Didžioji dalis „Elden Ring: Shadow of the Erdtree“ yra to paties varginančio grožio, tačiau perėjimas prie aiškaus pasakojimo ir ženklų rodymo reiškia, kad prarandama jo, kaip gyvo, besivystančio bendro teksto, esmė.
Pirmieji mano žingsniai į Šešėlių Karalystę yra basomis kojomis ir tuščia galva. Ištiesęs ranką į Mohgo apdžiūvusį kiaušinį, materializuojuosi didžiuliame, banguotame lauke, nusėtame griuvėsiais. Tolumoje – blankus, ligotas Erdtree dvynys, apsuptas šešėlių užuolaidų. Užtrunka minutę, kol prisimenu sagas, bet iškviečiu Torrentą, kad jis bėgtų per ilgą žolę kaip šuo, paleistas nuo pavadžio, ir beveik iš karto patiriu mirtį iš viršaus – kažkoks gumbuotas keistuolis ką tik du kartus mane nuvožė į purvą. Užtrunka, kol vėl atgaunu ritmą ir susitvarkau, ką bandžiau daryti su savo NG+ versija. Efektyvumo dėlei nusprendžiu laikytis savo „Moonveil“ / „Carian Glintstone Staff“ konfigūracijos, nes į „FromSoft“ DLC tiesiog neįžengsi.
Reikia daugiau laiko, kad vėl pasijustum kaip namie, bet netrukus pradedu durti širdis ir naikinti protus, vykdydamas mažas plepančių NPC grupeles, jiems besimeldžiant, ieškodamas būdų, kaip prasmukti pro atkaklius riterius. Visi, kuriuos sutinku, yra susitelkę į Miquella, ir jų daug, bet toks jau tas kulto būdas. Miquella paliko kryžių, išsibarsčiusių po Šešėlių Karalystę savo bhaktams, kad parodytų, kur jis nusimetė savęs ir savo kūno dalis; pats Jėzus nebūtų galėjęs įgyvendinti tokios postmodernistinės prekės ženklo kampanijos.
Galiausiai atsiduriu „Specimen Storehouse“, kuris daugeliu atžvilgių yra klasikinis painus „FromSoft“ bibliotekos / laboratorijos lygis ir puikiai atitinka keistą Elden Ring susižavėjimą eugenika ir taksonomija. Čia yra daug artefaktų, įskaitant išsaugotą milžiną, pakabintą veidu žemyn nuo lubų, su liemene, uždėta ant užpakalio. Vos jį pamatęs, mane apima pašėlęs Mikelano užsidegimas ir bėgu jam iš paskos parašyti „duobė priekyje“. Esu pirmas, kuris čia tai parašo; sėju žinutę apie svarbiausią žaidimo skylę kaip iniciatyvus SEO rašytojas. Vėliau, kai jau ruošiausi būti išgarintas boso, mano žinutė gauna „patinka“, kuris išgelbėja man gyvybę. Mes taip sušiktai grįžome.
Kol nebe.
Praėjo beveik dveji metai nuo tada, kai paskutinį kartą paliečiau „Elden Ring“, kuris man labai patiko, pasirodęs 2022 m. pradžioje. Kadangi nuo žaidimo išleidimo žaidėjai ir kritikai tiek daug išanalizavo, interpretavo ir pervertino, šis DLC yra labai kitokia ir būtinai įkrauta patirtis. Su „Elden Ring“ visi ėjome akli kaip naujagimiai kačiukai ir mokėmės skaityti pasaulį lėtai ir užtikrintai, kol jis tapo pažįstamas. „Erdtree šešėlis“ yra įrėmintas aplink daug aiškesnę misiją: surasti Miquella arba bent jau išsiaiškinti, kas jam nutiko po to, kai Mohg jį pagrobė.
Pati Šešėlių Karalystė siūlo „Eldeno Žiedo“ estetinių temų variacijas – plačias lygumas, tankius miškų kuokštus, dideles tvirtoves ir, žinoma, visų mėgstamų nuodingų pelkių saleles. Yra penki pagrindiniai regionai, kiekvienas su savo mažomis baisybėmis, tačiau visa tai yra „FromSoft“ sukurtas reljefas, reikalaujantis kruopštaus paslėptų takų ir kitų paslapčių tyrimo. Nors įžengiau į šį pasaulį tam, kad išsiaiškinčiau Miquella likimą, aš, kaip ir pagrindiniame žaidime, techniškai galiu laisvai bėgioti, kur tik noriu; renkuosi sutelkti dėmesį į pirmąjį didelį „palikimo požemį“ pradinėje zonoje, pilies tipo Belurato gyvenvietę ir lėtą mokymosi, kur ir kada smogti, bėgti ir slėptis, procesą. Tyrinėdamas žemėlapį, suprantu, kad Šešėlių Karalystėje tvyro keistas tuštumos jausmas – arba bent jau netaisyklinga su istorija susijusių sričių ir monstrų organizacija ir grupuotė. Žinoma, yra daug naujų vietovių, kurias reikia aprėpti, tačiau daugelis žemėlapio dalių atrodo kaip pernelyg negyva erdvė, kuria pagrindinis žaidimas (dažniausiai) sušvelnino naujumas ir, mažesniu mastu, įvairesni susidūrimai, pavyzdžiui, su evergaolsais.
Nors ankstyvosios „Gravesite Plain“ dalys atrodo kaip šiek tiek gelsvesnė, purvinesnė „Elden Ring“ paletės versija, viskas vis dar yra nepaprastai gražu. Jame tęsiama ta pati pagrindinio žaidimo vizualinė kalba – gilus šviesos ir spalvų teorijos supratimas ir įvaldymas, paremtas ilga Europos religinio meno ir architektūros linija. Jame išlieka bent dviejų Gustavų (Moreau ir Doré) įtaka, taip pat ir įprastų įtariamųjų (William Blake, šiek tiek ikirafaelitų dvasios, Arthur Rackham, sąrašas tęsiasi). Senovės Rauh griuvėsiai yra žaliuojantis džiunglių persmelktas pragaras, išraižytas urvinių tunelių – tikras palengvėjimo jausmas išsiveržus į žalumą po to, kai pavojingai pelėsio apimtose salėse užspeistas minios, – iš kurios atsiveria stulbinantis Šešėlių Karalystės paslapčių panoraminis vaizdas. Netgi Bedugnės miškai tamsią ir dažniausiai grėsmingą pilką miško paletę paverčia kažkuo didingu ir išskirtinai kukliu. Tačiau fotogeniškiausios yra dvi paslėptos sritys pietuose – Žydroji Pakrantė ir Čaro Paslėptasis Kapas, mėlynai ir raudonai gėlėmis nusėti broliai ir seserys, įsitaisę beveik vienas ant kito. Abi yra stulbinančios ir, atrodo, iš dalies įkvėptos raudonos ir mėlynos spalvų simbolikos Biblijos mene, ypač Marijos mėlynosios, kuri susijusi su žaidimo temomis ir pasakojimo ritmu.
DLC turi du naujus daiktus – „Scadutree Fragments“ ir „Revered Spirit Ashes“ – kad sustiprintų mano „Tarnished“, bet jie veiksmingi tik Šešėlių Karalystėje (šiuo tikslu nėra jokio reikalo grįžti į „Roundtable Hold“, nebent norite sustiprinti saują naujų DLC dvasių pelenų ar atnaujinti ginklus). Pirmųjų surinkimas žymiai padidina tiek mano daromą žalą, tiek žalos neigimą, o pastarieji atlieka tą patį su mano „Spirit Ashes“. Po pirmųjų pasivaikščiojimų Gravesite Lygumoje tapo aišku, kad man jų prireiks – nepaisant nemažo gyvybės kiekio, pirmąsias kelias valandas, sutikęs naujo tipo priešą ar padaręs nedidelių, bet brangiai kainuojančių klaidų, jaučiausi lyg būčiau atsidūręs „Naked and Afraid“. Be šių naujų daiktų – ir naujo kovos menų kovos stiliaus, kurį sukūrė kolega Miquella entuziastas Dryleaf Dane – kovos ir mechanika dažniausiai vyksta kaip įprasta. Pirmieji trys pagrindiniai bosai yra sudėtingi, bet lengvai suprantami ir išmokstami. Tačiau sunkumo skirtumas tarp jų ir ketvirtojo boso buvo brutalus. Kol kas viskas gerai su Sielomis.
Visame atvirame pasaulyje taip pat yra milžiniškų naujų priešų – Krosnies Golemų, su kuriais per daug nežaidžiau, nes šiame DLC buvo tiesiog tiek daug ką veikti. Tačiau sužinojau, kad tai didžiulės krepšio formos mašinos, kurios žalą gauna tik tiksliose vietose (kaip ir jų komiškai mažos priekinės plokštės); jos taip pat gali jus pastebėti iš mylių atstumo ir pradėti spjaudyti dinozaurus naikinančius ugnies kamuolius. Nesąžiningi niekšai – bet visiškai išvengiami, jei neprieštaraujate praleisti naujus „Nuostabiosios Fizikos“ mišinius. Geriausias būdas susidoroti su Krosnies Golemais – mėtyti didelius puodus į jų „krepšelių“ talpyklas, bet, tiesą sakant, neturėjau tam skirti laiko. Mano prioritetas buvo pamatyti kuo daugiau „Erdtree Shadow“ žaidimo, todėl daugiausia apsiribojau tomis variacijomis, kurias žinojau. Idealiame pasaulyje galbūt būčiau radęs kokią nors eksperimentinę versiją, su kuria galėčiau pažaisti ir šiek tiek pasilinksminti. Tačiau kaip astrologui, turinčiam int/dex versiją, ankstyvajame žaidime man nėra daug gerų atnaujinimų – bent jau nieko, kas galėtų pranokti tai, ką jau turėjau, ypač mano ištikimąją „Mimic Tear“.
Mano „Exemption Storehouse“ sukeltas pakylėjimas ilgai netrunka, nors vis dar aplanko nuostabos ir susižavėjimo akimirkos, kai netikėtai aptinku nuostabius naujus peizažus ar nepriimtiną (tačiau įkvepiantį) pirštų kiekį. Kol kas labiausiai intriguojantis objektas yra Manuso Metyro bažnyčia ir jos linksmas gyventojas Ymiras, kuris man paveda surasti ypatingus griuvėsius, virstančius nedidele manija. Tai pirštų negalavimų ieškojimas, kuris atsiperka tiek vizualiniu reginiu, tiek pirštų negalavimų humoru. Taip pat yra nedidelių sąmokslo gijų tarp mano sutiktų NPC – Miquella pasekėjų grupės – kurioms išaiškėti prireiks laiko, nes žaidimas retkarčiais siūlo man sprendimus, turinčius įtakos tam, kaip su jais bendrauju. Jaučiu, kad prireiks kelių žaidimo etapų, kad iš tikrųjų išsiaiškinčiau jų santykius, o tai bus svarbi užduotis kantresniam žaidėjui nei aš.
Viena didžiausių mano problemų dėl šio DLC yra tai, kaip aiškiai atsisakoma pagrindinio „Eldeno Žiedo“ patrauklumo kaip gyvo teksto, kurį reikia skaityti ir mokytis, ir su meile perduoti skirtingose pasauliuose per miglotus kelių žaidėjų pranešimus. Tikroji istorija – Eldeno Valdovo, Marikos, pirštų ir kitų veikėjų istorija – nėra pernelyg sunkiai suprantama. Kalbu apie tai, kaip žaidėjai suvokia ir patiria pasaulį, ir kaip jie jame juda, naudodamiesi sunkiai įgytų žinių bagažu, įskaitant žinojimą, kad kiti žlunga, bet atkakliai siekia savo tikslo, – kuris apibrėžia esminį „Eldeno Žiedo“ žaidimo aspektą. Labai sunku išlaikyti tą augimo ir įtampos jausmą, kai papildinys nereikalingais ženklais (ir tam tikru mastu neišvengiamu papildinio, kuris sukasi apie vieną aiškią prielaidą, linijiškumu) kenkia savo žanro bruožams.
Vienu metu įeinu į požemį su „oficialia“ žinute prie įėjimo, kurioje man aiškiai nurodoma „smogti jiems ten, kur jie silpniausi“, turint omenyje požemio golemus primenančias konstrukcijas. Tai nėra direktyva, kurią kas nors norėtų matyti „FromSoft“ žaidime; sunku įsivaizduoti, kad kas nors nueitų taip toli „Souls“ žaidime ir nesuprastų ryškiai raudonos žiojinčios skylės dideliame monstre prasmės. Blogiausia yra „Abyssal Woods“, kuris išskiria vienus nemaloniausių „Bloodborne“ puslapių – tai į slaptą žaidimą orientuotas regionas, kuris savo triuką skelbia daugybe oficialių žinučių, žaidėjui viską išdėsto lyg vaikui. Galima pamanyti, kad „FromSoft“ leis man mokytis per mano paties kančias, bet čia, blogiausiu atveju, jaučiuosi lyg skaityčiau dar labiau supaprastintą „The Minpins“ versiją – vaikišką istoriją apie mažą berniuką, turintį išvengti nežinomo siaubo miške.
„Neleisk jam tavęs pamatyti“, – rašoma vienoje žinutėje, todėl iš karto užsidedu savo nutildymo talismaną, kad galėčiau patogiai slinkti. Kita žinutė – „jo jokiu būdu negalima liesti!“ – reiškia, kad neturėčiau net bandyti. Didžiąją „Souls“ žaidimų dalį sudaro intuicija ir prisitaikymas (ir kitų žaidėjų paslaptingų įspėjimų iššifravimas), o ne aiškių instrukcijų skaitymas ir visiškas pamokos vengimas. Visų šių ženklų rezultatas yra tas, kad „Abyssal Woods“ ankstyvojo perspėjimo sistema iš esmės pati save išvalo, o tai atrodo visiškai prieštaraujanti žaidimo dvasiai. Problemą dar labiau apsunkina tai, kad patys „Abyssal Woods“ padarai taip pat yra šiek tiek perdirbta „Bloodborne“ koncepcija – neatskleisiu, kokia tiksliai – todėl visa teritorija atrodo kaip tuščias nusivylimas.
Kaip ir bet kuriame „Soulslike“ žaidime, kartais turiu pasitraukti iš boso kovos, kad nebūčiau gėdingai prikultas. Tai dar niekada nebuvo taip tiesa kaip paskutinio boso atveju „Shadow of the Erdtree“, kurį 49 kartus apgailėtinai bandau nužudyti, kol suprantu, kad kol kas turiu jį atidėti (mano geriausios pastangos sumažino jo gyvybės lygį iki maždaug 30 procentų). Dauguma „Elden Ring“ bosų kovų yra sukurtos taip, kad žaidėjas būtų nubaustas už gertuvių naudojimą – kaip teisingai pastebėjo draugas, jie tiesiogine prasme atšaukia animacijas, kad tai pasiektų – bet ši konkreti kova atrodo užkoduota taip, kad žaidėjas pradėtų gerti realiame gyvenime. Tai, kad „FromSoft“ šiuos susidūrimus kuria kaip kietumo ir neatlaidaus žiaurumo demonstravimą savo flagmaniniame žanre, nestebina. Tačiau ateina momentas, kai tai tampa vienmačiu dalyku ir beprasmiškai erzinančiu, ypač jei tai paskutinis susidūrimas su bosu. Jei norime sekti Miquella pavyzdžiu ir atsisakyti senų įpročių bei tradicijų, prasmingesnis požiūris galėtų būti permąstyti, kaip toks atkaklumas galėtų veikti.
Viena didžiausių mano problemų yra ta, kaip aiškiai atsisakoma pagrindinio „Elden Ring“ patrauklumo kaip gyvo teksto, kurį reikia skaityti ir mokytis, ir su meile perteikti tarp pasaulių.
Tiesa, kad šis išskirtinis „FromSoft“ sukurto nusivylimo tipas yra neatsiejama „Souls“ patirties dalis – nuolat daužytis į, regis, nepajudinamą objektą, kol vien dėl sėkmės ir atsitiktinumo kažkaip pavyksta nugalėti. Tai apima tikrą apčiuopiamą džiaugsmą, pasididžiavimą ir palengvėjimą – visi esame tai patyrę ir, atsigręžę atgal, staiga atrodo, kad visa ta nesėkmė buvo verta. Kitais atvejais tai išties pamokanti, su tikromis išmoktomis pamokomis. Tačiau tai atrodo kaip sunkumas dėl sunkumo, padidintas iki vienuolikos, galbūt todėl, kad dėl papildomų lūkesčių, jog DLC turės įveikti kažką ypač absurdiško, nors techniškai nereikalauja baigti pagrindinio žaidimo. Per kelias dienas išgyvenu dešimtis mirčių ir, nepaisant to, kad darau pertraukas, kad nueičiau ir užsiimčiau kitais dalykais bei tyrinėčiau kitas sritis, suprantu, kad tiesiog nebenoriu to daryti.
Šešėlių Karalystėje mirtis visada klausosi. Slapčia slėpdamasis ir vengdamas pasalos, naršau trumpalaikėse euforijos bangelėse arba susierzinęs dejuoju, kai iš už tūkstančio mylių mane nušauna vyrukas su Radahno dydžio įskilimu ant lanko peties. Ryju Ymiro piršto užduotį ir ieškau daugiau žinių, kurios nukrypsta nuo negailestingo Miquella gerbėjų rato. Randu seną, perdegusį drakonų karį, akivaizdžiai sukurtą pagal kapitoną Ahabą, man duodantį užduotį nugalėti savo asmeninį baltąjį banginį – myliu ir gailiuosi šio vyro, kuris beveik staugs „iš pragaro širdies duriu į tave!“, lygiai taip pat būtų buvę galima duoti jam harpūną (aš turiu nepaprastai šaunią drakonus žudančią didžiąją kataną). Belurate raguota močiutė – Šešėlių Karalystės čiabuvių vyresnioji – vadina mane palaidūnu su tokiu pat sausu piktumu, kaip Dianos Rigg neįtikėtinai kandžioji ledi Olenna iš „Sostų karų“. Jei George\'as R.R. Martinas egzistuoja šiame DLC, jis beveik neabejotinai yra čia.
Mane žavi vienišas šalmas, kabantis ant pagaliuko po kriokliu, kaip tarsi aplinkosaugos pasakojimo dalis, ir aš nuolat grįžtu į Žydrąją Pakrantę vien todėl, kad manau, jog ji graži. Rimtai galvoju apie savo „Tarnished“ modifikavimą į tikėjimu paremtą versiją, kad galėčiau pažaisti su kai kuriais naujais drakono užkeikimais, kurie atrodo išties šauniai. Negalvoju apie grįžimą prie paskutinio boso, bet vis dar atsargiai vertinu naratyvinį atspalvį, kurio galima tikėtis įveikus tą konkrečią kliūtį. Širdyje žinau, kad „Shadow of the Erdtree“ užbaigimas bus visai kitokia, džiaugsmingesnė patirtis, kai galėsiu žaisti su veikiančiu kelių žaidėjų režimu, nes naršyti atvirojo pasaulio „Souls“ žaidime be šio pagrindinio komponento yra pats nemaloniausias mazochizmas, kuris man visiškai netinka. Jei prisiminsite tą legendinį anekdotą apie Mijadzakio automobilį, įstrigusį sniege ir nepažįstamų žmonių pagalbą, štai apie ką ir yra „Souls“ – bendras kančias, bendruomenę, kuri kyla aplinkui, ir tai, kad nereikia vienam mirti nuo šalčio. Įtariu, kad man gali patikti šis papildinys labiau, kai prie jo prieisiu savo sąlygomis, bet tai nepakeis pagrindinių problemų, kurias jaučiu giliai viduje.
Man vis dar neįtikėtinai patinka „Elden Ring“ ir laikas, praleistas jo glėbyje, bet tiesiog nesu tikras, ar galiu pasidalinti tokiu pat šilumos pilnumu su „Shadow of the Erdtree“. Nepaisant keisto „aktyvių“ sričių išsklaidymo ir neįprastai infantiliško rankų laikymo susidūrimuose, kurių reikėtų išmokti per pakartotines nesėkmes, „Shadow“ vis dar turi savo „Elden Ring“ genialumo – keistų mažylių, neaiškių paslapčių, kvailo sūrio ir viso kito. Bet galbūt bandymas suderinti daugiausia savarankiško DLC dėmesį su „Elden Ring“ naratyviniu lankstumu ir atvirojo pasaulio laisve – koncepcija, kuri jį skyrė nuo savo „Souls“ brolių – visada būtų sukūręs nesuderinamas rungtynes.


Passchendaele2
