Su „Mafia: The Old Country“ „Take-Two“ grumiasi su vaizdo žaidimų praeitimi ir ateitimi. Kadangi daugumai atrodo, kad „mažiau, daugiau, geriau“ era baigėsi, naujausias „Hangar 13“ žaidimas gali būti ateities pranašas.
Vieta ir tempas yra tai, ką „Mafia: The Old Country“ daro geriausiai. „Hangar 13“ menininkai ir programuotojai sukūrė įtaigų ir nepajudinamą Sicilijos XX amžiaus sandūroje vaizdavimą: išmargintos citrinmedžių giraitės; vynuogynai, vingiuojantys nuo stačių kalvų; kasyklos, pilnos sutartinių vergų, kiekvienas veidas ir vaisių dubuo apšviestas išskirtiniu, dramatišku Caravaggio paveikslo polėkiu. Scenaristai ir pasakojimo dizaineriai laikėsi savo įsipareigojimų, sukurdami slenkančią, besitęsiančią mafijos istoriją, kurioje tiek pat dėmesio skiriama tylai, kiek ir kaukolių laužymui. Vieta ir tempas yra simbiotiniai: per vangius važiavimus automobiliais ir risnojimus žirgais mes pradedame vertinti aplinką. Beveik kiekviename skyriuje tolumoje grėsmingai rūksta ugnikalnio Etna, o dangaus ložė naudojama kaip tobula vizualinė metafora smurtui, kunkuliuojančiam po šios vaizdingos salos paviršiumi.
„Mafia: The Old Country“ yra ir tiesioginis, ir apgalvotas, kas šioje eroje, kurioje transliuojama gyvai, monstriška atviro pasaulio tėkmė, atrodo brangu. Daugelis kritikų, įskaitant nepakartojamą „Eurogamer“ kūrėją Alexą Donaldsoną, pabrėžė, kad žaidimas atrodo kaip praeities prisiminimas. Šaudymas po priedanga ir slapta veikla akimirksniu, kai nepavyksta žaisti, atrodo kaip „PlayStation 3“ eros svajonė. Taip pat ir pseudoatviras pasaulis (pseudo, nes sekate griežtai suplanuotu keliu plačioje žaidimo erdvėje be įkėlimo ekranų). Ir vis dėlto, nepaisant šios anachronistinės formos, patirtis atrodo tokia pat gaivi, kaip saulėje sunokęs sicilietiškas pomidoras. Leiskite man toliau plėtoti palyginimą. „Mafia: The Old Country“ yra sultingas; jo skonis koncentruotas. O su istorija, kurią galima sutalpinti per kompaktiškas 10 valandų, žaidimo užbaigimas yra panašus į skanaus vieno pomidoro suvalgymą. Palyginkite tai, tarkime, su 60 valandų trunkančiu „Assassin\'s Creed Shadows“, kuris reikalauja iš jūsų suryti visą dėžę.
Kaip trečiojo asmens veiksmo ir nuotykių kriminalinis žaidimas, pasakojantis pažįstamą istoriją nuo skurdo iki turtų, gali būti laikomas nauju? Reikia šiek tiek paaiškinti. Galbūt pats faktas, kad aš apskritai teikiu tokį argumentą, yra kaltinimas, kokioje padėtyje šiuo metu yra trijų A klasės žaidėjų erdvė.
Pradėkime nuo buvusio „Electronic Arts“ generalinio direktoriaus Johno Riccitiello 2009 m. pasakytų pastabų. Išleidusi 50 žaidimų 2009 m., Riccitiello teigė, kad EA planuoja 2010 m. išleisti 40 pavadinimų ir kad ateinančiais metais šis skaičius gali dar labiau sumažėti. „30 manęs kažkada ateityje nenustebintų“, – sakė generalinis direktorius, kuris, beje, ką tik atleido net 1500 žmonių, arba apie 17 procentų EA darbuotojų (laikas yra plokščias ratas ir t. t.). Iki 2019 m., gerokai po to, kai Riccitiello išvyko į sunkią darbovietę „Unity“, šis skaičius tebus dešimt.
Tuose komentaruose Riccitiello išdėstė daugelio kitų leidėjų, įskaitant „Take-Two“, priimtą strategijos pokytį, pavadintą „mažiau, daugiau, geriau“ (reikia pagirti Brendaną Sinclairą, kuris išsamiai apie tai rašė dirbdamas „GamesIndustry.biz“). Trumpai tariant, 2000-aisiais ir 2010-aisiais kūrimo išlaidos smarkiai išaugo. Leidėjai nerimavo dėl didelių išlaidų daugeliui projektų, todėl nusprendė sutelkti dėmesį į mažesnį sąrašą, pasirinkdami skirti daugiau išteklių žaidimams, kad jie būtų gražesni, labiau išbaigti ir, taip, didesni. Tai tapo savotišku savaime besitęsiančiu ouroboru – gyvate, ryjančia save, kuri su kiekvienu kūrimo ciklu vis putlėjo, kol, na, gyvatė taip sustorėjo, kad pradėjo springti. Pramonės analitikas ir „SuperJoost Playlist“ naujienlaiškio autorius Joostas van Dreunenas apskaičiavo, kad nuo 2000 m. vidutinis kūrimo biudžetas išaugo aštuonis kartus. Jis mano, kad „Grand Theft Auto 6“ (išleido „Take-Two“, „Mafia: The Old Country“ leidėja) turėtų peržengti 1 mlrd. dolerių biudžeto ribą (neskaitant rinkodaros ir tiesioginių paslaugų išlaidų) – keturis kartus daugiau nei 2013 m. pirmtakas. Kitaip tariant, „mažiau, daugiau, geriau“ tapo netvaru, – el. paštu man pasakoja dabartinis „The Logic“ redaktorius Sinclair. – Šių žaidimų kūrimo ir rinkodaros išlaidos išaugo taip smarkiai, kad praktiškai nebuvo jokio būdo gauti reikiamą investicijų grąžą, išskyrus žaibiškai sėkmingus žaidimus, tokius kaip „Fortnite“ ar „Grand Theft Auto V“, – sako jis. Svarbiausia, kad „tokio masto nesėkmės kaina buvo per didelė, kad būtų galima toleruoti“.
Taigi, štai „Mafia: The Old Country“: kuklus; nedidelis; glaustas, tačiau vis tiek maždaug keturis kartus ilgesnis už garsųjį užsitęsusį mafijos epą „The Irishman“. Sinclair galiausiai šį žaidimą mato kaip „Take-Two“ „eksperimentą“ kovojant su „netvarumu“, kurį ji padėjo skatinti – pastangas „rasti kelią į priekį, neapsiribojant „mažiau, daugiau, geriau“ modeliu“.
Kūrybiškai vertinant, sakyčiau, kad sprendimas pasiteisino su kaupu. Koks malonumas žaisti žaidimą su aukščiausios klasės produkcija, kuris tyrinėja temas su aštriu susikaupimu. Enzo pirmiausia yra darbininkas: vieną dieną jis leidžiasi į sieros kasyklą, tempdamas akmenis, kad sumokėtų skolas; kitą dieną jis neša vyno dėžes kaip kyšius; dar kitą dieną jis tempia nužudytųjų lavonus. Didelė žaidimo dalis iš esmės yra vaikščiojimo simuliatorius, tačiau jame ypač pabrėžiama vaidmenų žaidimo idėja. Vaikščioti Enzo vaidmeniu dažnai atrodo natūraliau ir naudingiau nei lakstyti sprintu. Norėsis pasigrožėti visais atvirukų vaizdais, prabangiais interjerais ir išsipūtusiais turgaus prekystaliais. Tai taip pat geriausias būdas klausytis kitų veikėjų pokalbių.
Palyginkite „Mafia: The Old Country“ su metų geriausiu blokbasteriu atvirojo pasaulio žaidimu „Assassin\'s Creed Shadows“. Pastarąjį žaidimą žaidžiu žavėdamasis (tiesa, išdidžiai) tuo, ką laikau romanistinėmis XVI amžiaus Japonijos aplinkos detalėmis: sudėtinga frakcijų politika, skaudi gamtos pasaulio poezija ir meistriškai pavaizduota socialinė bei ekonominė dinamika. Žaidimas mane įtraukia kaip platus, tūkstančio puslapių istorinis epas, net jei dramatiškai galiausiai atrodo kaip aukščiausio lygio televizija. Tačiau romanistinis turbūt netinkamas žodis apibūdinti „Ubisoft“ sukurtos medžiagos gylį ir plotį. Galbūt žodis, kurio iš tikrųjų ieškau, yra enciklopedinis: jame pateikiama simuliacija yra visa apimanti ir daugialypė, kaip ir „Take-Two“ milžinai, „Red Dead Redemption 2“ ir „Grand Theft Auto V“.
Nepaisant viso šių milžiniškų žaidimų meistriškumo ir elegancijos, juos neabejotinai formuoja tiek aukščiausio lygio vadovų verslo sprendimai, tiek pasakojimo ir dizaino sąmojis. Jų masyvumas yra esmė, bandymas išlaikyti mūsų dėmesį nuolat jų laukiančiame skaitmeniniame pasaulyje: trumpi vaizdo įrašai „TikTok“ platformoje; nesibaigiantis „Netflix“ algoritmas; nemokami „gacha“ žaidimai, tokie kaip „Genshin Impact“.
Sinclairas nemano, kad trumpesnis „Mafia: The Old Country“ žaidimo laikas ir mažesnė apimtis išreiškė esminį „Take-Two“ supratimą, kad žaidimai tapo per dideli, išpūsti ir nepatogūs. Jis tai mato kaip šalto finansinio fakto išreiškimą: „kad „Mafia“ franšizė negali paremti šiuolaikinio AAA lygio blokbasterio kainos“.
Ar „Mafia: The Old Country“ pradės naują galingesnių, trumpesnių, vieno žaidėjo žaidimų iš didžiųjų leidėjų erą? Žvelgiant iš ciniškesnės perspektyvos, įtariu, kad jei žaidimas nepateisins finansinių lūkesčių, „Take-Two“ tuo pasinaudos, kad tokio tipo žaidimus, dabartinėje ekonominėje situacijoje tapusius bandomuoju objektu, griežtai pasmerktų Sicilijos katakomboms (bendrovė čia turi gerą formą, parduodama savo nepriklausomą leidybos leidyklą „Private Division“, siekdama ilgalaikėje perspektyvoje sutelkti išteklius į „pagrindinį ir mobiliųjų įrenginių verslą“). Žinoma, tai palieka nepriklausomoms ir dvigubą A lygio studijoms padengti spragas, tačiau jų padėtis šiuo metu niūri: finansavimo mažai, o pigių pinigų (t. y. mažų palūkanų paskolų) dienos tėra tolimas, saldus prisiminimas.
O galbūt „Take-Two“ ir toliau finansuos šiuos lieknesnius, trigubą A lygio žaidimus kaip – ir man skaudu tai rašyti – intelektinės nuosavybės valdymo priemonę. „Mafijos“ franšizė turi gerbėjų, iš tikrųjų nemažai, ir gerbėjams kartkartėmis tenka mesti kaulą. Generaliniam direktoriui (šiuo atveju gana maloniam Straussui Zelnickui), siekiančiam maksimaliai padidinti savo įmonės turto uždarbio potencialą, intelektinės nuosavybės valdymas yra prasmingas; tai taip pat yra viena ciniškiausių aukščiausio lygio vadovų terminų. Nepaisant to, tai yra tokia loginių žaidimų kūrėjų ir kitų kūrybingų žmonių rūšis, kurią jie įpratę dirbti pasyvus darbas. Šie kūrėjai tęsia savo kilnią tradiciją: iš pelno siekiančių komercijos reikalavimų ir apribojimų išgauti meną – prasmės ir įžvalgos kūrinį.


Passchendaele2
