Ar prisimenate pirmą kartą, kai pažvelgėte į Ežerų Liurniją „Eldeno žiede“? Prisimenu. Tuomet mane pribloškė titaniškas „FromSoftware“ magnum opus mastas: žvilgančio vandens telkiniai driekėsi kiek akys užmato; rūkas gaubė nesibaigiančius uolienų darinius. Erdvė buvo tokia masyvi, kad jaučiausi tarsi prarytų mane visą, patirdamas horizontalų galvos svaigimą. Akimirką pajutau poreikį atsitraukti, įsitvirtinti saugioje ir pažįstamoje žemėje. Tačiau šio virtualaus pasaulio trauka buvo nepaneigiama: ji viliojo.
Įspūdingi 3D vaizdai gali sukelti mums daug jausmų: didingumo jausmą; netgi baimę. Rašytojas Stevenas Poole\'as įvardija dar vieną emociją. „Vaizdo žaidimų siūlomo žaidimo brangakmenis yra estetinė nuostabos emocija“, – rašė jis savo 2000 m. knygoje „Trigger Happy: Vaizdo žaidimai ir pramogų revoliucija“. Jis rašė 3D žaidimų klestėjimo laikotarpiu, kai tokie žaidimai kaip „Resident Evil“ ir „Tomb Raider“ žaidėjams siūlė susipynusius geometrinius tinklus – sudėtingus erdvės vaizdus – kuriuose jie galėjo pasiklysti. „Tokie vaizdo žaidimai geriausiais savo sugebėjimais kuria įkvepiančias erdves iš nematerialios šviesos“, – tęsė Poole, prieš atskleisdamas visų laikų populiarią žaidimų rašymo metaforą. „Jie yra ugnies katedros.“
Kodėl mano mintys sukasi apie Poole 25 metų senumo knygą? Nes „ugnies katedra“ – tai būtent tai, ką matau „Sword of the Sea“ – naujausiame Matt Nava studijos „Giant Squid“ žaidime. Nava, jei nežinote, buvo meno vadovas žaidime „Journey“, tame brangakmenyje, kurio smėlio kopos žėrėjo Gustavo Klimto stiliaus aukso dėmėmis. Nukreipęs dėmesį į jūros peizažus Abzû ir miškus „The Pathless“, Nava vėl virtuoziškai perteikia dykumas: didžiulius oranžinės spalvos peizažus, kurių dalelės mirga ir žėri nesugadintoje saulės šviesoje. Tik dabar dykuma juda energingiau, vinguriuoja lyg vandenynas. O aš sklendžiu per ją ant skraidlentės, atlikdamas griebimo triukus, kai gaunu oro iš kiekvienos kylančios smėlio bangos.
Nava visiškai sutinka su Poole\'u: žaidimai, ko gero, labiau nei bet kuri kita meninė priemonė, yra svarbiausias akis plečiančio nuostabos skleidėjas. „Žaidimai įtraukia visus pojūčius“, – sako jis vaizdo skambučio metu. „Kai esu gamtoje ir puikiai leidžiu laiką, patiriu savotišką transcendentinę, dvasinę patirtį, jaučiuosi tarsi kažką matau, jaučiu – esu ten, bendrauju su aplinka. Tai yra visa tai, ką darai vaizdo žaidime.“
Dar šiek tiek laiko praleidęs „Sword of the Sea“, žvilgančias smėlio kopas užleidžia snieguotiems kalnams: iš esmės žaidimas virsta naujos eros SSX. Nava, pats aistringas snieglentininkas, prisimena vieną kelionę į kalną (o kelionė iš tiesų yra tinkamas žodis). Jis pažvelgė į viršūnę iš apačios, šiek tiek išsigandęs dėl storų sniego debesų, besisukančių aplink jos viršūnę. Kildamas keltuvu, Nava jautė smarkų vėją – „audros galią“. Tada jis pradėjo snieglente leistis žemyn masyvu. Nava aprašo, kaip iš minėtos debesų antklodės išniro į „nuostabų saulės šviesos vaizdą“. Tačiau jam leidžiantis žemyn, šis dangiškas vaizdas išnyko beveik iškart, kai pasirodė. Kadangi snieglenčių sportas yra toks greitas – ir jaudinantis greitis neabejotinai yra šio žaidimo patrauklumo dalis – Navos patirtis kalne truko kiek daugiau nei minutę, tai buvo savotiškas žygis metmenų greičiu. „Tai arčiausiai to, kad būtumėte visur vienu metu“, – entuziastingai pasakoja jis.
„Sword of the Sea“ puikiai išnaudoja šią kalnų patirtį. Žaidimas – tai gyvsidabrio spalvų, šviesos, impulso ir tekstūros migla. Tai taip pat gryna fantazija: jūs šliaužiate milžiniškomis metalinėmis grandinėmis, kurios driekiasi mylias per visą žemę; galite šokinėti į įvairių pastatų viršūnes, ant kurių jūsų lenta skleidžia malonų žvangėjimą.
Tolimos panoramos ir haliucinogeninis grožis, iš kurių Nava sukūrė karjerą, nėra vienintelis būdas, kuriuo stebuklas pasireiškia vaizdo žaidimuose. Kartais erdvinis stebuklas susiduria su sisteminiu stebuklu, kaip yra „Outer Wilds“ laikrodžio mechanizmo kosmose. Kiekviena planeta sukasi aplink milžinišką saulę kartu su kita, ir aš, žaidėjas, bet kurią akimirką galiu įlipti į savo laivą, sklandžiai nuskristi į kosmosą ir žengti į bet kurį iš šių dangaus fortų. O gal jums patiktų stebėti aukšto lygio „Dwarf Fortress“ „YouTube“ platformoje (nes niekada iki galo nesupratau žaidimo), stebintis brolių Tarno ir Zacho Adamsų sukurtos simuliacijos gyliu? Šie žaidimai atima žadą, galbūt net labiau nei, tarkime, postapokaliptinės „Horizon“ serijos panoramos. Manau, taip yra todėl, kad vaizdo žaidimų nuostabą tam tikru mastu dažnai lemia žinojimas apie medijos techninius apribojimus (ir aš nesu linkęs šių apribojimų labai sieti su „Horizon“ žaidimais). Iš esmės jus žavi tai, kad jaučiate, kaip sunkiai kūrėjai dirbo, kad kažką pasiektų.
Tiek 20 žmonių kūrimo komandos darbas, tiek techninis meistriškumas matomi visur „Sword of the Sea“, o ypač jo šešėliavimo įrankiuose. „Sheiderių“ įrankiai yra nepastovūs kodo fragmentai, lemiantys, kaip atvaizduojami paviršiai. Šiame žaidime yra daug gražių pavyzdžių: kriokliai, kurie išdžiūsta nuo smėlio; permatomas smaragdo mėlynumo vanduo, kuriuo žaidėjas dažnai plaukia; pačios dykumos bangos, kurios sudaro didžiąją žaidimo reljefo dalį – nuolat besisukančios, slūgstančios ir tekančios, žaidimas atnaujina šiuos paviršiaus duomenis 60 kartų per sekundę, kai jūs juo slystate. Vaizdo žaidimai dažnai giriami kaip esantys meno, matematikos, mokslo ir technologijų sandūroje; man atrodo, kad šešėliavimo įrankiuose tai ryškiausiai išreiškiama. Jie taip pat yra bene artimiausi vaizdo žaidimai, kuriuose yra tikrų teptuko žymių.
Vaizdo žaidime matomų teptuko žymių idėja man primena biologinę Navos detalę, kuri man jau seniai įstrigo atmintyje. Jo tėvas yra garsus dailininkas Johnas Nava. Jaunystėje vyresnysis Nava studijavo Florencijoje, šlovingame Renesanso meno lopšyje. Tačiau jis iš tikrųjų nekuria to, ką galėtume apibūdinti kaip tipišką didingą ar transcendentinį meną; jis linkęs tapyti žmones ir veidus pseudorealistiniu stiliumi. Vienas garsiausių jo kūrinių yra gobelenas, kabantis Los Andželo Dievo Motinos Angelų katedroje; jame vaizduojama tylios pagarbos kupinų maldininkų procesija. Vaizdas turi gražiai žemišką atspalvį.
Jaunesnysis Nava keliaudavo su šeima į Europą ieškoti konkrečių Caravaggio paveikslų; jie šokinėdavo tarp muziejų, senovės griuvėsių ir bazilikų – erdvių, kurios sąmoningai ar netyčia išreiškia pagarbią baimę. Atrodo, kad šis jautrumas jau seniai įskiepytas jo smegenyse; Nava yra persmelktas šio jausmo. Beveik visi jo žaidimų paviršiai, atrodo, mirga šia emocija. Žaidime „Sword of the Sea“ apčiuopiamas kūrėjo susižavėjimas pasauliu išreiškiamas savotiška gryna vizualine ekstaze. Jausmai tik stiprėja kuo greičiau žaidžiate.


Passchendaele2
