmetyje apėmė Jungtines Valstijas; arba "Behemoth" lyderis Nergalas, atviras satanistas, pasirodęs kaip teisėjas laidoje "The Voice of Poland" ir buvęs energinių gėrimų linijos veidu.) Kitas polius, gamtos žavesys, galima teigti, kyla iš pagoniškų satanizmo šaknų. Jis yra neatsiejama juodojo metalo skambesio dalis: gitaros išsklaidomos iškraipymais ir aidu, sustiprinami aukšti dažniai ir grojamos tremolo greičiu, kad frazės virstų uroboriškomis dvelksmėmis.

Nesunku pereiti nuo šio skambesio prie savotiško transcendentalizmo. Juodasis metalas yra hipnotizuojantis; jo begalinis ciklavimas lengvai užpildo ritualo vaidmenį. Toks autentiškumas nepasitiki technologijomis; nušlifuoti miksai, spragsintys takeliai, vokalo apdorojimas ir net leidyklų sutarčių teikiamas viešųjų ryšių aparatas yra priešo įrankiai. Gali atrodyti ironiška, kad juodojo metalo transcendencijos filosofijos – per kartojimą, net mirtį – atgyja vaizdo žaidime. Tačiau vaizdo žaidimai paremti nesėkme, bandymo-nesėkmės-bandymo-sėkmės ciklu. Net Mario miršta vėl ir vėl. "Den vänstra handens stig" pasineria į niūrią, Sizifišką tos nesėkmės prigimtį, klišę paversdamas kažkuo tvarkingai giliu. Tiek juodasis metalas, tiek "Den vänstra handens stig" renkasi abstrakciją, o ne konkretumą; neryškias formas, kurios sukelia jausmus labiau nei žymi realybę.

Nežinau, kas laukia "Den vänstra handens stig" pabaigoje. Bet kažkas laukia. Shortas mane patikina, kad žaidimas nepalieka savo pabaigos žaidėjo vaizduotei; kad baigiasi taip, jog mestų iššūkį žaidėjo instinktams. Daugybė vaizdo žaidimų prisitaiko prie jūsų valios, kad jaustumėtės svarbūs ir stiprūs. Nedaugelis prašo paaukoti net savo komfortą, jau nekalbant apie savo veiksmų laisvę. Nepaisant sąmoningai aštrios estetikos ir riboto interaktyvumo, "Den vänstra handens stig" reikia žiūrovų. Šiam šokiui reikia partnerio. Ar jis baigsis jūsų ranka, ar dirbtinio intelekto dėka, yra vienintelis jūsų pasirinkimas.

Internete gausu kančios vaizdų, tačiau jie niekada nebūna tik vaizdai. Praėjusiais metais greitosios pagalbos automobilyje sėdinčio purvino, kruvino Sirijos vaiko vaizdas tapo smurtinio sūkurio, apėmusio jo šalį, ikona. Jis nebuvo vienas. Šių vaikų nuotraukos tapo dalijimosi "sinekdoche" tiems iš mūsų, stebintiems didesnę humanitarinę krizę, tačiau, pasak Susan Sontag, karo aukų vaizdai kelia pasibjaurėjimą ir "skatina didesnį agresyvumą", priklausomai nuo žiūrovo. Kančios ikona pati savaime neturi jokios prasmės. Ji yra naudojama. Ji yra nukreipta.

Taigi, piktavališkas "Den vänstra handens stig" intelektas slypi tame, kad jis prašo jūsų nustatyti, ką jums reiškia pasija, ir tada veikti pagal šį įsitikinimą. Jis imituoja sprendimų priėmimo procesą, kuris veda, tarkime, prie drono atakos ar bombardavimo. Žiūrite į skausmo vaizdą ir svarstote: ar paspausti mygtuką?


2026-08-08 09:23
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą