visi tėvai yra akli –
jie nemato, kad jų vaikai jau yra,
be jokių lūkesčių ir projekcijų
į laimingą ateitį.
jie neturi būti kažkuo,
tapti kažkuo ant šio mažo gaubliuko,
nes visa tai – n i e k a i.
jie niekada nebus profesoriais,
mokslo daktarais ir gydytojais,
jie nerašys eilėraščių ir nekurs filmų.
žinoma, jie visa tai padarys,
tačiau tai nėra svarbu,
o šis eilėraštis yra protestas,
rašytinis perfomansas
turintis jums atverti akis,
todėl ir sakau, – nebus.
nes jie jau yra,
įsižiūrėkite – kiekvienas jų
yra jau parašytas eilėraštis
ant mažos popieriaus skiautės,
skriejantis tikruoju horizontu,
barkentina, skrodžianti vandenynus.
jis stovi ant didelio gaublio,
po jo kojomis nadyras,
o virš galvos – zenitas,
jis – d i e n o v i d i n i s.
dangaus dienovidis,
kurį jūs norite paversti
senu Meridianu,
sapnuojančiu
skrydį.
Patakiau ir vitkats, kad man rytoj pūtų tsutsitaikyta, aha! Ir nėra ko tia pyktits, nets nei ats protetstuoju nei net pandau, nets mano tetukats geriautsiats pataulyje, tai ko man protestuoti, m? Ir dar po to, kai tsutsiradau Mūziną, m? Ir sar po to, kai Pri manęts vititkai neparė, o net pagyrė, m? Jūts ką, vititkai kvaitselėjote?! Ats niekada neprotetstuoju kai tsu manim geruoju, niekada, taip! O dapar vitsi fau į lovytę!
Pet kaip tia itseina, – rena tsako, kad protetstats, o tu, Liutkau, kad ne, m? Ats netsuprantu, jūts ką, pyktstatėts, taip? Tutctuojau tsutsitaikykit ir patsipuciuo...a...e...tai yra tsutsitaikykit ir tuctuojau, taip!
Valio..! Tu parašei. Ir dar taip gražiai ir prasmingai, taip ir sėdžiu dabar išsižiojus. Kas bebūtų Tavo Mūza, kas besėdėtų Tavo širdies soste, šitos ir laikytis. Ji gera.