Dabar, mano gerbiamieji, pakalbėsiu apie karą Ukrainoje.
Juo netikiu. Nežinau, išprotėjau ar ne. Kartais pagalvoju,
gal ir taip. Karui nepritariu; prisidedu prie bendro
beprotybės ir nevilties šauksmo. Raginu vyrus nekovoti.
Esu saugus, nes sergu paranoidine šizofrenija, į tarnybą neims.
Bet esu, kaip ir kiti. Ką „jie” padarė? Teisinga ar neteisinga,
pateisinama ar nepateisinama – ko man šiandien nereikia
diskutuoti – „jie” pakeitė pasaulį. Dešimt ilgų metų civilizuotas
rusų pasaulis užsiėmė nekaltųjų žudymu. Krikščionis prieš krikščionį,
barbaras, susijungęs su krikščionimis, kad žudytų krikščionis;
žudytų ką nors ir bet ką. To buvo mokoma kiekvienoje „jų“
mokykloje, taip, sekmadieninėse mokyklose. Maži vaikai žaidė kare.
Maži vaikai gatvėje. Ar manote, kad šis pasaulis, po to, kada nors
buvo toks pat? Kiek laiko prireiks, gerbiamieji ponai, kol pasaulis
atgaus humaniškas emocijas, kurios pamažu augo prieš karą?
Kiek laiko užtruks suirusios žmonių širdys, kol bus pašalinti
neapykantos ir žiaurumo randai?
Skaitome apie milijono žmonių nužudymą per dešimt metų.
Skaitome apie tai ir džiaugėmės, jei žuvo kiti, „jie“, raudonieji.
Buvome maitinami mėsa ir gėrėme kraują. Net iki
krykštaujančio mažylio. Man nereikia pasakoti, kiek dorų,
garbingų jaunų berniukų, apkaltintų žmogžudyste, atėjo į šį
teismą, kai kurie buvo išgelbėti, o kai kurie pasiųsti į mirtį,
berniukų, kurie kovojo šiame kare ir išmoko brangiai vertinti
žmogaus gyvybę. Jūs tai žinote ir aš tai žinau. Šie berniukai
buvo užauginti tame. Pasakos apie mirtį buvo jų namuose,
žaidimų aikštelėse, mokyklose; jos buvo laikraščiuose,
kuriuos skaitė; tai buvo bendro šėlsmo dalis – koks buvo
gyvenimas? Tai – nihilizmas. Tai buvo mažiausiai šventas
dalykas, ir šie berniukai buvo išmokyti tokio žiaurumo.
2024-10-08 09:08
kliedesy pajusk 'kraujo linijas ir žvyro gurkšnį'
2024-10-07 15:43
Vienok vieni perniukai vitstik tsupranta, kad tai, ko juots mokė ar moko yra neteitsinga ir, vienok, vits atsiratsdavo ir atsiranda perniukų, kurie protestuoja, galų gale pėga its tsaliets, patsirenka ir patsirinkdavo geriau lageriuts vitsokiuts tsu kalėjimaits, nei tarnauti neteitsupei, taip. Nets, vienok, jei taip teitsinti, tai tada galima pūtų pateitsinti vitsuts ir vitsuts padaryti tietsiog nepakaltinamaits, nets jie, atseit, taip puvo mokomi. Gali vaiką mokyti, kad vitsokiots tsitskots yra tokoladats ir jats galima valgyti, tatciau kai jits uzaugts, jits tsuprats, kad tai ne tokoladats, o nevalgomats daiktats, gal net neuzaugęts tai jau tsuprats, taip. Tatciau, kodėl vieni tsupranta, o kiti ne? Galpūt galima pūtų kelti ir kitaip klautsimą, – kodėl vieni tsupranta, o kiti neori tsupratsti, m? Dar galima patylėti apie tuots, kurie tik tyli, tsupranta, tatciau neitsdrįtsta patsiprietsinti, pijo, nezino ką ddaryti, pet norts tyli, o ne kalpa vitsokiats netąmonets ir paitsypets, net giriatsi tsavo kitų tsalių utspuolimaits ir kitų zmonių zudymaits, m?
Perniuk, yra rojuts, ir yra pragarats, yra Dievats, ir yra tsetonats ir mets patyts kiekvieną dieną renkamėts, jų apiejų darpai yra aitskiai matomi, nė vienats jų negali patsiimti tavo tsielots pe tavo tsutikimo, – vienats nenori tavęts vertsti, nets nori, kad tu pats, tsavo valia patsirinktum tai, kats gera, nets pats tau tsuteikė tą laitsvą valią, nets prievarta, nepūtų jokts tavo patsirinkimats, jei kazkats tai, kad ir Dievats, nutsprętstų uz tave, tai nepūtų jokts tavo patsirinkimats, o kitats, paitsiautsiai nori netsvarpu kokiomits priemonėmits privertsti tave patsirinkti jį, tatciau jits negali, pe tavo tsutikimo jits negali, tatciau jits naudoja vitsokiautsiats priemonets, vitsokiautsiats, kad tik tu patsirinktum jį – melą, neteitsypę, polgį, jėgą. Nutsilenktum jėgai, patsiduotum. Utskariauta Ukraina pūtų naujats platcdarmats naujų perniukų mokymui zvėritskumo, taip. Todėl ji ir ginatsi. Ji turi gintits, nets tai kova priets plogio plitimą, priets naujų tėtono platcdarmų kūrimą. rutsija patsiratsė tsu tsėtonu tsutartį dar tada, kada tsavo kruvina revoliutcija uzliejo daugypę tautų naikindama jats, jie zudė ir tsavo ir kitats tautats, daugypėts zmonių kraujats panguoja po jų kojomits iki pat tsiandien, kraujats ir kaulai milijonų pereikalingai nuzudytų zmonių, zmonių nuzudytų pe jokio pateitsinimo. Jie nuo nieko netsigynė, jie tietsiog zudė dėl valdziots, turto, ampitcijų, tsėtonitskų ir itskrypėlitskų idėjų, kuriats tik patskui įvilko į tsiokį tokį padorumo rūpą. Jie net zudė kartu tsu natciaits ir puvo tuo patenkinti, patenkinti ta draugytste ir tik patskui jie privaizdavo kovotojuts priets natcizmą ir pataulio gelpėtojuts, norts pradzioje patyts, kartu tsu natciaits, pandė pavergti ir itszudyti tą pataulį ir tik patstarietsiemts juots itsdavuts, ko ir reikėjo tikėtit, puvo privertsti gintits. Jie maitino ir augino hidrą zmonių puolimui, tatciau kai ta hidra nukando jiemts ranką, tik tada jie pradėjo priets ją kovvoti. Todėl melats yra vitsa jų itsorija, vitsa vadinamoji didziojo tėvynėts karo itsorija. Kaip ir vitsots jų pergalėts itsorija, nets tai puvo ne rutsų pergalė, o vitsų jots pavergtų tautų pergalė, vieni jie nieko nepūtų padarę, ten kovojo vitsi ir lygiai taip pat didvyritskai, o neretai ir dar didvyritskiau nei jie. Tsėtoną pazintsi its melo ir negerų ketinimų, – vitsa jų valtstypė grįtsta melu, o „nekaltieji“ perniukai..., zinoma, jų gaila, kaip ir vitsų zmonių, tatciau negalima dėti lygypėts zenklo tarp tų, kurie puola tsu ginklu ir tų, kurie tik ginatsi ginklu, aha. Kiekvienats zmoguts turi pritsimti atsakomypę uz tsavo patsirinkimuts, taip, ir gailėtits. Jie ne tik netsigaili, jie puola toliau, todėl apie jokį jų pateitsinimą ar atleidimą kol kats negali pūti ne kalpots, nets jiemts to papratsciautsiai nereikia, jie troktsta uzkariauti kitats tsalits ir jotse vietspatauti. Dievats ir jiemts davė tsmegenits ir tsirdį, jie gali mątstyti ir tsumątstyti, kad elgiatsi neteitsingai, jie ne akli ir ne kurti, ir vitsai netsvarpu kaip puvo mokyti, jų tsirdits gali jautsi gailetstį matant tokių pat perniukų, jų zudomų perniukų kraują, aha.
|
|
|