Rašyk
Eilės (81175)
Fantastika (2610)
Esė (1676)
Proza (11349)
Vaikams (2775)
Slam (94)
English (1234)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Spyris „Despelote“ žaidime suteikia malonų jausmą. Tai greitas dešinės lazdelės mostelėjimas lengvam perdavimui, bet jei norite išsviesti kamuolį (ar butelį, ar balioną), turite atitraukti lazdelę iki galo, tarsi užtaisydami katapultą, o tada smūgiuoti į priekį. Smūgis _trinkteli_. Spyris nėra tikslus, bent jau man toks nebuvo. Daugiau nei pusvalandį bandžiau numušti butelių krūvą nuo sienos, bet tas nerangumas atrodo tikras. Juk nesu Messi ir tikrai nesu Agustínas „El Tínas“ Delgado.

Vietoj to mes esame Juliánas. Tai 2001-ieji, metai prieš bendrą Korėjos ir Japonijos FIFA futbolo pasaulio čempionatą. Ekvadoras patektų į šį turnyrą, savo pirmąjį pasaulio čempionato etapą. „Despelote“ žaidimas yra suskirstytas į šias atrankos rungtynes. Kiekvienos rungtynės turi atitinkamą atvirą lygį, vykstantį Kito gatvėse. Nuo tada jis bėgioja aplinkui, klausosi pokalbių ir spardo viską, ką žaidimas leidžia.

Lygiai yra gražūs akiai. Architektūra, infrastruktūra ir baldai nuskenuoti, o tada perteikti monochromatiniu puantilizmu. Ir atvirkščiai, viskas, kas interaktyvu, nuo futbolo kamuolių iki plakatų, perteikta ranka pieštu stiliumi. Tai susilieja koliaže kaip iškarpų albumas.

Tai konkretus žaidimas apie konkretų asmenį labai konkrečiu Ekvadoro istorijos laikotarpiu. Tai langas į šalies kultūrą ir istoriją. Tai nėra pilnas vaizdas, bet jokia žiniasklaida ar liudijimai negalėtų perteikti jokios tautos niuansų. Vis dėlto žvilgsniai atrodo kaip atspindžiai. „Despelote“ matau savo Jamaiką.

Kai kiekviena radijo stotis ir televizija šalyje yra suderintos su tomis pačiomis rungtynėmis, tuo pačiu dažniu, prisiekiu jums, kad galite tai pajusti. Oras yra kitoks. Jūsų kūnas tampa antena. Manau, kad tai gali nutikti tik mažoje šalyje, ir galbūt aš per daug išsitepu, kad tilpčiau į Ekvadorą. Pamenu laikus Jamaikoje, per olimpines žaidynes ar lengvosios atletikos pasaulio čempionatą, kai visi rasdavo Jamaikos marškinėlius ar geltonus marškinėlius, o kiekviename automobilyje ir balkone puikavosi vėliavos. Kiekvienas televizorius pritraukdavo minią. Darbas būdavo sustojęs.

Norėčiau prisiminti vienintelį mūsų vyrų futbolo rinktinės pasaulio čempionato atrankos etapą, bet tai buvo 1998 m., kai man buvo tik treji metai. Yra relikvijų. Yra marškinėlių ir yra dainų. Mes turime dainų viskam. Mes vis dar dainuojame tas dainas.

Futbolas, labiau nei bet kuri kita sporto šaka, priklauso svajotojams. Žinoma, jis turi savo supergalias – Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją, Italiją, Braziliją ir kt., kurios sugeba išgauti nuoseklumą iš gausybės išteklių ir infrastruktūros, tačiau šio sporto pobūdis lengvai pasiduoda netikėtumams. Skirtingai nuo daugumos šiuolaikinių sporto šakų, futbolas yra unikaliai mažai įvarčių pelnomas žaidimas. Dažniausias futbolo rezultatas yra 1:0; vienas įvartis. Jei dar nesate įsimylėję šios sporto šakos, tai skamba nepatraukliai. Tačiau pagalvokite, kad kai kiekvienas įvartis yra toks brangus, jums tereikia įmušti vieną. Komanda, kuri yra mažiau talentinga ir turi mažiau išteklių, gali pavogti įvartį ir tada gintis kaip pragaras. Futbolo komanda gali įkūnyti autsaiderio šalies dvasią ir net jei tai tik aikštėje ir net jei tai tik vieną kartą, mažylis gali nužudyti milžiną.

„Despelote“ yra vienas iš nedaugelio vertingų žaidimų apie futbolą. EAFC (anksčiau FIFA) nėra apie futbolą. Tai galėtų būti apie profesionalius futbolininkus. Vyrai ir moterys yra kruopščiai skaitmeniniu būdu atkuriami iki jų tatuiruočių ir eisenos. Tačiau jie niekada nekalba. Jie yra veiksmo figūrėlės, su kuriomis žaidžiate. Už žaidimo stadiono sienų nėra gyvenimo. Minios yra animacijos ciklai. Nėra jokių bagažo langų, nėra pardavėjų, parduodančių nepaaiškinamai geriausią sriubą, kokią tik esate valgę; nėra jokios kultūros. EAFC futbolas imituoja „Football™“. Tai yra grobuoniškiausio sporto reklama. Tai idealaus profesionalaus futbolininko įvaizdžio šventė – tylaus, įgudusio, neegzistuojančio, kai nedriblinguoja.

Didžioji dalis futbolo žaidžiama už didžiulių stadionų ribų ir priešais dešimtis, o gal net ir šiek tiek daugiau ar mažiau, minių. Jie žaidžiami bendruose aikštėse su pusiau nudžiūvusia žole. Tuščiose gatvėse tarp vartų, pagamintų iš likusių PVC vamzdžių, skubiai surinktų, kai į kelią išvažiuoja koks nors paklydęs automobilis, o paskui pastatytų atgal, tęsiant žaidimą taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Jie žaidžiami po pamaldų su nutrintais batais, prakaito išteptais sekmadieniniais kostiumais, su teniso kamuoliukais ar buteliais, pripildytais smėlio ir purvo, arba tiesiog išmėtytais ant šaligatvio laukiant autobuso. Didžiąją dalį futbolo žaidžia žmonės, kurie nėra itin geri šiame sporte, nes pats daikto spardymo ir stebėjimo veiksmas yra malonus bet kokio lygio meistrams.

Tos pakylėtos rungtynės, žaidžiamos pilnuose stadionuose ir transliuojamos milijonams žmonių visame pasaulyje, yra svarbios ne tik dėl to, kas vyksta aikštėje, bet ir dėl konteksto, kurį žiūrovai į jas atsineša.

„Despelote“ rungtynės yra beveik antraeilės. Televizoriai, esantys lygiuose, transliuoja rungtynes, naudodami tikrus kadrus, kurie buvo smarkiai apdoroti iki tokio lygio, kad vos matomi, tačiau atitinka įspūdingą žaidimo estetiką. Futbolas persmelkia kasdienį gyvenimą, kol tampa įprastu. Parduotuvėse jis tampa plepalais – rezultatai ir pasirodymai aptariami kaip vakarykštė orų prognozė. Marškinėliai tampa šalies uniforma, o vėliau – atminimo relikvija.

Tarp džiūgavimo ir šventės akimirkų įterpiamos vinjetės, vaizduojančios sudėtingesnį santykį tiek su sportu, tiek su Ekvadoru. Tai siurrealistinės futbolo svajonės tuščiame mieste. Melancholiški vakarėliai, kuriuose Juliánas yra nepageidaujamas ir vienintelis dalykas, su kuriuo gali bendrauti, yra alkoholis, kol randi kamuolį, kurį gali paspardyti. Santykiai su jo mama keičiasi, ji nerimauja dėl jo ir kur jis eina, tiek tiesiogine prasme, tiek dėl to, kaip klostosi jo gyvenimas. Jaučiamas ilgesys tų laikų, kai sportas buvo paprastesnis, ir to Ekvadoro, kuriame jis buvo vaikystėje; Ši šalis galbūt nebeegzistuotų be vienijančios autsaiderių rinktinės jėgos arba be besivystančias šalis kamuojančio negailestingo gentrifikavimo. Nuo 2001 m. Ekvadoras pateko į dar 3 pasaulio čempionatus, o paskutinį kartą dalyvavo naujausiame turnyro etape – 2022 m. Kataro čempionate. Nors jis jokiu būdu neprilygsta Pietų Amerikos galingiesiems, tokiems kaip Argentina ir Brazilija, jis taip pat nebėra menkas. Didelė komandos dalis profesionaliai žaidžia kai kuriuose didžiausiuose ir turtingiausiuose pasaulio futbolo klubuose. Nebereikia tiesiog patekti į turnyrą, tai šalis, turinti lūkesčių patekti į atkrintamąsias varžybas ir talentų, kad tai įvyktų. Senas standartas buvo pakeltas.

Pabaigoje „Despelote“ tampa traktatu apie atmintį, archyvavimą ir žaidimų kūrimą. Paskutiniame skyriuje netikėtai nuvilia. Tai nuvilia istoriją ir įdomiais būdais nuplėšia uždangą, atskleisdama sunkumus, susijusius su žaidimo kūrimu, rungtynių vaizdo įrašų paieška ir tautos, esančios ant džiūgavimo slenksčio per paskutinę atrankos varžybas, vaizdavimu. Visa tai kelia klausimą, kas buvo tas „Despelote“, kuris nebuvo?

Nepaisant to, čia pateikiamas futbolo supratimas, kuris yra ir intuityvus, ir nepakankamai atstovaujamas šioje medijoje. Šis sportas nėra tik skudurai ir prabangūs stadionai; tai pirmiausia žaidimas, kurį žaidžiame pramogai, o vėliau – tuščia erdvė tautai, gerbėjams, šeimai ar tiesiog vienam asmeniui, kad jie galėtų projektuoti tai, ko jiems reikia, ir kontekstualizuoti tai taip, kaip nori. Tai nieko nereiškia, tačiau kartais tai gali būti viskas.


2026-05-22 00:10
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą