Negyriau Tavęs. Nupiešiau Tavo psichologinį portretą, fonu pasirinkdama teismo salę.
Ir ką tu padarei! Pasakei, kad Soliterio visos partijos išlošiamos! Anksčiau jei neišeidavo, nuspresdavau kad čia ta neįmanoma ir mesdavau, ir eidavau įdomesnių dalykų ieškot, o dabar viskas, dabar mėginsiu ir mėginsiu. :(
Ir aš nuskyniau visas aštuonias. Penkias teko atiduoti Ugnei, nes ji labai norėjo, o kitą dieną radau 30, tai 10 atidaviau Smiltei, nes ji irgi norėjo. Ir tada šokinėjom iš džiaugsmo visos trys, lyg gyvenime būtume žibučių matę. O šiandien jų jau pilnas miškas. Nebeskiniau. Nebeįdomu. Ir jos visos bičių, vapsvų ir drugelių. Bet taip, Tu teisus. Ką nors radus bent 1/3 turi palikti nenuskintą. Kitą kartą bandysiu susivaldyti.
O Tu žinai kodėl norėdami ką nors atbaidyti spjaudom per petį arba tuksenam į medį?

O Tu žinai, kad Solitery yra partijų, kurių niekaip neįmanoma laimėti, kad ir ką bedarytum? O kai kuriuose turuose turi tyčia praleisti gerus ėjimus ir tik tada laimėsi? Aš tik dabar supratau. Tu be dvejonės labai geras advokatas. Aš ir anksčiau bandydavau įsivaizduoti kaip Tu atrodytum teisme. Tu lankstus. Išradingas. Greitai manevruoji, strateguoji, sugebi atsiriboti nuo savęs ir pažiūrėti kaip situacija atrodo iš šalies. Randi visoms pusėms palankiausią sprendimą. Emocionalus, bet prireikus sugebi atsiriboti nuo emocijų. Pastabus. Tu tobulas advokatas. Matau vieną trūkumą, dirbtum per daug nuoširdžiai. Arba pervargtum ir susirgtum, apsinuodytum bylom, arba yra dar viena grėsmė, neišlaikytum atstumo su užsakovais, tiek dėl jų stengtumeis ir dėtum tiek jausmo ir širdies, kad su kiekvienu nueitum finale iki altoriaus. Bet bylą laimėtumėt :)
Žinai, kad jau yra žibučių? Vakar radau aštuonias :)

Armėnė labai gerai rašo. Lengvai, įtaigiai, įstringančiai. Tarkim tose dviejose vietose kur ji kalba apie Lietuvą, galima iš netikėtumo ir džiaugsmo nustėrt. Arba, atrodo, kad jos yra tas apsakymas kur mažytė mergaitė karo metu apsivelka mamos rūbais, aukštakulniais batais ir pasipuošusi jos papuošalais pro langus stebima pakraupusių gyventojų eina centrine miestelio gatve. Nuostabu. Žavu. Talentinga. Kuo rašytojas gabesnis, tuo daugiau iš jo galima pareikalauti. Iš šios galima paimti daug. Ir tuo ji pavojingesnė. Nes ji gali manipuliuoti tavim to tau net nejaučiant.
Nežinau, gal klystu, bet man taip atrodo dabar.
Manau, Tu teisus kai kalbi apie didžiavimąsi ir įsivaizduojamą savo šventumą, tik pasikelk ir tuoj gyvenimas parodys, kad klydai tekšteldamas tave ant žemės.
Bet ne apie Tave ar mane kalbam, taip? Mes jau susiformavę, mes jau muštos kortos. Nebesvarbu. Svarbu dėl vaikų. Kiški, aš savo vaikams noriu aiškiai ir garsiai pasakyti: neskubėkit, nes atgal nebepaeisit.
Bijau, kad vaikai prisiskaitę šito netaptų svajingais Simonais ir Simonomis.
Aš vakar nemandagiai kalbėjau, nes Tu pasakei tiesą, nemalonios tiesos pripažinimas gąsdina ir gimdo pyktį. Simonas siejamas su K. Pasąmoningai. Kol nepasakei, nesupratau. T. y. visuomenei autorius paleistuvystę bando pristatyti ne tik kaip normą, priimtiną dalyką, bet dar kaip ir kilnų herojišką žygį. Permiegot su pirmu pasitaikiusiu - priimt jį, reiškia priimt Dievą. Kodėl jie visada žemiausius dalykus dangsto kilniausiais? Kodėl jie ima tokius gražius Biblinius motyvus ir dangsto jais karus ir vagystes ir paleistuvystes? Gal kituose visuomenių modeliuose,- taip. Pas eskimus, gal. Bet ten savos racijos. O pas mus taip laužomi žmonės. Jie tampa nelaimingais.
Aišku, Tu teisus, klaidos taisomos, nuodėmės atleistinos, bet ten, toj knygoj, net neužsimenama apie klaidas. Visa tai ten pristatoma kaip gėris.
Bet Tu nepyksti, taip?, kad kalbu kaip galvoju? Ir man labai patiko, kad skaičiau tą knygą. Tai meistriška knyga.
Ir Tu, Kiški, teisus, visos knygos pamokančios. Tik vienos moko kaip reikia rašyt, o kitos kaip negalima.
Ir aš, aišku, skaičiau ją. Skaitau ar bent bandau skaityti visas knygas kurias čia minit.
Pa.
Nepyksti?