Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kokias įžvalgas apie įkalinimo struktūras ir sudėtingumą Amerikoje gali pasiūlyti naujasis vaizdo žaidimas „Prison Architect“?

Pirmasis asmuo, miręs elektros kėdėje, buvo Williamas Kemmleris, prekeivis iš Filadelfijos, kuris 1890 m. vasarą nužudė savo žmoną, gyvenančią pagal bendrosios teisės įstatymus. 1000 voltų elektros srovė, išbandyta dieną prieš tai ant nelaimingo arklio, Kemmlerį privertė prarasti sąmonę, bet nesustabdė jo širdies. Panikos apimti prižiūrėtojai padvigubino įtampą. 2000 voltų kintamoji srovė plėšė Kemmlerio kapiliarus, suformuodama poodines kraujo balas, kurios ėmė sproginėti, kai jo oda buvo draskoma. Liudininkai pasakojo, kad juos užplūdo išsilydžiusios mėsos ir apanglėjusių kūno plaukų kvapas; tie, kurie bandė išeiti, rado užrakintas duris. Kitą rytą „The New York Times“ egzekuciją pavadino „civilizacijos gėda... tokia baisia, kad žodžiais jos neįmanoma apsakyti“. Ironija, kurios niekas nepastebėjo, buvo ta, kad iki to ryto mirtis nuo elektros buvo propaguojama kaip humaniškesnė mirties bausmės forma.

„Prison Architect“, ilgai lauktas „Introversion Software“ įkalinimo simuliatorius, prasideda prašymu žaidėjui sukonstruoti elektrinę kėdę. Nevykėlis, Walterio White\'o tipo, nužudė savo žmoną ir jos meilužį, ir jūs, architektas, turite įvykdyti jo bausmę. Tai dezorientuojantis anachronizmas. Elektrinė kėdė, kurios lemtinga technika buvo patobulinta, o debiutas skubotai pamirštas, beveik 75 metus buvo laikoma mirties bausme, tačiau nesėkmingų egzekucijų serija septintajame dešimtmetyje sukėlė Aukščiausiojo Teismo bylą, dėl kurios bausmės būdas faktiškai buvo nutrauktas.

Iš pradžių istorinė anomalija atrodo keista. Juk „Prison Architect“ buvo reklamuojamas ir kuriamas kaip vienos (britų) studijos požiūris į šiuolaikinį (amerikiečių) kalėjimų pramonės kompleksą. Tačiau ši keistenybė greitai ima reprezentuoti „Prison Architect“ santykį su savo tema: nepaisant visų „Introversion“ kūrėjų dienoraščių apie jų jautrumą bausmių sistemos smulkmenoms, „Prison Architect“ nedvejoja dėl savo iškraipymų ir apsirikimų, būtinų aukų ant ištroškusio „linksmybių“ altoriaus.

Tai nebūtinai kritika. Yra svarių priežasčių rinktis elektrinę kėdę ir jos simbolinį sostą, o ne mažiau įspūdingą įpėdinį – mirtiną injekciją. Tačiau šios priežastys išduoda „Introversion“ ketinimus: žaidimas yra pirmiausiai, o visa kita – paskiausiai. Ir „Prison Architect“, be abejo, yra puikus žaidimas, vertas palyginimo su savo kanoniniais įkvėpimo šaltiniais – „Dwarf Fortress“ ir „Bullfrog Productions“ 1990 m. sukurtomis konstravimo ir valdymo simuliacijomis. Nedaug žaidimų gali tikėtis prilygti „Prison Architect“ kylančiam pasakojimui, ir dar mažiau gali taip subalansuoti brutalumą ir skaudulį, kaip jis tai daro.

„Introversion“ atvirai kalbėjo apie savo norą, kad „Prison Architect“ išprovokuotų apmąstymus apie Amerikos kalėjimų pramonės kompleksą ir tai padarytų taip, kad nebūtų išnaudojamos tų, kurie įkalinti už plieninių žandikaulių, kančios. Ir tam tikru mastu „Prison Architect“ pasiekia šį tikslą. Nors apgailėtina „Valusoft“ „Prison Tycoon“ serija džiugiai išnaudojo masinį įkalinimą kaip miglotą ardomąją priedangą savo prastam modeliavimui, „Prison Architect“ nuoširdžiai bando modeliuoti sistemas, kurios kartu sudaro sudėtingą XXI amžiaus Amerikos kalėjimo etnologiją. Ypač žavėtinas „Prison Architect“ jautrumas tam, kaip įkalinimas gali paaštrinti arba palengvinti tarpusavyje susijusias problemas – narkomaniją ir alkoholizmą (2002 m. 68 proc. kalinių sirgo priklausomybe nuo psichoaktyviųjų medžiagų), išsilavinimo stoką (maždaug pusė kalinių yra funkciškai neraštingi) ir recidyvizmą (daugiau nei 60 proc. paleistų kalinių per trejus metus grįš į kalėjimą).

Tačiau tuo pačiu metu „Prison Architect“ daromi iškraipymai – pabėgimai yra nuolatiniai, riaušės yra kasdienės, o svarbiausia, rasė praktiškai neturi prasmės – išduoda pagrindinę „Introversion“ direktyvą: žaidėjo malonumą. Žinoma, jokia simuliacija negali idealiai reprezentuoti savo objekto, todėl tikroviškumas yra prastas pagrindas vertinti „Prison Architect“ kaip simuliaciją. Problema kyla, kai „Prison Architect“ vertinamas ne kaip ypač žavi ir spalvinga skruzdžių ferma – o būtent to „Introversion“ ir nori iš savo žaidėjų.

* * *

Šiuolaikinis kalėjimas pradėjo formuotis XVIII amžiuje, kai socialinis nepasitenkinimas viešais kankinimais, egzekucijomis ir savavališkais valstybės smurto veiksmais ėmė prarasti savo, kaip socialinės kontrolės instrumentų, galią. Jų vietą užėmė naujos, „švelnesnės“ drausmės technologijos. Tačiau reformistams, kaip teigia filosofas Michelis Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti“, rūpėjo ne pats bausmės skyrimas, o tai, kad bausmė buvo skiriama chaotiškai. Kalėjimai, iš pradžių grandinėmis sukaustytų gaujų („viešas, baudžiamasis darbas“), o vėliau kaip atskiros institucijos, atsirado iš noro, pasak įsimintinos Foucault frazės, „bausti galbūt mažiau, bet tikrai geriau“. Nors metodai gali pasikeisti, motyvai nesikeičia. Prisiminkime elektros kėdės atvejį, kurios sunaikinimą užtikrino mirtinos injekcijos išradimas, kuris buvo ne tik humaniškesnis, bet ir veiksmingesnis.

Foucault požiūriu, kalėjimas tapo „kalinimo sistemos“, kurioje socialinė kontrolė vykdoma per įvairias normalizuojančias institucijas, ypač viešąjį švietimą (standartizuotas testavimas), gamyklas (standartizuotas darbas), ligonines (standartizuotas gydymas) ir įstatymus (standartizuotas sprendimas), ramsčiu. Svarbiausia, kad jų tikslas – sukurti drausmingus, paklusnius organus, tinkamus neoliberaliai ekonomikai. Niekur ši išvada nėra aiškesnė nei nerimą keliančiai panašiose šių institucijų architektūrinėse konvencijose: jų blaivi, utilitarinė išvaizda užgožia jų vaidmenį palaikant socialinę, kultūrinę ir politinę galią. Šio tipo architektūrą iliustravo nelygus Jeremy Benthamo įsivaizduojamo kalėjimo „Panoptikumas“ žvilgsnis: pastatas, kuriame kiekvienas kalinys matomas vienam sargybiniui, bet nematomas visiems kitiems kaliniams.

Kitaip tariant, architektūros supratimas yra labai svarbus norint suprasti kalėjimus. Garsiausias Renesanso meno teoretikas Leonas Battista Alberti parašė traktatą apie kalėjimų dizainą, o graveris Giovanni Battista Piranesi geriausiai prisimenamas dėl savo „carceri d’invenzione“ (įsivaizduojamų kalėjimų) – kafkiško stiliaus bausmių saugyklų serijos. „Prison Architect“ galėtų priklausyti šiai ilgai realaus ir įsivaizduojamo kalėjimų dizaino tradicijai, jei ne gluminantis faktas, kad žaidime beveik nėra architektūros. Taip, didelę žaidėjo laiko dalį jis praleidžia planuodamas ir statydamas naujus kamerų blokus, patalpas ir tvoras. Tačiau „Prison Architect“ niekada neprašo savo žaidėjų mąstyti už dviejų dimensijų ribų, išskyrus požeminius pabėgimo tunelius.

Jei tai atrodo kaip kaprizinga kritikos linija, pagalvokite apie tai: aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai įkalinimo dėmesys buvo perkeltas iš reabilitacijos į atpildą, kalėjimų architektūra buvo sparčiai keičiama. Monumentalus (vertikalus ir horizontalus) naujų kalėjimų dydis ne tik padėjo sutalpinti sparčiai augančią populiaciją, bet ir sunaikino bet kokį žmogiškojo mastelio pojūtį. Pavyzdys: Kolorado kalėjimas ADX Florence, XX a. pabaigos Amerikos kalėjimų dizaino viršūnė, naudoja architektūrą kaliniams dezorientuoti, izoliuoti ir įveikti. Jo langų plyšiai – keturi coliai x keturios pėdos – neleidžia kaliniams orientuotis erdvėje; mankštos duobė (vėlgi aptverta iš visų pusių, kad būtų išvengta orientacijos) yra tokio dydžio, kad apribotų natūralų judėjimą. Buvusio prižiūrėtojo žodžiais tariant, tai „švaresnė pragaro versija“.

Kitaip tariant, kalėjimas valdo ne tik kalinių kūnus, bet ir jų sąmonę. Kalėjimo sienos įkalina subjektyvumą tiek pat, kiek ir fizines būtybes. „Prison Architect“ galbūt nėra apie architektūrą jokia esmine prasme, bet jis tikrai yra apie kalinių fizinio ir psichinio gyvenimo kontrolės sistemas. Manipuliuodamas kalinių tvarkaraščiais, darbo eiga, judesiais, mityba ir kameromis, žaidėjas iš tikrųjų kontroliuoja kalinių patirties ribas. „Prison Architect“ medžiagos kalėjimo architektas yra nematerialus: jūs esate sistema, dalyvaujanti kiekvienoje dabartinėje kalėjimo vietos grandyje – nuo ​​plytų iki lazdų ir kūno maišų.

Tai vertingiausia įžvalga, kurią siūlo „Prison Architect“: galimybė atsispirti asmeninio identifikavimo solipsizmui ir pasinerti į sistemas, kurios struktūrizuoja įkalinimo patirtis. Žvelgiant iš šios perspektyvos, „Prison Architect“ visapusiškai išnaudoja savo mediumą, sukurdamas veikiantį argumentą, kuris įtikina žaidėją, kad kalėjimai yra labai sudėtingos galios ir kančios vietos ir kad nėra vienmačių sprendimų daugiamatėms problemoms, kurias jie sudaro ir iš kurių yra sudaryti. Taip, mes mažai sužinome apie individualių kalinių patirtį, bet suprantame, kaip jų gyvenimas susideda iš patirties. Pokytis yra subtilus, bet gilus. Nuo militarizuotų, pelno siekiančių pragarų, kur kūnai padaromi paklusniais ginklu, prie reabilitacijos modelių, kuriais siekiama reintegracijos, o ne tolesnės atskirties, „Prison Architect“ primena mums, kad sistemų, kuriose dalyvaujame, architektai yra būtent tai: architektai. Ir viskas, kas pastatyta, gali būti sunaikinta, arba bent jau tokia yra logika.

Tačiau tokio pagyrimo ir, galbūt, tokio žaidimų dizaino modelio problema yra ta, kad kai viskas yra „sistemos“, lengva pamiršti, kodėl tapatybė ir identifikacija iš viso yra svarbios. Tiesa, kad mūsų gyvenimo sąlygas sukuria sistemos, kuriose esame įterpti. Tačiau niekas nepatiria gyvenimo kaip sistemos. Mes gyvename kaip šių sistemų veikėjai. O pavertus sistemas išskirtiniu tyrimo objektu, rizikuojama sugriauti individualią patirtį – vienintelę, kurią kada nors galime iš tikrųjų pažinti. Reikia pripažinti, kad „Prison Architect“ stengiasi išlaikyti individo akiratį per savo naratyvinius vadovėlius, kurie sukasi apie konkrečių kalinių patirtį kalėjime kaip atsvarą jo susvetimėjimą keliančiai simuliacijai. Vis dėlto šis gestas atrodo kaip maža paguoda, pridėta žaidimo kūrimo pabaigoje (ir iš tiesų „istorijos režimas“ yra vienas iš naujausių žaidimo papildymų).

Kitas šių mikropasakojimų tikslas – priminti žaidėjui, kad ir kaip prastai tai būtų daroma, jog nors kalėjimas gali būti sistema su savo vidine logika, jis tėra vienas mazgas didesnėje sistemoje, kurioje yra įstatymų leidyba, lobistai, politika, postindustrinis urbanizmas ir daugybė kitų veikėjų, sudarančių kalėjimų-pramonės komplekso rizomatinį gniaužtą. Prisiminkite Foucault: kalėjimas yra ne tik vieta, bet ir idėja apie drausmę bei bausmes, sukurta gerokai prieš padedant kertinį akmenį.

„Kalėjimo architektas“ užsimena apie jėgas už kalėjimo ribų, kurios pačios jį konstruoja, naudodamas silpną naratyvinę „Vaikai už pinigus“ skandalo variaciją. Tačiau šis gestas yra beviltiškai paviršutiniškas ir visiškai be jokios prasmingos mechanikos. „Kalėjimo architekto“ kalėjimai iš esmės yra hermetiškos sistemos: sudėtinga etnologija retai kada peržengia kalėjimo sienas. Besiginčijant apie šiuolaikinių Amerikos kalėjimų prigimtį, tai yra akivaizdus trūkumas. Tačiau tikruose kalėjimuose tai geriau suprantama kaip savybė. Viena iš priežasčių, kodėl kalėjimai dažnai statomi kaimo vietovėse, yra ta, kad tai užgožia jų ryšį su kitais teismų sistemos veikėjais (pavyzdžiui, daugelis Europos kalėjimų yra tame pačiame pastate kaip ir teismo salė). Erdvėje izoliuotas kalėjimas tampa ontologija. Nusikalstamumas, drausmė ir bausmė yra aksiomatiški, todėl jų neįmanoma užginčyti.

* * *

Žinoma, kiekviena simuliacija yra modeliuojamos realaus pasaulio sistemos supaprastinimas. Problema su „Prison Architect“ yra ne ta, kad ji neatspindi visų kalėjimų sudėtingumo aspektų, o ta, kad praleidžiami aspektai yra vieni svarbiausių norint suprasti, kodėl ir kaip masinis įkalinimas yra toks, koks yra. Galbūt tai pagerina žaidimą, bet absurdiška apsimesti, kad tai vertingas XXI amžiaus Amerikos kalėjimo tyrimas, kuris labiau susijęs su dešimtmečius trukusia griežta valstijų ir federaline įkalinimo politika nei su kaliniams siūlomų patiekalų įvairove. Blogiausiu atveju „Prison Architect“ supaprastinimai neapima tapatybių ir istorijų, kurias prarijo pilkos, kalėjimų apsuptos Amerikos dykvietės.

Niekur „Prison Architect“ išskyrimų kaina nėra taip akivaizdi kaip žaidimo rasės traktavime arba jo nebuvime. Vargu ar galima ginčyjant teigti, kad rasizmas yra neatsiejamas nuo kalėjimų pramonės komplekso, todėl beveik visiškas rasės nebuvimas „Prison Architect“ žaidime yra ir gluminantis, ir klastingas. Neseniai „The Atlantic“ paskelbtame straipsnyje Ta-Nehisi Coates įtikinamai teigia, kad Amerikos kalėjimų pramonės kompleksas yra naujausia technologija ilgoje struktūralistinės baltųjų viršenybės istorijoje. „Pavojus, – rašo Coates, – yra kartos problema juodaodžiams Amerikoje, o įkalinimas yra [Amerikos] mechanizmas tam pavojui palaikyti.“

Nors masinis įkalinimas palietė praktiškai kiekvieną Jungtinių Valstijų bendruomenę (jei kalėjimų populiaciją skaičiuotume kaip vieną miestą, jis būtų ketvirtas pagal dydį šalyje), didžiausią neteisybę neproporcingai daug patyrė juodaodžiai amerikiečiai: vienas iš keturių juodaodžių vyrų, gimusių nuo 1970 m., pats atsidūrė kalėjime. Juodaodžiai žudikai, kurių aukos buvo baltaodžiai, 10 kartų dažniau gauna mirties bausmę nei baltaodžiai žudikai, kurių aukos buvo juodaodžiai.

Tačiau žaidime „Prison Architect“ rasė svarbi tik tiek, kiek ji (kartais) gali nulemti konkretaus kalinio priklausymą gaujai. Nors „Introversion“ įsipareigojimas reprezentuoti įvairiapusę kalėjimų populiaciją (tiek personalą, tiek kalinius) yra pagirtinas, studijos nenoras modeliuoti rasės kaip didesnės sistemos dalies, net ir modeliuojant daugybę kitų kalėjimų pramonės komplekso sistemų, kelia nerimą. Taip, įtrauktis yra geriau nei atskirtis, bet pati įtrauktis yra tuščiaviduris gestas. Jei „Prison Architect“ leidžia būsimiems prižiūrėtojams siūlyti narkotikų ir alkoholio reabilitacijos programas, kodėl gi ne programas, skirtas skatinti kultūrinį gijimą? Bent dalis rasinės įtampos Amerikos kalėjimuose kyla iš to, kad kalėjimai dažniausiai statomi ir juose dirba (daugiausia) baltaodžiai kaimo vietovėse, kad apgyvendintų (daugiausia) juodaodžius miesto kalinius. Jei rasė yra tokia svarbi norint suprasti, kaip ir kodėl Amerikos kalėjimai išsivystė taip, kaip išsivystė, kodėl jos taip akivaizdžiai nėra žaidime, skirtame paskatinti apmąstymus apie Amerikos bausmių sistemą?

Esmė ne ta, kad simuliacijos turėtų tobulai atkurti savo subjektus, jei tai apskritai būtų įmanoma – jei taip būtų, mums nereikėtų simuliacijų. Veikiau tai, kas atrenkama ir neįtraukiama į simuliaciją, išduoda sąmoningus ir ne tokius sąmoningus simuliacijos kūrėjų ketinimus, motyvaciją ir šališkumą. Nors „Prison Architect“ teisingai įvertina kalėjimus ten, kur kiti žaidimai nepasiteisino, rasės, kaip prasmingos žaidimo mechanikos, nebuvimas yra akivaizdi ir nerimą kelianti klaida. Taigi, kitaip tariant, svarbu, kad „Prison Architect“ sukūrė trys baltaodžiai britų dizaineriai.

Nesakau to norėdamas sukritikuoti baltaodžius dizainerius ar baltaodžius žaidėjus – aš priklausau pastarajai kategorijai – bet norėdamas pripažinti, kad nei žaidimas, nei dizainas nėra politiškai neutralūs. Neatsitiktinai kalėjimų sistemos dizaineriai labai panašūs į „Prison Architect“ dizainerius ir, be to, labai panašūs į mane. Baltumas, kuris sieja mane ir „Introversion“ kūrybinius lyderius, galbūt yra tas pats baltumas, kuris leidžia man mėgautis „Prison Architect“ simuliacija kaip žaidimu ir leido „Introversion“ sukurti žaidimą apie Amerikos kalėjimus, nesigilinant į pagrindinį rasės klausimą. Nes man įkalinimas yra tokia tolima grėsmė, kad vienintelės mano žinios apie jį kyla iš tokių žiniasklaidos priemonių kaip „Prison Architect“, todėl teisingas požiūris yra toks būtinas. Juodaodžiai amerikiečiai, matę tiek daug gyvybių, kurias prarijo ir išplėšė masinis įkalinimas, neturi tokio paties kritinio atstumo, kuris struktūrizuoja mano žaidimo veiksmus ir „Introversijos“ temos pasirinkimą. Taigi, kokią patirtį perteikia „Prison Architect“? Kokias žinias galime iš jo gauti, o ko tos žinios nepastebi? Ir kokia šių spragų kaina?

Sistemos negalvoja už mus. Kaip ir kalėjimai, jos nustato mąstymo ribas. Jos ne tik moko; jos reguliuoja tai, ko reikia mokyti. Ta sena lingvistinė metafora „kalbos kalėjimas“ reiškia būtent tai, ką reiškia: mes negalime mąstyti už savo žodžių ribų, kurie yra mūsų sienos ir mūsų prižiūrėtojai. Simuliacijos gali iškreipti į gera, taigi padėti mums pasipriešinti arba pakenkti, ir užtemdyti jėgas, kurios sulaiko širdis ir protus. Kiekviena sistema mus užrakina. Tačiau tokie simuliatoriai kaip „Prison Architect“ išmeta raktus.


2026-05-22 10:47
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą