„Tai tiesiog teigiamos energijos knyga“, – apie savo naujausią autobiografiją „Doom Guy: Life in First Person“ sako Johnas Romero. Jei Johnas Romero būtų parašęs savo autobiografiją dešimtajame dešimtmetyje, ji nebūtų buvusi teigiamos energijos knyga. Kiekvienas egzempliorius būtų išmestas sąvartyne kartu su nežemiškų užtaisų kastuvais, o Romero būtų laikęs kastuvą.
Šiandien Romero gina translyčių asmenų teises ir čiabuvių atstovavimą, tačiau dešimtajame dešimtmetyje Romero į „Commander Keen“ ir „Doom“ įdėjo svastikas. Interviu paklaustas, ką reiškia mylėtis su savo mergina, kuri taip pat buvo jo kolegė, jis pateikė išsamų atsakymą – el. paštu, o tai kažkaip dar labiau pablogina situaciją. Tai, ką jis pasakė ir kad jis tai pasakė, jo komandos teigimu, „neatspindi Johno Romero požiūrio ar požiūrio 2022 m.“.
Romero ir pasaulis dėl to yra geresni. Gerai, kad dešimtąjį dešimtmetį jis praleido kurdamas žaidimų lygius, o ne rašydamas knygas. Jis taip pat turėjo apie dešimtmetį praktikuotis ir tobulinti savo įgūdžius „id Software“ – studijoje, kurią jis kartu įkūrė, ir būti už tai garsus. Garsiausi studijos produktai buvo „Wolfenstein“, „Doom“ ir „Quake“, bet prie šio sąrašo galite pridėti ir patį Romero.
Jei jis nebuvo pirmasis vaizdo žaidimų lygių dizaineris, jis buvo pirmasis didis. Jis kūrė žaidimus, kuriuos norėjo žaisti, todėl savo lygius matė kaip žaidėjas. Jis juos žaisdavo ir taisydavo vėl ir vėl, kaip skulptorius, daužantis marmurą, kol likdavo tik greitas ir įnirtingas malonumas. Jis galėjo būti negailestingas, aiškiai įžvalgus redaktorius. Slaptumas ir gudrybės sulėtino „Wolfenstein 3D“, todėl jie buvo pašalinti iš galutinio žaidimo. Kai kūrybos direktorius Tomas Hallas stengėsi prisitaikyti prie „Doom“ vizijos, jis buvo pašalintas. Tai buvo nesentimentalu, bet teisinga. „Doom“ atrodo kaip „Doom“ tik žaidžiant dideliu greičiu, kai skrieji per lavą, naikindamas zombius šautuvais ir mainydamasis raketomis su demonu, mokydamasis taisyklių, žavėdamasis reginiu.
Visų pirma, „Romero“ lygis turi būti: sudėtingas ir sąmoningai sukurtas 3D labirintas, kupinas kontrastų ir reginių, erdviškai darnus ir intuityviai naršomas, mokantis žaidėją bandant juos nužudyti, su per jį nubrėžtu amerikietiškų kalnelių keliu. Tas pats lygis neturi sugesti, o tapti geresnis, kai pašalinami visi priešai, o erdvė paverčiama tuščiu mūšio lauku visiems laisvai žaidžiamai daugelio žaidėjų mirties kovai. Nes čia ir gimsta istorijos.
„Kai sukuriate erdvę, kurioje žmonės žais, kiekvieno žaidėjo perėjimas yra skirtinga istorija“, – sakė jis. „Kiek istorijų nutiko „Doom“ [pirmajame lygyje] per pastaruosius 25 ir daugiau metų? Nesvarbu, ar tai būtų „deathmatch“, ar vieno žaidėjo režimas, ar bet kurio kito unikalus būdas jame gyventi, šios 3D erdvės leido milijonams žmonių dešimtmečius kurti jose savo istorijas.“
Nedaug žaidimų kūrėjų pasiekia Romero šlovės lygį arba jaučiasi su juo patogiai, ir dar mažiau gauna knygų sutartis savo memuarams. Romero jau anksčiau buvo biografijų tema. Žurnalisto Davido Kushnerio prieinama, patraukli „id Software“ istorija „Masters of Doom“ buvo bendra Romero ir jo „id“ įkūrėjo, programuotojo Johno Carmacko biografija. Kushnerio teigimu, Carmackas buvo tvarka, o Romero – chaosas, „trešą“ kalbantis, labai pelningas jaunas žaidėjas, kurio žaidimai buvo kompiuterių laboratorijų, studentų bendrabučių ir kongreso posėdžių dėl ginklų smurto dalis, radusį kultūrą, kuriai trūksta vaizdo žaidimų roko žvaigždės, ir išaugo, kad užpildytų tuštumą. „Galėjai matyti, kaip tai vyksta laikui bėgant“, – 1997 m. „Dallas Morning News“ sakė pirmasis „id“ generalinis direktorius Jay Wilbur. „Tai buvo jo puoselėjama išvaizda – ilgi plaukai, švarkas su dryžuotu švarku, greiti automobiliai. Kitą akimirką po biurą vaikštinėjo vaikinas, kuris atrodė kaip ZZ Top.“
Knygos viršelis su ryškiai žaliais ir raudonais pikseliais išmargintais blokais, tarsi priartinta „Doom“ ekrano kopija. Ant jo parašyta: „Doom meistrai: kaip du vaikinai sukūrė imperiją ir pakeitė popkultūrą“.
Šiandien Romero atmeta „roko žvaigždės“ teiginį, tačiau vienu metu jis dalyvavo „Doom“ turnyre, vilkėdamas marškinėlius su žaidimo logotipu priekyje ir užrašu „SUKODAVO TAI“ nugarėlėje. Tada jis pasakė „Austin American-Statesman“, kad yra ten, „kad galėtų įveikti visus“. Kushneris prisiminė, kaip jo gerbėjai lenkėsi ir skandavo jam po kojomis: „Mes to neverti. Mes to neverti.“
„Čia buvo visi šie žmonės“, – rašė Kushneris, – „kurie mylėjo žaidimus taip pat, kaip ir jis.“ Tačiau tai buvo žaidėjas, kuris buvo toks geras, kad kūrė žaidimus, kuriuos mylėjo žaidėjai.
Romero kolegoms kėlė problemų tai, kad jis per daug laiko praleisdavo žaisdamas žaidimus – bet jei taip nebūtų buvęs, jis nebūtų egzistavęs, kaip internete vadinamas, „Romero“. „Jis yra pats intensyviausias žaidėjas, kokį tik esate matę. Jam tai sportas. Žaisdamas žaidimus jis lavina raumenis“, – sakė Wilburas.
Romero yra retas žaidimų kūrėjas, kurio šlovė daugiausia rėmėsi jo, kaip žaidėjo, talentu. „Įnirtingi ginčai gaubia vidinio „Quake“ čempiono titulą“, – 1996 m. rašė „Wired“. „Romero, kaip neprilygstamo „Doom“ čempiono, reputacija... yra esminė „id“ legendos dalis.“ „Gears of War“ kūrėjas Cliffas Bleszinskis prisimena, kad Romero laikė savo „priešu“, kurį jis vis dėlto studijavo, kaip idealizuotas George\'o C. Scotto Pattonas studijavo Rommelį, kad nugalėtų. „Aš nieko neturėjau ir to norėjau“, – prisimena jis jausmą. „Turėjai viską ir tuo puikavaisi.“ Dar retesnis atvejis, kai jis buvo žaidimų kūrėjas, mėgstantis vadinti savo gerbėjus šunsnukiais. „Kalbos buvo purvinos ir juokingos, sąmojingos ir mizoginiškos, homofobiškos ir demokratiškos, ir be galo neasmeniškos“, – prisiminė Romero vaikystės draugas Christianas Divine\'as, vėliau rašusio Romero studijoje „Ion Storm“ po asmens tapatybės nustatymo. „Galiu suprasti, kodėl mane ši scena siaubingai sužavėjo“, – prisimena Divine\'as. „Tačiau kai kas nors prieš aptaškydamas tavo žaidėją kruvinais pylimais sušunka: „Nusičiulpk, niekše. Tavo subinė mano!“, tai iš tikrųjų tėra sportinio patyčių atitikmuo. Žaidėjo kodekso dalis – nepriimti to asmeniškai.“
Kai Romero išsiskyrė, ne draugiškai, su „id Software“ ir „Carmacku“, jis paėmė šiuos gerbėjus ir pavertė juos kolegomis. „Aš, mes – visi mes – mylėjome Romero“, – 1998 m. „Wired“ sakė Sverre Kvernmo, Romero gerbėjas, tapęs „Ion Storm“ lygių kūrėju. Tas „Wired“ reporteris rado Kvernmo ir Romero biure, įsitraukusius į mirties kovą, o pralaimėtojas turėjo „išgerti surūgusį pieną iš trilitrinio, ten stovėjusį mėnesių mėnesius“.
„Ion Storm“ studijoje Romero svajojo daugiau nei tikėjosi. Studija buvo bejausmė ir brangi fiasko. „Daikatana“ turėjo būti geriausias kada nors sukurtas Johno Romero šaudyklės žaidimas su „epiniu siužetu su kelionėmis laiku, išplėtotais personažais ir daugybe netikėtų posūkių“ – visa, ką jis kažkada turėjo pakankamai proto žinoti, jam nepadėjo. Romero sėkmė kaip pirmojo asmens šaudyklės kūrėjo buvo mąstymas užnugaryje, žanro stūmimas į greitesnes, kruvinesnes sroves. „Ion Storm“ jis tapo tiesiog dar vienu žaidimų kūrėju, neturinčiu supratimo, kaip pasakoti istoriją.
Su „Daikatana“ ir „Ion Storm“ užkietėjęs žaidėjas pralaimėjo, ir jie pralaimėjo smarkiai. Nuopuolis įkūnijo jo karjerą ir gerą valią ištisai kartai. Žaidėjai, kuriuos jis pavertė kareiviais, dabar jį rijo kaip hienos „Liūto karaliaus randą“. Romero turėjo viską, kol nebeturėjo; jis laimėjo, kol pralaimėjo.
Tai yra Romero istorija, pasak Kushnerio. Tai tvarkinga graikų (geekų) tragedija su... pradžia, viduriu, pabaiga ir moralu. Tam tikra prasme tai viskas, ką kiekvienas turi žinoti apie Johną Romero. Mes pasakojame sau istorijas, kad gyventume, ieškome prasmės Johno Romero karjeros purve. Dabar Romero parašė autobiografiją, kurioje sako, kad to nedarytumėte. „Doom Guy“ yra „Masters of Doom“ naratyvo pataisa – kai kuriose vietose tai aiškiai pasakyta. Tai taip pat yra pasakojimo ir redagavimo pataisa. Johnas Romero nėra istorija, jis yra asmuo; Ikaras buvo daugiau nei saulė, o Romero yra daugiau nei tik stabas, kuris prarado savo vietą.


Passchendaele2
